Kaip konstruktyviai išreikšti nepasitenkinimą

Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/kaip-ko... 2018-11-06 09:52:59, skaitė 497, komentavo 1

Sutuoktiniai, mamos ir tėčiai, tėvai ir vaikai – patys artimiausi vienas kitam žmonės… Tačiau kodėl mūsų kalboje tiek daug išsireiškimų, kurie kalba apie santykių problemas? Tėvų ir vaikų konfliktas… Mes mylime savo priešų priešus (apie didesnę močiutės meilę anūkams, nei savo vaikams)… Jeigu muša, reiškia – myli…

Kokia pagrindinė šeimos konfliktų priežastis? Kodėl artimų, vienas kitam brangių žmonių bendravimas primena „sugedusį telefoną“ – visiems puikiai žinomą vaikišką žaidimą? Jūs kažką pasakote greta sėdinčiam į ausį, tas persako sekančiam ir taip toliau, kol jūsų žodžiai, gerokai pasikeitusiu pavidalu, sugrįžta jums patiems. Skirtumas tarp žaidimo ir gyvenimo tas, kad gyvenime mes dažniausiai net neįtariame, kokius žaidimus žaidžiame. „Žaidžiančių“ galvose atsiranda trikdžių, ir kuo svarbesni santykiai, tuo tų trikdžių daugiau. Pašnekovai kažkodėl girdi tai, ką nori girdėti, o ne tai, kas sakoma iš tikrųjų. Arba sako viena, o turi galvoje visai ką kita. Kokie psichologiniai mechanizmai suveikia šiame procese?

Panagrinėkime tipišką šeimyninę situaciją. Vakaras, visi jau pavakarieniavo, žmona mezga ant sofos, vyras sėdi prie kompiuterio. Pauzė užsitęsia ir žmona taria sakralią frazę, nuo kurios taip dažnai prasideda konfliktai.

- Tu visiškai nekreipi į mane dėmesio!

Ši frazė gali tapti tuo siūlo galiuku, kurį patempus galima išpainioti labai sudėtingą tarpusavio santykių raizginį.

Kokiu tikslu ir dėl kokios priežasties siunčiamas šis signalas? Jau šiame etape kyla šiokių tokių sunkumų analizuojant, kadangi moteris gali ištarti šią frazę dėl dviejų priežasčių: arba veikiama šio momento nuotaikos, arba kaip nuskriausta žmona.

Tarkime, ji jaučiasi nuskriausta žmona. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad poreikio bendrauti šiuo konkrečiu momentu ji nejaučia, bet aiškiai įsivaizduoja, kaip turėtų leisti laiką mylintys sutuoktiniai. Nukrypimai nuo moters galvoje susiformavusio modelio traktuojami kaip rimti šeimyninių santykių kodekso pažeidimai. Verta pažymėti, kad vyras gali neturėti nė menkiausio supratimo, kokie modeliai sukasi jo moters galvoje. Žmonai gi atrodo savaime suprantama, kad jos modelis turi būti ir vyro galvoje. O paklausti ar palyginti tarpusavyje savus modelius sutuoktiniai dažniausiai nesusiprotėja.

Įdomiausia nutiks tada, jeigu vyras pasijaus kaltas ir išties išjungs kompiuterį ir pasakys: „Gerai, pabendraukime. Apie ką norėtum pasikalbėti?“ Yra didžiulė tikimybė, kad moteris baisiai sutriks ir nieko nesupras, kadangi, kaip jau buvo sakyta anksčiau, ji neturi jokio noro bendrauti, ji viso labo jaučia, kad santykiai šį vakarą neatitinka jos įsivaizduojamo idealaus modelio.

Panagrinėkite kitą variantą, kai bendrauti moteris nori, tačiau neįsivaizduoja, kaip perjungti į save vyro dėmesį. Kokią reakciją moters replika sukels vyrui? Frazė-priekaištas greičiausiai sukels vyrui kaltės jausmą, o reakcija gali būti pati įvairiausia – nuo gilios atgailos iki noro apsiginti ir pačiam užsipulti agresorę.

Kodėl tokia frazė suprantama kaip priekaištas? Todėl, kad tai klasikinis „Tu-išsireiškimas“, kuriame visa atsakomybė už susiklosčiusią situaciją užkraunama vyrui – TU nekreipi į mane dėmesio.

Ką daryti, kad išsireiškimas, išsaugojęs savo informacinį turinį, nustotų atrodyti kaip priekaištas ir kaltinimas? Tam reikia pakeisti akcentus, kalbėti ne apie pašnekovą, o apie save, prisiimti sau atsakomybę už tai, kas vyksta – AŠ taip regiu ir jaučiu šitą situaciją.

Palyginkime du signalus:

• Tu visiškai nekreipi į mane dėmesio!

• Kai visą vakarą sėdi prie kompiuterio, man skaudu ir netgi kartais atrodo, kad tu manęs visai nemyli. Norėčiau daugiau laiko praleisti drauge, ką galėtume sugalvoti šia tema? Gal nueinam į kiną? Aš užsakysiu bilietus…

Antrasis signalas – jau nebe abstraktus kaltinimas. Pirma – jame yra konkrečios informacijos, su kuria nelabai pasiginčysi: mano akys tikrai mato tave, sėdintį prie kompiuterio. Antra – aš suvokiu, kokius jausmus patiriu ryšium su pateiktu faktu: man skaudu. Trečia – jausmus atskiriu nuo minčių, suprantu, kad galbūt klystu, galbūt man taip tik atrodo, kad tu manęs visai nemyli. Ketvirta – aš aiškiai žinau, ko man norėtųsi: noriu daugiau laiko praleisti su tavimi. Ir, pagaliau, penkta – aš turiu savyje jėgų išspręsti šią situaciją, aš turiu idėjų, kaip tai padaryti: pasiūlau užsakyti bilietą į kiną.

Su didele tikimybe galima teigti, kad vyras šioje situacijoje palaikys iniciatyvą ir neišpūs konflikto.

Panagrinėkime kitą pavyzdį. Barnis jau aprimo, abu suprato, kad skandalas kilo visiškai tuščioje vietoje, dabar kur kas lengviau mąstyti ir kalbėti apie tai, ko aš iš tikrųjų norėjau… Tačiau kai jis, purvinais batais per ką tik išplautas grindis!!!… Žodžiai, smerkiantys jo elgesį, patys išsprūsta. O vyras automatiškai atsikerta. Ne visada korektiškai. Abu vėl tampa tarp jų susiklosčiusio automatiško bendravimo įkaitais.

Ištrūkti iš tokio automatizmo padės aiškus suvokimas, kas šiuo konkrečiu momentu vyksta: aš matau purvinas pėdas ant grindų, jaučiu, kaip kaupiasi pyktis… STOP! Ko aš dabar noriu? Išlieti susikaupusius jausmus ant vyro galvos, ar būti išgirsta ir suprasta?

Toks paprastas būdas leidžia išvengti daugybės potencialių konfliktų.

Kiekvienas iš mūsų turi pasirinkimą: žaisti toliau „sugedusį telefoną“, reikalaujant, kad partneris pats atspėtų, ko jums iš tikrųjų norisi, ar išbraukti šį žaidimą iš savo santykių. Kad tai įvyktų, reikia suvokti savo mintis, jausmus ir troškimus, o taip pat labai atsakingai ir atsargiai parinkti tuos jausmus ir troškimus įvardijančiis žodžius.

Šaltinis