Dž. Orvelas. 1984 (11)

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/dz-orvelas-... 2015-07-11 12:42:59, skaitė 2581, komentavo 1

3

— Mes čia galime ateiti dar kokį sykį,— pasakė Džulija.— Bet tokią slėptuvę panaudoti saugu tik du kartus. Tik, žinoma, ne šį mėnesį ir ne kitą.

Pabudus jos elgesys iškart pasikeitė. Ji tapo guvi ir dalykiška, apsirengė, susijuosė raudonu diržu ir ėmėsi smulkiai planuoti kelionę namo. Atrodė visai normalu, kad tai daro ji. Ji, be abejo, turėjo tą įgimtą gudrumą, kurio

stokojo Vinstonas, be to, ji tobulai orientavosi vietovėse aplink Londoną — patirtis, sukaupta per daugybę kolektyvinių išvykų. Jos nurodytas maršrutas buvo visai kitoks negu tas, kuriuo jis atvažiavo; jis turėjo grįžti į kitą geležinkelio stotį.

— Niekada nevažiuok namo tuo pačiu keliu,— pasakė ji tarsi paskelbdama itin svarbų bendrą principą.

Ji nueis pirmoji, Vinstonas turės pusvalandį palaukti.

Ji pasakė vietą, kur jiedu galės susitikti praėjus keturiom dienom, po darbo. Tai buvo gatvė viename vargingesnių kvartalų, atviras turgus, kuriame nuolatos daug žmonių ir triukšminga. Ji vaikštinės tarp prekystalių, vaizduodama, kad ieško batų raištelių arba siūlų. Jeigu jai atrodys, kad aplink saugu, tai jam artinantis nusišnypš nosį; jei ne, jis turės praeiti pro šalį tartum jos nepažindamas. Jei viskas gerai pasiseks, tai jiedu minioje galės penkiolika minučių pasišnekėti ir susitarti dėl naujo pasimatymo.

— Dabar turiu eiti,— pasakė ji, viską išaiškinusi.— Devyniolika trisdešimt privalau būti mieste. Dvi valandas turėsiu dirbti Jaunimo antilytinėje lygoje — dalinti lapelius ar ką kita. Ar ne kvailystė? Nubrauk man nugarą, gerai? Ar nėra plaukuose šakelių? Tikrai? Na tai sudie, mano meile, sudie!

Ji puolė jam į glėbį, beveik aistringai pabučiavo, o po poros akimirkų praskleidė krūmus ir visai be garso dingo miške. Net ir dabar jis nežinojo jos pavardės arba adreso. Na, bet pagaliau tai visai nesvarbu, nes jiedu tikriausiai niekada nesusitiks patalpose ir nerašys vienas kitam laiškų.

Taip atsitiko, kad į šią proskyną miške jiedu daugiau niekad nebeatėjo. Gegužės mėnesį pasitaikė tik viena proga pabūti kartu. Tai buvo kitoje Džulijos žinomoje slaptavietėje, apgriuvusios bažnyčios varpinėje, beveik visiškai apleistame kaime, kur prieš trisdešimt metų buvo nukritusi atominė bomba. Pati vieta buvo puiki, tik kelionė į ją labai pavojinga. O šiaip jiedu susitikinėjo tiktai gatvėse, kaskart vis kitoje vietoje, ir ne ilgiau kaip pusvalandį. Ten jiedu ir pasikalbėdavo. Eidami žmonių sraute šaligatviu, ne visai arti vienas kito ir niekada nežiūrėdami vienas į kitą. Pokalbis būdavo keistas, triukšmingas, panašus į švyturio spindulio blyksnius,— išvydę partijos uniformą arba nujausdami ekraną, jiedu tuojau liaudavosi šnekėję, paskui po kelių minučių nuo sakinio vidurio vėl kalbėdavosi toliau, galop, priėję sutartą išsiskyrimo vietą, staiga nutildavo, o susitikę kitą dieną, atnaujindavo pokalbį iškart, be jokių įžangų. Pasirodė, kad Džulija pripratusi prie tokių pokalbių ir vadino juos „transliacijomis“. Be to, stebino jos sugebėjimas kalbėti nejudinant lūpų. Vieną sykį per visą mėnesį vakarinių susitikimų jiems pavyko pasibučiuoti. Jiedu tylėdami ėjo maža gatvele (Džulija kalbėdavosi tik didžiosiose gatvėse), staiga pasigirdo kurtinantis trenksmas, žemė sudrebėjo, oras apniuko, ir Vinstonas pasijuto begulįs ant šono, apsibrozdinęs ir išsigandęs. Matyt, visai netoliese nukrito raketinė bomba. Staiga jis pajuto, kad už kelių centimetrų yra Džulijos veidas, mirtinai išblyškęs, kaip kreida. Net lūpos buvo baltos. Ji negyva! Jis prispaudė ją prie savęs ir pajuto, kad bučiuoja gyvą šiltą veidą. Bet ant lūpų prilipo kažkokie balti milteliai. Jų veidai buvo apibirę tinku.

Būdavo vakarų, kai jiedu susitikdavo pasimatymo vietoje, bet turėdavo praeiti vienas pro kitą be jokio ženklo, nes iš už kampo pasirodydavo patrulis arba virš galvų sukiodavosi malūnsparnis. Nekalbant apie pavojingumą, jiems tiesiog būdavo sunku rasti laiko pasimatymams. Vinstono darbo savaitė buvo šešiasdešimt valandų, Džulijos dar ilgesnė, o jų laisvadieniai kaitaliojosi priklausomai nuo apkrovimo ir nedažnai sutapdavo. Bent jau Džulija retai kada turėdavo visą vakarą laisvą. Be galo daug laiko praleisdavo, lankydama paskaitas ir demonstracijas, skirstydama literatūrą Jaunimo antilytinėje lygoje, ruošdama šūkius Neapykantos savaitei, rinkdama aukas taupymo kampanijai ir taip toliau. Ji sakydavo, jog tai naudinga — tai maskavimasis. Jei laikysiesi smulkių taisyklių, tai galėsi pažeidinėti didžiąsias. Ji net įkalbino Vinstoną paaukoti vieną savo vakarą darbui karinėje gamykloje, kur savanoriškai dirbdavo uolesni partijos nariai. Taigi dabar vieną vakarą per savaitę Vinstonas keturias valandas praleisdavo baisioje nuobodybėje, atsuktuvu montuodamas kažkokias nedideles detales, tikriausiai bombų sprogdiklius. Dirbdavo skersvėjuotoje, prastai apšviestoje dirbtuvėlėje, kurioje siaubingai pjovėsi kūjų pyškėjimas ir teleekranų muzika.

Kai jiedu susitiko bažnyčios varpinėje, spragos jų fragmentiškuose pokalbiuose užsipildė. Popietė buvo saulėta. Kvadratiniame kambarėlyje virš varpų buvo karšta ir tvanku, neapsakomai trenkė balandžių išmatomis. Jiedu kelias valandas kalbėjosi, sėdėdami ant dulkinų šakelėmis apibirusių grindų, retkarčiais kuris nors vis dirsteldavo pro langelį, ar niekas aplink nevaikšto.

Džulija buvo dvidešimt šešerių metų. Gyveno bendrabutyje su trisdešimčia kitų merginų („Nuolatos moterų smarvėje! Kaip aš nekenčiu moterų!“—pasakė ji lyg tarp kitko), o dirbo, kaip jis ir anksčiau numanė, su romanų rašymo mašinomis literatūros skyriuje. Darbas jai patiko, daugiausia tekdavo prižiūrėti galingą, bet kartu ir sudėtingą elektros variklį. Ji nebuvo „iš protingųjų“, bet žavėjosi rankų darbu ir nusimanė apie mašinas. Galėjo nupasakoti visą romano sukūrimo procesą, pradedant bendra plano komiteto direktyva ir baigiant redagavimo brigada, kur atliekama apdaila. Bet galutinis produktas jos nedomino. „Skaitymas man nelabai rūpi“,—pasakė ji. Knygos jai buvo plataus vartojimo prekė, kurią reikia gaminti kaip džemą ar batų raištelius.

Jos prisiminimai tesiekė septintojo dešimtmečio pradžią, o vienintelis žmogus, dažnai kalbėdavęs apie ikirevoliucinius laikus, buvo senelis, dingęs, kai ji turėjo aštuonerius metus. Mokykloje ji buvo ledo ritulio komandos kapitonė ir dvejus metus iš eilės laimėjo gimnastikos taurę. Buvo šnipų būrio vadė, Jaunimo organizacijos sekcijos sekretorė, paskui įstojo į Jaunimo antilytinę lygą. Visada buvo charakterizuojama puikiai. Net buvo paskirta (tikras nepriekaištingos reputacijos ženklas) dirbti pornosekte, literatūros departamento sektoriuje, leidžiančiame pigią pornografiją proliams. Ten dirbantieji vadino savo sektorių „Mėšlide“, pridūrė ji. Ten ji išbuvo metus, leisdama krūvas bukletų, pavadintų „Rinktiniai nuotykiai“ arba „Naktis merginų mokykloje“, kuriuos slapta graibstys proletarų jaunimas, manydamas, jog perka uždraustą daiktą.

— Kaip atrodo tos knygos? — susidomėjęs paklausė Vinstonas.

— Oi, baisus šlamštas. Nuobodybių nuobodybė. Ten tebūna tik šeši siužetai, bet kartais pamaišomi vienas su kitu. Aš, žinoma, dirbau tik prie kaleidoskopų. Redagavimo brigadoje nesu dirbusi. Neužtenka literatūrinio išprusimo, mielasis… net šitokiems dalykams.

Jis net nustebo, sužinojęs, kad visi pornosekto darbuotojai, išskyrus vedėjus, yra merginos. Vyravo teorija, kad vyrams, kurių seksualiniai instinktai ne taip kontroliuojami kaip moterų, gresia didesnis pavojus sugesti nuo to purvo, kuriame dirba.

— Net vedusių moterų ten nelabai mėgsta,— pridūrė ji.— Manoma, kad merginos tyros būtybės. Na, bet štai viena prieš tave visai kitokia.

Pirmą vyriškį ji turėjo būdama šešiolikos; tai buvo šešiasdešimtmetis partijos narys, kuris pabūgęs arešto vėliau nusižudė.

— Ir gerai padarė,— pridūrė Džulija,— antraip per tardymą jie būtų išlupę iš jo ir mano pavardę.

Po šito buvo daugelis kitų. Gyvenimas jai atrodė labai paprastas. Tau norisi smagiai gyventi, „jie“, tiksliau partija, stengiasi iš tavęs tą atimti, todėl taisykles turi laužyti kaip įmanydamas atsargiau. Jai viskas atrodė natūralu — jie nori atimti iš tavęs malonumus, o tu stengiesi nepakliūti. Ji nekentė partijos ir sakė tai pačiais pikčiausiais žodžiais, bet apskritai jos nekritikavo. Ten, kur partija nelietė jos asmeninio gyvenimo, ji jos doktrinomis absoliučiai nesidomėjo. Jis pastebėjo, kad ji nenaudoja ir naujakalbės žodžių, nebent tuos, kurie jau buvo visuotinai paplitę. Nebuvo girdėjusi apie Broliją ir netikėjo ją egzistuojant. Bet koks organizuotas pasipriešinimas partijai jai atrodė kvailas, pasmerktas nesėkmei. Protingiausia pažeidinėti taisykles ir išlikti gyvam. Jis pagalvojo, kiek dar tokių kaip ji gali būti tarp jaunimo — kartoje, užaugusioje pasaulyje po revoliucijos, kuri nežino nieko kito, priima partiją kaip kažką nepakeičiama, kaip dangų, ne maištauja prieš jos valdžią, o paprasčiausiai vengia jos, kaip kad triušis bėga nuo besivejančio šuns.

Jiedu neaptarinėjo galimybės susituokti. Tai buvo taip nerealu, kad nevertėjo nė galvoti. Joks komitetas niekada nesankcionuotų tokios santuokos, net jeigu kaip nors ir pavyktų atsikratyti Katerinos, Vinstono žmonos. Tai buvo beviltiška, tiesiog kliedesys.

— Kokia buvo tavo žmona? — paklausė Džulija.

— Na tokia… ar žinai naujakalbės žodį geramintis? Jis reiškia iš prigimties lojalų, nesugebantį pagalvoti blogos minties.

— Ne, tokio žodžio nežinau, bet pažįstu tokių žmonių, ir gana daug.

Jis ėmė pasakoti jai apie savo vedybinį gyvenimą, bet keista — pasirodė, kad ji jo esmę jau žino. Ji papasakojo jam, lyg pati būtų mačiusi ar patyrusi, kaip vos jam prisilietus, Katerinos kūnas sustingdavo, tarsi visa jėga stumtų jį šalin nuo savęs, nors rankos ir būdavo jį apkabinusios. Su Džulija jis apie tuos dalykus kalbėjosi nesivaržydamas: mat Katerina jau seniai liovėsi kėlusi skausmingų prisiminimų, liko tik atstumiantys.

— Aš dar būčiau galėjęs kentėti, jei ne vienas dalykas,— pasakė jis.

Ir papasakojo jai apie tą frigidišką menką ritualą, kurį Katerina versdavo jį atlikti vieną kartą per savaitę, vis tą pačią dieną.

— Ji nekentė to, bet nė už ką nenorėjo liautis. Ji tai vadindavo… ne, tu niekad neatspėsi.

— Mūsų pareiga partijai,— tučtuojau pasakė Džulija.

— Iš kur tu žinai?

— Aš irgi mokiausi mokykloje, mielasis. Nuo šešiolikos metų kartą per mėnesį būna pokalbiai lytinėm temom. Taip pat ir mūsų lygoje. Kala į galvą metų metus. Ir žinai, daugeliu atvejų tai duoda rezultatus. Na, bet garantuoti, žinoma, negaliu — juk žmonės tokie veidmainiai.

Ji ėmė aiškinti plačiau. Džulijos manymu, viskas priklauso nuo seksualumo. Kai tik užeidavo apie tai kalba, ji pasirodydavo nepaprastai nuovoki. Vinstonas negalėjo tuo pasigirti, bet ji buvo perpratusi slaptą partijos diegiamą lytinį puritonizmą. Jo esmė ne vien tai, jog lyties instinktas sukuria savo atskirą pasaulį, nepaklūstantį partijos kontrolei ir todėl sunaikintiną, jei tik įmanoma. Svarbiau yra tai, kad lytinis alkis sukelia isteriją, kuri yra pageidautina, nes gali būti paverčiama į karo karštligę arba lyderių garbinimą. Ji nusakė tai taip:

— Besimyluodamas išnaudoji energiją ir po to jautiesi laimingas, viskas atrodo menkniekis. O jie negali pakęsti tokios tavo savijautos. Jie nori, kad tu visą laiką sprogte sprogtum nuo energijos pertekliaus. Visas tas marširavimas, šūkavimas ir mosavimas vėliavomis yra ne kas kita kaip perrūgęs seksas. Jei tu savo viduje esi laimingas, kam tau jaudintis dėl Didžiojo Brolio, trimečių planų, neapykantos dviminučių arba visų kitų sumautų nesąmonių?

Jis pagalvojo, kad tai teisybė. Tarp susilaikymo ir politinio nuolankumo yra tiesioginis slaptas ryšys. Kaip kitaip palaikysi partijos nariams būtiną baimę, neapykantą ir beprotišką patiklumą, jei ne pažabodamas kokį nors galingą instinktą ir panaudodamas jį kaip varomąją jėgą? Lytinis instinktas partijai pavojingas ir partija stengiasi pasinaudoti juo. Panašų triuką jie iškrėtė ir su tėvystės instinktu. Šeimos negalima uždrausti, tiesą sakant, žmonės net skatinami mylėti savo vaikus beveik kaip senovėje. Bet užtat vaikai nuolatos kreipiami prieš tėvus, mokomi šnipinėti ir pranešinėti apie visus jų nusižengimus. Šeima, tiesą sakant, yra tapusi minčių policijos padaliniu. Šitaip kiekvienas žmogus dieną naktį esti apsuptas seklių, kurie jį labai gerai pažįsta.

Staiga jo mintys grįžo prie Katerinos. Ji, be abejo, būtų paskundusi jį minčių policijai, jei tik nebūtų buvusi per kvaila ir įžvelgusi jo priešiškas pažiūras. Tačiau dabar jis ją prisiminė dėl karščio ir ant kaktos pasirodžiusio prakaito. Jis pradėjo pasakoti Džulijai, kas atsitiko, tiksliau, ko neatsitiko tokią pat tvankią ir karštą popietę prieš vienuolika metų.

Tai buvo praėjus ketveriems ar penkeriems metams po jų vedybų. Jie išėjo į žygį ir kažkur Kento grafystėje paklydo. Atsiliko nuo kitų porą minučių, bet pasuko ne į tą pusę ir galų gale atsimušė į seną kreidos karjerą. Skardis buvo dešimties ar dvylikos metrų aukščio, apačioje pilna akmenų. Ir kelio pasiklausti nėra ko. Vos supratusi, kad jie paklydo, Katerina labai sunerimo. Net trumpas atsiskyrimas nuo triukšmingo iškylautojų pulko jai atrodė nusikaltimas. Ji norėjo tučtuojau grįžti ton vieton, kur jie paklydo, ir pulti ieškoti kita kryptimi. Bet tuo metu Vinstonas pamatė apačioje tarp uolų augančius šilingės kuokštus. Vienas kuokštas buvo dviejų spalvų — fuksino ir plytos raudonumo — ir, matyt, augo iš tos pačios šaknies. Iki šiol jis nieko panašaus nebuvo matęs ir pašaukė Kateriną pažiūrėti.

—Žiūrėk, Katerina, ar matai tas gėles? Ten, netoli papėdės! Ar matai, kad jos dviejų spalvų?

Ji jau buvo nusisukusi eiti, bet kad ir nenoriai, vis dėlto sugrįžo pasižiūrėti. Net pasilenkė nuo uolos krašto, kad matytų jo rodomą vietą. Jis stovėjo kiek atokiau už jos ir prilaikė ją už liemens. Ir tą akimirką jam dingtelėjo, kad aplink juos nėra jokios gyvos dvasios. Nei žmogaus, nei joks lapas nejuda, nei joks paukštis negieda. Tikimybė, kad tokioje vietoje paslėptas mikrofonas, buvo labai maža; net jeigu ir yra mikrofonas, tai užrašys tik garsus. Pati karščiausia ir mieguisčiausia popietės valanda. Kepina saulė, per veidą teka prakaitas. Ir jam dingtelėjo…

— Kodėl tu nepastūmei jos? — paklausė Džulija.— Aš, būčiau pastūmusi.

— Taip, mieloji, tu būtum pastūmusi. Ir aš būčiau pastūmęs, jei būčiau tas pats žmogus, kuris esu dabar. O gal ir ne… nesu tikras.

— Ar gailiesi, kad nepastūmei?

— Taip. Apskritai paėmus, gailiuosi.

Jiedu sėdėjo vienas šalia kito ant dulkinų grindų. Jis prisitraukė ją arčiau. Ji pasidėjo galvą jam ant peties, ir malonus plaukų kvapas nustelbė balandžių mėšlo dvoką. Ji labai jauna, pagalvojo jis, dar kažko tikisi iš gyvenimo, dar nesupranta, kad, nustūmęs nereikalingą žmogų nuo uolos, nieko neišspręsi.

— Tiesą sakant, nuo to niekas nebūtų pasikeitę,— tarė jis.

— Tai kodėl tada gailiesi, kad nepastūmei?

— Tik todėl, kad labiau vertinu darymą negu nedarymą. Siame žaidime, kurį mes žaidžiame, laimėti neįmanoma. Tik vienas pralaimėjimas gali būti geresnis už kitą — štai ir visas skirtumas.

Jis pajuto, kaip jos pečiai krūptelėjo. Ji visada priešindavosi, kai jis imdavo šitaip kalbėti. Ji negalėjo pripažinti tokio gamtos dėsnio, kad individas visada pralaimi. Iš dalies ji suprato, kad ir pati yra pasmerkta, kad anksčiau ar vėliau minčių policija ją sugaus ir nužudys, bet kita jos sąmonės pusė tikėjo, kad įmanoma kaip nors susikurti slaptą pasaulį, kuriame gali gyventi taip, kaip nori. Tau tereikia laimės, gudrumo ir įžūlumo. Ji nesuprato, kad nėra tokio dalyko kaip laimė, kad vienintelė pergalė yra toli ateityje, kai tu jau seniai būsi miręs, kad nuo to momento, kai paskelbei partijai karą, gali laikyti save lavonu.

— Mes mirę,— pasakė jis.

— Mes dar nemirę,— abejingai pasakė Džulija.

— Ne fiziškai. Dar šešis mėnesius, metus, penketą metų, galbūt. Aš bijau mirti. Tu tokia jauna, tad gal bijai dar labiau negu aš. Gal mums pavyks tai kiek įmanoma nutolinti. Bet skirtumas bus labai mažas. Kol žmogus bus žmogus, mirtis ir gyvenimas eis greta.

— Nesąmonės! Su kuo tau smagiau gulėti — su manim ar su griaučiais? Ar tau ne smagu būti gyvam? Ar ne smagu jausti: čia esu aš, čia mano ranka, čia mano koja, aš esu tikra, gyva! Ar tau pačiam tai nepatinka?

Ji apsisuko ir prisispaudė prie jo krūtinės. Jis pro kombinezoną jautė subrendusias, bet kietas krūtis. Atrodė, kad iš jos kūno į jį liejasi jaunystė ir stiprumas.

— Taip, patinka,— atsakė jis.

— Tada liaukis kalbėjęs apie mirtį. O dabar klausyk, mielasis,— mums reikia susitarti dėl kito susitikimo. Galėtume pasinaudoti ta vieta miške. Mes jai davėme pakankamai ilgą poilsį. Bet šį kartą turime važiuoti ten kitu keliu. Aš viską suplanavau. Tu įlipsi į traukinį… ne, geriau žiūrėk, aš tau nupiešiu.

Ji greitai sulygino ranka dulkių plotelį ir šakele iš balandžio lizdo ėmė braižyti žemėlapį.