JAV bus gėda: teks atsiprašyti Rusijos

Autorius: Piotras Akopovas Šaltinis: https://sputniknews.lt/2021122... 2021-12-26 00:45:00, skaitė 532, komentavo 2

JAV bus gėda: teks atsiprašyti Rusijos

Vakaruose ginčijasi, kaip reaguoti į Rusijos nubrėžtas raudonas linijas: paprastai atmesti Maskvos perduotą sutarties su JAV ir susitarimo su NATO projektus nepavyks

Griežtos strategijos šalininkai, tai yra tie, kurie tikisi Rusijos demonizavimo tęsimo ir visiškos konfrontacijos su rusais, baiminasi, kad vienareikšmiškai neigiamos reakcijos, jau nekalbant apie sutikimą aptarti Rusijos pasiūlymus, nebuvimas taps ne tik nuolaida Rusijai, bet ir padrąsinimu Putinui, tiesiogiai stumiančiu jį link "puolimo prieš Ukrainą". Kaip rašo "The Wall Street Journal", "Putino reikalavimai įžeidžia JAV ir NATO" ir "demonstruoja augantį jo pasitikėjimą, galbūt net įsitikinimą, kad Vakarai nieko rimto nedarys, kad jį sustabdytų", rašo RIA Novosti autorius Piotras Akopovas.

Rusijai nėra prasmės įtikinėti atlantistus, kad ji neketina pulti Ukrainos, be to, dabartinėmis aplinkybėmis, tokioje atmosferoje, kai Vakarai jau beveik patys patikėjo jų sugalvotos "Rusijos grėsmės" realumu, rusams net nenaudinga įrodinėti savo taikingumą. Tegul jie nervinasi, kaip prieš mėnesį pasakė Vladimiras Putinas, "mūsų paskutiniai įspėjimai visgi turi tam tikrą poveikį", ir reikia "išlaikyti įtampa", kad išliktų Vakarams kuo ilgiau.

Kitaip tariant, rusai bando Vakaruose sukauptą rusofobišką energiją nukreipti prieš juos pačius: kadangi baimė (net jei ji iš esmės yra klaidinga ir sąmoningai manipuliuojama) turi dideles akis, turime pasinaudoti mūsų "partnerių" sujaudinta būsena, kad prasidėtų rimtas pokalbis. Juo labiau, kad protinga dalis Atlanto strategų supranta Rusijos interesų ignoravimo politikos beprasmybę: derėtis su Rusija ne tik galima, bet ir reikia. Toli gražu ne visur tai įmanoma, tačiau jei yra nusiteikimas atsižvelgti į abipusius interesus, o ne noras būtinai ką nors atimti ar pakenkti priešininkui, tada dažnai įmanoma susitarti. Tai pasakytina ir apie įvairias regionines problemas bei konfliktus.

Juk Rusija turi interesų ne tik posovietinėje erdvėje — tiesiog jos atžvilgiu rusai maksimaliai griežtai nubrėžia raudonas linijas. Jie turi interesų beveik visuose pasaulio regionuose ir, atsižvelgiant į jų geografinę padėtį, šie regionai dažniausiai yra jų kaimynai. Iš tikrųjų, Rusija ne tik Eurazijos valstybė, besiribojanti su Norvegija ir Mongolija — ji dar ir Ramiojo vandenyno valstybė. Kitaip tariant, Rusijai artima ne tik Kinija ir Japonija, bet visas Pietryčių Azijos regionas — ASEAN šalys.

Artimieji Rytai — tai iš viso pasienio regionas, nes Kaspijos jūroje Rusija ribojasi su Iranu. Toli nuo jos sienų yra tik Pietų Amerika (nors su ja atskiria tik Ramusis vandenynas) ir Afrika, bet ir ten Rusija turi rimtų interesų ir istorinių ryšių. Vakarams neprotinga žiūrėti į visą pasaulį kaip į kovos su Rusija aikštelę, kaip tai buvo sovietmečiu. Ir todėl, kad Rusija neturi tikslo sukurti alternatyvią globalią sistemą (TSRS, beje, didžiąją istorijos dalį taip pat nekėlė tokio uždavinio, bet Vakarai ir toliau tuo tikėjo), ir todėl, kad Vakarai nebeturi jėgų ir priemonių pasauliniam dominavimui. Be to, pakeliui į naują daugiapolį pasaulį Rusija veikia kaip konstruktyvi ir atsakinga žaidėja, o ne kaip beprotiška naikintoja ir padegėja.

Tik Vakarų propagandinėje mitologijoje Rusija svajoja atkeršyti už TSRS žlugimą ir pažeminimą ir yra pasirengusi bet kokia kaina pakenkti JAV ir Europai, sumenkindama jų pozicijas pasaulinėje arenoje ir skaldydama jas iš vidaus. Ne, Rusija, žinoma, ne atsisakys sužaisti prieštaravimais, pasinaudoti Vakarų klaidomis ir nusikaltimais, tačiau kartu rusams iš esmės svarbu neleisti chaoso visoje pasaulio santvarkoje ar padėties destabilizavimo tam tikruose pasaulio regionuose. Jau vien todėl, kad dauguma šių regionų yra rusų kaimynai ir jiems nereikia gaisro kaimyninėje gatvėje.

Rusija nori naujos pasaulio tvarkos ir stengiasi ją sukurti, o rusai įsitikinę, kad ją kurs kartu su kitomis valstybėmis-civilizacijomis. Bet jiems reikia ne bet kokia kaina paspartinti Atlanto projekto žlugimą, o kontroliuojamo perėjimo iš užbaigtos Atlanto, Vakarų eros į naują pasaulį. Ir tai, beje, atitinka strateginius pačių Vakarų interesus — tų Vakarų, kurie egzistuos kitoje eroje. Jiems reikia kontroliuojamo atsitraukimo iš nevykusio hegemono pozicijos į įtakingo pasaulinio žaidėjo poziciją, tvarkingo atsitraukimo iš tų pačių Artimųjų Rytų plano, kad vėliau viskas nevirstų į Afganistano stiliaus panišką pabėgimą.

Todėl įdomi leidinyje "The Foreign Policy" pasirodęs Anatolio Liven (vieno pagrindinių anglosaksų specialistų regione) straipsnis "Rusija yra teisinga Artimuosiuose Rytuose". Kodėl mes nuolat sakome, kad Rusija siekia sugriauti tarptautinę tvarką, sako Livenas:

"Regione pastaruosius dvidešimt metų esamo status quo pažeidėjos nuolat buvo būtent Jungtinės Valstijos. Rusija priešinosi Amerikos politikai esminiais klausimais, tai laikui bėgant pasirodė buvo objektyviai teisinga ne tik Maskvos ir regiono požiūriu, bet net ir pačių JAV bei Vakarų požiūriu.

Žinoma, Rusija savo politiką kuria vadovaudamasi savo interesais. Tačiau neatsitiktinai tai atitinka Vakarų interesus. Rusijos veiksmai Artimųjų Rytų valstybių užsienio politikos ir saugumo srityje yra pagrįsti skaičiavimais, kurie pasirodė ne tik teisingi, bet ir artimi kai kuriai Amerikos elito daliai".

Livenas rašo, kad "rusų skaičiavimą galima pavadinti antidemokratiniu, tačiau daug tiksliau jį apibūdinti kaip gilų valstybių trapumo jutimą ir chaoso bei pilietinio karo baimę kartu su giliu skepticizmu dėl veržlių revoliucinių pokyčių":

"Toks požiūrio šaknys prasideda baisioje XX amžiaus Rusijos istorijoje... Sovietinė patirtis įtikino rusus giliai skeptiškai vertinti revoliucinius projektus pertvarkyti kitas šalis pagal kažkokį universalų ideologinį šabloną, būtent taip veikė sovietinis komunizmas visame pasaulyje, įtraukęs Rusiją į daugybę siaubingų, brangiai kainuojančių nelaimių.Taigi rusai pajuto (beje, visiškai teisingai), kad Amerikos projektas svarbiausiais klausimais primena sovietų pastangas devintajame dešimtmetyje ir todėl yra pasmerktas tokiai pačiai nesėkmei".

Anatolis Livenas primena, kad Vladimiras Putinas pasisakė prieš amerikiečių invaziją į Iraką, prieš Libijos operaciją ir apskritai pasmerkė bandymus "eksportuoti demokratiją", numatydamas valstybių sunaikinimą ir chaosą. Tai galiausiai atsitiko, tai yra, rusai buvo teisūs, o amerikiečiai — ne. Tuo pačiu metu ir amerikiečiai kartais galėjo būti realistai: Livenas primena, kad 2011 metais Džo Baidenas ir Hillary Clinton patarė Obamai nepritarti reikalavimams dėl Egipto prezidento Mubarako atsistatydinimo, nes tiesiog nėra kuo jį pakeisti. Jie bijojo chaoso svarbioje arabų pasaulio šalyje panašiai, kaip Rusija, kuri nenorėjo nuversti Asado rusams draugiškoje Sirijoje. O juk visuotinis gaisras Artimuosiuose Rytuose kilo dėl JAV kaltės: būtent amerikiečiai savo invazija į Iraką atidarė Pandoros skrynią.

Sunku suprasti, kodėl Rusija nusipelno pasmerkimo už tai, kad laikosi tos pačios linijos kaip ir protingi Amerikos patarėjai, rašo Livenas, nors čia viskas aišku, Vašingtonas tiesiog elgiasi Rusijos sutramdymo ir kovos su ja logika. Dabar Baideno administracija pareiškia esanti pasiryžusi bendradarbiauti su Rusija ten, kur abiejų šalių interesai sutampa, primena Livenas:

"Pastarųjų dvidešimties metų Artimųjų Rytų istorija įrodo, kad bent jau šioje srityje yra tvirtas pagrindas bendradarbiavimui. Tačiau tolesniam jo vystymuisi Amerikos politikai turi pripažinti, bent jau sau privačiai, kad Rusija daug kartų pasirodė esanti teisi, o Amerika — ne.

Ar yra šansas tokiam pripažinimui? Atsakymas į šį klausimą visų pirma svarbus ne Rusijai, o JAV — nes būtent joms reikia išlipti iš duobės, į kurią jos pačios save įvarė Artimuosiuose Rytuose. Nesuvokusios savo klaidų JAV tik pablogins savo padėtį, o neatsižvelgdamos į Rusijos interesus regione veikti jau visiškai neįmanoma. Tai taikoma ne tik Artimiesiems Rytams, bet būtent ten yra reali galimybė pereiti prie abipusių interesų derinimo politikos. Naujoji pasaulio tvarka jau ateina — nereikia jos ignoruoti.

Autoriaus nuomonė gali sutapti su redakcijos pozicija