Agnė Matulaitė: Budeliai daug uždirbdavo, būdavo atleidžiami nuo atsakomybės galvoti ir… slepiami nuo visuomenės

Autorius: Agnė Matulaitė Šaltinis: http://infa.lt/26933/budeliai-... 2018-11-20 15:16:22, skaitė 884, komentavo 2

Agnė Matulaitė

Viena pusė sako, „beprotiškai bijau to, kas dabar vyksta Lietuvoje. Jaučiu, tos tarnybos dėl bet kokio preteksto dar ir mano vaikus paims“. Kita pusė teigia, kad „kažkokia nesąmonė šis isterinis burbulas“. Ir, kad „paranoja tai ir tiek. Niekas be reikalo nieko nepaiminėja“.

Tai va. Visuomenė pasidalino. Smurto prieš vaikus tema ir kaip tai sprendžiama šiuo metu skamba visoje Lietuvoje. Tokiomis aplinkybėmis ir vėl negaliu tylėti. Jaučiu pareigą įvardinti tuos jausmus, kurie kyla stebint šią situaciją Lietuvoje. Taip, subjektyviai, be abejo. Neišvengiamai iš savo matymo akinių. Tai pakeliui dar ir papasakoti turėčiau, kokie tie mano šio fenomeno „matymo akiniai“ yra.

Pradėsiu tuo, kad šimtu procentu sutinku, kad smurtas prieš vaikus yra labai labai blogai. Bet matymas, kas yra tas „smurtas“, ir, kas ką šiandien manosi gelbėjantis – labai smarkiai nesutampa.

Apie tai, ką net ir pats trumpiausias bereikalingas vaiko paėmimas iš tėvų (net ir bandymas jį paimti) gali padaryti vaikui, jau rašiau anksčiau.

Šiandien noriu pasidalinti tuo, ką mano manymu būtų svarbu žinoti žmonėms, kurie yra vaikų paėmimo „smegenys“ ir vaikų paėmimo „rankos“:

a) NEPAVYDĖTINA JŪSŲ PADĖTIS, jei šiandien Jums tenka dirbti vaikų teisių darbuotoju, esate į įstatymo vykdymą vis įtraukiamas policininkas, vaikų globėjas ar su šiuo įstatymu susijęs psichologas. Jei atvirai, nenorėčiau dabar dirbti nei vieno iš Jūsų vietoje. Iš gelbėtojų, po vieno įstatymo pasirašymo, daugelio savo tautiečių akyse, per kelis mėnesius tapote kone budeliais. O juk ko gero ir iš tiesų išgelbėjate ir jau išgelbėjote ne vieną vaiką iš mirties gniaužtų. Ačiū Jums už tai. Beje, tikriesiems budeliams ne šiaip sau jau senų senovėje DAUG mokėdavo – jie sulaukdavo visuomenės įniršio. Ir jie būdavo slepiami. Jie LEGALIAI buvo atleidžiami nuo atsakomybės. Atsakomybės galvoti, ar bausmė adekvati. Ar teisingai paskirta, etc. Jiems buvo aišku, kad galimai kančią atnešančius veiksmus jie atlieka ne savo valia. Tačiau jei planavote tapti gelbėtojais, o pasijutote laikomi budeliais, tai turėtų būti tragiškai sunku. Dauguma juk augome su svajonėmis padaryti pasaulį gražesne vieta. O šiandien ne vienam Jūsų tenka po savęs palikti ir sudaužytas šeimas, ir ašarų pakalnę. Tai kaip ramiai miegoti naktį?

b) NULIŪDINSIU. TIKRAI NEGALITE TEISINTIS, KAD „GRĖSMES ĮVERTINOTE OBJEKTYVIAI, PAGAL LENTELES“. Lenteles mačiau. Ten pilna absurdų ir dviprasmiškų dalykų. Kad ir tai, jog tikėjimą apie smurto grėsmę šeimoje padidina faktas, jog „tėvai nusiteikę priešiškai“ į duris pasibeldusiems vaikų teisių specialistams. Taip, teoriškai, bendradarbiavimas gal ir labai fainai būtų. Tačiau praktiškai, na kur gi Jūs matėte, kad į intymų bei privatų liūtės, tigrės ar kad ir kiškės urvą patekęs žioplinėtojas būtų priimtas su katutėmis ar bent jau neutraliai? Perspėju, su visu savo asmeniniu susivaldymu ir išsilavinimu, pasibeldus su intencija galimai atimti mano vaikus, kandžiočiausi, riaumočiau ir priešinčiausi iš paskutiniųjų jėgų ir aš. Kitaip šnekant, prieš instinktus nepapūsite! Ir, ne, tai visiškai nereiškia, kad nuo nepageidautinų svečių savo erdvę ginantys tėvai jau yra smurtautojai.

Dar vienas idiotizmas – jei mūsų vaikai atrodo nedrąsūs prieš įsibrovėlius ar jei jie bijo tamsos… Jei jie turi viršsvorį ar nepakankamą kūno svorį… tai jau nusipelno varnelės grėsmės lygio įvertinimui? Kaip psichologė žinau, kad yra šimtai tūkstančių priežasčių dėl ko taip gali būti. Ir, ne, netgi mėlynės ant vaiko kūno visiškai nereiškia, kad šie vaikai patiria kokį nors smurtą namie automatiškai.

Tad, idealiai, ne tik dėl to, kas po tokio „objektyvumo“ laukia pasmerktų ir išardytų šeimų, bet ir dėl Jūsų pačių, pageidaučiau, kad Jūs net nebūtumėte prie tokio darbo prileisti, jei nemylite žmonių. Plius jei neturite bent dešimt metų savo asmeninės terapijos, kurioje būtumėte susipažinę su savo pačių vaikystės traumomis, prieraišumo pobūdžiu, neišsakytais jausmais savo pačių tėvams ar augintojams… Plius jei nesate praėję intensyvių psichologinio stebėjimo įgūdžių kursų. Plius jei nesate susipažinę su socialine, vaiko ir šeimos psichologija. Plius jei niekad nesimokėte ir nepraktikavote savirefleksijos. Plius jei neatpažįstate savo paties susierzinimo socialinėse situacijose. Ar jei nieko nežinote apie savo paties prigimtinį agresyvumą.

c) NUVILSIU, NĖRA TOKIOS TAKOSKYROS, KURI VISUOMENĘ PADALINTŲ Į „MŪSIŠKIŲ ŠEIMOS“ (GEROS) IR „TOS ANOS ŠEIMOS“ („BLOGOS“). Toks dalinimas, deja, būdingas ne tik vaikiškam pasaulio į blogiečius ir geriečius skirstymą. Tai buvo būdinga ir nacių kultūrai, ir prievartinei sovietizacijai. Žydų genocidui. Kodėl apie tai kalbu? Nes ne kartą pastaruoju metu pasidalinus savo nerimu apie be reikalo paimamus vaikus išgirstu – „Jie gi kitokie, KITOKIE, tie Jūsų vaikai. Tai vaikai iš normalios šeimos. Jūs net neįsivaizduojate, kokių šeimų Lietuvoje esama!“ Tad, ar kalbėtojai suvokia, kad būtent paverčiant „tuos anuos“, bent jau savo sąmonėje, „kitokiais“, beveik tik pusiau žmonėmis, bent jau prieš save galima pasiteisinti, kad kažkaip viskas čia ok su valdžia „tiems anokiems“? Jie, atseit, „tiek kitokie, kad gal net nežino, ką daro…“ Tokiu būtu galime (pa)sąmoningai siekti genofondo išgryninimo.

Realiai žmonės nėra lengvai suskirstomi į „blogiečius“ ir „geriečius“. Pamenate, kodėl buvo sustabdyti Milgramo paklusnumo autoritetui ir Stanfordo kalėjimo eksperimentai? Ogi, jie atskleidė, kad BET KOKS žmogus gali tapti sadistu. Tai yra, kad mumyse VISUOSE slypi agresija ir ūmumas. Kuris ypač greitai atsiskleidžia suteikus tam tikras sąlygas: (a) atsakomybės už atliekamą veiksmą perkėlimas kitam; (b) tam tikro iš anksto suponuoto galioje esančio vaidmens atlikimas. Be to, „blogiečiais“ dažniau tampama, kai yra smurto ir traumos patirtis. Dažnas prievartautojas gyveno prievartaujamas, kaip ir dažnas smurtautojas gyveno patirdamas nuolatinį smurtą. Tačiau kol gyvi mes turime galimybę keistis. Tuo mes ir skiriamės nuo bet kokio negyvo daikto.

d) „PAKANKAMAI GERA MAMA YRA LABAI GERA MAMA“. „NĖRA TOKIO DALYKO KAIP VAIKAS. YRA TIK MAMA IR VAIKAS“. Taip kalbėjo ko gero garsiausias britų pediatras ir psichoanalitikas D. W. Winnicott. Nežinau, kodėl dar nesigirdi Lietuvos psichoanalitikų riksmų… Tačiau kai aš dirbu su probleminiais vaikais, dažnai sprendžiu klausimą, ar noriu skatinti vaiko prieraišumą prie savęs ar geriau psichologiškai stiprinti mamą / tėtį, kad jis galėtų tapti pakankamai geru prieraišumo objektu savo vaikams. Vaikai nėra lengvai atskiriami nuo savo pirminių tėvų. Tai tarsi amputacija, kuri pati savaime sukelia jausmą prilygstantį rankos ar kojos amputacijai. Kokia skausminga bebūtų mums mūsų galūnė, jos praradimas mums sukelia dar didesnį skausmą. Greičiausiai turėtume kalbėti ir apie nuolat išliekančių fantominių tėvų reiškinį.

Be to, vaikai savo jausmus suvokia, stebėdami savo tėvus. Jie realiai tėvus laiko savo veidrodžiais. Į juos žiūri, bandydami suvokti, ką jaučia patys. Jie dažnai asmeniškai jaučiasi kalti ir be be jokio kaltinimo už kiekvieną blogą tėvų emociją. Tad bet koks nerimas, o jau nekalbant apie išgąstį ar siaubą tėvų akyse, tiesiogiai traumuoja vaikus. Tad jei kas nors Jums pasakė priešingai, Jums labai LABAI pamelavo.

e) KALBĖTIS, KALBĖTIS IR DAR KARTĄ KALBĖTIS. Efektyvumas yra išsiaiškinime ir pokalbyje. Net jei vaikas mėgina žudytis (kas irgi, pasirodo, kvalifikuojama kaip grėsmės lygis), privalote užmegzti ryšį su tokiu vaiku. Bandyti suprasti, kas vyksta. O kas bus, jei tai yra atvejis, panašus į tokį, su kuriuo teko susidurti man? Kai paauglys prisipažino, jog mintis apie savižudybę jo galvoje sėdėjo nuolat nuo pat vaikystės. Bet jis pirmą kartą realiai MĖGINO ŽUDYTIS TIK paauglystėje, nes TURĖJO (ir tebeturi) tokius nuostabius tėvus…

Ką nors tokio darant, reikia mokėti kalbėtis. O dabar tiesiog žinau apie atvejus, kai vaikai, atvežti į laikiną globą visiškai neparuošti, tam, kas ką tik įvyko. Ir šiaip atplėšimas nuo to, kas įprasta, dažniausiai yra siaubinga tragedija. O dar niekas nieko dorai jiems suprantama kalba nepaaiškino. Psichologai žinome, kiek kartų strese esančiam žmogui tenka sakyti, kad jis išgirstų… O ar tai žinote Jūs?

f) LABAI SVARBU IŠSIAIŠKINTI PRANEŠĖJO APIE SMURTĄ MOTYVUS. Žinoma, yra tikrų gelbėtojų. Dėkinga esu tokiems. Tačiau kartais motyvai gali būti netokie jau geri. Dirbdama su žmonių šeimomis ir santykiais, pernelyg dažnai girdžiu įvairius nesąžiningus grasinimus. Pvz., „mano vaikas augs su manimi ir taškas. Jei reiks tam aš savo buvusios antros pusės psichinę ligą įrodysiu!“. Arba – „negaliu pakęsti savo kaimynų. Aš jautriai miegu, o ten laksto vaikai taip, tarsi jie savo nuosavame name gyventų“. Arba – „na, negali, niekaip negali vyras, koks jis geras tėvas bebūtų, pasirūpinti vaikais vienas“.

g) ATSAKOMYBĖ UŽ LIETUVOS ATEITĮ – NEGEBANČIUS SAUGIAI PRISIRIŠTI ŽMONES – LEIDŽIASI ANT JŪSŲ PEČIŲ. Jei Lietuvoje iki šiol gedime sausio tryliktos aukų, ar neturėtume gedėti ir “Matuko reformos” aukų? Vaikų, kurie sistemai dar tik mokantis ir darant “klaidas”, galimai visam gyvenimui bus pasmerkti nebemylėti, nebeprisirišti. Dirbu su žmonėmis, kurie vos po vienos nesėkmės, vos po vieno mylimo žmogaus praradimo suaugusiame amžiuje padaro reikšmingą išvadą visam gyvenimui – “daugiau niekada nei prie ko“. “Niekad negaliu sau leisti dar kartą išgyventi TOKĮ skausmą. O jo tokio daugiau niekad nebus, jei pajėgsiu nebepamilti nie-ka-da”. Vaikams tai veikia kur kas stipriau. Nes dažnai įtaka padaroma pasąmoningam lygyje.

Tokie suaugę žmonės žmonas ar vyrus gali keisti kaip kojines. Savo pačių vaikams nejaučia ypatingo prieraišumo. Ar to mes norime savo Lietuvai? Manau, tai tikrai bus didelis praradimas. Nes čia, Lietuvoje, priešingai nei daugelyje kitų Europos šalių, lyg šiol turėjom ir jausmą, kad esame savo tautą bei savo artimą mylinti tauta. Kur išplėstinė šeima (seneliai, pusbroliai, pusseserės, tetos ir dėdės) yra kur kas svarbesnė nei kitur. Ir kartu nesame vieni su kitais taip susisaistę, kad netektume savo individualumo…

h) JŪS BŪSITE ATSAKINGI UŽ SPARČIAU NEI BET KADA IŠ LIETUVOS BĖGANČIUS ŽMONES. Iš Norvegijos dėl jų vaikų politikos bėga žmonės. Kodėl Lietuva turėtų būti išskirtine šiuo atveju? Ir, jei sąžiningai, ką patyrę tokios sistemos šluotą ir atgavę vaiką darytume Jūs? Jei paimtumėte mano vaiką, kaip minimum sulauktume jo tikų, tamsos, svetimų žmonių ir institucijų baimės, visokeriopo nesaugumo, o gal net negebėjimo pamilti ar prisirišti ateityje…. Kaip manote, ką daryčiau? Ar rizikuočiau savo šeimai sulaukti tokio likimo dar kartą?

i) TAIP, JŪS GALITE NEIMTI VAIKO IŠ ŠEIMOS, KOL NESATE ABSOLIUČIAI TIKRI. Nes kai galimas smurtas yra pakeičiamas realiu traumavimu, ar tai atrodo jau pakankamai gerai? Siūlau į šeimos gyvenimą žiūrėti kaip į kelionę. Gal net kelionę kalnais. Kur kartais einama labai sunkiai, kartais klimpstama ir gal tai šeimai reikia pagalbos. Tačiau visai nebūtina užsakyti malūnsparnį ar nutraukti vaikų kelionę kartu su tėvais, jei vieną naktį jie su visa šeima miegos ant akmenų. O kitą kartą – gal ir geriamo vandens kelionei pritrūks… Kvieskime „malūnsparnį“ tik tikrai ekstremaliais atvejais. O geriausia – tik tam, kad šeima vėl galėtų būti kartu.

Panašu, išgirdę Matuko istoriją, išsigandome visi. Išsigando ir mūsų valdžios atstovai. Ir tai suprantama. Iš išgąsčio imtasi labai sudėtingus dalykus tvarkyti labai paprastai. Ir tada va taip ir gaunasi. Tačiau kaip greitai dabar besisuktume, Matuko, deja, nebeprikelsime. O pasekmės šiuo metu dar gyviems esantiems žmonėms – reiškiasi, visiems mums – gali būti tragiškos. Manau, turime sustoti elgtis potencialiai žalojančiai.

Pabaigai noriu pasidalinti vieno jau suaugusio žmogaus niekaip netelpančiu į lenteles pasakojimu:

„Pagal naujus motinystės standartus, mano mama būtų laikoma nesėkminga. Turint omeny, kaip dažnai vaikystėje esam pasiklydę, ji net galėtų būti vadinama apsileidusia. Tačiau yra viena problema su tokia išvada. Ji ABSOLIUČIAI neteisinga. Mano mama buvo nuostabi tame, ką ji darė. Tik nesupraskite neteisingai. Ji nesėdėjo ant grindų ir nepadėjo mums žaisti su lego. Ji netempė mūsų iš čiuožyklos į pianino pamokas. Ji netgi nemokėjo vairuoti. Bet ten, kur buvo ji, visuomet buvo saugi vieta mums“

šaltinis: Facebook