Kodėl nesigirdi kvietimų kelti revoliuciją?
Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://www.versijos.com/publ/d... 2014-10-17 09:24:53, skaitė 5641, komentavo 1
Žmonės nuolat klausinėja, kodėl pas mus, Amerikoje, neprasideda revoliucija ar bent jau didelio masto reformos, tokios kaip, pavyzdžiui, "progresyvioji era" ar "naujasis kursas"?
Vidutinės pajamo smunka, vargingųjų gretos gausėja, beveik visi pelnai atitenka turtingiesiems, o milžiniški pinigai užkrečia korupcija mūsų demokratiją.
Atsakyti į tai nelengva, tačiau galima išskirti tris pagrindines priežastis.
Pirmas dalykas - dirbančiuosius paralyžavo baimė prarasti darbo vietas ir atlyginimus.
Ankstesniais dešimtmečiais dirbantieji išsireikalaudavo reformų. Būtent darbininkų judėjimai vadovavo kovai už minimalų atlyginimą, 40 valandų darbo savaitę, draudimą nuo nedarbo ir socialinį aprūpinimą.
Visa tai liko praeityje. Dabar dirbantiesiems trūksta drąsos. Darbingo amžiaus amerikiečių, kurie turi darbą, šiandien yra mažiau nei per pastaruosius 3 dešimtmečius, o 76 procentai iš jų gyvena nuo algos iki algos.
Niekas neturi garantuoto darbo ir paskutinis dalykas, ką jie norėtų padaryti - tai pakelti triukšmą ir prarasti tą minimumą, kurį turi šiuo metu.
Be to, pagrindinis darbininkų vienijimosi ir savigynos įrankis - profsąjungos - sparčiai naikinamas. Prieš keturis dešimtmečius daugiau kaip trečdalis dirbančiųjų priklausė profesinėms sąjungoms. Šiandien joms priklauso mažiau kaip 7% dirbančiųjų.
Antras dalykas - studentai irgi negali įsiūbuoti valties.
Ankstesniais dešimtmečiais studentai buvo pagrindinė jėga kovoje už socialinius pokyčius. Jie vaidino aktyvų vaidmenį judėjimuose už pilietines teises, žodžio laisvę, antikariniuose sąjūdžiuose.
Dabartiniai studentai triukšmo kelti nenori. Juos prislėgė skilos. Pradedant 1999 metais, studentų bendra skola išaugo daugiau kaip 500 procentų, o vidutinis startinis atlyginimas koledžų absolventas smuko dešimčia procentų (atsižvelgiant į infliaciją).
Studentiškų skolų neįmanoma atsikratyti, paskelbiant bankrotą. Išmokų uždelsimas baudžiamas baudomis ir sugadina kredito istoriją.
Kas dar blogiau - darbo vietų naujiems absolventams rinka lieka labai prastos būklės. Štai dėl ko dauguma absolventų lieka gyventi drauge su tėvais.
Reformatoriai ir revoliucionieriai nežiūri į savo ateitį kaip į gyvenimą su mama ir tėčiu, jaudinantis dėl kredito istorijos ir rekomendacijų darbdaviams.
Ir, pagaliau, trečias dalykas - amerikiečių visuomenė pradėjo žvelgti į vyriausybę su tokiu cinizmu, kad daugiau nebegalvoja, jog reformos apskritai įmanomos.
Kai amerikiečių paklausė, ar tiki jie, kad vyriausybė iš esmės veikia teisingai, mažiau kaip 20% atsakė teigiamai. Prieš 50 metų, kai pirmą kartą buvo atliktos panašios apklausos, daugiau kaip 75% amerikiečių atsakė teigiamai.
Sunku priversti žmones kovoti už socialines permainas ar reformas, jeigu jie netiki, kad vyriausybė sugeba dirbti.
Jeigu jūs tikite, kad Amerikoje prieš teigiamas socialines permainas veikia kažkokios jėgos, tai jūs esate gigantiškos sąmokslo teorijos šalininkai.
Visiškai įmanoma, kad kraštutiniai respublikonų dešinieji, korporacijų vadovai ir Volstrito magnatai specialiai mažina darbo vietų skaičių ir atlyginimus, kad įbaugintų dirbančiuosius iš vidurinės klasės, kad palaidotų studentus po tokiomis didelėmis skolomis, jog jie nebegali išeiti į gatves ir kad paverstų daugumą amerikiečių tokiais ciniškais, kad jie netgi nemėgins kovotu už permainas.
Tačiau kur kas labiau tikėtina, kad jie paprasčiausiai leido visam tam išsiplėtoti, tarsi šlapiam uždangalui, kuris daugeliui amerikiečių kelia pasipiktinimą, bet jie paprasčiausiai nutyli.
Permainos įvyks bet kuriuo atveju. Mes nebepakelsime dar didesnių nacionalinių turtų atitekimo turtingiesiems, kai tuo metu paprastų šeimų pajamos nuolat smunka, juk kas penktas vaikas gyvena žemiau skurdo ribos, o milžiniški turtai užgrobė mūsų demokratiją.
Tam tikru momentu dirbantiesiems, studentams ir plačiosioms gyventojų masėms visa tai įkyrės. Ir jie imsis taisyti mūsų ekonomiką ir demokratiją. Tai - svarbiausia Amerikos istorijos pamoka. Reformai yra mažiau rizikingos nei revoliucijos, tačiau kuo ilgiau mes laukiame, tuo labiau tikėtina būtent revoliucija.