Antanas Venclova. Salomėja Nėris mūsų gyvenime

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com... 2018-11-17 16:45:32, skaitė 647, komentavo 2

Kaip kiekvieną lapkričio 17-ąją, minime bene žymiausios Lietuvos poetės, pelnytai tituluojamos lietuvių tautos Lakštingala – Salomėjos Nėries (1904-1945) – gimimo dieną. Ta proga skaitytojų dėmesiui teikiame ilgamečio jos draugo ir bendražygio, A. Venclovos atsiminimus – „Salomėja Nėris mūsų gyvenime“, kur gyvai ir autentiškai nušviečiama Nėries asmenybė, jos visuomeninė laikysena bei idėjinis apsisprendimas.

Su Nėrim teko susitikti 1931 metų vasarą, po to, kai jos eilėraščiai ir žinomasis pareiškimas buvo išspausdinti „Trečiame fronte". Atsimenu saulėtą sekmadienio rytą, kada į mano kambario duris Kaune, Prūsų (dabar Lietuvių) g. Nr. 8 (ten kaip tik buvo „Trečio fronto“ redakcija), kažkas pasibeldė. Buvau neseniai atsikėlęs ir dar netgi nesusitvarkęs, ir man, atsimenu, buvo baisiai nemalonu, kad priverčiau savo viešnią laukti virtuvėje, per kurią reikėjo pereiti į kambarį. Pagaliau Nėris įėjo ir pareiškė, kad ji – „laisva“, t. y. jau išėjusi arba, teisingiau pasakius, priversta išeiti iš klerikalinės „Žiburio“ gimnazijos Lazdijuose.

 

Mano kambarys niekuo nesiskyrė nuo visų studentų kambarėlių, nuomojamų pas siuvėjus, kurpius, pietus duodančias šeimininkes. Jame riogsojo mažas staliukas, pora kėdžių, liesa geležinė lovelė, mažoj spintelėj stovėjo kelios dešimtys knygų. Man norėjosi viešnią kuo nors .pavaišinti, bet namie nieko padoresnio nebuvo, ir, tik ilgai prašoma, ji sutiko išgerti arbatos. Mudu sėdėjome vėl prie vieno staliuko ir siurbčiojome karštą arbatą, kaip tada, prieš kelerius metus.

 

Bet dabar Nėris man pasirodė visai kitokia. Ji tebebuvo labai graži, bet jos veide, figūroje galėjai pastebėti kažkokio žmogiško subrendimo žymių. Joje liko visą amžių jai būdingas švelnumas ir trapumas, bet ne tik iš jos žodžių, o ir iš visos laikysenos jauste jautei, kad per tuos metus, kuriuos mes nesimatėme, ji augo, kentėjo, mąstė. Ji nebuvo kalbi (priešingai, uždara, kartais perdėtai varžli, sunkiai suprantama), bet, matyti, jos sieloje prisirinko daug klausimų, ir ji šnekėjo su manimi kaip su vyresniu ir protingesniu už save, nors nei vienu, nei. kitu atžvilgiu aš nenorėjau ir negalėjau lygintis su ja.

 

– Žiūrėk, Salomėja, kas darosi, – pasakiau aš jai. – Dėl tavo įstojimo į „Trečią frantą“ sukilo kaukti visi pašaliai. Baisu, ką?

 

Ji nusišypsojo kažkaip gailiai, bet drauge ir drąsiai.

 

– Nelengva man buvo, tai tiesa. Aš negaliu suprasti, kodėl žmonėms šis paprastas įvykis padarė tokį įspūdį, ko jie taip dėl manęs jaudinasi.

 

Atsimeni, Salomėja, aš tau rašiau, kad tavo naujas kelias nebus nei lengvas, nei malonus. Bet tu manęs nepaklausei, – priminiau jai truputį juokais vieną savo 

 

laišką. – Ir dabar reakcijos plūdimus mes turime pakelti drauge.

 

– Aš nebijau tų plūdimų, – atsakė Nėris. – Aš giliai tikiu, kad ne buvęs, o dabartinis mano kelias teisingas.

 

Arbatą mes baigėme, bet pastebėjau, kad mano viešnia visai nesirengia išeiti, kad jai labai rūpi su manim pasikalbėti. Ir mudu kalbėjomės bent kelias valandas – apie Tarybų Sąjungą, kurios laimėjimai tuo metu ją ir mane stipriai domino ir žavėjo, apie poeziją, svarbiausia, žinoma, apie Majakovskį, be to, apie Becherį, Vainentą ir kitus vokiečių revoliucinius poetus, kur tuos Nėris, gerai mokėdama vokiečių kalbą, tuo metu skaitė, apie Maskvoje leidžiamą „Priekalą“, kuris „Trečią frontą“ smarkiai kritikavo (slaptais keliais šis žurnalas mus pasiekdavo). Salomėjos aš pastebėjau naują bruožą – ji kalbėjo su manim labai rimtai, tartum tai, apie ką mudu šnekėjomės, buvo jai tiesiog gyvenimo prasmės, netgi gyvybės ir mirties klausimas. Padėkojau jai už neseniai padovanotą man su draugišku užrašu naują knygą „Pėdos smėly“, o ji paraudusi aiškino, kad knygoje eilėraščiai silpni, kad jau dabar, nors knyga neseniai išėjo iš spaudos, ji daugelio joje esančių eilėraščių nebespausdintų. Ji man sakė, kad ir „Trečiame fronte“ įdėti jos eilėraščiai esą silpni, kad jai esą sunku naujoms temoms surasti naują formą.

 

Žiūrėjau į švelnų, gražų poetės veidą, į jos susimąsčiusias, tartum liūdesio kupinas akis, ir galvojau, ar ši be galo jautri moteris, kuri, be abejo, turėjo labai daug iškentėti nuo savo buvusių draugų ir vienminčių, pasirinkusi jiems svetimą ir nepakenčiamą kelią, – ar ji turės pakankamai jėgų eiti tuo keliu toliau. Juk senajame kelyje jos laukė nuolatinis pasisekimas, pripažinimas, šlovė ir, be abejo, nemaža įvairių gyvenimiškų 

 

patogumų. O naujasis kelias – su trečiafronitininkais – be nemalonumų, nieko daugiau nežadėjo. Ir aš atvirai apie tai poetei kalbėjau, bet mano kalba, atrodė, pamažu darėsi jai įžeidžiama, ir aš ėmiau gailėtis, kad buvau per daug aštrus. Matyti, jos posūkis į kairę buvo giliai apgalvotas ir išgyventas, ir ji nebijojo savo silpnais pečiais pakeiti koneveikimo ir šmeižtų, kurie tuo metu plūdo ant jos, ypačiai iš buvusių draugų pusės. Pas mane ant stalo gulėjo, berods, provincijos laikiraštis, kuriame kažkoks rašeiva, prisidengęs slapyvardžiu, eilėraštyje mudviejų pažintį vaizdavo ciniškai ir iškraipytai.

 

Be įžūlaus šmeižto, eilėraštyje buvo aiškių politinių užuominų, kuriomis tartum buvo siūloma susidomėti poete smetoninei žvalgybai. Nėris perskaitė nešvankias eilutes, laikraštį padėjo ant stalo ir tarė:

 

– Kaip aš pažįstu juos, šituos žmones! Tai visa jų logika ir – etika. Kaip visa tai žema ir neįdomu!

"Trečio fronto" Nr. 5 faksimilė - viešas S. Nėries pareiškimas (1931 m.)

 

Mes su Nėrim praleidome ištisą dieną. Šimkus, kuris bene pirmą kartą tą dieną su Salomėja susitiko, ir aš, atsimenu, sumetę paskutinius mūsų turimus litus, nusprendėme savo viešnią nuvesti į gerą restoraną ir pavaišinti padoriais pietumis. Pietavome „Versalyje", ir Nėris tikriausiai stebėjosi, kodėl mels pasirinkome šį 'brangų, ne pagal mūsų kišenę restoraną. Bet mes jauste jautėme, kad mūsų susitikimas turi būti pažymėtas mažute švente, nuoširdžiai ir draugiškai.

 

Visus mus, trečiafrontininkus, labai džiugino tas faktas, kad Nėris atėjo į mūsų žurnalą. Jeigu pirmasis jos eilėraščių rinkinys didesnio įspūdžio mums nepadarė, tai „Pėdos smėly" visiems rodė poetės augimą, ir mes, kad ir turėdami kitus literatūrinius pomėgius, nuoširdžiai žavėdavomės takiais poetės eilėraščiais, kaip „Tremtinio Lietuva“, „Gyvenimo giesmė“, „Kaip žydėj imas vyšnios“, „Pilkam broliui“. Nuoširdžia poetės deklaracija, žengiant į naują kelią, laikėm paskutinį jos knygos eilėraštį:

Jei šiandien šypsaus ir tikiu į gyvenimą,
Tai todėl, kad nueitą kelią nulaužiau
Kaip vyšnios išdžiūvusią šaką.
Sugrioviau altorių,kur melstasi amžiams,
Kur garbinta meilė ir mėlynos pasakos,
Ir tiltą į praeiti visą sudeginau.

 

1931 metų rudenį turėjo išeiti dvigubas „Trečio fronto“ Nr. 6–7. Kiek atsimenu, per pietus „Versalyje" mes kaip tik daug kalbėjomės apie šį būsimą numerį, planavome, ką kuris jam duosime. Nėris jautėsi laisvai ir gerai, nes mes stengėmės parodyti jai kuo daugiau širdies: Ji buvo mūsų draugė, ir mes didžiavomės draugyste su ja.

 

Paskui ilgai vaikščiojome žaliomis Kauno gatvėmis ir kalbėjomės, kalbėjomės. Šimkus entuziastiškai mojavo rankomis, įrodinėdamas, kad „Trečias frontas“ praskins plačius kelius naujajai mūsų literatūrai. Nėris, kaip visada, mažiau kalbėjo, daugiau klausė, bet aiškiai matei, kad ji labai domisi savo naujųjų draugų samprotavimais ir pastabomis apie literatūrą, sąmojais, taikomais literatūriniams priešams. Kartais matei, kaip jos akyse užsidega susidomėjimo žiburėlis, juokas praskleidžia lūpas, ir ji, pakėlusi galvą, smalsiu, draugišku žvilgsniu pažvelgia į kurį nors iš mūsų, o kartais ir nusikvatoja beveik vaikiškai, ir tada mes pajuntame, kad mūsų naujoji draugė kupina neišeikvotos jaunystės energijos, kad ji, nors dažnai atrodo susimąsčiusi, gali būti labai linksma.

 

Pagaliau atsisveikinome. Nėris rengėsi dar užeiti kažkur pas pažįstamus. Ji tvirtai paspaudė, net lyg pakratė kiekvienam mums ranką, labai bičiuliškai ir šiltai.

 

– Būsime draugai,– tarė ji rimtai.

 

Tada mes nežinojome, kad Nėris ligi pat savo mirties iš tikrųjų bus artima, gera mūsų draugė, su mumis surišta bendros kovos. Mes sustojome ir ilgai lydėjome poetę akimis, ji dingo tarp gatvės žmonių. Ir, man rodos, mes tada pajutome, kad į mūsų gyvenimą įėjo kažkas nauja, jauna ir labai gera. Iš karto aplink tartum pasidarė šviesiau.

 

*    *    *

 

Išėjusi iš „Žiburio'“ gimnazijos, Nėris mėgino įsikurti Kaune. Apsigyveno ji prof. Mykolaičio šeimoje. Deja, tuo metu „Trečias frontas“ fašistinės valdžios buvo uždarytas, jo kolektyvas iširo ir organizuotas formas įgijus pažangiosios literatūros sąjūdis bent kuriam laikui buvo užgniaužtas.

S. Nėris su vyru B. Buču ir sūneliu

 

Su Kaune įsikūrusia Nėrim tekdavo dažnai susitikti. Aktualiausias šiuo metu klausimas jai buvo gauti kokį nors darbelį, kuris galėtų suteikti minimalių lėšų gyvenimui. Deja, mes, buvę trečiafrontininkai, patys vertėmės labai sunkiai, tarnybų neturėjome, o tai, ką spausdinome, duodavo mums juokingai mažų pajamų, iš kurių apmokėti menką kambariuką ir šiokius tokius pietus buvo beveik neįmanoma. Manėme, kad jeigu Nėris gyvens Kaune, mes jai surasime kokį nors darbą, bet dabar tai pasirodė nepaprastai sunku. Ir Nėris, greitai išbaigusi savo menkutes 'santaupas, atsidūrė labai sunkioje materialinėje būklėje. Kaip žinia, ji nenorėjo apie tai kalbėti, bet, sutikęs ją, jauste jautei, kad ji neturi net kelių centų būtiniausioms išlaidoms. Kas bjauriausia, ir mes neturėjome kuo jai padėti. Jautėmės tiesiog kalti prieš ją.

 

Tačiau Nėris dalyvauja darbininkams pažangiųjų rašytojų suruoštuose literatūros vakaruose, darbininkų gegužinėse. Per daug aiškiai ji mato savo buvusiųjų garbintojų tikslus ir supranta jų moralę, per daug ryškiai ji jaučia, kur link suka istorijos ratas, kad grįžtų atgal, į reakcijos lagerį.

 

1934 metų rudenį Nėris išvyksta mokytojauti į Panevėžį, aš – į Klaipėdą. Vėliau ji išvažiuoja į Paryžių, išteka, grįžta į Lietuvą ir įsikuria Palemone. Per kelerius metus mudu susitinkame retokai, dažniausiai atostogaudami Kaune. Kada-ne-kada apsikeičiame vienu kitu laišku. Gerai atsimenu labai šiltą, nuoširdų Nėries laišką, rašytą išėjus mano apsakymų rinkiniui „Naktis“, – jame ji pasakė daug gal ir nepelnytų pagyrimų naujajai mano knygai. Aš irgi, nors taip pat retokai, rašydavau jai. Jeigu ilgainiui šie laiškai bus surasti (jie dingo per Tėvynės karą), jie parodys mums tą pačią nuoširdžią, kuklią, bet dvasiškai tvirtą Nėrį, kuri visam amžiui pasirinko naują kelią – su pažanga ir revoliucija, kuri mylėjo viską, kas mūsų literatūroje buvo nauja, pažangu.

 

Dažniau su poete man tenka susitikti tiktai 1939 metais, po to, kai Hitleris užgrobia Klaipėdos kraštą, ir aš, grįžęs į Kauną, pradedu redaguoti „Prošvaistės“ almanacho III knygą, kurioje, kaip ir kituose antifašistiniuose leidiniuose, Nėris aktyviai dalyvauja. Nėris šiuo metu jau gyvena savo namelyje Palemone, dažnai būva Kaune. Atsimenu, kaip ji jaudinosi, kai 1940 m. pavasarį. už antifašistinį eilėraštį, išspausdintą „Prošvaistės“ almanache, maine išmetė iš mokytojo vietos „Aušros“ berniukų gimnazijoje.

 

– Prieš galą, prieš savo galą jie taip siautėja, – sutikusi Kauno gatvėje, pasakė Nėris, su užuojauta spausdama man ranką.

 

Tai buvo jau paskutiniai buržuazinės Lietuvos mėnesiai.

 

*    *    *

 

1940 metai visos mūsų kartos likime žymi esminį persilaužimą.

 

Audringi vasaros mėnesiai liko neužmirštami visiems, ką tų dienų įvykiai vienaip ar kitaip palietė. Pažangiajai inteligentijai, kurios gretose jau nuo 1930 m. dalyvavo Nėris, tai buvo naujo didelio kelio pradžia.

 

Poetė tuo metu mokytojavo Kauno III–joje valstybinėje gimnazijoje (Kęstučio gatvėje). Aš, dar prieš kelias dienas bedarbis, iš gimnazijos pašalintas mokytojas, dabar jau sėdėjau Švietimo ministerijoje Gedimino gatvėje, vis dar negalėdamas apsiprasti su iškilmingu, kilimais išklotu kabinetu ir nauju Liaudies vyriausybės švietimo ministro darbu.

 

Į ministeriją be pertraukos ėjo mokytojai, gimnazijų direktoriai, artistai, kunigai, rabinai, profesoriai – kad ir labai keista, visi jie vienu ar kitu būdu buvo mano vadovaujamos įstaigos žinioje, ir kiekvienas jų, turbūt, galvojo, kad vienu plunksnos brūkštelėjimu čia bus išspręsti visi jiems rūpimi klausimai.

 

Be pertraukos skambėjo telefonas, ir nebuvo galima apsiginti nuo nereikalingų sveikinimų, neįmanoma buvo suspėti klausyti įvairiausių projektų, sumanymų, pasiūlymų.

 

Tarp šimtų interesantų, kurie tomis dienomis perėjo per mano kabinetą, atsimenu mielą Nėries veidą.

 

Berods, ji artėjo viena iš pirmųjų. Buvo įraudusį, laiminga, akys žibėjo, ir buvo gera .matyti ją tokią sujudusią, kupiną džiaugsmo. Ji apkabino mane ir pabučiavo –bene pirmą kartą gyvenime – toks draugiškumo reiškimo būdas tarp mūsų nebuvo įprastas.

 

– Kaip aš džiaugiuos! – tarė ji susijaudinusi.– Kaip aš džiaugiuos, kad prasideda naujas gyvenimas... Ir kaip puiku, kad tu čia...

 

Ėmiau aiškintis nenorėjęs eiti į ministeriją, bet ji tvirtino, kad aš esąs neteisus. Ji pati sakėsi norinti visas savo jėgas skirti poetinei kūrybai ir dėl to atėjusi manęs prašyti atleisti ją iš mokytojos pareigų.

 

– Aplink tiek nauja, jog galva sukasi... Rašyti, rašyti, štai ko aš šiandien noriu labiau už viską... Kiek naujų temų! Kokia puiki nuotaika! Aš jaučiu, kad galiu padaryti kažką gera... Toks puikus laikas...

 

Atsiminiau, kad ministerija kaip tik buvo gavusi pasiūlymą kam nors paskirti stipendiją į Švediją. Nebežinau dabar, kas buvo tai per stipendija, kieno ji buvo sugalvota, bet aš ją priminiau Salomėjai.

 

– Aš visada mėgau keliones, – tarė ji šypsodamasi. – Bet dabar tik keistuolis galėtų pasinaudoti šia stipendija. Važiuoti iš Lietuvos dabar... Ne, Antanai, tu, matyt, norėjai pajuokauti. – Paskui Salomėja staiga pakilo nuo kėdės, tvirtai paspaudė man ranką.– Bet aš tau trukdau... Už durų gi kelios dešimtys žmonių.

 

Atsisveikinome. Aš prižadėjau ją atleisti iš mokytojos pareigų, o ji pakvietė mane į Palemoną, į savo namelį, kuriame niekad ligi tol nebuvau lankęsis.

 

Įtemptai dirbant, nepabaigiamai posėdžiaujant, tą karštą vasarą bent keliams valandoms išsprukti iš Kauno buvo tikra laimė. Už miesto ribos į mane padvelkė laukų ir pievų žaluma. Mėlynas sekmadienio dangus buvo grynas ir ramus. Atvykęs į Palemoną, artinausi prie dviaukščio „lizdo“, kurį susilipdė jaunavedžiai – Bernardas ir Salomėja Bučai, grįžę iš Paryžiaus. Šeimininkai draugiškai sutikinėjo svečius. Jų tarpe, kiek atsimenu, buvo Vincas Mykolaitis-Putinas ir Juozas Jurginis. Kompanija buvo nedidelė, mes vaikščiojame ore, gėrėdamiesi dienos ramybe, ėjome prie Nemuno, stengėmės nekalbėti apie kasdieninius darbus ir rūpesčius. Paskui pietavome gan ankštame valgomajame, mažame, kaip ir visi kambariai šiame namelyje, Ir, berods, vis tiek negalėjome išvengti neminėję tų ištarmių įvykių, kuriuos gyveno mūsų šalis, o taip pat ir Vakaruose vykstančio karo.

 

Nėris, išlydėdama mus iš namų, sustojusi ties varteliais, tarė, ir jos balse aš pajutau išgąstį:

 

– Karas... aš dažnai apie jį galvoju... Ar neužkabins karo paukštis mus savo sparnu?

 

Kažkas iš svečių nusijuokė, pasakydamas, kad toks nerimas – be pagrindo, bet aš dar ilgai atsiminiau poetės žvilgsnį, kai ji tarė šiuos žodžius, jos lūpų judesį, jos pirštus, kurie tvirčiau suspaudė sūnaus rankutę. Ji taip bijojo to, kas neišvengiamai artėjo ir kas atnešė tokias kančias jai, jos Lietuvai, jos didžiajai tėvynei... Ir karo metu, toli nuo tėviškės, dažnai atsimindavau Nėrį, stovinčią ties savo nameliu, rodos, tokią laimingą ir drauge tokią išgąsdintą, bet ligi galo pasiryžusią savo kūnu pridengti sūnelį, tėvynę, vėlyvais žiedais tebežydinčią pievą... Bet man tada neatrodė, kad ši silpna moteris yra tokios atkaklios, kovingos sielos, kurios grožis ne tik man atsiskleidė vėliau, Didžiojo Tėvynės karo keliuose.

 

Nėrį susitikdavau Kauno valstybiniame teatre, Liaudies Seimo posėdžiuose, linksmą ir sujudusią, lyg naujai gimusią. Ją be galo džiugino didieji mūsų gyvenimo pasikeitimai. Ją domino kovotojai dėl laisvės, buvę politiniai kaliniai, neseniai išėję iš kalėjimų. Teatro vestibiulyje pertraukų metu ji dažnai vaikščiojo su jais. Liaudies Seimo narius irgi domino seniai iš spaudos pažįstama ir mylima poetė, kurios eilėraščius plačiai spausdino iš fašizmo išsivadavusios Lietuvos spauda. Atsimenu Nėrį ir Tarybinių rašytojų sąjungoje, buvusiuose milijonieriaus Vailokaičio namuose, vėliau, okupacijos gale, hitlerininkų susprogdintuose. Ypač vakarais čia, gražioje nedidelėje salėje, apstatytoje brangiais baldais, rinkdavosi mūsų rašytojai, kurių tarpe dažniausiai matydavai iš Palemono atvažiavusią Nėrį, Montvilą, Tilvytį ir daugelį kitų. Savo karšta siela visus traukdavo ir savo sąmoju stebindavo Cvirka, tuometinis mūsų rašytojų vadovas. Čia pasikalbėti su rašytojais dažnai atvykdavo senieji revoliucionieriai, ir aš atsimenu, su kokiu susidomėjimu Nėris klausinėjo juos apie pogrindžio kovas, apie keturis komiunarus – jų gyvenimą kalėjime, išvaizdą, būdą, jų didvyrišką mirtį...

 

Dažnai atsimenu Nėrį 1940 metų rugpjūčio mėnesio pirmosiomis dienomis Maskvoje, TSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje. Jauną, energingą, gražią matau ją tribūnoje. Vėl regiu ją su Cvirka, Gira, Korsaku baltojoje Georgijaus salėje. Atsimenu poetę „Maskvos" viešbutyje, susitinkančią su rusų rašytojais – M. Zenkevičium ir A. Šteinbergu, kurie jos poemą išvertė į rusų kalbą. Pirmą kartą pakliuvusi į ilgai svajotą viso pasaulio darbo žmonių sostinę, ji buvo apsvaigusi tada nuo gausybės naujų įspūdžių. Kremliaus rūmai ir salės, įžymiausi Tarybų Sąjungos žmonas, su kuriais dar sesijoje mezgėsi pirmosios pažintys – visa tai buvo labai nauja ir labai įdomu. Poemoje „Bolševiko kelias“ poetė vėliau jautriai ir vaizdingai išreiškė daug tomis dienomis Maskvoje matytų vaizdų ir patirtų pergyvenimų.

 

Per susitikimą su tarybiniais rašytojais „Aragvi" restorane Salomėja Nėris sėdėjo greta Michailo Šolochovo, ir, kaip ji pasakojo vėliau, šis pokalbis „su didžiausiu ir, turbūt, pačiu kukliausiu sovietų rašytoju“ paliko jai gilų įspūdį.

 

Nėris drauge su kitais Liaudies Seimo Įgaliotosios komisijos nariais dalyvavo ir dideliame pobūvyje, kurį šalies vyriausybė surengė Pabaltijo delegatų garbei Kremliaus rūmuose Georgijaus salėje.**

Lietuvos Liaudies Seimo delegatai-rašytojai (iš kairės: P. Cvirka, A. Venclova, L. Gira, S. Nėris ir K. Korsakas) Maskvoje.

 

** Prieš kurį laiką lietuvių emigrantų spaudoje pasitaikė skaityti Ig. Malėno (Malinausko) atsiminimus apie S. Nėrį. Juose, nekalbant iš viso apie tendenciją S. Nėries vaizdą iškraipyti, yra aiškiausių nesąmonių, kurias čia pat norėtųsi kategoriškai paneigti. Ig. Malėnas rašo apie S. Nėries tariamąjį pokalbį su J. Stalinu. Tai nuo pradžios ligi galo prasimanytas dalykas – nei tada, nei vėliau specialaus S. Nėries pokalbio su J. Stalinu nebuvo. Prasimanytas taip pat epizodas, kaip A. Tolstojus S. Nėriai neva rodęs Maskvos Rašytojų namus ir naiviai su ja kalbėjęsis apie lietuvių ir rusų kultūros santykius. Ir kiti atsiminimų autoriaus pasakojimai turi aiškų tikslą – S. Nėrį parodyti ne sąmoningą, giliai įsitikinusią kovotoją dėl Tarybų Lietuvos ir dėl socializmo, kokia ji iš tikrųjų buvo, o apolitišką asmenybę. – Aut. past.

 

Atkūrus Tarybų valdžią, Salomėja Nėris mūsų liaudyje buvo labai populiari. Tuo metu ji daug rašė, ir jos nauji kūriniai itin dažnai rodėsi spaudoje. Lietuvių liaudis savo poetę iškėlė kandidate į deputatus, renkant TSRS Aukščiausiosios Tarybos Sąjungos Tarybą. Iš to laiko man liko atsiminimas, kaip mudu su Nėrim 1941 m. sausio pradžioje dalyvavome rinkiminiame mitinge Utenoje. Nėris labai jaudinosi, kad jai reikės vienai kalbėti, o ji buvo nepratusi – didelė minia ją visada varžė.

 

– Aš galiu jiems rašyti, o ne kalbėti, – šnekėjo ji. – Aš tiesiog bijau išeiti ir viešai kalbėti į tokią didelę auditoriją. Vis man rodosi, kad geriausios mano mintys, kurias noriu išreikšti, tuojau susipainios, ir aš nieko nepasakysiu...

 

Mes buvome kažkokių namų antrajame aukšte. Už atdaro balkono, apačioje, aikštėje, grojo muzika ir su vėliavomis rinkosi žmonės. Jau pradėjo temti, tačiau ką tik buvo pasnigę ir dėl to šviesu. Pagaliau poetė išėjo į balkoną, minia nurimo ir klausė, ką jai pasakys jos kandidatė. Ir Nėris prabilo – iš pradžių tyliu, net truputį drebančiu balsu, kuris pamažu augo, stiprėjo, neprarasdamas šiltos intymios gaidas. Ji kalbėjo neilgai, 

 

bet labai nuoširdžiai, apie tą naują kelią, kuriuo mūsų liaudis neseniai pradėjo eiti, apie tuos laimėjimus, kuriuos ji per trumpą laiką pasiekė, į savo rankas perėmusi įmones, bankus, prekybą, išdalijusi dvarininkų žemę. Poetė kalbėjo ir apie ateitį, tą didelę socialistinę ateitį, kurią lietuvių tauta pradėjo kurti drauge su kitomis tarybinėmis tautomis. Savo kalbą ji baigė eilėraščio posmais, ir minia ilgai plojo, o poetė susijaudinusi, išraudusi, atsigręžusi į mane, patylomis klausė:

 

– Na kaip? Aš taip jaudinausi...

 

– Puikiai, Salomėja,– atsakiau, ją padrąsindamas. – Tau tik ir mitinguoti, – pridūriau juokais.

 

– Ne, ne, – atsakė ji. – Tik viena mane gelbėjo – aš stengiausi kalbėti nuoširdžiai: kuo tikiu ir ką manau. Gal tik tai man ir padėjo... Matyt, su žmonėmis reikia kalbėti taip, kaip jiems rašai, tai yra, paprastai ir atvirai, tada jie tave lengvai supras...

 

Drauge viena mašina mudu grįžome iš Utenos į Kauną. Laukai miegojo po balta sniego danga. Nėris buvo kalbesnė, negu paprastai.

 

– Kaip norisi gyventi! – kalbėjo ji. – Koks įdomus ir naujas darosi gyvenimas! Seniai aš nejaučiau tokio noro dirbti, kaip dabar. Pirmą kartą pradėjau gyventi rašytojo profesionalo gyvenimą. Ir man patinka, kad nebereikia galvoti apie rytdienos pamokas, sąsiuvinius, o aš visą laiką galiu mąstyti apie savo eilėraščius.

 

– Taip, tai tikra laimė...

 

– Ir dar tai, kad jauti, jog tavo darbas reikalingas, jog Ji vertina paprasti žmonės... Man rašo laiškus su sveikinimais, su linkėjimais... Visa tai jaudina ir ragina dirbti geriau...

 

Ji klausinėjo apie maino darbą, ir aš pasakojau apie vyriausybės artimiausius planus – visoje Lietuvoje beraščius išmokyti skaityti ir rašyti, kiekviename miestelyje įsteigti gimnazijas ir bibliotekas, išugdyti daug naujų gerų aktorių, dainininkų, liaudies menininkų. Poetę stebino ir džiugino švietimo ir kultūros srities planų grandioziškumas, ir iš kiekvieno jos žodžio jauste jautei, kaip ji džiaugiasi tuo, jog mūsų gyvenimas, ilgus metus merdėjęs, dabar sujudo ir nesulaikomai veržiasi pirmyn.

 

Ir nepajutome, kaip sumirgėjo Ukmergės, paskui Jonavos žiburiai. Pagaliau nuo Žaliakalnio sutvisko Kaunas – miestas, su kuriuo mum abiem susiję tiek daug neužmirštamų įvykių. Ir šita linksmų žiburių jūra mus tartum šaukė į didelį darbą – Tarybų Lietuvos statybą.

 

1959

 

Šaltinis: A. Venclova. Jaunystės atradimas. V., 1966, p. 600–616.

S. Nėries antkapinis paminklas