Autorius: Jelena Karajeva Šaltinis: https://sputniknews.lt/2021121... 2021-12-14 23:18:00, skaitė 631, komentavo 4
Tai naujas akordas iš partitūros "mes paskelbsime Pekinui boikotą", kurią groja Vašingtono vargonininkai, rašo RIA Novosti autorė Jelena Karajeva.
Jie tai groja ne vienerius metus ir nesėkmingai, tačiau iki pykinimo nuvalkiota melodija, atrodo, yra harmonijos įsikūnijimas.
Taigi, pažiūrėkime, iš kur dygsta kojos boikoto tema – kaip ir olimpinio sporto panaudojimas politinėje kovoje. Daugiau nei prieš keturiasdešimt metų prezidento demokrato Džimio Karterio administracija boikotavo 1980 m. vasaros olimpines žaidynes Maskvoje. Vašingtonas nusprendė "nubausti" TSRS už tai, kad Maskva, ketindama ginti ir savo pietines sienas, į Afganistaną įvedė ribotą karinį kontingentą.
Žinoma, šiandien šis boikotas – pačių Jungtinių Valstijų chaotiško ir kruvino bėgimo iš respublikos fone – atrodo kaip komiška melodeklamacija, tačiau tuomet sportininkų iš šalių, kurios klusniai sekė Amerikos ideologija, visai nebuvo.
Sunkiausias darbas per visą olimpinį ciklą, kai sportininkas į varžybas ateina pasiekęs savo formos viršūnę, vienu rašiklio brūkštelėjimu buvo nurašytas. O apie tai, kiek pastangų teko įdėti į Maskvą atvykusiems, su kokiu spaudimu ir priekabiavimu šie sportininkai susidūrė namuose, galite paklausti, pavyzdžiui, lordo Coe.
Garsų bėgiką, pripažintą geriausiu savo kategorijos sportininku, likus metams iki Maskvos olimpinių žaidynių pradžios buvo bandoma gudrybėmis atkalbėti nuo varžybų Maskvoje. Jie darė spaudimą ne tik Sebastianui Coe, bet ir jo tėvui – Margaret Thatcher biuro ir jos patikėtinių lygiu.
1980-ųjų olimpinių žaidynių boikotą paskelbę Baltieji rūmai, žinoma, negalėjo nesuprasti, kad Kremlius atsakys simetriškai. Taip po Antrojo pasaulinio karo vos atsigavęs olimpinis ciklas nutrūko. Prireikė dar kelerių metų, kol buvo pamirštas politikų, retai kada laikiusių ką nors sunkesnio už plunksną, idiotizmas.
Lyginamojo požiūrio į Rusiją švelnėjimo laikotarpis ir, kaip kulminacija, TOK sprendimas surengti žaidynes Sočyje beveik iš karto užleido vietą naujam, sakytume, išmetimo iš žaidimo ciklui.
Jau yra populiarus ženklas: jei kažkur ir su kuo nors Vašingtonui nesiseka nei politikoje, nei ekonomikoje, laukite sankcijų sporto lygmeniu. Ši sritis pasirodė esanti pažeidžiamiausia, pažeidžiamesnė net už ekonomiką, įvairioms drakoniškoms priemonėms. Nes čia smūgis smogiamas ne į apyvartą ir pelną, ne į pardavimų rinkas, ne į debetą su kreditu, o į žmogaus likimą.
Treniravosi, stengėsi, liejo kraują ir prakaitą – bet koks po velnių skirtumas, jei yra norinčių prisijaukinti olimpinį sportą, kad pasiektų savo mažus ir žemus tikslus? Žinoma, Vašingtonas yra beprotiškai susierzinęs dėl Pekino, tačiau, būdami politiškai silpnesni, sugėdinti Afganistane, turintys milžinišką užsienio prekybos su Kinija deficitą, dabar jie naudojasi kiekviena galimybe įsmeigti diplomatinį peilį Pekinui.
JAV trumpai ir be triukšmo atsakė, kad "apskritai, niekas tavęs čia per prievartą netempė, jei nenori, nevažiuok".
Didžioji Britanija iš karto prisijungė prie boikoto (taip pat diplomatinio): kadangi iš ES karalystė pabėgo, o pačios salos ir kitų sąjungininkų santykiai dabar yra įtempti, Albionas apskritai neturi kito pasirinkimo, kaip tik atsiremti į iš pažiūros plačią Amerikos nugarą.
Tuo tarpu TOK žaidžia savo žaidimą, labai nori būti ne tik žaidynių organizatoriumi, bet ir formuoti savo – o kartu ir politinę – darbotvarkę. Jei Vašingtonas piešia plačiais potėpiais – boikotu, susijusiu su Pekino "žmogaus teisių" pažeidimais, tai TOK tyliai naikina moterų sportą, taip pat vardan teisių laikymosi – šį kartą transseksualių moterų, kurios gimė kaip vyrai. Ir atitinkamai su vyriškų hormonų, ypač testosterono, lygiu. Kuo daugiau testosterono, tuo didesnė raumenų masė ir geresnis deguonies tiekimas į kraują.
Trumpai tariant, tai suteikia akivaizdžių pranašumų, ypač jei dalyvaujate olimpinio lygio varžybose. Tiek Vašingtono ir jo satelitų Pekinui paskelbtas boikotas, tiek dalyvavimo varžybose taisyklių pakeitimai iš tikrųjų yra neįsivaizduojami, pažeidžiantys pačią olimpinių žaidynių dvasią.
Nuo Antikos laikų, nuo to momento, kai Peloponeso šventovėje buvo įžiebta ugnis, tapusi minčių grynumo ir sąžiningos konkurencijos simboliu, olimpinių žaidynių metu bet kokie konfliktai nutrūko, visos pretenzijos buvo pamirštos ir tik sąžiningumas kovoje dėl pergalės buvo svarbus.
Šiandien įvairūs politiniai iškrypėliai dėl savo smulkmeniškumo, protinio tingumo, galų gale ir savo kvailumo, bando sugriauti tradicijas, kurios buvo ne jų sukurtos ir kurios (teoriškai) turėtų pergyventi šiuos laikinus tarnautojus.
Istorija įkvepia optimizmo: 1980 m. olimpinių žaidynių boikotas Vašingtonui nedavė nė vieno politinio taško. Tačiau bandydamos atsispirti sovietų kariniam buvimui, JAV savo rankomis ir pinigais iškėlė Osamą bin Ladeną. Visi prisimena, kuo viskas baigėsi. Ir jei tos tragedijos nepakako, tada Vašingtonas pabėgdamas iš Afganistano prie jos pridėjo farsą (irgi kruviną). Rusai vienu metu ramiai ir oriai išvedė savo kariuomenę. Jie ir toliau po visų boikotų ir draudimų varžėsi olimpinėse žaidynėse, siekė rekordų varžybose ir laimėjo.
Autorės nuomonė gali sutapti su redakcijos pozicija.