Romualdas Žekas. Absurdo kontūrai ryškėja

Autorius: Romualdas Žekas Šaltinis: https://lebionka.blogspot.com/... 2021-03-17 16:28:00, skaitė 1246, komentavo 2

Autorius yra gydytojas, buvęs Nacionalinės sveikatos tarybos sekretoriato vadovas, Nacionalinio susivienijimo narys

Įsiaudrinusi ir kaip niekada susipriešinusi visuomenė nekantriai laukė Seimo pavasario sesijos pradžios. Valstybės nepriklausomybės atkūrimo dienos paminėjimo šventė taip pat paskendo nesusikalbėjimo pursluose – tai tapo visų oficialių kalbų ir sveikinimų leitmotyvu, kartais užmiršta paminėti net pačią šventę.

Ar tikrai verta skirti tiek daug dėmesio tam, ką kas sakė pasakė? Gal tikrai klystame įtardami, kad gavusieji valdžią skuba į įstatymų rūbus įvilkti tai, kas rinkimų programose atrodė visiškas absurdas? Karštligiškai ieško tinkamos maskuotės, jų manymu, „progresą nešančių“ įstatymų projektams? Gal tikrai visai be reikalo stebėtinai didelė visuomenės dalis staiga prabudo iš pandeminio miego ir išdrįso aktyvuotis? Kodėl mes tai vadiname Trojos arkliu, o ne naujuoju – „Laisvės“ – Vyčiu, paleistu ganytis paplūdimyje? Gal čia tik rodosi, jog ratifikavus Stambulo konvenciją į Valstybės teisyną bus įbrukta socialinės lyties samprata, kuri iš karto ims disonuoti su Konstitucija? Gal išties visai be pagrindo išsigąsta, kad bus keičiamos vaikų ugdymo programos, kils pavojus žodžio laisvei, demokratijai, tautai ir valstybei?...

Bet juk nei nemokėjimu skaityti, nei netinkamo vertimo interpretacijomis šitiek šviesių ir autoritetingų žmonių neapkaltinsi. Neišsigando jie ir „naciukų“ etikečių. Sunku apkaltinti ir suokalbiu su proputiniška Rusija. Visuomenė subruzdo, solidarizavosi ir susipriešino. Tenka atsitraukti. Pirmasis blynas – abejotino būtinumo ir logikos, biurokratiškas, su taip stropiai užmaskuotu neomarksistiniu įdaru – atrodo, bus prisvilęs. Regis, teks ieškoti ir kito kamufliažo…

Deja, Rubikonas peržengtas. Tai nėra tik apsižodžiavimas. Tai dviejų nesutaikinamų ideologijų, jeigu norite – dviejų, diametraliai priešingas vertybes turinčių visuomenės grupių susidūrimas. Ne tik šachmatinkai Seime, bet ir jų lėlininkai supranta – tai nėra ir pato pozicija. Joks katinas Leopoldas nepajėgs sutaikyti.

Kol „vienintelės teisingos“ kalbos žinovai – tarkim, Marina Antipovna – dar tik repetuoja neapykantos kalbos priežiūros etiuduose, turime kalbėti aiškiai ir atvirai: nežadinti nerealių lūkesčių ir nebijoti netyčia užgauti kieno nors liguistų jausenų. Ir pasidaryti išvadas iš to, kas jau yra įvykę Vakarų šalyse – perdėm politkorektiškas ir todėl klaidinantis elgesys neapsaugo nuo absurdiškų situacijų, apie kurias iki šiol skaitydavome tik įvairenybių skiltyse, atvirkščiai, daug autoritetingų ekspertų pabrėžia – jos būtent dėl to ir radosi.

Taigi medicinos studijas baigiau tuomet, kai jau buvo aiškūs beveik visi ir šiandien žinomi anatominiai, fiziologiniai, genetiniai ir net psichologiniai moters ir vyro skirtumai. Tiesa, buvo žinomos ne visos ligos ir sutrikimai, kurie šiandien suregistruoti didžiulės apimties Tarptautiniame ligų kataloge. Atsirado daug naujų ligų, kelios buvo ir išbrauktos. Tarkim, šiandien sąraše nėra homoseksualumo, kuris iki 1973 m. psichinių ligų klasifikacijoje buvo traktuojamas kaip psichinė liga. Neaprašinėsiu, kokiomis aplinkybėmis buvo pertvarkytas ligų sąrašas, kokios buvo gydytojų diskusijos šia tema.

Nuoširdžiai manau, ir ne tik dėl to, kad esu gydytojas, jog homoseksualai tokie patys žmonės kaip ir aš. Tai mūsų bendruomenės nariai, kaimynai, draugai, o kartais ir giminaičiai. Ar mes juos galime mažiau mylėti ir gerbti? Ar gali jie ne tik tarnauti armijoje, bet ir šokti, dainuoti, muzikuoti, dirbti visus darbus, pavyzdžiui, būti Seimo komitetų pirmininkais? Žinoma, jeigu tik supranta, kad atstovauja ne tik kokios siauros bendrijos interesams, bet yra ir visos Lietuvos politikai.

O kaip su jų teisėmis? Čia ne viskas taip paprasta. Deja, yra tam tikrų apribojimų. Kaip ir absoliučiai daugumai visų mūsų. Natūralių, beje. Ar gali žmogus be kojų turėti teisę dirbti gaisrininku, o neturintis muzikinės klausos – smuikuoti simfoniniame orkestre? Turbūt nedvejodami atsakytume: labai apgailestaujame, ne. O ar gali homoseksualai turėti šeimą ir auginti vaikus? Tokią šeimą, kurią žinome kaip moters ir vyro sąjungą, tūkstantmečių patikrintą struktūrą, kuri ir yra visuomenės bei valstybės gyvybingumo ir tvarumo pagrindas? Negali.

Šeimos institutas, visų pirma, taip, beje, sako ir mūsų Konstitucija, neatsiejamas nuo reprodukcijos ir vaikų ugdymo. Tai yra tik moters ir vyro, motinos ir tėvo teritorija. Tikimasi, kad čia gims vaikai, nes būtent čia yra vienintelė niekuo nepakeičiama, palankiausia terpė vaikui augti ir bręsti. Apie nepaprastą vaikų jautrumą tai aplinkai, kurioje jie susiformuoja, byloja ne tik gausybė mokslinių tyrimų, bet ir visų, be išimties, tautų išmintis, nuo neatmenamų laikų iš kartos į kartą perduodama per pasakas, padavimus ir dainas. Tik čia vaikai, perimdami iš tėvų pavyzdį ir įsisavindami motinos ir tėvo vaidmenis, turi daugiausia galimybių tapti visaverčiais visuomenės nariais ir užtikrinti valstybės tvarumą. Šie vaikai sukurs savo šeimas, gimdys ir augins mūsų gyvenimo sanklodą įtvirtinančius visuomenės narius. Taip buvo per amžių amžius. Neseniai apie tai rašiau plačiau, todėl dabar nesikartosiu (ČIA).

Perskaičiau kelių tūkstančių vaikus auginančių vienalyčių porų pasirašytą pilną nuoskaudų laišką. Tikiu – jausdami vaikų diskriminaciją, jie nuoširdžiai nemato skirtumo tarp savo auginamų vaikų ir tų, apie kuriuos ką tik rašiau. Teisingai rašė A. Šliogeris – arti esantys daiktai matomi blogiau už toliau esančius. Būtų proga pasikalbėti nuoširdžiai, paklausčiau: ar Jums tikrai niekas nepasakė, ar tikrai niekur neskaitėte, kad vaikui už materialiai aprūpintą gyvenimą kur kas svarbiau natūralūs santykiai biologinėje šeimoje? Ar kad yra tam tikrų skirtumų tarp biologinės ir surogatinės šeimos? Dažnai labai mažų, tačiau beveik visada neįveikiamų, lemiančių vaikų likimus? Tai, jog kai kurie sakosi nematą jokių problemų, kad užaugo be tėvo ar buvo užauginti trijų moterų, dar nieko neįrodo – patyręs vaikų gydytojas ar psichologas jam pasakytų: Jūs galbūt ir nuoširdus, tačiau, tikėtina, nesakote visos tiesos – tegul ir nesąmoningai.

Aš net neklausiu, kaip tas vaikas pas Jus atsirado. Dalis jų tikrai ne Jūsų biologiniai palikuonys. Dalis jų atimti iš biologinių tėvų, dalis nupirkti iš surogatinių motinų, o dalis gal ir išvis juodojoje rinkoje įsigyti. Tačiau aš ne apie tai. Čia specialiųjų tarnybų veiklos sritis. Aš kalbu apie tai, kad vaikas nėra Jūsų lėlė ar šiaip brangus žaislas, nėra ir eksperimentas. Jūs ir patys žinote – neišvengiamai ateis diena, kai Jūsų vaiko bendraamžiai paklaus jo, o jis, grįžęs iš darželio, – ir Jūsų: tai kuris iš Jūsų esate tėvas, o kuris – mama? Ar įsivaizduojate vaiko išgyvenimus?

Ar ne todėl ir imatės šitos absurdo teisėkliauzos jau pačioje pirmojoje tikro darbo sesijoje? Manote, iškreipsite šeimos sampratą, dar vaikų darželiuose ar pradinėse klasėse pasakomis apie du princus ar dvi princeses supainiosite vaikų pasaulio pažinimą, ir ... tikrovė pasikeis, o Jūs tapsite teisūs? Apsidrausdami prastumsite neapykantos kalbos įstatymą ir taip užkirsite kelią net mažiausioms abejonėms ar diskusijoms šiomis, o ilgainiui ir kitomis Jums neparankiomis temomis? Parūpinsite savo sprendimų sužalotiesiems narkotikų, o norintiems daugiau – ir iliuziją, kad jų vieta Seime, net jei dar nespėjo tapti nė virėjomis?

Sakote, Jums nusispjauti, kad Lietuva jau senokai lyderiauja pagal demografinio nykimo greitį – reprodukcijos rodiklis siekia vos 1,7, kai mažiausiai turi būti 2,1? Ir visai nerūpi nei istorija, nei kokia kalba bus kalbama prie Žeimenos ar dainuojama prie Dubysos? Ilgai kartoję ir patys įtikėjote, kad pensijas Jums uždirbs naujieji kolonistai… Atsitokėkite! Priimti eutanazijos įstatymą bus nepalyginamai paprasčiau nei dalytis savo užauginta duona.

Panašių apokaliptiškų nuojautų, matyt, buvo apimtas ir Edvardas Munkas, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse tapydamas savo garsųjį „Šauksmą“. Šių švenčių išvakarėse panašius nuogąstavimus girdėjome ir iš žmogaus, kaip retas kas nusipelniusio Kovo 11-osios Valstybei. Ir priminimą – juo dalinuosi: nuo pareigos rūpintis savo tauta neatleistas nė vienas.