Pranas Girkaitis. Ekonominės 1965 m. TSRS (arba Kosygino) reformos kritika
Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com... 2018-11-12 19:49:05, skaitė 289, komentavo 1
Šiuo straipsniu nesiekiama detaliai išnagrinėti visų kapitalizmo restauracijos TSRS peripetijų. Oficialiai šis laikotarpis prasidėjo 1961 m., XXII TSKP suvažiavime priėmus naują partijos programą, iš kurios buvo išmestas esminis naujos visuomeninės formacijos pergalės faktorius – proletariato diktatūra. Kova tarp socializmo ir, deja, po suvažiavimo vis stiprėjančių kapitalizmo liekanų vyko visuose tarybinės visuomenės baruose. Tai galima matyti to meto kino filmuose, perskaityti knygose. Kad ir V. Petkevičiaus „Grupėje draugų“ ir „Paskutiniame atgailos amžiuje“ ar J. Avyžiaus „Chameleono spalvose“.
1965 metų ekonominės reformos deklaruotas tikslas – socialistinės ekonomikos tobulinimas. Tačiau nutylėta reformos esmė – socialistinių, visuomenės interesams tarnaujančių ekonominių instrumentų pakeitimas prekiniais. Gamybos rezultatus pradėta vertinti pagal visą pagamintos produkcijos apimtį ir gaunamą pelną, juos matuojant tik pinigine išraiška (rubliais).
Tam, kad susigaudytume, ką tie reformatoriai „iškrėtė“ TSRS ekonomikai, būtina bent paviršutiniškai pasiaiškinti, kas yra tarybinė socialistinė ekonomika, kuo ji skiriasi nuo kapitalistinės. Be šito nepavyks suprasti tos Kosygino reformos vaidmens istoriniame procese ir jos pasekmių esmės.
Būtina įsidėmėti, kad socialistiniai gamybiniai santykiai neatsiranda kapitalizmo gelmėse, o juos tenka naujai sukurti. Kitaip tariant, socialistinę ekonomiką reikia statyti nuo pamatų.
Klasikai (tik V. Leninas pagyveno ir padirbėjo socializmo statybos pradžioje), dirbę ir kūrę kapitalizmo sąlygomis, išanalizavo kapitalizmo vystymosi tendencijas ir nustatė, kad kapitalizmą pakeisiančioje visuomenėje vyraus betarpiškai visuomeninė gamyba, kuri yra diametraliai priešinga prekiniam kapitalistiniam gamybos būdui. Tačiau konkrečių instrukcijų nepateikė. Viską teko „išradinėti“ patiems „statybininkams“.
Kapitalistinės prekinės gamybos pagrindinis ekonominis dėsnis – vertės dėsnis.
Kas yra vertė? Tai yra vidutinės darbo sąnaudos prekei pagaminti. Trumpiau – darbo sąnaudos. Kapitalistinės gamybos tikslas – pelnas. O pelnas – tai pakeista pridėtinės vertės forma, pasireiškianti kaip viso avansuoto kapitalo padarinys. Trumpiau – pridėtinės vertės forma. Pridėtinė vertė – tai pridėtinio darbininkų darbo dalis, arba tiesiog darbo dalis.
Kaip žinoma, darbo diena sudaryta iš dviejų dalių – būtinojo ir pridėtinio darbo. Būtinoji darbo dienos dalis – kuomet darbininkas „užsidirba“ savo atlyginimą, o pridėtinė – kuomet dirba kapitalisto (šiais laikais vadinamo „darbdaviu“) naudai. Taigi pelnas darbininko požiūriu yra jo darbo sąnaudų dalis (pvz., dabartinėje Rusijoje būtinasis darbas trunka 1 val., o likusią darbo dienos dalį darbininkas dirba kapitalisto labui.)
Socialistinė ekonomika, kurioje gamyba yra diametraliai priešinga prekinei, negali remtis vertės dėsniu ir darbo sąnaudomis. Tuomet kuo gi ji vadovaujasi? Ne verte, o vartojamąja verte. Ir ne darbo sąnaudomis, o darbo ekonomija.
Praeito amžiaus ketvirtojo dešimtmečio viduryje TSRS baigėsi pereinamasis iš kapitalizmo į socializmą laikotarpis ir praktiškai pradėjo vyrauti socialistinis gamybos būdas. Teoriškai jis rėmėsi vartojamosios vertės dėsniu ir darbo ekonomija.
Jei kapitalistinės ekonomikos tikslas – pelnas, tai socialistinės diametraliai priešingas – visuotinė gerovė ir laisvas, visapusiškas visų visuomenės narių vystymasis. Kas prieš šitokį tikslą? Praktiškai niekas. Tačiau norint jį pasiekti, reikia turėti pakankamai laisvo laiko. O tam būtina trumpinti darbo dieną, kuri trumpėja dėl darbo ekonomijos ir dėl darbo našumo augimo.
Tokia teorija.
O kaip realybėje?
Į klausimą, kaip buvo valdomas TSRS ūkis, didelė dauguma atsakys, kad tai buvo centralizuotas, planinis ir valstybinis-administracinis valdymas. Tai teisingas atsakymas. Bet neišsamus. Nes reikia žinoti ir tokio valdymo pagrindus, žinoti ką planuoti, kokius rodiklius kontroliuoti, kaip skatinti gerai dirbančius ir t. t.
Socializmo pirmeiviai – teoretikai ir praktikai, mokslininkai ir organizatoriai, t. y. tie, kurie statė socializmą, atrado, pastebėjo, nustatė, net atspėjo ar apčiuopė tuos pagrindinius parametrus ir metodus. Sovietinės ekonomikos centrinė grandis ar pagrindinė ašis – tai gamybos produktų savikainos mažinimas, didinant darbo našumą.
Ūkinės veiklos vertinimui pasitelktas ne vertės, o savikainos rodiklis. t. y. betarpiškai visuomeninio darbo sąnaudos, reikalingos pagaminti betarpiškai visuomeniniam produktui. Pagrindinis socializmo ekonomikos uždavinys – darbo sąnaudų mažinimas. Visa tarybinės ekonomikos valdymo sistema – nuo viršaus iki apačios, – nuo centrinių organų sostinėje iki įmonių ir net konkrečių darbo vietų dirbo tik tam, kad mažėtų darbo sąnaudos. Šis uždavinys raudona gija ėjo per visus partinius, politinius, administracinius ar visuomeninius to laikotarpio dokumentus. Pvz., po karo TSRS vyko nuolatinis mažmeninių kainų mažėjimas. Gal tai vyko todėl, kad drg. Stalinas buvo toks geras dėdulė? Ar politbiure susirinko tokie geraširdžiai, jautrūs žmogeliai, kurie norėjo dalyti dovanėles tarybinei liaudžiai? Žinoma, kad ne.
Jie objektyviai išnaudojo tas galimybes, kurias suteikė tarybinė ekonomika.
Jei įmonėse mažėja darbo sąnaudos, krenta ir gaminių savikaina. O savikaina yra didmeninės kainos dalis. Mažėjant didmeninei kainai, krenta ir mažmeninė. Taigi, dėl darbo sąnaudų ir savikainos mažėjimo objektyviai formuojasi sąlygos kainų mažinimui. Kitaip tariant, mažmeninių kainų mažėjimas buvo socialistinės planinės ekonomikos sėkmingo darbo objektyvus rezultatas. To laikotarpio darbininkas taip prisimena tuometinę materialinio skatinimo sistemą: „Kai kolektyvui pavesdavo gaminti kokį naują gaminį, visi stengdavosi teikti racionalizacinius pasiūlymus, ką nors išrasti, patobulinti, kad tik mažėtų darbo sąnaudos, išsaugant visus nustatytus techninius ir kokybinius parametrus. Kai tai pavykdavo, visi prie to prisidėję asmenys gaudavo premijas.“
Valdžioje įsitvirtinus Chruščiovui su šalininkais, prasidėjo grįžimas atgal. Reakcingiausias pokytis įvyko politinėje sferoje – XXII suvažiavime iš kompartijos programos buvo išmestas teiginys apie proletariato diktatūrą ir paskelbta bendraliaudinė valstybė, kuri realiame gyvenime virto buržuazijos diktatūra. Taip prasidėjo pereinamasis laikotarpis atgal – iš socializmo į kapitalizmą.
Tuo pat laikotarpiu imamasi ir socialistinę ekonomiką griaunančių žygių. 1957 m. vietoje centralizuotos, planinės vieningo liaudies ūkio komplekso valdymo sistemos įvedama teritorinė (!), o vieningas ūkio kompleksas suskaldomas į teritorines dalis.
Žinoma, būtina atsižvelgti į tai, kad socializmas tėra pirmoji naujos pažangesnės visuomeninės formacijos stadija, kurios vystymasis yra labai prieštaringas. Joje buvo daugybė negatyvių reiškinių – karjerizmas, perteklinė biurokratizacija, vietininkiškumas, iškeliant savo ir savo teritorijos interesus aukščiau visos visuomenės ir šalies... Tačiau iki Chruščiovo jie reiškėsi tik kaip neigiami momentai, su kuriais buvo nepaliaujamai kovojama.
Tokių permainų pasekmės netruko pasireikšti. Pradėjo stiprėti prieštaravimai visuomenėje, net nebuvo įvykdytas eilinio penkmečio planas, kurį teko „pervesti“ į septynmetį ir t. t.
Tuomet grupė draugų iš CK ir politbiuro Chruščiovą „nuėmė“. Atėjo nauji veidai ir, tarsi, pradėjo viską taisyti. Tačiau pamatinio teiginio apie proletariato diktatūrą kompartijos programon nesugrąžino ir šiuo esminiu klausimu pratęsė Chruščiovo pradėtą revizionistinį darbą.
Ekonomikoje jie žengė vieną teisingą žingsnį ir atkūrė centralizuotą valdymą. Bet to nepakako. Įvertinus jų veiklos ekonominį turinį, paaiškėjo, kad visa kita padaryta atvirkščiai. Iki reformų buvę savikainos mažinimo, darbo našumo augimo ir pan. rodikliai buvo išmesti, o jų vietoje atsirado nauji. Taigi planuojant, vertinant ir materialiai skatinant įmonių veiklą imta vadovautis tokiais rodikliais: pelno ir rentabilumo bei produkcijos apimties piniginėmis išraiškomis (rubliais). Trumpai – pradėjo atsigauti prekinė gamyba. O kitaip – kapitalizmas, nes prekingumas pasiekia savo maksimalią galią išskirtinai kapitalistinėje santvarkoje. „Viskas tampa preke“, – skelbia Komunistų partijos Manifestas nuo 1848 m.
Vertinant teoriniu ir praktiniu požiūriu reikia pabrėžti, kad prekingumas egzistuoja ir betarpiškai visuomeninėje socialistinėje gamyboje. Bet čia jis nėra kokia tai sudėtinė dalis, sistemos elementas ar senojo kapitalistinio prekinės gamybos būdo palikimas. Prekingumas tėra tik visumos – socialistinės gamybos, – neigiamas momentas. Klasikai kapitalizmo požymius socializme vadino liekanomis, žymėmis, pėdsakais…
[Prieš atskleidžiant prekingumo, pažangios socialistinės visumos neigiamo momento turinį, vertėtų susipažinti su šiuo trumpu populiariai pateiktu dialektinės logikos intarpu geresniam sąvokos – momentas suvokimui.
Gerai išmanantys dialektinę logiką žino, kas yra momentai. Pasinaudojus prof. Šliogerio pasiūlytais esmo ir niekio terminais bei dialektinio mąstymo metodu, momentus rasime taip: pradžioje yra esmas (esatis). Be jo daugiau nėra nieko. Bet pagalvojus nieką, jis taip pat atsiranda. (Nieką patogumo dėlei pervadinsim niekiu). Bet galvojant niekį, reiškia, kad niekis yra. Jei jis yra, vadinasi jis esmas. Taigi paradoksas, bet pačioje pradžioje niekis ir esmas yra vienas ir tas pats. Jie dar niekuo nesiskiria. Esmas tampa niekiu. Tuo pačiu metu ir niekis tampa esmu. Jie nepaliaujamai tampa vienas kitu - esmas niekiu, o niekis – esmu. Taip atrandama dialektinė kategorija, kuri vadinasi tapsmas.
Tapsme jau yra pirmieji du priešingi momentai. Momentas, kai esmas tampa niekiu ir momentas, kai niekis tampa esmu. (Prisiminkime Internacionalą - „..kas buvo nieks, tas bus viskuo..“). Tam, kad tolimesnis vystymasis nesustotų, tapsmas nugriebiamas.
Pasinaudojus dialektine kategorija – nugriebimu gauname būtį (kaip nugriebus pieną, turime grietinėlę). Kuri yra arba kitaip – kuri egzistuoja. Būties priešybė – nebe niekis, o nebūtis. Kodėl? Todėl, kad esmas ir niekis, kartu su savo momentais liko nugriebtame tapsme. O šis nugriebtas tapsmas jau yra būtis. Jos priešybė – nebūtis, tėra neigiamas momentas, kurį būtis, kaip visuma (ir tuo pat metu teigiamas momentas) turi nuolat paneigti, kad vystymasis tęstųsi toliau. Nuolatinėje priešybių vienybėje ir kovoje būtis vystosi toliau link vis sudėtingesnių savo formų, nepaliaujamai paneigdama priešingus, neigiamus momentus. Tai progresas. Bet tuo pačiu metu vyksta ir atvirkštinis judėjimas. Nepavykus paneigti neigiamo momento, grįžtama atgal – nebūtis tampa būtimi, o būtis - nebūtimi. Tai regresas.
Taigi, po pereinamojo laikotarpio kapitalizmas tampa niekuo, o socializmas – viskuo. TSRS tai įvyko apie 1935 – 36 metus. (P.S.: ikisocialistinėje epochoje kapitalizmas (kaip būtis ir visuma) yra tuo pat metu ir teigiamu momentu, o feodalinės liekanos – neigiamu.) Vystantis socializmui ir jam tampant visuma, kuri tuo pačiu yra ir teigiamu momentu, jo neigiami momentai – kapitalizmo žymės, nuolat silpsta. Tačiau jei socialistinė visuomenė (su savo taip vadinamu avangardu priešakyje), užuot vysčiusi ir stiprinusi save kaip visumą, kuri tuo pat metu yra ir teigiamu komunistiniu momentu, „persijungia“ neigiamų momentų vystymo kryptimi, kurie savo ruožtu, tampa visuma, o socializmas tampa tik tos naujos visumos priešybe - neigiamu momentu, rezultatas logiškas – atkuriamas kapitalizmas, kaip būtis ir visuma. Kas ir bus atskleista žemiau.]*
Prekingumas yra neigiamas socialistinės santvarkos ekonominis momentas, esantis jos viduje, kaip kapitalizmo pėdsakas. Taigi naujosios ekonomikos vystymasis vyksta nepaliaujamoje kovoje su šiuo savo neigiamu momentu. Norint laimėti, būtina nuolat paneigti prekingumą, kaip betarpiškai visuomeninės gamybos priešybę, kuri, savo ruožtu, neigia socialistinę ekonomiką. Ir vystyti, stiprinti betarpiškai visuomeninės gamybos charakterį.
O kas vyko TSRS dėl lybermaniškųjų reformų?
Prekingumas buvo iškeltas į pirmą vietą, t. y. visas ūkis, visa pramonė ir, atitinkamai, planavimas, rezultatų vertinimas, skatinimas ir t. t. buvo nukreiptas į šį neigiamą momentą, net terminas – prekiniai-piniginiai santykiai (!), buvo suprantamas išskirtinai pagal kapitalistinės politekonomijos išaiškinimą… Neigiamą momentą iškėlus pirmon vieton, anksčiau ar vėliau jis taps visuma, neigiančia naujosios visumos neigiamu momentu tapusią betarpiškai visuomeninę gamybą.
Taip ir nutiko.
Ką, pvz., turėjo daryti socialistinės įmonės vadovas, žinodamas, kad jo įmonės, viso darbo kolektyvo įvertinimas, premijos priklauso nuo pagamintos produkcijos apimties rubliais ir gauto pelno? Ar jis sunkiai dirbs, ieškos naujų technologinių sprendimų, tobulins stakles, kels darbo našumą? Žinoma ne, kai yra paprasčiausias sprendimas – didinti kainas. Vietoje plieninių varžtų panaudosi auksinius kokiam gaminiui. Tuomet nereikės gaminti tūkstančių vienetų, o pakaks ir kelių šimtų. Rubliais išreikšta produkcijos apimties kaina didžiulė, pelnas auga, tau premijos ir apdovanojimai. O gyventojams – reikalingiausių dalykų trūkumas ir dėl to kylantis nepasitenkinimas, partijos ideologų vadintas miesčioniškumu, o patogesnio gyvenimo siekiai – smulkiaburžuazinėmis atgyvenomis. Todėl TSRS iš karto pradėjo kilti kainos ir mažėti pigių, kokybiškų prekių pasirinkimas.
Aišku, kad partiniai ir tarybiniai organai atkreipė į tai dėmesį. Kvietė „ant kilimo“, aiškino, barėsi, dalino papeikimus ar net atleisdavo iš pareigų ir paskirdavo naujus. O ką naujas? Ateidavo į darbą ir iš karto atsidurdavo ekonominėje situacijoje, kuri reikalavo kelti kainas, kad didėtų gaminamos produkcijos apimties piniginė išraiška rubliais. Ir mažinti pigių prekių asortimentą. Pasikeitė ir požiūris darbo vietose. Jei anksčiau premijas skirdavo už darbo sąnaudų mažinimą, tai dabar - už pagamintų gaminių sumos piniginę išraišką. Jei darbininkas dirbs taip, kaip iki vadinamųjų Kosygino reformų, jis sieks mažinti darbo sąnaudas gaminiui pagaminti, mažės savikaina ir, atitinkamai, mažės visos gaminių apimties piniginė išraiška. Pamiršk premijas!
Nes premijos buvo skiriamos tik tiems, kurie pagamindavo produktų už didesnį rublių kiekį.
Partiniai ir tarybiniai organai bandė su tuo kovoti ir rasti išeitį. Jie kaitaliojo ekonominės veiklos vertinimo rodiklius, ėmėsi kitų priemonių (pvz., gaminiai su kokybės ženklu), tačiau neatsisakė efektyvumo vertinimo pinigais. Jie skaičiavo ir bendrą produkcijos apimtį, ir prekinę produkciją, ir realizuotą produkciją, ir gryną produkciją, bet niekas nepadėjo. Ir negalėjo padėti iš principo. Todėl, kad neatsisakyta piniginės gamybinių rezultatų vertinimo išraiškos. Todėl, kad ūkio pagrindas buvo pakeistas į savo priešybę.
Ir centralizuota valdymo sistema pradėjo dirbti tam, kad sugriautų socialistinę ekonomiką.
Prekingumas iš momento tapo visuma, prasidėjo prekinė gamyba ir dėsningai nuvedė į visuotinę prekinę gamybą – kapitalizmą su atitinkamomis pasekmėmis.
Todėl finalas – teoriškai dėsningas, nors objektyviai nebūtinas. Socializmas, tiesa, jau tik kaip priešingas momentas prekinės gamybos visumoje, egzistavo iki pat TSRS kolapso ir net ilgokai po to. Tereikėjo vieno kito išmanaus poveikio ir ...
Tačiau sąjunginio ar bent respublikinio lygmens darbininkų ir valstiečių tarybos, profesinės sąjungos, visasąjunginių suvažiavimų delegatai nebuvo pasirengę atimti valdžios iš kompartijos politbiuro ar Centrinių Komitetų rankų, grąžinti proletariato diktatūrą ir sugrąžinti ekonomikai socialistinį gamybos būdą. Buvusio TSKP CK sekretoriaus, prof. Buzgalino ir visos „Marksistinės platformos’’ frakcijos 1990 m. pavyzdys tai tik patvirtina (žr.: Aleksandras Buzgalinas. Kaip valdžia virto pinigais – Tarybų Sąjungos galas).
O kitas buvęs TSKP CK sekretorius, tapęs Rusijos prezidentu, pasirašė dekretą, kuriuo aplamai uždraudė TSKP. Ir avangardo aktyvistai paklusniai nuskuodė tarnauti kapitalui.
Ateities kartoms, kurioms teks dirbti ir gyventi socialistinės ekonomikos sąlygomis, būtina įsidėmėti, kad pagrindinis socializmo ekonomikos dėsnis – tai vartojamosios vertės dėsnis (žr.: Apie pagrindinį socializmo ekonomikos dėsnį).
Darbo sąnaudų mažinimas, nepaliaujamai didinant darbo našumą, – pagrindinis modernios ekonomikos uždavinys. Nepamirštant ir svarbiausio politinio reikalavimo – proletariato diktatūros. Kuri privalo išlikti iki pat galutinės socializmo pergalės visame pasaulyje, kuomet natūraliai sunyks valstybės, skirstymasis į klases ir pats tokios diktatūros poreikis.
* Plačiau apie tai žr. – G. F. Hegel, „Science of Logic“, Cambridge University Press; 2010.
Taip pat skaitykite: