Kvaili žaidimai, kuriuos žaidžiame, nuteisę protingus veidus

Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/kvaili-... 2018-11-05 10:45:10, skaitė 635, komentavo 1

Vienas iš labiausiai nelogiškų žaidimų, į kurį leidžiame save įpainioti, susijęs su absoliučiai nerealiais lūkesčiais kitų žmonių adresu. Kai šitų lūkesčių žmonės nepateisina, mes pykstame, jaučiamės įskaudinti, ištinka nervų priepuoliai ir t.t. Klasikinis tokio mąstymo pavyzdys – daugumos mūsų reakcija į girto žmogaus elgesį.

Taigi, sutikome girtą žmogų. Jo būsena mes neabejojame, puikiai žinome, kuo žmogų paverčia alkoholis. Ir jeigu mes įpykstame dėl to, kad girtuoklis elgiasi būtent taip, kaip jam „priklauso“, tai kaip būtų galima paaiškinti tokią keistą mūsų reakciją? Kas šioje situacijoje labiau neadekvatus? Tas, kuris prisigėrė ir elgiasi kaip prisigėręs, ar mes, kurie iš girto žmogaus kažkodėl tikimės blaivaus elgesio?

Jeigu mes žinome, kad dėl alkoholio žmogus gali tapti agresyvus, pernelyg plepus, nesilaiko ant kojų, tai kodėl stebimės, kai jis visa tai daro? Ar verta tikėtis iš jo blaivaus ir protingo elgesio? O gal mums patiems vertėtų adekvačiai reaguoti į situaciją ir neleisti, kad girtas žmogus mumis manipuliuotų?

Pradėjau nuo tokio pavyzdžio todėl, kad toliau nagrinėjamos situacijos ir pateikiami mąstymo pavyzdžiai labai primena tokius lūkesčius, kad girtas turi elgtis kaip blaivas. Šitas mąstymas smarkiai apnuodija mums gyvenimą.

„Mano vyras – labai nekalbus žmogus. Labai pergyvenu, kad jis taip mažai su manimi kalbasi„. Tai ko jūs iš jo norite ir laukiate? Jeigu vyras tylenis, tai nusiminti dėl jo absoliučiai natūralaus jo nekalbumo yra mažų mažiausiai keista.

„Mano sūnaus visiškai nedomina sportas. Aš labai dėl jo jaudinuosi. Į kokius tik būrelius jo nebuvome užrašę, jis taip niekuo ir nesusidomėjo“. Kaip gali susidomėti sportu vaikas, kuriam nepatinka aktyvūs žaidimai? Kas čia neadekvatus – vaikas, ar tėvai? Berniukas, kuris elgiasi absoliučiai prognozuojamai, ar jo tėvai, kurie laukia iš jo absoliučiai nerealių dalykų?

• „Dukra amžinai vėluoja. Aš tiesiog įsiuntu, kai ji nespėja ateiti sutartu laiku“;

• „Aš maniau, kad dukra mokykloje bus pirmūnė“;

• „Tu nevaikštai kartu su manimi į parduotuves!“;

• „Tau nusispjauti, kad visi turi automobilius, o mes pėstute vaikštome!

Tokių pavyzdžių sąrašas begalinis. O esmė labai paprasta – pykti dėl visiškai prognozuojamo ir tipiško žmogaus elgesio, kaip patys tikriausiai suprantate, labai neprotinga ir visiškai beprasmiška. Tai ir yra tasai principas „Tikėtis, kad girtas elgsis kaip blaivas“, ir šis principas mūsų gyvenimo niekaip nepakeičia, vien tik apnuodija. Ar ne paprasčiau galų gale suvokti, kad jeigu kažko iš žmogaus laukiame ir tikimės, tai dažniausiai ne jis mus nuvilia, ne jis nepateisina mūsų lūkesčių, o kad tai neišsipildo mūsų pačių norai, kad žmogus elgiasi ne taip, kaip mums norisi, kaip tikimės, kaip laukiame, kad jo elgesys ne toks, kokį mes patys sau susifantazavome. Iš tikrųjų tame žmoguje nieko panašaus nebuvo, nėra ir negali būti. Dėl to ne jis mus nuvilia, o mes patys save apgauname, paskui pergyvename, dejuodami, pykdami, keldami skandalus ir t.t.

Tą patį galima pasakyti ir apie tarpasmeninį bendravimą.

Daugelis mūsų palankiau žvelgia į kitus, nei į savo artimuosius, nekalbant jau apie save pačius. Pavyzdžiui, jeigu draugas, atėjęs į svečius, išlaistė gėrimą ant stalo, mes greičiausiai pasakysime, kad nieko baisaus, tuojau išvalysime. O štai su nuosavu vaiku kalba bus visai kita: „Pažiūrėk, ką pridirbai! Kada pagaliau nusiraminsi ir suprasi, kad sėdi prie stalo? Staltiesę sugadinai!“ O save dažnai laikome nerangiais nevėkšlomis, kuriems amžinai nieko nesigauna.

O dabar įsivaizduokime situaciją, kad kokia nors šeima atsidūrė ant skyrybų slenksčio. Kokius žodžius dažniausiai girdime? „Pagaliau įgysiu laisvę“. Kodėl tapo normalu skyrybas laikyti būdu išsilaisvinti, netgi jei apie tai kalbama juokais? Nejaugi santuoka – tai vergovės sinonimas?

O juk santuoka išties tampa kalėjimu ir nelaisve, jei šeimoje nejaučiame laisvės, nes gyvename pastoviai teisindamiesi ar bijodami, kad mūsų nesupras. Jei pašalinsime šiuos du faktorius, daugumą santuokų, pasibaigusių skyrybomis, galima būtų atkurti.

Draugystė – tai jausmas, trunkantis visą gyvenimą, tai tarpusavio santykiai, kuriuose nė viena bendraujanti pusė neprivalo nieko įrodinėti. Tikras draugas neturi jokių lūkesčių, išskyrus vieną: kad jūs visada liktumėte savimi, o sąžiningumas tampa tokių santykių kertiniu akmeniu. Dėl to kiekvieną kartą, kai su kažkuo bendraujate, įskaitant save patį, paanalizuokite požiūrį į draugystę ir pradėkite bendrauti su šeimos nariais ir kitais žmonėmis naudodami draugystei būdingus kriterijus.

Būkite sąžiningi ir teisingi savo ir aplinkinių atžvilgiu, tada dauguma visiškai nereikalingų nusivylimų ir nuoskaudų jus aplenks iš tolo. Atsikratykite principo „laukti iš girto žmogaus blaivaus elgesio“. Tame tarpe ir kontaktuodami su savimi.

Kokiu būdu galima tai padaryti?

Pirmasis žingsnis

Išbraukiame negatyvius apibendrinimus. „Visi vyrai – apgavikai“, „Pinigai yra blogis“, „Toks jau aš gimiau“, „Viskas blogai baigsis“ – tai bene labiausiai paplitusios frazės, trukdančios bendrauti. Laikantis tokių nuostatų, sunku būti nepriklausomu, laisvu ir laimingu. Kad jų atsikratytume, pakanka pripažinti, kad tai ne mūsų asmeniniai įsitikinimai, kad jie susiję su kažkokių kitų žmonių patirtimi arba juos mums įskiepijo artimieji. Išsiaiškinkite, ko norisi būtent jums, kuo jūs tikite iš tikrųjų. Turite suvokti, kad viskas, kas su jumis vyksta – tai jūsų ir tik jūsų asmeninis pasirinkimas ir sprendimas. Jei su jumis blogai elgiasi, reiškia, jūs pats leidžiate kitiems taip su jumis elgtis. Neapsiribokite pokalbiais, ryžkitės poelgiams ir tikėkite poelgiais, o ne žodžiais. Neužsiimkite tuo, prie ko širdis nelinksta ir nesitenkinkite jums įpirštu bendravimo stiliumi. Orientuokitės į save, į savo vidinio „aš“ komfortą.

Antrasis žingsnis

Liaukitės daryti apibendrinimus! Klaidingose, apibendrinančiose išvadose, kaip taisyklė, naudojami žodžiai „niekada“, „niekas“, „visi“, „visada“, „amžinai“, „visi kiti“. Dar daugiau – mes dažniausiai norime visko iš karto, o kai negauname, nusimename taip, tarsi ką tik visas gyvenimas sugriuvo. Užsiimkite konkrečiais reikalais, naudingais ir maloniais, o dar geriau – ir vienais, ir kitais tuo pat metu. Susikoncentruokite į procesą, pajauskite, kaip keičiasi nuotaika. Pavyzdžiui, netgi banaliai tvarkant namus galima pajausti džiaugsmą, kai užsiimi šita veikla (rutiniška, privaloma, įkyrėjusia) pastebėdamas, kaip pasikeičia namai, kokie jie tapo jaukūs ir švarūs. Nereikia įstrigti ties mintimis, jog niekam niekada tai neteikia laimės. Išmokę pradžiai su meile ir džiaugsmu atlikti paprastus darbus, labai greitai pastebėsite sukrečiančius rezultatus ir kituose reikaluose.

Trečiasis žingsnis

Išmokite matyti, girdėti ir jausti realybę, o ne ją programuoti. Galima sėdėti ir kankintis, pripaišant žmonėms įvairiausias mintis apie tai, ką jie atseit apie mus galvoja, vietoje to, kad tiesiog pasikalbėtume, pasidalintume savo baimėmis, abejonėmis, nerimu. Galima bijoti situacijos ar jos vengti, laikyti ją neįmanoma ir nepasiekiama, o galima patikrinti, ar tikrai ji tokia neįmanoma. Pavyzdžiui, galima sėsti prie vairo ir išmokti vairuoti, vietoje to, kad ilgą laiką dejuotumėte, jog ši veikla jums neįveikiama. Patikrinkite praktiškai, ar atitinka realybė tai, ką įsivaizduojate.

Ketvirtasis žingsnis

Iš naujo išmokite svajoti. Vaikystėje mes visi mokėjome svajoti ir tikėjome norų išsipildymu. Kam to reikia suaugusiam žmogui? Svajonė turintis žmogus sugeba įveikti bet kokius apribojimus. Svajonės generuoja vaizdinius, o šie – įkvepia, palaiko ir ragina žengti į priekį, netgi kai baigiasi jėgos. Pradėkite dieną nuo svajonės: įsivaizduokite po keliolika minučių per dieną visiškai prieinamus dalykus: baldus, automobilį, namus, santykius, kurių norėtųsi turėti. Ir dar tiek pat laiko skirkite tiems dalykams, kurie atrodo visiškai neįgyvendinami: „Noriu, kad žmonės sugebėtų teleportuotis!“ Leiskite savo mintims skrajoti ten, kur jų nepasieks jokie ribojantys, pančiojantys įsitikinimai ir logika. Labai greitai pastebėsite, kaip į gyvenimą pradeda ateiti pokyčiai.

Penktasis žingsnis

Būtina užblokuoti nesėkmės baimę. Mes jau daugybę kartų apie tai kalbėjome. Tokios baimės priežastys, kaip taisyklė, slypi vaikystėje, kai mums neleido kažko daryti, ar priekaištavo ir šaipėsi, jei kažkas nepavykdavo: „Tau nesigaus, tu nemoki. Matai, aš gi tau sakiau, daugiau nelįsk!“ O viskas, ko tada reikėjo – viso labo padėti, padrąsinti! Ką gi, dabar galite padėti sau patys. Patikėkite savimi, nieko nelaukite ir nesitikėkite iš kitų, įveikite nesėkmės baimę. Išsikelkite sau tikslą. Pradžiai galima visiškai nereikšmingą, pavyzdžiui, perskaityti knygą, kurią kažkada pradėjote, o paskui metėte šalin. Formuluokite savo uždavinius kaip: „Aš norėčiau…“ Padarykite tai. Tapkite sau pačiu reikšmingiausiu autoritetu. O kaipgi kitaip? Kas, jeigu ne jūs pats apie save žinote tai, ko nežino niekas kitas?

Išvados

Elgesys yra tai, ką mes darome. Kartais jį galima pakeisti, kad pasiektume kažką gyvenime.

Mintys yra tai, kas vyksta mūsų prote Pavyzdžiui, kai mąstome, spręsdami matematikos uždavinį, kai vertiname, renkamės: ar verta pirkti šitą suknelę, jeigu ji patinka mano draugei, bet nesu tikra, kad ji man tinka?

Jausmus dar vadina emocijomis. Tai mūsų pergyvenimai, susiję su įvairiais įvykiais. Jausmus galima ir fiziškai pajausti, pavyzdžiui, silpnumą kojose, kai išsigąstame. Jausmus galima suvokti: suprasti, kokį jausmą jauti šiuo konkrečiu momentu. Jausmai padeda suprasti, kas mums gerai, o kas blogai, dėl to galime imtis kokių nors veiksmų, pavyzdžiui, pabėgti, jeigu baisu, arba paprašyti pagalbos, jeigu liūdna ar vieniša. Nėra gerų ar blogų jausmų – tai mūsų pačių dalis. Jausmai gali būti silpni, normalūs, stiprūs. Pavyzdžiui, galite pajausti nuoskaudą, supykti ar įtūžti.

O štai veiksmai, kurių galime imtis, skatinami jausmų, gali būti arba geri, arba blogi. Pavyzdžiui, kai nuskriaudžiate kitą žmogų tik todėl, kad jis jus įžeidė. Ir štai čia pats laikas prisiminti vieną pamokomą istoriją.

Gyveno kartą neįtikėtinai pikta ir nuodinga gyvatė. Kartą ji sutiko išminčių ir apstulbinta jo gerumo bei išminties, prarado visą savo įtūžį. Kadangi be pykčio gyventi negalėjo, tai atėjo pas išminčių patarimo: „Kaip man toliau gyventi?“ Išminčius patarė liautis kandžioti ir gąsdinti žmones, gyventi tyliai ir taikiai, nedaryti niekam žalos. Taip ji ir padarė. Tačiau kai tik žmonės sužinojo, kad gyvatė nepavojinga, ėmė mėtyti į ją akmenis, tampyti už uodegos. Gyvatei prasidėjo sunkūs laikai. Pamatęs, kas su ja vyksta, išminčius tarė: „Aš prašiau, kad tu nebekeltum žmonėms kančių ir baimės, bet juk aš nesakiau, kad jų nereikia atbaidyti nuo savęs savo šnypštimu“.

Moralas: nėra nieko baisaus šnypšti ant priešo ar blogo žmogaus, kad parodytum, kad esi pajėgus už save pakovoti ir žinai, kaip priešintis blogiui. Tik reikia būti atsargiam ir nedemonstruoti atviros agresijos. Reikia išmokti priešintis blogiui, pačiam nedarant niekam žalos.

Šaltinis