Vilniaus viešasis transportas: 21-ąją spalio planuojamas streikas

Autorius: LTnacionalistas Šaltinis: http://ltnacionalistas.wordpre... 2014-10-07 10:09:08, skaitė 6272, komentavo 2

Besitęsiant itin sunkiai ir nepavydėtinai Vilniaus Viešojo Transporto darbuotojų padėčiai ir vis dar jiems neišmokėjus kad ir menkų, bet vis dėlto tikrai laukiamų darbo užmokesčių už rugsėjį, jau ir pati oficialioji profsąjunga paskelbė, kad, jei darbuotojai negausią savo atlyginimų iki spalio 20-osios dienos (tai yra, pagal vadinamąją VVT kolektyvinę sutartį, vėliausias laikas, iki kurio privalo būti išmokėtas atlyginimas; kitas dalykas – kad ir ši sutartis yra itin nepalanki patiems vairuotojams, apie ką esame rašę anksčiau), tai sekančią dieną, t. y. spalio 21-ąją, pradėsią neterminuotą streiką, turėsiantį sustabdyti bent jau 70% visų Vilniaus visuomeninio transporto maršrutų.

Šis sprendimas yra, be abejo, pagirtinas, turint omenyje, kad streiko iniciatyvą užsmaugti mėgina tiek oficialieji valdžios organai, tiek ir išmetimais iš darbo už streiką tikriausiai akiplėšiškai grasinantys viršininkai. Jis turėtų parodyti, kad viešojo transporto vairuotojai nesileis būtų pastumdėliais, o tuo pačiu, labai galimai privers ir vadinamąjį elitą nors kiek skaitytis su darbuotojais ir išmokėti jiems sunkiu, prakaituotu darbu pelnytus atlyginimus.

Verta pabrėžti ir tai, kad streikas iš esmės būtų ne tik principiniu požiūriu reikalingas, bet ir praktiškai būtinas patiems vairuotojams, kad šie priverstų savo darbdavius su jais, geruoju ar piktuoju, bet, vis dėlto, skaitytis; į grasinimus, esą, jie būtų išmesti iš darbo, tegalima atsakyti sveiko proto suvokiama aplinkybe: jei vadinamieji ponai ir nuspręstų imtis streikuojančių vairuotojų išmėtinėjimo iš darbo vietų, tai šito pasekmė būtų visiškas visuomeninio transporto sistemos paralyžiavimas; turėkime omenyje, kad autobuso ar troleibuso vairuotojo darbas yra ne tik itin sunkus ir atsakingas, kainuojantis daug jėgų bei nervų, bet ir reikalaujantis labai konkrečios profesinės kvalifikacijos ir vairavimo sugebėjimų.

Paprastai pasakius, ponams kad ir teoriškai išmetus didelį skaičių streikuoti nusprendusių vairuotojų iš darbo paprasčiausiai nebūtų įmanoma greitai rasti nei profesiškai pajėgių ir kompetentingų darbuotojų, galinčių užimti pašalintų vairuotojų darbo vietas ir, be to, norinčių tai daryti, t. y. sutiksiančių dirbti už tokį pat menką, o dar ir nepastovų atlygį tokiomis sunkiomis sąlygomis.

Darbdaviai sau negalėtų leisti atleidinėti streikuoti pasirinkusių vairuotojų, tad ir bet kokie grasinimai šitokia išmetimo iš darbo korta yra, vienaip ar kitaip, tik ypač niekingas psichologinis manipuliavimas.

Nepamirškime ir kito šios situacijos aspekto – kad VVT, būdama valdiška įmone, yra daugiau ar mažiau tiesiogiai susijusi su Vilniaus savivaldybe, kuri šiuo metu yra pono „Abonento“, Artūro Zuoko ir jo biznierių-politikierių klikos rankose; tad yra visiškai teisinga, kad didelė dalis tiesioginės atsakomybės už nepakeliamą vairuotojų padėtį (kuria jie, nešdami pačios firmos kryžių, padeda valdžiažmogiams numušinėti savo skolas) krenta būtent ant jo.

Tai, be abejo, yra teisinga, t. y. žmonės tikrai neturėtų prieš A. Zuoką nei keliaklupsčiauti, nei džiaugtis tariamai gerojo mero „nuopelnais“, tačiau dera būti budriems ir suprasti, kad vieno demagogo, šiuo atveju, A. Zuoko, bėdomis mėgina ir, tikriausiai, toliau mėgins pasinaudoti kitas, nei kiek ne geresnis, demagogas.

Čia kalbame apie vieną pagrindinių landsbergizmo korifėjų, Konservatorių partijos „pažibą“ ir politinių „auksinio jaunimo“ klasės lyderių, Mantą Adomėną, neseniai triuškinančiai ir juokingai pralaimėjusį politinius debatus prieš A. Zuoką tiesioginiame televizijos eteryje.

Dabar, matydamas puikią progą, galime sakyti, įgelti savo politiniam varžovui, M. Adomėnas iš esmės elgiasi pagal liaudišką posakį: juokiasi puodas, kad katilas juodas, t. y. mėgindamas kritikuoti A. Zuoką dėl esamosios VVT vairuotojų padėties, M. Adomėnas reklamuoja save ir bando prisistatyti lyg politikas, siūlantis realias alternatyvas, neva tai pagerinsiančias tiek šių žmonių, tiek ir kitų piliečių apskritai, situaciją.

Kaip tipiškas konservatorius ir laisvosios rinkos tikėjimo išpažinėjas, Adomėnas į priekį kelia mintį, esą taip vadinama konkurencija tarp skirtingų kapitalų turėtų pagerinti visą ekonominę padėtį (kas bent kiek turi patyrimo, kas tai yra monopolistinis kapitalizmas ir kokios jo pasekmės paprasto žmogaus gyvenimui, ant šitokios demagogijos vargu ar pakibs, bet juk atsiranda ir neišprusėlių bei įvairaus plauko naivuolių, kuriems derėtų saugotis kovotojais už liaudį prisistatyti mėginančiais tokios pačios, tik kiek kitaip nuspalvintos, pažeminimo ir išnaudojimo politikos šalininkus).

Pats Adomėnas, būdamas dešiniosios, kapitalistinės Konservatorių partijos, savo laiku vykdžiusios Lietuvos nustekenimą ir daugelio tautiečių išvarymą į emigraciją, dar bando kalbėti apie kažkokias pono Zuoko nuodėmes, kuomet pats, mažų mažiausiai, su savo reprezentuojama partija ir jos idėjine bei praktine politine pozicija, ką bekalbėti apie tariamus nuopelnus (pasižiūrėkime ką davė ir ta puikioji pono Andriaus Kubiliaus vyriausybė…), nieko geresnio pasiūlyti negali, o tik raginti žmones bėgti nuo vieno buržuazinio politikieriaus prie kito.

Belieka pagrįstai tikėtis, kad sąmoningi dirbantieji nepakibs ant TS LKD demagogijos kabliukų ir toliau, pagal savo esamas jėgas, gins savo profesinius interesus nelygioje kovoje prieš kapitalistinės sistemos vykdomą dirbančiųjų pažeminimą ir antisocialinę Zuoko klikos politiką.