Geopolitikos logika
Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://www.versijos.com/publ/p... 2014-10-16 13:53:44, skaitė 5774, komentavo 1
Viena palankiausių temų diskusijoms - aptarinėjimas tų motyvų, kuriais vadovaujasi vienas ar kitas pasaulio lyderis, pavyzdžiui, Putinas. Daug kas piktinasi, kad Putinas kažką daro neteisingai ir nenuosekliai ir apskritai - "taip valdyti negalima!". Aš laikausi šiek tiek kitokios nuomonės. Putinas - priklausomas lyderis. Tiktai priklauso jis ne nuo kitų lyderių, globėjų, ateivių iš kosmoso, Vakarų kapitalo ir kitų baisybių, o nuo elementarios geografijos. Tiksliau, nyo geopolitikos logikos. Ir kad ir kokios būtų jo pažiūros, jis vis tiek niekur nesidės nuo geopolitikos, jeigu nori išlaikyti valdžią savo rankose. Putinas čia anaiptol ne unikalus. Visas pasaulio valstybes galima suskirstyti į dvi kategorijas: geopolitiniai poliai ir jų satelitai. Šiuo momentu egzistuoja keturi tokie poliai - Rusija, Kinija, JAV ir Vokietija. Pietinėje Azijoje formuojasi dar vienas polius - Indija, o Artimuosiuose Rytuose atgimsta prieš šimtą metų sunaikintas polius. Visi šių polių lyderiai yra priklausomi nuo geopolitikos vienodu laipsniu, ir taip buvo visais laikais.
Geopolitika priverčia sau tarnauti bet kurį naują lyderį, kad ir kaip tasai neigtų ankstesnio lyderio patirtį, kad ir kokių pažiūrų jis laikytųsi. Geografija, kuri formuoja geopolitikos logiką, o toliau - visą valstybės politiką, kontroliuoja žmogų panašiai kaip dauginimosi instinktas. Šių dviejų dalykų neigimas tolygus neigiančiojo žūčiai. Puikiausias pavyzdys - dienoraščių rašinėtojas rusų imperatorius Nikolajus I ir menininkas Adolfas Hitleris. Geopolitika - žiauri ir negailestinga dama. Ji neatleidžia neištikimybės ir išdavystės.
Piešinyje (poromis kairė-dešinė) - Achemenidų imperija ir Abasidų kalifatas, Bizantijos imperija ir Osmanų imperija, Rusijos imperija ir TSRS. Kaip sakoma - suraskite dešimt skirtumų:
Atrodytų, sunku būtų įsivaizduoti labiau antagonistiškus ir bendrų sąlyčio taškų neturinčius režimus, tačiau vidaus ir užsienio šių valstybių politika praktiškai kopijuoja savo pirmtakų vykdytą politiką. Paradoksas? Anaiptol. Pradėsime nuo pačios seniausios poros - Achemenidų ir Abasidų. Štai ką rašo apie tai vienas iš žymiausių XX amžiaus istorikų Arnoldas Toinbis:
"Jei uždėsime vienos imperijos žemėlapį ant kitos, tai į akis krinta stulbinantis sutapimas, ir ne vien geografiškas. Sutampa ir administracinė struktūra, ir netgi socialinio bei dvasinio gyvenimo apraiškos. Abasidų kalifato istorinę funkciją galima pavadinti Achemenidų imperijos reintegracija ir atnaujinimu, šios imperijos politinės struktūros atnaujinimu. Struktūros, kurią sunaikino išorės jėgos. Abasidai taip pat atkūrė tą socialinio gyvenimo fazę, kuri nutrūko priešams įsiveržus.
Ar neatrodo fantastiškai, kad įmanomas ryšys tarp institutų, kuriuos vieną nuo kito skiria laiko intervalas, lygus daugiau kaip 1000 metų? Jeigu iš pirmo žvilgsnio tai ir atrodo fantastiška, tai reikia atsižvelgti į tai, kad 36-ios žmonių kartos priklausė vienam istoriniam procesui - antikinės visuomenės priešpriešai su vietine Artimųjų Rytų visuomene, kuri pasireiškė ir Achemenidų imperijoje, ir Abasidų kalifate".
Dėl to neatsitiktinai mūsų "Vakarų partneriai" niekad nedarė skirtumo tarp Rusijos ir TSRS. Jiems iš šalies viskas matėsi kuo aiškiausiai. Lygiai kaip ir graikų patriotams Osmanų imperijoje, nors jie gyveno jos viduje. Bizantijos ir Turkijos panašumas slypėjo ne tik užkariautose teritorijose, bet ir kultūroje, ideologijoje. Kalifai-sultonai ir Bizantijos valdovai turėjo vieną bendrą svajonę - užkariauti Romą, tiktai sultonams nepavyko jos įgyvendinti. Jų trumpalaikė ekspansija Apeninų pusiasalyje apsiribojo tiktai Otranto miestu.
Būtent Osmanų imperija tapo "nauja Bizantija", jos geopolitine ir dvasine įpėdine. Pagrindinė Bizantijos šventykla, imperijos sakralinė širdis ir Bizantijos patriarchų rezidencija - šv. Sofijos katedra neprarado savo funkcijos prie osmanų, o tapo svarbiausia imperijos mečete, nauja širdimi naujai imperijai. Osmanai įkvėpė naują gyvenimą tarp jos senovinių sienų. Osmanų gi ideologija iki pat XIX amžiaus pabaigos daugeliu atvejų atkartojo Bizantijos klestėjimo laikų ideologiją: "Nėra nei graiko, nei judėjaus". Imperijos gyventojų identiteto pagrindas buvo religija, o ne kalba ar kilmė. Toks dalykas būdingas, žinoma, daugumai imperijų, kadangi jų valdžia negali būti pagrįsta tiktai durtuvais ir tituline tauta. Reikalinga apjungianti ideologija, kad visi imperijos gyventojai jaustųsi imperijos dalimi. Šį dalyką vėlgi diktuoja geopolitikos logika. Tai privalomas reikalavimas bet kokiai imperijai ir visos dabartinės bei ankstesnės imperijos vykdė būtent tokią politiką. Būtent dėl to mūsų dabartinė valdžia pasmerkta atkurti šalyje valstybinę ideologiją, kuri būtų priimtina visiems piliečiams. Nes kitaip šį darbą už ją nudirbs kiti.
Taip pat, kaip ir pirmoje nagrinėjamų valstybių poroje, Osmanų imperija buvo tapusi natūralia Rytų gyventojų reakcija į ne vieną šimtą metų trukusį katalikų žygį į rytus. Pasižiūrėkite į ankstesnius šimtmečius - kontinentinė Europa, tarsi anakonda, nuosekliai smaugė Bizantiją ir Konstantinopolį ir netgi sugebėjo pusei šimtmečio visiškai užgrobti sostinę. Šis spaudimas negalėjo trukti amžinai, dėl to, kai į sceną įžengė osmanai, Bizantijos gyventojams patraukliau buvo matyti Karaliaus mieste sultono čalmą, o ne popiežiaus tiarą.
Tačiau, kaip tai dažnai nutinka žūstančioms imperijoms, Bizantijos imperatorius Joanas III Paleologas laikė save protingesniu už tautą, mainais į abstraktų Vakarų pažadą suteikti pagalbą, 1439 metais pasirašęs uniją su Roma, kurią atmetė dauguma rytų krikščionių. Po to, kai turkai išvijo iš Romos atsiųstą kardinolą Izidorių, sultonas Mechmetas II savo iniciatyva išrinko patriarchu žinomą Bizantijos mokslininką, ryžtingą unijos priešininką ir asmeniškai, pagal seną Bizantijos imperatorių tradiciją, įteikė jam patriarcho valdžios simbolius, kas dar sykį įrodo abiejų imperijų bendrumą.
Kaip jau buvo minėta anksčiau, graikai fanariotai, kuriuos dauguma istorikų laiko principų neturinčiais prisitaikėliais, puikiai suprato, kad Osmanų imperija yra Bizantijos tęsinys, jų gudrus planas buvo paimti į savo rankas visus imperijos valdžios svertus ir palaipsniui transformuoti ją į neobizantišką.
"Didžioji graikų ir armėnų verslo elito dalis rėmė imperiją kaip Bizantijos įpėdinę ir norėjo pagerinti savo padėtį Osmanų imperijoje, o ne sunaikinti ją. Kai vakarietiškos nacionalizmo koncepcijos prasiskverbė į krikščioniškas bendruomenes ir susiformavo pasaulietinė, radikali ir populistinė inteligencija, ir graikai, ir armėnai išgyveno aštrų konfliktą tarp šios naujosios inteligencijos ir senojo religinio bei prekybinio elito.
Osmanų elgesys su krikščionimis ir žydais pratęsė Mahometo ir ankstyvojo kalifato, o taip pat ikiislamiškos Aertimųjų Rytų imperijos tradiciją. Kol vienos ar kitos religinės bendrijos mokėjo mokesčius ir buvo politiškai lojalios, joms buvo suteikta autonomija ir į jas buvo žvelgiama tolerantiškai viskame, kas buvo susiję su religiniu ir kultūriniu gyvenimu." (D. Livenas "Rusijos imperija ir jos priešai" / Д. Ливен «Российская империя и ее враги»)
Įdomus faktas: turkai atkūrė kanoninę Bizantijos patriarchato teritoriją, padalinę imperiją į miletus - religines bendruomenes. Valdžia kiekviename krikščioniškame milete buvo atiduota graikų dvasininkijai ir Konstantinopolio patriarchui, kai tuo tarpu paskutiniais Bizantijos egzistavimo šimtmečiais graikų patriarchų valdžia apsiribojo išimtinai Konstantinopoliu ir jo apylinkėmis. Taip kad graikai faktiškai tapo antrąja valstybę formuojančia nacija, panašiai kaip vengrai Austro-Vengrijoje. Ir jeigu fanariotai būtų turėję pakankamai laiko, galbūt jų planas būtų pavykęs. Tačiau atsirado nacionalizmo reiškinys ir viskas užkunkuliavo...
Atskirai nuo visų imperijų žiūrisi Vokietija, tačiau iš tikrųjų tai yra tokia pati "iš gabalėlių susiūta" imperija, kaip ir visos kitos. Skirtumas tiktai tas, kad daugumą gyventojų sudaro germanai, o vientiso germaniško identiteto sukurti remiantis religija, vienintele įmanoma ideologija iki XIX amžiaus vidurio, buvo negalima dėl didelio religinio susiskaldymo. Vokietija ir šiandien yra vienintelė stambi Europos šalis, kuri neturi vienos bendros nacionalinės religijos.
Būtent dėl to mėginimai suvienyti šalį, kurių ėmėsi prūsai ir austrai, visada patirdavo krachą iki XIX amžiaus vidurio - šiaurės protestantai negalėjo pakęsti katalikų Habsburgų, o pietiniai katalikai laikė protestantus eretikais, kuriuos reikia deginti ant laužų. Ir tik nacionalizmo atsiradimas leido įveikti šį skilimą. Ir jeigu nacionalizmas tapo mirtinu vėžiniu augliu Osmanų, Austrų ir Rusijos imperijoms, tai vokiečiams jis tapo augimo varikliu, akimirksniu pavertusiu krūvą mikroskopinių kunigaikštysčių viena iš svarbiausių planetos valstybe. Vokiškas nacionalizmas buvo toks sėkmingas, kad sukėlė logišką paradoksą su kaimynine Habsburgų imperija - Austrijos vokiečiai, katalikiška titulinė nacija, įkūrusi imperiją, apsikrėtė separatizmu ir tapo tikru galvos skausmu Vienos vyriausybei, slavams ir rumunams, o vienintele imperijos atrama tapo kitados persekioti vengrai.
Vokiečių nacionalizmo idėja buvo logiškai užbaigta III Reiche, tačiau ji nebetiko tolimesniam vokiečių imperijos augimui, kurio reikalavo nepermaldaujama geopolitikos logika. Kad būtų sukurta paneuropinė imperija, reikėjo visiškai kito identiteto, nei rasiškai gryna germanų nacija. Pradžiai reikėjo bent jau pripažinti lygiomis sau visas Europos tautas, tačiau tai kėlė mirtiną grėsmę tiek nacistų ideologijai, tiek okupuotų teritorijų plėšimu pagrįstai vokiečių ekonomikai. Tokiu būdu, vokiečių imperinė idėja atsidūrė logiškoje aklavietėje, kaip ir pati valstybė. Kiekvienas sekantis "išsiplėtimas" artino III Reicho krachą. Galiausiai vokiečių nacionalizmas patyrė dėsningą pralaimėjimą, tačiau vokiečių geopolitinis polius niekur nedingo, o buvo priverstas pakeisti identitetą iš siaurai nacionalistinio į platesnį bendrą visai Europai.
Ne paskutinį vaidmenį čia suvaidino multikultūralizmo politika, kurią varyti Europą privertė amerikiečių durtuvai. Tapusi germanocentriška, Europa galėjo taip staigiai plėstis per pastaruosius kelis dešimtmečius. Tačiau vokiečiai turi didelę problemą - ką jie bekurtų, visada gaunasi arba nepaprastai amorfiška Šventoji Romos imperija, arba žiauriai totalitarus III Reichas. Turint galvoje tai, kad neseniai Europa ir Vokietija oficialiai atsisakė multikultūralizmo politikos ir atsižvelgiant į dešiniųjų pergalę ES rinkimuose, galima teigti, kad į sceną vėl žengia nacionalizmas, o paskui jį neišvengiamai ateis ir fašizmas. Tokia yra nacionalizmo logika. Bet kokioje imperialistinėje valstybėje nacionalizmas neišvengiamai perauga į fašizmą. Vokietija, o plačiau paėmus - visa Europa, pasmerktos klaidžioti tarp geopolitikos Scilės ir nacionalizmo-fašizmo Charibdės.
Tą patį nuoseklumą kaip ir pirmosiose dviejose imperijose, mes regime ir poroje Rusijos imperija-TSRS. Nenagrinėsiu to itin detaliai, kadangi apie tai prirašyta pakankamai daug straipsnių. Pateiksiu tiktai citatą iš A. Dugino "Geopolitikos pagrindų":
"Tarybinė realybė geopolitine prasme daugeliu atvejų sutapo su Savickio ir kitų euroazijiečių koncepcijomis, nors apie tiesioginę jų įtaką tarybinei vadovybei patikimų duomenų nėra... Tačiau tarybinės užsienio politikos iki pat Perestroikos analizė leidžia daryti išvadą, kad ji nuolat žengė būtent euroazijietišku kursu, niekados nekalbėdama apie tai atvirai.
Ir čia galima tiktai spėlioti: arba egzistavo kažkokia nežinoma organizacija tarybinio režimo viduje, kuri vadovavosi Savickio idėjomis, adaptuodama jas, atsižvelgiant į politines realijas ir apvilkdama oficialia marksistine leksika, arba objektyvi šalies geopolitinė padėtis vertė TSRS iš inercijos žengti tuos žingsnius, kuriuos privalėjo žengti geopolitiškai sąmoninga kontinentinė valstybė - Eurazija".
Tai, kas čia pasakyta, tinka ir Rusijos imperijai. Nežiūrint į tai, kad išvis nebuvo jokio geopolitikos mokslo pasaulyje tuo metu, kai kūrėsi ir suklestėjo carinė imperija, jos vyriausybė pakankamai išmintingai ir nuosekliai kūrė kontinentinį polių - Eurazijos polių, Hartlendą. Tarypų Sąjungoje gi geopolitika buvo paskelbta buržuaziniu pseudomokslu, tačiau tarybinė vyriausybė darė būtent tai, ko iš jos reikalavo geopolitika. Ir šioje srityje ji pasiekė kur kas geresnių rezultatų nei carinė Rusija. Tokia jau likimo ironija.
Dėl to, kad ir kokia bebūtų valstybės santvarka, religija ar ideologija, jos politikai pasmerkti kartoti savo pirmtakų veiksmus. Ir Putinas yra priverstas jeigu ir netapti nauju Stalinu, tai bent jau tapti antru Brežnevu ar Nikolajumi I-ouju, kad ir koks būtų jo požiūris į tuos lyderius. Lygia taip pat ir su Vokietija - kai ji galutinai sugrįš prie nacionalinio valstybės modelio po to, kai žlugs Euroreichas ir išsivadavimas iš amerikiečių valdžios, tai tai prireiks bent jau naujo kaizerio Vilhelmo II. Tikiuosi, mes sugebėsime išvengti eilinio susidūrimo su ta naująją kontinentine "Oiropa".
Ir būtent dėl to būsimoms pasaulio lyderėms Rusijai ir Kinijai būtina neleisti, kad atsikurtų ankstesnė Meksika ant Amerikos nuolaužų, kadangi ji neišvengiamai užims naujo hegemono vietą. Jeigu tai kažkam pasirodys keista, paskaitykite istoriją - prieš 200 metų amerikiečiai irgi niekam nekėlė grėsmės, išskyrus vietinius indėnus.
Kokios ideologijos besilaikytų dabartiniai ir būsimi Rusijos lyderiai, geopolitikos logika vers juos tai daryti. Lygiai taip pat, kaip JAV suintersuoti maksimaliu Rusijos ir Kinijos suskaldymu, taip ir mes suinteresuoti su Amerikos skilimu į daug valstybių. Kad mūsų vaikai galėtų ramiai miegoti, Eurazija turi visokeriopai priešintis naujos užjūrio talasokratijos susiformavimui. Mes neturime guostis iliuzijomis, tartum dėl visko kalti yra išimtinai anglosaksų lyderiai bei kapitalizmas, ir kad juos sunaikinus, ateis taika, draugystė ir visuotinė laimė. Anaiptol. Mūsų ramybę garantuos tiktai Rusijos ir Kinijos kontroliuojama nelabai draugiška lotynų amerikietiškų valstybėlių šeima, įsikūrusi tarp Meksikos ir Kanados. Carthago delenda est. Užatlantės Kartagina turi būti sugriauta.