Atimami vaikai. Negalima prisidengus kilniu tikslu skatinti sveiku protu nesuvokiamų reiškinių

Autorius: Laurynas Milasevičius Šaltinis: http://infa.lt/26644/atimami-v... 2018-11-12 12:52:51, skaitė 553, komentavo 2

Vaikų atėmimo ir vilkinimo grąžinti tėvams istorijos. Vaiko teisės.

Labai retai man pramuša tiek, kad komentuočiau viešai tai, ką manau. Bet kai galvoji, kad jau dugnas, ir dar pasibeldžia iš apačios, nebesinori tylėti. Daug žodžių bus, kaip kažkada esu jau sakęs, jei pilnai perskaitysit – nusipirkit kebabą.

Visos situacijos, kur sukeliamos emocijos visuomenėje reikalauja atsargaus vertinimo, kad nebūtų pasiduota „trumparegiškai“ emocijai, pametant „toliaregišką“ tikslą. Galbūt tai provokacija. Galbūt – propaganda, bandymas suskaldyti visuomenę. Bet didžiausia bėda yra tai, kokios reakcijos iš valdžios visuomenė tikisi, ir kokią matome. Pasirodžiusių viešumoje faktų niekas nesugeba paneigti. Natūralu, kad visuomenė priima, jog tokie faktai įvyko.

Negalima toliaregišku kilniu tikslu prisidengus skatinti visiškai sveiku protu nesuvokiamų reiškinių. Aiškinant, kad tai normalu. Jeigu psichologijoje ir vadyboje labiausiai sveikintini pasaulyje yra win-win sprendimai, jeigu konfliktų teorijos sako, kad ne kompromisas, o abiems pusėms naudingas sprendimas tarp konfliktuojančių šalių yra geriausia, Lietuvoje šiuo metu matau loose-loose variantus, kurie jau įgyvendinami, nors žiūrint strategiškai, yra visiškai buki ir destruktyvūs. Papildomai toleruojami ir promoutinami, dangstomi ir teisinami, naudojant absurdiškus argumentus. Visapusiškai, kokiu kampu bepažiūrėtume.

Sukilusi baimė visuomenėje dėl VTAT veiksmų ir „Matuko“ reformos, daugumoje ne dėl to, kad galvoja „mušu ir bijau, kad pagaus, bet kitaip auklėt nemoku“. Pavojingesnė didesnės visuomenės dalies baimė kyla dėl to, kad nemušu, bet, neduok Die, neįtiksiu kaimynui, auklytei, uošvei ar bet kam kitam – ištaikęs proga pakiš tarp tokio priekalo ir kūjo, kad maža nepasirodys.

Kai visuomenė pamatė kiek kompetentingai dirba institucijos žemiausiose grandyse, bet priima gyvenimus lemiančius sprendimus (tiek vaikų, tiek tėvų), plaukai šiaušiasi. Girdi – nemušk ir ramiai gyvensi? Rimtai? Turėtų prilipt tie pakabinti makaronai ant ausų, kai žinai, kad po skundo tavo vaikas (net ir krūtimi maitinamas mamos) gali nuo mėnesio iki pusmečio būt atplėštas nuo tėvų? Matant vertinančių asmenų kompetenciją? Žinant faktų, kad reformos vaisiai po atimto vaiko privedė motiną prie savižudybės? Matant vieną tragiškiausių ryšių su visuomene feilų iš VTAT ir aukščiausios valdžios atstovų? Matant „objektyvumo“ įnešusią vertinimo lentelę, kurioje vienos varnelės užtenka „objektyviai“ atskirti nuo tėvų 0-3 metų amžiaus vaikus, eliminuojant „žm ogišką faktorių“ (įskaitant ir geranoriškumą padėti visai šeimai?

Ta varnelė gali būti ir už indų ploviklį vaikui pasiekiamoje vietoje, jeigu tuo metu buvo plaunami indai apsilankius „svečiams“, jei vaikas bijo tamsos, sapnuoja košmarus, nevalingai šlapinasi gal pilnas pampersas irgi įrodymas? Abu tėvai, vartoję psichotropinių medžiagų (be jokių objektyvių apibrėžimų promilėmis ir pan., gal užtenka po taurę vyno išgerti?). Laiptai – nesaugi aplinka? Perdėtas rūpestis, jeigu pasirodys – irgi aukštos rizikos veiksnys… Paralelinė visata, ne kitaip. Sausai pildyti anketa, nusiteikus paimti vaiką galima iš bet kurios šeimos – vis tiek rasi tą vieną iš 14 išvardintų kriterijų, o jei nerasi – gali drąsiai pritempti. Vyresniems ir du drąsiai rasi, ir daugiau.

Negi tikrai norima privesti visuomenę prie to, kad ji nuolat gyventų baimėje, panašioje į trėmimų laikotarpį? Net pačiam sunku patikėti tuo, ką rašau, bet tai tampa panašu į prieš daugiau nei pusšimtį metų vykusias represijas, kurios irgi rėmėsi uolių tautiečių, įtikėjusių į šviesaus rytojaus komunizmo ideologiją, – skundė savo tautiečius, mat šie marginalai svajojo apie laisvą Lietuvą, arba šiaip buvo darbštesni ir labiau prasigyvenę. Taip stumiant buldozeriu naują reformą kyla akivaizdi grėsmė kiekvienai šeimai. Matau problemą, kad sukilo kovoti prieš šitą tvarką jau main stream’o marginalizuoti. Dėl to daugelis bijo prie jų prisidėti ir tyli. Marginalizuokit ir mane, jeigu šventai tikite, kad sistema veikia sklandžiai ir džiaugiatės tuo arti 1000 atimtų vaikų, o tuos kelis atvejus, kur „galbūt per klaidą“ toleruojate.

Kitas aspektas, kuris turbūt lygiaverčiai svarbus – pavojus valstybei. Dėl valdžios pavojingų sprendimų ir nemokėjimo jų taisyti, iškyla nacionalinio saugumo grėsmė. R. Savukynas labai taikliai savo straipsnyje palietė nacionalinio saugumo klausimą:

”Valstybės tarnautojus ir politikus galima kritikuoti. Tai įtvirtinta Konstitucijoje. Ir tai nėra jokia grėsmė nacionaliniam saugumui. Grėsmė nacionaliniam saugumui kyla tada, kai valdininkai ir politikai savo asmenį sutapatina su valstybe ir iškelia aukščiau už kitus piliečius. Tada atsiranda susvetimėjimas su visuomene“.

Pridėčiau daugiau. Pasitikėjimas savo šalimi. Saugumas, emigracija, laimės rodikliai, emocinis intelektas, patriotizmas, laisvė, meilė savo šaliai, noras ją ginti – visa tai, manote augs?

Propaganda, kaip reiškinys nėra neigiamas. Tai viešieji ryšiai. Prastumti galima ir pozityvią, ir negatyvią idėją. Kaip sako psichologija – prievarta gimdo prievartą. Tai kuo užsiima VTAT, dengdamasi „šventais“ tikslais? Dar sako psichologiniai šaltiniai – prievartos imasi pasimetę ir nežinantys. Laba diena, Lietuva. Tampame policine valstybe, nes institucijos, turinčios jėgos galią pasimetė, nežino kaip eiti pozityvo kryptimi, dėl to nusprendė skubiai ir kietai „veikti“, nepaisant pamatinių Konstitucinių vertybių. Nepaisant instinktų lygmenyje „tupinčių“ vertybių.

Man įdomu, kaip patiems įstatymo iniciatoriams pavyktų susitaikyti su jų vaikų atėmimu, jeigu jie žinotų, kad tai gali trukti iki pusmečio, metų. Net tuo atveju, jeigu nieko ir nepadarė, bet turėjo uolų kaimyną, kuriam neįtiko, o gal per pilnatį anonimas nusprendė telefonu pašmaikštauti, o ir šiaip nepasisekė – papuolė priedurnis nacis, kuris savo vaikystės traumų dėka rado tinkamą darbą, kaip išsilieti ant visuomenės, pačiam prisidengus po įstatymo sparnu?

Ką mato visuomenė po tokių faktų? Pigius atmazus. Kokia žinutė siunčiama visuomenei? Čia ne Don Kichotas prieš vėjo malūnus. Čia pavojingiau valstybės lygmeniu. Spėkit, po kiek laiko apie šią situaciją parašys užsienio žiniasklaida? Įskaitant ir draugiškas, ir nedraugiškas šalis. Įtariu, kad jau rastume šaltinių. Dėka nemokšiškos reakcijos, baimės pripažinti grubias klaidas, nemokėjimo greitai koreguoti padėtį, mūsų valstybės susikompromitavimo kalibras tik didės.

Labai trūksta kokybiško PR. Ir tinkamos strategijos. Suvokimo, kad čia ir dabar pasaulio nepakeisi. Kad kai kurie strateginiai sprendimai reikalauja laiko ir nepaliaujamų pastangų, kad po truputį viskas keistųsi. Jeigu šaukštas deguto sugadina statinę medaus, tai šioje vietoje reikia tiek šaukštų medaus, kad deguto statinėje nesijaustų. Reikia drąsos tai pripažint. Ir reikia suvokimo, kad tik tokiu būdu galėsime laisvai, vieningai, tapti save gerbiančia tauta. Ir ši situacija gali neskaldyti, o vienyti, bet geranoriškumo trūksta, nes sausai slepiamasi už priimtų įstatymų ir poįstatyminių aktų, jie aklai ginami ir teisinami vietoj to, kad atsirastų drąsos pripažinti ir parodyti iniciatyvą staigiai taisant esamą situaciją.

Papildomai rekomenduočiau pasisamdyti PR komandą, kad visą tinkamą turinį pateiktų tinkama visuomenei forma. Kažkas panašaus: „Klydom, staigiai visomis įmanomomis priemonėmis taisome situaciją. Stabdome įstatymo galiojimą. Visi nukentėję kreipkitės, tam paskyrėme papildomų lėšų įkurti atskirą skyrių, kuris turi įgaliojimų bendrauti su visomis susijusiomis institucijomis ir skubos tvarka įvertins aplinkybes bei stengsis kuo greičiau grąžinti vaikus. Ismailovui skubos tvarka pradėjome tarnybinį patikrinimą, bus tikrinami visi atvejai, kur vaikai buvo atskirti nuo šeimų jam dalyvaujant. Papildomai paskyrėme užduotį psichologams sukurti kompetencijos testus ir įvertinti visus VTAT pareigūnus, turinčius teisę atskirti vaikus nuo tėvų.“ Sieksime, kad visuomenė į mus pradėtų žiūrėti kaip į pagalbininkus, semsimės patirties iš Lietuvos policijos viešųjų ryšių skyriaus.

Na ir panašiai, čia PR specai galėtų ir geriau suregzti ir stengtis apšviesti visuomenę, kad žodžius lydi veiksmai. Toks būtų realus abipusiai naudingas sprendimas. Abipusiai – tai ir tragediją išgyvenančioms šeimoms, ir Lietuvai, jeigu ji nenori savęs diskredituoti prieš savo pačios piliečius ir prieš pasaulinę auditoriją. Nesvarbu, rytų ar vakarų.

Teisintis teisės aktais, kaip tai darė VTAT Kauno skyriaus vadovė, nors akivaizdžiai matosi, kad pati supranta žmogiškumo stoką ir perteklinių priemonių įteisinimą? Kita vertus, ji tik įstatymo ir poįstatyminių aktų vykdytoja. Artėjam prie Hitlerio ir Stalino. Teisės aktai niekada istorijoje nebuvo tobuli. Paieškokite google idiotiškiausių įstatymų. Juos kuria tokie pat, kaip mes. Ne šventieji puodus lipdo. Išminties turintys randa stiprybės juos taisyti.

Kovoti su smurtu prieš vaikus reikia ir būtina. Bet ne perteklinėmis priemonėmis. Pagal sausus skubotai priimtus potvarkius dabar turbūt įmanoma atimti vaikus iš absoliučios daugumos lietuvių šeimų, jei labai uoliai taikoma objektyvioji anketa – absoliučiai iš visų. Besigiriant, kad eliminuojamas „žmogiškasis faktorius“. Really? Kokią tai siunčia žinutę visuomenei?

Neatplėškite vaiko nuo bent vieno iš tėvų, jeigu yra nors menkiausia galimybė, tuo girkitės. Sukurkite sąlygas stebėti šeimą. Mobilios komandos negyvens kartu, tai kurkite sistemą, kurioje galėtų gyventi priežiūroje vaikas, bet kartu su mama. Iš kur taip staigiai atsirado tiek kompetentingų globėjų? Man asmeniškai teko liudyti VTAT komandai, kai draugai norėjo įsivaikinti vaiką. Ne globoti. Atsisakę finansinės paramos vien tam, kad bet kada neatimtų, nes tai buvo sprendimas visam gyvenimui. Jiems buvo taikomi ženkliai didesni reikalavimai, nei globoti imantiems.

Galbūt globėjai, jeigu gauna daugiau nei minimumą nuo vieno vaiko, gali turėti teisę priimti ir bent vieną iš tėvų. Sakot radikalu? Manau, kad ne tiek, kiek atplėšti vaiką nuo mamos. Yra sprendimų, kaip neatplėšiant vaiko nuo bent vieno iš tėvų jis galėtų būti papildomai prižiūrimas. Esant „aukščiausiam grėsmės lygiui“, pagal įstatymą – kraštutinės priemonės privalo būti taikomos. Apibrėžkite, kad tai yra akivaizdūs prievartos ar nepriežiūros požymiai, iš kurių galima spręsti, kad gresia pavojus vaiko gyvybei. Ne laiptai, ne mėlynė. Ne nuotolinis teismo popierinis sprendimas pagal sausą anketą nesilaikant nekaltumo prezumpcijos.

Jeigu vaikų teisių apsaugos tarnyba tikrai tokia ir yra pažodžiui, tai net kažkaip keista būtų aiškinti, kodėl reikėtų suvokti, kad šitaip, kaip dabar – būti negali. Bet jei reikia pasigooglinkit kaip traumuojamas vaikas jį atplėšiant nuo tėvų, kokie jie bebūtų. Daug publikacijų yra po naujo JAV prezidento precendento atimant vaikus iš nelegalių imigrantų. Žmogus stengsis išgyvent ir apsaugot savo artimuosius bet kokioje aplinkoje. Koncentracijos stovykloje, diktatūroje, kalėjime, laisvoje demokratijoje, komunistiniame režime. Nesvarbu kur, instinktyviai jis stengsis išgyventi ir apsaugoti šeimą. Mentalitetas lemia, kiek jis mokės rūpintis kitais, visuomene. Prievartos mechanizmai visada iššauks pasipriešinimą. Kaip šeimoje, taip ir valstybėje. Kur link mes stengiamės eiti? Prievartos reikia prieš akivaizdžią grėsmę.

Suprantama, kad grėsmė gali būti veidmainiška, apšmeižta, pilna deziformacijos. Ar šioje vietoje renkamės būti tolerantiški dezinformacijai ir buldozeriu „profilaktiškai“ taikyti kraštutines perteklines priemones, taip padarydami akivaizdžiai daugiau žalos?

Bendravau ne su vienu policijos pareigūnu, keliais psichologais, užsiimančiais praktika tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje. Jau daug psichologų pasisakė ir viešojoje erdvėje. Palaikančių šią sistemą nesutikau, išskyrus pigius reformos iniciatorių argumentus. Bendras vardiklis – viskas bandyta prastumti buldozeriu. Paėjo švelnesnė forma su „smurtas šeimoje“, tolerantiškai sureagavo visuomenė, stumiam rimtesnį – pažiūrėsim, kaip reaguos. Krūva be reikalo prasėdėjusių, nes policijos pareigūnai, net jeigu ir akivaizdžiai mato, kad piktnaudžiaujama galiojančiais teisės aktais, privalo sulaikyti iki 48 val. apkaltintąjį.

Ok, visuomenė susitaikė. Gal dėl to sumažėjo smurto šeimoje, nuostabu. Bet pasitikint pareigūnais, kaip profesionalais, leidus jiems kai kuriais akivaizdžiai pertekliniais atvejais nuspręsti kitaip – nemanau, kad smurto būtų buvę daugiau. Gal kai kurie tuščiai sėdėję nebūtų, įrašo neturėtų. Jeigu šeimoje abu teisiškai pasikaustę ir „netoliaregiški“ karštakošiai – vienam paskundus, kitas paskųs atgal, draugiškai abu pasėdės, o jei yra vaikų – finale abu drauge susitaikę ieškos būdų kaip atsiimti savo vaiką iš laikinų globėjų. Gal mėnesį. Gal metus.

Juokinga? Ne. Absurdiška. Apsimetam, kad visi gyvenam, kaip Alisa stebuklų šalyje? Kiek grėsmių rastų VTAT, jeigu vasarą savam kieme po anoniminio skambučio rastų tėvus, kepančius šašlyką, karštą šašlykinę ir abu įpūstų tiek, kiek dar įstatymas leidžia vairuoti transporto priemonę, pvz 0.2? Įstatymiškai jau ir vyresni gali būti atimti. Jeigu tai priimtina daugeliui, tai aš gyvenu paralelinėje visatoje. Tų, kurie mano vertybių skalėje normalūs, tikrai daugelis pradės svarstyti galimybę keisti gyvenimą iš esmės. Įskaitant geografinę padėtį.

Receptus kūrė daugybė tikrai nekvailų žmonių, nemažai pasitaikė pametusių kelią dėl takelio, arba įsimylėjusių savo ego tiek, kad tikslas pateisina priemones. Leninas, Hitleris, Stalinas, Mao, ir kt. Šiai dienai mūsų lokalioje smėlio dėžėje profesionalai nenustoja stebinti. Mane tai neramina. Būdami laisvi, patys tos laisvės atsisakome. Mirė drakonas, tegyvuoja drakonas. Negi mes tiek primityvūs? Deja, šiai dienai taip atrodo.

Išrinktiesiems: Norite konkrečių pasiūlymų, be kritiško p*zdielinimo? Netoleruokite vaikų atėmimo, jeigu tai nėra tikrai kraštutinė priemonė. Bent jau aiškiai ir suprantamai visuomenei apibrėžkite, kada toleruotina ją naudoti. Reikia 1/5 Seimo, arba 29 Seimo narių kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu įvertinti šį įstatymą ir visus poįstatyminius aktus, anketas, kriterijus. Užteks ir susivienijusios opozicijos. Užtikrinkite, kad vaikai atskiriami būtų esant kritiškiausiai situacijai, kritinis lygis, praktika rodo, nevykęs. Neatimkite nei valandai. Nekabu apie savaitę, pusmetį ar metus, kaip rodo faktai, kad vyksta. Rūpinkitės, kad skubos tvarka būtų vykdomi tokio pobūdžio ikiteisminiai tyrimai. Jeigu tik jų nebuvimas trukdo grąžinti vaiką – tai neatleistina.

Būkite savikritiški. Priimkite klaidas. Lipate ant grėblio. Jis py*tels atgal, norite to ar nenorite. Informaciniame kare šita impotencija apginti prigimtines, Konstitucines ir instinktyvias vertybes irgi bus panaudota ne mūsų naudai. Jeigu dirbate vardan Tos Lietuvos, neturite teisės būti tokie pasyvūs. Net, jeigu didžioji Lietuvos visuomenės dalis yra buka – ieškokite, kaip jiems padėti, o ne bauskite baisesne bausme, nei kalėjimas. Reformuokite reformą. Danijos pavyzdys, berods labiau orientuotas į pagalbą šeimai, tiesa? Tai gal mums ne pakeliui su Norvegiškais pavyzdžiais? Stabdykite įstatymo vykdymą.

Iš politinės pusės – toks situacijos ignoravimas yra savižudiškas. Tai, kad reportažų nėra main stream kanaluose, kad nėra jūsų reakcijos, tai tik gilina problemą. Tyliai jau nepraslydo, jau nerasi nežinančio šių įvykių. Tyla iš galinčių taisyti situaciją glumina. Visuomenė laukia aiškios, įtikinamos reakcijos, kad nurimtų. Cut this sh*t, please. Iš nacionalinio saugumo pusės žiūrint, tai mazochistiška. Tai supriešins Lietuvą viduje, sukompromituos ją vakarų valstybėse, ir šį saldainį ilgai ir su pasimėgavimu čiaumos mūsų kaimynai, nuo kurių norime apsiginti. Net jeigu tai ir provokacija, su ja kovoti reikia kokybiškais viešaisiais ryšiais, rodant iniciatyvą ir atvirai informuojant visuomenę.
Mums, mielieji, iki laisvės dar kaip iki mėnulio. Policine, o ne laisva šalimi tapsime su tokiu požiūriu ir tokia kompetencija. Čia keli priminimai, gal kai kam reikia priminti, kad vaikas irgi žmogus. Tikiuosi įstatymo iniciatoriai ir vykdytojai atpažins teksto šaltinį:

I SKIRSNIS, 5 straipsnis
Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.
Valdžios galias riboja Konstitucija.
Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.
II SKIRSNIS
ŽMOGUS IR VALSTYBĖ
20 straipsnis
Žmogaus laisvė neliečiama.
Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.
Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas.
21 straipsnis
Žmogaus asmuo neliečiamas.
Žmogaus orumą gina įstatymas.
Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar medicinos bandymai.
22 straipsnis
Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.
24 straipsnis
Žmogaus būstas neliečiamas.
Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą.
III SKIRSNIS
VISUOMENĖ IR VALSTYBĖ
38 straipsnis
Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.
Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.
Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją.
Sutuoktinių teisės šeimoje lygios.
Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.
Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.
39 straipsnis
Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą.
Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas.
Nepilnamečius vaikus gina įstatymas.

šaltinis: Facebook