Kvailė. Pasaka prieš miegą
Autorius: Julija Vitiazeva Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/11/kvai... 2015-11-02 14:59:38, skaitė 2963, komentavo 0
Ukraina įsigeidė žūtbūt ištekėti. Po to, kai tėvas Sojūzas netikėtai išėjo anapilin, ji, nors ir skelbė, neva esanti nepriklausoma – net ir pažymą tokią turinti, iš tikro slapta svajojo apie nerūpestingą gyvenimą po kieno nors sparneliu.
Nors, pradžioje šito visiškai nereikėjo. Gavusi didžiulį kraitį, ji ėmė gyventi naujoviškai. Laisvai ir nepriklausomai. Laisvai naudojosi gautu turtu, susirado naujų draugų, investavo į nepatikimus projektus bei leido laiką tokių pat kaip ji, kompanijoje.
Greitai tapo aišku, jog toks gyvenimas panelei ne pagal kišenę.
Išeitis radosi greitai. Dalis turtų buvo parduota už grašius, kai ką neribotam laikui išnuomavo, bet pinigų vis tiek trūko…
Ir tada Ukraina prisiminė, jog senokai besisvečiavo pas savo tolimą giminaitį ir kaimyną, su kuriuo kadaise turėjo daug ką bendro. Juolab, kad jis taip pat nebuvo prieš.
Tačiau pratusią prie palaido gyvenimo panelę erzino jo per daug griežtas požiūris į patriarchalinę gyvenimo sampratą, šeimos vertybes, polinkį tvarkai… ir panašumas į lokį.
Todėl, vis užbėgdama pas jį išgerti arbatos ir pasiskolindama kažkiek pinigų, kuriuos ji kažkodėl nuolat pamiršdavo grąžinti, įžūlioji mergiščia lyg tarp kitko vis duodavo suprasti, jog tarp jų nieko tokio būti negali.
Jos svajonių vyras buvo princas. Užjūrio. Stilingas ir subtilus. Aristokratiškas, kaip anglas, vokiškai santūrus, ispaniško temperamento, aštraus itališko proto, ir besirengiantis kaip prancūzas…
Vienas toks, tiesa, jau buvo atvykęs. Tačiau paaiškėjo, jog jam labiau patiko jos gyvenamas būstas, o ir šiaip, moterimis jis mažai tesidomėjo, nors šiandien tai normalu. Ir tik apkerpėję vatnikai to nesupranta.
Ukraina, labai norėdama įtikti potencialiam jaunikiui, įnirtingai ėmė linksėti galva, bet, matyt, ne itin įtikinamai. Todėl potencialusis kandidatas į vyrus, nupirkęs keletą gamyklėlių už vištidės kainą, atsainiai mostelėjo jai atsisveikindamas ir daugiau horizonte nebepasirodė.
Nuo tada Ukraina ėmė elgtis protingiau. Pirmiausia, nuodugniai ištyrinėjo madingas užjūrio vertybes. Nuo kai kurių ją suėmė nervingas drebulys, bet noras ištekėti nugalėjo pasibjaurėjimą ir išsiauklėjimą. Antra, pasistengė kiek įmanoma mažiau bendrauti su kaimynu, kuris, matydamas visas su ja vykstančia metamorfozes, ėmėsi skaityti lekcijas apie kažkokį ten sūrį, kuris kažin kodėl yra ne šaldytuve, o pelėkautuose, gąsdino baisiomis istorijomis iš kažkokių nepažįstamų panelių keistais vardais Jugoslavija ir Libija, gyvenimo, ir apskritai… Užkniso.
Eilinį kartą burbtelėjusi jau įprastą „nemokykite manęs gyventi, geriau padėkite materialiai“ ir kaip visada paėmusi net tris milijardus skolon „iki algos“, Ukraina išskubėjo namolio. O ten…
Atsidariusi elektroninio pašto dėžę ji nepatikėjo tuo, ką pamatė. Kaži koks Eurosojūzas siūlė jai sudaryti kontraktą. Santuokos!!!
Priešais apdujusios iš laimės panelės akis raidės virto žvaigždutėmis ir susidėliojo į ratą, tad ji, net neperskaičiusi kontrakto turinio, bemat parašė atsakymą. Tik vieną žodį! SUTINKU!!!
Stojo kankinamai ilgos laukimo minutės. Bet štai kompiuteris pyptelėjo ir leisgyvė iš susijaudinimo Ukraina perskaitė: „Atvažiuoju, lauk!!! P. S. Kaisk virdulį, atvežu sausainių“.
Tokia iš kojų verčiančia naujiena reikėjo skubiai pasidalinti, tad apakinta perspektyvų panelė nulėkė pas kaimyną.
Bet tas kažkodėl jos džiaugsmu neužsikrėtė. Priešingai, kažkaip bematant nuliūdo, dėl ko ėmė atrodyti dar labiau rūstesnis. Uždavęs keletą klausimų ir gavęs į juos neaiškius bei paviršutiniškus atsakymus, jis lakoniškai šūktelėjo „Kvailė“ ir, garsiai trinktelėjęs durimis, išėjo lauk.
Jis visada išeidavo į taigą, kai pykdavo ar norėdavo pamąstyti.
Ukraina, nieko nesupratusi, prunkštelėjo, gūžtelėjo pečiais ir kaip ant sparnų parlėkė namo. Kraitį ruošti.
Peržiūrėjusi skrynias ir dėžutes ji šiek tiek nusivylė ir sutriko.
Pasirodo, kad per savarankiško gyvenimo metus ji per daug išlaidavo, todėl to kraičio ne kaži kas ir beliko.
Kaimyno prašyti pinigų naujam garderobui ji šįkart nedrįso. Išdidumo ir sveiko proto likučiai sulaikė ją nuo šio žingsnio.
Teko imti kreditą. Už drakonišką procentą. Bet tai jos neliūdino.
„Nieko, – galvojo ji. – Štai ištekėsiu, vyras ir atsiskaitys su kreditoriais“.
Ši mintis taip ją įkvėpė, kad ji paėmė maksimalią sumą. Tiesa, tų pinigų užteko neilgam.
Teko vėl eiti į banką. Po to dar kartą. Ir dar…
Bet mąstyti apie pasekmes laimingai nuotakai nebuvo kada. Laiko iki jaunikio atvykimo beveik neliko.
Ir štai pagaliau išaušo ta diena.
Nepaprastai laiminga, apsirėdžiusi vienu metu viskuo, ką turėjo geriausia, šimtąjį kartą skambant Bethoveno „Odei džiaugsmui“, Ukraina nuo pat ryto nesitraukė nuo vartelių.
Akies krašteliu ji matė, kaip šaiposi kaimynas, bet tuomet jai į viską buvo nusispjaut. Iki jos gyvenimo svajonės išsipildymo liko visai nedaug.
Pagaliau tolumoje pasirodė kortežas. Juodų mašinų tamsintais stiklais gausa visiškai nepritiko prie vestuvių nuotaikos, bet Ukraina nuvijo šalin tokias mintis ir su spindinčia šypsena veide išėjo pasitikti brangių svečių.
Jų buvo tiek daug, kad suprasti, kuris būtent ima ją į žmonas, buvo sunku.
Beje, tai jau buvo nebesvarbu. Dėkinga ji bus bet kuriam.
Užėję į namą svečiai susėdo už stalo ir pradėjo dėlioti ant jo kažkokius popierius.
Tada vienas jų atsikrenkštė ir, atidžiai nužvelgęs sutrikusią nuotaką, prakalbo jos kalba, bet su stipriu lenkišku akcentu.
Iš inercijos vis dar tebesišypsanti Ukraina sėdėjo ir netikėjo savo ausimis. Pasirodo, jog sprendimas tuoktis buvo nesuderintas ir skubotas. Nuodugniai išnagrinėjęs dosjė, padėtį banko sąskaitoje bei mokesčių deklaraciją, Eurosojūzas nusprendė, jog nuotaka jam netinka. Ir, kad jai apie tai būtų pranešę raštu, jei ne vienas dalykėlis.
Kreditai, kuriuos azartiškai ir neapgalvotai ėmė Ukraina, buvo išduoti banko, priklausančio buvusiam jaunikiui. Dar blogiau – jų grąžinimo laikas jau senokai baigėsi. Todėl dabar teks dar ir netesybas susimokėti.
Ir, išlaikęs teatrališką pauzę, svečias, dar prieš minutę atrodęs kaip gerasis Kalėdų Senelis, o dabar – šlykštus goblinas, įvardijo sumą, nuo kurios Ukraina veik sąmonės neteko.
Matydamas, kaip ji sutriko, svečias tęsė savo jėzuitišką kalbą.
Taigi, žinant sunkią panelės Ukrainos padėtį, jai yra siūloma, tiksliau, primygtinai rekomenduojama… restitucija… Ir nereikia baimintis, tai visiškai neskausminga. Įvertinus jos dabartinę padėtį, tai šis sprendimas – ne pats blogiausias iš visų galimų.
Galų gale, geriau jau savanoriškai tapti restitute ir išmokti gauti iš to pasitenkinimą, nei visą likusį gyvenimą praleisti skolų duobėje.
O malonaus bonuso dėlei apie ją nufilmuos serialą. Ne Holivudas, žinoma, bet panelė juk irgi ne Odrė Hepbern…
***
… Kaimynės namo languose jau savaitę buvo tamsu. Lokys, nors ir nebuvo geros nuomonės apie savo seną draugužę, vis gi jaudinosi dėl jos. Nors ir kvailė, bet juk sava, gimtoji.
Baigęs rūkyti trečią papirosą, jis pakilo į prieangį ir pabeldė į duris. Jos buvo nerakintos. Seniai nekūrentas ir tamsus namas patvirtino jo būgštavimus…
Ant stalo gulėjo krūva sąskaitų, ant kiekvienos jų matėsi platus jos parašas, ir beveik tuščia sausainių dėžutė…
Jis tyliai išsikeikė ir nuėjo namo… Atsinešti vinių ir įrankių…
Reikėjo užkalti duris…
Juk jis buvo įsitikinęs – vienąkart ta kvailė būtinai sugrįš…
Vertė Darius Dimbelis