Asmeninė anarchija
Autorius: Michael Ziesing Šaltinis: http://www.anarchija.lt/aktual... 2014-10-19 04:59:54, skaitė 5531, komentavo 1
Pasakyk žmonėms, kad esi anarchistas, ir greičiausiai sulauksi kokios nors reakcijos. Galbūt jie ims trauktis arba dės į kojas apimti siaubo (galų gale, juk tu gali turėti bombą ir žinai, kaip ją panaudoti!). O gal jie spjaus tau į akis arba bandys įkišti į cypę. Tačiau dažniausiai esu apipilamas klausimais. Populiariausių klausimų sąrašo viršūnėje yra šie:
1. Argi buvimas anarchistu vyriausybių kontroliuojamame valstybių pasaulyje nėra utopija ir net šarlatanizmas?
2. Ar anarchistai tikrai tiki, kad galėtume gyventi pasaulyje be vyriausybių?
Daugelis anarchistų bandė atsakyti į šiuos klausimus. Jie svarstė, kaip anarchija spręstų vieną ar kitą problemą. Kitaip tariant, jei anarchija būtų pasaulio „norma“, kaip ji veiktų? Asmeniškai man tokia minties kryptis niekada nebuvo ypatingai patraukli.
Mane domina anarchija ir pasaulis, kuriame aš gyvenu, veikiu ir kalbu. Kai man užduoda sąrašo viršuje esančius klausimus, noriu kalbėti apie anarchiją dabar. Noriu kalbėti apie anarchiją pirmuoju asmeniu. Noriu pasakyti, kad štai tokia yra mano nuomonė. Neturiu jokio poreikio kalbėti anarchistų bendruomenės vardu, jei tokia apskritai egzistuoja. Iš esmės visi anarchistai kalba už save. Ir tai, apie ką jie kalba, yra asmeninė anarchija.
Visos vyriausybės – nuo Irako iki Izraelio, nuo Kinijos iki JAV – remiasi prievarta ir jėga. Jei nenori daryti to, ką liepia vyriausybė, ji privers tave daryti tai arba įkiš į kalėjimą, arba atims nuosavybę, arba kankins, arba nužudys. Prievarta yra jėgos naudojimas siekiant priversti paklusti. Tą daro visos vyriausybės. Prievarta naudojama siekiant to, su kuo mes sutinkame (pvz., mažinant šiukšlinimą, stabdant seksizmą ir rasizmą), tiek įgyvendinant tai, kam mes prieštaraujame (pvz., apmokestinant, šaukiant į armiją, ribojant važiavimo greitį iki 90 km/val). Esmė ta, kad jėga naudojama siekiant klusnumo. Taip jau yra, ir man atrodo, kad šio fakto neįmanoma nuginčyti. Jei nedarai to, ką liepia vyriausybė, susiduri su atitinkamomis pasekmėmis. Taškas.
Kadangi nė viena vyriausybė nenori pripažinti, kad jos valdymas remiasi grubia jėga, visos vyriausybės tvirtina turinčios įgaliojimus. Tai yra, jos tvirtina, kad yra legalios. Jos tvirtina turinčios teisę valdyti. To palyginti trumpo istorijos laikotarpio metu, kada veikia vyriausybės (iš tikro tik mažo, mažo istorijos fragmento), buvo pasitelkiami patys įvairiausi paaiškinimai, kodėl konkreti vyriausybė yra teisėta vyriausybė. Tarp tokių „pateisinimų“ buvo mandatas iš dangaus, daugumos valia, „išskirtinai vertingų“ žmonių valia ir pan.
Tiesą sakant, nėra tokio reiškinio kaip teisėta vyriausybė. Žmonės turi teisę gyventi kaip nori ir daryti ką nori tol, kol jie nenaudoja jėgos prieš kitus. Mano tikslas yra būti laisvam tiek, kiek įmanoma šiame pasaulyje, čia ir dabar. Taip pat norėčiau ir padėti kitiems būti laisviems.
Žinoma, nei aš, nei kiti nesame absoliučiai laisvi. Laisvė yra idėja be ribų, tad joks žmogus niekada nebus visiškai laisvas. Tačiau svarbu gyventi savo gyvenimą kaip atvirą pasirinkimą judant laisvės link, tolyn nuo prievartos. Jei veikiame remdamiesi šiais principais, mes gyvename anarchistiškai. Kai tik pasitelkiame prievartą ar grasinimus norėdami priversti žmones elgtis taip, kaip norime, mes tolstame nuo anarchijos. Viskas, kas prieštarauja anarchijai, prieštarauja ir laisvei. Viskas!
Vienas iš akivaizdžiausių būdų atsisakyti savo ir, atitinkamai, kitų laisvės yra vyriausybės galių stiprinimas. Kuo daugiau galios turi vyriausybė, tuo labiau teisėta ji atrodo. Kai tik vyriausybės ko nors paprašoma, jai suteikiamos papildomos galios ir teisėtumas. Pradedant prieglaudomis benamiams ir medicinos paslaugomis senjorams, baigiant krašto apsauga, policijos ir priešgaisrine „apsauga“ – kuo daugiau prašome ir kuo daugiau imame, tuo daugiau galių suteikiame vyriausybei. Vyriausybės stiprinimas yra visiškai priešingas anarchijai.
Aš stengiuosi neprašyti iš vyriausybės nieko ir imti kiek įmanoma mažiau. O kai ką nors imu, visada suvokiu, kad tai dvokia valstybiškumu. Štai keli dalykai, kurių nedarau ir neremiu, nes jie įgalina vyriausybę:
1. Aš nebalsuoju;
2. Nepasirašinėju peticijų, kuriose ko nors prašoma iš vyriausybės, tačiau pasirašinėju peticijas, kuriose reikalaujama ko nors nebedaryti;
3. Prieštarauju vyriausybės „sprendimams“, net jei sutinku su siekiamais tikslais, nes nemanau, kad vyriausybės ką nors sprendžia, nors kartais jos ir sukuria tokią iliuziją. Pavyzdžiui, prieštarauju žmogaus teisių įteisinimui, socialinėms medicinos paslaugoms ir pan. Prieštarauju, nes tai gerina vyriausybės įvaizdį, nors ji iš tikro nieko nedaro. Pavyzdžiui, kuriama iliuzija, kad kažkas daroma stabdant rasizmą ir seksizmą, tačiau iš tikro nedaroma nieko. O žmonės pradeda manyti, kad įmanoma viską greitai sutvarkyti – tiesiog priimti įstatymą, ribojantį seksualinį priekabiavimą ar diskriminaciją darbo vietoje, ir viskas susitvarkys;
4. Tais atvejais, kai įgaunu galią (noriu to ar nenoriu), stengiuosi praktikuoti anarchiją mažindamas savo įtaką ir suteikdamas pasirinkimo galimybes kitiems. Dvi vietos, kur tai nuolatos vyksta, yra mano kaip tėvo vaidmuo ir mano kaip mokytojo vaidmuo. Savo vaikų ar klasės mokinių visada stengiuosi paprašyti ir suteikti jiems maksimalias pasirinkimo galimybes;
5. Kai matau problemas, stengiuosi paremti nevalstybinius sprendimus. Pavyzdžiui, absoliučiai prieštarauju valstybės vykdomai kampanijai „Motinos prieš girtus vairuotojus“ ne todėl, kad palaikau vairavimą išgėrus, o todėl, kad tai suteikia papildomų galių vyriausybei. Kovoju su girtais vairuotojais nuoširdžiai palaikydamas ir paremdamas saugaus vairavimo programas, nes jos yra absoliučiai savanoriškos, nevalstybinės, ir jos veikia;
6. Stengiuosi visais įmanomais būdais palaikyti valstybės ir kitų prievartos bei galios formų aukas. Tai parama kaliniams, psichiniams ligoniams, vargšams, benamiams ir kitiems atstumtiesiems. Savo paramą rodau asmeniškai (moralinė parama, draugystė, laiškai ir pan.) ir dirbdamas ar paremdamas pinigais nevalstybinę veiklą (mobilios virtuvės ir pan.).
Taip aš praktikuoju anarchiją (galų gale, juk viskam reikia praktikos). Darau tai ne todėl, kad noriu pakeisti pasaulį, o todėl, kad tai yra teisinga. Stengiuosi suvokti, kada mano veiksmai yra ribojantys, nukreipti prieš laisvę, ir kada jie yra atviri, kuriantys galimybes ir plečiantys laisvę.
Tarp kitko, tai leidžia man lengviau bendrauti su neanarchistais ir nesmerkti visokių amžinojo gyvenimo pasekėjų. Tiesiog stengiuosi nepamiršti vertinti to, ką darau iš anarchizmo pozicijų. Tai paverčia anarchiją asmenine, subjektyvia ir gyva, o ne sausų faktų rinkiniu, bandomu pritaikyti kitiems žmonėms ir situacijoms. Tai ypač padeda mažinti nusivylimą, kurį, gyvendami valstybiškumu pagrįstame pasaulyje, jaučia visi anarchistai.
Nesupraskite manęs klaidingai. Manau, kad visi mes turėtume kovoti su valstybe visais mums įmanomais būdais. Manau, mes turime liudyti anarchiją. Geriausiai tai daryti gyvenant kiek įmanoma laisviau. Būti laisvės pavyzdžiu. Manau, kad buvimas padoriu žmogumi, akcentuojančiu pakantumą ir meilę, veikia žymiai geriau nei buvimas smerkiančiu raganų medžiotoju ir erezijų skelbėju.
Iš voluntaryst.com vertė RB