Aktyvioji visuomenininkė Kristina Paulikė, kuri šitiek visiems pasakojo apie Hagos konvencijos pranašumus, niekaip nepametė pagrindinės vaikų atkovojimo idėjos; tai yra jų grobimo.
Nors Aistės Ramoškienės tėtis padavęs prašymą dėl globos, ir, sulaukęs ilgai lauktos Hagos konvencijos ruošia ieškinį dėl vaiko sugrąžinimo į kilmęs šalį, Kristina Paulikė veikia tarsi būtų kokia nuostabioji fėja.
Ji susirašinėdama su Aiste Ramoškiene, ir apie tai ji papasakojo savo teisininkei Kristinai Sulikienei, kuri ragina nuo pat sutarties pasirašymo eiti tik teisiniu keliu, – gavo tokio turinio žinutę, apie kurią privalėjo pranešti tiek teisininkei, tiek privaloma viešai demaskuoti nuolat nepastovia esančią K.Paulikę.
Kristina Paulikė Aistei Ramoškienei rašo:
“Situacija tokia, kad vaikus atgauti liko du keliai – teisinis (ilgas) arba grobimas.
Kito kelio nematom, pati supranti.
Gražinos ir tavo atveju liko tik vienas – grobimas”.
Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas numato, jog vaiko grobimas iš laikinosios globos yra nusikaltimas.
Todėl Kristina Paulikė galimai kursto Aistę Ramoškienę atlikti nusikalstamą veiką.
Ar šia “visuomeninkės” veikla susidomės prokurorai? Ar tik vėl viskas liks tarp eilučių, Paulikei visą laiką demonizuojant visus kitus, bet į veidrodį nepasižiūrint.
Tuo labiau nesuvokiamas vienas dalykas: jau Hagos konvencija pasirašyta, jau seneliai gali sugrąžinti vaiką į Lietuvą.
Kam lįsti prie vaiką praradusios mamos ir šnekėti jai visiškas nesąmones?
P.S. Kadangi tokios žinutės trukdo bylos strategijai ir profesinei veiklai, tai viešiname ir klausiame kolegų teisininkų – kiek dar siautės tokie “visuomenininkai”, siūlantys eiti …nusikaltimo keliu?
Beje, ne Kristina Paulikė ratifikavo Hagos konvenciją, kaip ji nuolat aiškina. Jog neva tik jos dėka. Niekas Norvegijos parlamente jos, gatvių piketuotojos, už gryną pinigą nelaiko.
Į Norvegijos parlamentą oficialiu laišku kreipėsi jau a.a. Algirdas Patackas. Jis nurodė, jog taip elgtis kaip elgiasi Norvegija negalima. Pasirašė “MP be pagarbos”. Po to netrukus mirė. Tačiau jo laiškas buvo apsvarstytas ir reikalavimai patenkinti: priimtas sprendimas ratifikuoti konvenciją. Paulikė nelabai susigaudo diplomatijoje ir politikoje, jeigu mano, jog jos veiksmai ką nors lėmė dėl konvencijos pasirašymo.