"Crash-test" mikromo-deržavai, arba gejropiečiai apie jevropiečius

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2021-07-29 23:51:00, skaitė 1032, komentavo 14

Įžanga.

  Skaitant šį straipsnį turėtų skambėti šėtoniškas juokas kaip garsinis fonas, o kaip iliustracija turėtų būti nuodais trykštanti abėcėlė. Kaimynystėje esantys šakalai Tabakos demonstruoja savo vienybės laipsnį ir draugiškumo jėgą. Lenkija tyčiojasi iš Lietuvos ir grubiai ją trolina. Nei lašelio užuojautos. Nei gramo paguodos. Baisu net pagalvoti, kas nutiktų, jei susilpnėtų Vašingtono pančiai. Tektų skirti „sąjungininkus“ kaip kovojančius ringe šunis.

 

Stanisław Lewicki, Myśl Polska, Crash test dla mikromocarstwa

 

(Maladiec, žurnalistas Stanisław Lewicki - iškart antraštėje pasakė, KAS yra KAS Jevrokaralystėje! Toliau skliaustuose bus trigrašis)

 

Yra viena šalis, Lenkijos kaimynų fone išsiskirianti savo politine veikla, kuri keleriopai viršija jos realius pajėgumus ir resursus. Turima omeny Lietuvą. Pagal potencialą ir dydį ją galima palyginti su viena Lenkijos vaivadija, tačiau jos ambicijos ir iniciatyvos yra net ne kaip regioninės, o kaip pasaulinio lygio "deržavos". Pavyzdžiui, Lietuva neseniai žengė ryžtingą žingsnį Kinijos atžvilgiu, užblokuodama kompanijai „Huawei“ galimybę dalyvauti kuriant penktosios kartos mobiliojo ryšio tinklą Lietuvoje. Nukentėjo ir Kinijos koncerno „Naktech“ Lenkijos padalinys, kuris negalės patiekti bagažo skenerių Lietuvos oro uostams.

Lietuva taip pat pasitraukė iš 17 + 1 formato, kurio rėmuose Kinija bendradarbiauja su Vidurio Europos ir Balkanų šalimis, ir paskelbė persiorientuojanti į santykius su Taivanu. Vilnius bando užtverti Pekinui kelią į Europą. Tai atrodo juokingai, galvoje iškyla eilėraštis apie dramblį ir musę. Kinai tikriausiai dar iki šiol yra šoko būsenoje, bijodami, kad Lietuva įgyvendins savo grasinimus.

Kadangi Vilnius meta iššūkį net Kinijai su kitomis, silpnesnėmis šalimis, jis natūraliai elgiasi dar labiau įžūliau, be ceremonijų. Tai liečia Rusiją, Baltarusiją ir dažnai Lenkiją, kuriai Lietuvos vadovybė nejaučia šiltų jausmų, todėl reguliariai pažeidžia Gerų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, ypač kalbant apie lenkų teises Lietuvoje. Ilgą laiką ten buvo taikomos diskriminacinės praktikos lenkiškų investicijų atžvilgiu, kurias savo kailiu pajuto Mažeikių naftos perdirbimo gamykla, netgi buvo grasinama pradėti prekybinį karą, blokuojant lenkiškos mėsos importą.

Be to, Lietuva rūpinasi Lenkijos pederastų bendruomenės atstovų teisėmis: Lietuvos ambasadorius padėjo parašą po atitinkamu atviru laišku esantiems mūsų (Lenkijoje, straipsnio autorius yra lenkas) šalyje  diplomatams. Tačiau negalima sakyti, kad Vilnius nieko nemėgsta. Pavyzdžiui, jis palaiko Ukrainą. Vienu metu visuotinį susidomėjimą ir linksmybes sukėlė dviejų šarvuotų traktorių perdavimas Ukrainos arijams.

 

Neseniai Lietuvos URM anūkas paskelbė, kad artimiausiu metu Lietuva siūlys NATO sąjungininkams pateikti Ukrainai oficialų prisijungimo prie aljanso veiksmų planą. Matyt, kad įtakingieji NATO ratelyje rimtai nežiūrės į Lietuvos projektus, apie ką  jie, beje, užsiminė atsakydami Ukrainos prašymui suformavę kriterijų sąrašą, kurio laikymasis atvertų kelią Kijevui prisijungti prie organizacijos.

Labiausiai įspūdingų ir vaizdingų veiksmų Lietuva imasi Baltarusijos atžvilgiu, siekdama nuversti Lukašenkos režimą. Seniai-seniai, prieš daugelį amžių, baltarusių žemės buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje. Dėl šitos priežasties Lietuvos politikai, matomai, išgyvendami fantominius skausmus prisimenant kažkada buvusią imperiją, nusprendė ten pasistatyti tokią valdžią kuri jiems tinka. Tačiau kažkada turėto potencialo Lietuva jau nebeturi. Lietuva neturi nei mažiausių šansų pakartoti 700 metų senumo užkariavimus, kada Gediminas užėmė ne tik šiuolaikinės Baltarusijos teritoriją, bet net ir Kijevą, tačiau nežiūrint to vis dėlto bandė skleisti savo įtaką žemėms, kurios buvo valdomos žemaičių kunigaikščių. 

(Och, koks didžiai-lenkiškas šlėktiškas onoras  sunkiasi iš kiekvienos eilutės! Nors galima sutikti dėl lietuviškų ir žemaitiškų kunigaikščių. Dabartiniai lietuviai su LDK užkariavimais susiję maždaug tiek pat, kiek kunigaikščio Vytauto arklys su pergale Žalgirio mūšyje. O didysis kunigaikštis Gediminas vien už prielaidą, kad jo palikuoniai yra dabartiniai lietuviai - ankstesni žemaičiai ir aukštaičiai - tikriausiai ir liežuvį nupjautų. Jis pats ir jo pavaldiniai kalbėjo senąja rusų kalba. Lenkų istorikai iki šiol pagrindine Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba vadina - Język ruski)

Pasinaudodama krize, susijusia su paskutiniais rinkimais Baltarusijoje, Lietuva nusprendė mesti iššūkį prezidentui Lukašenkai, leisdama veikti savo teritorijoje Svietkai Tichanovskajai ir jos suburtai gaujai - koordinaciniam sovietui. Lietuvos seimas priėmė rezoliuciją, kurioje sakoma, kad nepripažįsta rinkimų rezultatų. Lukašenka dokumente vadinamas buvusiu prezidentu. Buvo suorganizuota tusovkė, kurią norėta padaryti „gyvą grandinę“ nuo Baltarusijos sienos iki Vilniaus ir į Baltarusijos teritoriją oro balionų pagalba išmesti propagandoninę medžiagą. Akciją su balionais nepavyko: juos pašalino Baltarusijos koviniai sraigtasparniai.

(Na, dėl Tichanovskajos - tai lenkiška visąmatanti akis čia įprastai savoje rasto neįžiūri)

Šis incidentas, įvykęs praėjusių metų rugpjūtį, parodė, kad Lietuvos valdžiai reikėtų atsižvelgti į realią jėgų pusiausvyrą, tame tarpe ir į kariuomenės skaičių, nusprendus eiti į konfrontaciją su Baltarusijos vadovybe. Faktas yra tas, kad Vilnius yra tik 30 kilometrų nuo Baltarusijos sienos. Tankai tokį atstumą gali įveikti per pusvalandį, Lukašenka jų turi šimtus, o Lietuva - nė vieno. Tokia pati pati situacija yra ir su lėktuvais bei koviniais sraigtasparniais.

Tačiau Lietuvos politikai nusprendė, kad karinė konfrontacija jiems negresia, nes juos "saugo" NATO. Konfliktas perėjo į naują lygį ažiotažo dėl „Ryanair“ lėktuvo sulaikymo Minske fone. JevroSojūzas, įskaitant ir reagavimą į Lietuvos klyksmus, įvedė sankcijas Baltarusijai ir uždraudė skraidyti į savo šalis kompanijai „Belavia“.

Šių veiksmų iniciatoriai nenumatė, kad netiesioginės ribojančių sankcijų pasekmės rikošetu trenks taip pat ir Lietuvoje, nes Baltarusijos pusė prekių eksportui naudojosi Lietuvos geležinkelių ir uostų paslaugomis, parūpindama jiems tuo apie 20% savo pajamų. Dabar šio krovinių srauto aptarnavimu užsiėmė Rusija, todėl lietuviai per metus neteks apie 40 milijonų eurų.

Baltarusija imasi žingsnių prieš Lietuvą ir kitas JevroSojūzo nares, prieš jų ekonominius interesus. Kalbama apie pirmiausia apie Vokietijos eksportą. Lukašenka pavedė blokuoti vokiškų prekių tranzitą į rytus. 

„Tegul jie savo produkciją į Kiniją veža per Suomiją ir Rusiją, ar per Ukrainą - ten yra geri keliai“, - pareiškė jis ironiškai įvertindamas Slavomiro Novako pasiekimus (Lenkijos politikas, vadovavęs Ukrainos valstybinei automobilių tarnybai).

Panašu, kad Lukašenka visiškai nesiruošia kapituliuoti. Priešingai, nuo veiksmų, nukreiptų prieš oponentų ekonominius interesus, jis pereina prie veiksmų, kurie smogia jų valstybingumo stabilumui. Būtent taip reikėtų įvertinti migrantų siuntimo prie sienos su Lietuva padarinius.

Kol kas kalbame tik apie įsibrovėlius iš Azijos šalių, daugiausia Irako, Sirijos ir Irano, tačiau yra pranešimų, kad netrukus pasienyje pasirodys įsibrovėliai iš Afrikos ir Afganistano. Lukašenka pasirašė dekretą, leidžiantį 73 šalių piliečiams įvažiuoti į Baltarusiją be vizos, kad pasiskiepytų nuo kovido-19. Tai reiškia, kad kandidatų į migrantų vaidmenį trūkumo nebus. Papildomai reikia pažymėti, kad "Belavija" skraido į Centrinės Azijos respublikas, su kuriomis Baltarusija taiko bevizį režimą, o ten atsiranda vis daugiau žmonių bėgančių iš Afganistano. Teoriškai Baltarusija gali tapti šalimi, per kurią eina pagrindinis migracijos kelias į JevroSojūzą. Kadangi įmonei „Belavia“ buvo uždrausta skraidyti į Europą, ji pradės vežti žmones iš Afrikos ir Azijos, o šitie jie vėliau atsidurs prie Lietuvos ir kitų šalių sienos.

To ir reikėjo tikėtis, nes Lenkija jau prieš kelerius metus pasienyje su Baltarusija susidūrė su migracijos krize. Tada konfliktą pavyko išspręsti, o Baltarusijos pusė pasirašė susitarimą, reguliuojantį judėjimą pasienyje ir sutiko priimti nelegalius imigrantus atgal. Dabar viskas tapo sudėtingiau, kadangi Baltarusija nutraukė  readmisijos susitarimą. Padėtis Lietuvoje yra kritinė, joje įvesta ypatingoji padėtis. Vien tik per liepą 1000 žmonių pavyko ten įsibrauti, per vieną parą buvo sulaikoma iki 160 nelegalių įsibrovėlių, nors pernai per visus metus jų buvo 81.

Tuo tarpu Lukašenka nepalieka jokios vilties dėl kokių nors atlaisvinimų. 

„Jei kas nors mano, kad mes dabar uždarysime sieną su Lenkija, Lietuva, Latvija ir Ukraina ir pavirsime pabėgėlių iš Afganistano, Irano, Irako, Libijos, Sirijos, Tuniso irštva, tai tas kaip minimum bent jau klysta“, - pasakė jis.

Lietuvos politikams reikėjo būti įžvalgesniems ir protingesniems, juk Lietuva turi ilgą, blogai saugomą sieną su Baltarusija, kurią lengva kirsti tiems kas nori tą padaryti. Dabar Lietuvos vadovybė bando kažką padaryti esant kriziniam režimui, tačiau sunku tikėtis, kad jos veiksmai bus veiksmingi. PIŠas nusprendė sienos apsaugai pritraukti kariškius. Palyginus šios sienos ilgį (677 kilometrus) ir Lietuvos kariuomenės skaitlingumą, kyla abejonių, ar jie sugebės sustabdyti migrantų srautus.

Spygliuotos vielos tvoros statyba užtruks ilgai, ir tai taip pat nesuteiks visiškai veiksmingos apsaugos. „Frontex“ (European Border and Coast Guard Agency - Europinė sienos ir kranto apsaugos agentūra) ketina į Lietuvą atsiųsti 60 darbuotojų (įskaitant lenkus),  o taip pat techniką reikalingą sienai stebėti: 30 transporto priemonių, du sraigtasparnius ir mobilųjį termovizorių. Tai gana kuklu. Panašu, kad Lietuvos valdžia, stodama į konfrontaciją su Baltarusija, neapskaičiavo savo jėgų ir dabar susidūrė su rimta problema. Vykdant politiką, remiantis potencialu, kurio realiai neturima ir tikintis kitų šalių paramos, galima prisišaukti sau nelaimę. Nepaisant visko, kaip atrodo, kad Lietuva vis dar to nesupranta, o jos užsienio reikalų ministras-anūkas nori, kad JevroSojūzas parengtų penktąjį sankcijų Baltarusijai paketą. Bet argi ankstesnieji kuo nors padėjo?

Vilnius dabar paskelbė ypatingos padėties režimą, ir perspektyvos atrodo labai nekokios. Kokios JevroSojūzo reakcijos galima tikėtis tuo atveju, jei Lietuva nesugebės kontroliuoti sienos su Baltarusija ir sulaikyti įsibrovėlių srautų į kitas JevroSojūzo šalis? Tokiu atveju ji greičiausiai bus išmesta iš Šengeno zonos, prisijungimo prie kurios sąlyga buvo įsipareigojimas kontroliuoti išorines sienas. Dabar Lietuva yra atsakinga už 1000 su trupučiu kilometrų. Jei ji nustos veikti kaip viena iš Šengeno zonos susitarimo šalių, tada išorinių sienų statusas bus suteiktas tik 104 kilometrų ilgio Lenkijos ir Lietuvos sienai. Ją bus daug lengviau apsaugoti.

(Būtų Lenkijos valia - Lietuvos jau ryt nebūtu Šengeno zonoje)

Lietuvos vadovybė matomai pamiršo ar ko gero negirdėjo seno posakio, kad stikliniame name gyvenančiam žmogui nederėtų mėtytis akmenimis į kaimynus. Karikatūriškas Lietuvos "didžios galybės" demontravimas (Pavilionio sindromas, pvz.), paremtos vien tik lūkesčiais pasinaudoti kažkieno turimu potencialu ir galimybėmis, prie nieko gero neprives. Galų gale, kaip paprastai, paaiškėja, kad tokie žaidėjai apsiskaičiavo, nes kiti gina savo interesus, ir krizės metu jie gali pasakyti: jūs patys susikūrėte sau šias problemas, todėl patys jas ir spręskite.

(O štai čia jau gryna tiesa. Ir Afganistano pavyzdys - pamąstymui. Na, o tai, kad tas galioja lygiai taip pat ir Lenkijai, autorius tiesiog nutyli. Jam galima, jis juk lenkiškame namelyje)

Dabartinė susiklosčiusi Lietuvoje situacija - tai jau net ne paskutinis skambutis, raginantis jos valdžią atsipeikėti, o varpo gausmas skelbiantis pavojų. Veiksmai, kuriais siekiama nuversti Lukašenką, arba tiksliau pareiškimai apie tai, kad tas įvyks, vis labiau primena panašius pareiškimus padarytus prezidentui Bašarui Asadui. Politikai kalbėję, kad „jis turi išeiti“, jau seniai neteko valdžios, o Asadas liko.

Panašu į tai, kad Baltarusija nori pasinaudoti Turkijos pavyzdžiu ir taip pat priversti JevroSojūzą mokėti jai už tai, kad sušvelnintų migracijos krizę. Ankarai pavyko iš JevroSojūzo gauti 6 milijardus dolerių, dar 3 milijardai jai turėtų būti išskirti iki 2024 metų. Iš viso per tą patį laikotarpį planuojama į Libaną ir Jordaniją tuo pačiu tikslu nukreipti 2,2 mlrd eurų. Kodėl Minskas negalėtų gauti panašios sumos, juolab kad jis turi daug tinkamesnių sąlygų sukurti tokią pačią situacijai kaip ir Ankara? Turkijos sausumos  sienos su Šengeno zona ilgis yra tik 250 kilometrų, ir ji eina išilgai upės. Baltarusija savo ruožtu turi 1200 kilometrų sieną su JevroSojūzu ir yra didžia dalimi ji yra prastai apsaugota. Elizabeta Brou iš amerikoniško verslo instituto tą pačią mintį išsakė „Politico“ portale. Ji giria Lukašenką už novatorišką požiūrį ir „meistriškumo  demonstraciją vykdant pusiau akivaizdų karą“, patardama „nepykti ant jo, o pareikšti padėką“. Sunku nesutikti su šiuo pagyrimu, taip pat ir su tuo, kad Lukašenka davė Lietuvai pamoką, tuo pačiu parodydamas, kokia yra reali jos politinė reikšmė.

(Na taip, Lietuva - mikrobas. Tačiau Lenkija - "kietiakas")

Visoje šioje istorijoje yra dar vienas svarbus aspektas. Lietuva jau seniai susidūrė su demografine problema. Per pastaruosius 30 metų gyventojų skaičius sumažėjo nuo 3,7 milijono iki 2,8 (oficialūs duomenys yra klastojami, realiai nesiekia 2 mln) milijono, tai yra beveik trečdaliu. Dabar gyventojų skaičiaus mažėjimo procesas paspartėjo, vien pirmojo šių metų pusmečio duomenys rodo, kad ten mirė beveik dvigubai daugiau žmonių nei gimė (atitinkamai 23 665 ir 11 455 žmonės). Tai reiškia, kad vien tik per šešis mėnesius natūralus gyventojų sumažėjimas buvo 12 210 žmonių (be migracijos).

Žvelgiant iš šios perspektyvos, 1700 migrantų, einančių iš Baltarusijos į Lietuvą, atrodo tik kaip nedidelis indėlis gerinant Lietuvos demografinę padėtį. Galbūt Lietuvos valdžia turėtų pažvelgti į tai iš šio kampo, ir pamatyti teigiamus to kas vyksta aspektus, naujas galimybes ir nepykti ant Lukašenkos, reikalaudama įvesti kažkokias neveiksmingas sankcijas, tačiau padėkoti jam kaip už suteiktą pamoką, taip ir už jo indėlį į demografiją.

(Kaip sakoma - apsišykot - apeikit aplinkui, šypsokitės ir apsimeskit, kad esate šokolade. Padorūs žmonės pažadėjo neuostyti)

Epilogas. Ech, geras dalykėlis tas JevroSojūzas ir NATO ! Stiprūs, susivieniję, užsikrovę „na borbu“! Ir jei ne bendra neapykanta Rusijai - šakalai Tabakos dabar draskytusi iki mirties. Vilnius - juk tai „blogojo Stalino“ dovana lietuviams, atitekusi Lietuvai dėl "nusikalstamo” Molotovo-Ribbentropo pakto, turėtų būti lyg ir grąžintas. Lvovas irgi…