Overtono langas arba manipuliacijų masine sąmone technologijos

Autorius: Jonas Kovalskis Šaltinis: https://jonaskovalskis.com/201... 2018-09-03 22:11:02, skaitė 6034, komentavo 1

Ar jūs kada nors girdėjote apie “Overtono langą” (Overton window)? Kaip atsispirti sąmoningai demoralizacijai?

Jei ne, tada aš rekomenduoju perskaityti šią BET KO LEGALIZAVIMO TECHNOLOGIJĄ. Jūs suprasite, kaip legalizuoti homoseksualizmą ir gėjų santuokas. Jums taps gana suprantama, kad Europoje darbas pedofilijos ir kraujomaišos legalizavimo kryptimi bus baigtas per ateinančius kelerius metus. Kaip ir, beje, vaikų eutanazijos.

Joseph P. Overton (1960-2003), vyresnysis Mackinac centro Viešosios politikos viceprezidentas. Jis žuvo lėktuvo katastrofoje. Suformulavo visuomenės nuomonės formavimo modelį, kuris buvo po jo mirties pavadintas Overtono langu.

Dž. P. Overtonas aprašė, kaip visiškai svetimos visuomenei idėjos gali būti pakeltos iš visuomenės paniekos pamazgų dugno, nuplautos ir netgi  įteisintos įstatymu.

Pagal Overtono Lango teoriją, kiekvienai visuomenės idėjai ar problemai egzistuoja vadinamasis galimybių langas. Šio lango rėmuose, idėja gali arba negali būti plačiai diskutuojama, atvirai remiama, skatinama, propaguojama arba įstatymiškai įteisinama. “Langas” yra varstomas, lyg keičiant galimybių dvelksmą nuo “neįsivaizduojamo”, t.y. visiškai svetimo visuomenės dorovės principams, kurį visiškai atmeta “dabartinės politikos” etape, iki stadijos, kada jau plačiai diskutuojama, masinės sąmonės priimta ir įtvirtinta įstatymu.

Tai nėra banalus smegenų praplovimas, o kur kas subtilesnės technologijos. Efektyviomis jas daro nuoseklus, sistemingas diegimas į masinę sąmonę ir visuomenei nepastebimas šio poveikio faktas.

Žemiau aš pateiksiu pavyzdį, kaip žingsnis po žingsnio, visuomenė pradeda pirma aptarti kažką nepriimtino, tada pradeda toleruoti, ir galiausiai susitaiko su nauja nuostata, kuri dar visai neseniai buvo neįsivaizduojama ir nepriimtina.

 

Paimkite, pavyzdžiui, kažką visiškai neįsivaizduojamo ir amoralaus, pavyzdžiui, kanibalizmą, t.y. idėją įteisinti piliečių teisę valgyti vieni kitus. Pakankamai aštrus pavyzdys?

Tačiau visiems akivaizdu, kad dabar  neįmanoma įgyvendinti kanibalizmo skatinimo – visuomenė sukiltų ant užpakalinių kojų. Tokia situacija reiškia, kad kanibalizmo legalizavimo klausimas yra nulinėje  galimybių lango stadijoje. Ši stadija, pasak Overtono teorijos, vadinama “neįsivaizduojama”. Dabar sumodeliuosime, kaip “neįsivaizduojama” bus realizuojama per visus galimybių lango etapus .

TECHNOLOGIJA

Dar kartą pakartosiu, Overtonas apibūdino technologijas, kurios leidžia visiškai įteisinti absoliučiai bet kurią idėją. Atkreipkite dėmesį! Jis nesiūlė ir net mintis savo suformulavo tam tikru būdu – jis apibūdino veikiančią technologiją, t.y. veiksmų seką, kurią įgyvendinus, visada bus pasiektas norimas rezultatas. Kaip žmonių bendruomenių naikinimo ginklas, tokia technologija efektyvumu nenusileidžia termobranduoliniam ginklui.

 

Kaipgi tai yra drąsu!

Kanibalizmo tema kol kas yra bjauri ir visiškai nepriimtina visuomenėje. Diskutuoti šiuo klausimu vengiama tiek spaudoje, tiek bet kurioje normalioje kompanijoje. Kol kas tai yra neįsivaizduojamas absurdas, draudžiamas reiškinys. Atitinkamai, pirmasis Overtono lango veiksmas – išvesti kanibalizmo temą iš “neįsivaizduojamo” lauko į “radikalų”.

Mes juk turime žodžio laisvę, ar ne? Tada kodėl gi nepakalbėti apie kanibalizmą?

Mokslininkai paprastai turėtų kalbėti apie viską iš eilės – mokslininkams nėra tabu, jie visada turėtų ką nors tirti. Ir jei toks dalykas, surenkime pvz. etnologinį simpoziumą tema “Egzotinės Polinezijos genčių apeigos.” Aptarkime istoriją pagal temą, įveskime jį į mokslinių žinių apyvartą ir gausime autoritetingų pareiškimų apie kanibalizmą faktą.

Kaip matote, apie kanibalizmą, pasirodo, galima diskutuoti neišeinant už “garbingo” mokslo ribų.

Overtono langas prasivėrė. Tai jau rodo, kad požiūrio pozicijos yra peržiūrimos. Taip užtikrinamas perėjimas nuo nenumaldomai neigiamo požiūrio visuomenėje prie labiau teigiamo. Kartu su pseudo-moksline diskusija būtinai turi atsirasti tam tikra “radikalių kanibalų visuomenė”. Ir tegul apie tai bus žinoma tik iš interneto – radikalūs kanibalai tikrai bus pastebėti ir paminėti visuose reikalinguose žiniasklaidos šaltiniuose.

Visų pirma, tai dar vienas pareiškimo faktas ir, antra, tokie šokiruojantys degradai reikalingi sukurti radikalaus bauginimo įrankį. Tai bus “blogieji kanibalai” – atasvara kitam bauginimo įrankiui – fašistams, raginantiems deginti ant laužo ne tokius kaip jie. Bet apie bauginimus žemiau. Pradžiai tiesiog užtenka skelbti istorijas apie tai, ką  galvoja apie žmogienos valgymą britų mokslininkai ir kokie nors radikalūs degradai.

Pirmojo Overtono lango žingsnio rezultatas – nepriimtina tema įvesta į apyvartą, nuimta tabu skraistė, panaikintas problemos vienareikšmiškumas, t.y., sukurti “pilki atspalviai”.

KODĖL GI NE?

Kitu žingsniu Langas vėl prasiveria ir paverčia kanibalizmo temą iš “radikalaus ir nepriimtino” į “įmanomą”.

Šioje stadijoje, mes toliau cituojame “mokslininkus”. Juk negali nusigręžti nuo žinių apie kanibalizmą? Be to, kiekvienas, kuris atsisako apie tai diskutuoti, turi būti paskelbtas davatka ir veidmainiu. Smerkiant veidmainystę, būtina sugalvoti elegantišką pavadinimą kanibalizmui, kad jokie “fašistai” nedrįstų klijuoti etikečių ant kitaminčių su raide “K”.

Dėmesio! Eufemizmo kūrimas – labai svarbus momentas. Nepriimtinos idėjos legalizavimui būtinai reikia pakeisti jos tikrąjį pavadinimą. Ir nėra daugiau kanibalizmo.

Dabar jis vadinamas, pavyzdžiui, antropofagija. Tačiau šis terminas taip pat netrukus bus pakeistas ir ŠĮ terminą pripažinus įžeidžiančiu.

Naujų terminų ar pavadinimų išgalvojimo tikslas – nukreipti problemos esmę nuo jos apibrėžimo, atplėšti žodžio formą nuo jo turinio, atimti iš savo ideologinio priešininko  kalbą – pagrindinį kontrargumentų įrankį. Kanibalizmas konvertuojami į antropofagiją, po to į antropofiliją, panašiai, kaip nusikaltėlis keičia pavardes ir pasus.

Kartu su pavadinimų kūrimo žaidimu taip pat išgalvojamas atraminis precedentas – istorinis, mitologinis, faktinis arba tiesiog sugalvotas, svarbiausia – įteisintas. Jis bus atrastas arba sugalvotas kaip “įrodymas”, kad antropofilija iš principo gali būti legalizuota.

“Ar pamenate legendą apie motiną, kuri savo krauju pagirdė savo ištroškusius vaikus?”

“O senovės dievų istorijas, kurie valgė visus iš eilės – romėnams tai buvo savaime suprantamas dalykas”

“Na, o pas mus, krikščionis, ypač su antropofilija yra viskas gerai! Mes vis dar rituališkai geriame kraują ir valgom savo dievo kūną! Jūs juk nekaltinate kanibalizmu krikščionių bažnyčios? Tai kas gi jūs tokie, velniai griebtų?”

Pagrindinis šio etapo orgijos tikslas – bent jau iš dalies, apsaugoti kanibalizmą nuo baudžiamosios atsakomybės bent vieną kartą, bent kažkuriuo istoriniu momentu.

TAIP IR REIKIA

Po to, kai gautas faktinis įteisintas precedentas, galima dar labiau atverti Overtono langą ir pereiti iš “įmanomo” į “racionalų”.

Tai trečiasis etapas, kuriuo baigiasi vienos problemos smulkinimas:

“Noras ėsti žmones yra genetiškai įgimtas”

“Kartais jums būtina suėsti kitą asmenį, yra įtikinamų aplinkybių”

“Yra žmonių, kurie nori, kad juos suvalgytų”

“Antropofilus išprovokavo!”

“Uždraustasis vaisius visada saldesnis”

“Laisvas žmogus turi teisę nuspręsti, ką jam valgyti”

“Negalima slėpti informacijos ir tegul kiekvienas apsisprendžia, kas jis yra – antropofilas ar antropofobas”

“Ar yra kokių nors antropofilijos žalos įrodymų? Jos neišvengiamumas nebuvo įrodytas. ”

Visuomenės sąmonėje dirbtinai sukuriamas “mūšio laukas” dėl dirbtinai sukurtos problemos. Abiejose kovojančiųjų pusėse sukuriamos baidyklės – specialiai tam sukurti atsiranda radikalūs kanibalizmo šalininkai ir radikalūs priešininkai. Realius oponentus – tai yra, normalius žmones, kurie nenori likti abejingi kanibalizmo  problemos eskalavimui – bandoma sugretinti su visais siaubais ir  priskirti prie radikalių neapykantos kurstytojų. Šių siaubų vaidmuo – aktyviai kurti išprotėjusių psichopatų įvaizdį, agresyvių fašistų, raginančių deginti vargšus kitaminčius, gyvus kanibalus, žydus, komunistus ir negrus. Buvimas žiniasklaidoje užtikrinamas visiems aukščiau išvardintiems, išskyrus realius oponentus.

Tokiu atveju, taip vadinami antropofilai lieka lyg ir per vidurį tarp abiejų pusių – “sveiko proto” teritorijoje, kur su visu “žmonijos normalumo ir sveiko mąstymo” patosu pasmerkia “visus fašistus”.

“Mokslininkai” ir žurnalistai šiame etape įrodinėja, kad žmonija per savo istoriją laikas nuo laiko valgydavo vieni kitus, ir tai yra gerai. Dabar antropofilijos temą galima išvesti iš racionalumo kategorijos į populiarumo. Overtono Langas juda toliau.

GERAJA PRASME

Kanibalizmo temos populiarinimui yra būtina palaikyti ją Pop-turiniu, derinant su istorinėmis ir mitologinėmis asmenybėmis, ir, jei įmanoma, su žinomomis, populiariomis personomis.

Antropofilija masiškai skverbiasi į naujienas ir pokalbių šou. Žmonės valgomi didžiajame kine, dainų tekstuose ir muzikiniuose vaizdo klipuose.

Vienas iš populiarinimo būdų vadinamas “Apsižvalgyk aplinkui!”

“Argi jūs nežinote, kad kažkoks ten garsus kompozitorius – antropofilas ..?”.

“Ir vienas gerai žinomas lenkų rašytojas scenaristas – visą gyvenimą buvo antropofilas ir netgi buvo persekiojamas.”

“O kiek iš jų sėdėjo psichiatrinėse! Kiek milijonų ištrėmė, atėmė pilietybę! .. Beje, kaip jums naujas Lady GaGa vaizdo klipas «Eat me, baby»?

Šiame etape tema yra iškeliama į viršų ir ji savaime pradeda atsikartoti  žiniasklaidoje, šou versle ir politikoje. Kitas veiksmingas būdas – problema aktyviai diskutuojama informacijos operatorių  lygyje (žurnalistai, TV laidų vedėjai, bendruomenės nariai, ir t.t.), iš diskusijos apdairiai eliminuojant … specialistus, žinovus, ekspertus.

Tada, kai visiemsi jau darosi nuobodu ir problemos diskusija pasiekė aklavietę, pakviečiamas specialiai atrinktas “specialistas” ir sako: “Ponai, iš tikrųjų viskas yra ne taip. Ir esmė ne tame, o visai kitame. Ir reikia daryti taip ir taip “, – ir tuo pat metu idėjai suteikiama labai specifinė kryptis, kurios tikslas yra dar labiau praverti “Langą”.

Norint pateisinti įteisinimo šalininkus naudojamas nusikaltėlių humanizavimas kuriant teigiamą įvaizdį pozityviai nušviečiant nusikaltimus.

“Tai juk kūrybingi žmonės. Na, žmoną suvalgė, ir ką? ”

“Jie tikrai nuoširdžiai myli savo aukas. Valgo, reiškia myli! ”

“Pas antropofilus padidėjęs IQ ir visame likusiame gyvenime jie laikosi griežtos moralės”

“Patys antropofilai aukos, juos gyvenimas verčia”

“Juos taip išauklėjo” ir t.t.

Tokio tipo išverstaskūriai – tikra populiariųjų pokalbių šou druska: “Mes jums papasakosime tragišką meilės istoriją! Jis norėjo ją suvalgyti! O ji tik norėjo būti suvalgoma! Kas mes esame kad juos teistume? Gal tai – meilė? Kas jūs tokie, kad stovite skersai kelio?!”

MES ČIA VALDŽIA

Prie penktojo Overtono lango etapo prieinama kai tema pakankamai “įkaitinta”  ir ją jau galima iš populiariosios kategorijos perkelti į aktualios politikos kategoriją.

Pradedami rengti teisės aktai. Lobistinės grupuotės valdžioje konsoliduojasi ir išeina iš šešėlio. Pradedamos skelbti apklausos su išgalvotais rezultatais, tariamai patvirtinančiais aukštą kanibalizmo legalizavimo šalininkų procentą. Politikai pradeda daryti viešus pareiškimus dėl teisinio reglamentavimo. Į visuomenės sąmonę tokiu būdu įvedama nauja dogma – “draudimas valgyti žmones draudžiamas“.

Tai firminis liberalizmo patiekalas – tolerancija kaip draudimas bet kokio tabu, blogio prevencijos draudimas ir pražūtingų visuomenei nukrypimų skatinimas.

Paskutiniame Overtono lango pravėrimo metu iš “populiarus” kategorijos į “dabartinės politikos” visuomenė jau yra palaužta. Patys aršiausi vis dar kažkaip priešinsis dar ne taip seniai buvusių absurdiškų dalykų įteisininmui. Tačiau visa visuomenė jau neveikia kartu, ji jau susitaikė su savo pralaimėjimu.

Kai įstatymai priimti, pakeistos (sunaikintos) žmonijos gyvybinės egzistavimo normos, tada šios temos aidai neišvengiamai išplinta į mokyklas ir darželius, o tai reiškia, kad sekanti  karta išaugs be jokių išlikimo galimybių. Taip buvo su pederastijos legalizavimu (dabar jie reikalauja save vadinti “gėjais”). Dabar mes esame liudininkai proceso, kai Europa legalizuoja incestą, kraujomaišą, pedofiliją ir vaikų eutanaziją.

2 dalis: Kaip priešintis “Overtono langui”?

Nužmoginimo galutinis tikslas yra padaryti normaliu ir įprastu tai, kas anksčiau buvo neįmanoma arba draudžiama dėl elementarių žmogiškos moralės priežasčių. Tai ir yra technologijos, vadinamos “Overtono langas” esmė. Išsamesnė informacija buvo aptarta straipsnyje “Naikinimo technologijos. Overtono langas” (Destruction technologies. Overton Window), po to akivaizdus šių nežmoniškų metodų pristatymo pavyzdys buvo… Danijos zoologijos sodų darbuotojai, kurie vaikų akivaizdoje užmušė ir išdorojo žirafą Marių.

Kaip atsispirti technologiją “Overtonas langas”

“Technologija” Overtono langas” yra pagrįsta esminėmis praktiškai bet kurio individo silpnybėmis. Šios technologijos “grožis” yra tas, kad ji veikia, netgi po jos egzistavimo pripažinimo. Paprastai manipuliacijos nustoja veikti, kai jos būna atskleistos. Šiuo atveju, poveikis žmogaus pasąmonei daromas per bazinius žmogaus fiziologinius poreikius.

Apibūdinčiau pagrindinius žmogaus veikimo svertus taip:

1. Tolerancija.
2. eufemizmas.
3. Bandos instinktas.
4. Autoriteto iliuzija.
5. Įstatymas visada teisingas.

“Overtonas langas” yra pagrįstas pagrindiniais žmogaus poreikiais, kurie Maslow piramidėje užima vietas nuo 2 iki 4 lygio.

Štai trumpai “piramidė Maslow”:

1. Fiziologiniai poreikiai: šiluma, alkis, troškulys, lytinis potraukis, ir kt.
2. Saugumo poreikiai: būstas, tikrumo jausmas, išsilaisvinimas nuo baimės ir nesėkmių.
3. Meilė ir noras būti reikalingu.
4. Pagarbos poreikis: sėkmė, pritarimas, pripažinimas.
5. Pažinimo poreikis: žinoti, mokėti, tirti.
6. Estetinis poreikis: harmonija, tvarka ir grožis.
7. Savęs realizavimo poreikis: tikslų, galimybių, realizavimas, asmenybės tobulinimas.

Ryšium su tuo, kad 2-4 poreikiai praktiškai niekada nebūna visiškai patenkinti jais yra lengvai manipuliuojama beveik kiekviename iš mūsų.

Tolerancija – tai kanalas įvesti bet kokias, net pačias amoraliausias ir šlykščiausias mintis ar nuomones į kasdienį gyvenimą. Įdomiausia yra tai, kad atsižvelgiant į tolerancijos apibrėžimą (Vikipedija), be pakantumo ji turi dar vieną prasmę – savanorišką kančių priėmimą. Būtent šis apibrėžimas tinka tiems, kurie nori taikstytis su priešingu savo moralei priverstinai peršamu požiūriu ir priimti jį kaip savo. Poreikis priklausyti kokiai nors grupei ir pagarbos poreikis verčia išduoti savo nuomonę, vengiant sukelti oponento agresiją ir nepasitenkinimą.

Eufemizmas yra privaloma sudedamoji vidiniam sveikos nuovokos pasipriešinimui įveikti. Grubiai tariant, tai yra stebuklingoji lazdelė, kuri padeda sukurti vidinę pusiausvyrą tarp savo vertybių ir visiškai joms priešingų, primestų iš išorės. Pavyzdžiui, mūsų kultūroje pakeisti atšiaurių žodį “Pederastas” (iš graikų k. παις – .. «vaikas”, “berniukas”, o ἐραστής – «mylintis”, tai yra – “mylėti berniukus”) ateina daugiau neutralus žodis “gėjus”. O frazės “Mano pažįstamas gėjus” ir “homoseksualus draugas” turi visiškai kitą emocinį svorį.

Priklausymas bandai – saugumas, priklausymo visuomenei ir pagarbos poreikio patenkinimas. Kiekvienas žmogus, kalbėdamas prieš auditoriją, darydamas pristatymą, sakydamas tostą didelėje kompanijoje žino, kaip sunku kartais išlaikyti tas keletą minučių, kai visų akys nukreiptos į jį. Jei turėjote tokios patirties, prašyčiau tai dabar prisiminti. Dabar įsivaizduokite, kad jums reikia išreikšti savo nesutikimą su visais šiais žmonėmis – labai gerbiamais ir nelabai garbingais, draugais ir tiesiog pažįstamais, vadovais ir pavaldiniais. Esant tokiai opozicijai yra svarbu kalbėti nenaudojant eufemizmų, kitaip jūs neperduodite tikslios prasmės, o tik dar labiau viską supainiosite. Asmeniškai aš retai sutinku žmonės, kurie sugeba taip pasakyti.

Autoriteto iliuzija – tai galimybė pasimatuoti savo nuomonę ir jau dalinai primetamą iš išorės. Jei manyje yra nepritarimo šaltukas, “Autoritetas” lengvai numes man stebuklingą lazdelę, prisiimdamas atsakomybę sau. Tuo metu, kai man pakanka turėti labai siaurą suvokimą apie patį “Autoritetą”. Apie tai, kad sužinoti informaciją apie patį žmogų arba visuomenę, nėra net kalbos, mes tiesiog džiaugiamės, kad jis prisiėmė nepakeliamą mūsų “teismo” naštą. Paskutiniu metu už to, kas vadinama “autoritetu”, netgi nėra jokios asmenybės. Dažniausiai girdime: “mokslininkai atskleidė…, psichologai teigia…, viena pusė pareiškė” ir t.t.

Teisėtumas yra svetimų normų primetimo viršūnė. “Dabar aš turiu teisę kaltinti kitus tuo, kad jie nesutinka su manimi.” Tokiu būdu kompensuojama savyje tai, kas yra ne būdinga mano asmenybei. Kuo daugiau aš kaltinsiu kitus atsilikimu ar provokacijomis, tuo stipresnis mano vidinių prieštaravimų balsas. Garsus psichiatras K.G. Jungas tikėjo, kad fanatizmas yra nuslopintų abejonių ženklas. Žmogus, įsitikinęs savo teisumu yra visiškai ramus, ir gali aptarti priešingą požiūrį, be pagiežos. Bandant įpiršti svetimas vertybes, įsitikinimo nėra, todėl abejones turi slopinti kitų įsitikinimas. Įstatymas suteikia pilną teisę tai daryti.

“Overtono lango” technologijos pasekmės

Blogiausia šios technologijos pasekmė yra tai, kad žmogus praranda harmoniją, kuri savo vietą užleidžia begaliniams vidaus ginčams ir prieštaravimams todėl, kad tie, kurie naudoja šią technologiją, negalvoja apie tai, kad būtų laimingas pats žmogus. Šios technologijos tikslas yra gauti naują, pageidaujamą vystymosi kryptį. Pasiekus rezultatą dauguma žmonių yra priversti palaikyti svetimų vertybių priėmimo iliuziją. Žmonės vis mažiau ir mažiau išlieka žmonėmis, praranda ryšį su savo šaknimis ir kultūra. Kitaip tariant, iš tvirto medžio žmogus virsta tiesiog bestuburiu, tampa sausu ir pažeidžiamu.

Geras šio proceso pavyzdys yra aukštas savižudybių lygis išsivysčiusiose šalyse. Žmonės, turintys aukšto lygio komfortą, nesijaučia nei kiek laimingesni mokėdami už tai savo žmogiškumu.

Mano pažįstamas, kuris užaugo su Holivudo filmais ir blizgių žurnalų viršeliais, visada svajojo turėti didelį namą su dvigubu garažu, baseinais ir vyno rūsiais. Tam tikslui, jis turėjo sunkiai dirbti, kad išgyventų širdies priepuolį ir onkologiją, su kuria jis vis dar kovoja. Tuo pačiu nuolatinis 12 valandų per dieną darbas nutolino jį nuo šeimos. Žmona, jausdama skausmą, bet nedrįsdama priekaištauti, sutelkė dėmesį į vaikus, bandydama gauti iš jų tą švelnumą ir dėmesį, kurio jai taip trūko. Vaikai be tėvo kontrolės, pajautę laisvę tapo ciniškais egoistais. Galų gale, jis pastatė namą, apie kurį svajojo, bet po šešių mėnesių prisipažino, kad atiduotų viską už galimybę grįžti 8 metus atgal, į tą vietą, kai jų šeima buvo tokia laiminga, gyvendama 2-jų kambarių bute, kartu leisdami savaitgalius ar švenčių dienas.

Šiuo atveju, šeimos artumas buvo ta kaina, kurią jis sumokėjo už aukšto lygio komfortą ir socialinį statusą, o didis nusivylimas pakeitė energiją ir entuziazmą. Vien tik socialinis statusas, pripažinimas, komfortas ir saugumas  niekada neveda link  laimės, ir nėra privalomi jos atributai. Jie turėtų būti priemonė tikslui pasiekti, o ne tikslu, o nusivylimas ateina, kai mes pamatome, kad už viso to tik tuštuma.

Pasipriešinimas “Overtono lango” technologijai

Pirmiausia, priešintis galima atsisakant bandymų visada ir visur būti “normaliu”. Tuo metu, kai “individualumą” pakeičia “normalumas”, mes automatiškai perduodame savęs kontrolę į blogas rankas. Geriausiu atveju, mes siekiame būti patogiais kitiems, o blogiausiu, patenkame į apgalvotas manipuliacijas. Tik kultūra, papročiai, įpročiai ir protėvių moralinės normos padeda atrasti savo tapatybę. Šių vertybių integracija į šiuolaikinio gyvenimo rėmus padeda neatitrūkti nuo savo paveldo, etninio identiteto. Nekurstau aklai sekti senomis tradicijomis, jas pakanka žinoti, puoselėti ir gerbti.

Tolerancijos sąvoką naudoti tik pakantumo prasme, kitu atveju būtina ginti savo pozicijas. Pavyzdžiui, galima klausytis apie Europos gėjų paradus, bet jokiu būdu negalima pateisinti gėjų santuokų savo kultūroje, kur pagrindiniu prieštaravimu galėtų tarnauti mūsų kultūros ir krikščioniškosios vertybės bei tradicijos.

Su eufemizmu ir sąvokų kaitaliojimu geriausia kovoti, išskiriant teikiamos informacijos prasmę. Jei tai “vaizdelis” iš televizoriaus, pamėginkite pakartoti tą patį, bet vadindami viską tam skirtais tiesioginiais žodžiais. Jei tai yra asmuo, kuris su jumis diskutuoja, perfrazuokite jo žodžius, be eufemizmų. Tai veikia labai išblaivinančiai. Pavyzdžiui, jei jūs sakote, kad Jungtinės Valstijos ir Europa nori dovanoti demokratiją Ukrainai, galite perfrazuoti klausimą – “Aš teisingai suprantu?  Jūs manote, kad Vakarų šalys,  viso pasaulio bankininkai tiesiog norėtų pasidalinti savo pinigais su Ukrainos žmonėmis išskirtinai demokratijos pergalės vardan?”.

Su poreikiu būti bandoje sunku kovoti, tačiau ir nebūtina. Svarbu suprasti, kuri yra sava banda ir skirti ją nuo kitų. Pavyzdžiui, yra populiari frazė: “Mūsų visuomenė yra nepakankamai demokratiška, kad leistų tos pačios lyties santuokas”, pabandykite perfrazuoti, atsižvelgiant į savo interesus: “Demokratija yra daugumos žmonių valdžia, ir tikriausiai, tos pačios lyties santuoka nėra tinkama mūsų visuomenei, ir negali tapti mūsų kultūros dalimi”.

Autoritetinga nuomonė, daugeliu atvejų, yra lengvai išsklaidoma į dulkes, kai tik mes klausiame savęs, – ir kas yra šis autoritetas, ar juo galima pasitikėti, jeigu nuo jo nuimti visas socialines regalijas, titulus, mokslinius laipsnius, pareigas?

Pavyzdžiui, jei matote, profesionalą kalbantį per televiziją, apie kurį jūs neturite jokios informacijos, išskyrus tai, kas parašyta apačioje laidos metu, tiesiog pagalvokite apie jo žodžius. Ar pasikeistų jūsų nuomonė, jeigu tą patį pasakys jūsų kaimynas ar kolega? Jeigu autoritetas, tampa “akivaizdumo kapitonu”, tai kokia tada jo kalbos esmė? Protingu veidu pakartoti, tai, ką jūs prieš 20 minučių kalbėjote su savo kolegomis pakeliui namo? Jei išgirsite kažką naujo, tada verta pagalvoti apie autoriteto naudą. Atminkite, kad jis turi užsidirbti jūsų pasitikėjimą, kad ir kaip jis save tituluotų.

Ar galima teisėtumą priimti kaip aukščiausią pripažinimą? Manau, šiuo klausimu mūsų šalyje bus vienareikšmis atsakymas. Galiu tik pridėti savo pastebėjimą, kuris išsklaidė mano asmeninį mitą apie valstybę, kaip rūpinimosi žmonėmis formą. Aš sąmoningai pasirinkau ne politinį pavyzdį. Kai Lenkija įstojo į ES 2009 m. viešojo sektoriaus darbo užmokestis gerokai sumažėjo, palyginti su produktų kainomis. TV naujienose parodė reportažą apie pasieniečių streiką. Savaime suprantama, kad žmonės tarnyboje negali tiesiog neiti į darbą. Jie veikė kitaip – tiesiog pradėjo atlikti visas nurodytas instrukcijose procedūras. Atrodytų – labai gerai! Žmonės pagaliau daro tai, ką jie turi daryti. Tačiau eilės prie sienų padidėjo 6 kartus. Pasirodo, kad valstybės sistema yra sureguliuota taip, kad pagal jos taisykles neįmanoma dirbti nepažeidžiant įstatymo, paliekant siaurą langelį pasigailėjimui arba bausmei pareigūno nuožiūra.

Pabandžiau aprašyti pasipriešinimo būdus “Overtono lango” technologijai tiek valstybiniu lygiu, tiek asmeniškai kiekvienam individui. Visa šio straipsnio esmė telpa į baigiamąją  Joseph P. Overtono frazę: “Bet asmeniškai, jūs turite likti žmogumi. Žmogus gali rasti bet kokios problemos sprendimą. Ir ko vienas negalės padaryti , padarys žmonės, suvienyti bendra idėja.”