Vakarų liberalai turėtų ploti rusams

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/vakaru-libe... 2014-12-11 16:22:16, skaitė 3594, komentavo 0

Vakarų liberalai turėtų ploti rusams

Vakarų liberalai turėtų ploti rusams
Geopolitika prancūzų mokslininko-antropologo ir istoriko Emanuelio Todo akimis

Prancūzų intelektualų tarpe Emanuelis Todas užima ypatingą vietą. Antropologas, istorikas, demografas ir sociologas, jis niekad nebuvo tapęs ideologijų belaisviu, nors kruopščiai tyrė jas moksliniu požiūriu, siekdamas prisikasti prie neretai paslėptų po neva chaotiškų faktų sluoksniais vienų ar kitų įvykių pirminių priežasčių. Parašė daug knygų bei monografijų.

KLAUSIMAS. Rusiją šiandien puola visas Vakarų pasaulis, kaltindamas ją visomis įmanomomis nuodėmėmis ir klastingais kėslais. Ką apie tai manote?

ATSAKYMAS. Dar iki Ukrainos įvykių atkreipiau dėmesį į akivaizdžiai suplanuotą antirusišką tendenciją Vakarų žiniasklaidoje. Iš pradžių Maskva buvo reguliariai puldinėjama dėl to, kad „nekenčia“ seksualinių mažumų. Paskui buvo gausybė straipsnių, kuriuose buvo tvirtinama, kad Putino „neįmanoma suprasti“, kad jis „neprognozuojamas“. Atvirai kalbant, visa tai mane gerokai palinksmino. Mano manymu, Rusijos valdžios politinis kursas yra kraštutinai racionalus ir apgalvotas. Rusai didžiuojasi tuo, kad jie rusai ir jeigu turi reikalingų resursų, jie padaro viską, kad jiems niekas nedarytų kliūčių. Taip kad parama Ukrainos rusakalbiams visiškai atitinka šią logiką.

Kai dėl persigandusių pabaltijiečių ar lenkų baiminimosi, jog jei ne šiandien, tai jau garantuotai rytoj Maskva juos prarys, tai tokie būgštavimai absoliučiai neturi jokio pagrindo. Tai visiškas kliedesys. Rusijai ir be šito pakanka rūpesčių tvarkantis nuosavoje milžiniškoje teritorijoje.

KLAUSIMAS. Jūs seniai domitės Rusija. Daugiau kaip antropologas ir sociologas. Dar 1976 metais parašėte knygą „Paskutinis ir ryžtingas žlugimas“, kur išdėstėte priežastis, dėl kurių gali subyrėti TSRS. Niekas tada rimtai nepasižiūrėjo į tokį triukšmą sukėlusią knygą. Kaip jūs matote šiandieninę Rusiją?

ATSAKYMAS. Pažvelgus į jūsų šalies istoriją, galima pastebėti, kad jos vaidmuo pasauliniuose ir Europos reikaluose visada buvo pozityvus. Rusija ištvėrė dešimto dešimtmečio pažeminimus, užgriuvusius po TSRS žlugimo. Vakarų elgesys su ja buvo nepakenčiamai neteisingas, tačiau, nežiūrint į tai, į naują lygmenį Rusija iškopė labai oriai. Dabar Rusija susigrąžino jai priklausančią vietą tvarkant pasaulio reikalus ir pasiekė vidinį balansą. Ji pasiekė demografinės stabilizacijos, auga gyventojų skaičius ir šis augimas spartesnis nei Europoje. Didėja gyvenimo trukmė. Perspektyvoje vaikų mirtingumas bus mažesnis nei JAV, apie ką liudija statistikos duomenys. Tai, kad į Rusiją plūsta imigrantų srautai iš kaimyninių šalių, liudija apie tai, kad ji toms šalims yra ekonomiškai patraukli.

Mano manymu Rusija turi ypatingą vaidmenį tarptautiniuose reikaluose, šį vaidmenį ji paveldėjo iš tų laikų, kai vyko TSRS ir JAV priešprieša. Šis vaidmuo – tai pusiausvyros pasaulyje palaikymas. Dėka savo branduolinio potencialo, Rusija dabar yra vienintelė šalis pasaulyje, kuri turi galimybę sulaikyti amerikiečius. Jeigu Rusijos nebūtų, pasaulio vaizdas atrodytų katastrofiškai. Vakaruose liberalai turėtų ploti rusams: skirtingai nei Europos demokratijos, ji suteikė prieglobstį Edvardui Snoudenui. Koks ryškus simbolis – Rusija kaip laisvės šviesulys. Laisvės, kurios vėliavnešėmis save laiko Snoudeno nepriėmusios šalys.

KLAUSIMAS. 2002 metais išleidote knygą „Po imperijos“, kurioje papasakojote apie lėtą, bet užtikrintą JAV silpnėjimą. Kas vyksta dabar?

ATSAKYMAS. Tada aš rašiau apie tai, kad Amerikos agresyvumas – tai anaiptol ne jos galios pasireiškimas. Realybėje agresyvumas maskuoja jos silpnumą ir pozicijų pasaulyje praradimą. Tai, kas įvyko per visą šį laiką, patvirtino mano tuometines išvadas. Nepagalvokite, kad esu koks nors antiamerikanistas. Anaiptol. Ir vis dėlto, negali nekonstatuoti, kad amerikiečių imperija atsidūrė nuosmūkio stadijoje. Ir tai pamatyti galima kad ir iš to, kaip Amerika, prarasdama vis naujus sąjungininkus, apsimeta, kad nieko tokio neįvyko. Pavyzdys – Vašingtono santykiai su Saudo Arabija. Tai, kad Amerika Artimuosiuose Rytuose patiria vieną fiasko po kito, akivaizdu ir nespecialistams. Tai ir Irakas, ir Sirija. O štai Rijadas, kuris anksčiau buvo artimiausias amerikiečių sąjungininkas regione, iš esmės ištrūko iš JAV kontrolės, nors, žinoma, niekas to viešai nepripažins. Tą patį galima pasakyti apie Pietų Korėją, kuri, toldama nuo JAV, vis aktyviau bendradarbiauja su Kinija. Vienintelė ištikima JAV sąjunginikė Azijoje – Japonija, bet ji dėl priešpriešos su Kinija paprasčiausiai neturi kur dingti.

KLAUSIMAS. O kaip Europa?

ATSAKYMAS. Čia irgi vyksta sudėtingi procesai. Svarbiausia, kas nutiko pastaraisiais metais Senajame kontinente, tai Vokietijos galios augimas. Anksčiau maniau, kad Europa ir toliau vystysis, stumiama į priekį internacionalinio garvežio „Paryžius-Berlynas“, tačiau gavosi kitaip. Pirmas dalykas, ES netapo laisvų ir lygių nacijų sąjunga, apie ką svajojo įkūrėjai. ES pavirto hierarchine struktūra, kuriai vadovauja Vokietija, ekonomine prasme smarkiai aplenkusi visas kitas ES šalis. Tokie jau yra vokiečiai, kad negali žvelgti į pasauli ne per hierarchinę prizmę. Šis Berlyno iškilimas itin paspartėjo po 2008 metų krizės. Šiuo metu Europą kontroliuoja Vokietija. Kai dėl pirmųjų požymių, bylojančių apie tai, kad amerikiečiai prarado Vokietijos kontrolę, tai jie pradėjo reikštis karo Irake pradžioje, kai prieš tą karą pasisakė Paryžius, Berlynas ir Maskva, prieš tai paklusniai plaukę Amerikos politikos farvateryje. Tai buvo fundamentali gairė.

Nuo to laiko tokioje svarbioje sferoje kaip tarptautinė prekyba, Vokietija, siekdama savo nacionalinių interesų, žengia savo kursu. Ji nepasiduoda amerikiečių, kurie mano, jog visi turi žaisti pagal jų taisykles ir siekia, kad vokiečiai, atsisakytų, pavyzdžiui, biudžeto taupymo, spaudimui. Tokios politikos, spaudžiant Berlynui, laikosi visa ES, o Amerika nieko negali padaryti. Trumpiau tariant, tokiose srityse vokiečiai pasiuntė amerikiečius, kaip sakoma, tolėliau. Galima prisiminti taip pat ir neseniai įvykusius skandalus su telefonų pasiklausymais, kai vokiečiai – negirdėtas iki šiol poelgis – išvarė iš šalies CŽV rezidentą. Tačiau svarbiausia – ekonomika. Amerikiečiai negrasina vokiečiams šioje srityje ne dėl to, kad nenori, o dėl to, kad negali. Patyliukais pritardami vokiečiams, jie savotiškai prisipažįsta, kad jų valdžia eina į pabaigą. Galbūt tai kol kas dar nekrinta į akis, tačiau būtent tokia yra realybė.

KLAUSIMAS. Ir vis dėlto, daugelis mano, kad JAV iki šiol tebelieka ta galybė, kuri tvarko pasaulio reikalus, tame tarpe ir europietiškus.

ATSAKYMAS. Egzistuoja senasis pasaulis ir naujasis. Senasis – tai pasaulėžiūra, paveldėta iš šaltojo karo laikų. Tokios pasaulėžiūros laikosi „vanagai“ Amerikoje, Pabaltijyje, Lenkijoje. Absoliučiai akivaizdu, kad NATO slinkimas į rytus po Berlyno sienos griuvimo – tai tipiškas šaltojo karo mąstymo liekanų pavyzdys, kad ir kokiais žodžiais visa tai būtų maskuojama. Tame sename pasaulyje Vokietija atliko greičiau moderatorės, racionalaus elemento, pasisakančio už taikų problemų sprendimą ir už ekonominę partnerystę, vaidmenį. Tačiau užgimė naujas pasaulis, kurio amerikiečiai nebekontroliuoja.

Europoje atsirado sava dinamika. Ji neturi savo armijos, tačiau turi vadovę – Vokietiją. Ir šiame naujame pasaulyje viskas sudėtingėja, kadangi stipri Vokietija – tai nestabili šalis pagal jos geopolitines koncepcijas. Tokia jau jos istorija, kad vokiečių geopolitinė švytuoklė siūbuoja tarp protingo požiūrio ir megalomanijos, kuri atvedė šalį į I Pasaulinė karą. Aš vadinu tai Vokietijos dualizmu. Pavyzdžiui, Bismarkas siekė visuotinės taikos ir sutarimo su Rusija, o Vilhelmas II stiliumi „Vokietija aukščiau visko“ susipyko su visais kaimynais, visų pirma – su Rusija. Bijau, kad ir šiandien mes stebime šį dualizmą. Ir vienos pusės – kursas, kurio laikėsi ankstesnis kancleris Šrioderis, plėtojęs ryšius su Maskva, ir šis požiūris iki šiol turi daug šalininkų. O iš kitos pusės – netikėtai griežta Merkel pozicija Ukrainos klausimu. Taip kad Vakarų agresyvumas Rusijos atžvilgiu paaiškinamas ne vien Amerikos daromu spaudimu.

KLAUSIMAS. Visi laukė taikdariško Vokietijos vaidmens Ukrainos klausimu, tačiau to neįvyko.

ATSAKYMAS. Man rodos, Vokietija vis labiau pereina prie jėgos politikos, užmaskuotos ekspansijos. Susivienijusios Vokietijos realybė – tai netvirtų valstybinių struktūrų Europoje ardymas. Prisiminkite jau nebeegzistuojančią Jugoslaviją, Čekoslovakiją, o dabar, panašu, atėjo Ukrainos eilė. Daugumai europiečių Ukraina nėra svarbi. Bet tik ne vokiečiams. Nuo susivienijimo laiko Vokietija įsigalėjo praktiškai visoje erdvėje, kuri kitados priklausė TSRS ir naudoja ją savo ūkiniais ir pramoniniais interesais. Turėdama labai didelių demografinių problemų, Vokietija reikalinga pigios ir kvalifikuotos darbo jėgos. Taip kad Berlynui gauti, tarkime, du trečdalius Ukrainos darbo rankų – labai naudinga operacija.

KLAUSIMAS. Beje, rugpjūčio 23 dieną Angela Merkel buvo vienintelė iš ES šalių vadovų, kuri apsilankė su vizitu Kijeve Ukrainos nacionalinės šventės proga.

ATSAKYMAS. Man tai buvo ženklus įvykis. Manau, ir Maskva atkreipė dėmesį į šį įvykį.

KLAUSIMAS. Ir vis dėlto, kodėl, jūsų manymu, Amerika taip aktyviai dalyvauja Ukrainos įvykiuose?

ATSAKYMAS. Todėl kad jų strategija – susilpninti Rusiją. Šiuo atveju – Ukrainos krizės pagalba. Tačiau nereikia pamiršti, kas tą krizę sukūrė. Juk atskaitos tašku tapo ES pasiūlymas sudaryti su Kijevu asociacijos sutartį. Paskui ES parėmė maidaną, kuris baigėsi valstybiniu perversmu, susilaukusio tylaus Europos sostinių pritarimo. Kai nutiko visiems žinomi įvykiai Kryme ir kilo triukšmas, amerikiečiai negalėjo likti nuošalyje, nes, kaip sakoma, „prarastų veidą“. Ir tada šaltojo karo šalininkai išėjo į pirmą planą, nustatydami JAV kursą Rusijos atžvilgiu. Nemanau, kad amerikiečiai trokštų tolimesnio situacijos aštrinimo, tačiau reikia dėmesingai stebėti, kur juos gali nuvesti siekis „neprarasti veido“.

www