Prof. E.Hamer: Investicijų į auksą rizikos ekonomikos kracho laikais
Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: https://lebionka.blogspot.com/... 2021-10-07 16:17:00, skaitė 557, komentavo 3
Vokietijos ekonomikos profesorius Eberhard Hamer mano, kad infliacijos, artėjančios valiutos reformos ir ekonomikos kracho laikais fizinis auksas, regis, yra geriausia saugi investicija.
Vis dėlto ir su auksu yra problemų ir rizikų ne trumpuoju, o vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu:
Saugojimas
Dauguma smulkesnių aukso savininkų savo auksą laiko namuose, geriausiu atveju seifuose, blogiausiu - spintoje ar slėptuvėje.
Tikėtina, kad ilgainiui toks aukso sandėliavimas namuose taps vis pavojingesnis. Juk milijonai nuosavybės neturinčių imigrantų, kurių dauguma įpratę kovoti, jau atvyko į šalį, kurioje auga tarptautinių gaujų nusikalstamumas. Per "Coronos" krizę įsilaužimų į namus skaičius sumažėjo tik dėl to, kad žmonės dažniausiai būdavo namuose, tačiau pasibaigus "Corona" krizei jis vėl smarkiai padidės, galbūt net dvigubai, jei žalieji, FDP ir SPD, kaip valdančiosios partijos, sugebės prastumti savo atvirų sienų ir neribotos imigracijos idėją. Tie, kurie negali ir nenori dirbti Vokietijoje, turi daug laiko ir nuobodžiauja kaip imigrantai, mano, kad turto paskirstymas yra neteisingas, ir, kai nebegaus daugelio anksčiau gautų socialinių išmokų, griebsis padėti sau patys. Tuomet stiprės vis didėjanti žlugimo tendencija. Jau dabar pinigai, auksas ir sidabras yra pageidaujami vagysčių objektai, o namai, kuriuose tai įtariama esant, yra pageidaujami vagysčių objektai. Čia didėja rizika, į kurią aukso savininkai turėtų atsižvelgti, nuo kurios jie turi apsisaugoti saugumo priemonėmis ir nuo kurios jie taip pat gali apsaugoti savo auksą paskirstę jį regionuose.
Todėl daugelis stambesnių aukso savininkų savo auksą laikė ne namuose, o bankuose. Banko seifas laikomas saugesniu. Tačiau autorius nemano, kad tai saugiau, nes bankai, ypač Šveicarijos bankai, visada stengėsi saugoti lobius savo saugyklose mirties ar paveldėjimo atveju. Iki šiol jie neišdavė nei caro, nei Persijos šacho lobių. Autorius taip pat žino, kad jie bandė pasisavinti privačių asmenų aukso indėlius, reikalaudami perdėtų paveldėjimo dokumentų ar pažymų, kad šis auksas įgytas teisėtai, ir t. t. - galiausiai norėdami jį pasilikti ir dažnai galėdami tai padaryti.
Jei būtų uždrausta aukso nuosavybė arba aukso pardavimas, būtų skatinamas didelis bankų vykdomas aukso nusavinimas iš savininkų. Bankai yra pirmieji, kurie norėtų ir galėtų tuo vadovautis. Taip yra todėl, kad visos jų saugyklos yra stebimos vaizdo kameromis. Taigi niekas negali nieko išsinešti iš savo seifo banke, jei bankas to nepastebės ir negalės užkirsti tam kelio. Kadangi bankas yra artimas valstybės, o ne kliento interesams, jis stengsis užkirsti kelią aukso išėmimui iš savo saugyklų draudimo atveju arba praneš apie tai valstybei, todėl aukso nebegalima nepastebimai išvežti iš banko, nors teoriškai jis vis dar yra kliento nuosavybė. Taigi autorius mažiau pasitiki bankų saugumu nei privačiu saugumu neramiais ir socialistiniais laikais.
Aukso draudimai
Be to, auksui gresia rizika, kad dėl valiutos reformos ar griūties į finansinius sunkumus patekusios valstybės gali įvesti aukso apyvartos draudimą ir taip iš esmės paversti aukso nuosavybę neteisėta. Taip būtų bent jau uždarytos aukso rinkos, o tai nenaudinga aukso savininkams, nes nebeskelbiama kaina ir aukso nebegalima parduoti rinkoje, o tik juodai po stalu.
Kai kurie aukso teoretikai tai laiko didele grėsme aukso kainai, nes aukso nebebus galima teisėtai parduoti. Tačiau autorius patyrė, kaip Hitlerio laikais ir kitais aukso draudimų laikais (pvz., JAV) visais uždraustais produktais ir toliau buvo prekiaujama juodojoje rinkoje, o jų kaina netgi gerokai išaugo, nes reikėjo padengti juodosios rinkos riziką. Juk dėl valstybinių draudimų rinkos kaina taptų didesnė ar mažesnė juodojoje rinkoje, o svarbiausia - aukso pirkimas ir pardavimas būtų neteisėtas, todėl sunkesnis, o tai galėtų apsunkinti aukso panaudojimą prireikus.
Kita rizika - žaliųjų ir raudonųjų vyriausybių daugumos planuojamas turto mokestis, kuris apimtų ir auksą. Nors įmanoma nuslėpti mažesnes aukso atsargas privačiose rankose (tai vis dėlto būtų mokestinis pažeidimas), didesnių aukso atsargų, ypač bankuose, nuslėpti nepavyks, nes bankai yra lojalesni valstybei nei savo klientams ir kilus abejonių deklaruotų turimas aukso atsargas.
Be to, istorijoje po valiutos reformos ir materialinių vertybių savininkų ekspropriacijos specialiais mokesčiais valstybės visada labai norėjo savo piliečių brangiųjų metalų, nes centriniams bankams jų skubiai reikėjo tarptautiniam solidumui užtikrinti, o politikai savo finansines institucijas nukreipdavo prieš brangiųjų metalų savininkus "iš solidarumo" su nusavintais pinigų vertės ir materialinių vertybių savininkais, kurie neturėtų išsisukti nuo atsakomybės. Autorius vis dar prisimena nacių epochą su tais pačiais argumentais ir priemonėmis.
Nepaisant to, auksas išlieka viena geriausių investicijų,
nes tai padeda mums išvengti infliacijos ir valiutos reformos su mažiausiais nuostoliais - galbūt net su pelnu,
nes jūs turite galimybę auksą apsaugoti nuo paėmimo iš išorės,
ir dėl to, kad visada yra aukso rinka - jei jau ne baltoji, tai juodoji, - kad visada jūs galite parduoti auksą, nepaisant galbūt didėjančių sunkumų.
http://www.pi-news.net/2021/10/risiken-der-goldanlage/
Mano publikacijos Telegram: https://t.me/lebionka ir VK: https://vk.com/id460381786