Euras – tarptautinės finansinės mafijos kūrinys?

Autorius: Ramūnas Alaunis Šaltinis: http://www.slfrontas.lt/ram%C5... 2014-10-12 22:50:17, skaitė 6923, komentavo 1

XXI amžiaus Europą vėl sugrįžta antikinė istorija „vienas dydis tinka visiems“. Europiečiai yra įkalbinėjami prieš save pačius įsivesti pavojingą ir prieštaringą  dalyką, kuris vadinamas Euru.

Šią bendrą antinacionalinę valiutą eurą išrado prancūzai su vokiečiais. Eurą boikotavo Didžioji Britanija, Danija ir kol kas jo neįsiveda grupė kitų Europos Sąjungos šalių. Prieštaringą eurą ruošiasi įsivesti ir Lietuvos vyriausybė. Kam buvo sukurtas euras? Ar tikrai Lietuvai yra naudinga įsivesti eurą?

Pradėkime nuo euro susikūrimo istorijos ir pagrindinės priežasties, kas, kaip ir dėl ko sukūrė eurą ir kam jis yra naudingas?

Kada buvo sukurtas euras?

Dar 1920 metais Tautų Lygos vadovas Prancūzas Jean Monnet pasiūlė sukurti „Jungtines Europos Valstijas“, labai panašias į šiandieninę Europos Sąjungą, kurioje buvo numatyta bendra rinka ir bendra valiuta.

Euras buvo sukurtas 1992 metais pasirašius Mastrichto sutartį.  Euro valiutos oficialus pavadinimas buvo patvirtintas 1995 gruodžio 16 dieną.

1999 sausio 1 dieną euras buvo pristatytas pasaulio finansinėms rinkoms kaip atsiskaitomoji valiuta, pakeitusi Europos valiutų vienetą (European Currency Unit – ECU) santykiu 1:1. Euro monetos ir banknotai cirkuliacijoje pasirodė 2002 metų sausio 1 d.

Euro simbolį € sukurė Belgas, remiantis graikiška raide epsilon Є (euro kodas – EUR). Euras dar vadinamas Europos bendra valiuta.

Pagal Mastrichto Sutartį daugelis ES šalių  įsipareigojo savo šalyse įsivesti eurą, jei šalis atitiks tam tikrus monetarinės politikos ir biudžeto išlaidų  kriterijus, Tačiau nežiūrint to, ne visos šalys įsivedė eurą. Didžioji Britanija ir Danija susitarė dėl išlygos leisti neįsivesti euro. Švedija, kuri prisijungė prie ES 1995 metais, jau po Mastrichto sutarties pasirašymo 2003 metais surengto visuotinio referendumo metu euro atsisakė ir apėjo įsipareigojimus priimti euro įvedimui reikalingus biudžeto išlaidų reikalavimus. Nepaisant to, Vokietija ir Prancūzija spaudžia kitas ES nares (išskyrus Britaniją)  įsivesti eurą. Švedija, Čekija ir Vengrija pareiškė, kad jų parlamentai nuspręs ar įsivesti eurą.

Kodėl buvo sukurtas euras?

Po to, kai griuvo Berlyno siena buvo akivaizdu, kad Rytų ir Vakarų Vokietija vėl susivienys ir taps viena galinga Vokietija. Tokia Vokietijos susijungimo galimybė ir istorinis Vokietijos ekspansionizmas baugino Europą. Europos vyriausybės nebuvo patenkintos matydamos buvusią nacistinę Vokietiją vėl suvienytą.

Euro, kaip ir pačios ES idėja buvo ta, jei tautos daugiau tarpusavyje prekiaus ir dalinsis savo institucijomis, tuomet jos mažiau norės kariauti. Bendradarbiavimas yra geriau, nei kasdieninė priešprieša.

Daugelis euro architektų, tokių kaip buvę ES Komisijos prezidentai Žakas Deloresis (Jacques Delors) ir Žakas Santeris (Jacques Santer), Prancūzijos prezidentai: Fransua Miteranas (Francois Mitterrand) ir Žakas Širakas (Jacque Chirac), buvęs Vokietijos kancleris Helmutas Kolis (Helmut Kohl) – visi jie išgyveno II-ojo pasaulinio karo padarinius.

Tad vienintelė alternatyva, kurią matė Europos vyriausybės buvo užtikrinti, kad suvienyta Vokietija netaptų izoliuota kitų valstybių priešakyje. Vokietija turėjo tapti integruota ir sueuropietinta šalimi. Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas „europietizuodamas“ Vokietiją mąstė viena kryptimi – turėtą Vokietijos valiutą – markę siekė pakeisti nauja europietiška valiuta – euru. Buvo galvojama, kad tokiu būdu buvusi nacistinė Vokietija bus atvesta į „demokratinę“ Europą.

Tačiau Vokietijos valdžia pateikė išankstines sąlygas: įkurti finansinę valdžią – Europos Centrinį Banką (ECB), kuris galėtų valdyti ir administruoti eurą ir kurio tikslas būtų mažinti infliaciją. Pats ECB turėjo būti didelėje Vokietijos Centrinio Banko „Deutsche Bundesbank“ įtakoje.

Kita Vokietijos sąlyga buvo sukurti Stabilumo Paktą (ang. Stability Pact), kuris galėtų įvesti finansinę drausmę euro zonos šalims. Jos šalių biudžeto deficitas turėjo likti mažesnis, nei 3 proc. BVP, netgi ir ekonominio nuosmukio laikotarpiais.

Norint suprasti, kodėl kitos Vakarų šalys priėmė šias Vokietijos sąlygas turime suprasti, kad neo-liberalizmas (kuris prasidėjo JAV prezidento D. Reigano ir Didžiosios Britanijos ministrės pirmininkės  M. Tečer (M. Thatcher) valdymo laikais) buvo dominuojanti ideologija Vakarų Europos šalyse. Pagrindinis neo-liberalaus kapitalizmo dogmos principas – Wall Street’o finansinės mafijos sugalvota „laisvoji rinka“, t.y. kiek tik įmanoma sumažinti valstybės vaidmenį ekonominėje ir socialinėje politikoje, panaikinti paramą ir subsidijas viešajam sektoriui, skatinti privatų finansavimą kaip vienintelį būdą, kuris stimuliuotų ekonomiką. Šiuo požiūriu, pagrindinis ekonomikos variklis turėtų būti eksporto augimas. Tačiau ekonomiškai silpnesnėms ES šalims, tokioms kaip Lietuva iš eksporto gaunamų pajamų neužtenka nei socialinėms programoms, nei užsienio skoloms padengti. Tai ir yra euro finansinių problemų šaknys.

Kai buvo sukurtas euras, Vokietijos valiuta markė pačios Vokietijos prašymu buvo devalvuota, o ekonomiškai silpnesniųjų šalių valiuta buvo per daug sureikšminta. Tai padarė Vokietijos eksportą labiau konkurencingą kitose ES šalių rinkose, o ekonomiškai silpnesnėms šalims, tokioms kaip Graikija, Portugalija, Ispanija, Centrinė ir Rytų Europos šalys, tai buvo didelis ekonominis smūgis. Šioms šalims susidarė didelės vidaus ir užsienio skolos dėl nesugebėjimo konkuruoti privačiame sektoriuje (bankininkystėje, statybose, pramonėje ir prekyboje). Negalėdamos konkuruoti su stipriai ekonomiškai išvystytomis šalimis silpnesnės šalys atsidūrė Europos Centrinių valstybių (Vokietijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Belgijos, Austrijos, Liuksemburgo) skoloje.

Europos Centrinis Bankas nėra Europos Centrinis Bankas

Eurą valdo ir administruoja Vokietijos Frankfurto mieste įkurtas Europos Centrinis Bankas (ECB). ECB, kaip nepriklausomas bankas turi išskirtines teises vykdyti monetarinę politiką.
Europos Centrinis bankas (ECB) turi teisę spausdinti pinigus ir už juos pirkti vyriausybių obligacijas, užtikrinti, kad palūkanų normos šioms obligacijoms būtų priimtinos ir neleisti jų viršyti. Centrinis bankas saugo šalį nuo finansinių rinkų spekuliacijų. Tačiau ECB, deja, to nedaro. Šalies palūkanų norma kai kuriose ES šalyse staigiai pakyla todėl, kad ECB neperka nei vienos šių šalių skolos ganėtinai ilgą laiką. Ispanija ir Italija tai jau patyrė.

Deja, Europos Centrinis Bankas (ECB) daug pinigų skolina privatiems bankams labai mažomis palūkanų normomis (mažesnėmis, nei 1 proc.), už kuriuos tie privatūs bankai perka valstybės obligacijas už kurias vėliau gauna labai aukštas palūkanas (nuo 6 iki 7 proc. Italijoje ir Ispanijoje). Taip privatūs bankai uždirba didžiausius pinigus. Pavyzdžiui, 2011 metų pabaigoje ECB paskolino daugiau, kaip 1 milijardą eurų privatiems bankams, pusę iš jų (500,000,000 eurų) Ispanijos ir Italijos bankams. Šis viešojo fondo pinigų pervedimas (ECB yra viešoji institucija) privačiam finansiniam sektoriui buvo pateisinamas tuo, kad ši pagalba buvo reikalinga išgelbėti komercinius bankus taip pat buvo pasiūlyta suteikti kreditus mažoms ir vidutinėms verslo įmonėms, bei prasiskolinusioms šeimos verslo įmonėms. Vis dėlto lengvatiniai kreditai šioms įmonėms taip ir nepasirodė. Tad šeimos ir kitos verslo įmonės toliau išgyveno sunkumus gaunant kreditus.

Kartais, ECB perka vyriausybės obligacijas antrinėse rinkose iš tų valstybių, kurios turi finansinių problemų, bet jas perka beveik paslapčiomis, labai mažomis apimtimis ir labai trumpiems laiko periodams. Finansinės rinkos gerai supranta šią situaciją. Dėl to aukštos vyriausybės obligacijų palūkanos kuriam laikui krenta žemyn, kuomet ECB jas perka, o po to palūkanų normos vėl kyla, taip padidindamos šalių finansines skolas.  ECB turėtų viešai paskelbti, kad jis neleis vyriausybės obligacijų palūkanoms viršyti tam tikro lygio, taip užkirsdamas kelią finansinėms rinkoms spekuliuoti vyriausybių obligacijomis. Tačiau ECB to nedaro, palikdamas šalis neapsaugotas nuo finansinių rinkų spekuliacijų. Šioje situacijoje susitarimas, kad pvz. Ispanija, Italija ar Lietuva privalo sumažinti savo šalies biudžeto deficitą, kad atgautų pasitikėjimą finansinėmis rinkomis yra nesąžiningas. Pvz. Ispanija mažino savo šalies budžeto deficitą, tuo tarpu Ispanijos obligacijų palūkanos augo, taip patvirtindamos, kad ECB nėra finansinės rinkos institucija, kuri galėtų nustatyti būsimą palūkanų normą.

Europos Centrinis Bankas iki šiol pastoviai duoda nurodymus ES šalių vyriausybėms, kaip panaikinti ar apriboti valstybės socialinės paramos politiką, kurios šiuos nurodymus vykdo.
Be to, ECB artimai bendradarbiauja su Tarptautiniu Valiutos Fondu (IMF). Šie didieji pasaulio bankai priima įvairius globalinės reikšmės sprendimus. TVF ir ECB politika reikalauja sumažinti gyvenimo standartus, pakelti ar keisti mokesčius, vykdyti griežtą biudžeto taupymo politiką ir verčia parduoti valstybės turtus, žaliavas, naftą, dujas pačiomis žemiausiomis kainomis. Eurozonos šalys, kurios nesilaiko šių reikalavimų, susilaukia sankcijų iš ES Teisingumo Teismo. Tuo pačiu metu Mastrichto sutartis (kuri vėliau buvo perrašyta ir ES šalių parlamentų ratifikuota tapo Lisabonos sutartimi) reikalauja kitas ES nares perduoti savo monetarinę ir fiskalinę valdžią Briuseliui. Tos šalys, kas pažeis šį susitarimą, galimai bus nubaustos.

Europos Centriniam Bankui uždrausta tiesiogiai skolinti pinigus ES šalims-narėms, jų centrinėms vyriausybėms. Mastrichto sutarties 101 str. nuostata buvo atkartota Lisabonos sutartyje. Remiantis Lisabonos sutarties 125 str., finansinis solidarumas tarp ES šalių specialiai draudžiamas. Remiantis Lisabonos sutarties 125 punktu ES šalis narė privalo viena imtis savo finansinių įsipareigojimų – nei Unija (ES), nei kitos šalys-narės negali būti atsakingos ar jų imtis.

Taigi, ES ECB tarnauja ES finansinėms rinkoms, o eurozonos šalių vyriausybės yra visiškai priklausomos nuo privataus finansinių rinkų sektoriaus (komercinių bankų, vertybinių popierių biržų ir pan.). Tad ECB visai nėra Europos Sąjungos Centrinis Bankas.

Kas kontroliuoja Europos finansinę sistemą?

Teoriškai valdyti ir administruoti eurą buvo numatytas ECB. Tačiau eurą ir Europos finansinę sistemą iš tikrųjų valdo Vokietijos Centrinis Bankas „Deutsche Bundesbank“. „Deutsche Bundesbank“ ir Vokietijos komerciniai bankai taip pat turi ir kitą priežastį kontroliuoti Europos finansinę sistemą. Ši įtaka, kuri beveik prilygsta kontrolei, buvo daugelio Vokietijos vyriausybių, ypatingai Schröderio socialdemokratų vyriausybės (2010 metų programos) priimtų sprendimų pasekmė ir buvo tęsiama kanclerės Merkel konservatorių vyriausybės, kuri didelį dėmesį skyrė eksporto sektoriui, kaip pagrindiniam ekonomikos varikliui.

Dėl Vokietijos didelio dėmesio skyrimo į eksportą orientuotai pramonei (kaip tą daro Austrija ir Nyderlandai), Vokietijos bankai sukaupė didžiulius kiekius eurų. Ir užuot šiuos eurus panaudoję Vokietijos darbininkų atlyginimams kelti, Vokietijos bankai eksportavo šiuos eurus, investuodami euro zonos pakraščiuose. Šios investicijos sukėlė didelį nekilnojamojo turto burbulą Ispanijoje, iš dalies ir Lietuvoje. Be Vokietijos bankų pinigų komerciniai bankai nebūtų finansavę šio burbulo, kuris buvo paremtas didele spekuliacija.

Euras – globalinė valiuta

Globalios institucijos, ar dar kitaip vadinama Naujoji Pasaulio Tvarka, ar Pasaulio Vyriausybė, apsibrėžia ilgalaikius globalinės valdžios, įtvirtintos beveik kiekvienoje šalyje, ypač JAV ir Europoje, elito tikslus. Pagal šią tvarką siekiama valdyti, eksploatuoti kiekvienos šalies išteklius: gamtinius išteklius (naftą, dujas), finansus ir karinius išteklius.

Finansams valdyti ES, Europoje ir už jos ribų buvo sukurtas euras. Europos Sąjunga – tai naujas didelės apimties globalistų eksperimentinis projektas, mėginant į vieną Europos Sąjungos imperiją atvesti skirtingas šalis su skirtingomis kalbomis, teisine sistema, kultūra, istorija, skirtingais ekonomikos ciklais. Visos ES šalys skatinamos „savanoriškai“ paklusti ir privalo priimti vieną biurokratinę ES teisę, (kuri palaipsniui panaikina visų ES šalių suverenitetą), priimti vieną Europarlamentą, vieną nedemokratiniu keliu paskirtą ES prezidentą, vieną armiją, vieną vėliavą ir vieną valiutą – eurą.

Eurą jau turi įsivedusios 18 ES šalių iš 28 ES narių, kurios vadinamos euro zona. Eurą taip pat įsivedusios ir ne ES šalys – Juodkalnija, Kosovas (buvusios Jugoslavijos respublikos) ir keletas Europos mikro-valstybių: Andora, Monakas, San Marinas ir Vatikanas. Euras yra oficiali šalies valiuta ir keliose ne Europos žemyno valstybėse: Šv. Bartolomėjaus salos, Sen Pjeras ir Mikelonas, Akrotiris ir Dekelija.

Dar kitos 23 šalys ir teritorijos už euro zonos ribų savo valiutą yra tiesiogiai susiejusios su euru, tarp jų 14 valstybių Afrikoje, dvi Afrikos šalys salos – Komorų salos – franką, Žaliojo Kyšulio salos – eskudą ir trys Prancūzijos Ramiojo vandenyno teritorijos CFP franką (pranc. franc colonies françaises du Pacifiqu), bei dvi Balkanų šalys – Bosnija ir Hercgovina – markę, bei Makedonija – dinarą  susiejo su euru. Euras yra susietas ir su Danijos krona, Lietuvos litu ir Baltarusijos rubliu.

334 milijonų Europiečių eurą naudoja kiekvieną dieną. Dar 210 mln. žmonių pasaulyje, tarp jų 182 mln. žmonių Afrikoje naudoja valiutą pririštą prie euro ir 27 mln. ne euro zonos gyventojų naudoja eurą. Euras yra antroji pagal dydį po JAV dolerio (bankų atsargomis) valiuta, taip pat antra pagal dydį prekyboje naudojama valiuta pasaulyje po JAV dolerio.
Euro monetų ir banknotų, esančių apyvartoje, kurių bendra vertė pasaulyje yra daugiau kaip 951 mlrd. eurų,  2013 metais pralenkė JAV dolerį. Nežiūrint tokių didelių mastų, euro zona toliau plečiasi.

Bankininkai, politikai, biurokratai nori pasaulinės vyriausybės. Konkuruojančios šalys nori pelno silpnųjų šalių sąskaita, kurių ekonomikos perspektyvos buvo sugriautos per kelis dešimtmečius be jokio karo.

Euras – pasaulinė banko atsargų valiuta

Nuo pat įvedimo euras buvo antroji, po JAV dolerio daugiausiai laikoma tarptautinė banko atsargų valiuta. Euro obligacijų, kaip valiutos atsargų, pasaulyje nuolat didėja. Euras yra sukurtas vietoj Vokietijos markės, kuri tuo metu buvo viena svarbiausių pasaulio bankų valiutinių atsargų. Bendra bankuose laikomų Euro atsargų suma yra viena iš didžiausių pasaulyje ir euras jau keičia bankinių atsargų valiutą JAV dolerį.

Euras – pereinamoji valiuta

Euras turi ir galiojimo laiką. Eurokratai, kurie prieš kelis dešimtmečius kūrė ir laukė euro, tikėjosi, kad euras galbūt gyvuos ilgai, tačiau jie neabejotinai žinojo, kad anksčiau ar vėliau euras žlugs. Gali būti, kad euras ir buvo sukurtas tam kad žlugtų.

Euras yra pereinamoji valiuta, virš-nacionalinis valiutos eksperimentas, galbūt skirtas pakeisti kur kas ambicingesne ir galingesne kita būsima globaline valiuta, išleista globalaus centrinio banko, kontroliuojamo globalios privačių bankininkų politinės grupuotės, paklūstančios Naujajai Pasaulio Tvarkai.

Iš tikrųjų šiandieniniai euro rūpesčiai yra ne kas kita, kaip vienas iš daugelio šalies suvereniteto pokyčių. Kai šalies vadovai neatsakingai atsisako dalies ar viso savo šalies suvereniteto – monetarinio (pinigų emisijos), politinio, finansinio, ekonominio, teisminio ar karinio, reikia giliau pažvelgti su kokiais sunkumais šios šalys susidurs ateityje.
Perduoti šalies suverenitetą reiškia, kad kažkas kažkur kitur priims sprendimus kitų šalių žmonių naudai. Kol kiekvienos šalies interesai sutaps, tol viskas bus gerai. Bet kai tik skirtingų šalių interesai pradės skirtis, tuomet teks susidurti su kova dėl valdžios. O kovą dėl valdžios visada laimi stipresnė valstybė.

Dabar euro zonoje matome dideles valdžios kovas, kas primes naują politiką – Vokietija ar Prancūzija kartu su Ispanija bei Italija,  ar Didžioji Britanija su šiaurės šalimis?
ES šalių vyriausybės rūpinasi ne savo šalies žmonių, bet bankininkų gerove, kadangi ES šalių tikrosios valdžios tarpininkai yra didieji bankininkai, pramonininkai ir žiniasklaidos magnatai sėdintys Trišalėje, Bilderbergo grupėje, pasaulio ekonomikos forumuose.

Globalinis elitas viską padarys, kad išlaikytų eurą pereinamuoju laikotarpiu kelyje į globalinę valiutą, kuri galiausiai pakeis abi valiutas – eurą ir JAV dolerį.
Euras egzistuos tol, kol iš jo egzistavimo bus nauda. Todėl ateityje bus matomos ne vienos euro gelbėjimo plano „nepaprastos priemonės“, gelbėjant eurą nuo bankroto, kurio ilgainiui jau išgelbėti nebebus įmanoma. 2009 metais per G20 šalių susitikimą buvo paskelbti planai sukurti naują globalinę valiutą, kuri pekeistų JAV dolerį, kaip pasaulinę bankų atsargų valiutą.

Nuo pat pradžių euro zonos monetarinė sąjunga buvo pasmerkta žlugimui. Be to, ji buvo sukurta apgaulingai atrodyti veiksminga. 1979 m buvo sukurta Europos monetarinė sistema (EMS), kuri susiejo tarpusavyje Europos valiutas ir neleido didelių jų vertės svyravimų. Remiantis šia sistema buvo įdiegtas Europos Valiutų Keitimo Mechanizamas (Europe’s Exchange Rate Mechanism – ERM), pagal kurį buvo apribotas kiekvienos valstybės narės valiutos keitimo kurso svyravimas (+/-2.25 proc.) į bet kurią pusę nuo jos santykinės vertės. Ši santykinė kiekvienos valiutos vertė buvo nustatyta pagal jos „svorį“  bendrame visų dalyvaujančių valstybių valiutų krepšelyje, pavadintame Europos piniginiu vienetu (European Currency Unit – ECU) ir priklausė nuo valstybės narės ekonomikos dydžio. Deja, Europos valiutų keitimo mechanizmas (ERM) realiai niekada neveikė. 

Euro zonos krizė

2012 metais nepriklausoma Britanijos tyrimo grupė „Lombard Street Research“ atliko studiją, kuri parodė, kad nuo tada, kai Olandijoje buvo įvestas euras, vartojimo išlaidos jau nebeatitinka BVP augimo, taip kaip tai buvo prieš euro įvedimą. Studija parodė, kad euro įvedimas Olandijos gyventojams ateityje gali kainuoti milijardus eurų. Augantys mokesčiai nustūmė šalį į ekonominę recesiją. Nedarbo lygis išaugo virš 8 proc.

Šalys, kurios įsivedė eurą, prarado savo nacionalinio biudžeto suverenitetą. Euro zonos šalys savo šalyje negali devalvuoti euro.

Euro zona yra didelė transferinė zona, kurioje mokesčių mokėtojai yra verčiami subsidijuoti kitas šalis.

Euro zonos šalyse biudžetą skirsto ne nacionalinės vyriausybės, bet Europos Komisija, kuri nustato koks turėtų būti biudžeto deficitas ir kokia leidžiama valstybės skola.

Europos Komisija primeta griežtas taupymo priemones. Bet tuo pačiu metu reikalauja, kad kuo didesnės pinigų sumos būtų pervestos į Briuselį ar taip vadinamos euro gelbėjimo operacijos,  skirtos gelbėti kitoms šalims, tokioms kaip Graikija, Portugalija, Ispanija ar Kipras. Veto teisės nacionalinė vyriausybė neturi. Europos Komisija gali vienašališkai primesti ES šalims, euro zonos narėms jų nacionalių biudžetų pakeitimus.

Kadangi vyriausybinės išlaidos negali būti sumažintos reikalaujamai ES Komisijos sumai, todėl vyriausybės yra priverstos didinti mokesčius. To pasekoje dideli mokesčiai sumažina biudžeto pajamas, sulėtina ekonomiką ir padidina bedarbystę. Toks fenomenas matomas visose euro zonos šalyse. Išlaidų ir mokesčių augimas, negalėjimas sukurti konkurencingos aplinkos, ekonomikos perreguliavimas, biurokratizmas – visa tai gali privesti prie ekonominio žlugimo šaliai įsivedus eurą.

2012-2013 Graikijoje BVP sumažėjo iki 25 proc. Perkamoji galia – nuo 30 iki 50 proc. Graikijos skola, kuri buvo lygi 130 proc. BVP 2012 metais, pašoko iki 175 proc. 2013 metais. Per panašų laikotarpį nedarbo lygis išaugo nuo 21.6 proc. 2010 metais iki 27 proc. 2013 metais.

Airijoje nuo 2008 metų, kai prasidėjo krizė, 182,900 jaunų airių nuo 15 iki 29 metų paliko šalį. Trečdalis jaunų žmonių prarado darbus, kuriuos turėjo prieš krizę. Bankų gelbėjimas kainavo  beveik 70 mlrd. eurų, t.y. apie 40 proc. Airijos BVP.

Nuo 2008 metų Airijos ekonomikos augimas sumažėjo sumažėjo 20 proc. 2015 metams Airijos vyriausybė numatė panaikinti 37,500 darbo vietų viešajame sektoriuje.

Ispanijoje apie 50 proc. jaunimo yra bedarbiai ir 350 tūkst. šeimų buvo iškeldintos iš namų dėl nesugebėjimo gražinti paskolas bankams. Situacija buvusiose Rytų Bloko šalyse, kurios prisijungė prie euro zonos galimai bus dar baisesnė.

Nuo 2009 metų euras buvo įtrauktas į ES šalių skolų krizę, kuriai stabilizuoti buvo sukurtos Europos Finansinio Stabilumo Priemonės.

Europos Sąjungos sutartys buvo sukurtos tarnauti didžiųjų privačių korporacijų naudai, kurios gauna naudos dėl ES šalių skirtingo ekonominio išsivystymo lygio.

Euras yra ne tik valiuta. Euras, tai Europos Sąjungos politinės idėjos išraiška.

Išvada

Euras yra dirbtinai sukurta globalinė valiuta, finansams valdyti ES, Europoje ir už jos ribų, išoriškai atrodanti veiksminga, kuri yra naudojama kaip įrankis reguliuoti priklausomų nuo euro šalių monetarinę politiką. Tikroji euro paskirtis – tarnauti bankiniam-pramoniniam elitui.

Euro įvedimas Lietuvoje panaikins dar vieną suverenią teisę – nacionalinės valiutos emisijos teisę.

Lietuvoje įvedus eurą Lietuvos vyriausybė bus visiškai priklausoma nuo ES privataus finansinių rinkų sektoriaus, kuris neabejotinai sieks kuo didesnio pelno išduodant kreditus Lietuvai. Dėl to didės prekių ir paslaugų kainos, o pragyvenimo lygis toliau smuks.