Martynas Katelynas. Naujoji Ispanijos vyriausybė atidarė vartus į Europą

Autorius: Martynas Katelynas Šaltinis: http://www.propatria.lt/2018/0... 2018-08-14 13:14:13, skaitė 721, komentavo 5

Europoje seniai laukti pokyčiai

Visoje Europoje politikai griežtina savo požiūrį į masinę imigraciją bei imasi vis kietesnių priemonių šio kontrolę praradusio proceso stabdymui. Tai akivaizdus ir suprantamas žingsnis, net jeigu ir nenuoširdus, o paremtas tik politiniu išskaičiavimu. Po nacionalistinių ir tautinių jėgų pergalių įvairiose ES šalyse kitokių poelgių tikėtis ir nebuvo galima.

Štai Italijoje rinkimus laimėjusioms ir koaliciją suformavusioms Penkių Žvaigždžių ir Lygos partijoms užteko kelių dienų ir stipraus vidaus reikalų ministro pareiškimo, jog „nekontroliuojamos masinės imigracijos laikas baigėsi“. Pakrančių apsaugai duotas įsakymas į uostus neįleisti migrantus gabenančių laivų, ir šalį pasiekiančių migrantų skaičius smarkiai sumažėjo. Taip pat sumažėjo ir mirčių, kurios būdavo įprastas tokios migracijos palydovas. Potencialūs pripučiamų valtelių keleiviai suprato, kad net jeigu juos ir išgelbės įvairių fondų pinigais finansuojami gelbėtojų laivai, jie nepateks į Europą taip paprastai, kaip anksčiau. Sumažėjus lūkesčiams, sumažėjo ir mirštančių.

Daugumoje Europos valstybių ne tik stiprėja nacionalistinės nuotaikos, tačiau nacionalinių valstybių išlikimu susirūpinusios jėgos patenka į parlamentą ar net sugeba suformuoti valdančiąsias daugumas. Tendencija dėl stiprėjančio pasipriešinimo migracijai, norint susigrąžinti rinkėjų palankumą, aiški, bet tik ne Ispanijoje.

Masinės imigracijos nėra?

Naujasis Ispanijos centro-kairės (socialistų) premjeras Pedro Sanchezas, stengdamasis įgauti piliečių palankumą, elgiasi visiškai priešingai. Šiais metais Ispanija tapo pagrindine kryptimi migrantams, norintiems pasiekti Europą. Jeigu anksčiau dešimtys tūkstančių jų plūdo Libijos-Italijos maršrutu, tai dabar, pasikeitus Italijos pozicijai, vartai atsivėrė Ispanijoje. Žinoma, akivaizdu, kad vartai patys niekad neatsiveria, kažkas juos turi atidaryti. Ir tas kažkas šiuo atveju yra naujasis premjeras. Jį ir jo suformuotą vyriausybę galima vadinti tikru leftizmo bastionu.

Per paskutinę liepos savaitę į šalį pateko daugiau kaip 2000 migrantų. Tai, žinoma, vyksta ne be ministro pirmininko žinios ir palaiminimo. Pedro Sanchezo suformuota vyriausybė, kaip netinkamą, atmetė dažnai naudojamą „masinės imigracijos“ terminą. Užsienio reikalų ministras Josepas Borrellis, dalyvaudamas spaudos konferencijoje su savo kolega iš Jordanijos, atvirai paskelbė, jog žodis „masinė“ yra perdėtas. Tam „įrodyti“ pasirinko savo gimtosios šalies pavyzdį. Jo žodžiais, nuo šių metų pradžios į šalį patekę 25000 nelegalių migrantų yra visiškas niekis, kadangi šalyje ir taip gyvena 40 mln. gyventojų.

„Šviežias kraujas“ bet kokia kaina

Ministras, žinoma, rado progą ir pasidžiaugti: savo pasisakyme pabrėžė Europos populiacijos senėjimą. Josepas Borrellis mano, kad Europai norint išvengti senstančios populiacijos problemų, reikalingas „šviežias kraujas“, o puikus šio resurso šaltinis – masinė imigracija. Jo manymu, Europos prokreacijos galimybės yra išsemtos, ir bet kokiu atveju Europa pasmerkta atverti sienas visiems pasaulio perėjūnams.

Puikus šios vyriausybės palankumo imigracijai pavyzdys yra migrantus gabenusio laivo Aquarius priėmimas. Vos tik į Italijos vidaus reikalų ministro postą paskyrus Matteo Salvini ir jo įsakymu uždarius sienas, šis laivas įstrigo netoli Italijos krantų. 629 migrantus gabenusio laivo nepriėmė ir Malta. Kilus „tarptautiniam pasipiktinimui“, ministras pirmininkas pasiūlė šiam laivui prisišvartuoti Valensijos uoste. Visi migrantai išsilaipino Ispanijoje.

Šio sprendimo pasekmes pirmieji pajuto Alikantės universiteto studentai. Kelioms dešimtims studentų buvo liepta išsikraustyti iš bendrabučio patalpų, kuriose turėjo būti apgyvendinti Aquarius migrantai. Faktas, kad studentai už bendrabučius jau buvo sumokėję, nebuvo svarbus, jiems tiesiog pranešta, kad turi 12 valandų išsikraustymui.

Labai didelė dalis migrantų, pasiryžusių kelionei per Viduržemio jūrą, renkasi nebe Italiją, o Ispaniją. Žinia, kad dabartinė Ispanijos valdžia į jų atvykimą žiūri labai teigiamai, yra dar vienas paskatinimas rizikuoti savo gyvybėmis. Oficialiais duomenimis, šiais metais tokių kelionių metu žuvo keli šimtai žmonių.

Ispanų lūkesčiai

Toks Ispanijos valdžios požiūris ir elgesys bet kurioje kitoje Europos valstybėje jau sulaukia jeigu ne milžiniško, tai tikrai stipraus pasipriešinimo. Kaip jau minėta, daugumoje Europos valstybių politikai užima tvirtesnę poziciją, matydami, kad jų atstovaujami rinkėjai nepritaria jiems primetamam požiūriui, jog masinė imigracija yra ir visada bus „norma“. Tačiau Ispanijoje naujajai vyriausybei tai jau davė dividendų. Per porą mėnesių socialistų premjero partijos reitingai lėtai, bet stabiliai kyla. Apklausose gyventojų nepritarimas masinei imigracijai yra mažas. 65% ispanų pritaria migrantų priėmimui, 85% gyventojų sutinka, kad Ispanija turėtų daryti daugiau, jog pagelbėtų migrantams. Tačiau 21% apklaustųjų teigia manantys, kad tokio tipo imigracija yra kaip įsiveržimas ar okupacija.

Ši ir kitos panašios apklausos atliktos dar prieš pasikeičiant migrantų srautų dydžiui.  Įdomu, kokie rezultatai bus po to, kai ispanai pamatys, jog atvykėlių ne tik nemažėja, bet potencialiai tik daugėja. Keli tūkstančiai migrantų per savaitę turėtų labai greitai ištirpdyti šiuos skaičius.

Žemyninis maršrutas

Ispanijos atveju svarbu paminėti ne tik masinį antplūdį jūriniais maršrutais. Ispanijai priklausančios Seuta ir Melilja yra vienintelės ES teritorijos, kurios turi žemyninę sieną su Afrikos valstybe. Šie eksklavai yra Šiaurės Afrikoje, o konkrečiau – apsupti Maroko. Dar 2005 metais, kai masinė imigracija tiek europiečiams, o tuo labiau lietuviams, buvo negirdėtas terminas, keli tūkstančiai migrantų iš įvairių Užsachario Afrikos valstybių bandydavo prasiveržti pro šiuos miestus juosiančių kelių metrų aukščio vielinių tvorų sieną. Keliems šimtams pasisekė tai padaryti. 

Reikia pabrėžti svarbų dalyką, jog tokio tipo „teisėta imigracija“ negali būti nei pateisinama, nei legali. Praktiškai tai buvo nelegalus suverenios valstybės sienos kirtimas. Pareigūnai, kurie patruliuodavo prie sienos, atskleidė, kad migrantai naudodavo vadinamąją „netikėtumo“ taktiką: stengdavosi susiburti į didelę minią bent po kelis šimtus žmonių, ir su savadarbėmis kopėčiomis šturmuodavo tvorų juostą. Puldami link dvi valstybes skiriančios sienos, prie kurios tuo metu patruliuodavo keliasdešimt pareigūnų, migrantai tiesiog įveikdavo juos masiškumu. Po šių įvykių buvo pastatyta trečioji tvora, kainavusi 33 milijonus eurų, kurios aukštis siekė 6 metrus. Tačiau ir tai nesustabdydavo migrantų nuo patekimo į ES teritoriją, iš kurios jie nebėra deportuojami.

2005-aisiais dalis tvoros buvo išmontuota, kai, bandydamas prasibrauti, žuvo Senegalo pilietis. Tačiau 2013-aisiais ją vėl teko atstatyti į buvusią būklę, kai migrantų bandymai prasiveržti tapo norma. Tokį Ispanijos konservatorių sprendimą iškart suskubo pasmerkti dauguma žmogaus teisių ir migrantų apsaugos organizacijų. 

Per pastaruosius 5 metus šie du miestai tapo pastoviu migrantų taikiniu, siekiant patekti į ES teritoriją. Beveik kiekvieną dieną keli šimtai migrantų bando jėga prasibrauti pro sieną saugančius pareigūnus. Keisčiausia, kad „vargšai, sprunkantys nuo karo ir skurdo“, prieglobsčio niekada neprašo nuolankiai. Bandymus prasibrauti visuomet lydi smurtas, akmenys, į pareigūnus mėtomos išmatos, sužeisti sienos apsaugos pareigūnai ir suniokotas turtas. Ar tokius žmones galima pavadinti taikiais, apsaugos prašančiais asmenimis?

Ilgalaikis valdžios neįgalumas

Ispanijos valdžia, tiek dabartinė, tiek ir buvusi, tokio tipo migraciją tik skatina. Kodėl? Ispanijos įstatymas aiškiai leidžia deportuoti visus, neteisėtai patekusius į šiuos du eksklavus. Tačiau tai niekada nebuvo daroma. Padidėjus srautams, konservatorių vyriausybė 2017 metais turėjo minčių „pasinaudoti įstatymo teikiama galimybe“. Tačiau tik pradėjus šio sprendimo svarstymus, įstatymas buvo sukritikuotas Europos Žmogaus Teisių Teismo. Visi svarstymai pasibaigė fiasko.

Matydami tokius nedviprasmiškus signalus, migrantai gali „patogiai“ bandyti masiškai šturmuoti menkai saugomas ES išorės sienas ir patekti į jos teritoriją. Naujosios Ispanijos vyriausybės vidaus reikalų ministras Fernando Grande-Marlaskas Ispanijos radijui teigė, kad dės visas pastangas, jog vielinės tvoros, saugančios ES išorinę sieną, būtų išardytos. Tai dar labiau skatintų nelegalią imigraciją.

Galima tik spėlioti, kas dėtųsi, jeigu tvorų neliktų. Į Maroką atvyksta migrantai iš visos Užsachario Afrikos. Patys marokiečiai irgi nedega noru likti savo šalyje. Maroko vyriausybė sąmoningai silpnina sienų su kitomis Afrikos valstybėmis apsaugą, matydama, kad Europa pasiryžusi mokėti Marokui duoklę už potencialių migrantų sulaikymą.

Europos sienų apsaugos agentūros „Frontex“ duomenimis, beveik visi, patenkantys šiuo maršrutu, yra išskirtinai jauni vyrai. Ar tai tikrai yra pati silpniausia ir pažeidžiamiausia socialinė grupė Afrikoje?

Akiplėšiški premjero reikalavimai

Sparčiai išaugus atvykstančiųjų skaičiui, Ispanijos premjeras, apsimetantis visų pasaulio nuskriaustųjų gynėju, staiga suvokė, kad Ispanija visgi nepajėgi padėti ne tik visam pasauliui, bet ir keliems tūkstančiams atvykstančių per savaitę ir milijonams laukiančių po jų. Tam reikalingi ištekliai. Premjeras, nepaisydamas to, kad masiškai priimti migrantus buvo jo vienašališkas sprendimas, akiplėšiškai pareikalavo 30 mln. eurų iš ES fondo. Žinoma, nieko keisto, juk visi pasaulio socialistai nori to, kas jiems nepriklauso. Kai nori gelbėti pasaulio perėjūnus – sprendimą priimi vienašališkai, o kai juos reikia išlaikyti – susimes visa Europa.

Ispanijos vyriausybės „šviežio kraujo troškimas“ yra nesuprantamas. Turbūt nėra nepritariančių teiginiui, kad Europoje gimstamumo rodikliai yra žemumoje jau kelis dešimtmečius. Tačiau vietoje problemos sprendimo – ji apeinama. Jų manymu, europiečiai gali išnykti – juos tedomina pigi darbo jėga iš Afrikos. Socialistų lyderiai išduoda ne tik Europą, bet ir savo pačių Tėvynės jaunimą. Ispanijoje absoliutūs nedarbo rodikliai yra apie 19%, tačiau šių metų gegužės mėnesio duomenimis, net 34% jaunų ispanų neturi darbo. Trečdalis jaunimo yra bedarbiai, o kelias dienas valdžios paragavę socialistai šaukia apie „šviežio kraujo“ importą! Be to, tiek iš Vokietijos, tiek ir Italijos pavyzdžių akivaizdu, kad ta „pigi darbo jėga” nelinkusi dirbti. Labai mažai migrantų susiranda darbą, dar mažesnė dalis yra kvalifikuoti. Jų pagrindinė kvalifikacija – privilegijų reikalavimas, gerovės sistemos uzurpacija, plėšikavimas ir kiti nusikaltimai.

Kas pasipriešins?

Matant tokią situaciją, kyla klausimas, o kas pasipriešins tokio tipo destrukciniam veikimui? Ispanijoje, kitaip nei Europoje, nėra jokių, kaip masinės informavimo priemonės mėgsta vadinti, radikalios dešinės partijų. Prieš tai valdžioje buvusi liberaliai konservatyvi Liaudies partija migracijos klausimais nebuvo nusiteikusi ne tik radikaliems sprendimams, bet ir apskritai sprendimams. Tačiau buvusiam premjerui įklimpus į korupcijos skandalą, į valdžią atėjo socialistai. Atsirado permainų galimybė Liaudies partijos viduje. Prie partijos vairo stojo jaunas ir Ispanijos atveju stipriai konservatyvus lyderis Pablo Casado, kritikuodamas ne tik progresyvizmo ideologijos varomus socialinius naujosios valdžios sprendimus ar pažiūras, bet ir masinės migracijos klausimus, nuo pat pirmų dienų susilaukė didelės kritikos iš naujosios vyriausybės kabineto narių.

Naujoji Ispanijos valstybės sekretorė migracijos klausimais Consuelo Rumi išreiškė susirūpinimą naujuoju Liaudies partijos pirmininku ir jo retorika bei prilygino pastarąjį Italijos vidaus reikalų ministrui Matteo Salvini. 

Liaudies partijos lyderis pareiškė, kad Ispanija negali priimti visos Afrikos į savo namus. Taip pat sukritikavo socialistų planą kiekvienam atvykėliui išduoti dokumentus bei leisti naudotis nemokama sveikatos apsauga nuo pat atvykimo. Paminėdamas faktą, kad kol naujasis Ispanijos premjeras sveikino migrantus, atvykusius su Aquarius laivu, Pablo Casado pridūrė, kad 1500 migrantų tuo pat metu išsilaipino kituose Ispanijos miestuose. Taip pat milijonas žmonių laukia galimybės patekti į Europą iš Libijos. Tarp visų jo pareiškimų be užuolankų įvardyta, jog Liaudies partija netoleruos migrantų puolimo prieš policijos ir sienos apsaugos pareigūnus.

Štai tokiame fone pastaruosius kelis mėnesius gyvena Ispanija po valdžios perėjimo į socialistų ir progresyvistų rankas. Kova vyksta ne tik masinės migracijos klausimais, bet ir jautriais socialiniais klausimais. Kova tarp dešinės ir kairės, konservatyvizmo ir progresyvizmo, globalizmo ir nacionalizmo stiprėja visoje Europoje. Europos Parlamento prezidento Antonio Tajani teigimu, per kelis ateinančius metus į Europą gali bandyti patekti apie 30 mln. migrantų. Kyla retorinis klausimas, kurį užduoti reiktų Ispanijos užsienio reikalų ministrui: ar toks kiekis migrantų jau būtų vertas „masinės migracijos“ pavadinimo, ar ne?