Jotvingių ir prūsų žemės paslaptys

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2021/12/16/jo... 2021-12-16 17:41:00, skaitė 359, komentavo 2

Jotvingių ir prūsų žemės paslaptys

Su Kristijono Donelaičio medalio „Širdings brolau…“ 2021 metų laimėtoju, Punsko „Aušros“ leidyklos direktoriumi, naujienų portalo punskas.pl vyriausiuoju redaktoriumi, poetu Sigitu Birgeliu kalbasi Rimantė Pauliukaitytė.

– Lietuvoje jotvingių vardas labiau yra žinomas pietvakarinėje šalies dalyje – Sūduvoje (Suvalkijoje) ir Dainavoje (Dzūkijoje). Kodėl taip yra?

– Priežastis labai paprasta – viduramžiais, XII–XIII amžiuje, jotvingių gentims priklausė jotvingiai, sūduviai, dainaviai ir palekiai.

Jų gyventos vietos šiaurėje siekė Nemuno vidurupį, maždaug tarp Kauno ir Jurbarko, rytuose jotvingiškos kilmės vietovardžių randama net apie Jiezną, pietuose jų gyventa iki Būgo upės, o vakaruose iki Didžiųjų Mozūrijos ežerų.

Tai buvo gentys, giminiškos tiek prūsams, tiek lietuviams, bet jotvingiams likimas dar buvo negailestingas ir tuo, kad neišliko raštu užfiksuota jų kalba, išskyrus kelis fragmentus.

Jeigu pažiūrėtume į šių dienų žemėlapį, tai pamatytume, jog buvusi Jotvos žemė dabar plyti Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos teritorijose.


Stančikų tiltai | punskas.pl nuotr.

– Punską ir jo apylinkes, kiek žinau, svečiai iš Lietuvos lanko gana gausiai, ypač garsūs yra Žolinės atlaidai, Baltų vienybės dienos minėjimai Jotvingių ir prūsų gyvenvietėje, kasmetinės „Aušros“ leidyklos organizuojamos mokslo populiarinimo konferencijos. Pasienio savivaldybių (ypač Kalvarijos ir Lazdijų) bei Punsko lietuvių kultūros namų saviveiklininkai dažnai lankosi vieni pas kitus įvairiuose renginiuose. Kur apsilankyti Suvalkų trikampyje jūs dar patartumėte?

– Siūlyčiau pakeliauti ne tik po Suvalkų trikampį, bet ir plačiau po etnines jotvingių, prūsų žemes. Ir svarbiausia – kelionėms pasiruošti, o atvykus neskubėti.

Pavyzdžiui, Seinuose ne tik „Anykščių šilelio“ autorių, vyskupą Antaną Baranauską derėtų pagerbti, bet prisiminti ir visus tuos šimtus kunigų, seminarijos auklėtinių, žadinusių tautinį atgimimą Lietuvoje XIX ir XX amžių sandūroje.

Seinų kunigų seminarija tuo laiku buvo tarsi knygnešių centras: seminaristai, pasklisdami atostogų po savo gimtąsias parapijas, platino ir lietuvišką spaudą, pažangias idėjas, rėmė daraktorių veiklą.

Pasivaikščiojus po Seinų senamiestį, pasėdėjus ant suolelio ir neskubant perskaičius Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ ištrauką, galima visai kitaip pažvelgti į laiką, kuriuo gyveno mūsų seneliai ir proseneliai.

|
Lietuvos poetai prie vyskupo A. Baranausko amžinojo poilsio vietos | S. Birgelio nuotr.

– Atvykus į Vygrius, kvapą užgniaužia didingas vienuolynas, esantis ant ežero kranto. Jis labai primena Pažaislio architektūrinį ansamblį šalia Kauno marių…

– Taip, jūs teisi, šiuos du vienuolynus nemažai kas sieja. Pirma, tai XVII amžiaus, baroko epochos statiniai, visa savo didybe turėję liudyti Dievo šlovę.

Antra, juos abu projektavo ir statė architektai iš Italijos. Įsikūrę vienuoliai kamalduliai gyveno labai uždarą gyvenimą.

Lankytojai, išimtinai tik vyrai, būdavo įleidžiami vos du kartus per metus. Retkarčiais užlipę į bokštą vienuoliai galėdavo pasigrožėti Vygrių ežeru ir jo apylinkėmis, tai dabar labai mėgsta daryti ir turistai.

Deja, vienuolyno gyventojų ir vietinių žmonių santykiai nebuvo draugiški, manoma, jog pagonių tikėjimo liekanos čia dar buvo gana gyvos.

Jotvingiai, jų palikuonys svetimųjų dažnai buvo pavadinami „ežiais“ dėl nepalenkiamo, kartais net atšiauraus charakterio, kuris susiformavo nuolat susiduriant su pavojais.

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Vygriai atiteko iš pradžių Prūsijai, o vėliau – Rusijai. Kamalduliams buvo liepta iš čia išsikelti.

Vygriuose įkurta Vygrių vyskupija, o pirmuoju jos ganytoju buvo lietuvis, garsus pamokslininkas, valstybės ir visuomenės reformų rėmėjas, Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos narys, vyskupas Mykolas Karpavičius.

Po 15 metų vyskupija panaikinta ir Vygriams atėjo sunkūs laikai. Vienuolyno pastatai buvo apleisti, niokojami. Labiausiai vienuolyno ansamblis nukentėjo 1944 m., kai pro Vygrius ėjo fronto linija, pastatai buvo bombarduojami tiek Vokietijos, tiek Sovietų Sąjungos kariuomenių.

Vis dėlto šis baroko epochos perlas atgimė ir prie jo grožio atkūrimo prisidėjo savamokslis dailininkas lietuvis Viktoras Vinikaitis.

Vygrių vienuolyną yra aplankęs ir popiežius Jonas Paulius II, jo atminimas čia saugomas su didele meile. Tikintieji dažnai lanko ir stebuklingąjį Švč. Mergelės Marijos paveikslą Studenoje (Elko vyskupijoje), kuriam karūną atsiuntė Jonas Paulius II.


Šiurpilis | S. Birgelio nuotr.

– Lenkijoje labai gerbiamas ne tik lietuviškų šaknų turintis popiežius Jonas Paulius II, bet ir poetas Adomas Mickevičius, save kildinęs iš Lietuvos bajorų Mickevičių-Rimvydų giminės, gyvenusios prie Naugarduko. Ar šio poeto kūryba ir biografija tebejaudina šiuolaikinės Lenkijos žmones?

– Be abejo, taip. Kai režisierius Andžejus Vaida (o gimęs jis yra Suvalkuose) pastatė filmą pagal Adomo Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas“ ir žiūrovai išvydo gražiausias jotvingių žemės vietas: Gulbiniškių kalną, Šiurpilio piliakalnį, aplink juos esančius klonius, kilo sumanymas šiose vietose įrengti apžvalgos aikštelę.

Ją pavadino labai paprastai – „Pas poną Tadą“. Turistai čia atvažiuoja pasigrožėti iš visos Lenkijos. Vieni iš jų žino, kiti ne, jog ant Šiurpilio stovėjusi viena stipriausių jotvingių pilių, kurią kryžiuočiai laikė apsupę net aštuonis mėnesius ir negalėję užimti.

Skaudžiausia, kad taką per pelkes priešams parodęs pats jotvingių vadas, kuris prieš išdavystę buvo Jotvos žemių vienytojas. Po šių įvykių didelė grupė jotvingių buvo ištremta į Sembą, prie jūros.

Yra nuomonė, kad tai įtakojo dviejų pasakos „Eglė žalčių karalienė“ variantų atsiradimą: senesniame veiksmas vyksta prie ežero, naujesniame – prie jūros. Tautosaka ir klasika dėl savo universalumo visais laikais randa atgarsį žmonėse.


Studena | S. Birgelio nuotr.


Vygriai | S. Birgelio nuotr.

– Ką dar pasiūlytumėte aplankyti Lenkijoje labai nenutolstant nuo Lietuvos–Lenkijos sienos?

– Jeigu jau prakalbome apie valstybių sienas, tai iš Lenkijos pusės labai patogu aplankyti trijų šalių – Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos – sienų sankirtos tašką, kuris yra Balčių kaime (Bolcie).

Lietuvos pusėje už trijų kilometrų tyvuliuoja Vištyčio ežeras. Ši siena egzistuoja dar nuo Vytauto Didžiojo laikų.

1422 metų rugsėjo 27 dieną Melno sutartimi buvo įteisinta siena tarp Lietuvos, Lenkijos ir istorinėse prūsų žemėse įsigalėjusio Kryžiuočių ordino.

Kitas įdomus paveldas – tai Stančikų tiltai, esantys buvusiuose Rytprūsiuose, suprojektuoti pagal Romos imperijos tiltų-akvedukų pavyzdį.

Jų statyba prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai Vokietija norėjo pademonstruoti savo galią, nes sujungti du siauro Blindės upelio krantus, iškilusius toje vietoje į daugiau kaip 30 metrų aukštį, nebuvo jokio reikalo, kadangi netoliese šio upelio krantai visiškai lėkšti.

Du šalia esantys milžiniški tiltai buvo baigti statyti tuoj po Pirmojo pasaulinio karo. Vienu iš jų buvo nutiesta geležinkelio vėžė, ir žmonės traukiniu važiuodavo į Romintos girią uogauti ir grybauti. Iki šių dienų tai aukščiausi tiltai Lenkijoje, gausiai lankomi turistų.


Šiurpilis | S. Birgelio nuotr.

– Dėkoju už pokalbį.