Vytautas Radžvilas. Sostinės savivaldybė: naujojo Vilniaus partkomo ir frontininkų irštvos link?

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: https://www.propatria.lt/2023/... 2023-10-18 14:35:00, skaitė 444, komentavo 1

Ilgalaikių politinių procesų ir gelminių tendencijų esmė dažnai išryškėja per, atrodytų, nereikšmingus įvykius ir smulkias detales. Todėl bendražygio Almanto Stankūno pasakojimą apie tai, kas dedasi Vilniaus savivaldybės Žmogaus teisių komisijoje, tiesiog privalo perskaityti ir jį kuo plačiau paskleisti kiekvienas mąstantis Lietuvos žmogus. Naujieji ideologiniai prievaizdai naudojasi tuo, kad vyresnioji karta primiršo arba pamiršo, o jaunesnioji nematė ir nepatyrė, kaip mažaraščiai ir neapsakomai įžūlūs nemokšos mokė gyventi ir vedė į šviesios komunistinės ateities rojų. 

Prieš trisdešimt metų atrodė, kad šis naikinęs tautą ir kiekviename žingsnyje savo pamokymais ir patyčiomis nuodijęs kasdienį gyvenimą komunistinis brudas dingo iš akiračio ir negrįžtamai išnyks visiems laikams. Tačiau jie pratūnojo užkaboriuose, išlaukė savo valandos ir vėl išniro į dienos šviesą. Kad vėl mokytų „gyvenimo įgūdžių“ ir vestų į būsimąjį genderistinės palaimos rojų.

Dabar jie skelbiasi „europinių vertybių“ ir „žmogaus teisių“ vėliavnešiais. Tačiau ką bendro su europinėmis vertybėmis turi metodinių rekomendacijų mokykloms parengėjos drg. Lilijanos Vasiliauskės laiškai Vilniaus savivaldybės Žmogaus teisių komiteto nariams, iš kurių tiesiog kriokliu plūsta nuostabiai pažįstama ,,liaudies priešus" demaskavusių ir triuškinusių „Pravdos“, „Krasnaja zvezda“, lietuviškųjų „Tiesos“ ir „Komunisto“ viską pasiruošusi sunaikinti savo kelyje totalitarinė dvasia? Ir ko yra vertos šios veikėjos sapalionės apie žmogaus teises, kai toji jos laiškuose skleidžiama totalitarinė sovietinio komunizmo dvasia sklinda po Vilniaus savivaldybės erdves kaip troškaus, iš partorgų kabinetų ir KGB tardymo rūsių vėl pradėjusio plūsti, neapykantos, melo ir bauginimo tvaiko tiesiog nepakeliama smarvė?

Štai šitaip mūsų dienomis išsiduoda vadinamieji kovotojai už moterų ir vyrų lygybę, „lyčių demokratiją“ ir žmogaus teises. Toks elgesys ir veiksmai primena, ką dažnai būna linkę pamiršti net gana išsilavinę ir istoriją pusėtinai išmanantys žmonės. Tas iš drg. L. Vasiliauskės laiškų sklindantis kompartijos ideologinės propagandininkės ir represinių organų darbuotojos tonas įspėja apie seniai žinomą grėsmę – jau nuo Prancūzijos revoliucijos laikų užsimezgusį  keistą laisvės, lygybės ir giljotinės brolybės ryšį. Tą sąjungą vėliau atkūrė ir simboliškai įprasmino dar vienas nuostabus sutapimas: totalitarinėje SSRS didieji 1937 m. „valymai“ lyg stebulinga lazdele mostelėjus prasidėjo tuojau pat, vos tik 1936 m. gruodžio 5 d. buvo priimta „demokratiškiausia pasaulyje“ stalininė konstitucija.

Laiškai atskleidžia, kad elgdamasi tarsi vadovautų bolševikinei partinės drausmės komisijai, ir mėginanti užčiaupti Vilniaus miesto Tarybos narį A. Stankūną drg. Vasiliauskė paprasčiausiai parodo, kokios demokratijos dvasia įkvepia jos polėkius ir žygius kovos už lygybę fronte. Taip pat aiškėja, kad tą dvasią į nuo sovietinio okupanto tarsi išsivadavusią Lietuvą ji parsivežė iš brangiosios ir nepamirštamos „pasaulinio proletariato sostinės“ tam, kad ją vėl ištrauktų iš istorijos sąvartyno. 

Būtų netikslu teigti, kad drg. Vasiliauskė išvertė kailį, kaip kad padarė daugelis „dešiniaisiais“ konservatoriais ir liberalais pasiskelbusių buvusių idėjinių komunistų ir komjaunuolių.  Ji tik šiek tiek pakeitė Maskvoje užsiauginto komunistinio kailio atspalvį papudruodama jį pagal pasikeitusio politinio klimato sezono sąlygas. Iš sovietinės idėjinės komunistės tapo tokia pat idėjine eurokomuniste. Kad ji niekada neišsižadėjo Maskvoje įskiepytų pažiūrų, o jas tik pridengia retorika apie „europines vertybes“ ir „žmogaus teises“, akivaizdžiai įrodė ne tik entuziastingai įsirašydama į A. Paleckio frontininkų rinkiminį sąrašą, bet ir liepsningai skeryčiodamasi prokomunistinio gaivalo mitingėliuose ir karštai ragindama  kilti į kovą su „ruduoju fašizmo maru“. Aiškiau parodyti tikrojo požiūrio į lietuvių tautą ir valstybę neįmanoma: juk istorijai ir atminčiai išlikusiose antivalstybinių LKP/TSKP „platformininkų“ ir „Jedinstvos“ mitingų nuotraukose puikuojasi šūkis „Sąjūdis – eto fašizm“ (Sąjūdis – tai fašizmas).

Tačiau iš tikrųjų tai yra ne tiek drg. Vasiliauskės, kiek Vilniaus m. savivaldybės Tarybos ir jos Žmogaus teisių komisijos problema. Ji akivaizdžiai virsta ne tik savivaldybės reputacijos, bet ir valstybės saugumo reikalu.

Kyla keli pagrįsti ir principiniai klausimai. Pirmasis – ar vieningai ir karštai palaiminę Vilniaus Moterų namų sukurptas metodines rekomendacijas, kurios yra tipiškas jau iš sovietmečio pažįstamo ideologinio šarlatanizmo pavyzdys, Žmogaus teisių komisijos nariai tikrai nežino ar tik apsimeta nežiną, kad genderistinės prigimtinės šeimos grovimo idėja yra marksistinio komunizmo doktrinos vienas iš kertinių stulpų, o seksualinė revoliucija pirmą kartą mėginta praktiškai įgyvendinti, tik kažkodėl liko „keistai pamiršta“, būtent tariamai „sekso nežinojusioje“ SSRS – po 1917 m. bolševikinės revoliucijos Rusijoje? 

Antrasis – ar Komisija  pritaria drg. Vasiliauskės laiškuose skleidžiamam ideologiniam melui ir šmeižtui, kad prigimtinės šeimos gynėjai ir šalininkai tarnauja nedemokratinio ir agresyvaus Putino režimo interesams, nes jos nariai iš tiesų neturi elementarių istorijos žinių ir naiviai tiki, kad požiūris į  seksualines mažumas kada nors lėmė takoskyrą tarp SSRS/Rusijos autokratijų ir Vakarų demokratijų, ar vis dėlto jie tai žino ir supranta, bet bailiai ir konformistiškai paklūsta juos savo politinių ir merkantilinių tikslų įgyvendinimo įrankiu pavertusios Vilniaus Moterų namų vadovės ideologiniam spaudimui ir diktatui? Trečiasis – ar Komisijos nariai tikrai nieko nežinojo apie metodikos rengėjos praeitį, jos studijas Maskvoje, gyvenamąją vietą ir veiklą po studijų bei neslepiamas komunistines ir antivalstybines pažiūras? 

Ketvirtasis – ar Komisija niekada nesusimąstė apie tai, kad tarp genderistinės ideologijos diegėjų ir politinių aktyvistų yra neproporcingai daug iš sovietinių „ideologiškai užgrūdintų kadrų“ gretų kilusių veikėjų ir jų išugdytų mokinių, kurie savo pažiūras maskuoja „europinių vertybių“, „lyčių lygybės“ ir „žmogaus teisių“ gynimo lozungais, bet savo idėjinėmis nuostatomis ir praktiniais veiksmais ardo Lietuvos valstybingumo pamatus lygiai taip pat ir net efektyviau, negu tai darė europietiškumo širma nesidangstantis A. Paleckio Frontas ir kiti atvirai prorusiški politiniai sambūriai? 

Penktasis – ar Komisija nemano, kad įgyvendinant drg. Vasiliauskės ir jos bendraminčių peršamą „lyčių lygybės ir nediskriminavimo“ ideologinę programą bei toliau taikstantis su atgimusiomis ir stiprėjančiomis sovietinio bendravimo ir valdymo stiliaus apraiškomis, Lietuvos sostinės savivaldybė yra kryptinga stumiama totalitarinių praktikų gaivinimo keliu ir pamažu virsta okupacinių laikų Vilniaus miesto komunistinio partkomo reinkarnacija bei prieš valstybę veikiančių frontininkų irštva?

Būtų geriausia kuo greičiau ir aiškiai atsakyti į šiuos ir kitus netrukus iškilsiančius klausimus.