Pribaltikos daugiau nebėra

Autorius: Mindė Šaltinis: https://cont.ws/@Cherchill/177... 2020-09-05 06:37:00, skaitė 1879, komentavo 84

Smagu klausytis Vasiljevo (Rusijos ekonomistas) kalbant apie Pribaltikos reikalus. Tai vienas lyderis dergia Rusiją, tai kitas jau sako, kad būtina užmegzti gerus kaimyninius santykius su ja. Pastoviai kažkoks judėjimas vyksta. Nuolatiniai informaciniai pretekstai. Artumos aberacija (aberacija - optikoje - tai vaizdo iškraipymas smarkiai jį padidinus, pasireiškia matoma vaivorykšte  vaizdo, žiūrint į jį pro lupą, žiūroną, pakraščiuose) . Tai vadinama susliko sindromu. Jis blogai mato, todėl yra priverstas užlipti ant artimiausio kupsto, kad bent ką nors pamatytų ar išgirstų. Tačiau už artimiausios kalvos gali liepsnoti gaisras. Arba, pavyzdžiui, upė aukščiau pagal tekėjimą išsilieti iš krantų ir vanduo jau naktį užlies jo urvą kartu su visa jo šeimyna. Bet jis to nepamatys nuo savo kupsto ir neišgirs. Todėl kad jis suslikas.

Tai va, iš viso šito triukšmo ima juokas. Juokas todėl, nes jau yra aišku: Pribaltikos jau nebėra.

Ir taip. Sprendimas dėl Rusijos laikinų perkrovimo rajonų klausimu buvo priimtas ne šiandien ir ne vakar. Praėjo daugiau nei 10 metų nuo galutinio Pribaltikos šalių klausimo sprendimo. Ir įdomiausia tai, kad šiai dienai jis išspręstas ir, svarbiausia - jau negrįžtamai!

Tas yra labai svarbu. Tai reiškia, kad jei rytoj visi pribaltai, įskaitant kūdikius ir į atsargą išėjusius esesininkus, staiga taptu visiškai prorusiškais, pradės mokytis rusų kalbą, kurti planus tapti Rusijos dalimi kaip Pribaltikos respublika ir net pradės pilti šūdą ant vakarų, tas nieko nepakeis. Aišku, rusai gal už tai net patapšnos per skruostą,  gal netgi numes nedidelį kaulą. Gal tai pratęs agoniją. Bet dar kartą galima pakartoti - klausimas išspręstas.

Niekas nesiruošia dėl pribaltų griauti Ust-Lugos. Niekas nesiruošia dėl jų, stumdyti savo maisto ir jūros gėrybių gamintojų ir pan. Sprendimai, kurie paleido Pribaltikos šalių nutrynimą nuo žemės paviršiaus, buvo priimti jau seniai ir didžiaja savo dalimi jau įgyvendinti.

Artumos aberacija yra tame, kad Rusija tikisi aštrių pareiškimų ir veiksmų iš savo laikinos perkrovimo teritorijos, neprisimindama anekdoto apie jauną ir seną jaučius besiganančius kalvos viršūnėje. BET:

- “Rusija išeina be triukšmo“. Kaip Pribaltikos uostus atėjo tyla be pinigų.

Galų gale, o kuo gali gyventi toks mažas regionas? Tranzitas Rusija-Europa, finansinės (įskaitant neteisėtas) paslaugos Rusijos verslui, žvejyba ir maisto bei pramoninių prekių pardavimas Rusijai. Jų neįsileis į Europą dėl rinkos perkrovimo ir jos biurokratizacijos, dažnai tikslinės.

Ach taip! Juk pas juos gi liko dar nuo TSRS Ignalinos AE. Pigi elektros energija ir dar jos perteklius - juk tai yra rojus pramonei.

Ką? Šitie pridurkai jau išmontavo elektrinę. Ne iki galo? Paliko krūvą radioaktyvaus šūdo savo teritorijoje ir prapiso pinigus? Ir dabar vietoj pigios energijos, brangus, sunkiai aptarnaujamas, radioaktyvus šūdas?

Jie dar ir skalūnų atsisakė (estiški degieji skalūnai, buvo naudojami el. energijai gaminti pakol jevrosojūzas neuždraudė)? Tiesiog „Trečiosios planetos paslaptis“ (filmas vaikams): energijos nėra, tranzito nėra, pramonės nėra, apgyvendinta biomase, pribaltais (filme robotais).

Apie tranzitą. Anksčiau buvo kvaila siūlyti Baltarusijai siųsti savo krovinius į Europą aplenkiant Pribaltikos šalis. Nes pati Rusija gabeno savo krovinius milijonais tonų per Pribaltikos uostus. Tačiau pastaruoju metu  Pribaltikos šalims nuolat senka krovinių tranzitas iš Rusijos. O ir suslikiai pagaliau pastebėję, kad jų urvas jau apsemtas, pradėjo šurmuliuoti ir lakstyti. Jei ir Baltarusija atsisakys nuo tranzito per Pribaltikos uostus ir taip tęsis gana ilgą laiką, tarkime, penkerius metus, tai tranzitinė uostų, kelių ir geležinkelių infrastruktūra visiškai degraduos. Ir net jei naujasis Baltarusijos vadovas panorės vėl perkelti tranzitą į Pribaltiką, to paprasčiausiai nesigaus, jos jau nebebus.

Daugelis teigia, kad rusofobija - tai turėtų būti brangu, jei viską matuoti pinigais.  Su tuo galima kategoriškai nesutikti. Rusofobija - tai turėtų būti mirtina. Kaip Latvijoje, kaip Lietuvoje, kaip Estijoje. Tik tada jie pradės rusus gerbti. Na, tie, kurie išgyvens.

Na, dabar pradėkime lenkti pirštus.

1. Tranzitas - nėra. Tarp kitko, tai trenkia ne tik uostams, geležinkeliams ir paprastiems kelius, restoranus, parduotuves ir kt. Bet ir visai ekonomikai, kuri aptarnauja visus tuos darbuotojus.

2. Nėra žuvies, jų gaudymo kvotos - iš ES.

3. Nėra energijos. Nėra net pigių rusiškų dujų. Viena iš šių limitrofų pasistatė išdujinimo terminalą ir pasirašė dujų tiekimo iš Norvegijos sutartį žymiai aukštesnėmis nei „Gazprom“ kainomis. Apie atominę elektrinę ir skalūnus jau buvo minėta.

4. Žemės ūkis. Rusijos rinka uždaryta dėl sankcijų, o ES rinka uždaryta dėl ES. 

5. Pramonė likusi nuo TSRS. Sunaikinta tokiais spartuoliškais tempais , kad net patys visko matę europiečiai buvo apakę.

6. Panašu, kad baigėsi Pribaltikoje finansinis bei mokesčių rojus ir rusams.

7. O, kadangi šalys yra ES narės, tai pavasarį ar sulaukusi pilnametystės darbo jėga migruoja į tą pačią ES ir rašykit laiškus.

Tik iš žmogaus gyvenimo trukmės požiūrio šis procesas vyksta gana lėtai. Čia tas atvejis, kai šuniui nupjauna net ne uodegą, o pjausto visą kūnas plonais griežinėliais. Ach taip, suslikui, ne šuniui. O jis laimingas, dar bėgioja, kažko reikalauja. Bijo, kad įsiverš Rusija. Neįsiverš. Jau viskas. Nėra ten jos interesų.

Įdomiausia yra tai, kad Pribaltika, po to, kada pagaliau nutrauks visus ryšius su Rusija ir išsivaduos iš totalitarinės praeities, tada taps nereikalinga ir Europai. Dar 2017 metų sklandė gandai, kad Pribaltiką išmes iš išlaikytinių  2021 metams. 

Taigi patys pribaltai šių metų pradžioje verkšleno dėl chaliavos sumažinimo. Bet kokiu atveju, jei Rusija taps tranzito ir kitais atžvilgiais nepriklausoma nuo Pribaltikos šalių, jos bus išbrauktos iš garbingų anglosaksų kriuksinčių šavkių pareigų ir išbrauktos iš kasos išlaidų knygos.

Nereikia apsigaudinėti proceso lėtumu. Žinoma norima, kad tai įvyktų tiesiog dabar. Tačiau Didžiajame žaidime taip reikalai nedaromi. Priimami sprendimai ir šie sprendimai po to tampa negrįžtami. Tačiau įgyvendinami jie yra lėtai, nepastebimai. Dešimtmečiais. Kas niekaip   neatšaukia jų negrįžtamumo. Pribaltikos šalys jau yra mirusios, tačiau  vis dar šypsosi ir mojuoja įvairiaspalvėmis drėgnomis svajonėmis pro  į bedugnę skriejančio vagono langą. Tai ir yra reali politika.