Dž. Orvelas. 1984 (16)

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/dz-orvelas-... 2015-08-22 23:14:51, skaitė 2527, komentavo 1

8

Pavyko, pagaliau jiems tai pavyko!

Kambarys, kuriame jiedu stovėjo, buvo pailgas ir apšviestas švelniai. Teleekranas buvo pritildytas iki negarsaus murmesio; tamsiai mėlynas kilimas toks prabangus, jog atrodė, kad žengi per aksomą. O’Brajenas sėdėjo prie stalo tolimajame kambario gale po žalia lempa, apsiskleidęs krūvomis dokumentų. Net galvos nepakėlė, kai tarnas įleido Džuliją ir Vinstoną.

Vinstono širdis taip daužėsi, kad jis net abejojo, ar sugebės kalbėti. Pagaliau jiedu susitiko, pagaliau susitiko — buvo vienintelė jo mintis. Vien ateiti čia buvo neatsargu, ateiti abiem sykiu — dar didesnė kvailystė, nors jiedu ir važiavo skirtingais maršrutais ir susitiko tik prie O’Brajeno slenksčio. Bet vien įžengimui į tokią vietą reikia stiprių nervų. Tik labai retomis progomis galėjai pamatyti vidinės partijos nario butą arba net patekti į jų gyvenamą miesto kvartalą. Visa to didžiulio daugiabučio namo atmosfera, aplink vyraujanti prabanga ir erdvumas, nepažįstami gero maisto ir tabako kvapai, tylūs ir nepaprastai greiti liftai, zujantys baltašvarkiai tarnai — viskas tiesiog gąsdino. Nors ateidamas čia jis turėjo gerą pretekstą, kiekviename žingsnyje jam baimingai vaidenosi, kad iš už kampo staiga išnirs juodai apsirengęs sargybinis, pareikalaus jo dokumentų ir lieps nešdintis. O’Brajeno tarnas vis dėlto įleido juodu abu be jokių abejonių. Jis buvo smulkus, tamsiaplaukis su baltu švarku, pailgo absoliučiai bejausmio veido, panašaus į kino. Jis nuvedė juodu per koridorių, išklotą minkštu kilimu, išklijuotą kreminiais tapetais ir su baltais itin švariais paneliais. Tai irgi kėlė baimę. Vinstonas neprisiminė koridoriaus, kurio sienos būtų nenutrintos žmonių kūnų.

O’Brajenas laikė rankoje lapą popieriaus, kurį įdėmiai skaitė. Jo stambus veidas buvo palenktas ir atrodė grėsmingas bei protingas. Gal dvidešimt sekundžių jis sėdėjo nejudėdamas. Paskui prisitraukė kalbarašį ir hibridiniu ministerijų žargonu greitai padiktavo pranešimą:

„Pozicijas pirmą kablelis penktą kablelis septintą priimti pliusabsoliučiai taškas pasiūlymas dėl šeštos pozicijos dupliuskvailas mintikaltės riba taškas sustabdyti eigą iki pliusminimumo kol bus gauti teigiami mašinų gamybos duomenys taškas pranešimo pabaiga“.

Paskui jis lėtai atsistojo ir kilimu tyliai nuėjo prie jų. Oficialumo atmosfera, jam baigus šnekėti naujakalbe, gerokai sumažėjo, bet jo išraiška buvo kur kas rimtesnė negu paprastai, sakytum būtų nepatenkintas sutrukdymu. Prie baimės, kurią jautė Vinstonas, staiga prisidėjo paprastas sutrikimas. Jam pasirodė, jog visai galimas daiktas, kad jis paprasčiausiai padarė kvailą klaidą. Kokių jis turi realių įrodymų, kad O’Brajenas yra politinis pogrindminkas? Jokių, išskyrus tą akių blizgesį ir vienintelę dviprasmišką repliką; na, dar savo paties slaptas spėliones, pagrįstas sapnų. Jis dabar net nebegali trauktis, apsimetęs, kad atėjo tik pasiskolinti žodyno, nes tokiu atveju būtų neįmanoma paaiškinti Džulijos buvimo. Eidamas pro teleekraną, O’Brajenas tarsi kažką prisiminė. Jis sustojo, pasisuko ir paspaudė mygtuką ant sienos. Šis garsiai spragtelėjo. Balsas nutilo.

Džulija tyliai aiktelėjo iš nuostabos. Nors ir kamuojamas baimės, Vinstonas buvo taip pritrenktas, kad nesusilaikęs aiktelėjo:

— Jo negalima išjungti!

— Taip,— tarė O’Brajenas,— mes galime jį išjungti. Turime privilegiją.

Jis stovėjo priešais juodu. Stambi jo figūra stūksojo virš jų, o veidas tebebuvo neperprantamas. Jis sakytum kiek piktokai laukė, kol Vinstonas prabils. Bet apie ką? Net dabar O’Brajenas buvo panašus į paprasčiausią užsiėmusį žmogų, kuris susierzinęs svarsto, kodėl buvo sugaišintas. Niekas nekalbėjo. Išjungus ekraną, kambarys atrodė mirtinai tylus. Ėjo sekundės, kurios atrodė begalinės. Vinstonas vos įstengė ištverti nenuleidęs akių nuo O’Brajeno veido. Staiga tas rimtas veidas pasikeitė, lyg nežymiai šypsotųsi. Savo būdinguoju judesiu O’Brajenas pasitaisė ant nosies akinius.

— Ar man pasakyti, ar jūs pasakysit?—paklausė jis.

— Aš pats pasakysiu,— greitai atsakė Vinstonas.— Ar tas daiktas tikrai išjungtas?

— Taip, viskas išjungta. Mes esame vieni.

— Mudu atėjome čia, kadangi…

Jis nutilo, pirmą kartą suvokęs savo motyvų miglotumą. Mat tiesą sakant ir pats nežinojo, kokios pagalbos tikisi iš O’Brajeno, buvo nelengva paaiškinti, ko čia atėjo. Nors suprato, kad jo žodžiai skamba neaiškiai ir pretenzingai, kalbėjo toliau:

— Mudu manome, kad yra pogrindis, kokia nors slaptą organizacija, nukreipta prieš partiją ir kad jūs priklausote jai. Mudu norime į ją įstoti ir dirbti. Mes esame partijos priešai. Netikime angsoco principais. Mes esame minčių nusikaltėliai. Be to, esame svetimautojai.

Sakau jums tai todėl, kad norime visiškai atsiduoti jūsų valiai. Jeigu norite, kad atskleistume daugiau savo kalčių, mes pasiruošę.

Jis nutilo ir atsigręžė, nes pasirodė, kad atsidarė durys. Ir tikrai — nesibeldęs įėjo mažasis geltonveidis tarnas. Vinstonas pamatė, kad jis neša padėklą su grafinu ir taurėmis.

— Martinas — vienas iš mūsų,—abejingai pasakė O’Brajenas.— Nešk gėrimus čia, Martinai. Padėk ant apvalaus staliuko. Ar užteks kėdžių? Na, tai galim sėstis ir ramiai pasikalbėti. Atsinešk ir sau kėdę, Martinai. Čia iškilo vienas reikalas. Dešimčiai minučių gali liautis buvęs tarnas.

Smulkusis žmogelis atsisėdo gana laisvai, nors vis dar buvo šiek tiek panašus į tarną, į privilegija besimėgaujantį kamerdinerį. Vinstonas šnairomis jį apžiūrinėjo. Jam toptelėjo, kad visas šio žmogaus gyvenimas yra vaidyba, ir jam atrodo pavojinga bent akimirką išlįsti iš vaidinamo personažo rėmų. O’Brajenas paėmė grafiną ir pripylė taures tamsiai raudono skysčio. Jis sukėlė Vinstonui neryškius prisiminimus — matė tai labai seniai ant sienos ar laikinos tvoros — didžiulis iš elektros lempučių padarytas butelis, kuris lankstėsi ir pilstė gėrimą į taures. Žiūrint iš viršaus šis skystis atrodė beveik juodas, bet grafine žibėjo lyg rubinas. Skonis buvo rūgščiai saldus. Jis matė, kaip Džulija pakėlė taurę ir neslėpdama smalsumo pauostė.

— Jis vadinamas vynu,— pasakė šyptelėjęs O’Brajenas.— Tikriausiai esate skaitę apie jį knygose. Išorinei partijai jo tenka labai nedaug.—Vėl surimtėjusiu veidu jis pakėlė taurę.— Manau, kad bus. labai puiku, jeigu išgersime tostą. Už mūsų vadą Emanuelį Goldšteiną.

Vinstonas nekantriai paėmė savo taurę. Apie vyną jis buvo skaitęs, buvo jį sapnavęs. Kaip ir stiklinis prespapjė arba misterio Čaringtono eilėraščiai, jis priklausė dingusiai, romantiškai praeičiai, seniems laikams, kaip jis juos vadindavo savo slaptose mintyse. Jis kažkodėl manė, kad vynas yra labai saldus, kaip juodųjų serbentų džemas, ir tučtuojau svaigina. Bet nurijęs gerokai nusivylė. Juk jis tiek metų gėrė vien tik džiną, tad dabar

negalėjo net pajusti vyno skonio. Jis pastatė tuščią taurę.

— Vadinasi, Goldšteinas vis dėlto yra?—paklausė jis.

— Taip, yra, ir jis gyvas. Kur jis — nežinau.

— O pogrindis… organizacija? Ar ji egzistuoja? Ar tai ne paprasčiausia minčių policijos išmonė?

— Ne, jis yra. Mes jį vadiname Brolija. Apie ją nieko daugiau ir neįmanoma sužinoti — tik tiek, kad ji yra ir kad tu jai priklausai. Aš prie to dar grįšiu.— Jis dirstelėjo į laikrodį ant rankos.— Net vidinės partijos nariams neprotinga išjungti ekraną daugiau kaip pusvalandžiui. Be reikalo atėjote čionai kartu, išeiti būtinai gausite atskirai.— Jūs, drauge,— jis pasisuko į Džuliją,— išeisite pirma. Mes turime savo žinioje apie dvidešimt minučių. Jūs tikriausiai suprantate, kad privalau pateikti tam tikrų klausimų. Ką jūs esate pasiryžę daryti?

— Bet ką, ką sugebėsime,— atsakė Vinstonas.

O’Brajenas buvo pasisukęs kėdėje ir žiūrėjo tiesiai į Vinstoną. Jis beveik nekreipė dėmesio į Džuliją, tarsi laikydamas savaime suprantama, kad Vinstonas gali kalbėti už ją. Jis trumpam užsimerkė, paskui ėmė tyliu nereiškiu balsu klausinėti, lyg atlikdamas kokį nuobodų darbą ar egzaminuodamas iš katekizmo; kai visi atsakymai žinomi iš anksto.

— Ar esat pasiryžę paaukoti gyvybes?

— Taip.

— Esat pasiryžę nužudyti?

— Taip.

— Atlikti tokius sabotažo aktus, kurie atims gyvybę šimtams nekaltų žmonių?

— Taip.

— Išduoti savo šalį užsienio valstybėms?

— Taip.

— Esate pasiruošę apgaudinėti; klastoti, šmeižti, luošinti vaikų sąmonę, platinti narkotikus, skatinti prostituciją, skleisti venerines ligas —daryti viską, kas gali demoralizuoti ir susilpninti partijos valdžią?

— Taip.

— Jei, pavyzdžiui, dėl mūsų interesų pasirodytų reikalinga pilti sieros rūgštį į vaiko veidą — ar jūs pasiryžę tai daryti?

— Taip.

— Ar esat pasiryžę atsisakyti savo asmenybės ir nugyventi likusį gyvenimą kaip padavėjas ar uosto darbininkas?

— Taip.

— Esat pasiryžę nusižudyti, jei mes taip paliepsime?

— Taip.

— Esate pasiryžę abu išsiskirti ir niekada daugiau nebesusitikti?

— Ne!— įsiterpė Džulija.

Vinstonui atrodė, kad praėjo ilgas laiko tarpas, kol jis atsakė. Iš pradžių jis net negalėjo kalbėti. Jo liežuvis judėjo be garso, mėgindamas ištarti vieno žodžio pradžią, paskui kito, nors jis nė pats nežinojo, kokie tie žodžiai turi būti. Galų gale jis tarė:

— Ne.

— Gerai, kad pasakėte,— tarė O’Brajenas.— Mes turime žinoti viską.

Jis pasisuko į Džuliją ir jau kiek gyvesniu balsu pridūrė:

— Ar jūs suprantate, kad jeigu jis ir liks gyvas, tai gali būti jau visai kitais žmogus? Mums gali prireikti paversti jį kitkuo. Pakeisti jo veidą, judesius, rankų išvaizdą, plaukų spalvą, net jo balsas gali pasidaryti kitoks. Ir jūs pati galite tapti kitu žmogumi. Mūsų chirurgai žmones pakeičia neatpažįstamai. Kartais tai būtina. Kartais mes net amputuojame galūnę.

Vinstonas nesusilaikęs pašnairavo į mongolišką Martino veidą. Randų nebuvo matyti. Džulija taip pablyško, kad išryškėjo jos strazdanos, bet žvelgė į O’Brajeną drąsiai. Ji sutikdama kažką sumurmėjo.

— Gerai. Sutarta,— pasakė O’Brajenas.

Ant stalo buvo sidabrinė cigarečių dėžutė. O’Brajenas išsiblaškęs pastūmė ją svečiams, vieną pasiėmė pats, paskui atsistojo ir ėmė lėtai: žingsniuoti po kambarį, lyg šitaip galėtų geriau galvoti. Tai buvo labai geros cigaretės, labai storos ir gerai prikimštos, su kažkokiu nematytu lygiu šilkiniu popieriumi. O’Brajenas vėl pažvelgė į laikrodį ant rankos.

— Verčiau eik į savo kambarėlį, Martinai,— tarė jis.— Aš įjungsiu po pusvalandžio. Gerai įsižiūrėk į šių draugų veidus prieš išeidamas. Tau teks juos susitikti vėliau. O man gal ir ne.

Tamsios žmogučio akys vėl nuslydo jų veidais kaip tada, prie durų. Jo išraiškoje draugiškumo nebuvo. Jis tik stengėsi įsidėmėti jų išvaizdą, bet nejautė jokio susidomėjimo, bent jau nerodė jo.

Vinstonui toptelėjo, kad tai sintetinis veidas, negebantis keisti išraiškos. Nei kokiu žodžiu, nei judesiu neatsisveikinęs, Martinas išėjo ir tyliai uždarė duris. O’Brajenas tebevaikštinėjo po kambarį, vieną ranką įsikišęs juodo kombinezono kišenėn, kita laikydamas cigaretę.

— Suprantate,— tarė jis,— jūs turėsite kovoti tamsoje. Visą laiką būsite tamsoje. Gausite nurodymus ir jiems paklusite, nežinodami kodėl. Vėliau aš jums atsiųsiu knygą, iš kurios jūs sužinosite tikrąją mūsų visuomenės prigimtį ir strategiją, kuria mes tą visuomenę sunaikinsime. Kai tą knygą perskaitysite, būsite tikri Brolijos nariai. Bet visada težinosite tik galutinius .mūsų kovos tikslus ir neatidėliotinas šio momento užduotis. Aš pasakau jums, kad Brolija yra, bet negaliu pasakyti, ar jos narių šimtas, ar dešimt milijonų. Iš asmeninės patirties jums atrodys, kad jų tik dešimt. Susipažinsite su trim ar keturiais žmonėmis; pirmajam dingus, ateis kitas ir taip toliau. Su manimi palaikysite ryšius nuolatos. Kai gausite nurodymus, tai žinokite, kad jie iš manęs. Jei prireiks susitikti, tai atliks Martinas. Kai jus galų gale sugaus, prisipažinkite. Tai neišvengiama. Bet prisipažinti jums reikės labai nedaug — tik dėl savo paties veiksmų. Jūs tegalite išduoti keletą nelabai svarbių žmonių. Ko gero, net neišduosite manęs. Aš tuo metu tikriausiai būsiu miręs, gal tapęs kitu asmeniu su kitu veidu.

Jis vis vaikštinėjo minkštu kilimu. Nors jo kūnas buvo didžiulis, judesiai atrodė grakštūs. Net kišant ranką į kišenę ar rūkant cigaretę. Jis atrodė stiprus, pasitikintis savimi, viską suprantantis ir kiek ironiškas. Nors buvo labai rimtas, tačiau neturėjo nė kiek to fanatikui būdingo ribotumo. Apie žudymą, savižudybę, venerines ligas, amputuotas galūnes ir pakeistus veidus jis kalbėjo lyg juokaudamas. „Tai neišvengiama,— tarsi sakė jo balsas,—tai mes turime daryti nedvejodami. Bet kai gyvenimas taps vertu gyvenimo, mes to nebedarysime“. Vinstonas žavėjosi O’Brajenu, kone dievino jį. Tuo metu jis net pamiršo miglotą Goldšteino asmenybę. Žiūrint į galingus O’Brajeno pečius ir šiurkštoką, negražų, bet tokį protingą veidą, buvo neįmanoma patikėti, kad jį kas nors sugebėtų apgauti. Atrodė, kad jis numato kiekvieną priešo gudrybę, kiekvieną gresiantį pavojų; Net Džulijai jis padarė įspūdį. Ji pamiršo cigaretę ir įdėmiai klausėsi. O’Brajenas kalbėjo toliau.

Jūs, be abejo, esate girdėję gandų apie Broliją. Ir, be abejo, susidarėte savo vaizdą apie ją. Tikriausiai manėte, jog tai didžiulis pogrindžio tinklas, slaptai susitikinėjantis rūsiuose, rašinėjantis ant sienų šūkius, atpažįstantis vienas kitą pagal slaptažodžius ir sutartus rankos judesius. Nieko panašaus nėra. Brolijos nariai neturi jokių ženklų atpažinti vieniems kitus, kiekvienas tepažįsta tik keletą kitų. Jeigu net pats Goldšteinas patektų į minčių policijos rankas, jis negalėtų jiems pateikti viso narių sąrašo arba kokios nors informacijos, kaip jį gauti. Tokio sąrašo nėra. Brolija negali būti sunaikinta, kadangi tai nėra įprasta organizacija. Jos narius sieja tiktai idėja, kuri yra nesunaikinama. Jūs niekada nesulauksite jokios paramos, turėsite tik idėją. Nesulauksite draugystės, nesulauksite padrąsinimo. Kai pagaliau būsite sučiupti, nesulauksite ir pagalbos. Mes niekada nepadedame savo nariams. Daugių daugiausia, kai labai reikia, jog kas nors tylėtų, mes kartais perduodame į kalėjimo kamerą skustuvą. Jūs turėsite įprasti prie gyvenimo be rezultatų ir be vilties. Kiek laiko padirbėsite, būsite sugauti, prisipažinsite, o paskui numirsite. Tai vieninteliai rezultatai, kuriuos pamatysite. Nėra jokios galimybės, kad per mūsų gyvenimą įvyks kokių nors žymesnių pakitimų. Mes esame mirę. Mūsų tikrasis gyvenimas yra ateityje. Mes joje dalyvausime kaip dulkių sauja, kaulų krūvelė. Tačiau kur toji ateitis, niekas nežino. Gal už tūkstančio metų. Šiuo metu tegalime po truputį plėsti sveiko proto ribas. Mes negalime veikti kolektyviai. Mes galime tik skleisti savo mintis nuo vieno individo prie kito, iš vienos kartos į kitą. Veikiant minčių policijai, kito būdo nėra.

Jis stabtelėjo ir trečią kartą pažvelgė į laikrodį.

— Jau beveik laikas jums eiti, drauge,— pasakė jis Džulijai.— Palaukit. Grafinas dar puspilnis.

Jis pripylė taures ir paėmė savąją už kojelės.

— Už ką šį kartą geriam?—paklausė jis su tuo pačiu nežymiu ironijos atspalviu.— Už minčių policijos suklaidinimą? Už Didžiojo Brolio mirtį? Už žmogiškumą? Už ateitį?

— Už praeitį,— atsakė Vinstonas.

— Praeitis yra svarbesnė,— rimtai sutiko O’Brajenas.

Jie išgėrė taures, ir Džulija atsistojo eiti. O’Brajenas paėmė nuo bufeto nedidelę dėžutę ir padavė jai mažą baltą tabletę, kurią liepė pasidėti ant liežuvio. Negalima eiti laukan, kvepiant vynu, paaiškino jis, nes liftininkai labai pastabūs. Vos tik Džulija išėjo, jis tarsi pamiršo jos egzistavimą. Žengė dar porą žingsnių, paskui sustojo.

— Reikia aptarti kai kurias detales,— tarė jis.— Manau, jūs turite kokią nors slėptuvę.

Vinstonas papasakojo apie kambarėlį virš misterio Caringtono krautuvėlės.

— Pradžiai bus gerai. Vėliau surasime jums ką nors kita. Labai svarbu dažnai keisti slėptuvę. Netrukus aš atsiųsiu jums knygą — Vinstonas pastebėjo, kad net O’Brajenas taria šį žodį tarsi parašytą didžiosiomis raidėmis.— Na, Goldšteino knygą, kaip pats suprantate. Gal truks keletą dienų, kol ją gausiu. Jų ne tiek daug yra, minčių policija taip uoliai gaudo jas ir naikina, kad mes vos spėjame spausdinti. Bet tai nieko nekeičia. Ta knyga nesunaikinama. Jei dingtų paskutinis egzempliorius, mes ją galėtume atkurti beveik žodis žodin. Ar jūs į darbą einate su portfeliu?

— Paprastai taip.

— Koks jis?

— Juodas, labai aptrintas. Su dviem diržais.

— Juodas, su dviem diržais, aptrintas, gerai. Vieną dieną netolimoje ateity — tikslios datos negaliu pasakyti — jūsų rytinėje užduotyje bus klaidingai parašytas žodis, ir jūs paprašysite pakartoti. Kitą dieną ateisite į darbą be portfelio. Tą dieną gatvėje jūsų ranką palies žmogus ir pasakys: „Man rodos, jūs pamiršot savo portfelį“. Tame, kurį jis jums paduos, bus Goldšteino knyga. Po keturiolikos dienų turėsite ją grąžinti.

Jiedu patylėjo. …

— Po keleto minučių turėsite eiti,— pasakė O’Brajenas.— Mes dar susitiksime… jeigu bus lemta…

Vinstonas pažvelgė į jį ir neryžtingai paklausė:

—Tokioje vietoje, kur nėra tamsos?

O’Brajenas nenustebęs linktelėjo.

— Tokioje vietoje, kur nėra tamsos,— pakartojo jis, lyg užuomina būtų buvusi visiškai aiški.— O dabar, prieš išeidamas, gal norite ką nors pasakyti? Arba paklausti?

Vinstonas galvojo. Klausimų, atrodo, neturi jokių, juo labiau nesinori žerti kokias nors skambias bendras frazes. Jo galvoje iškilo vaizdas, visai nesusijęs su O’Brajenu ir Brolija — apibendrintas paveikslas to tamsaus miegamojo, kur jo motina praleido paskutines dienas, ir kambarėlis virš Caringtono krautuvėlės, stiklinis prespapjė ir plieno graviūra raudonmedžio rėmuose. Jis beveik negalvodamas paklausė:

— Ar esate girdėjęs seną eilėraštuką, kuris prasideda: „Apelsinai ir bananai, Klemento varpai skardena“?

O’Brajenas linktelėjo ir rimtai bei pagarbiai padeklamavo visą ketureilį:

Apelsinai ir bananai, Klemento varpai skardena,

Man tris tortingus skolingas, skamba Martinas griausmingai,

Tai kada aš juos atgausiu, švento Beilio varpas klausia,

Atiduosiu, kai turėsiu, Sordičas piktai atrėžia.

—Jūs žinote paskutinę eilutę!— tarė Vinstonas.

— Taip, žinau. Deja, dabar jums jau laikas eiti. Bet luktelkit. Duosiu ir jums vieną tabletę.

Vinstonas atsistojo ir O’Brajenas ištiesė ranką. Spustelėjo taip smarkiai, kad vos nesutraiškė Vinstono delno. Tarpdury Vinstonas atsisuko, bet O’Brajenas juo jau beveik nesidomėjo. Laukė, uždėjęs ranką ant teleekrano mygtuko. Už jo Vinstonas matė rašomąjį stalą su žalia lempa ir kalbarašiu ir vielinius krepšius, prigrūstus popierių. Nuotykis baigėsi. Po trisdešimties sekundžių, pagalvojo jis, O’Brajenas jau sėdės ir toliau dirbs nutrauktą svarbų partijos darbą.