Lietuvos TSR, 1988 - 1990 metai: perestroika ar išdavystė?

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2021-11-12 07:35:00, skaitė 393, komentavo 24

Lietuvos TSR, 1988 - 1990 metai: perestroika ar išdavystė?

Katastrofos kronika KGB karininko akimis

 

Jurij Kobiakov

 

Prieš 30 metų, 1991-ųjų sausį, Vilniuje įvyko tragiški įvykiai. Separatistinio judėjimo "Sąjūdis" lyderių prie televizijos centro buvo išprovokuotos masinės riaušės, o šios organizacijos bojevikai atidengė ugnį į minią, dėl ko žuvo 13 žmonių ir daugiau nei 140 buvo sužeista. Nacionalistai ir vakarietiška propaganda nedelsdami pradėjo kaltinamąją kampaniją dėl okupacinių pajėgų  „taikių tarybinių demonstrantų sušaudymo“. Šie įvykiai tapo tam tikra riba, kurią peržengus Lietuvai likti TSRS dalimi tapo beveik neįmanoma.

Iki to laiko dezintegraciniai procesai TSRS vis augo ir spartėjo. Prisidengiant paskelbtais M. S. Gorbačiovo šūkiais apie „perestroiką“, „demokratizaciją“, „politinį pliuralizmą“, „tolerastiją“ ir kt. prasidėjo mūsų daugianacionalinės valstybės žlugdymas su perspektyva panaikinti socialistinę santvarką, atkuriant kapitalistinę santvarką.

Praktiškai visose sąjunginėse respublikose išdygo įvairūs „liaudies frontai“ ir „nacionaliniai judėjimai“, iš esmės ir su galutiniais tikslais – legalios nacionalistų ir separatistų sąjungos, kurios, kaip taisyklė, iš karto sulaukdavo moralinės, organizacinės, informacinės ir materialinės paramos iš užsienio.

 

3VQvWDaACxP7ggDTc801TbQw5d6Pz4ryU4WZ0J__A0XjMlwINnpDSatOSZZ4vEQ__7Sp4hLHZf3_fB2f_zMt3zJkBHf26tzILQWDVGtz7vO1F6koieeWXZlyuY7-a_QcXxJ2Ao24

Pagrindinis uždavinys, kurį sprendė Sąjūdis  gorbačioviškos „perestroikos“ eigoje - tai lygiagrečių valdžios struktūrų sukūrimas Lietuvos TSR teritorijoje.

 

Lietuvos pavyzdys šiuo požiūriu yra ypač parodomasis. Respublikoje veikė Įtakinga visuomeninė-politinė struktūra „Sąjūdis“, sukurta su M.S. Gorbačiovo, A.N. Jakovlevo ir jų bendražygių iš nacionališkai orientuotos (o faktiškai separatistinės) Lietuvos komunistų partijos vadovybės dalies palaiminimu, kuriai vadovavo tuometinis LKP CK pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas. Būdinga tai, kad iš pradžių ši organizacija vadinosi „Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiu“, bet paskui apie „perestroiką“ sėkmingai buvo pamiršta ir imta vadintis aiškiau – „Lietuvos sąjūdis“, arba tiesiog „Sajūdis“.

Jeigu 1988 metų viduryje šios „perestroikinės“ struktūros veikėjai dar pagudraudami kalbėjo tik apie „kultūrinį atgimimą, demokratizaciją, ekonominį respublikos savarankiškumą, aplinkos apsaugą“, tai jau 1989 metų vasario 16 dieną „Sąjūdžio“ vadovybė atvirai pareiškė, kad jų pagrindinis tikslas  yra „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas“.

Vos per vienus metus, palaikant Gorbačiovo-Jakovlevo komandai, valdžia Lietuvoje de facto vis labiau pereidinėjo „sąjūdistiniams“ separatistams, kurie turėjo visišką palaikymą 1989 metų gruodį pasitraukusios iš TSKP sudėties, taip vadinamosios Brazausko vadovaujamos „savarankiškos Lietuvos komunistų partijos“ pusės. Pagrindinis tokio pobūdžio „perestroikos" rezultatas – 1990 metų vasario mėnesį vykusiuose rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąjį Sovietą „sąjūdistai" gavo 101 deputatinį mandatą iš 141. Jau pačiame pirmajame šios Aukščiausiojo Sovieto posėdyje kovo 11 dieną, buvo priimtas „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas“. Tuo pačiu metu respublikos teritorijoje buvo paskelbta apie TSRS Konstitucijos galiojimo pabaigą ir 1938 metų Lietuvos Konstitucijos atkūrimą.

Lietuvoje, o ir likusiose respublikose pilna eiga buvo paleistas Gorbačiovo pradėtas destruktyvus TSRS kaip vieningos federacinės valstybės, vientisumo naikinimo procesas.

 

m_QDyhgHFD_Gn6DropDUPjqXtf6zPTPNMZOqD1mhJdYmFB3rCkZn4bgocbW4uuQQfc1d6pNZ7rFO7erLCnS7DVg1nwVypmilDZgcOnZRYO_ZkMi0ZXauv_GCQ1AZMXbE3X9EqLGf

Algirdas Brazauskas.

 

Tuo metu man teko dirbti TSKP CK aparato valstybės saugumo organų sektoriuje, o į mano pareigų sąrašą tame tarpe įėjo ir padėties Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje tyrinėjimas, taip pat ir su  išvykomis į komandiruotes tose respublikose. Natūralu, kad informacijos kiekis iš šių respublikų, įskaitant ir iš KGB, suteikė TSKP vadovams galimybę suprasti, kas iš tikrųjų vyksta Pribaltikoje ir kituose regionuose ir kuo visa tai neišvengiamai gali baigtis.

Tačiau nepaisant to, Gorbačiovo ir jo komandos kursas į taip vadinamą „perestroiką“ ir vadovaujančio TSKP vaidmens panaikinimas ir toliau tupai buvo vykdomas, neatsižvelgiant į didžiulės daugianacionalinės šalies gyvenimo realijas, į tas  egzistuojančias jos vientisumui rizikas ir grėsmes, kurios tik paaštrėjo tuo metų.

Gorbačiovas, kaip grynai provincialus vidutinio rango partinis funkcionierius, atsidūrė ne savo vietoje, tiesiog nesugebėjo suprasti TSRS kaip kolosalios federacinės valstybės problemų. Jam neužteko nei žinių, nei sugebėjimų, nei valstybinio požiūrio, nei valios vadovauti TSKP, nei supervalstybei sunkiausiu istoriniu jos gyvavimo etapu.

 

M4S2dQdJVcV9kr9TIpu9b46e0K0xdL1_uYkoX1x_-tnegQMY-T9OADcOhjhvr6A8U85MUXvPciSU6wq-nm79V9XDhSPZWJPnTZdSrI3YNP0by1pEUDQmK1UI15wc_hrWxoAKTPPJ

Aleksandras Jakovlevas.

 

Gorbačiovas stebėtinai (netgi ir įtartinai) lengvai leido save įtikinti tuo, kad įvairaus plauko nacionalistiniai ir separatistiniai judėjimai, „liaudies frontai“ ir netgi nacionalistinės partijos, dygstančios eilėje sąjunginių respublikų, tariamai palaikė jo pradėtą ​​„perestroiką“, o ne veda link TSRS žlugimo.

Ir tai tuo metu, kada TSRS KGB generaliniam sekretoriui, Politbiurui ir TSKP CK sekretoriatui reguliariai pateikdavo raštus ir kitus analitinius dokumentus, kuriuose aiškiai ir išsamiai buvo pranešama apie nacionalistinių ir separatistinių struktūrų formavimąsi ir aktyvavimą,  kurie savo destruktyvią veiklą kol kas dangstė demagogiškais pareiškimais apie „perestroikos palaikymą“. Tačiau Gorbačiovas, matyt, paveiktas tokių veikėjų kaip tuometinis TSKP CK sekretorius A.N. Jakovlevas atkakliai nenorėjo tikėti ne tik KGB vertinimais ir prognozėmis, bet ir daugelio TSKP CK skyrių pranešimais, paremtais internacionalistinėse pozicijose likusių vietinių komunistų informacija, pritariantiems TSKP ir TSRS vientisumui.

 

VkZXhMQ_3Nw--AbA7yUBMbhMficOK3pwPQ5HcFWbPDZXVRJTDaTKo-5MFVisEDhe0Lm-30H5Qt5OzKMboIrKTcRbZfpXENyJ1xkjVlZbOCSGGhBs5XFpUa6nk5yzqPIPclTOsixw

V. Landsbergis.

 

Man teko tuo įsitikinti, pavyzdžiui, 1990 metų žiemos pabaigoje, kada TSKP CK įvairių skyrių darbuotojų brigados sudėtyje išvykoje į komandiruotę Lietuvos TSR, kad ištirti situaciją respublikoje, o taip pat ryšium dėl ​​Lietuvos komunistų partijos skilimo į dvi dalis: viena, „nacionalinė-separatistinė“, vadovaujama A. Brazausko, faktiškai privedė reikalą iki respublikos atsiskyrimo nuo TSRS, ir antroji - vadovaujama M. Burokevičiaus ir V. Švedo - likusios ištikima TSKP ir Tarybų Sąjungos vienybei.

Išsamus situacijos vietoje tyrimas nedviprasmiškai patvirtino jau turimą informaciją apie tai, kad nemaža dalis „savarankiškos“ Lietuvos komunistų partijos vadovybės, ir toliau išreiškiančios paramą „Gorbačiovo perestroikai“, faktiškai visais įmanomais būdais skatina lietuviškus „Sąjūdžio“ separatistus. Ir visa tai vyko aktyviai remiant vakarų valstybėms, jų specialioms tarnyboms, užsienio nacionalistiniams centrams – finansinėms injekcijos, dauginimo ir kitos technikos tiekimu, propagandosinėmis kampanijomis, nacionalistų „taikių revoliucijų“ technologijų apmokymais, bojevikų parengimais, ir t.t..

Įdomus epizodas iš tos kelionės į Lietuvą. Vieną dieną man buvo pranešta, kad su manim norėtų susitikti griežtos konspiracijos sąlygomis, Lietuvos TSR komunistų partijos CK vadovai, likę „ant vieningos TSKP platformos“. Aš, žinoma, kad sutikau. Bet reikalas tame, kad tada aplink KGB rūmus Vilniuje, kur buvo mano laikinas darbo kabinetas, visą parą budėjo „Sąjūdžio“ sukurtos išorinio sekimo grupės. Norint atitrūkti nuo nacionalistų sekimo, išvažiavimas iš KGB rūmų buvo atliktas vidury nakties. Tai kažkuo priminė kadrus iš filmo apie šnipus: kelios vienodos juodos "Volgos" viena po kitos išvažiavo pro KGB vartus ir dideliu greičiu išsiskirstė į skirtingas puses. Taip sėkmingai atitrūkus nuo nacionalistų sekimo, pavyko atvykti į privatų namą netoli Vilniaus, kur mūsų laukė Lietuvos komunistų-internacionalistų vadovai.

Jie išsamiai papasakojo apie klastingą dviveidę ir išdavikišką Brazausko ir jo bendraminčių poziciją. O po to man įteikė jų parengtą dokumentą, kuriame keliuose puslapiuose buvo išanalizuota padėtis, o taip pat išdėstyti tikrieji „nacional-komunistų“ tikslai ir detalus artimiausių mėnesių planas dėl tolesnio judėjimo link Lietuvos TSR atsiskyrimo nuo Tarybų Sąjungos ir faktinis tarybų valdžios bei socializmo likvidavimas. Buvo prašymas šį dokumentą perduoti asmeniškai Gorbačiovui. Ir aš įvykdžiau šį prašymą: dokumentas jam buvo perduotas per TSKP CK Valstybinio teisės skyriaus vedėją A.S. Pavlovą. Viskas, apie ką įspėjo tarybiniai patriotai iš Lietuvos, išsipildė beveik 100 procentų. Taip kad M. Gorbačiovas savalaikę ir patikimą perspėjančią informaciją gaudavo tiesiai prasme iš pirmų rankų.

 

e56BMAVtR5xRCcdDrAMMKfkJgj7nV922Uuly6-8vi-MJ7k-hBa_9uxVkYH0sWAugO-9LBbbB1DbmyOIsGOd1qvhnodKovpRNLQitbSHupCtlUARecrDZnAlYyVrOD896wPVMmpoJ

1991 metų sausio mėnesio įvykiai Vilniuje - tai vienas paskutinių bandymų išlaikyti Lietuvą TSRS sudėtyje.

 

Apie kelionės į Lietuvą rezultatus M. Gorbačiovui buvo įteiktas bendras CK skyrių raštas, kuriame išsamiai aprašyta krizinė padėtis respublikoje, taip pat apie tikrąją "Sąjūdžio" separatistinę veiklą ir apie faktišką skaldomosios Lietuvos komunistų partijos CK sekretoriaus Brazausko veiklą, globojančio nacionalistus.

Gorbačiovas, perskaitęs šį raštą, pareikalavo nedelsiant iškviesti Algirdą Brazauską į Maskvą, neva „rimtam pokalbiui“. Į Maskvą atvykęs Brazauskas buvo labai išsigandęs ir, ko gero, neatmetė to, kad pokalbis su TSKP CK generaliniu sekretoriumi gali baigtis atleidimu iš partinio posto ir netgi suėmimu. Bet paskutinę akimirką Brazauską priėmė CK sekretorius A.N. Jakovlevas, o paskui  jau kartu su juo nuėjo pasikalbėti į Gorbačiovo kabinetą. Pokalbis buvo ilgas ir apie konkretų jo turinį galima tik spėlioti. Bet Brazauskas išėjo iš Gorbačiovo su švytinčiu nuo džiaugsmo veidu. O savo kuratoriams iš CK partinio organizacinio darbo skyriaus pareiškė, kad Michailas Gorbačiovas asmeniškai visiškai pritaria Brazausko darbui ir jo vadovaujamai LKP CK daliai, taip pat teigiamai pasisako apie „perestroikinį" "Sąjūdžio" judėjimą. Su tuo jis ir grįžo į Vilnių, kur tik suaktyvino Lietuvos atsiskyrimo nuo TSRS darbą.

1990 metų eigoje – 1991 metų pradžioje  valstybės saugumo organai Lietuvoje išaiškino nelegalius CŽV, Didžiosios Britanijos žvalgybos MI6, Lenkijos ir Vokietijos specialiųjų tarnybų darbuotojus, kurie vadovavo "Sąjūdžiui" ir kitoms nacionalistinėms organizacijoms, o faktiškai valdė, kaip dabar priimta sakyti „spalvotos revoliucijos“ Lietuvoje procesui (perversmui). TSRS KGB generolas-majoras Viačeslavas Široninas paviešino informaciją apie tai, kad 1990 metais į Lietuvą atvykęs USA pilietis Endriu Eiva tapo „Sąjūdžio“ vadovo Vatauto Landsbergio konsultantu. Jis buvo užsiėmęs galimybės surengti sukilėlių judėjimą nagrinėjimu, planavo atidaryti „reindžerių“ kursus, apmokė nacionalistų bojevikus panaudoti granatas ir Molotovo kokteilius prieš tarybinius šarvuočius ir tankus. 1990 metų balandį už šią veiklą jam buvo uždraustas įvažiavimas į TSRS, tačiau tų pačių metų gruodį Eiva vėl atvyko į Lietuvą. Kartu su juo į Vilnių atvyko CŽV agentų grupė, kuri netrukus pasirodžiusi Landsbergio aplinkoje.  Vėliau V.Landsbergis pareiškė, kad sausio įvykiuose amerikoniškas specialistas Eiva suvaidino „teigiamą vaidmenį“.

Situacija respublikoje kaisto. Nacionalistai ir separatistai ir toliau užgrobinėjo valdžią. Ryšium Su tuo 1991 m. sausio 8-9 dienomis į Lietuvą buvo perkelti 76-osios gvardijos desantininkų divizijos ir kitų padalinių kariai. Sausio 11-ąją Tarybų Sąjungos prezidentas Gorbačiovas buvo priverstas pareikalauti antikonstitucinių aktų Lietuvoje panaikinimo ir  sąjunginės TSRS konstitucijos veikimo atnaujinimo. Buvo sprendžiamas tvarkos atkūrimo Lietuvoje ir specialios respublikos valdymo tvarkos įvedimo klausimas.

Svarbu pažymėti, kad tomis dienomis valstybės saugumo organai užfiksavo skambutį nacionalistų vadovui Landsbergiui (tuo metu tapusiam Lietuvos Aukščiausio Sovieto pirmininku) iš TSKP CK rūmų, kurio metu nenustatytas Maskvos abonentas jam pranešė apie detalius tarybinių saugumo pajėgų veiksmų planus ir atvykusią į Vilnių „Alfa“ grupę, kuri kartu su desantininkais turėjo perimti televizijos centro ir televizijos bokšto kontrolę Lietuvos sostinėje. Po šitos gautos informacijos,  „sajūdistai“ ir jų vakarietiški kuratoriai iš specialiųjų tarnybų, organizavo masinio „protesto prieš televizijos bokšto užgrobimą“ akciją, o ant šalia esančių namų stogų buvo pasodinti jų snaiperiai. Būtent jie negailestingai šaudė į savo tautiečių minią.

Tarp žuvusiųjų buvo ir TSRS KGB 7-osios valdybos "A" grupės leitenantas V. Šatskichas, kuris buvo užmuštas šūviu į nugarą, o 5,45 mm kalibro automato kulka praėjo tarp šarvinių apsauginės liemenės plokštelių iš viršaus į apačią.

1997 ir 2000 metais buvęs krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius (1991 metų sausį vadovavo "Sąjūdžio" bojevikų būriui) užsienio žurnalistams papasakojo apie tai, kad į TV centrą Vilniuje supančią minią šaudė būtent jo bojevikai-nacionalistai.

Taip dar 30 metų atgal Vakarų specialiosios tarnybos ir lietuviški nacionalistai pirmą kartą Tarybų Sąjungos erdvėje, draskomoje gorbačiovinės „perestroikos“ ir atviros išdavystės, atidirbinėjo „spalvotųjų revoliucijų“ metodikas, kurios vėliau buvo daug kartų tiražuotos potarybinėje erdvėje.

 

Jurijus Kobiakovas.

 

1986 metų vadovavo šiam skyriui. 1988-1991 metais, likdamas veikiančio KGB rezervo karininku, dirbo TSKP CK Administracinių organų skyriuje (nuo 1989 m. - Valstybinis-teisinis skyrius) valstybės saugumo organų sektoriuje, vėliau TSRS prezidento informacinėje tarnyboje. Iš karinės tarnybos pasitraukė 1995 metais, turėdamas pulkininko laipsnį.Nuo 1975 iki 1988  metų dirbo TSRS KGB Penktosios valdybos 2-ajame skyriuje, kuris užsiiminėjo kovos su nacionalizmo ir ekstremistinėmis apraiškomis problemomis, o nuo