D. Vilimas. Nutylima problema – LDK baltarusių istorinėje sąmonėje

Autorius: Darius Vilimas Šaltinis: http://alkas.lt/2020/05/11/d-v... 2020-05-11 17:59:00, skaitė 1109, komentavo 6

Nutylima problema – LDK baltarusių istorinėje sąmonėje | voruta.lt nuotr.

Apie baltarusių tautinio atgimimo veikėjų bandymus sukonstruoti savo tapatybę tarpukariu, pakeičiant carinį LDK kaip rusų-lietuvių valstybės projektą „LDK – baltarusių-lietuvių valstybės“ konstruktu rašė istorikai A. Dubonis ir Z. Butkus.

Neapsikentę emigracijos Kaune, daugelis baltarusių šviesuolių trečiojo XX a. amžiaus dešimtmečio viduryje pasirinko emigraciją kitose Europos valstybėse, tačiau dauguma jų sugrįžo į Tarybų Sąjungą, kurioje vyko sovietinės baltarusizacijos bandymas, greitai peraugęs į kruvinas represijas, kurių apogėjumi tapo 1937-1938 m. didžiojo teroro įvykiai.

Gimtinėn grįžę baltarusių inteligentai tapo šių įvykių aukomis, nors iš esmės represijos prieš tautiškai nusiteikusius asmenis prasidėjo dar gerokai prieš visasąjunginę mėsmalę – maždaug nuo 1930-1931 m.; Represijos žiauriai nuskurdino baltarusių tautos potencialą – beveik visi iškilesni jų šviesuoliai buvo represuoti (dažniausiai – nužudyti), keli išlikę – mirtinai išgąsdinti, o bet koks bandymas išreikšti tautines aspiracijas kaip mat susilaukdavo nacionalizmo etiketės klijavimo.

Antrasis pasaulinis karas atnešė Baltarusijai naujas netektis. Nedrąsūs tautinės inteligentijos likučių bandymai sužaisti naujų okupantų korta po karo iššaukė tik dar didesnį sovietinės valdžios įtarumo visko, kas baltarusiška, atžvilgiu. Pokarinis respublikos atstatymas ir industrializacija, integracija į sovietinės karinį-pramoninį kompleksą baltarusių tautai reiškė ne tik sovietinimą ar gausų rusakalbių migrantų srautą, bet ir galutinį gimtosios kalbos išstūmimą iš viešojo gyvenimo. Tautos demoralizaciją paspartino ir kiti įvykiai: čia reikėtų prisiminti Baltarusijos kompartijos vadovų bandymą paskelbti ją pirmąja ateistizuota SSSR respublika arba jau chruščiovinio atšilimo metais vykusią masinę vietovių pavadinimų (keletas šimtų) keitimą į sovietinius naujadarus. Baltarusių kalba, šiaip gana artima rusų kalbai, buvo nustumta į užribį ir liko iš esmės siauro humanitarų rato arba kaimo senolių bendravimo kalba. Viešai kalbėti baltarusiškai tapo blogo skonio požymiu, ne tik neprestižiška, bet ir gana pavojinga. Užtenka prisiminti visiems žinomą beveik anekdotinį faktą, kad švenčiant Minsko miesto 900-ąjį jubiliejų (1967), vieninteliai žmonės, sveikinę jį baltarusių kalba, buvo svečiai iš Vilniaus…

Todėl ir gorbačiovinės perestrojkos vėjai šią respubliką užplūdo visai nepasiruošusią – Baltarusiją, atgimimo vėjai palietė mažiausiai. Kelerius metus valdžią turėję tautiškai nusiteikę demokratai ne tik susiriejo tarpusavyje, bet ir forsuotu būdu pabandė įgyvendinti baltarusizaciją – nuo privalomo baltarusių kalbos mokymo mokyklose iki istorinių (vėliava ir herbas-Vytis) simbolių įvedimo, tuo sukeldami didelį susovietintos ir surusintos visuomenės dalies nusivylimą ir suserzinimą. Kartu su ekonominio kolapso sunkumais tai ir atvedė į valdžią A. Lukašenką, atšaukusį visas naujoves ir bent kurį laiką garantavusį valstybei bent jau regimą ekonominį stabilumą.

Po 1991 m. rugpjūčio pučo Baltarusijai „netikėtai“ tapus nepriklausoma, prieš ją iškilo tautinės tapatybės klausimas. Sovietmečiu sukurtas ir išpuoselėtas „partizanų respublikos“, didvyriškai kovojusios su hitleriniais okupantais pramanas naujai istorinei tikrovei menkai tiko. Jis veikė dar kelerius metus naujai konstruojamos sąjunginės Rusijos-Baltarusijos valstybės kontekste. Bet kai paaiškėjo, kad B. Jelcinas savo įpėdiniu pasirinko ne A. Lukašenką, o tada dar menkai žinomą V. Putiną, Baltarusijos vadovui teko ieškoti naujų sprendimų. Siūlymas įsijungti į Rusiją autonomijos ar srities teisėmis jo netenkino. Teko ieškoti alternatyvų.

Paminėtini keli baltarusiški pramanai, itin populiarūs pseudopatriotų tarpe. Tai: a) Lietuvos/Litvos terminas ir vieta (lietuvisai ir litvinai); b) LDK ankstyviosios genezės problema (užkariauti ar įjungti?); c) pirmosios LDK sostinės problema (Naugardukas-Vilnius); d) LDK valstybinės kalbos problema (tari baltarusių ar rusėnų?; e) Lietuvos valdančios dinastijos kilmė ir etninė kilmė.

Baltarusistines LDK kilmės teorijas kūrė ne tik emigrantai (P. Urbanas) ar prieškario šviesuoliai. Dar sovietmečio pabaigoje baltarusių inteligentų tarpe išgarsėjo slaviškosios „Lietuvos“ idėja. Jos autorius buvo istorikas mėgėjas-entuziastas Nikola Jermalovičius (Ермалович Миколай, 1921-2000), teigęs, kad istorinė Lietuva buvo kažkur tarp Naugarduko ir Minsko, t.y. ne baltų gyvenamoje teritorijoje, o svarbiausiu Baltarusijos istorijos faktoriumi buvo Kijevo Rusios dalinės Polocko kunigaikštystės epocha, davusi pradžią visai būsimai LDK didybei. Už šią teoriją jis suspėjo dar gauti valstybinį mokslo apdovanojimą (1992), nors rimtų istorikų ji senokai sukritikuota. Mat paaiškėjo, kad autoriaus atrasti kaimai su „Litvos“ pavadinimų surankioti iš XIX a. topografinių žemėlapių ir net XVI a. jų ten dar nebuvo. Nepaisant to, ši teorija iki šiol yra populiari plačiosios visuomenės tarpe.

Nepavykus sukonstruoti šio pramano, į areną išėjo nauji baltarusistinių teorijų kūrėjai. Čia pasižymėjo Gardino universiteto archeologas A. Kravcevičius (gim.1958 m.), sukūręs neva naują LDK genezės teoriją, šiuo metu dirbantis Lenkijoje. Ji skelbia, kad LDK nuo pat pradžių buvo mišri slavų-baltų paribio valstybė, kuri susikūrė taikiai, be regimos lietuvių karinės invazijos, o slavų gyvenami Nemuno aukštupio miestai padėjo barbariškiems atėjūnams pakilti į naują, valstybinės organizacijos lygį. Dar 1999 m. šią A. Kravcevičiaus teoriją A. Dubonis triuškinamoje recenzijoje pavadino „naujosios baltarusių istoriografijos aklaviete“, už tai sulaukė piktų replikų. Pažymėtina, kad A. Kravcevičiaus teorija sulaukė ir vietos istorikų kritikos, pvz. V. Nosievičiaus recenzijos iškalbingu pavadinimu „Klausimų daugiau, negu atsakymų“.

Ar evoliucionavo A. Kravcevičius? Po keliolikos metų, 2015 m. LII išleistame straipsnių rinkinyje, skirtame atminties kultūrai paskelbtas ir minėto autoriaus straipsnis „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – lietuvių-baltarusių vizija?“ Autorius dalina tuos pačius senus pamokymus, kalba apie tuos pačius pramanus: […] jei norime aptarinėti LDK etninį charakterį, privalome šia valstybę pripažinti nei lietuvių, nei baltarusių, tik tipiškai viduramžiams būdinga daugiaetnine valstybe, kuri sąmoningai nesiekė veikti šiuolaikinės lietuvių ir baltarusių tautos susiformavimo […]. Lietuvių ir baltarusių istorikai turi aptarti daug LDK istorijos temų: pvz., šios valstybės genezės bei etninio jos charakterio problema, tikrosios Lietuvos lokalizacija, LDK valstybinė kalba (iki XVII a. pabaigos) ir t.t. Pastangos siekti susitarimo ir suformuluoti suderintą bendrą ateities viziją priklauso ne tik nuo geros valios, tam reikia ilgai ir sunkiai dirbti. Bet juk pirmiausia turi būti ta pirma sąlyga […].

Kaip matome, jokių naujų amerikų baltarusių patriotinės istoriografijos korifėjus nesugalvojo. Beje, straipsnyje yra ir keletas naujų, tačiau ne mažiau akiplėšiškų pseudo-istorinių ekskursų, pvz. „slavų būriai, atėję į pagalbą Vaišvilkui kovoti su Deltuvos ir Nalšios baltų separatistais“ arba kad „Žemaitija galutinai LDK dalimi tapo tik 1422 m.“ Įdomu kodėl tada, jei taip konstatuoja gerbiamas profesorius, valdančioji LDK dinastija išliko pagoniška? Ir kodėl nepasakoma, kad Žemaitija geopolitinių mainų objektu tapo tik XIV a. pabaigoje, 30 m. prieš Žalgirio mūšį?

Kalbant objektyviai, tenka pripažinti, kad didžiajai baltarusių visuomenės daliai istorinės aspiracijos svetimos. Čia matome „atvirkštinį“ airišką variantą – nors dauguma šalyje gyvenančių žmonių vadina save baltarusiais, namie ir darbe bendrauja rusiškai. Nėra ir ypatingos konfesinės priešpriešos – baltarusiai, daugumoje iki LDK žlugimo buvę unitais, dabar yra stačiatikiai. Dar daugiau – nėra visiškai užmiršta ir carizmo epocha, kai baltarusių ir ukrainiečių kalbos tebuvo laikomos rusų kalbos dialektu, o akademinės visuomenės tarpe buvo madingos vakarų rusizmo (западнорусизм) įdėjos, Lietuvoje žinomos kaip bandymas pervadinti Rusijos šiaurės vakarų (северо-западный край) kraštu. Šios problemos išskleidimas galėtų būti atskiro pranešimo tema, tik galima paminėti, kad iki šiol baltarusių istorikai ginčijasi, ar tėvyninė (отечественная) istorija vadintina Rusijos, ar Baltarusijos istorija. O vienas jaunas baltarusių istorikas neseniai apstulbino kolegas, viešai pareiškęs, kad statyti paminklo Mindaugui Naugarduke neverta, nes tai buvęs svetimšalis okupantas. Pažymėtina, kad šias mintis jam leista pareikšti per televiziją…

X X X

Prieš porą metų vienas estų istorikas su pasitenkinimu konstatavo, kad visiškai sąmoningai jų ryšiai su rusų istorikais apriboti iki minimumo. Estus galima suprasti – jų istorija nubrėžė estiško/neestiško komponento takoskyra, nulemtą jos jausminio santykio su buvusia metropolija. Deja, mes, lietuviai, negalime sau leisti tokios prabangos. LDK buvo ne tik lietuvių, bet ir dar kelių slavų tautų tėvynė, todėl negalime nutylėti kaimynų pseudoistorikų skleidžiamo melo. Juk tylėjimą jie vertina kaip savųjų teiginių pergalę. Nutylėtas ir nepaneigtas melas gimdo daugybę naujų melų. Štai jau minėtas A. Kravcevičius, pirmąją savo knygą skyręs LDK genezei, 2013 m. ją „pagerino“ ir pridėjęs keletą skyrių, tyrimo laiką privedė iki Algirdo valdymo pabaigos. Tik nepatikėsite – Žemaitiją jis jau XIV a. viduryje atiduoda Ordinui, matyt tuo norėdamas padidinti slavų komponento valstybėje svarbą. Toje pačioje knygoje, polemizuodamas su nuosaikesniu baltarusių istoriku V. Nosievičiumi jis įrodinėja, kad Gedimino laikais slaviškos (daugiausia baltarusiškos) teritorijos sudarė 85 % visos LDK… Sakote, tai smulkus netikslumas? Bet juk iš tokių mažų melų ir susideda didelės apgavystės.

Vienas esminis dalykas, ko nesupranta arba nenori suprasti daugelis su Baltarusija bendraujančių kolegų – turbūt principinis, mentalinis skirtumas. Šioje valstybėje istorikų požiūris į problemą iki šiol priklauso nuo, kaip į tai žiūri valdžia. Jei jos požiūris į kažkokį klausimą yra neigiamas, ji gali tapti ir visai nesvarbi, nenagrinėtina. Štai tik pora pavyzdžių. Pries porą metų, viešos paskaitos metu, pasakojant apie Mindaugą, iš auditorijos gavau nedrąsų klausimą – o koks yra oficialus mūsų instituto požiūris į karalių Mindaugą? Panašus komiškas įvykis nutiko ir išleidus knygą apie Naugarduko istoriją. Teko pačiam dalyvauti pompastiškame jos pristatyme 2014 m. Knyga tikrai graži, dvikalbė (rusų ir baltarusių kalbomis), gausiai iliustruota, tik – be 1939-1941 m. miesto istorijos laikotarpio. Nėra maždaug pusantrų metų istorijos tarpsnio – pabaigus pasakojimą apie Naugarduką Lenkijos sudėtyje, kitame skyriuje pradedama pasakoti apie 1941 m. birželio 22 d.! Tik po kelerių metų vienas neoficiozinis straipsnių rinkinys (tokių ir ten pasitaiko), skirtas tam pačiam Naugardukui, savo recenzijoje minėtai knygai kandžiai užsimena, kad 2015 m., viešai paklausus akademinio istorijos instituto (jie buvo leidėjai) vadovybės, kodėl gi nutylėta ta miesto istorijos atkarpa, vienas jų vadovų atsakęs, kad „apie tai, kas ten vyko 1939-1940 m., naugardukiečiams dar nereikia žinoti, nes Istorijos institute dar nenustatyta, kaip žiūrėti į šiuos įvykius“ (бо у Iнстытуце гiсторыi пакул нe aдрпрацaвaны пункт гледжання на гетыя падзеi) .

X X X

Galima konstatuoti paradoksalią padėtį, susidariusią nūdienos baltarusių istorinėje kultūroje. Jauna ir dar tik besiformuojanti baltarusių nacija energingai ieško savo istorinės savasties simbolių, siekia išsivaduoti iš carizmo ir sovietizmo jai primestų jaunesniosios rusų tautos sesers klišių, bando surasti originalų atminties kodą, darantį jos tapsmą nepakartojamu ir originaliu. Baltarusiai nuosekliai tolsta nuo sovietinės tapatybės klišių, bando konstruoja naują istorinę tapatybę. Todėl atsigręžiama į LDK istoriją, plėtojami jos tyrimai. Štai Minsko universitete LDK specializacijai skirta 20 vietų, plečiami regioniniai ir tarptautiniai kontaktai. Permąstant šios valstybės istoriją, bandoma ją savintis, įrodinėjant, kad tik baltarusiai (ar jų protėviai) buvo pagrindiniai šios valstybės kūrėjai, o lietuviai čia tik atėjūnai, neteisėtai pasisavinę jos istoriją ir netgi „pavogę“ jos vardą, nes tikrieji lietuviai, litvinai buvo jie, na o mes esame geriausiu atveju lietuvisai arba žemaitisai.

Kas netiki tokių pramanų gajumu, tepasižiūri į komentarus po rusiškojo delfio portalo versijos istoriniais straipsniais. Dauguma rimtų baltarusių istorikų neužsiima istorinėmis spekuliacijomis, tačiau į romantiškus savo tautiečių svaičiojimus žiūrima su neslepiama simpatija… Tuo metu, kai oficialioji baltarusių istoriografija kol kas neperžengia mokslinio korektiškumo rėmų, populiariajame istorijos diskurse nenuilstamai pasakojama apie tautos didvyrius. Į tokį „populiarinimą“ kartais įsijungia ir istorikai-profesionalai. Štai lotynistas A. Žlutka, dirbęs akademiniame istorijos institute išleido knygą, kur įrodinėja, kad ne tik Lietuvos didieji kunigaikščiai yra slavai, bet ir pati Lietuva yra Litovija.

Paskutiniu metu Baltarusijoje energingai restauruojamos LDK laikų pilys, vienuolynai ir dvarai. Statomi paminklai LDK kunigaikščiams – baltarusiams (Vitebskas). Tuo pat metu pasakojama apie „didžiuosius baltarusius“ – ne tik P. Skoryną, bet ir apie M. Lietuvį, S. Semenavičių ar L. Sapiegą. O valstybinių švenčių metu koncertuoja etnografinis ansamblis „Литвины“, Minsko gatvėmis važinėja troleibusai „Витовт“ ir statomi to paties pavadinimo baletai, kuriuos žadama atvežti į Vilnių… Baltarusių tautą neva gaivina ne tik didžiuliais tiražais leidžiami ir perleidžiami baltarusių romantikų ir šovinistų „opusai“, jau sudarantys didžiules serijas ir įrodinėjantys jų teises į LDK, Vilnių ir pan., bet net ir turistinių kelionių vadovai ar net mokykliniai vadovėliai. Dar apie 2000 m. teko skaityti mokykliniame vadovėlyje teiginį, kad Vytautas mokėjo net keletą kalbų, tame tarpe ir baltarusių, bet ar mokėjo lietuviškai, apie tai neužsiminta… Tą patį daro ir įvairios pseudomokslinės eurazinės organizacijos. Štai 2005 m. teko klausytis liūdnai pagarsėjusio A. Širiajevo, dar 1989 m. išleidusio rinkinį „Русь белая и Русь черная в картах“, kuris savo pranešime visiškai rimtai pasakojo apie baltarusius, dar nuo I-ojo tūkstantmečio pabaigos gyvenusius Vilniaus krašte. Būtina pabrėžti, kad šį referatą jis skaitė pasauliniame baltarusių kongrese Minske…

Gyvename sudėtingą metą. Taip jau sutapo, kad šis kongresas dirba, kai vyksta „Zapad“ karinės pratybos. Kartu šalia Vilniaus baigiama montuoti Astravo AE, o žymiausi mūsų ekonomistai ragina įsivežti šimtus tūkstančių darbo migrantų iš Rytų. Ką gi daryti mūsų istorikams su naiviai-agresyviais baltarusių istorikų ir šviesuolių pramanais? Numoti ranka ir nutraukti bendravimą? Manyčiau, kad ne. Būtina tęsti mokslinius kontaktus ir diskusiją. Neužmirškime, kad šiame ginče objektyvi tiesa daugeliu atveju mūsų pusėje…

Bendraujant su baltarusių puse reikia turėti galvoje, kad kiekvienas mūsų netikslumas ar pataikavimas jų fantazijoms visada bus išpūsta iki globalių ir tik jiems naudingų išvadų. Todėl mūsų istorikai, bendraudami su kolegomis iš Rytų, turi suvokti, kad dažnai istorija ten tarnauja ne objektyvios tiesos paieškai, o tėra politikos tarnaitė. Bet kokie dirbtiniai „reveransai“ ar avansu dalinami pažadai tučtuojau atsisuka prieš mus. Štai 1992 m. bendrame lietuvių-baltarusių susitikime neva priimta deklaracija apie tai, kad jo dalyviai nutarė laikyti LDK „baltarusių-lietuvių“ (arba daugiaetnine) valstybe žaibiškai atsidūrė akademiniuose vadovėliuose kaip viena iš galimų (vertinama palankiausiai) LDK susikūrimo koncepcijų. Visi to susitikimo dalyviai iš Lietuvos pusės iki šiol kratosi deklaracijos autorystės, o jau pažįstamas A. Kravcevičius minėtame lietuviškame tekste skelbiasi pats ją priėmęs ir padaręs reikšmingų atradimų, patvirtinusių jos teisingumą… Jūs įsivaizduojate tokią padėtį, kai Lietuvoje naujos istoriografinės koncepcijos būtų aprobuojamos ne mokslinėje diskusijoje, o deklaracijų būdu?

Kas valdo praeitį, tas valdo dabartį ir konstruoja ateitį. Nors džiaugiamasi neva opoziciniu EHU Vilniuje, nenorima pripažinti, kad tai tėra europinio universitetų tinklo filialas su prorusiška vadovybe ir silpnomis studijų programomis, kurio iš gailesčio vis nenorima uždaryti. Beje, jis labai madingas baltarusiškos valdininkijos atžalų tarpe… Tas pats ir su baltarusistų kongresais, rengiamais Kaune (tiesa, šiemet jis vyko Varšuvoje). Tvirtinama, kad tai beveik opozicinis mokslinis renginys, bet tai netiesa – štai 2014 m. rudenį beveik visi Minsko istorijos instituto darbuotojai išvyko į Kauno konferenciją. Tai kokia čia opozicija? Kartais net sunku atspėti, kas skatina žmones, kalbančius apie kažkokią mistinę paramą baltarusių tautiniam atgimimui – begalinis naivumas, ar paprasčiausias cinizmas, padedant įsisavinti europinių donorų pinigus tokiems „projektams“?

Būtina bendrauti, tik kalbant argumentuota mokslo kalba, kad nereikėtų viešai atsiprašinėti ir aiškintis, kaip tai nutiko vienam kolegai 2013 m. Lietuvos istorikų kongrese Šiauliuose… Kas bus, jei koks „autoritetingas“ baltarusių simpoziumas ar valdžios įstaiga staiga „nutars“ laikyti LDK tik baltarusių valstybe, o savo argumentams paremti ims cituoti ne tik savų, bet ir lietuvių istorikus? Neužmirškime, kad Baltarusija tebėra sąjunginėje valstybėje su Rusija ir yra artimiausia jos bendražygė. Labai nesinorėtų, kad baltarusių tautos atgimimas įvyktų Lietuvos ir lietuvių tautos istorijos sąskaita arba kad jis tebūtų koziris daug rimtesniuose kaimynų iš Rytų geopolitiniuose žaidimuose…