R. Žiliukas. Mes gerbiame kitas tautas, bet ir mus, lietuvius, reikia gerbti

Autorius: Rimvydas Žiliukas Šaltinis: http://alkas.lt/2020/04/28/r-z... 2020-04-28 05:49:00, skaitė 871, komentavo 7

Rimvydas Žiliukas | aidas.lt nuotr.

Rimvydą Žiliuką kalbina aidas.lt vyriausioji redaktorė Rasa Pilvelytė Čemeškienė.

Rimvydas Žiliukas gimė Kaune 1941 metų sukilimo, kuriame dalyvavo ir jo tėtis, metu ir nuo tada lietuvybė gyvena jo širdyje ir, matyt, persiduos jo proanūkiui vardu Gediminas.

– Esate inteligentas lietuvybės puoselėtojas. Iš kur yra Jūsų šaknys?

– Mano tėtis yra kilęs iš Salako. Tose vietose, Dūkšte, pradėjau lankyti mokyklą. Man labai miela ši tarmė, kai „žmones pasiima viedrų, nuveina ažeran ir ataneša pilnų viedrų undenio“. Bet šeimoje kalbėdavome mamos, gimusios Suvalkijoje, Pilviškiuose, tarme, kurios pagrindu ir buvo sukurta literatūrinė lietuvių kalba.

Mamos tėvai mirė anksti ir mama, dar tebesimokydama mokykloje, tapo našlaite. Baigusi mokyklą, baigė kursus ir ėmė dirbti Kaune, Laisvės alėjoje, prie fontano esančiuose Pieno centro rūmuose.

Tėtis Petras Žiliukas | aidas.lt nuotr.

– Kur tėvai susipažino ir kada gimėte?

– Tėtis buvo pienininkas, gyveno Kaune ir dirbo tuose pačiuose Pieno centro rūmuose, taigi ten mano tėtis su mama ir susipažino, apsivedė. Tėvai nuomojo butą Šančiuose, ten gimė sesuo, o po poros metų ir aš.

Gimiau pačioje karo pradžioje. Tėtis buvo šaulys ir išėjo į sukilimą. Bet mama netrukus jau turėjo gimdyti, tai kas kelios valandos jis pareidavo namo, pažiūrėti, kaip mama jaučiasi. Aš, apsvarsčiau, kad dabar rusai jau išbėgo, o vokiečiai dar neatėjo, tai geresnio laiko ir būt negali, ir pareiškiau, kad noriu ateiti į pasaulį. Birželio 25 dieną mamai prasidėjo sąrėmiai. Tad tėčiui sukilimas baigėsi. Jokio transporto nebuvo, nes besitraukdami sovietų kariai išvežė visus pieno centro automobilius. Tėtis šiaip taip susirado arkliais traukiamą platformą pieno bidonams gabenti, paklojo ant jos pagalvių, antklodžių ir paguldęs ant jų mamą, nugabeno ją į ligoninę Trakų gatvėje.

Ten aš ir išvydau šį pasaulį birželio 26 dieną. Kaip tik tą dieną lietuvių sukilimas šventė pergalę ir kapinėse (šiandien vadinamose Ramybės parku) tarp Vytauto prospekto ir Trakų gatvės laidojo sukilimo aukas. Mama atsikelti dar negalėjo, tad kitos, žiūrinčios pro trečio aukšto langus, gimdyvės pasakojo, kas vyksta laidotuvėse, kokie žmonės atėjo palydėti žuvusius kovotojus.

Mama Salomėja Žiliukienė | aidas.lt nuotr.

– Jeigu tėvas dalyvavo sukilime, kaip susiklostė Jūsų likimas į Kauną atėjus rusų kareiviams?

– Vokiečių blickrygui sustojus, tapo aišku, kad rusai sugrįš į Lietuvą. Buvo logiška manyti, kad kas nors iš kauniečių tėtę pamatęs prisimins jį sukilime dalyvavus. Tėčiui reikėjo dingti iš Kauno. Be to ir pragyventi šeimai su dviem vaikais, o mamai dar ir besilaukiant trečio, buvo sunku, todėl persikėlėme į Kėdainius. Kodėl tėčio nesuėmė? Gal dėl to, kad sukilime dalyvavo tik dvi dienas ir jo nespėjo įrašyti į sukilėlių sąrašus. Vėliau, vokiečiams pradėjus šaudyti žydus, tėtis nusivylė vokiečiais ir su jais nenorėjo turėti nieko bendra.

Mano krikšto tėvas – mamos brolis Jonas Pautienius irgi dalyvavo sukilime, po to jis buvo plechavičiukas, 1944 metais pasitraukė su vokiečiais, persikėlė į Ameriką. Prieš porą dešimtmečių jis atvažiavo į Lietuvą, Laisvės kovotojų sąjungoje Kaune, bandė tapti jos nariu ir pasijuto labai užgautas, kai jam paaiškino, kad jo pavardės sukilėlių sąrašuose nėra. Gal ir mano tėtės sąrašuose nebuvo arba tie sąrašai pasimetė? Tuo labiau, kad sukilime jis dalyvavo tik birželio 23 ir 24 dienas, o birželio 25 ir 26 dienomis dėl mamai prasidėjusio gimdymo jis turėjo vežti mamą į ligoninę, prižiūrėti ją, mane – naujagimį ir beveik pusantrų metukų sesutę.

Po karo tėtis dirbo pienininku Kėdainiuose, Užpaliuose, Utenoje, Dūkšte, Musninkuose. Ten ir praėjo mano vaikystė. Tėčiui mokant skaityti, rašyti, skaičiuoti vyresniąją sesutę Nijolę, aš dažnai irgi prisėsdavau šalia, tad skaityti ir rašyti išmokau būdamas penkerių metų. Mokyklą pradėjau lankyti Dūkšto mieste, turėdamas 6 metus, bet po poros mėnesių paaiškėjus, kad aš moku ir skaityti, ir rašyti, mane perkėlė į antrą klasę, kur mokėsi sesutė Nijolė. Antrą klasę baigiau turėdamas vos šešerius metus.

1950-1951 metų žiemą persikėlėme į Širvintų rajoną, į Musninkus, 6 kilometrai nuo Kernavės, kur tėtis ėmė dirbti pienininku, o mama – parduotuvės vedėja. Pamokų metu visi kalbėjo lietuviškai, o per pertraukas daugelis mokinių kalbėdavo lenkiškai. Mums ir kitiems tarnautojų vaikams dažnai versdavo į lietuvių kalbą kas ką pasakė. Po kelerių metų į Musninkus atsikėlė daugiau lietuviškų tarnautojų šeimų, lietuviškai kalbančių vaikų dar padaugėjo, jiems nusibodo versti į lietuvių kalbą ir per pertraukas įsivyravo lietuvių kalba.

Kai 1957 metais pabaigiau mokyklą, man dėl amžiaus negalėjo išduoti brandos atestato. Šį dokumentą išduodavo ne jaunesniems kaip 16 metų jaunuoliams, o man dar tiek nebuvo. Brandos atestatą man išdavė tik po kelių mėnesių.

Nuo vaikystės mane labai domino istorija. Prisimenu, kaip tėtis ir mama mane, dar mažiuką, atvežė į Vilnių, aš užkopiau šlaitu į Gedimino kalną, jie man pasakodavo legendas apie lietuvius, apie kovas su kryžiuočiais, rusais, lenkais.

Aš ir šiandien prisimenu mūsų ištremtų į Sibirą kaimynų namo atlapotas duris, pro jas zujančius pokarinių atsibeldėlių iš rytų žmonas su maišiokais visokio gero. Viena jauniklė man ir šiandien stovi akyse, grakščiai krypuodama klubais, ant alkūnės pasikabinusi maišelį su kyšančiomis iš jo dešromis, o rankoje laikanti stiklainį su vyšnių uogiene.

Tėtis ir mama būdami smetoniški Kauno inteligentai įskiepijo man meilę Tėvynei, davė man žinių apie garbingą Lietuvos istoriją, apie Rusijos, tiek carinės, tiek bolševikinės žiaurumus, kuriuos augdamas aš ir pats ėmiau matyti. Man ne prie širdies buvo prisitaikymas, veidmainiavimas. Iš 23 mūsų klasės mokinių aš buvau vienintelis nekomjaunuolis. Visą laiką skyriau sportui. Labiausiai sekėsi šachmatai, tapau Širvintų rajono čempionu, bet mane labiau viliojo futbolas, krepšinis, boksas.

Baigus vidurinę mokyklą reikėjo rinktis specialybę. Mane domino istorija, bet mama patarė nesirinkti šios specialybės, kurioje mokiniams negalėsiu kalbėti tiesos, antraip turėsiu daug bėdų su valdžia. Kadangi žavėjausi senoviškais dvarais, pilimis, bažnyčiomis, rūmais, tėvai man pasiūlė stoti į architektūrą. Aš nuvykau į Kauną ir pamėginau stoti į KPI, į architektūros fakultetą. Bet nesėkmingai, nes į vieną vietą ten buvo keliolika kandidatų.

– Ką veikėte nepavykus įstoti į aukštąją mokyklą?

– Nepavykus įstoti į KPI logiška buvo įsidarbinti kur nors Kaune ir bandyti stoti kitąmet. Juk į kariuomenę manęs negalėjo imti dar porą metų. O stojant kitąmet man, kaip dirbančiam jau būtų privilegijų. Bet šalia nebuvo išmanančių žmonių, kurie galėtų man tai patarti. Vienas toks, irgi neįstojęs į KPI, pasiūlė stoti į Kauno politechnikumą, paaiškinęs, kad politechnikumas nuo Politechnikos instituto nedaug kuo skiriasi, netgi studentų kepuraitės beveik vienodos. Toks tad buvo mudviejų supratimas apie gyvenimą. Tad įstojau į politechnikumą. Bebaigiant politechnikumą mano kurso vadovui, tuo pačiu metu esančiam ir politechnikumo partijos sekretoriumi, nepatiko, kad po jo kvietimo eiti į Spalio revoliucijos demonstraciją aš, vienintelis iš visos grupės, paklausiau: „O ar tai būtina?“ Ir dar į demonstraciją nenuėjau. Už tai gavau dvejetą už elgesį. Galimybė apginti diplomą buvo užkirsta. Po pusantrų metų vis tik man leido parengti kitą diplominį darbą ir Politechnikumo baigimo diplomą po pusantrų metų aš vis tik gavau.

Mama ir tėtis su manimi, Nijole ir Algimantu | aidas.lt nuotr.

– Taip atsidūrėte lenkų ir rusų krašte Nemenčinėje? Kaip Jus, lietuvybės propaguotoją, ten sutiko?

– Nors ir be diplomo, bet vis vien turėjau vykti pagal paskyrimą į Vilniaus rajone esančią Nemenčinę. Nuo tokio paskyrimo visi išsisukinėjo, tad jis atiteko man. Bet man tai išėjo tik į gera. Nuvažiavau į Nemenčinę, pas darbdavius, jie kalba tarp savęs lenkiškai, o su manimi – rusiškai. Aš sakau, kad prastai kalbu rusiškai ir bandau šnekėti lietuviškai. Labai nenorėjau dirbti su tokiais darbdaviais, bet, atrodo, kad jie dar labiau nenorėjo dirbti su tokiu pavaldiniu, kaip aš. Gerai, kad nors šiuo atžvilgiu mūsų nuomonės sutapo. Taigi, susitarėm: jie man parašė raštą, kad šiuo metu jiems specialisto jau nereikia, nes ta vieta jau užimta, tad mano rankos buvo laisvos ir aš galėjau rinktis darbą kur patinka. Aš su džiaugsmu atsisveikinau su savo darbdaviais visiems laikams. Atrodo, kad ir jie tuo buvo patenkinti.

Už neatvykimą dirbti į paskirtą vietą tais laikais būdavo atimamas diplomas. Bet kadangi diplomo man nedavė, tai ir neturėjo iš manęs ko atimti. Atvykau į Vilnių, nuėjęs į Lenino rajono vykdomąjį komitetą, patikau ten vienam valdininkui ir jis nutarė mane išbandyti: paskyrė mane Žvėryno namų valdybos techniku. Teko vadovauti apie dvidešimties darbininkų brigadai, remontuoti Žvėryno gyventojų butus, kurie visi buvo valdiški, prižiūrėti tvarką ir švarą Žvėryno kiemuose ir gatvėse, netgi spręsti kai kuriuos gyventojų tarpusavio kivirčus.

– Ir kaip Jums sekėsi Vilniuje?

– Vilniuje tada, 1960 metais, lietuvių gyveno gal tik koks penktadalis. Ir tų pačių dauguma buvo įbauginti dar neseniai buvusių trėmimų į Sibirą, NKVD persekiojimų. Gatvėse girdėjosi tik rusų kalba. Gatvėje, autobuse, pasiklausęs ko nors lietuviškai, išgirsdavai „neponimaju“, o galėdavai sulaukti ir grubaus atsako. Visose įstaigose rašoma buvo rusiškai, Lietuviškai buvo rašoma (ir tai ne visada) tik Kultūros, Švietimo, Sveikatos bei Žemės ūkio žinybose ir kai kuriuose projektavimo institutuose. Su gyventojais aš kalbėjau jų kalba: su lietuviais – lietuviškai, su rusais – rusiškai. Man vis tiek priklijavo etiketę „buržuaznyj nacionalist“ (buržuazinis nacionalistas), o kai labiau supykdavo – „nedobityj fašist“ (nepribaigtas fašistas).

Mama ir tėtis su vaikais prie Dariaus ir Girėno paminklo | aidas.lt nuotr.

– O kur Jūs gyvenote Vilniuje?

– Iš pradžių prisiglaudžiau pas seserį, nuomojusią kambarį Žvėryne. Bet netrukus, Poškos gatvės gyventojams prašant sutramdyti skalbykloje besirenkančius ir per naktis triukšmaujančius girtuoklius, aš, gyventojams sutikus toje skalbykloje, įsirengiau sau pusantro kambario butą, tad 1960 metais, pagyvenęs Vilniuje vos kelis mėnesius, teturėdamas vos 18 metų, jau turėjau butą, ir ne bet kur, o pačiame Žvėryne.

Žvėryno namų valdybos dokumentus (darbų paskyras, medžiagų nurašymo aktus, darbų priėmimo aktus) aš ėmiau rašyti lietuviškai. Vyr. inžinierius ir namų valdytojai, buvo lietuviai, tuos mano dokumentus pasirašydavo. Bet tai nepatiko komunistų partijos sekretoriui ir klausia jis manęs piktai:

Žiliukas, a počemu ty pišeš po litovski? (Žiliukai, o kodėl tu rašai lietuviškai?)

Aš jam pabrėžtinai mandagiai atsakau:

Tak zdesj Litovskaja Sovetskaja Socialističeskaja Respublika. (Juk čia Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika).

Teko man palikti tą darbą padirbus jame tik 7 mėnesius. Toliau dirbau įvairiuose Vilniaus projektavimo institutuose, kuriuose buvo galima rašyti lietuviškai. Iš viso Vilniuje išgyvenau beveik tris dešimtmečius.

1964 metais mano tėvai pensininkai atsikraustė gyventi į Bezdonis, Vilniaus rajone. Po kelerių metų tą namą Bezdonyse pavyko privatizuoti, ir jame vasaromis gyvendavau su žmona ir trimis vaikais. Vėliau, mano vyriausiai dukrai sutikus leisti savo keturis vaikus į Bezdonių mokyklą, Bezdonyse buvo įsteigta lietuviška mokykla. Taigi, mano dukra Eglė, jos keturi vaikai ir aš jaučiamės bent kiek prisidėję prie lietuviškos mokyklos įsteigimo Bezdonyse.

– O kaip Jūs sugyvenot su to krašto žmonėmis?

– Mano tėvai visuomet bendravo su visų tautų atstovais, kalbėjo ir rusiškai, Mano mama Bezdonyse dirbo parduotuvės vedėja. Rusiškai kalbėjo prastai, atskiras frazes ištardama lietuviškai, tad pašnekovai bandydavo su ja ir lietuviškai pakalbėti. Lenkiškai ji nemokėjo visiškai. Tėvai stengdavosi su visais gražiai sugyventi, visiems padėdavo, nesvarbu ar tas žmogus rusas, lietuvis ar lenkas.

Ir aš pats turiu įvairių tautybių draugų, kalbu rusų, lenkų ir vokiečių kalbomis. Niekada neniekinau tautų, o tik jų režimus bei sistemas, jeigu jos būdavo agresyvios, šovinistinės. Visų tautybių žmones gerbiu, bet su sąlyga, jei jie gerbia mano tautą. O jeigu jie niekina mano tautą, jos istoriją, jos iškiliuosius žmones, tai tokie žmonės mano draugais nebus. Net jei tokie žmonės yra lietuviai. Pagaliau turime suprasti, kad ir lietuvius reikia gerbti. Dabar rašau knygą šia tema.

– Argi kas nors išdrįsta nebegerbti lietuvių?

– Šitas užkratas prasideda televizijoje, radijuje, laikraščiuose, kuriuose Lietuvos istorija, lietuvių tauta purvais drabstoma. O žmonės prisiklausę tos bjaurasties kartoja tai, ką girdi radijuje, televizijoje. Juk dažnai girdime – lietuviai pavydūs, kerštingi, džiaugiasi, kai kaimyno tvartas dega ir t. t. Bjauru. Ar kurios nors tautos radijas, televizija, laikraščiai taip niekina patys save? Suprantama, kad dabar žiniasklaidos laisvė. Bet juk žinom kad ja  naudojasi tik tie, kas turi pinigų, kas gali finansuoti tokias laidas nesiskaitydami su milijonais. Ne paslaptis, kad dauguma tų skirtų lietuviams dergti milijonų ateina iš užsienio.

– Kaip sekdavosi dirbti tarybų laikais? Ar puoselėjote lietuvybę, ar šventėte vasario šešioliktąją?

– Dirbdavau įvairiai. Kaip tada sakydavo – valdžia vaizduoja, kad moka mums algą, o mes vaizduojame, kad dirbame. Tada moterys lakstydavo po parduotuves, kur pasirodydavo  kokios nors deficitinės prekės, ir aš tada taip dirbdavau: darbo metu rengdavome sporto varžybas tarp skyrių, pasakodavome anekdotus. Bet būdavo ir tokie laikai, kad trūkdavo projektų ir mokėdavo priedus, net iki atlyginimo dydžio: pagal atliktus darbus. Tada mano vadovaujama projektuotojų grupė ar brigada gaudavo didesnius atlyginimus, negu kitos grupės. Žodžiu, dirbti vidutiniškai man neišeidavo: arba kaip visi voliodavau durnių (kai sistema darbuotojų neskatindavo), arba būdavau geriausias baro vadovas ir mano darbuotojai uždirbdavo daugiau negu jų kolegos iš kitų skyrių (kai sistema mokėdavo atlyginimą pagal nuveiktą darbą).

Bet visur stengiausi puoselėti lietuvybę. Dažnai valdžiai tai užkliūdavo. Sykį Vasario 16 dieną su draugais kavinėje sugalvojom patyliukais sudainuoti lietuviško himno vieną posmelį. Buvau dar jaunas, nežinojau, kad kavinėse yra garso įrašymo aparatūra. Jau gatvėje prisistatė milicininkai, išsiaiškino pavardes. Bet tada trėmimai į Sibirą jau buvo pasibaigę. Tad išsakyti savo nuomonę nebijojau. Kai PKB „Puntukas“ partijos sekretorius kvietė mane ir kitus į salėje darbo metu rengiamą mitingą pasmerkti knygos „Gulago archipelagas“ autorių S. Solženyciną, aš nėjau, paaiškinęs:

Juk šios knygos knygynuose nėra. Tai kaip aš, jos neskaitęs, galiu ją smerkti?

Vasario 16 švęsdavome. Aišku, Lietuvos himno viešai ir garsiai negiedodavome, nes už tai grėsė kalėjimas. Bet giedodavome viešai ir garsiai „Lietuva brangi, mana Tėvyne“, kuris nebuvo uždraustas. Tai buvo, tarsi, antras Lietuvos himnas, jį giedodami visi atsistodavo. Švęsti Vasario 16 mūsų šeimai būdavo patogu ir dėl to, kad tą dieną būdavo brolienės gimtadienis.

– Kodėl ieškodavot „kabliukų“, ten, kur buvo uždrausta?

– Aš ir dabar manau, kad normali visuomenė yra tik ta, kurioje gerbiama nuomonių įvairovė. Man ir dabar atgrasu, kai dauguma stengiasi įtikti organizacijos pirmininkui, netgi tada, kai šis akivaizdžiai kalba netiesą. Pataikūnais aš visada bjaurėjausi.

Matyt ši mano savybė paveldėta iš tėčio. Jis irgi buvo labai geras specialistas, bet ir teisybės ieškotojas. Prisimenu pieninėje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje visi stengdavosi nugvelbti ką nors iš jos. Įžūlesni parsinešdavo namo daugiau. Tėtė nutarė čia įvesti teisybę. Nurodė laborantei parengti ryšulėlius su pienu, sviestu, grietine kiekvienam darbuotojui, atsižvelgiant ne tiek į jo pareigas, kiek į šeimos sudėtį, ar labai varginga šeima, ar mažiau. Pieninės darbuotojai buvo patenkinti, kad nereikės rizikuoti vagiant. Aišku, toks sprendimas buvo neoficialus ir turėjo būti slepiamas. Žmonės geru žodžiu minėjo tėtę.

Matyt ir aš paveldėjau šią tėtės teisybės ieškotojo savybę. Kai kas imdavo niekinti Lietuvos žmones ar jos istoriją, imdavau ginčytis. Niekada nedalyvavau nei vienoje Gegužės pirmosios ar Spalio revoliucijos demonstracijoje, kuriose privalėdavo dalyvauti visi. Niekada nesu dalyvavęs nei vienuose Sovietų Sąjungos ar Sovietų Lietuvos rinkimuose, išskyrus Sąjūdžio laikų rinkimus, kai žmonės į juos jau patys veržėsi.

Sykį knygyne bevartydamas dar prieš pirmąjį pasaulinį karą parašytą Lenino knygelę „Nacionaliniu klausimu“, nustėrau, perskaitęs Lenino teiginį, kad Lietuva turi teisę turėti  nepriklausomą valstybę. Nusipirkau tą knygelę, pasibraukiau joje tą frazę, parodžiau draugams, vienam kitam studenčiokui. Po kurio laiko sužinojęs, kad esu pašalintas iš Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI) nuėjau pas prorektorių aiškintis. Šis, padaręs užuominą apie Lenino knygelę, pareiškė man: „Mes manom kad ir Jums bus geriau be mūsų, ir mums be Jūsų“. Tuo ir baigėsi mano studijos VISI. Prieš keletą metų buvau įstojęs į Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialą. Bet ir šio dėl ilgo liežuvio tada nebaigiau.

Kad projektavimo institutuose galėčiau būti grupės vadovu ar brigados vadovu, man diplomo reikėjo, nesgi nepatogu skirti vadovauti aukštąjį mokslą baigusiems specialistams, žmogų, teturintį tik politechnikumo baigimo diplomą. Tai gal kokius pusantrų metų palankiau VISI rengtus kursus ir iš VISI gavau pažymėjimą, kad šildymo – vėdinimo programos kursą baigiau, taigi, lyg ir baigiau VISI, bet oficialaus VISI diplomo, su gražiais viršeliais, taip ir neturiu.

Įvairiose projektavimo organizacijose dirbau ketvirtį šimtmečio. Parengiau apie pusę tūkstančio šilumos centrų, katilinių, šildymo sistemų projektų. Vėliau Lietuvoje, Maskvoje dar baigiau kelių mėnesių trukmės vėdinimo, vandentiekio, dujotiekio, technologinių vamzdynų pagerinimo kursus, tad rengiau ir įvairių technologinių vamzdynų projektus. Mėgau keliones, tad komandiruotės man patikdavo. Projektavimo reikalais lankiausi Minske, Sverdlovske, Baku, Maskvoje ir kt. Sovietų Sąjungos miestuose.

– Kaip atsidūrėte Sibire? Nejau pagaliau ištrėmė?

– Ne, buvo kitaip. Kai Leonidas Brežnevas, Tarybų sąjungos partijos pirmasis sekretorius paskelbė „Piatiletku za tri godą“, naftininkai privalėjo per dieną išgauti milijoną tonų naftos ir milijardą kub. m. dujų, Bet šie pasakė: „Mes gyvename palapinėse, o žiemą ten būna 50 laipsnių šalčio“. Taigi, buvo duotas uždavinys Sibire, Kogalyme pastatyti naftininkams penkiasdešimties tūkstančių gyventojų miestą. O kas gi galės įvykdyti tokią užduotį greitai ir gerai? Aišku, tik lietuviai, latviai ir estai. Tad šiems ir pavedė. Aš irgi panorau ten važiuoti. Mane ne vienas bandė atkalbėti: „Kaipgi tu dirbsi statyboje, ir dar Rusijoje, jei nesikeiki? Juk darbininkai tavęs neklausys“. Bet nesikeikiau ir susitardavau. Ne keiksmažodžiuose esmė. Prie manęs net darbininkai, ir lietuviai, ir rusai, stengdavosi nesikeikti.

Taip, 1983 metais drauge su dar šimtu lietuvių aš, kaip Kauno namų statybos kombinato darbų vykdytojas atsidūriau Sibire, Tiumenės srityje, Kogalymo mieste, sudaręs sutartį, kad po 3 metų nemokamai gausiu 3 kambarių butą Vilniuje. Ten man sąžiningai mokėdavo algą didesnę už ministro, o aš sąžiningai dirbau, ir mano darbo baras, iki tol buvęs nuolatos paskutinis, tapo vienu iš pirmaujančiųjų. Gyvenau atskirame kambaryje, į Lietuvą atskrisdavau porai savaičių kartą per tris mėnesius. Mus ten, Sibire, labai lepino pasistatėme sporto sales, suomišką pirtį, lėktuvais atskraidindavo grietinę ir kitokius skanumynus, vietinėje parduotuvėje galėdavom nusipirkti tokių dalykų, kokių Lietuvos parduotuvėse nebūdavo, netgi didžiulę kiaulidę ten pasistatėme. Ten man ir dar kai kuriems davė taloną nusipirkti „Žigulį“ (automobilį).

Latvių, estų ir ypač mūsų gyvenvietės Kogalyme išsiskyrė skurdžiame rusiškų organizacijų gyvenviečių fone, nors jų biudžetai buvo daug didesni negu mūsų, lietuvių.

Iki tol statybinės medžiagos buvo laikomos lauke. Žiemą lietuvių gyvenvietėje supustydavo 1-2 metrų aukščio pusnis, tad statybinių medžiagų, ypač smulkesnių, po sniegu tekdavo ilgai ieškoti. Mano darbininkai dirbdavo tik du trečdalius laiko, o trečdalį – sniego pusnyse ieškodavo medžiagų. Pasistačiau ten sandėlius ir darbo našumas gerokai paspartėjo. Ilgainiui susirinkau kelias dešimtis darbščių darbininkų, kurie ne tik norėjo uždirbti, bet sutiko ir dirbti. Ir gerai dirbti, be broko. Kai atvažiavau šio baro darbininkų atlyginimai buvo patys žemiausi, o po trejų metų mano darbo baro darbininkai ėmė uždirbti daugiau negu kiti.

Kaip tik tuo metu SSSR prasidėjo perestroika. Kai Lietuvoje susikūrė Sąjūdžio grupė, įkūriau ją ir Kogalyme. Mūsų Kogalymo Sąjūdžio grupė priklausė Kauno skyriui. Didžiuojuosi tuo, kad pagal įsisteigimo datą mūsų Kauno namų statybos kombinato Kogalymo grupė buvo trylikta iš aštuonių šimtų Kauno Sąjūdžio grupių. O juk ten, Rusijos užkampyje, tokiai veiklai sąlygos buvo toli gražu ne tokios, kaip Vilniuje ar Kaune. Ir netgi ne tokios, kaip Maskvoje ar Leningrade. Teko susilaukti ir grasinimų: ir iš privačių žmonių ir iš valstybinių organizacijų. Gavau pasiūlymą pasirinkti: arba aš savo noru dingstu iš Kogalymo, arba būsiu pasodintas į kalėjimą.

Pasikeitė mano santykiai su mūsų organizacijos viršininku Rusijos rusu Kurilovu. Aš buvau karštas sąjūdininkas, o jis tapo jedinstveniku. Maniau, kad atleis mane iš darbo. Kaip jedinstvenikas, į mane, kaip į sąjūdietį, jis žiūrėjo labai blogai. Bet kaip darbuotojas aš buvau jam reikalingas, Tai iš darbo neatleido, bet geri santykiai tarp mūsų baigėsi.

– Ką veikėte kaip sąjūdininkas užmirštame kalinių ir šalčio krašte?

– Kogalyme gyvenome neblogai. Ten gavau butą, mums įteikdavo talonus maistui. Valgėme delikatesus. Labai gera būdavo parskristi į gimtinę. Būdavo labai gera važinėti Kauno troleibusais ir klausytis aplinkui skambančios lietuvių kalbos.

Ten pirmą kartą savo gyvenime dalyvavau demonstracijoje ir ne todėl, kad reikėjo, o todėl, kad šįkart pats to norėjau. Mes, sąjūdiečiai, ėjome drauge, aš nešiau Lietuvos trispalvę. Neišpasakytas jausmas. Visi bėgo žiūrėti: kas čia dedasi: visų sąjunginių respublikų, netgi latvių ir estų, vėliavos, kaip vėliavos – raudonos, su kūju ir pjautuvu, tik apačioje kiekvienos respublikos vėliavoje – pora savos spalvos juostelių, o lietuvių – trispalvė – geltona, žalia ir raudona. Kogalyme visi kalbėdavo rusiškai, bet ten gyveno įvairių tautybių atvykėliai. Jie labai domėjosi įvykiais Lietuvoje. Į lietuvius ir į įvykius Lietuvoje dauguma jų žiūrėjo geranoriškai. Aišku buvo ir tokių, ypač rusų, kurie mus laikė fašistais.

Bet daugelis ateidavo, klausinėdavo apie Lietuvos sąjūdį. Įsigijau daug draugų. Kai buvo pradėta leisti Sąjūdžio spauda rusų kalba, tapau tos literatūros platintoju Kogalyme. Buvau dėl to tardomas. Bet paaiškinus, jog tai legali spauda Gorbačiovo reformoms remti, paleido.

– Kodėl grįžote atgal į Lietuvą?

– Prasidėjo 1989 metai. Lietuvoje vis labiau įsisiūbavo Sąjūdis. Jutau, kad dabar mano vieta Lietuvoje. Grįžau į Lietuvą. Butą gavau Kaune, tad vėl ėmiau gyventi mieste, kuriame ir  gimiau. Dalyvavau neužmirštamuose Lietuvos atgimimo renginiuose. Su vaikais stovėjau Baltijos kelyje, budėdavau saugant parlamento rūmus. Vėliau pasinėriau ir į įvairių kitų visuomeninių organizacijų veiklą. Pats tapau kelių jų steigėju.

Išėjęs į pensiją visą savo laiką skiriu visuomeninei veiklai. Ir dabar tebesu dviejų organizacijų pirmininku, bei dar penkių tarybos nariu.

Aš už demokratiją, už laisvą žmogų. Mano draugai tie, kurie pripažįsta tautų teisę išlikti, išlaikyti savo kalbą, išlaikyti Europos įvairovę. O su tais stalinukais ir hitleriukais, kurie siekia sukurti vieningą Europą, kurioje nebus tautų, nebus kalbų ir kurioje gyvens „laiminga“ tamsiaodžių, anglakalbių, musulmonų tauta, man nepakeliui.

– Ar nenusivylėte laisvumu? Juk sovietų laikais gaudavot nemokamai butus, turėjote darbus, galėjote važinėti po visą Sąjungą.

– Na, tada laisvai galėjau važinėti po Sovietų Sąjungą, o dabar po visą pasaulį. Atsidarius sienoms Vakarų valstybės ėmė skatinti visuomeninių organizacijų steigimąsi buvusiose sovietinėse respublikose. Ypač daug dėmesio skyrė Vokietija. Pasinėriau į šią veiklą, Vokietijoje ir kitose šalyse dalyvavau pusšimtyje įvairių seminarų, konferencijų ar šiaip pažintinių kelionių. Ir pats prisidėjau prie šių kelionių rengimo. Vakarų Europą išvažinėjau skersai išilgai. Mūsų ekonomikai griuvus tai tapo ir mano pragyvenimo šaltiniu. Tapau vadovu ar tarybos nariu įvairių visuomeninių organizacijų, kurių veiklą finansavo Vokietija, Olandija, JAV.

Na, o laisvumu tikrai nenusivyliau. Esu laimingas, kad gyvenu nuostabioje šalyje – Lietuvoje. Kuo daugiau pamačiau pasaulio, tuo labiau vertinu Lietuvą. Čia ir klimatas nuostabus. Už mus geriau gyvena kiek daugiau nei milijardas žmonių, o blogiau už mus gyvena šeši milijardai žmonių. Tai man keista, kai skundžiamasi žemu gyvenimo lygiu, nes iš tikrųjų Lietuvos gyvenimo lygis vertintinas 8 balais. Reikia suprasti, kad mes, nuo 1795 metų gyvenę Rusijos ubagyne, negalim norėti tokio gyvenimo kaip vakariečiai, kurie keletą šimtmečių kūrė gerovės valstybes. Tai patvirtina ir Suomijos pavyzdys. Suomių, estų, latvių ir lietuvių gyvenimo lygis prieš šimtą metų buvo maždaug vienodas. Bet 1940 metais mes, estai, latviai ir lietuviai, vėl patekom į Rusijos ubagyną, o suomiai – ne. Ir skirtumas tarp mūsų ir suomių akivaizdus. Mums dar 30 metų reikės vytis suomius, kol su jais susilyginsim. Tik reikia mažiau verkšlenti, o daugiau veikti, kovoti, siekti teisingumo, ne plepalais, bet veiksmais.

Lietuvoje matau ir blogio, bet skirtingai, nei dauguma, nepykstu ant savo valstybės, bet pykstu ant tų, kurie viskuo piktinasi, bet patys piršto nepajudina. Dalyvavau daugybėje teismo procesų. Advokatams samdyti pinigų nemėtau. Teismuose ginuosi ar savo draugus ginu pats. Negaliu pasakyti, kad viską laimiu. Čia, kaip sporte: vienas rungtynes laimi, kitas pralaimi, dar kitos baigiasi lygiosiomis. Iš įvairių vartotojus skriaudžiančių organizacijų prisiteisiau kelis tūkstančius litų. Taigi, ne šneku, o darau. Ir kitiems sakau:

– Ne keikite Lietuvą, o kovokite prieš blogį. Išraukite kiekvienas iš Lietuvos daržo bent po kelias piktžoles, bent po vieną. Jūs išrausite kelias, aš kelias, kiti po kelias, ir, žiūrėk, Lietuvos daržas atrodys visai neblogai.

Ir dabar aktyviai dalyvauju visuomeniniame gyvenime, kovoju už kultūros paveldo išsaugojimą ir atkūrimą, už vartotojų teises. Kaip buvau, taip ir dabar esu demokratinių pažiūrų, kraštutinės kairė ar dešinė man nepriimtinos. Aš prieš ekstremizmą. Noriu, kad Lietuva būtų laisva ir tikrai demokratiška šalis. Aš už Europos Sąjungą – laisvų tautų federaciją. Mūsų protėviai tūkstančius metų gynė ir apgynė Lietuvos valstybę, sutraiškė ir nustūmė atgal nenugalimus mongolus, nenugalimus kryžiuočius. Ir šiandien mūsų pareiga ta pati – išsaugoti savo valstybę, savo tautą, savo kalbą!