Devalvuota Kinijos valiuta ir planinė ekonomika

Autorius: Gintaras Butkus Šaltinis: http://revoliucija.org/2015/08... 2015-08-14 08:25:53, skaitė 2566, komentavo 1

Dabar daug kalbama apie įvykius Kinijoje: kad Kinijoje lėteja augimo tempai, kad lėteja augimo tempai ne tik Kinijoje, bet ir JAV – dvejuose stambiausiose pasaulio ekonomikose. Tai aiškinama kriziniais reiškiniais Vakarų ekonomikoje. Neseniai Kinijos Centrinis bankas devalvavo juanį dolerio atžvilgiu. Kadangi Kinijos ekonomika vystosi, juanis stipreja ir kinų prekės užsienyje brangsta.

Kriziniai reiškiniai Vakaruose ir taip sumažino perkamąją galią ir tokiom sąlygom Kinijos prekių pabrangimas reiškia, kad jas apskritai nustos pirkti. Kinijos eksportas smuko ir Centrinis bankas buvo priverstas kažka daryti. Juanis buvo devalvuotas, tai yra, sumažinta jo vertė.

Kinų darbininkai uždirba mažai – taip pat vienas iš faktorių, kodėl kinų prekės pigios. Bet šiuo atveju juanio stiprėjimas buvo vienas iš svarbiausių krizės faktorių. Visa šita mechanika yra suprantama žmonems, baigusiems Vakarų ekonomikos mokslus. Visiems vadinamiems ekonomistams, politologams ir žurnalistams, kurie mokėsi iš Vakaru vadovėlių. Bet jie net neįsivaizduoja, kad gali būti kitas vystymosi modelis.

Keli pavyzdžiai. Singapūras. Ilgus dešimtmečius egzistavo gyvenamųjų namų statybos programa. Egzistavo tam tikras mokestis ir pinigai eidavo tik gyvenamųjų namų statybai. Faktiškai tai buvo planavimas. Pastovi gyvenamųjų namų statyba sukūrė paklausą, darbo vietas ir vartotojus, tai yra, darbininkus, kurie statė šiuos namus. Ši programa buvo viena is priežasčių, kodėl Singapūras sėkmingai vystėsi.

Kitas pavyzdys. Fordas, kuris sukūrė savo vardo automobilį. Savo laiku jis žymiai, gal net du kartus, pakėlė atlyginimus savo darbininkams. Kolegos – konkurentai, kiti kapitalistai juokėsi iš Fordo, kad kvailystes daro.

Bet tai buvo toliaregis žingsnis. Fordas sukūrė vartotojus, tai yra savo paties darbininkus, ir tuo pačiu padarė sau reklamą. Šis pavyzdys gal būt plačiau žinomas, bet ir jo nemoka susieti su šios dienos aktualijomis.

Kitas pavyzdys – Amerikos karinės pramonės kompleksas. Turbūt nedaug kas žino, kad teisinant jo egzistavimą buvo šnekama, kad jis sukuria darbo vietas ir teigiamai veikia visos ekonomikos vystymąsį. Faktiškai tai yra planavimo pripažinimas. Planavimo iš kitos pusės, bet visgi planavimo.

Dar kitas pavyzdys. Ta pati Kinija. Kinijoje yra ištisi gyvenamųjų namų kvartalai, kuriuose niekas negyvena. Kas matė, sako, kad dienos metu dar nieko, bet ir tai keista. Puikūs šiuolaikiniai namai – ir nei vieno žmogaus. Bet sakoma, kad naktį šie namai atrodo šiurpiai. Ištisi kvartalai ir gatvės, kai neapšviestas nei vienas gyvenamojo namo langas. Miestas kaip išmiręs. Net atsirado sąmokslo teorijos, teigiančios, kad Kinija paslapčia ruošiasi karui.

Bet manau, kad sąmokslo teorijos šiuo atveju visiškai nieko nepaaiškina. Kur kas labiau logiška manyti, kad egzistuoja kokia nors valstybės remiama programa, kai firmos stimuliuojamos statyti gyvenamuosius namus. Bet ji nesusieta su geventojų perkamąja galia. Firmos ir stato, o ar juose kas nors gyvens, firmų nedomina. Bet tai vis tiek planavimo pavyzdys. Kad ir nevykęs.

Ir svarbiausias pavyzdys. Karo meto tarybinė ekonomika. Beveik niekas nežino, kad karo metu karinėje pramonėje darbininkų ir inžinierių atlyginimai kilo, o prekių savikaina, šiuo atveju, karinės produkcijos kainos krito. Ir materialinis suinteresuotumas nebuvo tuščias garsas. Prekių srautai, minimalus nekarinės produkcijos kiekis buvo paskirstytas tokiu būdu, kad darbininkai ir inžinieriai iš tiesų buvo materialiai suinteresuoti dirbti gerai.

Vakarų modelį įsimylėję ekonomikos diletantai šito net nežino. Jiems tarybinė ekonomika – tai lagerių visuma ir represijos. Ir šitie nemokšos bando aiškinti kaip reikia vystyti visuomenę?

Galima susumuoti. Planavimas sukuria darbo vietas. Planavimas sukuria vartotojus – darbininkus ir inžinierius tų imonių, kurios susietos su planavimu. Įmonės pelnas ir su tuo susiję darbininku ir inžinieriu atlyginimai priklauso nuo valstybes užsakymo, tai yra, nuo plano.

Normaliai ekonomikai užsienio pinigai nereikalingi. Viską lemia planavimas ir su juo susieti darbininkų ir inžinierių atlyginimai. Jie ir yra pirmieji vartotojai.

Atskirai noriu kreiptis į tuos, kurie prisimena tarybinę ekonomiką. Man gali pasakyti, kad tada darbininkų stimuliavimas buvo nukreiptas ne tiek į kokybę, kiek į kiekį, kad svarbiausia buvo užtikrinti vadinamąją валовая продукция. Bet būtent tarybinė ekonomika, lyginant tiek su užsienio pavyzdžiais, tiek su pačios tarybinės ekonomikos karo meto laikotarpiu, parodo iseiti.

Žinoma, tokie dalykai kaip valiutos vertė (jei sutikti su tuo, kad socialistinėje visuomenėje bus konvertuojama valiuta), jos įtaka prekių kainoms – visa tai bus. Ekonomikoje, kurioje planas ne šiaip nulemia ekonomikos vystymąsį, bet ir gimdo vartotojus, šie reiškiniai neturės pagrindinės reikšmės. Tačiau planavimas valstybės mastu neįmanomas visuomenėje, kurioje viešpatauja stambioji privatinė nuosavybė. Bendravalstybinis planavimas įmanomas tik ten, kur jos nėra.