Vyro mama ir vėl nusišnekėjo apie vaikų auginimą

Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/vyro-ma... 2018-09-12 10:21:05, skaitė 526, komentavo 1

Vaikų auginimo „mados“ keičiasi, tad nieko nuostabaus, kad močiutės kiša savo patarimus, o jaunos mamos nenori klausyti. Skaitykite mamos Rūtos laišką ir gydytojo komentarus.

Pasakoja Rūta:

Taip jau susiklostė aplinkybės, kad mes su vyru ir sūneliu šiuo metu glaudžiamės vyro mamos bute. Labai džiaugiuosi, kad mūsų šeima neėmė paskolos būstui, nes nekilnojamojo turto kainos Lietuvoje buvo tikrai nepagrįstos. Šiuo metu vyras yra bedarbis, todėl net ir išsinuomoti buto mes negalime. Tad gyvenu po vienu stogu su anyta. Lietuvių posakis „Anyta – velnio pramanyta“ manau grindžiamas ne tuo, kad anyta kišasi į vaikų auginimo sritį. Ir dėl to visai nebūtina su anyta gyventi. Užtenka su ja susitikti per didžiąsias šventes ar atvežti anūkus į svečius, kai gali išgirsti jos nuomonę apie vaikų auginimą ir priežiūrą.

Mes su anyta per 10 pažinties metų niekada pernelyg nesibičiuliavome. O kai nuo šios vasaros pradėjome pas ją gyventi, artimesnių ryšių taip pat neužmezgėme. Aš maniau, kad ji ir taip bus labai laiminga, kad pas ją, vienišą moterį, gyvens jos vienturtis sūnus ir vienintelis anūkas. Niekada ir dėl nieko su ja nesiginčydavau, nes ji savo nuomonę ar priekaištus dėl vaiko priežiūros išsakydavo tik sūnui, o jis jai perduodavo mudviejų aptartus argumentus. Kol vieną kartą pastebėjau, kad dėl nuolatinio jos kišimosi mes su vyru ne paprasčiausiai diskutuojame, o jau pykstamės ir baramės. Pamaniau, kad to jau per daug – jos nuolatinis „gero norėjimas“ tuoj išderins laimingos mūsų šeimos pagrindus, tad nusprendžiau su ja pasikalbėti akis į akį.

Tuomet išgirdau apie savo vaiko auginimo metodus tai, ko net negalėjau pagalvoti. Atrodė, kad kiekvienam jos priekaištui aš turėjau savų įrodymų, nes skaitau daug literatūros ir žurnalų, todėl manau, kad galiu vadovautis savo, nors ir jaunos mamos, žiniomis ir intuicija. Bet pasirodo, kad „mamų ir močiučių pagalba visais laikais būdavo geriausia parama jaunai mamai“. Taip, ypač jei ta mama vienintelį savo sūnų užaugino prieš 30 metų, o per tą laiką nesidomėjo jokiais naujausiais tyrimais ar medžiaga.

Pavyzdžiui, aš knygoje „Mažylio tramdymas“ perskaičiau, kad vaiką pratinti sėdėti ant puoduko reikia nuo 1,5 metų. Todėl iki šiol tuo net neužsiėmiau. Bet anyta, nusprendusi, kad tam jau yra pats laikas, pradėjo vakarą sodinti vaiką ant puoduko. Įsivaizduoju, kad tai yra mamos pareiga ir nenoriu, kad už tai visus nuopelnus prisiimtų mano anyta, kuri net nepasidomėjo, kodėl aš „taip delsiu“.

Aš jai pasakiau: „Kam jūs mokote vaiką, juk dar per anksti, jis dar nieko apie savo fiziologiją nesupranta“. Tuomet teko išklausyti visą litaniją apie tai, kaip anksčiau nuo pusės metų vaikus pratindavo sėdėti ant puoduko, kaip nuo vienerių metų vaikai, eidami į lopšelį, jau mokėjo atlikti gamtinius reikalus, o dabar, kai yra sauskelnės, niekas to nesistengia mokyti. Viską ramiai išklausiau, bet po jos prakalbos daviau jai paskaityti knygą, kuria pati rėmiausi. Ir ką man ji atsakė? „Man jos nereikia.“

Pakartojo triskart. Ir kaip man reikėjo į tai sureaguoti?

Kokie keisti tie pagyvenę žmonės! (Nors anytai vos per 50 metų). Jie savo nuomonę perša visais gyvenimo atvejais, bet pasiūlyk jiems paskaityti naujos literatūros, ir jie tuoj pat įsižeidžia. Aš prisiminiau vieną jūsų straipsnį, kuriame vardijote senovines tiesas apie maitinimą krūtimi ir pagrindėte – tai tiesa ar mitas. Todėl pagalvojau, kad galbūt galėtumėte kažką panašaus parašyti ir apie kitas nuo senovės nusistovėjusias nuostatas? Galiu pavardinti daugybę pavyzdžių iš mano ir anytos pokalbio, dėl kurio aš pasijutau nevisaverte mama. Gal jūs galėsite man, jaunai mamai, nušviesti tiesos kelią? Mūsų vaikui 1,5 metų.“

Nusiminusi mama

Mamos ir anytos ginčą pakvietėme išspręsti docentą Algimantą Vingrą.

Anytos tiesa. VAIKĄ IŠBĖRĖ, O JŪS JO IŠKART NEVEDATE PAS GYDYTOJĄ.

Mamos tiesa. Mano nuomone, vaiką galėjo išberti nuo naujo maisto, nes kaip tik tuo metu mes pradėjome jam duoti maisto iš savo meniu. Tad jei vaiką išbėrė, reikia kurį laiką neduoti to patiekalo ar produkto ir žiūrėti, bėrimas praeis, ar ne. Ir tik tada, jei jis ilgai nepraeina, galima kreiptis į gydytoją.

Gydytojo komentaras. Išbėrimo priežasčių yra įvairių, pvz., alerginės ir infekcinės kilmės bėrimai. Vienas požymis, šiuokart bėrimas, ligos nerodo. Kai bėrimas yra stipriai išplitęs, niežti, sukelia vaikui diskomfortą arba atsiradus bėrimui vaikui pakilo temperatūra, tuomet būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją. Pirmiausia su gydytoju dera pasikonsultuoti telefonu, nes atvedus vaiką su infekcinės kilmės bėrimu į gydytojo priimamąjį, galima užkrėsti kitus vaikus.

Anytos tiesa. VAIKAS VIDURIUOJA, O JŪS JO IŠKART NEVEDATE PAS GYGYTOJĄ.

Mamos tiesa. Vaikui tuo metu pradėjo kaltis 4 nauji dantys (iltiniai ir krūminiai). Be to, pradėjome jam duoti savo maisto. Tačiau vaikas neturėjo temperatūros, jautėsi gerai, kaip visada, tad nusprendėme palaukti ir pažiūrėti, ar kas pasikeis, jei grįšime prie seno maisto raciono. Po 5 dienų, kai viduriavimas nepraėjo, parodėme vaiką gydytojai. Ar reikėjo kreiptis į gydytoją anksčiau?

Gydytojo komentaras. Dygstant dantims kelias dienas gali būti pastebimi nežymūs negalavimai – apetito sumažėjimas, padidėjęs irzlumas, temperatūros pakilimas keliomis dalimis, skystesni viduriai (o ne viduriavimas), tačiau bendra vaiko būklė išlieka gera. Kai taip yra, gydytojo pagalba nereikalinga. Niekada negalima išpranašauti, kad dantų dygimas nesutaps su kokia nors ūmine liga. Tačiau prasidėjus ūminei ligai, pvz., infekcinės kilmės viduriavimui, visuomet daugiau ar mažiau pakyla temperatūra, pablogėja bendra vaiko būklė, gali atsirasti vėmimas, vaikas atsisako valgyti, neretai ir gerti. Jei taip atsitiko, būtina nedelsiant pasitarti su gydytoju.

Anytos tiesa. VAIKUI NEDUODAT ŠVIEŽIO KARVĖS PIENO, VARŠKĖS GRIETINĖS, SVIESTO, O VISKAS TIK IŠ PARDUOTUVĖS.

Mamos tiesa. Žinau, kad kūdikiams karvės pienas netinka. Pati maitinau tik vieną mėnesį, o vėliau duodavau mišinuką. Tik nuo metų ir mėnesio vaikui pradėjome duoti 2,5 proc. riebumo pieno iš parduotuvės. Varškės, grietinės išvis neduodavau, košes balindavau tik su pienu, be sviesto. Vėliau, dėl nuolatos paberto smakriuko, gydytoja rekomendavo duoti liesesnį pieną, valgyti liesą jogurtą, vengti riebių pieno produktų (kurių aš ir taip neduodavau). Kai vaikas pradėjo gerti 1 proc. riebumo pieną, bėrimas išnyko. Bet anyta vis tiek jam duoda riebios grūdėtos varškės, riebesnių jogurtų, verda varškėtukus. Sako, kad pieno produktai labai sveika. Tačiau neseniai teko skaityti, kad pieno produktai žmogaus organizmui visiškai nereikalingi ir net kenksmingi. Nes suaugę žmonės nebeturi to fermento, skirto pieno produktams virškinti. Vaikai tą fermentą turi tik iki 3-5 metų.

Sveika yra gerti tik rūgpienį ir kefyrą, bet ne tą, kuris pasterizuotas ir pirktas iš parduotuvės, o suraugintas iš natūralaus karvės pieno. Skaičiau, kad pienas, ir tik savos motinos pienas, yra reikalingas tik kūdikiams maitinti. Nė vienas suaugęs žinduolis vėliau pieno negeria. Jau nekalbant apie kito gyvūno pieną. Kad pas mus žmonės yra užvaldyti reklamos ir jų protai yra išplaunami finansiškai suinteresuotų įmonių naudai. Kad pasterizuotuose pieno produktuose neišlieka jokių vertingų medžiagų, taip pat ir kalcio. Tad jeigu pasterizuoti pieno produktai yra nieko verti, o natūralių karvės produktų vaikui negalima duoti arba jiems jis yra alergiškas, ar verta su tais pieno produktais prasidėti?

Gydytojo komentaras. Kol žinduolių organizmas pakankamai nesubręsta, išgyvenimą jiems užtikrina rūšinis pienas. Veršiukui tinka karvės pienas, kačiukui – katės, o kūdikiui – jo motinos pienas yra geriausias maistas iki vienerių metų. Dėl patobulėjusių maisto perdirbimo technologijų žmogus iš karvės pieno išmoko pasigaminti pieno mišinius, tinkančius kūdikiams. Jie nepakeičia motinos pieno ir gali būti duodami tik tuomet, kai trūksta motinos pieno ir tik tiek, kiek jo trūksta. PSO vaikams iki 1 metų nerekomenduoja duoti kitų rūšių žinduolių pieno dėl vienos pagrindinės priežasties – svetimos rūšies žinduolių pienas netenkina kitos rūšies žinduolių organizmo poreikių. Dėl to kūdikiui duodant karvės, ožkos pieno gali atsirasti alerginė reakcija į pieną, mažakraujystė, kai kurių vitaminų ir mineralinių medžiagų trūkumas, o kitų – perteklius. Visa tai kūdikio organizmui kenkia, ir šią paprastą tiesą kaip dienos šviesą dera suvokti visiems suaugusiesiems.

Kartų kartos žmonijos yra įvertinusios rūgščių pieno produktų – rūgpienio, kumiso, kefyro, jogurto – naudą vaikams nuo 1 metų ir bet kokio amžiaus suaugusiesiems. Tai nėra nei baltymais, nei riebalais koncentruoti pieno produktai, kokie yra varškė, varškės sūriai, grietinė, sviestas. Baltymų perteklius neretai yra alerginės reakcijos priežastis, o perdėm riebus maistas mažina apetitą, todėl į organizmą pakliūna mažiau jam reikalingų kitų medžiagų, be to, organizmas gauna per daug energijos, kas jam irgi yra nenaudinga.

Be abejo, visiškai be riebalų maistas negali būti. Vaikams iki 2 m. nereikėtų duoti 1 proc. riebumo pieno – tinka 2,5-3 proc. riebumo pienas. Riebalų visiškai atsisakyti negalima ir dėl to, kad organizme sutriks juose tirpstančių vitaminų apykaita, organizmas gaus per mažai energijos. Tai, kad bėrimas ant smakro išnyko duodant 1 proc. pieną, yra tik atsitiktinumas, nes riebalai alerginio bėrimo negydo (žinoma jei tai buvo alerginis bėrimas, nes alerginiam bėrimui nėra būdinga vien tik smakro išbėrimas). Vaikams iki 3 metų baltymų koncentratų, pvz., įvairios varškės, per parą galima duoti 20-30 g. Jiems geriau tinka rūgštūs pieno produktai. Fermento, skaldančio pieno cukrų laktozę, kiekvienas iš mūsų turime skirtingai. Todėl vieni šviežio pieno iš karto gali išgerti 100, kiti 500 ml. Jogurte, rūgpienyje, kefyre yra mažiau pieno cukraus laktozės, todėl šie pieno produktai labiau mėgstami ir toleruojami.

Bet kurio amžiaus vaikui kenksminga tai, kas be saiko bandoma į jį „sukišti“. „Mamos tiesoje“ yra tiesiog nesuprastų, nedėmesingai perskaitytų tekstų ar nugirstų minčių, lygiai kaip žaidžiant vaikų žaidimą „telefonas“, kai gaudomas melagis. Pvz., yra mitas, kad pasterizuotame piene išnyksta kalcis. Tiesa yra ta, kad pakinta pieno baltymai ir dėl to jie sunkiau virškinami, sumažėja kai kurių vitaminų. Dera suvokti, kad nepasterizuotas pienas tiesiog neišsilaikytų tol, kol jis bus nupirktas. Tiesa yra tai, kad kraštuose, kuriuose daug ir dažnai netinkamai vartojami pieno produktai, taip pat ir Lietuvoje, 1-2 m. vaikų alergija pieno produktams yra dažnesnė nei kitiems daug baltymų turintiems maisto produktams.

Anytos tiesa. JŪS NEDUODAT VAIKUI JOGURTO.

Mamos tiesa. Atrodo, kad sveikiausi pieno produktai yra kefyras, rūgpienis ir jogurtas (pastarasis ne tiek daug, nes į jį dedama saldiklių ir kitokių medžiagų). Bet kažkur skaičiau, kad net tos gerosios bakterijos, kurios neva yra jogurtuose, negali išgyventi po pagaminimo ilgiau nei vieną-dvi paras. Tad ar tikrai reikia aukštinti tą jogurtą?

Gydytojo komentaras. Tinka tie jogurtai, kurie galioja iki vienos savaitės, yra iki 5 proc. riebumo (geriausi vaikams 2-3 proc. riebumo), be jokių dabar labai reklamuojamų skonių, kvapų, priedų, E raidžių su atitinkamu skaičiumi ir pan. Kuo produktas šviežesnis, tuo jo kokybė geresnė, tuo didesnė tikimybė, kad tikrai jame išgyvens į jį gamybos procese įvestos probiotinės (gerosios) bakterijos. Minėti jogurtai, rūgpienis, kefyras kur kas geriau tinkami vyresniems nei 1 metų vaikams nei įvairių rūšių varškės.

Anytos tiesa. VAIKUI NEPERKAT ŠVIEŽIOS MĖSOS TURGUJE IR NEMALAT, O PERKAT TIK PARDUOTUVĖJE, KUR VISKAS YRA SU E (turima omenyje su konservantais).

Mamos tiesa. Ar tikrai mėsa parduotuvėje yra nevalgoma? Neseniai teko skaityti, kad žmogaus organizmas nėra pritaikytas mėsos valgymui. Mėsėdžiai gyvūnai tam turi iltis ir daug trumpesnį žarnyną.

O žmogui sunku mėsą ne tik sukramtyti, bet net ir virškinti. Ji 9 metrų žarnynu keliauja 10-12 valandų, per tą laiką pūna, eikvoja daug organizmo energijos. Gal dėl to vaikučiams pučia pilvą, jie blogai miega naktį? Sakoma, kad mėsa – geriausias geležies šaltinis. Bet štai kokios informacijos aš radau:

Mėsoje yra geležies ir fosforo. Palyginkime kiek geležies yra mėsoje ir kiek augalinės kilmės produktuose(100 gr.):

Tad jeigu mano vaikui sunku sumaitinti 100 g mėsos, bet jei jis ryte be problemų suvalgo 200 g grikių košės, jis gauna daugiau geležies negu reikia?

Gydytojo komentaras. Reiktų sugebėti kiekvieną situaciją, produktą vertinti įvairiapusiškai, atsisakyti ,,vamzdinio matymo“, kai pastebima ir perskaitoma tik tai, kas patinka arba nepatinka. Bet kuri anyta ir bet kurie mėgėjai pirkti turguje tikrai nežino, kuo gyvūnas, kurio mėsa perkama, buvo šertas, kiek teršalų susikaupė ar nesusikaupė jo mėsoje. Taip pat nėra žinoma, kaip buvo šertas gyvūnas, kurio mėsa perkama parduotuvėje. Todėl teigti, kad „mėsa iš parduotuvės yra nevalgoma“ perdėm nepagrįsta. Į mėsos gaminius, kad jie nesugestų iki bus nupirkti, gali būti įdėta maisto priedų, pažymėtų raide E su atitinkamu skaičiumi. Kūdikiams ir mažiems vaikams geriausia ekologiškai užauginta mėsa.

Nesuprantama sakiniu „Mėsėdžiai gyvūnai tam turi iltis ir daug trumpesnį žarnyną“ norima įrodyti mintis. Drambliai „turi iltis“, bet jokios mokslinės studijos dar nepatvirtino, kad jie būtų mėsėdžiai. Arba – tigrai bei šunys neturi ilčių, o turi iltinius dantis, tačiau neįmanoma patvirtinti, kad jie būtų žolėdžiai.

Kol kas tiek, kiek išstudijuota žmogaus anatomija, nėra įrodyta, kad žmogaus žarnyno ilgis būtų, kaip tvirtina mama – 9 m ilgio. Žinoma, kad plonosios žarnos ilgis 5-6 m, o storosios apie 1,5 m. Taigi žmogaus žarnyno ilgis geriausiu atveju 7 metrai. Kol kas mokslinės studijos neįrodė, kad maistas žarnyne per 10-12 val. supūtų. Maisto virškinimas nėra momentinė cheminė reakcija. Skrandis ir žarnynas yra skirtas ne tik maisto virškinimui, bet ir jo pasisavinimui. Vaikučiams pilvas paprastai „išsipučia“ dėl perpildyto skrandžio ir žarnyno, suvalgius per daug patiekalų, kuriuose gausu rafinuotų angliavandenių (cukraus) ir riebalų. Pilvo pūtimas gali atsirasti ir pakitus žarnyno mikroflorai. Mūsų žarnyne „gyvena“ gerosios bakterijos, dėl įvairių priežasčių joms sunykus, gali prasidėti pilvo pūtimas.

Mėsa yra geriausias geležies šaltinis, nes iš mėsos ji geriausiai pasisavinama. Tyrimų duomenimis, iš daržovių absorbuojama 2-10 proc. geležies, o iš raudonos mėsos – net 20-40 proc. Per parą su maistu organizmas turi gauti iki 10-15 mg geležies, kitaip gali vystytis geležies stokos mažakraujystė.

Vertingiausia šiuo požiūriu geležis, esanti liežuvyje (5 mg/100g), triušienoje (4,4 mg/100 g), kalakutienoje (4 mg/100 g), vištienoje (3 mg/100 g), jautienoje (2,8 mg/100 g). Mamai perskaičius vieną elektroninės informacijos šaltinį patarčiau perskaityti ir kitus.

Anytos tiesa. JŪS VAIKUI KASDIEN NEDUODAT SULČIŲ.

Mamos tiesa. Žinau, kad sultys skatina dantų ėduonį. Tad nejau blogai, jei vaikas visada noriai geria vandenuką? O vitaminų gali gauti iš šviežio obuolio ar banano. Nejau be sulčių vaikas užaugs ligotas?

Gydytojo komentaras. Saldžios sultys, kaip ir bet kokie saldūs gėrimai, kai po jų „užmirštama“ mažyliui išvalyti nors ir pirmą išdygusį dantuką, tikrai skatina ėduonį.

Atsigėrimui tikrai tinka nešachtinio šulinio virintas vanduo.

Vitaminai gaunami ne vien tik su sultimis – tam, kad patenkintume vaiko poreikius, kasdien jam turėtume pasiūlyti vaiko amžiui tinkančio kuo įvairesnio maisto. Lietuvoje užaugęs obuoliukas kur kas vertingesnis už atvežtinį bananą. Sultys neįtakoja vaiko sergamumo įvairiomis ligomis.

Anytos tiesa. GERA MAMA PATI TARKUOJA OBUOLIUS IR MORKAS IR IŠ JŲ SPAUDŽIA SULTIS.

Mamos tiesa. Žinau, kad švieži vaisiai ir daržovės yra naudingesni, nei iš jų spaustos sultys. Tad jei mano vaikas per dieną gauna ir obuoliuko, ir banano, negi būtina juos tarkuoti ir spausti?

Gydytojo komentaras. Geriausia, kai vaikas pats kasdien kramto jo gyvenamajame regione ekologiškai užaugintas uogas, vaisius, daržoves. Bananai nėra bet kurio amžiaus vaikams būtinas ir reikalingas maistas.

Anytos tiesa. JŪS PYKSTAT, KAI AŠ DUODU VAIKUI VALGYTI.

Mamos tiesa. Tokie užkandžiai yra geriau nei saldainiai, sausainiai ar traškučiai. Bet jei anyta per dieną sėdi virtuvėje, o iš ten vaikas visada grįžta pilna burna (graužia tai duoną, tai obuolį, tai bananą, tai geria sultis, valgo jogurtą), man nebepatinka, kad jis nuolat užkandžiauja. Juk tai irgi nėra gerai, ar ne?

Gydytojo komentaras. Kuo įvairesnį maistą vaikas valgo, tuo geriau. Vaiko medžiagų apykaita yra greitesnė, dėl to jis turi tarp pagrindinių valgymų (pusryčių, pietų, vakarienės) dar ką nors užkąsti.

Užkandžiams netinka saldainiai, traškučiai, sausainiai, vaflių batonėliai, kukurūzų putėsiai ir panašus maistas. Tinka Lietuvoje užaugusios uogos, vaisiai, daržovės, indelis jogurto, juodos duonos riekelė ir pan., t.y. neriebus, tačiau „greitos“ energijos teikiantis maistas.

Anytos tiesa. VAIKO MAISTO RACIONAS YRA LABAI SKURDUS.

Mamos tiesa. Nubudęs vaikas gauna 250 ml pieno. Pusryčiams ir vakarienei verdu košę (avižų, grikių, ryžių, 5 grūdų), balinu ją pienu. Pietums išverdu mėsytės, kotletukų su bulvėm ar makaronais, papjaustau pomidoro. Jei patys tuo metu turime pasigaminę ko nors, kas tiktų vaikui, taip pat duodame.

Tarp valgymų nuolatos ko nors įduoda anyta. Prieš miegą vaikas išgeria dar apie 150 ml pieno. Tai čia labai skurdus racionas? Anytos spaudžiama, pradėjau domėtis, ką valgo tokio amžiaus vaikai, tai pradėjau kepti varškės apkepą, virti varškės virtinukus (nors riebių pieno produktų gydytoja nerekomendavo), padarau balandėlių.

Žuvies mes patys nevalgom, o vištieną – retkarčiais. Tai ką dar tam vaikui pagaminti?

Gydytojo komentaras. Pateiktas vaiko maisto racionas nėra labai skurdus, tačiau ir neturtingas.

Vienerių metų ir vyresnis vaikas kasdien turi gauti įvairių daržovių (bulvė yra bulvė – ji daržovėms nepriskiriama), o pomidoras visų galimų daržovių nepakeičia. Geriau, kai daržovės yra žalios. Būtina dietą papildyti, pvz., kas antrą dieną puse kietai išvirto kiaušinio, o kitą dieną į gaminamas košes įdėti arbatinį šaukštelį nerafinuoto šalto spaudimo aliejaus, pagaminto iš genetiškai nemodifikuotos žaliavos (linų sėmenų, alyvuogių, rapsų). Kasdien aliejus turėtų būti kitos – vienos iš minėtų rūšių.

Iš pateikto valgiaraščio visiškai neaišku, ar vaikui yra duodama vaisių – obuolių, slyvų, šaldytų uogų arba šaldytos jų tyrės. Visiškai neaišku, kokios „išverda mėsytės“ ir kas įeina „kotletukų“ sąvoką (iš ko jie pagaminami).

Vaikas visiškai negauna jogurto, kefyro, rūgpieno – nors vieno iš šių produktų vaikas turėtų gauti kasdien. Vaikas permaitinamas pieno produktais: 250 ml + 150 ml = 400 ml, t.y. maksimalus pieno kiekis, kuris gali būti duodamas vaikui per parą, o kur košės balinimas pienu, dar varškės apkepas ar varškės virtinukai. Visiškai neaišku, ar vaikas gauna daržovių ir kokių daržovių sriubos. Dera suprasti viena – vaikui skirti patiekalai neturi skęsti bet kokios rūšies riebaluose. Gėluose Lietuvos vandenyse pagautos žuvies derėtų duoti kartą per savaitę (netinka Baltijos jūroje pagauta žuvis). Tai, kad vaikas prieš miegą išgeria 150 ml pieno nėra gerai – vakarienė turi būti nors 1 val. prieš miegą, o po to išsivalomi dantys.

Anytos tiesa. JŪS VAIKĄ MAITINATE KAIP LIGONINĖJE – PAGAL VALANDAS.

Mamos tiesa. Nuo pat mažens, kai vaiką teko maitinti mišinukais, mes turėjome nusistovėjusį maitinimosi režimą. Žinoma, jis kito augant vaikui, mažėjant valgymų skaičiui, išnykus naktiniam maitinimui. Bet jis visada buvo. Dabar vaikas ryte 8 val. geria pieną. Pusryčiauja apie 10 val.

Pietūs – kai pamiega, apie 14-15 val. Vakarienė – 19-20 val. Pienas prieš miegą apie 21.30 val. Negi tai vaikui negerai? Skaičiau, kad pastovus grafikas vaikui asocijuojasi su saugumu. O mano anytai tai asocijuojasi su ligonine…

Gydytojo komentaras. Jau 20 metų, kai mitybos specialistai nerekomenduoja kūdikių maitinti pagal režimą. Kūdikis pats atranda savo maitinimosi valandas, intervalus tarp maitinimosi. Tik jis vienas žino, kada ir kiek jam suvalgyti. Vienerių metų ir vyresnis vaikas neturi būti žadinamas pusryčiams. Pats prabus, tada ir pavalgys. O jei vaikas vedamas į darželį, ankstų rytą pripurtytas iš saldaus miego irgi neturi būti maitinamas per prievartą, nes pavalgys darželyje.

Antrais trečiais gyvenimo metais vaikus aplinka ir žaidimai domina labiau nei valgis. Todėl jie turi būti pratinami valgyti, pvz. atsikėlę, užkandis pasiūlomas praėjus 2 val. po pusryčių, tačiau jei vaikas užsinorėjo gauti užkandį anksčiau, jam jis duodamas, o jei atsisakė – palaukiama, kol paprašys. Kūdikio ir vyresnio vaiko valgymo laikas nėra mobiliame telefone užprogramuotas skambutis ir įrašas. Darželis ir ligoninė turi dirbti pagal režimą, nes kitaip dirbant būtų neįmanoma spėti atlikti visų darbų.

Anytos tiesa. GERA MAMA IŠNEŠA MOBILŲJĮ TELEFONĄ IŠ KAMBARIO, KURIAME YRA VAIKAS.

Mamos tiesa. Žinau, kad mobilusis telefonas pavojingas bangas skleidžia tuomet, kai kas su juo kalba ir laiko prie galvos. Bet jei jis per dieną ar naktį guli tame pačiame kambaryje, tai jau yra labai pavojinga?

Gydytojo komentaras. Gera mama, kai žindo arba maitina kūdikį, nekalba mobiliuoju telefonu.

Nelaiko jo chalato kišenėje, kai vaikšto su kūdikiu ant rankų arba su juo žaidžia. Nelaiko „mobiliuko“ šalia kūdikio lovos, su vežimėliu nesivažinėja ten, kur praeina aukštos įtampos laidai (tokių vietų yra prieš kelis dešimtmečiuose pastatytuose Vilniaus miegamuosiuose kvartaluose). Geros mamos ir kūdikio kambaryje nuolatos neveikia bet kokio tobulumo televizorius, mama su kūdikiu ant rankų arba aplink ropinėjančiu mažyliu nejunginėja mikrobangų krosnelės, nežaidžia prie veikiančios skalbimo mašinos.

Anytos tiesa. GERA MAMA KASDIEN VĖDINA KAMBARIUS.

Mamos tiesa. Kai gyveni sename, nerenovuotame name, bute, kuriame nėra plastikinių langų ir atrodo, kad vėjas pro juos ir taip švilpia, kai tenka tokias sumas mokėti už šildymą, nuolatos vėdinti kambarius man jau yra per didelė prabanga. Juo labiau kai aš esu pati nėščia ir sudarinėti namuose skersvėjus, kad pagerintum orą, man yra pavojinga.

Gydytojo komentaras. Nėščiai moteriai kaip tik reikalingas kuo grynesnis oras, nes vaisius turi gauti pakankamai deguonies. Nėščiai pravartu kelis kartus per dieną pasivaikščioti, suprantama – tik ne judrios gatvės šaligatviais. Svarbu, kad kambaryje būtų 18-20˚C temperatūra. Kai nėščioji vaikšto lauke, kambarius reikėtų išvėdinti arba dar lengvesnė išeitis – kai vėdinamas kambarys nėščiai moteris gali nueiti į vonią – iš ten joks „skersapūtis“ neišneš. Plastikiniai langai, deja, ne visada užtikrina reikiamą vėdinimą… Nėščiosios kambarys skersvėju (jei tai įmanoma) turi būti pravėdintas po kelias minutes kas keletą valandų. Per tą laiką kambariai neįšąla ir sumos už šildymą nepadidėja. Anyta yra 100 proc. teisi – kambarius būtina vėdinti.

Anytos tiesa. GERA MAMA KASDIEN VALO DULKES NAMUOSE.

Mamos tiesa. Manau, kad sterilios aplinkos vaikui kurti tikrai nereikia. Mama negali visos dienos skirti tik vaiko priežiūrai, valgio gaminimui bei namų tvarkymui, tad nieko tokio, jei dulkės bus nuvalomos kartą per savaitę.

Gydytojo komentaras. Dulkių valymas drėgnu būdu arba siurbliu su vandens filtru nesukuria sterilios aplinkos (dulkių siurbliai su paprastais filtrais turėtų būti nebenaudojami). Kai kambaryje per sausa, greičiau susergama viršutinių kvėpavimo takų ligomis. Dulkės turėtų būti valomos 2-3 kartus per savaitę.

Anytos tiesa. GERA MAMA PRIE TVARKOS VAIKĄ PRATINA IR GERĄ PAVYZDĮ RODO NUO MAŽENS.

Mamos tiesa. Matau, kad vaikas labai noriai mėgdžiodamas valo stalą ar grindis, stveria už šluotos ar semtuvėlio. Bet tai kol kas tik žaidimas, ar ne? Man atrodo beprasmiška visą dieną krauti žaislus į savo vietas, kai vaikas eina iš paskos ir viską ištraukia atgal.

Gydytojo komentaras. Anyta teisi. Vaikai labai noriai mėgdžioja suaugusiuosius – taip jie mokosi suvokti aplinką ir joje tvarkytis. Jiems labai patinka suaugusių veiksmai. Mamai ruošiant valgyti ant grindų sėdintis mažylis irgi turi gauti nedūžtamų indų, šaukštą. Atraitotomis rankovėmis dubenyje drungnu vandeniu tegul plauna savo indus ir juos šluosto, nesvarbu, kad pats sušlaps ir pritaškys vandens – bet už tai liks patenkintas neįprastu žaidimu. Visi mažylio žaidimai yra jo darbai, kurie jį lavina ir tobulina. Žaislų tvarkymas prieš pietų ar vakaro miegą turi virsti ritualu – tai vaikams labai patinka. Vaikas to turi būti mokomas. Įkalbinėjimai ,,Sutvarkyk žaislus“ ir panašūs praktiškai nepadeda – reikia daugel kartų parodyti, kaip tai daroma, ir paaiškinti, kodėl taip daroma, t.y. žaislų tvarkymą paversti žaidimu.

7-9 mėn. kūdikiai žaislus mėto norėdami pamatyti, kokį efektą sukelia vienas ar kitas jų veiksmas. Suaugusiesiems tai nepatinka, tačiau mažajam tai yra didelis malonumas. Kai vienerių metų bei vyresnis vaikas mėto žaislus, jis studijuoja suaugusiojo elgesį – ieško „kas galima ir kas negalima“. Vaikas puikiai suvokia suaugusiojo reakciją. Suaugusiojo reakcija į vaiko veiksmą turi būti su šypsena ir paaiškinimais, pvz., „Jie tik padėti savo vietoje užmigs“, „Jiems skauda, kai juos mėtai“ ir pan. Nors ir būtų pikta ir skaudu, šių emocijų vaikui demonstruoti nedera. Žaislų namuose neturi būti tiek, kad juos išmėčius nebebūtų kur kojos padėti.