Lietuviškoji „Diktatūros karta“ - naujų patriotinio roko albumų apžvalga

Autorius: Mindaugas Peleckis Šaltinis: http://radikaliai.lt/radikalia... 2014-10-06 16:34:38, skaitė 7482, komentavo 1

Lietuviškoji „Diktatūros karta“ - naujų patriotinio roko albumų apžvalga

2015-ųjų kovą sukaks 20 metų, kaip gyvuoja žymiausia lietuviško patriotinio roko (dar vadinamo roku prieš komunizmą, „rock against communism“, RAC) grupė „Diktatūra“ (Vilnius). Šiemet, po kelerių metų pertraukos, ji nudžiugino savo gerbėjus nauju albumu. Šiais metais pirmąjį albumą išleido ir gerai žinomi RAC stilistikos muzikantai vilniečiai „Židinys“. Debiutą studijoje kuria ir klaipėdiečiai „Baltas triukšmas“, gyvuoja ir tokios pat stilistikos grupė „Tiesiai šviesiai“.

Diktatūra - 1941 (gyvai)

Tiesiai šviesiai - Gyvenk, kaip gyvenai

Baltas triukšmas - Skinhead Rock`n`Roll

Židinys - Diktatūros karta (gyvai + tekstas)

Diktatūra - Žaliai Balti, Pirmyn! (I Klipvid 2014)

Nepaisant kai kurių žmonių nuomonės, „rasizmas, kaip jį apibrėžia Smitas, nėra būdingas skinhedams. Lietuvos skinu požiūriu rasė, kaip ir kiekviena tauta, turi savo žemę; vienos rasės viešpatavimo pasaulyje idėjos jie nekelia“, – teigia žymiausias Lietuvoje vadinamosios skinhedų subkultūros tyrinėtojas Tadas Tautvilas Kavolis.

Vadinamieji skinhedai Lietuvoje yra tautinės, patriotiškos atšakos, tuo nesunkiai galima įsitikinti apsilankius jų koncertuose, kuriuose palaikomos tradicinės vertybės, pasisakoma prieš kosmopolitizmą, susvetimėjimą, palaikomas ne tik lietuvių, bet ir, pavyzdžiui, ukrainiečių tautos noras išlikti gyvybinga.

Apie „skinhedus“ Lietuvoje galima paskaityti knygoje „Keturi. Atsisveikinimas su Diktatūros karta. Esė rinkinys. Praktinis ir ideologinis vadovėlis XXI amžiaus nacionalistui“ (2013). Šioje knygoje aprašomas šiandieninio jaunųjų nacionalistų bendruomenės ir judėjimo gimimas, istorija ir formavimasis. Kritikuojami netinkami ir žalingi judėjimo elementai, akcentuojamos daromos klaidos ir bandoma ieškoti būdų, kaip pakelti mirštančią lietuvių tautą į dar vieną tautinės dvasios sąjūdį. Knyga parašyta 2011–2013 metais, jos autoriui aktyviai veikiant Lietuvių tautinio jaunimo sąjungoje ir kitose organizacijose bei iniciatyvose.

Knygoje labai aiškiai apibrėžiama, kas yra Diktatūros karta (dar vadinama skinhedais, patriotais, neonaciais ir t.t.): „Neonaciai, fašistai – mūsų priešų primestas terminas, nuo kurio aš atsiriboju ne dėl didelio noro įsiteikti mus taip vadinantiems ir pasirodyti pūkuotu, švelniu bei tolerantišku, bet dėl to, jog šie terminai vartojami ne pagal paskirtį ir tėra tik maža „sudedamoji viso judėjimo dalis“ – tai istoriniai terminai, tinkami naudoti tik kalbant apie tam tikro laikmečio Vokietiją ar Italiją. Tautininkai, arba tarptautine šio žodžio versija nacionalistai, taip pat nelabai tinka, nes savyje apjungia įvairiausių žmonių ir judėjimų krūvą, kurių žinomiausi – tarpukario Lietuvos valdymas. O asociacijos šioje vietoje nėra labai gerai, nes mūsų judėjime beveik nėra žmonių, kuriuos iš tikro galima būtų sutapatinti su tarpukario tautininkais – nebent žiūrėtume labai paviršutiniškai. Kad atsikratytume įvairiomis aliuzijomis, būtina įvesti naują terminą, kuris taikliai nusakytų žmonių grupę, apie kurią (ir kuriai!) rašoma ši knyga.Netinka net ir terminas patriotas. Kodėl? Dėl labai paprastos priežasties: kai koks nors eilinis žmogus išgirsta žodį patriotas, jam prieš akis gali iškilti daugybė įvairiausių piešinių. Jis gali matyti veidus trispalvėmis išsidažiusius krepšinio sirgalius, kuriuos „vienija alus ir pergalės“, Himną giedančius apsivogusius seimo narius, kovojančius partizanus, tautinio atgimimo poetus, liaudiškas dainas perdainuojančius plastikinius popso atlikėjus ir t.t. Taigi, šis didingas žodis turi nesuskaičiuojamą galybę reikšmių. Bet kai šį žodį išgirstame mes, mums prieš akis iškyla tam tikras idėjų, dvasinių ir moralinių vertybių, požiūrių ir užsiėmimų rinkinys, kuris tam tikrai lietuviško jaunimo grupei yra priimtinas, nors dažniausiai net nepropaguojamas. Todėl, kad nemaišytume su kitomis Lietuvos patriotų „grupėmis“, kartais su jomis lygintume ir analizuotume, leidžiu sau įvesti tam terminą Diktatūros karta. Šios kartos atstovai – jauni, emocinio patriotizmo prisisėmę žmonės. Jo jie gauna būtent iš muzikos, filmų ir paviršutiniško istorijos pažinimo (na, istorijos profesorių tarp mūsų gi nedaug...). Intelektualinė, teorinė ir filosofinė nacionalizmo dalis mažai ką domina. Mažai kas skaito teoretikų ar ideologines knygas, filosofų darbus – tačiau tai netrukdo turėti tvirtą nuomonę apie tautiškumą. Šie žmonės aukština už Lietuvą kovojusius pokario partizanus, tačiau retas galėtų išvardinti po garsiausią kiekvienos apygardos kovotoją ar vadą. Visi pasisako už tradicinę šeimą, tačiau retas pats ją yra sukūręs. Tai karta, nemačiusi karinių neramumų, tačiau tvirtai deklaruojančių savo pasiryžimą juose sudalyvauti, jeigu to prireiktų. Absoliuti dauguma per Sąjūdį ir 1991 m. sausio 13 d. dar buvo maži vaikai, todėl kol kas lieka tik kalbėti apie savo pasiryžimą ginti Tėvynę. Diktatūros karta dar neturėjo galimybės savo kalbų įrodyti. Tai karta, augusi „ėjimo į Europą“ laikmečiu, kai šis žodis tereiškė vienintelį dalyką – geresnę materialinę padėtį. Tai karta, nekenčianti komunizmo, nors jo niekada nematė, ir kenčianti nuo kapitalizmo, nors to ir nesupranta. Buvo patriotų karta, kuri savo idealus turėjo įrodyti miško brolių gretose, Sibiro lageriuose. Buvo karta, kuriai nacionalizmas reiškėsi Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos „CSKA“ klubų krepšinio varžybose, o po kelių metų savo patriotizmą prieš tankus teko įrodyti Sausio 13-osios kartai.“

Pradėkime nuo stiliaus klasikų. Patriotinio metalo (plačiąja prasme – roko) grupė „Diktatūra“ knygoje „Sunkūs metai: 2013. Lietuvos sunkiosios muzikos scenos įvykių apžvalga“ (2014) publikuojamame interviu pasakoja apie festivalį „Rokas prieš komunizmą“, kurio vieni kūrėjų yra grupės nariai. „Žodis „komunizmas“ čia yra apibendrinantis, o ne tiesioginis, kaip kad kai kas galvoja. Komunizmas – tai viskas, kas susiję su sovietine mūsų valstybės okupacija ir agresija prieš ją“, – sakė „Diktatūros“ vokalistas ir gitaristas Dainius Karmaza-Pinčiukas (p. 16).

Knygoje „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ (2011) išsamiai rašoma apie grupes „Židinys“, „Baltas triukšmas“, „Tiesiai šviesiai“ ir „Diktatūra“, pateikiamas reportažas iš festivalio „Tėvynei`11“, trumpa apžvalga „Skinų muzika ir subkultūra Lietuvoje“.

Pirmasis festivalis „Rokas prieš komunizmą“ surengtas 2007 m. sausio 13 d. (dalyvavo „Siela“, „Obtest“, „Katedra“, „Diktatūra“, „Baltas triukšmas“), vėliau tuo pačiu pavadinimu festivaliai vyko 2008, 2011, 2012, 2013, 2014 m., juose, be jau minėtų grupių, dalyvavo (kaip matome, ne tik „skinhedai“) „Argharus“, „Thundertale“, „Poccolus“, „Židinys“, „Ugniavijas“, „Luctus“, „Gyvata“, „XIII Fortas“.

Taip pat Lietuvoje nuo 2000 m. rengiamas festivalis „Tėvynei“ (2000 m. jis vadinosi „Dešimtmetis“, 2009 m. – „Tūkstantmetis“), kuriuose, be jau minėtų grupių, dalyvavo lietuvių grupės „Misopsychia“, „Angis“, „Būt partija“, „Ugnėlakis“, „Notanga“, „Ashtrey“, „Vienkiemis“, „Žalvarinis“, „Soul Brothers“, „Karas“, „Skylė“, „Poliarizuoti stiklai“, „Memorial faces“, „Juodvarnis“, „Aistvara“, muzikantai Aleksandras Makejevas, Jonas Čepulis, įvairios grupės iš Latvijos, Norvegijos, Estijos, Švedijos, Flandrijos, Italijos.

Nuo 2003 m. vyksta ir „Skinų dienos“ („Skindays“), per kurias rengiamos sportinės varžybos ir koncertai. 2004 m. pasirodė pirmasis zino „Kraujas ir garbė“ numeris. Tais pačiais 2004-aisiais dėl savo idėjų buvo nužudyti du vadinamieji nacionalistai. 2007 m. atsirado portalas www.patriotai.lt.

Diktatūros karta per minėtus metus kito, brendo, kaip muzikantai subrendo ir „Diktatūra“, išleidusi 11 albumų. Naujausias – 2014 m. gegužės 31 d. pasirodęs „Žaliai Balti, Pirmyn!“ Šis albumas skirtas „Žalgirio“ gerbėjams Pietų IV tribūnoje. Pasak T. T. Kavolio, būtent su ja 1990–1995 m. į Lietuvą atėjo skinhedų (skinų) subkultūra, iš pradžių buvusi radikalesnė, vėliau – patriotinė. „Mes sakome, jog esam baltai, lietuviai, ir jokie ne „europiečiai“, – sako Pinčiukas. Naujausiame „Diktatūros“ albume – keturios dainos ir vaizdo klipas.

„Židinys“ (www.facebook.com/zidinys) susikūrė 2009 m. ir aktyviai koncertavo penkerius metus. 2014 m. rudens pradžioje išleido albumą „Viskas“ (jis pristatytas rugsėjo 13 d. festivalyje „Skindays`14“) ir bendru grupės narių sutarimu nutraukė veiklą. Kodėl? Kaip rugsėjo 27 d. laiške rašė grupės nariai, „mes nusprendę visiškai baigti veiklą, nė vienam nebesinori trypčioti, nebeturime visiškai laiko, dauguma vedėme, prasidėjo vaikai, viskas baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis. Kada nors gal dar pasitrankysim, artimiausius keletą metų ne.“

Grupės „Židinys“ albumas „Viskas“ sudarytas iš dviejų dalių („Beta versija“ ir „Židinys“), kuriose – net 18 dainų, jų [autorinės] teisės „ginamos žiauriais gatvės įstatymais“. Šauniai sugrotas patriotinis rokas palydėtas ne tik šia ironiška pastaba, bet ir sarkastišku viršeliu, kuris galimai papiktins visur kažką negero įžvelgiančius žmones. Viršelyje – katinas, dėl gamtos išdaigų neva panašus į Adolfą Hitlerį. Deja, bent apie vieno tokio katino žiaurų sužalojimą (suprask: „katinas – nacis“) buvo pranešusi žiniasklaida (http://augintinis.lrytas.lt/pamatyk/i-a-hitleri-panasus-katinas-del-savo-isvaizdos-neteko-akies.htm).

„Židinio“ muzika – kokybiška, užvedanti, tai stiprus rokas su prasmingais tekstais. Jų necituosiu – kam reikia, tas žino. Kaip lietuvis tik parekomenduosiu kiekvienam patriotui šį albumą perklausyti.

Simboliškai „Židinio“ albumas baigiamas daina „Nauja pasaulio tvarka“, kurioje išreiškiamas nerimas dėl dabartinio pasaulio vertybinės ir politinės krizės.

Lietuvos patriotams – 10/10 už tai, kad neleidžia mums pamiršti, jog esame Lietuvos Respublikos piliečiai, lietuviai, baltai, turime savo kalbą, istoriją, taurius žmones, kultūrą. 

---

LDiena.lt: užbėgdamas už akių galimiems įtarimams ir kaltinimams iš įvairių pusių privalau pranešti, kad LDiena.lt redakciją sudaro vien komunistai, musulmonai ir Lietuvą mylintys rusofilai. Todėl?..

Nieko, todėl. Tautos jėga - VIENYBĖJE.

Ir kai tik dauguma mūsų Tautos supras šią elementarią tiesą - Lietuva ir nusimes ją engiančių uzurpatorių bei neokolonialistų klapčiukų jungą.