Batka iškovojo pirmą pergalę prieš Lietuvą
Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2021-08-02 16:19:00, skaitė 2012, komentavo 32
Lietuvos užsienio reikalų ministerija, anūko Nr 1 asmenyje, pareiškė, kad Lietuva ir JevroSojūzas yra pasirengusios atsisakyti naujų sankcijų Baltarusijai, jeigu Minskas sustabdys nelegalių įsibrovėlių srautą. Tai jau proveržis: patikinimus, kad principinė Lietuvos užsienio politika neina į sandorius ir kompromisus su „diktatoriais“, paneigė pati Lietuva Dėdulės anūko lupomis. Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka gali švęsti pergalę ir dėkoti už tai Vilniaus NATO ir Jevrosojūzo sąjungininkams, kurie tiesiog nenusirito iki Lietuvos nacionalinės katastrofos.
„Vyksta tam tikras dialogas [su Minsku], ir mes pasakėme, kad nei Lietuva, nei JevroSojūzas nesiūlys naujų sankcijų [prieš Baltarusiją], jei nelegalių migrantų srautas sustos“, - praėjusią savaitę štai šitaip užgiedojo Lietuvos užsienio reikalų ministras-anūkas Gabrielius.
Šiame teiginyje yra ne viena sensacija, o kelios iš karto. Pirma, Vilnius eina link dialogo su Minsku.
Tai yra, vyksta Lietuvos ir Lukašenkos vyriausybės derybos, kurią ji jau metai laiko kaip skelbia neteisėta, diktatoriška ir autoritarine.
Kažkur pusiaukelėj iš Vašingtono į Vilnių tuo pat metu sunkiai atsiduso „išrinktoji-paskirtoji Baltarusijos prezidentė“ Svietka Tichanovskaja, kurią Lietuva atkakliausiai ir tupiausiai vadino vieninteliu teisėtu Baltarusijos respublikos ir jos žmonių atstovu pasaulyje. Būtent tokiu pavidalu ar pareigomis Tichanovskaja buvo nuvežta į Vašingtoną "piršlyboms" naujajai USA administracijai ir netgi dasimušė susitikimo su Džo Baidenu, kad gautu iš jo sausainių dėžutę.
Tačiau Vilniaus geopolitinės fantazijos - tai viena, o žiauri realybė - kas kita. Savo fantazijose Lietuva jau davė Baltarusijai savo prezidentą, tapo kaimyninei šaliai vyresniuoju broliu, draugu, globėju, patarėju dėl „demokratizacijos“ ir priėmė ją po savo sparneliu. O iš tikrųjų realybėje tenka turėti reikalų su „paskutiniu Europos diktatoriumi“.
Antra, sovietinio profesoriaus anūko pasiūlymo esmė - tai naujų sankcijų prieš Baltarusiją atsisakymas mainais už migracijos krizės nutraukimą.
Tai jau proveržis.
"Nepalenkiama" Lietuvos užsienio politika, kaip paaiškėjo realybėje, ir dar kaip lankstosi, jei tik ją tinkamai paspausti.
Netgi geopolitinis misionizmas ir patologinė praktika kištis į kitų šalių vidaus reikalus ir savo valia spręsti, kas ten yra teisėtas ar neteisėtas prezidentas, atsitraukia į antrąjį planą, kada iškyla klausimas dėl vidinio stabilumo išlaikymo pačiame Lietuvos viduje.
Na o „vyšnelė ant torto“ yra tai, kad pirmuoju Lietuvos šūdelityje apie kontaktų su oficialiuoju Minsku būtinybe, prisipažino bei pragydo, o dar ir viešai pasiūlė Lukašenkai sudaryti sandėrį, ne bet kas, o Dėdulės anūkas. Šiandien Vilniuje nėra, matyt, labiau užsispyrusios, besiožiuojančios kietakaktės ir plazdenančios kažkur empirinėse geopolitikos dausose figūros, tačiau ne kas kitas o būtent Dėdulės įpėdinis-anūkas pragydo apie tai, kad padėtis jau pasiekė tą stadiją, kad jau reikia pagalvoti ir apie Lietuvą, atmetus visas ambicijas bei principus.
Užsienio reikalų ministerijos anūkas apgailėtinas ne tik tame, kad jis ramiai siūlo derėtis su „diktatoriumi“, apie kaip neįmanomą pokalbį su kuriuo jo žinyba beveik metus laiko "turbo režimu" įtikinėja visą pasaulį. Dar juokingesnė už tai yra tradicinė Lietuvos politikų apeliacija į JevroSojūzą.
"Lietuvos laisvės pribuvėjo" anūkas pakartoja blogą savo kolegų įprotį, už kurį potarybinėje erdvėje jie yra paskelbiami apsišaukėliais ir puolami kumščiais. Jis kalba ne vien tik Lietuvos, bet ir viso JevroSojūzo vardu. „Nei Lietuva, nei JevroSojūzas nesiūlys naujų sankcijų“.
Ar JevroSojūzas įgaliojo Lietuvos užsienio reikalų anūką kalbėti jo vardu?
Ar JevroSojūzas delegavo anūką nuo visos Europos bendrijos derėtis su Lukašenka?
Ar JevroSojūzas kažką pasakė, kad jeigu migracijos krizė Lietuvoje bus išspręsta, tai tada nebus naujų sankcijų Baltarusijai?
Šiandien šitas "prikolnas" apsišaukėliškumas atrodo ypač juokingai.
Už pirmąją didelę pergalę prieš Lietuvą Aleksandras Lukašenka turi padėkoti JevroSojūzui, kuris praktiškai nepastebėjo migracinės krizės savo rytiniame pasienyje ir aiškiai davė Lietuvos politikams suprasti: susitvarkykite patys, kaip išmanote.
Nepaisant to, kad pastarąsias savaites Lietuvos vadovybė desperatiškai signalizavo Briuseliui ir pagrindinėms europinėms sostinėms: A. Lukašenkos veiksmai yra iššūkis visai Europai, ne vien tik Lietuvai. Beveik vienu metu su URM persilaužiančių pareiškimu eilinį tokį signalą pasiuntė Lietuvos p-rezidentas Gitanas Nausėda.
Europos sostinėse, sprendžiant iš reakcijos nebuvimo, signalai iš Vilniaus buvo suvokti kaip dar vienas periferijos inkštimas, siekiant atkreipti į save dėmesį ir gauti naują išorės pagalbos porciją. Velniop juos, tegul patys išsiaiškina! Vokietija 2015 metais priėmė milijoną nelegalų-migrantų, o šitie su dviem tūkstančiais negali susidoroti?
Tame ir reikalas, kad negali. Visos Europos mastu Lietuvos migracijos srautai - tai juokingi skaičiai, tačiau mažos šalies, turinčios neefektyvią valstybę, mastu - tai jau nacionalinė nelaimė.
Lietuvai „skausmo riba“ buvo viršyta ties 2700 nelegalių įsibrovėlių. Viršijus šitą skaičių šalyje prasidėjo vietinių gyventojų protestai ir net maištai prieš įsibrovėlių priėmimą, o su perspektyva rudenį priimti pas save dar dešimtis tūkstančių arabų ir negrų - nustojo atrodyti fantastiniais net ir tokie apokaliptiniai scenarijai kaip įsibrovėlių Vilniaus šturmas ir vyriausybės nuvertimas sukilus liaudžiai.
Lietuva liko viena pati savo avantiurine užsienio politika, kuri privedė ją prie vidinio politinio sprogimo ribos.
Jeigu įvyks sprogimas, šaliai mirti reikės taip pat vienai. Nes neaišku, kokiame kritimo į bedugnę etape vakarai rimtai atkreips dėmesį į Lietuvos nelaimes. Ir ar išvis atkreips. O jeigu vis dėl to ir atkreips, yai ar teiksis ateiti į pagalbą.
Lietuvos politikai gana smarkiai degradavo nuo įpročio manyti, kad jei kas nors nutiktų, tai dideli dėdės iš Briuselio, Berlyno, Londono ir Vašingtono tuoj pat viską metę sulėks šluostydami snarglius ims peikti kaimyną-chuliganą, kad tas jų vaikučių neskriaustu. Štai iš čia ir kilo tas kraštutinis Vilniaus neatsakingumo laipsnis. Tiek vidaus politikoje, tiek ir užsienio politikoje.
Šiuo atžvilgiu Lukašenkos veiksmai yra grynai pedagoginio pobūdžio.
„Batka“ realybėje parodė Lietuvos vadovybei, kad „dideli dėdės“ neateis, o ir „kaimyniniai chuliganai“ nesaugos už lietuvius jų skylėtų sienų, jeigu jiems nuolat ir visur yra dergiama.
Taip kad reikia įjungti smegenines ir patiems būti atsakingam už savo likimą.