Kiek aukso Rusija sumokėjo už Pribaltiką?

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2021-07-10 20:51:00, skaitė 1882, komentavo 41

Rusijos valstybė didžiąją dalį savo teritorijų įgijo pagal pirkimo – pardavimo sutartis. Net už tas, kurios  buvo atkovotos mūšiuose.

 

Ekonominė Pribaltikos šalių padėtis yra tokia apgailėtina, kad jos nenustoja karštligiškai ieškoti bent kokio nors egzistavimo šaltinio. Istoriškai taip susiklostė, kad per 50 tarybinės „okupacijos“ metų į Estijos, Lietuvos ir Latvijos ekonomikas buvo įdedami milžiniški pinigai. Potarybiniais metais pramonė, sukurtą už visos Tarybų Sąjungos uždirbtus pinigus, buvo aktyviai naikinama JevroSojūzo. Dabar gi valstybės, taip siekusios įgyti nepriklausomybę nuo Kremliaus, su buku užsispirimu bando reikalauti iš Maskvos kompensacijų už „žalą“, kurią jai padarė būtent ši „okupacija“. Tačiau visi Rygos, Talino ir Vilniaus veiksmai, kad ir kaip būtų keista, sukelia priešingą efektą: pribaltai savo rankomis naikina tarptautini sutarčių bazę, užtikrinančią jų vientisumą ir suverenitetą.

Keli faktai:

2021 metų birželio 14 dieną Lietuvos seimas priėmė rezoliuciją, kurioje reikalaujama „kompensacijų už tarybinę okupaciją“. Tuo Vilnius savo rankomis daro niekinę ir negaliojančią 1997 metų Rusijos ir Lietuvos sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. Pagal šį susitarimą abi šalys atsisakė abipusių teritorinių ir finansinių reikalavimų. Jeigu 1997 metų sutartis nustoja galioti , tada Lietuva netenka bet kokių teisėtų teisių į Klaipėdą, Vilniaus kraštą, Vilkaviškio rajoną, kurie pagal Antrojo pasaulinio karo rezultatus buvo perduoti ne Lietuvos TSR, o Tarybų Sąjungai.

2021 metų birželio 16 diena Latvijos seimas priėmė įstatymą dėl „istorinių žemių“, kuriame pareiškė pretenzijas į Pskovo srities Pytalovsko rajoną. Tuo pačiu savo rankomis jis paverčia niekiniu 2007 metų Rusijos ir Latvijos susitarimą dėl valstybės sienos. Pagal šį susitarimą abi šalys atsisakė abipusių teritorinių pretenzijų. Jei 2007 metų sutartis netenka galios, Latvija praranda legitimias teises į Latgaliją.

2021 metų liepos 1 dieną Estijos kandidatas į prezidentus Henas Pylluaas pareiškė apie teritorines pretenzijas į Pskovo srities Pečoros rajoną ir dėl Leningrado srities Ivangorodo. Sekančiomis dienomis su juo solidarizavosi visi kiti pretendentai į aukščiausią valstybės postą. Tuo pačiu Talinas atsisakė pripažinti Rusijos ir Estijos sienos atribojimą, kuris buvo atliktas 1994 metais. Tačiau šis atribojimas yra vienintelis tarptautinis teisės aktas, kurio buvo įforminantis Prinarovo priklausomybė Estijai.

Svarbiausia yra tai, kad visos trys Pribaltijos respublikos demonstratyviai nepripažįsta TSRS legitimumo, teisėtumo. O tai reiškia grįžimą į status quo iki 1917 metų. Estijos ir Latvijos atžvilgiu tai reiškia 1721 metų  Nyštado taikos sutarties galiojimo atstatymą ir 1795 metų Mitavos sutarties atkūrimą, o Lietuvos atžvilgiu - 1797 metų Sankt Peterburgo konvenciją.

Pažiūrėkime šias sutartis.

Pagal 1721 m. Nyštado taikos sutartį Rusijos imperija iš Švedijos įsigijo Estiją (tada Estlandją) ir didesnę dalį Latvijos (Lifliandiją). Sumokėjo 2 milijonus talerių (efimkų) arba 56 tonas sidabro.

Pagal 1795 metų Mitavos sutartį Rusijos imperija įsigijo Vakarų Latviją (Kurliandiją) iš Kurlando kunigaikščio. Už tai ji sumokėjo vienkartinę 500 000 dukatų (2 milijonų rublių arba 2,4 tonų aukso) išmoką, o taip pat keletą kasmetinių išmokų po 100 tūkstančių talerių (50 tūkstančių dukatų arba 0,17 tonų aukso) per metus.

Pagal 1797 m. Peterburgo konvenciją Rusijos imperija įsigijo Lietuvą iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio, sumokėdama jo skolas. Mokėjimų suma buvo panaši į mokėjimus už Kurlandijos įsigijimą.

Kaip matome, visi šie susitarimai yra naudingi šiuolaikinei Rusijai. Juk pagal dabartinę veikiančią Konstituciją Rusijos Federacija išlaiko  Rusijos karalystės (Русского Царства) ir Rusijos imperijos teisių perėmimą (paveldėjimą). Gaunasi taip, kad Pribaltikos valstybės, susiformavusios žlugus Rusijos imperijai, pačios veda prie to, kad Rusiją pasinaudotu šia jos Pagrindinio įstatymo norma. Iš esmės Maskva turės atsiimti tai, ką anksčiau buvo įsigijusi, nusipirkusi.

Tokiu atveju atsiras precedentas, kuris bus taikomas visoms šalims, kaltinančioms TSRS „totalitarizmu“, „nusikaltimais“, „nelegimumu“. Santykiai su jomis grįžta į status quo iki 1917 m. Tai reiškia tų pirkimo-pardavimo sutarčių, pagal kurias Rusijos karalystė (Русскоe Царство), Rusijos Imperija įsigijo savo žemes, atkūrimą. Patikslima, kad praktiškai visos Rusijos imperijos (Русского Царства) žemės buvo įsigytos. Tarp kitko, Rusija mokėjo net už tas teritorijas, kurios formaliai perėjo į jos sudėtį pagal kokio nors karo rezultatus.

Štai tik keli pavyzdžiai:

Dėl karų su Žečpospolita (Lietuvos ir Lenkijos Unija) ir Osmanų imperija rezultatų į Rusijos Imperijos (Русского Царства) sudėtį įėjo šiuolaikinės Ukrainos ir Baltarusijos žemės (Ukraina ir Baltarusija atsirado tik po 1917 metų žlugus Rusijos imperijai). Už naujai įsigytas teritorijas Maskva (vėliau Sankt Peterburgas) susimokėjo.

Remiantis 1654 metų "Kovo straipsniais" (Bogdano Chmelnickio straipsniai), sudarytais su Zaporožės kariuomene (Войско Запорожское), buvo mokama daugiau nei 3 milijonai auksinių per metus arba daugiau kaip 80 tonų aukso kasmet kelių dešimtmečių eigoje;

200 tūkstančių rublių (9,7 tonos sidabro) Varšuvai pagal Andrusovsko paliaubas 1667 metais;

Dar 7 tonos sidabro (146 tūkst. rublių) - už Kijevo miestą ir jo apylinkes. Šis mokėjimas buvo užtvirtintas „Amžina taika“  su Žečpospolita 1686 metais. Taip jau gaunasi, kad lenkai kartu su lietuviais pardavė Kijevą ir jo apylinkes Rusijai. Panašiai kaip Mindaugas Žemaitiją ir kitus kryžiuočių ordinui.

Pagal 1797 metų Sankt Peterburgo konvenciją - kelios kasmetinės išmokos po 200 tūkstančių dukatų (po 0,7 tonos aukso), o taip pat Lenkijos skolų apmokėjimas daugiau nei už 40 milijonų zlotų (135 tonos sidabro).

Be viso to, Krymo chanatas (Krymas ir šiuolaikinės Ukrainos pietūs) Rusijos iždui kainavo keletą mokėjimų po 200 tūkst. rublių (po 0,24 tonos aukso).

Pagal karo su Švedija rezultatus į Rusijos imperijos sudėtį įėjo Suomija. Už ją pagal 1809 metų Friedrichgamo sutartį buvo sumokėta kompensacija už jos perdavimą. Stokholmas gavo teisę į kasmetinį 50 000 ketvirtainių (ketvietainis - senovinis tūrio vienetas, beveik 210 litrų) duonos (javų) eksportą iš Rusijos teritorijos.

Lenkijos prijungimas prie Rusijos Imperijos įvyko pagal karo su Napoleonu rezultatams. Pagal 1816 metų Paryžiaus konvenciją Rusijos imperatorius iš Prancūzijos karaliaus išsipirko Varšuvos hercogystę, sutikdamas apmokėti 200 milijonų frankų lenkų skolas.

Ta pati istorija buvo ir su Užkaukaze. Jos prisijungimas prie Rusijos imperijos įvyko pagal Rusijos ir Persijos karų rezultatų. Šiuo atveju Rusija taip pat mokėjo kompensaciją. Mainais už Dagestano, Gruzijos, Abchazijos, Azerbaidžano, Armėnijos žemes ji panaikino vadinamąjį „draudžiamąjį“ persų prekių importo tarifą, sumažindama jį nuo 23% iki mažiau nei 5%.

Didelės sumos buvo sumokėtos už įsigijimus Rytuose. Šiuolaikinėje istoriografijoje Vidurinės Azijos prisijungimą kažkodėl priimta vadinti „užkariavimu“. Šio „užkariavimo“ pobūdį labai gerai iliustruoja šis pavyzdys. Apiforminant Jaunesniojo ir Vidutinio Žuzų (šiuolaikinis Kazachstanas) prisijungimą prie Rusijos Imperijos, Rusijos vyriausybė sumokėjo dideles kompensacijas jų chanams ir vyresniesiems.. Be to, Rusijos iždas prisiėmė visas apsaugos nuo džungarų, kokandų, bukharanų, afganų antpuolių sistemos sukūrimo išlaidas. Tuo pačiu metu nauji pavaldiniai buvo atleisti nuo mokesčių.

Galima pridurti, kad pagal šiuolaikinius tyrimus Rusija vienoms ar kitoms žemėms įsigyti išlleio sumas, atitinkančias 100 tūkstančių tonų aukso ekvivalenta. Kalbama ir apie tiesiogines išmokas, ir apie investicijas. 

Rusijai yra naudinga pakelti visas šias sąskaitas, nes pagal pirkimo – pardavimo sutartims taikomas „privalomas sutarties vykdymo“ principas”. Jei prekė buvo parduota, tai ją reikia perduoti teisėtam pirkėjui.