Identiškų dvynių tyrimai įrodė, kad homoseksualizmas nėra genetiškai paveldimas

Autorius: Kūlgrinda.lt Šaltinis: http://kulgrinda.lt/770/identi... 2015-08-27 07:08:23, skaitė 3033, komentavo 1

Per pastaruosius du dešimtmečius Australijoje, JAV ir Skandinavijoje atlikti aštuoni svarbūs tyrimai, susiję su identiškais dvyniais, kurių visų išvados privedė prie to, kad pederastai negimė būdami pederastais.

„Genetika yra nedidelis veiksnys“, – sako daktaras Neilas Vaithydas (Neil Whitehead). Dr. Vaithydas dirbo Naujosios Zelandijos Vyriausybės mokslininku 24 metus, tada praleido ketverius metus dirbdamas Jungtinių Tautų ir Tarptautinės atominės energijos agentūrose. Dabar jis tarnauja kaip konsultantas Japonijos universitetuose, konsultuodamas apie radiacijos poveikio reiškinį. Jo daktaro laipsnis yra surištas su biochemija ir statistika.

Identiški dvyniai turi tuos pačius genus ar DNR. Jie auga lygiomis nėštumo sąlygomis. Jei homoseksualizmą sukelia genetika ar nėštumo sąlygos ir vienas dvynys yra pederastas, kitas dvynys taip pat turėtų būti pederastas.

Dr. Vaithydas pažymi: „Kadangi jie turi identišką DNR, taip turėtų įvykti 100%“. Tačiau tyrimai rodo ką kita.

„Jei identiški dvyniai turi tos pačios lyties potraukius, tikimybė, kad abu dvyniai bus tokie patys lytiniu potraukiu yra apie 11% vyrų ir 14% moterų atvejais“.

Kadangi identiški dvyniai visada genetiškai identiški, homoseksualizmas negali būti genetiškas.

„Nei vienas žmogus negimsta pederastu“, – pažymi jis. „Hegemoniniai dalykai, kurie sukuria homoseksualizmą vienam identiškam dvyniui, tačiau ne kitam, yra po gimimo įtaką sukėlę veiksniai“.

Dr. Vaithydas mano, kad tos pačios lyties potraukis (SSA – same sex attraction) sukeliamas „nieko bendro tarp dvynių neturinčių faktorių dėka“, tai dalykai, nutinkantys vienam dvyniui, bet ne kitam arba asmeninės vieno dvynio reakcijos į įvykį, bet ne kito.

Pavyzdžiui, vienas dvynys gali jausti poveikį žiūrėdamas pornografiją arba seksualinę prievartą, bet kitas dvynys tuo metu gali reaguoti priešingai. Vienas dvynys gali interpretuoti ir atsakyti į jų šeimos ar klasės aplinką skirtingai nei kitas dvynys.

„Pagrinde dominuoja šie individualūs ir saviti atsakymai į atsitiktinius įvykius ir bendrus aplinkos veiksnius“, – sako daktaras.

Pirmasis labai didelis ir patikimas identiškų dvynių tyrimas buvo atliktas Australijoje 1991, po to JAV tyrimas apie 1997. Tada Australija ir JAV atliko dar daugiau atskirų tyrimų 2000, paskui sekė keli tyrimai Skandinavijoje. Pagal dr. Vaithydą:,

„Dvynių registrai yra modernių dvynių tyrimų pagrindas. Dabar jie yra labai dideli, ir egzistuoja daugelyje šalių. Yra užregistruotas gigantiškas Europos dvynių registras, kuriame numatoma 600,000 narių, bet vienas iš didžiausių yra Australijoje, su daugiau nei 25.000 užregistruotų dvynių.“

Reikšmingas dvynių tyrimas tarp paauglių rodo net silpnesnę genetinę koreliaciją. 2002 Byrmanas ir Briukneris studijavo dešimtis tūkstančių studentų ir paauglių JAV. Pederastizmo atitikimas tarp identiškų dvynių buvo tik 7,7% vyrų ir 5,3% moterų – mažesnis nei 11% ir 14% Australijos tyrimo metu 2000.

Identiškų dvynių tyrimų metu dr. Vaithydas buvo nustebęs, kiek nestabili ir permaininga gali būti seksualinė tapatybė.

„Neutralūs akademiniai tyrimai rodo, jog vyksta esminis pokytis. Apie pusė homoseksualistų/biseksualų gyventojų (ne gydymo aplinkoje) per visą savo gyvenimą, juda link heteroseksualumo. Apie 3% dabartinių heteroseksualių gyventojų kartą tvirtai tikėjo esą homoseksualistai ar biseksualūs“.

„Seksualinė orientacija nėra tvirta“, – pažymi jis.

Net labiau stebina, kad dauguma pokyčių įvyksta be konsultavimo ar terapijos.

„Šie pokyčiai nėra terapiškai sukelti, jie natūraliai atsitikę gyvenime, kartais net labai greitai“, – pastebi dr. Vaithydas. „Dauguma seksualinės orientacijos pokyčių yra išskirtinai orientuoti į heteroseksualumą.“

Žmonių, kurie pakeitė orientaciją į heteroseksualumą, skaičiai yra didesni nei dabartiniai biseksualų ir homoseksualistų skaičiai kartu sudėjus. Kitaip tariant, ekspederastų daugiau negu realių pederastų.

Kaip įrodė Byrmano ir Briuknerio studijos, pralaidumas yra dar ryškesnis tarp paauglių.

„Jie nustatė, kad nuo 16 iki 17 metų amžiaus, jei asmuo turėjo iškrypėlišką potraukį tos pačios lyties atstovui, beveik visi po vienerių metų pakeitė orientaciją“.

Vis dėlto, daug klaidingų miskoncepcijų išlieka populiarioje kultūroje. Dažniausia jų, kad homoseksualizmas yra genetinis – taip stipriai sutelkta į asmenybę, kad ji negali būti pakeista.

„Akademikai, kurie dirba šioje srityje, nėra laimingi matydami netikrą portretą šia tema žiniasklaidoje“, – pažymi dr. Vaithydas. „Bet akademikai nori likti prie savo tyrimų, o ne įsitraukti į aktyvią kovą“.

Vertė Jonas Petrevičius
Nuoroda į šaltinį