Kolaborantas ir išverstaskūris Č. Iškauskas draskosi fufaikę ant krūtinės: "Kada uždrausime komunistinę ideologiją?"

Autorius: Česlovas Iškauskas Šaltinis: http://alkas.lt/2018/11/03/c-i... 2018-11-05 10:41:48, skaitė 504, komentavo 3

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

LDiena.lt
Pradžiai, gerbiamieji skaitytojai, siūlau jums perskaityti Povilo Gylio komentarą, skirtą šiam Č. Iškausko pasisakymui:

Buvau komunistas. Česlovas Iškauskas, kiek žinau, taip pat. Dabar jis - landsbergietis ir antikomunistas. Būna. Mano nuomone, šiandien didžiausia grėsmė Vakarų civilizacijai ir Lietuvai yra individualistinė hedonistinė pasaulėžiūra su jos neoliberaliu ekonominiu mokymu.

Klausimas - ar ne rinkos fundamentalistų užsakymu pasirodo tokie tekstai. Jie padeda nukreipti dėmesį nuo laukinio kapitalizmo apraiškų mūsų gyvenime. Daliai žmonių vis dar patrauklus faktinio šalies vadovo šūkis "Mušk komunistą" . Noriu paklausti, kurį: Gylį ar Iškauską. O gal abu? Bet tuomet gerb. Česlovas demonstruoja politinį trumparegiškumą...

---

Šiuos samprotavimus paskatino spalio 30-ąją Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) laisvės centro surengta diskusija „Neužbaigti darbai – Lietuvos dekomunizacija“. Šešios dešimtys joje dalyvavusių jauno amžiaus ir pagyvenusių, savo kailiu komunizmo nagus patyrusių žmonių iš esmės buvo vienminčiai, nors būta ir tylėjusių (bijojusių?) arba nebylių šio viruso nešiotojų.

Baimės dar daug

Jei kas tvirtintų, kad su komunizmu Lietuvoje baigta visiems laikams, į tokį naivuolį žvelgtume kaip į ateivį iš nežinomos planetos. Nepriklausomybės atgavimas 1990-ųjų kovą toli gražu nereiškė, kad komunistinė ideologija praranda palankią dirvą ir išraunama su šaknimis. Per ilgus dešimtmečius jį persmelkė smegenis, paveikė asmenybes, buvo prikaišiota į įvairias gyvenimo kerteles. Kolaboravimas su komunistiniu elitu, pasyvus laukimas „geresnių laikų“, susitaikymas ir abuojumas leido tarpti komunistiniam virusui.

Dar ir šiandien daugelis, priklausę „šlovingajai“ visagalei SSKP, o paskui ir LKP, nors ir nebuvo svarbūs šios mėsmalės mašinos sraigteliai, vengia iškišti galvą ir prisipažinti tarnavę antitautinei galybei. Kodėl? Bijo, slepia juodus darbelius, nenori komplikuoti savo vaikų ir anūkų gyvenimo, puoselėja kitokius lūkesčius? Ir viena, ir kita. Manau, kad Lietuvoje susiklostė „užsistovėjusios balos“ atmosfera, kuri palanki veistis ir daugintis arba bent nekliudomai egzistuoti svetimos ideologijos užkratui.

Viena iš minėtos diskusijos dalyvių, partizano duktė visus nustebino liudijimu, kad kažkurioje ministerijoje, kurioje ji neseniai dirbo, žmonės bijojo pasakoti apie tremtis, pažįstamus partizanus, juo labiau apie tėvus ir senelius, dalyvavusius pokario pasipriešinime. Neįtikėtina. Ministerijos vadovybė, sakė moteris, netoleravo tokių pasakojimų, nes esą „jie niekaip nesusiję su tiesioginiu darbu“. Už tai galėjai sumokėti paliuosavimu…

Sovietinė simbolika – komunistinis atributas

„Laisvės ir demokratijos ėjimas pirmyn paliks marksizmą-leninizmą istorijos pelenų krūvoje“, – Jungtinės Karalystės parlamente kalbėjo JAV prezidentas Ronaldas Reiganas, paskelbęs karą komunizmo ideologijai visame pasaulyje. Anaiptol. „Nepaisant to, kad Lietuva išsilaisvinusi iš okupacinio komunistinio režimo pančių, jau beveik 30 metų kuria savo laisvą ir demokratišką ateitį, totalitarinio režimo simboliai vis dar puikuojasi dažno miesto ir miestelio gatvėse, aikštėse ar net sostinės Vilniaus širdyje, tarsi liudydami, kad totalitarinė-komunistinė ideologija dar gyva,“ – po diskusijos rašė portalas Lrt.lt.

Sovietiniai komunistiniai simboliai dar gajūs turguose, nelegaliose prekybos vietose, miestų ir miestelių teritorijose, ypač „išvaduotojų“ kapuose, kuriuos tvarko ir globoja vietos valdžia bei Rusijos ambasada. Čia netrūksta visokių insinuacijų, nuolaidžiavimo svetimai propagandai, kažkokios baimės, neatsakingumo ir antipilietiškumo. Tas rusų kario „išvaduotojo“ šalmas su penkiakampe žvaigžde tarsi ir nieko nereiškia, bet iš tikrųjų tai atributas, kuris kai kam žadina nostalgiją sovietiniams laikams, pasididžiavimą totalitariniam režimui. O kai prie tokių simbolių dedamos gėlės, skamba šovinistinės kalbos, nejučia gali pasijusti ne savo Tėvynėj…

Gal ši simbolika ir nėra pavojingiausias sovietinis palikimas šių dienų Lietuvoje, tačiau, anot pranešėjo Vladimiro Laučiaus, būtina turėti omenyje, kad dabartinis Kremliaus režimas informaciniuose išpuoliuose prieš Vakarų valstybių visuomenes puikiai pritaiko ir išnaudoja komunistinę sovietinę ideologiją, todėl kalbėti apie dekomunizaciją yra prasminga. Pridursiu – ir būtina.

Estija šiame procese mus taip pat lenkia

Komunistinė ideologija sėkmingai naudojo savo represinius aparatus, ypač KGB. Dar ginčijamasi, kas iš jų – SSKP ar KGB – buvo komunistinio elito viršūnėje, kas kam buvo atskaitinga. Čia net nekalbama apie eilinius KP narius, kurie dažniausiai būdavo įviliojami į struktūras grynai utilitarinėmis gėrybėmis, sėkminga karjera, socialinėmis galimybėmis, lengviau gaunamais butais, profsąjunginėmis lengvatomis. Skiriamasis jų bruožas nuo represinio komandinio elito buvo įsakymų davimas ir veiksmų koordinavimas. Būtent šiuos veikėjus mes turime pasmerkti teisinėmis priemonėmis, sakė diskusijoje Seimo narys Audronius Ažubalis.

Anot jo, nuo to turėjo prasidėti dekomunizacija. „Tačiau įvyko priešingai, nes buvo daugiau ar mažiau nuteisti tik jų vykdytojai – žmonės, priklausę sovietinėms saugumo struktūroms“, – tvirtino jis. Prieš 20 metų 1998 m. balandžio 21 d. Seimas priėmė Baudžiamojo kodekso bei Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo įstatymą, kuris 1992 m. balandžio 9 d. įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ nuostatas įtraukė į Baudžiamąjį kodeksą ir papildė jį nauju – 71-uoju – straipsniu „Genocidas“. Tai buvo pirmas žingsnis dekomunizacijos ir liustracijos procese. Bet jis įvertino tik KGB ir kitų represinių struktūrų padarytą žalą valstybei.

Seimo narys, politologas Laurynas Kasčiūnas šiame procese lygino Lietuvą ir Estiją. Jo teigimu, daug ką lėmė tai, jog Estijoje partinis virsmas buvo susijęs su tuo, kad naujasis nepriklausomos Estijos elitas ir kilo naujai iš visuomenės ir nebuvo ekskomunistinis, nes pastarasis buvo išstumtas. Į valdžią Estijoje iškart atėjo jauni, ryžtingi žmonės, politiniai reemigrantai. Todėl Estijoje buvo lengviau ir paprasčiau įgyvendinamos reformos, nebuvo stabdžių, „raudonųjų pulkininkų“, kurie galėjo kontroliuoti procesus. Lietuvoje viskas vyko kitaip – virsmas ir reformos vyko, tačiau viskas tęsėsi per priverstines derybas su buvusiu komunistiniu elitu, kuris 1992 m. grįžo į valdžią. O grįžęs jis be skrupulų susidorojo su tais, kurie buvo arčiau 1991 – ųjų Sausio herojų. Diskusijos dalyvis Gasparas Genzbigelis prisiminė, kaip Algirdas Mykolas Brazauskas grūdo savo partinius bičiulius į pirmas gretas gražinti Vilniaus Katedrą, o paskui juos vedėsi iš paskos per visas valdžios viršūnes, trukdydamas liustracijos procesui. Neva koks jo didvyriškas mostas buvo Maskvai, kai partija persivadino LKP… Ir tai yra vieni iš liudijimų, kodėl Lietuvoje desovietizacija vyko daug sudėtingiau negu kaimyninėje Estijoje.

Beje, šie „bičiuliai“ arba jų vaikai ir šiandien tupi suglaudę ausis, o kai kurie buvę aktyvūs pasekėjai mušasi į krūtinę, kokie jie buvo sąžiningi komunistai ir kaip daug davė naudos Sąjūdžiui. Daugelis jų iš persimainiusios LKP mynė tiesų takelį į Persitvarkymo Sąjūdžio vadovybę… Ko iš jų galima tikėtis šiandien, kai liustracijos procesas taip ir neįgauna pagreičio? Antai, netgi toks svarbus veikėjas Europos Komisijoje eurokomisaras Povilas Vytenis Andriukaitis vasarį „Žinių radijui“ (šiuos teiginius bemat pasigavo „Sputnik“ naujienų agentūra) pareiškė, kad didžiausia nepriklausomybės atkūrimo klaida yra „desovietizacija“, kad kvailiausi Lietuvos darbai buvo desovietizacija, dekagėbizacija ir liustracija…

Silpna liustracijos švieselė

Jau kelintą dešimtmetį veikia tarpžinybinė Liustracijos komisija. Neturėdama tvirto teisinio pagrindo ji tereiškia savo nuomonę atskirais liustracijos klausimais, pavyzdžiui, dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro (LGGRTC) paskelbtų dokumentų esą dirigentas Saulius Sondeckis ir aktorius Donatas Banionis bendradarbiavęs su KGB. Gi 2000 metais įsigaliojęs Liustracijos įstatymas buvusiems KGB ir kitų sovietinių specialiųjų tarnybų darbuotojams bei slaptiems bendradarbiams leido prisipažinti ir registruotis specialioje komisijoje, įslaptinant duomenis, tačiau platesnio dekomunizacijos teisės akto nėra iki šiol.

Bet dar pernai gruodį Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas siūlė eiti pastaraisiais metais Ukrainos ir Lenkijos pramintu keliu ir „išvalyti viešąsias erdves nuo komunistinių ir kitų totalitarinių ideologijų likučių“. Tačiau jų siūlomas įstatymas „Dėl draudimo propaguoti komunizmą arba kitą totalitarinę santvarką viešuosiuose objektuose“ apsiriboja tik komunistinių simbolių draudimu, tačiau, kaip patys iniciatoriai pripažįsta, tai ne pati pavojingiausia komunistinės ideologijos atmaina.

Akivaizdu, kad didėjančios grėsmės sąlygomis to nepakanka.