Išdaužytų langų teorija
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/isdauzy... 2018-10-31 10:55:55, skaitė 568, komentavo 1
Devintojo dešimtmečio Niujorkas buvo panašus į pragarą. Ten buvo įvykdoma daugiau kaip 1500 sunkių nusikaltimų – kiekvieną dieną! 6-7 nužudymai per parą. Naktį gatvėmis vaikščioti buvo pavojinga, o metro važiuoti buvo rizikinga netgi dieną. Plėšikai ir elgetos požeminėse perėjose – kasdienis dalykas. Pilkos ir apšnerkštos platformos vos apšviestos. Vagonuose šalta, po kojomis – šiukšlės, sienos ir lubos išpieštos grafičiais.
Štai kas buvo pasakojama apie Niujorko metro:
„Išstovėjęs begalinę eilę prie žetonų, pabandžiau juo pasinaudoti, tačiau pastebėjau, kad monetas priimantis įtaisas sugadintas. Šalimais stovėjo kažkoks valkata: sulaužęs praėjimą, jis dabar reikalavo, kad keleiviai atiduotų žetonus jam. Vienas iš jo draugelių traukė iš monetų surinkimo įrenginio įstrigusius žetonus. Darė tai dantimis, apseilindamas žetonus. Keleiviai buvo pernelyg įbauginti, kad protestuotų: „Še, pasiimk tą suknistą žetoną, koks man skirtumas?!“ Dauguma žmonių apskritai lindo per aptvarą nemokamai. Tikras pragaras“.
Miestą apėmė pati klaikiausia nusikalstamumo epidemija per visą jo istoriją.
O pakui nutiko nepaaiškinamas dalykas. Pasiekęs savo apogėjų maždaug 1990 metais, nusikalstamumo lygis staigiai smuko žemyn. Per artimiausius metus nužudymų skaičius sumažėjo dviem trečdaliais, sunkių nusikaltimų – per pusę. Dešimtmečio pabaigoje metro buvo įvykdoma jau 75% mažiau nusikaltimų nei dešimtmečio pabaigoje. Dėl kažkokios priežasties dešimtys tūkstančių psichų ir banditų liovėsi pažeidinėti įstatymą.
Kas atsitiko? Kas paspaudė stebuklingą stabdžių pedalą, ir kas tai per pedalas?
Jo pavadinimas – „Išdaužytų langų teorija“. Kanadiečių sociologas Malkolmas Gladvelis knygoje „Lūžio momentas“ pasakoja:
„Išdaužyti langai“ – kriminalistų Vilsono ir Kelingo kūdikis. Jie tvirtino, kad nusikalstamumas – tai neišvengiamas tvarkos nebuvimo rezultatas. Jeigu langai išdaužyti ir neįstiklinti, praeiviai nusprendžia, kad visiems nusispjauti ir niekas už nieką neatsakingas. Netrukus bus išdaužyti ir kiti langai, nebaudžiamumo jausmas išplis visoje gatvėje ir pasiųs analogišką signalą visai apylinkei. Signalą, raginantį imtis ir rimtesnių nusikaltimų“.
Gledvelis tyrinėja socialines epidemijas. Jis mano, kad žmogus pažeidžia įstatymus ne tik ir ne tiek dėl prastos genetikos ar blogo auklėjimo. Didžiulę reikšmę turi tai, ką jis mato aplink save. Kontekstas.
Olandų sociologai patvirtino šią mintį. Jie atliko seriją įdomių eksperimentų. Pavyzdžiui, tokį. Dviračių aikštelėje priešais parduotuvę pašalino šiukšlių urnas, o ant dviračių vairo pakabino reklaminius skelbimus. Pradėjo stebėti – kiek žmonių mes skrajutes ant asfalto, o kiek pasidrovės. Parduotuvės siena priešais aikštelę buvo idealiai švari.
Skrajutes ant žemės numetė 33% dviratininkų.
Paskui eksperimentą pakartojo, prieš tai išterlioję parduotuvės sieną beprasmiškais piešiniais.
Šiukšlinti ėmė jau 69% dviratininkų.
Tačiau grįžkime į laukinio nusikalstamumo laikų Niujorką. Devinto dešimtmečio viduryje miesto metropolitene pasikeitė valdžia. Naujas direktorius Deividas Ganas pradėjo darbą nuo… kovos su grafičiais. Negalima būtų teigti, kad miesto visuomenę pradžiugino tokia idėja. „Vyruti, užsiimk rimtais reikalais – techninėmis problemomis, priešgaisrine sauga, nusikaltamumu! Nešvaistyk mūsų pinigų kvailystėms!“ Tačiau Ganas buvo atkaklus:
„Grafičiai – tai sistemos kracho požymis. Jeigu norime pertvarkyti organizaciją, pradėti reikia nuo pergalės prieš grafičius. Nelaimėję šio mūšio, neįgyvendinsime jokių reformų. Mes pasirengę įdiegti naujus traukinius, kurių kiekvienas kainuoja po 10 milijonų dolerių, bet jeigu neapsaugosime jų nuo vandalizmo – visi žino, kas iš to gausis. Jie išsilaikys vieną dieną, o paskui juos sudarkys ir subjauros.“
Ir Ganas davė komandą valyti vagonus. Maršrutą po maršruto. Traukinį po traukinio. Kiekvieną sumautą vagoną. Kiekvieną dieną. „Mums tai tapo vos ne religiniu ritualu“. – pasakojo jis vėliau.
Maršruto galinėse stotyse pastatė plovimo punktus. Jeigu vagonas atvažiuodavo išterliotas piešiniais, pastaruosius nuplaudavo, kol traukinys apsisukdavo kitam reisui. Priešingu atveju vagono apskritai neleisdavo eksploatuoti. Subjaurotų vagonų su dar nenuvalytais piešiniais jokiu būdu nemaišydavo kartu su švariais. Ganas visa tai aiškino labai paprastai:
„Mes turėjome depą Harleme, kur vagonai stovėjo naktimis. Jau pačią pirmą naktį pasirodė paaugliai ir išterliojo vagonus baltais dažais. Sekančią naktį, kai dažai išdžiūvo, jie atėjo apvedžioti kontūrų ir dar po paros baigdavo piešinius. Kitaip sakant, jų darbas trukdavo tris naktis. O mes laukėme, kol jie užbaigs. Tada paimdavome volelius ir viską uždažydavome. Vyrukai nusimindavo vos ne iki ašarų. Tai buvo mūsų signalas: „Norite darbuotis tris paras, kad suniokotumėte traukinį? Pirmyn! Bet jūsų darbo vis tiek niekas nepamatys“.
1990 metais transporto policijos viršininku buvo pasamdytas Viljamas Bratonas. Užuot užsiėmęs rimtais darbais – sunkiais nusikaltimais – jis ėmė gaudyti… zuikius. Kodėl?
Naujas policijos viršininkas tikėjo: kaip ir vagonų terliojimas, daugybė be bilietų važinėjančių keleivių – tai signalas, kad nėra tvarkos. Ir tai skatino daryti sunkesnius nusikaltimus. Tais laikais be bilieto prasibraudavo į traukinius apie 170 000 keleivių. Paaugliai peršokdavo barjerus arba prasiverždavo jėga. Ir jeigu du ar trys žmonės sistemą apgaudavo, aplinkiniai, kurie kitomis sąlygomis įstatymų nepažeistų, prie jų prisijungdavo. Jie nutardavo, kad jeigu kažkas nemoka, tai ir jie pinigų nešvaistys. Problema augo kaip sniego kamuolys.
Ką padarė Bratonas? Jis pastatė prie kiekvieno barjero po 10 perrengtų policininkų. Šie čiupdavo zuikius po vieną, kaustė juos antrankiais ir išrikiuodavo į eilę ant platformos. Ten jie stovėdavo, kol nepasibaigdavo gaudynės. Po tuo juos nuvesdavo į policijos autobusą, kur apieškodavo, paimdavo pirštų antspaudus ir išsiaiškindavo asmenybę policijos duomenų bazėje. Daugelis turėjo su savimi ginklus. Kiti turėjo problemų su įstatymais.
„Policininkams tai tapo tikru Eldoradu. – pasakojo Bratonas. – Kiekvienas sulaikymas buvo panašus į kukurūzų paketą, kurio dugne laukė siurprizas. Koks žaisliukas mums atiteks šį kartą? Pistoletas? Peilis? Ar yra leidimas? O, vyruti, tu ieškomas už žmogžudystę!.. Labai greitai blogi vyrukai įgavo proto, palikdavo ginklus namuose ir pradėjo mokėti už bilietus“.
1994 metais Niujorko meru išrinko Rudolfą Džiulianį. Jis pasiėmė Bratoną iš transporto valdybos ir paskyrė viso miesto policijos šefu. Beje, žinynuose rašomas, kad būtent Džiulianis pirmasis panaudojo „Išdaužytų langų teoriją“. Dabar mes žinome, kad buvo ne taip. Ir vis dėlto mero nuopelnai neabejotini – jis įsakė išplėsti strategiją viso miesto mastu.
Policija užėmė principingą ir griežtą poziciją smulkių teisėtvarkos pažeidimų atžvilgiu. Areštuodavo visus, kurie girtuokliavo ar siautėjo viešose vietose. Kas mėtė tuščius butelius, terliojo sienas. Šokinėjo per barjerus metro, kaulijo pinigų iš vairuotojų už priekinių langų valymą. Jeigu kažkas šlapinosi gatvėje, keliaudavo tiesiai į kalėjimą.
Nusikalstamumo lygis ėmė sparčiai kristi. Taip pat sparčiai, kaip prieš tai metro. Policijos šefas ir meras paaiškino: „Iš pirmo žvilgsnio smulkūs ir nereikšmingi nusižengimai tapdavo signalais, kad galima vykdyti sunkesnius nusikaltimus“.
Grandininė reakcija buvo sustabdyta. Kiaurai kriminalinis Niujorkas dešimto dešimtmečio pabaigoje tapo bene saugiausiu Amerikos didmiesčiu.
Stebuklingas stabdžių pedalas suveikė.
Mano požiūriu, „Išdaužytų langų teorija“ yra labai daugiabriaunė. Ją galima naudoti pačiose įvairiausiose gyvenimo sferose: bendravime, vaikų auklėjime, darbe.