„Kodėl mes laisvės prašome? Argi laisvi taip elgiasi?“
Autorius: Darius Indrišionis Šaltinis: http://ldiena.lt... 2018-10-31 11:12:46, skaitė 876, komentavo 1
Praėjus trims dešimtims metų po Sąjūdžio įsikūrimo šie Kęstučio Genio eilėraščio „Pabudome ir kelkimės“ žodžiai gali atrodyti nebeaktualūs: laisvės prašyti nebereikia – Lietuva jau seniai nepriklausoma. Todėl šįkart – apie kitokią laisvę. Apie laisvę domėtis savo istorija, laisvę atsisakyti provincialaus džiaugsmo, kai kažkas mini mus, mūsų tapatybę, mūsų praeitį, tačiau paviršutiniškai – nesigilinant į esmę ir detales. Šis tekstas – apie pagarbą savo tautai, valstybei, šeimai ir tiesiog istorijai, pagarbą, kuri turėtų būti ne tik teisė ar laisvė, tačiau pareiga – kiekvieno mūsų.
Šį tekstą įkvėpė nedidelė – gal dėl to ne visų pastebėta – audra, kilusi įvairiuose interneto portaluose publikavus apžvalgas ir recenzijas, kritiškai įvertinusias neseniai kino teatruose pasirodžiusį režisieriaus Mariaus Markevičiaus vaidybinį filmą „Tarp pilkų debesų“.
Kritikams, tarp jų ir šio teksto autoriui, kliuvo pilkas ir neįsimenantis juostos, vaizduojančios 1941 m. birželio tremtinių tragediją, siužetas, nekintanti pagrindinės aktorės povyza, gausybė smulkių ir stambių nelogiškumų, o taip pat – įvairios istorinės klaidos bei netikslumai. Dėl pastarojo kritikų išsakyto priekaišto susiformavo šios nedidelės kultūrinės audros epicentras: atsirado nemažai žmonių, kuriems priekaištai dėl istorinių netikslumų, kalbant apie vaidybinį filmą, atrodė absurdiški. „Juk tai ne dokumentika. Šio filmo tikslas – sujaudinti žiūrovą, o jausmams užgauti nereikia griežto istorinio tikslumo“, – maždaug toks buvo pastarųjų filmo gynėjų leitmotyvas.
Kadras iš rež. Mariaus Markevičiaus filmo „Tarp pilkų debesų“ („Ashes in the Snow“, 2018 m.).
Iš tiesų – vaidybinis filmas nėra dokumentinis: jo tikslas yra žiūrovams pateikti jaudinantį siužetą, dramatiškus veikėjų portretus bei įtraukiantį konfliktą. Vaidybinis filmas neprivalo referuoti konkrečių archyvinių bylų, atsiminimų ar dienoraščių – tai teisė ir laisvė, kurią turi vaidybinio kino kūrėjai. Tačiau yra vienas „bet“: kai meninio kino filmo pagrindinė varomoji jėga yra istorinis įvykis, tiesiogiai pakeitęs šimtų tūkstančių žmonių gyvenimus – o trėmimai buvo toks įvykis – ši kūrėjų teisė yra apribota. Jų kūrinys – vaidybinis filmas – pasieks gerokai didesnę auditoriją, negu galėtų pasiekti kokio nors tremtinio autentiški atsiminimai, istoriko mokslinė monografija ar netgi dokumentinis filmas apie trėmimus. Vaidybinis filmas apie tremtį pasieks ir užsienio auditoriją – juosta „Tarp pilkų debesų“ ir skiriama Vakarų žiūrovams, kuriems trėmimų tema yra terra incognita. Nesiryžtu spėlioti, ar „Tarp pilkų debesų“ juos paveiks, sukrės, sujaudins kaip šeimos (ne)išlikimo Sibire istorija, tačiau drįstu manyti, – kaip tam tikras istorinis pasakojimas filmas tikrai nepaveiks. Pernelyg šaržuotai, pernelyg painiai, pernelyg netiksliai ir neįtikimai jame vaizduojami tragiški mūsų tautos ir valstybės istorijos įvykiai.
Žinoma, galima būtų sakyti, kad apie trėmimus ir kitas sovietines represijas visiškai nieko negirdėjusiam tūlam amerikiečiui šis filmas bus tarytum akių atvėrimas. Tačiau ar kas nors galėtų paneigti, kad tas pats amerikietis būtų dešimt, o gal ir šimtą kartų labiau sukrėstas, jei prieš jo akis atsivertų tie patys trėmimai, tos pačios sovietinės represijos, tačiau pavaizduotos tiksliai, remiantis autentiškais šaltiniais, nedarant absurdiškų istorinių klaidų? Yra sakančiųjų, kad „filmą būtina adaptuoti Vakarų rinkai“, t. y. iš esmės jį supaprastinti ir subanalinti, tarsi rodytum kokiai vaikų ar paauglių auditorijai. Ar tai ne puikybė? Kodėl tarp mūsų yra manančių, kad „Vakarų šalių žiūrovas“ – infantilus ir telaukiantis lengvai suprantamų epizodų, pavyzdžiui, kaip koks nors blogietis enkavedistas savo malonumui šaudo niekuo dėtus tremtinius? Kodėl galvojame, kad tūlą amerikietį, radusį laiko ne pigiam siaubiakui ar snukiadaužiui, o pažinčiai su tolimos mažos tautos tragedija, labiau sukrės viešas beteismis tremtinių baudimas mirtimi (epizodas, kuris savaime yra stipriai perspaustas ir neautentiškas – pabandykite surasti kokio nors tremtinio atsiminimuose panašų epizodą), o ne, tarkime visai nekruvinas, bet tikras epizodas iš tremtinių atsiminimų? Kodėl kino kūrėjai mano, jog „Vakarų šalių žiūrovas“ – tik smurto, prievartos, banalių dialogų, kvailų stereotipų ir laimingų pabaigų ištroškęs paauglys? Kodėl „Vakarų šalių žiūrovo“ nelaikome sau lygiais intelektualinėje plotmėje?
Darius Indrišionis. Aivaro Žydelio nuotrauka
Priėjome prie svarbiausios šio teksto minties: pagarba istoriniams faktams ir meninis išraiškingumas vienas kitam netrukdo. Kūrinys gali būti ir istoriškai tikslus, ir kartu meniškai paveikus. Mano nuomone, filme „Tarp pilkų debesų“ nepavyko pasiekti nei vieno, nei kito. „Meninis išraiškingumas“ yra subjektyvi kategorija, skonio reikalas (o dėl skonio, kaip žinoma, nesiginčijama), taigi negalima atmesti fakto, kad yra žmonių, kuriems filmas patiko tiesiog – kaip meno kūrinys. Visgi spėju, jog tai rodo ne tų žmonių išskirtinį meninį skonį, o labiau menką susipažinimą su kitais šaltiniais, atskleidžiančiais tragišką mūsų tautos trėmimų temą.
Jei filmo gerbėjai perskaitytų keletą tremtinių ar politinių kalinių atsiminimų (kad ir tuos pačius Dalios Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevų jūros) – galbūt jų kritiškumas filmui „Tarp pilkų debesų“ išaugtų? Galbūt atsirastų glaudesnis santykis su Lietuvos istorija? Galbūt susiformuotų kritinė masė žmonių, kurių nebetenkintų paviršutiniški ir stereotipais paremti filmai apie valstybės istoriją? Čia kalbu ne apie išskirtinį gilinimąsi į archyvuose saugomus šaltinius, ilgą ir sudėtingą analizę, o apie paprasčiausią susipažinimą su keliais viešai prieinamais gan populiariai parašytais mokslo leidiniais ar nuo sovietų represijų nukentėjusių žmonių atsiminimais. To, mano manymu, užtektų, kad iš populiariojo meno (šiuo atveju – kino) kūrėjų, kai jie prabyla apie įvykius, vienaip ar kitaip palietusius visą mūsų tautą, reikalautumėme daugiau.
Kadras iš rež. Mariaus Markevičiaus filmo „Tarp pilkų debesų“ („Ashes in the Snow“, 2018 m.).
Priešingas reiškinys – pabrėžtinas nesidomėjimas mūsų tautos ir valstybės istorija – veda prie to, kad istoriją dažnas eilinis pilietis pradeda suvokti labai primityviomis schemomis: juoda–balta, gėris–blogis, sava–svetima. Taip mąstančiu asmeniu nėra sunku manipuliuoti, užtenka atrasti, kas šio žmogaus suvokime yra šventa karvė. Trėmimai? Puiku, tada sukurkime filmą, kur tremtiniai be perstojo sadistiškai kankinami, prievartaujami, žudomi, o blogiečiai enkavedistai geria kraują ir atlieka satanistinius ritualus. Sutikite: toks filmas būtų be galo meniškai paveikus, ar ne? Tada būtų galima žengti dar toliau ir kurti kitų populiarių žanrų filmus, pavyzdžiui, veiksmo trilerį, kuriame lietuvių tremtinių grupė organizuoja pabėgimą iš tremties ir specialiąją operaciją – vyksta į Maskvą nužudyti Stalino bei perduoti Vakarų šalių žvalgyboms sovietinių branduolinių ginklų išdėstymo schemas. Galiausiai, nesant kritinio požiūrio iš žiūrovų pusės, koks nors režisierius sieks tokio meninio paveikumo, kad sukurs pornografinį filmą, kurio scenos vyks tremtinių vagone. Pavyzdžiui, „Lietuviški svingeriai: 1941-ieji“.
Šio teksto skaitytojas galėtų pasakyti, jog šaržuoju ir perdedu. Tačiau problema išlieka: jei dalis mūsų visuomenės nemato nieko blogo, jog plačiajai auditorijai skirtame kino filme, vaizduojančiame visos mūsų tautos tragediją, dėl meninio paveikumo paminamas istorinis autentiškumas – tikėtina, kad tokie ir panašūs manipuliatyvūs kūriniai pasirodys ir ateityje. Kodėl manipuliatyvūs? Todėl, kad kūrinio fonu pasirinkus tam tikrą tragišką Lietuvos istorijos epizodą (trėmimai, Holokaustas, partizanų karas ir kt.), galima bus plačiajai publikai pateikti bet kokią nesąmonę, o visus išlindusius kritikus nokautuoti nemirtinga fraze: „O jūs ką, neigiat trėmimus? Neigiat kančias, kurias patyrė mūsų tauta?“ Ir kūrinio kritikas iškart atsiduria užribyje: netrukus galima jį apšaukti besityčiojančiu iš aukų ar netgi sąmoningai dirbančiu priešams, pavyzdžiui, Kremliui.
Dabar atsakymas sakantiems, kad „istoriniai netikslumai ir klaidos“ nėra tokie reikšmingi ir dideli. Iš tiesų, koks gi skirtumas, ar šaudė enkavedistai tremtinius kada užsinorėję, ar ne? Koks gi skirtumas, ar lageryje 1941 m. tremtiniai kalėjo, ar visgi buvo tremtiniai? Šis detalių nesureikšminimas yra labai problemiškas, jei pasitelksime šiokią tokią veidrodinę perspektyvą. Įsivaizduokime, jog kokia nors Lietuvai nedraugiška valstybė sukuria vaidybinį kino filmą apie tuos pačius Lietuvos gyventojų trėmimus, tačiau tremtinius vaizduoja pagal visus atidirbtus sovietinius kanonus: fabrikantai-išnaudotojai, parsidavėliai-inteligentai, dėl kapeikos utėlę į Rygą nuvarantys stambūs ir godūs ūkininkai ir visas kitas sovietinis stereotipinis šlamštas. Ar galima iš tokių klišių sukurti meniškai paveikų kūrinį? Taip. Ar iš tokių klišių sukurtas filmas atspindėtų istorinę tiesą? Ne. Ar mes, lietuviai, pyktumėme ir širstumėme dėl tokio filmo pasirodymo? Taip! Tai kodėl neširstame, kai savo rankomis kuriame istoriškai netikslų klišių rinkinį? Kodėl plojame ir ruošiamės smaugti tuos, kurie drįsta kritikuoti?
Kadras iš rež. Mariaus Markevičiaus filmo „Tarp pilkų debesų“ („Ashes in the Snow“, 2018 m.).
Manau, jog neretai pasitaikantis aklas filmo „Tarp pilkų debesų“ gynimas yra susijęs su daugeliui žmonių būdinga yda per daug nesigilinti į dalykų esmę. Iš tiesų, kam eiliniam inžinieriui, vadybininkui ar ūkininkui reikia domėtis Lietuvos istorija? Lietuvos istoriją jis ir taip žino – galėtų daugmaž apytiksliai paaiškinti reikšmes tų dienų, kurios įvardijamos kaip valstybinės šventės. Domėtis kažkokiais istoriniais šaltiniais, literatūra – tam nėra laiko. Todėl užtenka aktyviau pasantykiauti su istorija kartą į metus – nueiti į kino teatrą, pasižiūrėti kokį nors naują „lietuvišką istorinį epą“ ir patikėti, jog viskas, kas jame sakoma, yra šventa teisybė, o drįstantieji tokį kūrinį kritikuoti (juk filme skambėjo Lietuvos himnas!) – Kremliaus agentai, vatnikai, sovietinės išmatos arba enkavedistų anūkai.
Baisu tai, kad nesant (arba pasyviai tylint) kritinei masei žmonių, gebančių kiek giliau žvelgti į dalykų esmę ir reikalauti iš kūrėjų didesnės atsakomybės prieš mūsų visuomenę, naujas, laisvas, drąsus lietuviškas istorinis kinas nesusiformuos. Tebus filmai – galbūt netgi populiarūs – kuriuose iš esmės kartojamos sovietinio kino suformuotos schemos, apverstos aukštyn kojomis. Ar tokios tendencijos išties stiprins visuomenės santykį su savo istorija, su savo valstybe? Vargu bau – greičiausiai, „ura“ patriotine ideologija įkvėpti kūriniai tik skaldys ir poliarizuos visuomenę: vieni nesigilins, bus „už“ ir dar laikys save dideliais patriotais, antri abejos ir tylės (šių, be abejo, bus daugiausia), o treti kritikuos ir pirmųjų (o kartais ir antrųjų) bus apšaukti nepatriotiškais, taigi – priešais.
Tekstą pradėjau nuo Kęstučio Genio eilėraščio žodžių, o užbaigti jį tikslinga džiazo stiliumi perfrazuojant rusų poeto Jevgenijaus Jevtušenkos žymaus atšilimo laikų eilėraščio „Stalino palikuonys“ žodžius: „mes nukabinom sovietines vėliavas, herbus ir pervadinom gatves – išnešėm iš mauzoliejų savo stalinus – tačiau kaip tuos stalinus – tą sovietmečio tamsybę – iš savęs išnešti?“