Gintaras Čaikauskas: Vytį Lukiškių aikštėje savo mintyse matysime visą gyvenimą

Autorius: Gintaras Čaikauskas Šaltinis: http://www.propatria.lt/2020/0... 2020-05-22 19:21:00, skaitė 884, komentavo 2

Praėjo daugiau kaip dveji metai nuo to laiko, kai buvo paskelbta, kad konkursą dėl laisvės kovų įamžinimo memorialo Vilniaus Lukiškių aikštėje laimėjo ne Vytis, o „Laisvės kalva“. „Laisvės karys“ jau iškiliai stovi Kaune, o Lukiškių aikštė taip ir liko tuščia. Kartu su bendraautoriais teisme dėl konkurso organizavimo tvarkos bylinėjęsis Lukiškių aikštės architektas Gintaras Čaikauskas neslėpė apmaudo, bet ginklų sudėti neketina.

„Dėl teismo sprendimo, kad konkursas įvyko teisėtai, apeliavome aukštesnei instancijai. Apeliacija - ilgas procesas, kuris gali užtrukti metus ar net ilgiau. Bet kitaip pasielgti negalėjome. Žmonės galvas padėjo laisvės kovose, buvo tremiami.

Aišku, nėra ką lyginti dabartinių problemų su šių žmonių aukomis. Dėl šios idėjos tereikia vaikščioti į laisvos Lietuvos teismus tame pastate... Bet viskas atrodo labai paradoksaliai.

Teismo posėdžiuose dalyvaudavo ir šį projektą palaikę žmonės. Kiek raštų pateikė patriotinių organizacijų atstovai, kiek protestų ir mitingų suorganizavo. Dar daugiau - tiek iki kūrybinių dirbtuvių, tiek ir vertinimo metu, ne vieną kartą surengtose įvairaus masto apklausose, mūsų idėją palaikydavo visuomenės dauguma. Idėja jau beveik tapo savotišku viešuoju interesu. Jeigu dabar staiga atsitrauktume nuleidę galvas, atrodytume kaip savo minčių ir daugelio žmonių lūkesčių išdavikai“, - atvirą pokalbį pradėjo G. Čaikauskas.

- Koks jausmas, kaip kūrėjui, ginti valstybės simbolį? Bylinėtis su savo valstybe?

- Niekada nemanėme, kad gali susiklostyti tokia kurioziška situacija: ginčytis su valstybininkais dėl valstybės simbolio. Kitoje stalo pusėje, įvairioms institucijoms atstovavo, regis, net keturios-penkios advokatės. Nepakakdavo vietos visoms susėsti. Proceso eigoje jų, beje, daugėjo. O mūsų šalyje tebuvo vienintelė, privati advokatė. Neapleido mintis - o gal vis dėlto kažkas neaišku, jeigu prikviesta tiek juristų? Ypač keistas jausmas posėdžių metu apimdavo matant Vyčio ženklą ant sienos, ant mantijų ir nagrinėti jo idėjos tinkamumą aikštėje, esančioje už kelių žingsnių...

Dažnai šią diskusiją bandoma nukreipti vien tik meno, architektūros vaga. Pamirštamas svarbiausias tikslas - Lietuvos garbingos istorijos atmintis, įamžinimas ir pagarba. Tai turi būti perteikta aiškiai, nes istorija priklauso visiems. Negali būti peršamas sprendimas suprantamas tik siaurai, specialų pasirengimą turinčiai, visuomenės grupei. Kai reikėjo kovoti - ėjo įvairūs žmonės, galvas dėjo Vyčio simboliu nešini. Manau, yra apstu vietų, tinkančių meno eksperimentams, bet yra situacijos, kai reikia prabilti visai kita kalba.

- Atrodo, lyg tyčia, buvo norima nusikratyti Vyčio…

- Dalyvaudami dirbtuvėse jautėme, kad kažkodėl šis ženklas yra ne visiems priimtinas, nors tai nebuvo sakoma atvirai. Gal todėl ir suorganizuotas juridiškai sunkiai nusakomas renginys: kūrybinės dirbtuvės tarsi konkursas.

Kita vertus, valstybės simbolio poreikis jau buvo įrašytas oficialioje Lukiškių aikštės sutvarkymo techninio projekto užduotyje. Buvo prašoma numatyti ne tik jo vietą, bet ir dydį bei charakterį.

Savo darbe išreiškėme mintį: Lukiškių aikštė didelė ir universali, joje vietos užtenka visiems. Čia suderintos įvairiausios funkcijos: reprezentacinė, rekreacinė, ir kt. Techninis projektas buvo ne kartą pristatytas Vyriausybėje, Aplinkos ministerijoje, net tuometinio kultūros ministro pritarimas buvo gautas. Specialiai numatytoje vietoje iškilmingai pašventintos ir įbetonuotos daugiau nei šimto Laisvės kovų vietų relikvijos.

Po įvykusių rinkimų paskelbtos kūrybinės dirbtuvės, kurių metu vėl pradėti kvestionuoti jau priimti ir realizuoti sprendimai. Dar daugiau - dirbtuvėse atrenkant projektą, neatsižvelgta net į tai, kad istorinės aikštės erdvės ir jos aplinkos apžvalgos taškų užgožimas, juolab žemės kalvų formavimas - esmingai prieštarauja galiojantiems kultūros vertybių apsaugos reikalavimams. Viskas atrodo taip akivaizdu.

- Teisme kvestionavote kūrybinių dirbtuvių rezultatų vertinimo tvarką. Bet ar vis dar manote, kad aikštėje turėtų iškilti Vytis?

- Kaip bepasibaigtų ši istorija, Vytį aikštėje savo mintyse matysime visą gyvenimą. Ir ne mes vieni - už mūsų autorių kolektyvo stovi didelė visuomenės dalis. Manome, kad idėja privalo būti įgyvendina tokia, kokia buvo sumanyta ir aprobuota.

Žmonės, tikėdami įkvepiančia idėja, aukojo, nešė lašą po lašo kaip bitės. O vėliau staiga imta ir skirta 32 tūkstančiai eurų kalvos atraminės betono sienos fragmentui - laikinam maketui, pastatyti. Na, matyt, kai kuriems žmonėms tiesiog sekasi…

Mes turime aiškią viziją, kaip turi atrodyti memorialas, skirtas visų laikų kovotojams už Lietuvos laisvę su svarbiausių kovų datomis bei jų metu vienijusiu valstybės simboliu - Vyčiu. Aikštėje jis privalo iškilti kaip veržlus už laisvę kovojusių žmonių vilties skrydis, įkvepiantis ateities darbams. Vytis - vienas seniausių, unikaliausių pasaulinio lygio heraldikos simbolių, turintis labai daug gilių prasmių ir reikšmių. Jų studijoms paskirtos ištisos knygos. Privalome tai suvokti, vertinti ir pagrįstai didžiuotis, kad būtent jis yra valstybės simbolis, primenantis istoriją, mus saugantis, ginantis ir vejantis priešus šalin. Liūdna, kad kažkam jis atrodo kaip militaristinės agresijos ženklas, kažkas jo nenori, kažkam jo nereikia…

Trigrašis

Dar gegužės pradžioje „Vakaro žinios“ kreipėsi į savivaldybę su klausimu, ar jau pasirašyta sutartis su konkurso laimėtoju Andriumi Labašausku dėl projekto „Laisvės kalva“ įgyvendinimo. Žinančių savivaldybėje neatsirado. Pats A.Labašauskas taip pat patikino nežinąs, kokia yra situacija ir kada bus pradėti projekto įgyvendinimo darbai. Gal bunkerio visgi nebus, o anksčiau pasirašyta sutartis už 32 tūkst. - paguodos prizas projekto autoriui?

Kalbino Justina Gafurova