V. Sinica. Kelią šmeižtui

Autorius: Vytautas Sinica Šaltinis: https://alkas.lt/2021/11/04/v-... 2021-11-08 15:55:00, skaitė 589, komentavo 14

Negalima lyginti, bet palyginkime. Lietuvos juodintoja pasaulyje #1 – Jono Noreikos anūkė Silvia Foti – JAV išleido savo už Lietuvos nepriklausomybę kankinio mirtį pasirinkusį senelį naciu vadinančią knygą, o kitąmet ji bus išleista ir Lietuvoje. Leidybą apsiėmė skandalų vaikymąsi pasirinkusios „Kitos knygos“. Pati autorė stebisi. Visgi amerikietei, nors ir malonu, sunku buvo tikėtis tokio elgesio.

Bet norisi atkreipti dėmesį į kitką. Kokios platformos ir medijų dėmesio sulaukia tik po metų pasirodysiančios Lietuvą šmeižiančios knygos reklaminė kampanija (kiekvienas PR specialistas jums bent privačiai patvirtins, kad čia būtent tai ir yra – knygos reklamos kampanija). Didžioji medija, konkrečiai LRT, likus metams iki knygos pasirodymo skelbia interviu su autore, klausinėja „kaip ji jautėsi“ atradusi, „kaip ji jautėsi“ rašydama.

Atradusi šmeižtą, rašydama melą. TS-LKD parlamentaras Emanuelis Zingeris moderuoja ir reklamuoja Silvijos Foti pasisakymo renginį, praėjus savaitei, rodos, galima jau tvirtai teigti, kad niekas, absoliučiai niekas šioje neva labiausiai patriotiškoje frakcijoje tokios veiklos nepasmerkia.

Silvia Foti nėra istorikė, žurnalistė. Man tai nėra svarbu, bet Noreikos juodintojams Lietuvoje visada buvo be galo svarbu, kad apie jį ir apie Birželio sukilimą apskritai rašytų tik profesionalūs istorikai. Palyginimui Dalius Stancikas yra žurnalistas, daugelį metų dirbęs įvairiose redakcijose, užsidirbęs solidžią reputaciją, Lietuvos nepriklausomybės medalį.

Prieš du metus jo išleista priešingą požiūrį atstovaujanti – Joną Noreiką ginanti – knyga „Kūju per Lietuvos istoriją“ buvo per maždaug metus beveik iššluota pirkėjų, tačiau bet kokioje mainstreaminėježiniasklaidoje apie ją – absoliuti tyla.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Atminimo lenta kabojusi ant Mokslų akademijos bibiotekos iki 2019.07.27 | alkas.lt koliažas

Nors nusišauk, kaip save gerbianti medija gali PATI pristatyti visuomenei (o ne leisti parašyti „nuomonę“) knygą ir, žiūrint plačiau, požiūrį, ginantį laisvės kovotojų atminimą.

Kaip ji gali imtis nušviesti partizano Jono Kadžionio atsiminimų „Per skausmo pelkes“ išleidimą (kurio pristatyme kalba prof. Landsbergis, o didžiulėje salėje per pandemiją netelpa žmonės)?

Kaip ji gali parašyti straipsnius apie fundamentalią JAV Pietų Karolinos ir VDU universitetų profesoriaus Igno Kęstučio Skrupskelio studiją Birželio sukilimo tema?

Negali. Nes yra „teisingos“ ir „neteisingos“ knygos, leidyklos ir požiūriai. Lietuvos žiniasklaidoje „neteisingas“ yra požiūris, akcentuojantis kovų už laisvę aukas, jų nuopelnus Lietuvai, jų gyvenimo faktus ir kontekstą, kurie padėtų suprasti ir poelgius, kurie iš šiandienos perspektyvos šventeiviškai atrodo „didvyriams nederami“.

Gi „teisingas“ yra požiūris ir knygos, kuriomis siekiama rezistencijos dalyvius „nuvainikuoti“, „deheroizuoti“ ir kitaip protingais žodžiais rinktis šlovę jų garbės sąskaita.

Pridėtose LRT ir DELFI nuotraukose Silvia Foti ir Rūta Vanagaitė. Kažkuo panašios. Bijau sumeluoti, bet esu beveik tikras, kad LRT portalo redaktorius Mindaugas Jackevičius buvo pirmasis Lietuvoje po Ramanausko-Vanago apšmeižimo skandalo suskubęs reabilituoti Vanagaitę, kviestis ją į laidas ir publikuoti interviu, juose taip pat klausinėti „kaip ji jautėsi“, kaip vargšelė „ištvėrė tautiečių panieką“. Lygiai taip pat dabar pirmasis LRT portalas suskumba reklamuoti ir Foti. Už mūsų visų sunešto biudžeto pinigus.

Važiuokit, pakalbinkit Joną Kadžionį, kol dar gyvas. Bet ne, geriau skėstelsite rankomis, kai nebebus.

P.S. Pačiame Foti knygos pavadinime akivaizdžiausias melas – kad ir kaip traktuotume Noreikos veiksmus, jis niekada ir jokia įprasta žodžio prasme – asmeninėmis pažiūromis, subjektyviu prisiskyrimu ar formaliai naryste – NEBUVO nacis.

Pačioje LRT interviu su Foti pradžioje taip pat akivaizdžiausias ir seniai paneigtas melas – Noreika nedalyvavo jokiose Plungės žudynėse, o šaltinis, kurį Foti pati įvardija kaip tai, kuo rėmėsi (A. Pakalniškio atsiminimai), seniai patikrintas kaip klaidingas, paneigtas profesionalių istorikų. Tokie šaltiniai, tokia ir knyga.