Linas Stankevičius. Liberalizmas ar demokratija?

Autorius: Linas Stankevičius Šaltinis: http://www.propatria.lt/2020/0... 2020-04-17 06:04:00, skaitė 919, komentavo 1

Esame taip įpratę prie žodžių junginio liberalioji demokratija, kad vargu ar dažnas susimąstome apie jo reikšmę. Tik ar iš tikrųjų viskas aišku ir paprasta?

Nuolat spaudoje skaitant kaltinimus Lenkijos, Vengrijos valdantiesiems ar Donaldui Trumpui antidemokratiškumu, būtina ir teisėta iškelti klausimus:

- kiek jų veiksmuose antidemokratiškumo, o kiek – antiliberalumo?

- ar straipsnių autoriai nesuplaka į viena, nepainioja liberalizmui ir demokratijai būdingų bruožų?

Atsakymo paieškos išeities tašku gali būti tai, kaip mes apibrėžiame liberalizmo ir demokratijos tarpusavio santykį:

- ar demokratija yra tik instrumentas „nugalėjusio liberalizmo“ epochoje? Vyresniems, gyvenusiems „nugalėjusio socializmo“ epochoje, tai tikrai turi pažadinti analogijas. Kitų ideologijų veikimas yra leistinas ir teisėtas tik tiek, kiek jis yra liberalus? Pamąstykime, ar šiuo atveju liberalioji demokratija netampa demokratiniu liberalizmu? T. y. demokratija taikytina tik taip ir tik tiek, kiek ji neprieštarauja liberalizmo išpažįstamoms tiesoms;

- ar vis tik moderniosios ideologijos – liberalizmas, socializmas (socialdemokratija), konservatizmas, nacionalizmas – demokratijos sąlygomis turi būti lygiateisėmis pasirinkimo galimybėmis? Tokiu atveju ir tokiu būdu tampančios lygiavertėmis atsvaromis viena kitos radikalumams ir kraštutinumams. Gal tokiu atveju „kviečiančias pirmyn“ ideologijas (liberalizmą, socializmą) tinkamai atsveria „įjungiančios sveiko proto stabdžius“, siūlančios revoliucijomis negriauti jau sukurtos tvarkos ideologijos – konservatizmas ir nacionalizmas? Prie pastarųjų šioje vietoje gretinčiau ir krikščioniškąją demokratiją – kaip krikščioniškos moralės ir socialinio teisingumo (Katalikų Bažnyčios socialinės doktrinos) „stabdžius“ teigiančią.

Romualdas Ozolas, atsakydamas į savo paties išsikeltą klausimą, kas nacionalizmą apsaugo nuo virtimo imperializmu ir kitų kraštutinumų, teigė: „demokratija numato partijų spektrą, kuriame nacionalizmui atstovauja tik viena iš jų, todėl ji negali užgožti kitų politinių grupių”. Gal tokią pat taisyklę turėtumėm taikyti visoms ideologijoms? Gal pripažinimas, kad kitos moderniosios ideologijos yra lygiavertės, yra tinkamas pakaitalas liberalizmo pretenzijoms į „pasaulinę pergalę“ ir į „galutinės tiesos“ statusą? Ar apsiribojimas viena „teisingesne“ ideologija, vietoje lygiaverčių ideologijų spektro, neskurdina intelektualinės erdvės, nesiaurina visuomenės raidos perspektyvų ir alternatyvų?

Atsakydamas į klausimą, ar nuo krizių ir konfliktų apsaugotų politinė žmonijos vienybė, žymus  prancūzų filosofas Pierre Mannet rašė: „Nuoroda į žmoniją yra būtina moralinė nuoroda, tačiau ji nesukuria politinio koncepto. Žmonija nėra politinė asociacija, ji neformuoja jokios politinės bendruomenės. Žinoma, egzistuoja „bendras žmonijos gyvenimas“, kuris reiškiasi per intelektualinius, meninius mainus ar sportinius įvykus, bet tai nėra bendras politinis gyvenimas. Kai kas siūlo įvesti pasaulinę vyriausybę... Nelaimėliai, jie nežino, ką sako. Jeigu tokia pasaulinė vyriausybė būtų sukurta, mes turėtume pačią baisiausią tironiją, kokią tik žmonija buvo patyrusi. Ir nebūtų įmanoma niekur pasislėpti!“. Gal tai taikytina ir liberalizmo pretenzijai tapti vienintele teisinga ideologija, tokiu būdu prarandant alternatyvių kelių ir ėjimo jais pasekmių tarpusavio palyginimo galimybę? (Geras ar blogas dalykas yra ideologijos – atskira plati tema; bet šiuo metu gyvename ideologijų pasaulyje.)

Vienas požiūris yra nuosaikių liberalų, teigiančių, kad individas ir visuomenė yra lygiavertės šalys, turinčios rasti abiem pusėms priimtiną lygsvarą, individo laisvių / visuomeninių normų tinkamą balansą. Visai kas kita – šūkis „individas viskas – visuomenė niekas“. 

Kažkas gal  nustebs, kad prieškariu parengtoje deklaracijoje „Į organiškosios valstybės kūrimą“, kuri po karo išeivijoje buvo išplėtota į dokumentą „Į pilnutinę demokratiją“, ir kurios dauguma pagrindinių autorių yra katalikiški mąstytojai A. Maceina, S. Šalkauskis, J. Girnius ir kiti, į pirmą vietą iškeliama ne valstybė ir ne Bažnyčia. Išeities tašku pasirenkamas asmuo (individas), laisvas ir turintis laisvę rinktis. Tik iš asmens išvedamos mažesnės bendruomenės, ir tik iš jų – didesnės bendruomenės ir valstybė. Bet turime suprasti – tai turi mažai ką bendra su minėtu radikaliu liberalų šūkiu.

Kaip pažymi Alvydas Jokubaitis, „Diskusijose apie demokratiją nuolat maišomas liberalizmo ir pačios demokratijos vaidmuo. Jeigu kam nors nepatinka demokratija, tai to priežastis gali būti ne demokratija, bet liberalizmas. Daugelio žmonių simpatijos demokratijai yra pagrįstos tik jų stipriu prisirišimu prie liberalizmo. Panašiai kaip daugelio žmonių antipatijos demokratijai atsiranda tik dėl jų negatyvaus požiūrio į liberalizmą.“

Pateiksiu iš šios publikacijos dar keletą citatų, įvardijančių demokratijos ir liberalizmo skirtumus:

„Liberalusis individualizmas skiriasi nuo kolektyvo idėja grindžiamos demokratijos. Pastarajai reikia demos – tautos, liaudies, visuomenės arba bendruomenės. Liberalai mąsto kitaip – jie pabrėžia moralinio individualizmo, žmogaus teisių ir politinės lygybės reikšmę. Demokratai rūpinasi bendruoju gėriu, kultūriniu visuomenės ir bendruomenės tapatumu, socialiniu solidarumu, piliečių tarpusavio supratimu bei sutarimu. Liberalai bijo, kad dėl tokio dėmesio kolektyvui demokratiniai sprendimai gali prieštarauti piliečių teisėms, laisvei ir lygybei.“ 

„Liberalai gina žmogaus teises ir laisves, tačiau griežtas jų nusistatymas prieš politinės valdžios kišimąsi į individų gyvenimą netiesiogiai nuvertina demokratiją. Moralinio individualizmo principus ginantys piliečiai anksčiau ar vėliau užsidaro savo privačiuose interesuose ir praranda bendrų politinių veiksmų patirtį. Jie mano, kad politinį gyvenimą turi valdyti žmogaus teisės, o demokratinis piliečių valios pareiškimas yra tik formalus politinės valdžios įteisinimo aktas. Pierre’as Manent  tai apibūdina kaip liberalaus individualizmo ir bendrosios demokratijos valios konfliktą.“ 

„Liberalai gina moralinį individualizmą. Demokratai turi rūpintis bendruoju gėriu, visuomenės interesu ir piliečių susitarimais. Liberalizmo politinės filosofijos tikslas – apriboti politinę valdžią. Demokratijos tikslas – sukurti visą visuomenę telkiančią bendrojo gėrio sampratą ir puoselėti piliečių savivaldą.“

„Liberalai nemato daugybės demokratams svarbių dalykų – bendrojo gėrio, bendruomenės, tautos, istorijos ir kultūrinio tapatumo. Drąsiai galima kalbėti apie liberaliojo individualizmo ir demokratinės bendrosios valios konfliktą. Demokratai mano, kad valstybės tvarką turi įsteigti kolektyvas – tauta arba liaudis. Liberalams rūpi žmogaus teisės, piliečių lygybė, teisės valdymas ir laisvoji rinka. Tai esminis dviejų filosofijų skirtumas. Liberalai kalba apie atstovaujamąją demokratiją, tačiau užmiršta jos pagrindą – tautą ir liaudį.“

Tad skaitydami bandykime atskirti: kur yra rūpinamasi pačia demokratija, o kur tik tuo, kad demokratinis procesas neatitinka liberalizmo paradigmos. Norint atpažinti, ar susirūpinimas demokratija yra tikras, verta atidžiai pasižiūrėti: ar autoriai, kurie yra cituojami ir kuriais remiamasi, yra visų pirma demokratijos, ar liberalizmo šalininkai?

Papildomos painiavos įneša ir postmodernaus mąstymo įsigalėjimas. Objektyvios realybės, prigimties sąlygojamų ribotumų neigimas, pasaulio traktavimas tik kaip vietos ir galimybės asmeninių vaizdinių ir tapatybių kūrimui, visuotinai pripažįstamų elgesio normų neigimas, visa ko kontekstualumo ir diskursyvumo teigimas ir panašūs šios mūsų šalyje vis „ateinančios“ epochos bruožai. Bet tai būtų dar viena atskira aptarimo tema.

Gali kilti klausimas: kodėl šiuose pamąstymuose tiek daug klausimų, ir tiek mažai atsakymų? Atsakyti galima paprastai: todėl, kad tai pamąstymai. Kvietimas mąstymui, o ne tikėjimui. Ne savo nuomonės, juo labiau – ne kurios nors vienos ideologijos teiginių, primetimas. Taip pat dėl to, kad socialiniai dėsningumai reiškiasi kaip tendencijos, o ne kaip fizikos dėsniai. Nes tiksliai gali būti formuluojami tik klausimai, o atsakymai – visuomet tik artėjimas prie tiesos. Nes, kaip sakė Arvydas Šliogeris, filosofija yra švelnus susitikimas su pasauliu, o ne griežtas.