Tezės dėl „klasių susitaikymo“ teorijos ir tautinės vienybės klausimo

Autorius: Revoliucionierius Šaltinis: http://ltnacionalistas.wordpre... 2015-01-08 08:54:56, skaitė 4214, komentavo 0

Tezės dėl „klasių susitaikymo“ teorijos ir tautinės vienybės klausimo

tumblr_mymtjyATbe1slixf5o2_1280.jpg

Yra populiarus lozungas tiek tarp nacionalistų, tiek ir tarp vadinamųjų „nacionalsocialistų“ (turiu omenyje nominalius nacionalsocialistus, kuriems „socializmas“ yra daugiau ar mažiau tik formali frazė, abstraktus lozungas ar moralinė utopija, bet kurių politinė praktika buvo ir yra ne kas kita, kaip fašizmas), teigiantis, jog „tautos vienybė“ įgyvendinama visoms tautos klasėms „susitaikius“ ir susitelkus dėl, esą, bendro tautinio reikalo.

Šia koncepcija rėmėsi ir socializmo fraze prisidengusi dešinioji Vokiečių Nacionalsocialistų Darbininkų Partijos (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei – NSDAP) frakcija su Hitleriu priešakyje: kalbėdami apie „tautinę bendruomenę“, šie žmonės turėjo omenyje skirtingų klasių, t. y., konkrečiai pasakius, kapitalistų ir darbininkų, buržuazijos ir proletariato, „susitaikymą“.

Kadangi ši teorija yra, visų pirma, giliai klaidinga ir, visų antra, lyg tikrų tikriausias maras išplitusi tarp nemažo skaičiaus geros valios ir kilnaus nusiteikimo žmonių, manau, jog yra būtina iškelti tam tikras kritines pastabas dėl „tautinės bendruomenės“, kaip klasių susitaikymo, lozungo.

I.

  1. Tautinė vienybė turėtų reikšti minties, vertybių ir pamatinių siekių bendrumą tarp tautiečių. Tautinės vienybės lozungas gali būti:
    1. Abstrakti frazė, kalbanti apie „tautos vienybę“ be jokio šio lozungo pagrindimo visuomenės gyvenimo realijose, iš esmės, tik faktiškai tuščias moralinis priesakas, be jokio objektyvaus pagrindo (t. y. debesyse sklaidanti utopija, bet jokiu būdu ne realus, įgyvendinamas siekis).
    2. Šūkis, kuriuo siekiama išreikšti kilnius ir aukštus, bet realius ir praktiškai įgyvendinamus siekius, kurie, jei jie tikrai įgyvendinami, privalo remtis materialinėmis visuomenės gyvenimo ir istorinio vystymosi realijomis.
  2. Jei bet kuris „tautiniu“ save įvardijantis ar tokiu laikantis judėjimas tikrai, o ne vien tik moralizavimais ar metafizinėmis utopijomis siekia tautos vienybės įgyvendinimo, t. y. siekia tautos vienybės įgyvendinimo realiame gyvenime, jis privalo remtis ne metafiziniais svaičiojimais, bet realiais savo tautos visuomeninio gyvenimo faktais.
  3. „Visuomeninio gyvenimo faktai“ yra ne kas kita, kaip atitinkamos tautos, o apskritai, visuomenės, gyvenimą organizuojantys struktūriniai santykiai, o jų ieškoti reikia būtent tuose objektyviuose (t. y. realiai egzistuojančių nepriklausomai nuo kurio nors individo ar grupių įsivaizdavimų) santykiuose ir faktuose, kurie sudaro realiąją, materialinę visuomenės egzistavimo bazė.
  4. Kaip dar savo „Teisės filosofijos apmatuose“ pripažino Georgas Frydrichas Hegelis ir kaip veikale „Dėl Hegelio teisės filosofijos kritikos“ pabrėžė Karlas Marksas, tikroji civilinės visuomenės anatomija yra jos politinė ekonomija. Vadinasi, būtent politinėje ekonomijoje rasime atsakymus į visuomenės gyvenimo ir istorinio vystymosi realijų pagrindus.
  5. Tautinė vienybė, jei ji turima omeny kaip tikrovė, o ne vien tik kaip gražus lozungas ar moralizavimas, tegali būti įgyvendinta tokiomis sąlygomis, kuomet visų tautiečių pagrindiniai interesai bus bendri, o šis interesų bendrumas ar skirtingumas priklauso nuo realiųjų santykių, kuriuos lemia politinė ekonomija
  6. Be pagrindinių tautiečių interesų, lemiamų politinės ekonomijos, bendrumo, „tautinė vienybė“ telieka lozungu, bet ne faktu.

II.

  1. „Klasių susitaikymo“ teorijos šalininkai, kurie tuo pačiu save laiko kovotojais už „tautinę vienybę“, gali postuluoti tautinę vienybę per klasių susitaikymą tik remdamiesi prielaida, jog darbo ir kapitalo, darbininkų ir kapitalistų, proletariato ir buržuazijos interesai iš esmės yra bendri (mažų mažiausiai – ir šituo yra įsitikinę visi nacionalinio kapitalo apologetai, kalbantys apie „klasių susitaikymą“ – nacionalinio kapitalo ir darbo interesų bendrumą); tai reikštų, jog kuo labiau gerėja vieno padėtis, tuo labiau turėtų gerėti ir kito padėtis. Nuo šio teiginio teisingumo ar klaidingumo priklauso absoliučiai visas „klasių susitaikymo“ teorijos teisingumas arba klaidingumas – žinoma, jei „klasių taikytojai“ nuoširdžiai siekia tautinės vienybės ne vien tiktai frazių, bet ir realių darbų lygmenyje.
  2. Teiginys, jog nacionalinio darbo ir kapitalo interesai yra bendri, kuris tuo pačiu yra ir visos nacionalkapitalistinės „klasių susitaikymo“ teorijos pamatas, t. y. jos teisingumo prielaida, yra klaidingas dėl jau baziniuose politinės ekonomijos klausimuose pasireiškiančio darbo ir kapitalo interesų priešingumo.
  3. Darbo ir kapitalo, darbininko ir kapitalisto interesų priešingumas iš esmės prasideda jau nuo tokio elementaraus dalyko, jog
    1. Darbininkas yra tuo pačiu ir pardavėjas, parduodantis savo darbo jėgą, ir prekė, nes parduodamas savo darbo jėgą, jis, galime sakyti, parduoda ir pats save. Jis yra suinteresuotas kuo brangesne prekės pirkimo kaina.
    2. Kapitalistas, gamybos priemonių savininkas, yra prekės pirkėjas, kuris yra suinteresuotas kuo pigesne prekės, šiuo atveju, darbininko teikiamos darbo jėgos, kaina.
  4. Tuo būdu pasireiškia visiškai priešingi santykiai, netgi antagonizmas, tarp darbo ir kapitalo interesų – ir tai tėra tik vienas, kad ir pamatinis, pavyzdys to, jog darbo ir kapitalo interesai yra ne tik nesuderinami ar, tuo labiau, tapatūs, bet netgi priešiški.
  5. Darbo ir kapitalo interesų priešingumą toliau įrodo K. Markso „Kapitale“ iškeltas ir moksliškai įrodytas visuotinio kapitalistinio kaupimo dėsnis, su kuriuo yra būtina susipažinti bet kam, norinčiam pažinti realiąją kapitalistinės sistemos prigimtį.
  6. Populiariai jį pateikus, šis dėsnis iš esmės lemia, jog kapitalizmas, kuris, bent jau pradžioje, remiasi atskirų kapitalų tarpusavio konkurencija, tos pačios konkurencinės kovos dėka, veda link kapitalo monopolizavimosi, kas sukuria monopolijas.
  7. Smulkusis verslas vis mažėja ir vis labiau ir labiau didėja ekonominė praraja tarp skurdžių ir turtuolių, tarp darbininkų ir kapitalistų, tuo tarpu vadinamoji „vidurinioji klasė“, t. y. smulkusis buržua, iš esmės atsiduria ant peilio ašmenų, ant kurių ir būna priverčiamas balansuoti.
  8. XX amžiaus pradžioje įsibėgėjusi monopolistinė kapitalizmo vystymosi fazė privedė prie kapitalistinio imperializmo, kurį savo veikale „Imperializmas kaip aukščiausia kapitalizmo stadija“ išnagrinėjo ir, be to, statistiniais faktais pagrindė V. I. Leninas.
  9. Šiuolaikinė, XXI amžiaus pradžios, statistika byloja apie dar didesnį tarpą, esantį tarp pasaulio turtingųjų ir skurdžių; tai pailiustruosime labai populiariais statistiniais faktais:
    1. 85 asmenys pagal savo oficialias turto deklaracijas turi didesnį turtą negu 3,5 milijardo skurdžiausių pasaulio žmonių;
    2. 1% pasaulio turtingųjų savo rankose laiko daugiau kaip 50% viso pasaulio turto.
  10. Visa tai iš esmės patvirtina visuotinio kapitalistinio kaupimo dėsnio, dėsnio, kad vystantis kapitalizmui skurdžiai vis skurdės, o turčiai vis turtės, teisingumą. Prieštaravimai tarp darbo ir kapitalo tik aštrėja ir toliau tik aštrės.

III.

  1. „Klasių susitaikymo“ teorija yra nepajėgi atlaikyti mokslinę kritiką, kadangi jau jos pamatinė prielaida, jog darbo ir kapitalo interesai bendri, yra klaidinga: darbas ir kapitalas, proletariatas ir buržuazija, yra iš esmės mirtini priešai – ir tai yra ne preferencijų, nuomonių ar moralės, bet politinės ekonomijos struktūros faktas.
  2. „Klasių susitaikymas“ yra neįmanomas ir dėl to, jog jei negali padaryti tautiečių interesų bendrais, tai ir realios tautinės vienybės sukurti negali. Šitą tegalima neigti tik tuo atveju, jeigu:
    1. „tautinę vienybę“ laikome vien tiktai abstrakčiu metafiziniu lozungu, bet ne realaus gyvenimo siekiamybe;
    2. „tautinę vienybę“ naudojame tik kaip demagoginį šūkį kitokiems, negu tautos, interesams pridengti.
  3. Tautos interesai, jeigu apie juos kalbėsime realiai, o ne mistifikacijomis, turėtų būti suvokiami kaip tos tautos daugumos, kaip tos tautos darbo žmonių, interesai (vargu ar galima kalbėti apie „tautos interesus“, paėmus neegzistuojantį „bendrumą“ tarp buržuazijos ir proletariato, kuomet, iš tikrųjų, nepaskęstant visiškos demagogijos pelkėje).
  4. „Nacionalinis“ kapitalo pobūdis yra iš esmės reliatyvus dalykas, priklausantis vien tik nuo egzistuojančių ekonominių sąlygų ir todėl negali būti jokiu būdu sulyginamas su tautos interesais.
  5. Už kiekvienos politinės idėjos, už kiekvieno lozungo slypi vienos ar kitos klasės interesai.
  6. Buržuaziniai šūkiai apie „tautos vienybę“ yra skirti apeliuoti į patriotinius darbo masių jausmus, šiuos jausmus iškreipiant ir panaudojant ne tautos daugumos, bet būtent nacionalinės buržuazijos interesams realizuoti. Buržuazinis nacionalizmas ir patriotizmas yra buržuazijos viešpatavimo instrumentai.
  7. Buržuazinis nacionalizmas ir jo keliama „klasių susitaikymo“ idėja, yra ne tautos interesų gynimo idėja, bet buržuazijos interesų gynimo, prisidengiant tautos lozungu, idėja. Tai yra apgaulė ir demagogija.

IV.

  1. Buržuaziniams „patriotams“ tautinė vienybė arba:
    1. nerūpi ir yra tik demagoginis šūkis, kaip minėjome viršuje;
    2. yra praktiškai nesuprantama ir lieka tik metafizine abstrakcija.
  2. Kadangi tikroji tautos vienybė gali egzistuoti tik bendrų pagrindinių tautiečių interesų buvimo pagrindu, tai tautos vienybę tegali realizuoti santvarka, panaikinanti klasių priešingumą, o tai yra įmanoma tik panaikinus pačią klasinę visuomenę, t. y. buržuazinę visuomenę, laiduojančią darbo ir kapitalo, proletariato ir buržuazijos, egzistavimą.
  3. Šitokia santvarka yra socializmas – darbininkų valstybė, darbininkų visuomenė, darbininkų santvarka. Tik socializmas, sukurdamas darbo valstybę, darbo bendruomenę, padaro pagrindinius tautiečių interesus bendrais ir, tuo būdu, sukuria objektyvias tautinės vienybės egzistavimo sąlygas. Tai yra tautinis socializmas, tikrasis, pažangusis nacionalizmas, kuriame darbininkų klasės ir nacijos interesai yra tapatūs.
  4. Socializmas yra iškovojamas tik revoliucijos keliu; revoliucija yra aktas, kuriuo viena klasė nuo viešpatavimo nuverčia kitą; socialistinė revoliucija yra darbininkų klasės revoliucija prieš buržuaziją; objektyvus visų revoliucijų variklis yra, buvo ir bus ne kas kita, kaip vidiniai visuomenės socialiniai antagonizmai, kurie kyla iš natūralios klasių kovos, kuri yra atskirų klasių interesų priešingumo rezultatas.
  5. Klasių kovos slopinimas yra ne „tautos vienijimas“, bet tik buržuazijos viešpatavimo tvirtinimas, kadangi jis išlaiko buržuazijos hegemoniją visuomenėje ir valstybėje, kad ir prisidengdamas lozungais apie vienybę ir teisingumą – jis objektyvių sąlygų tautinei vienybei nesukuria.
  6. Tautinę vienybę tegali atnešti klasių kova, vedama ryžtingai ir iki galutinės darbininkų klasės pergalės kovoje prieš buržuaziją, kovoje prieš išnaudotojus, kovoje prieš kapitalą – ar nacionalinį, ar internacionalinį.

Šiais trumpais pastebėjimais mes parodėme, jog „klasių susitaikymo“ teorija yra iš esmės klaidinga ir, kad vienintelis realus kelias į tautinę vienybę yra ne „susitaikymo“ tarp išnaudotojų ir išnaudojamųjų kelias, bet kovos kelias; klasių kovos kelias, nes tik klasių kova iškovoja socializmą, kuriame žmonių interesai iš tikrųjų tampa bendri, o tai, savo ruožtu, suteikia objektyvias prielaidas tautos vienybei.


Kapitalistinio patriotizmo esmė kuo puikiausiai žinoma - deja, neokapitalistinėse kolonijose, tokiose kaip Lietuva, dar pernelyg daug nepatyrusių jos ant savo kailio