Vyriausybė palaimino kapų „atėmimo“ tvarką

Autorius: karbauskio gauja Šaltinis: http://www.sirvinta.net/aktual... 2018-11-02 11:18:53, skaitė 1237, komentavo 7

Ar gali nutikti taip, kad po ilgesnio laiko nuvažiavęs aplankyti savo artimojo kapo, gali rasti toje vietoje palaidotą kitą žmogų? Panašu, kad gali.Šita vyriausybė atims: - patalpas iš universitetų ir mokslo institutų, - skanesnį kąsnį iš jūsų vaikų, - pačius jūsų vaikus, - jūsų kapus, - mūsų miškus, - ir dar ką nors būtinai sugalvos.

Vyriausybė pritarė siūlymui patikslinti kapaviečių priežiūros tvarką ir pakeitė Kapinių tvarkymo taisykles. Pakeitimai konkrečiai apibrėžia, kas yra neprižiūrima kapavietė, kokiu būdu ji gali atitekti kitiems žmonėms. Tvirtinama, kad pakeitimų esmė – užkirsti kelią galimos korupcijos landoms skirstant apleistas kapavietes. Nors, įsigilinus į esmę, susidaro įspūdis, kad savivaldybėms užkraunama dar viena biurokratinė našta.

Nepriežiūros terminas – dveji metai

Taigi – pagal naująją tvarką kapavietė laikoma netvarkoma, kai ja niekas nesirūpino mažiausiai dvejus metus. Jeigu kapavietė netvarkoma, jos priežiūra ir teisė joje laidoti atiteks kitiems asmenims.

Iki šiol sprendimą paskelbti kapavietę neprižiūrima dažniausiai priimdavo vienas savivaldybės įgaliotas asmuo. Dabar Vyriausybė nutarė, kad apie kapavietės būklę turės spręsti savivaldybės sudaryta speciali komisija (!), kuri dvejus metus stebės, ar kapavietė tvarkoma. Ši komisija turės priimti sprendimus dėl neprižiūrimos kapavietės statuso suteikimo ir kapo identifikavimo.

Jeigu kapavietė neprižiūrima ilgiau kaip metus, kapinių prižiūrėtojas turės raštu įspėti už jos priežiūrą atsakingą asmenį, kad būtina ją sutvarkyti, ir nurodys kapavietės nesutvarkymo pasekmes. Jeigu per metus nuo įspėjimo įteikimo dienos kapavietė vis dar bus nesutvarkyta, kapinių prižiūrėtojas per 5 darbo dienas raštu privalės informuoti savivaldybės vykdomąją instituciją apie galbūt neprižiūrimą kapavietę ir pateiks jos duomenis: kapinių pavadinimą, kvartalo numerį, kapavietės numerį, kapavietėje palaidotų asmenų vardus, pavardes, laidojimo datas, žmogaus palaikų paskutinio laidojimo kapavietėje datą, nustatytą kapo ramybės laikotarpį, kapavietės matmenis, palaidotų kapavietėje žmonių palaikų skaičių, kapavietės statinius, jų pastatymo ir rekonstravimo datas. Savivaldybė apie galbūt neprižiūrimą kapavietę per 5 darbo dienas paskelbs savo interneto svetainėje. Sprendimą dėl kapavietės pripažinimo neprižiūrima ne anksčiau kaip po 2 metų ir ne vėliau kaip po 3 metų nuo duomenų apie galbūt neprižiūrimą kapavietę paskelbimo savivaldybės interneto svetainėje dienos savivaldybės tarybos nustatyta tvarka priims savivaldybės vykdomosios institucijos sudaryta komisija, apžiūrėjusi kapavietę ne rečiau kaip 3 kartus per metus ir ne dažniau kaip kas 3 mėnesius.

Tolesni veiksmai tokie: savivaldybės organizuos pripažintų neprižiūrimomis kapaviečių priežiūrą, o asmenys, pageidaujantys prižiūrėti tokią kapavietę, per 20 darbo dienų nuo sprendimo dėl kapavietės pripažinimo neprižiūrima paskelbimo galės raštu kreiptis atitinkamai į savivaldybės vykdomąją instituciją ar jos įgaliotą asmenį, nurodydami pageidaujamos prižiūrėti apleistos kapavietės duomenis, paskelbtus interneto svetainėje. Atitinkamai savivaldybės vykdomoji institucija ar jos įgaliotas asmuo per 20 dienų priims sprendimą dėl neprižiūrimų kapaviečių priežiūros. Pirmenybė bus teikiama kapavietėje palaidotų asmenų giminaičiams ir (ar) tose kapinėse, kurioje yra kapavietė, palaidotų asmenų giminaičiams, ir tik jei tokių neatsiras, kitiems asmenims. Asmuo, kuriam suteikta teisė prižiūrėti neprižiūrimą kapavietę, galės gauti leidimą laidoti joje arba, jam mirus, pats būti palaidotas joje.

Posakis „Kapinėse visiems užteks vietos“, panašu, šiandien jau atgyveno. Nors, tiesą pasakius, laidojimo vietų stygius – labiau didžiųjų miestų, rajonų centrų ir didesnių miestelių ar gyvenviečių problema. Tai apie jų kapinėse vykstančias „kovas“ vos ne dėl kiekvieno metro ir korupcijos atvejus kartkarčiais pasklinda informacija viešojoje erdvėje. Tačiau sparčiai daugėjant kapaviečių, net ir kai kuriose kaimo kapinėse atsiranda keblumų norint jas praplėsti. Nuošalesnėse, mažesnėse kaimelių kapinėse laidojimo vietų netrūksta. Miestelių ir kaimų žmonės išvažiuoja, kai kurie kaimai išvis nunyksta, nebelieka ir ką vietos kapinaitėse laidoti. Kai kurios kapinaitės jau turi neveikiančiųjų statusą. Štai, anot ataskaitų, Širvintų seniūnijoje tokių net 10 (veikiančios 7), Musninkų – 6 (veikiančios 4), Alionių, Gelvonų, Jauniūnų, Zibalų seniūnijose – po 1 (veikiančių atitinkamai – 2,10, 8, 6) , o Čiobiškio ir Kernavės seniūnijose neveikiančių kapinių nėra (veikiančių atitinkamai – 3 ir 1).

„Gėlių darželių“ tradicija tampa našta

Gražiai sutvarkyti kapai daug pasako apie tautos kultūrą. Lietuvoje įprasta kapus ypač gausiai puošti gėlėmis. Bėda ta, kad sodinti ir prižiūrėti žydinčius bei nuolatinės priežiūros reikalaujančius augalus ilgainiui tampa našta. Priežastys, dėl kurių atsiranda neprižiūrimų kapų, pačios įvairiausios: galbūt nėra likusių gyvų artimųjų, galbūt likusieji – silpnos sveikatos ir neišgali tinkamai pasirūpinti artimųjų kapais, neturi kuo nuvažiuoti, galbūt – išvykę į užsienį, o gal paprasčiausiai pamiršo… Kai kas paprašo kapaviete pasirūpinti kaimynų, giminaičių, kai kas – pasisamdo prižiūrėtoją, kartais apleistus kapelius bent porą kartų per metus aptvarko šalia palaidotųjų artimieji – juk dažniausiai pažįsta kaimynus, žino, dėl ko jie apleido kapus. Pasak seniūnų, ir seniūnijų kapinių prižiūrėtojai ne tik aplinkui kapavietes žolę apšienauja ir sugrėbia, bet ir nuo neprižiūrimų kapų piktžoles nurauna, kartais net gėlytėmis papuošia.

Pastaruoju metu daug kas jau susizgribo, kad tie „gėlių darželiai“ kapinėse reikalauja tikrai pernelyg daug nuolatinio rūpesčio. Ypač jei kapinės toli, artimieji užsienyje ar pan. Tad tvarkant kapavietes vis daugiau kapų uždengiama plokštėmis, dekoratyvinėmis plytelėmis ar užpilama skalda. O ir kremavimas bei urnų saugojimas kolumbariumuose vis labiau populiarėja. Ir tvarkinga, ir nepriežiūros „nepripaišysi“. Tik… viena „smulkmena“ – visam tam reikia nemažų pinigų, kurių didesnioji tautos dalis, deja, neturi.

Pasak etnologo Liberto Klimkos, „Lietuvos tradicijos buvo kitokios. Niekas nelakstydavo kas antrą dieną į kapines gėlių laistyti. Tas kultas visai neseniai atsirado. Paklauskit bet kurios kaimo močiutės ir jums pasakys, kad į kapines būdavo einama du kartus per metus. Per Vėlines ir prieš Velykas. Nebuvo kada kaimo žmonėms lakstyti po kapines. Pagaliau ir tradicijų daryti kapinėse parodomuosius gėlių darželius nebuvo. Tai, kas dabar vyksta, yra parodomasis mirusiojo gerbimas, bet ne pagarba jo atminimui. Mūsų tautos kapų tvarkymo tradicijos buvo labai skirtingos įvairiuose regionuose, skyrėsi kryžiai, bet buvo išlaikyta santūrumo ir suderinimo su gamta vienovė.“

Tačiau keičiasi laikai, keičiasi požiūris, tradicijos ir galimybės. Svarbiausia, kad išliktų žmoniškumas ir jautrumas. Ypač šioje srityje, susijusioje su žmonių netektimis ir sielos skausmu.

Ar bus paisoma kapo ramybės laikotarpio?

Daug kas, išgirdę apie patikslintą kapaviečių priežiūros tvarką, apskritai piktinasi – esą, to betrūko, kad dar imtų kapus „atiminėti“. Ką dar sugalvos S. Skvernelio Vyriausybė? Ar nekvepia čia kapų išniekinimu? Juk Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatyme sakoma, kad pakartotinai laidoti žmogaus palaikus kape, kuriame jau yra palaidoti žmogaus palaikai, galima ne anksčiau kaip pasibaigus kapo ramybės laikotarpiui. O kapo ramybės laikotarpis – laikas, per kurį iki kaulų suyra nekremuoti žmogaus palaikai. Šis laikotarpis negali būti trumpesnis kaip 25 metai.

Kol kas šios nuostatos lyg ir buvo paisoma. Atrodytų, kad niekas šiuo požiūriu neturėtų keistis, tačiau patikslinta tvarka žmonėms vis dėlto kelia nemažai klausimų ir įneša tam tikros sumaišties bei būgštavimų. Belieka tikėtis, kad taškus sudėlios pats gyvenimas ir sveika nuovoka pagrįsti sprendimai…