Sergejus Kurginianas. Paskutiniai laikai

Autorius: Kibirkštis.lt Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.co... 2021-01-02 20:23:00, skaitė 1118, komentavo 9

Sergejus Kurginianas. Paskutiniai laikai

2020 metai buvo mums neįtikėtinai sunkūs. Ir daugeliui iš mūsų dar netgi nesuprato, kokie sunkūs. Tik tokiu rakursu galima apmąstyti metų išdavas naujųjų metų išvakarėse.

Šiuo atveju, man teks aptarti skirtingo turinio procesus, vykstančius skirtinguose žemės rutulio taškuose. Bet kadangi norėtųsi aptarti visą planetarinę politinę panoramą, tai negalima neatkreipti dėmesio į tai, kas vyksta šalyje, kuri iki šiol pretenduoja į vienintelės supervalstybės vaidmenį ir daug kuo lemia tiek globalinių, tiek regioninių politinių procesų pobūdį. Turiu omeny Jungtines Amerikos Valstijas.

Kad neįsiveltume į įvairiaspalves amerikietiškąsias konvulsijas, aš apsiribosiu vienintele – JAV prezidento rinkimais. Šie rinkimai buvo didžiausia 2020 metų politine konvulsija.

Daugelį džiugina tai, kad ši konvulsija buvo itin negraži. Atseit, kuo blogiau pas juos viskas vyksta, tuo geriau. Galbūt, iš dalies taip ir yra. Bet būtent iš dalies. Kadangi šisai amerikietiškųjų konvulsijų, pavadinimu „2020-ųjų rinkimai“, negražumas yra kilęs iš tam tikrų fundamentalių aplinkybių. Ir čia visas reikalas šiose aplinkybėse, kurios vėlgi egzistuoja ne pačios savaime. Jos yra puoselėjamos ir verčiamos į realybę konkrečios elitinės grupės, motyvuojamos savų tikslų.

Kas tai per grupė?

Ją dabar jau pats Trampas vadina giliąja valstybe (angliškai: „Deep state“). Atkreipiu skaitytojo dėmesį į tai, kad iki Trampo visi, kas kalbėjo apie giliąją valstybę, būdavo be išimties vadinami bepročiais konspirologais. Galbūt, greitai ir buvęs JAV prezidentas bus nurašytas į tokių konspirologų eiles. Bet iki šiol nebuvo priimta įnirtingai demonizuoti savo postą paliekančius prezidentus. Kadangi tokia demonizacija laikyta pavojinga pačiai politinei sistemai. Ar išliks toks rūpestis dėl JAV politinės sistemos ateinančiais metais ir po jų?

Čia, žinote, penkiasdešimt ant penkiasdešimt. Kadnagi niekas nediskreditavo Amerikos politinės sistemos taip, kaip tie patys 2020-ųjų rinkimai. Ir jei tokia diskreditacija tęsis, tai JAV laukia paskutiniai laikai. Ir čia gi iš karto kyla esminis klausimas, problemizuojantis teisingumą to vertinimo, pagal kurį kuo pas juos blogiau, tuo mums geriau. Klausimas skamba taip: „Argi Amerikos paskutiniai laikai negali tuo pačiu tapti paskutiniais laikais visai žmonijai?“

Galima ir kitokia to pačio klausimo modifikacija: „Ar įmanoma situacija, kurioje jiems būtų blogai, o visiems kitiems – ne? Tai yra, situacija, kurioje globalinė supervalstybė neprojektuotų savojo „blogo“ visai žmonijai?“

Visiškai akivaizdu, kad tokia situacija neįmanoma. Kad Amerikos paskutiniai laikai taps visuotiniais. Ir kad Amerika eksportuoja savo galvos skausmus, primesdama juos visam aplinkiniam pasauliui.

Atidžiai stebint Amerikos rinkimus, staiga supranti, kad gausingi tavo privatūs klausimai ir pasipiktinimai palaipsniui tampa savotišku vieningu megaklausimu, kurio turinys sueina į tai, kad stebimi gausūs ekscesai ir sugėdinimai yra kilę iš kažkokio tai aštraus ir galingo poreikio. Kokio? Kieno?

Na, taps nauju prezidentu diskredituotas ir nuo gyvenimo pavargęs Baidenas. Kodėl toksai rezultatas kažkam reikalingas tiek, kad būtų galima praktiškai sunaikinti Amerikos politinę sistemą, pilnai sugriaunant pasitikėjimą rinkimų institutu?

Gi visada manyta, kad ši politinė sistema yra bendras visos Amerikos politinės klasės turtas. Ir kad griauti jos negalima, kadangi tokiu atveju nusipjautumei šaką, ant kurios pats ir sėdi. O šakas pjauna pašėlusiai. Kodėl? Argi ant jų nebesėdi tie, kurie pjauna? O kaipgi anie persėdo ant kitos šakos? Ar tie, kas pjauna šaką, tiesiog išprotėjo?

Visi, kas atidžiai stebėjo šiemet įvykusius JAV prezidento rinkimus, matė, kad tikrasis štabas, valdantis įvykius lygtais Baideno naudai, beveik autonomiškas šio kandidato į Amerikos prezidentus atžvilgiu. Arba, tiksliau, tikrasis štabas, valdantis Baideno komandą, formuoja kovos už Baideno pergalę strategiją ir perduoda valdymo signalus į tą baidenišką, visiškai antraeilį politinį štabą, kuris šiuos atskiro, bet iš tiesų vienintelio tikrojo, štabo nurodymus besąlygiškai vykdo. O kartais, jei kalba eina apie rimtus reikalus, tai šis pašalinis štabas veikia savarankiškai, faktiškai neinformuodamas asmeninio Baideno štabo, kuris tėra grynai dekoratyvinis.

Tikrojo štabo vadovu, valdančiu tai, kas vyksta Baideno naudai, yra buvęs Amerikos prezidentas Barakas Obama. Niekada nei vienas buvęs Amerikos prezidentas nekovojo su tokia jėga už naują prezidentą, kad ir atstovaujantį savai politinei partijai. Ir dar niekada nei vienas kandidatas į prezidentūrą taip nesileido taip nuolankiai į globą to, kas komanduojančiu tonu savo globotiniui sakytų: „Daryk taip ir taip – kitaip nelaimėsi.“

Komunikacija tarp tikrojo štabo, veikiančio Baideno naudai, ir formaliojo baideniškojo štabo akivaizdžiai vyksta per būsimąją JAV viceprezidentę Kamalą Haris. Kai dėl pačios ponios Haris, tai jos visiškas priklausomumas nuo Obamos ir Sorošo yra juk vieša paslaptis.

Bet ko gi Obamai ir Sorošui galėtų reikėti?

Daugelis mano, kad Baideną greitai išsiųs jei ne į kitą pasaulį, tai į ligoninės lovą ir kad už vairo artimiausius ketverius metus bus Kamala Haris.  

Bet, pirma, panašūs skaičiavimai, nežiūrint viso jų racionalumo, yra iš operos, kur „parašyta šake ant vandens“. Jau ne kartą atsargūs manipuliatoriai patys buvo apgauti. Tam yra pavyzdžių ir Amerikos, ir mūsų istorijoje: ir Chruščiovas, ir Brežnevas buvo pastatyti tam, kad jais būtų manipuliuojama. O, atėję į valdžią, jie pademonstravo rimtą užsispyrimą ir savarankiškumą. Iš dalies taip buvo ir su Stalinu.

O antra – prileiskime netgi, kad keturis metus valdžioje formaliai būtų Kamala Haris, bet iš esmės tam tikra elitinė grupė, žymima Obamos ir Sorošo figūrų. Nu ir kas? Baideno išrinkimo, o, vadinasi, ir ponios Haris legitimumas – pakankamai sąlygiško pobūdžio. Trampas niekur nedings. O šio politiko suformuotas trampizmas – juo labiau nesiruošia išeiti į politinę nebūtį. Nei Baidenas, nei Haris, nei Obama, nei Sorošas nieko ypatingo neįvykdys. Ką gali padaryti šis ketvertukas, veikdamas pagal taisykles?

Jisai gali sutrukdyti Trampo idėjos sustiprinti JAV pramoninę galią, realizacijai. Tai yra, padovanoti Trampi ir trampizmui dar didesnes amerikiečių elektorato simpatijas.

Jisai stums į aktyvią veiklą taip vadinamą radikalųjį islamą.

Jisai iš dalies atriš rankas Kinijai.

Jisai, žinoma, sugrąžins santykius tarp JAV ir Europos į buvusią vagą.

Ir, pagaliau, jisai toliau didins įtampą santykiuose su Rusija.

Štai ir viskas, kas gali būti padaryta, kiek kalba eina apie „žaidimą pagal taisykles“.

Ir ką? Dėl šito reikia sugriauti savo politinę sistemą, kuri brangi visam Amerikos elitui? Sugriovus ją, keturis metus pasivartalioti ir išeiti, perdavus valdžią arba Trampui, arba kažkam dar stipresniam?

Vadinasi, arba kalba neina apie žaidimą pagal taisykles, arba... Bet tada apie ką eina kalba?

Arba šio „žaidimo pagal taisykles“ viduje yra kažkas tai nepaprastai esmingo, galinčio prisidėti prie radikalaus pasaulio pertvarkymo.

Kartoju dar kartą, kad Baideno įstūmimas į prezidentus buvo įvykdytas su neregėtu siautuliu ir neregėtu įprasto rinkiminio respektabilumo minimumo pažeidimu. Ir kad toksai siautulys, lygiai kaip ir toksai rinkiminio respektabilumo pažeidimas, negali būti vykdomas tiktai dėl to, kad pakankamai pagyvenęs ir pavargęs žmogus ketverius metus vangiai vadovautų Amerikos politikai, užsiimdamas, kaip ir visi amerikiečių demokratai, pagrinde būtent užsienio politika. Toksai siautulys ir toksai rinkimų nekorektiškumas gali būti padiktuoti tik labai didžiulių tikslų, pateisinančių tokias netinkamas ir griaunančias priemones. Kas gi tai per tikslai?

Kad netapčiau gyva garsiosios taisyklės „kam skauda, tas apie tai ir šneka“, demonstracija, mėginčiau rasti tokius tikslus, kurie neliestų Rusijos faktoriaus. Ir nieko neišeina. Viskas, ką gali Baidenas ir jo strateginis amerikietiškas „bekgraundas“ (angliškai: background) – tai užsiimti Rusija kitaip, nei Trampas.

Trampą labiau domino Amerikos vidaus politika. O dar labiau – Amerikos ekonomika. Tai yra, tai, kas absoliučiai nedomina nei Baideno, nei Haris, nei Obamos, nei Sorošo. Trampą kurstė prieš Iraną, o, vadinasi, ir prieš radikalios formos islamą apskritai. Panašiu būdu sukurstyti Baideną ir panašius – neįmanoma.

Trampas savo misija skaitė kovą su Kinijos tapimu valstybe Nr. 1. Naujasis ketvertukas tuo užsiiminės gerokai mažiau.

Ir Trampas labai nemėgo Europos. Be to, šis nemėgimas buvo toks stiprus, kad įgijo realaus amerikietiško antieuropietiško projekto požymius. Naujasis ketvertukas veiks diametraliai priešinga linkme.

Na ir kurgi tada jam bus tas priešas, be kurio JAV užsienio politika niekada kaip reikiant neveikė?

Tokiam priešui alternatyvų nėra. Juo privalo tapti Rusija. Ir juo bus Rusija.

Trampas jokio ypatingo pamėgimo Rusijai neturėjo. Bet jis nenorėjo ja užsiimti, kadangi jisai norėjo užsiimti kitkuo. O šisai ketvertukas kitkuo neužsiiminės, o kažkuo tai užsiimti jam reikia. Vadinasi, jisai užsiims Rusija. Šitam nėra alternatyvų netgi tuo atveju, jei ketvertukas ir jo strateginis „bekgroundas“ neturėtų stambaus masto tikslų ir pasiutusių troškimų šiuos tikslus realizuoti, užkertant kelią greitai Trampo ir trampizmo pergalei.

O kadangi stambaus masto tikslai yra ir jų įgyvendinimo siekiama su negirdėtu siautuliu, tai Rusija gali patirti negirdėtą spaudimą.

Žinoma, gyvenimas visus panašius žiaurius agresyvius planus sušvelnina. Bet ant kiek sušvelnina?

Atsakymą į šį klausimą tegali duoti patsai gyvenimas. Tačiau vargu ar verta svarstyti jį principu, „gerai, viskas išsispręs“. Štai ir išeina, kad Amerikos paskutiniai laikai turi visiškai tiesioginį ryšį su mumis.

Pamišęs komikas, tapęs Ukrainos prezidentu, prisidengdamas deklaruojamu Ukrainos ir Donbaso, Ukrainos ir Rusijos santykių švelninimu, veža sunkiąją techniką prie Lugansko ir Donecko liaudies respublikų. Kadangi jis tikrai, pirma, yra pamišėlis ir, antra, yra komikas, tai gali būti visko. Ir kad iš pradžių atsitrauks, ir kad po to nieko nepadarys, ir kad ryšis bet kokiai avantiūrai.

Tai reiškia, kad pavojus Donecko ir Lugansko linkme auga pats savaime ir ryšium su aukščiau aptartojo amerikietiškojo ketvertuko iškilimu.

Šita kryptis Nr. 1 papildoma nauja kryptimi Nr. 2., kylančia iš Baltarusijos situacijos, kuri neišnyksta ir išnykti negali. O amerikietiškojo ketvertuko atėjimas šią situaciją smarkiai paaštrins.

Na, o dabar nauja kryptis Nr. 3, kurią mes ypatingai aptarinėjame paskutiniu metu. Turiu omeny Užkaukazės kryptį. Ir reikalas čia visai ne Armėnijoje kaip tokioje. Ir ne galvos skausme dėl Kalnų Karabacho.

Aš daugybę kartų tvirtinau, kad jeigu įmanomi tvirti ir patikimi mūsų ir Turkijos ryšiai, tai ant šių santykių altoriaus bus galima padėti ir Armėniją, ir Karabachą, ir dar daug ką. Kadangi tokių santykių sukūrimas keistų visą globalinę jėgų pusiausvyrą.

Bet ar galimi tokie santykiai tarp šiandieninių Rusijos ir Turkijos?

Mūsų elitas mano, kad įmanomi. Kodėl jisai taip mano? Tam yra keletas priežasčių, kurias reikėtų bent jau įvardyti.

Priežastis Nr. 1 – mūsų elitui patinka suartėjimo su Turkija ir jos azerbaidžaniškuoju satelitu (jisai gi tarpininkas santykiuose tarp Rusijos ir Turkijos) galimybė, kadangi šie santykiai pilni įvairaus elitinio glamūro. Kurio rolės aš neperdėčiau, bet ir neneigčiau. Nes kur daug žinojimo, ten daug ir apmaudo.[1] O šio žinojimo su kiekvienu mėnesiu atsiranda vis daugiau ir daugiau. Atsižvelgiant į apgailėtiną mūsų elito stovį, ir šita priežastis turi tam tikrą reikšmę. Bet jei tik viskas apsiribotų ja!

Priežastis Nr. 2 – mūsų elito ekonomcentrizmas.

Ir su Turkijai, ir su Azerbaidžanu gali būti vykdomi įvairūs įdomūs ekonominiai projektai. Ką ten gali – tie projektai gi vykdomi.

Ir Turkija, ir Azerbaidžanas glaudžiai įsipaišę į mūsų naftos ir dujų interesų sferą. Ir kas ne mažiau svarbu – į globalinės logistikos sferą (visi tie šilko keliai, globaliniai transporto koridoriai ir taip toliau).

Mūsų atominė pramonė, vėlgi, suėjo į rimtus ir produktyvius santykius su Turkija.

Todėl Rusijos elite dominuoja ekonomikos priduodama draugystės su Turkija ir Azerbaidžanu kryptis. O tai, kartu su stabiliu jutimu, kad ekonomika – tai svarbiausia, daug svarbesnis nei draugiškumas, priduodamas abipusio elitinio glamūro.

Priežastis Nr. 3 – įtampa santykiuose tarp Turkijos ir Vakarų. Gi labai norisi su kažkuo draugauti prieš kažką. O Erdoganas visąlaik demonstruoja savo panieką JAV ir Vakarams apskritai, suderindamas šias demonstracijas su šalies, kaip NATO narės, statusu. Tai, kad toks statusas turi savo vietą, mūsų elitas nenori pastebėti. O kažkokia tai prasme jį tai netgi pripildo šiltų jausmų Turkijai: „Štai gi kokia pirmos klasės šalis, jau ir NATO priklauso! Kad mums taip!“

O kiekvienas antiarmėniškas Erdogano žodis įkvėpia principu, „prieš ką mes dabar draugausime“.

Priežastis Nr. 4 – nenoras pyktis su Turkija. Kalbama taip: „Jūs sakote, kad mums negalima su ja draugauti? Tai, vadinasi, su ja reikia pyktis ? To dar maža! Mes ir taip daug turime priešų. Mes gi tuo tik sužaistume Amerikos imperializmo naudai.

Priežastis Nr. 5 – mūsų populiacijos sudėtis. Rusijos Federacija – tai turkiška šalis. Žinoma, pirmiausiai ji yra rusiška-slaviška šalis. Bet po rusiškojo-slaviškojo etninio komponento, ji, pirma, daugiau mažiau orientuota į turkiškąją pusę ir, antra, iš esmės orientuota į islamiškąją pusę. Konfrontacija su Turkijos-Azerbaidžano tandemu galėtų tapti destruktyviu faktoriumi, ardančiu labai mums svarbų ryšį tarp slavų ir turkų. Ir dėlei ko jį ardyti? Be to, kai bet kuriuo atveju jo ardyti negalima.

Priežastis Nr. 6 – Armėnija. Pašiniano Armėnija – tai šlykštus ir beviltiškas darinys, iš esmės orientuotas į mūsų vakarietiškąjį priešą. Ar galima kitokia Armėnija – tai atskiras klausimas. Bet šiandieninė Armėnija – silpnas ir blogas sąjungininkas. Ir visiškai nesuprantama, dėl ko tokiam sąjungininkui gelbėti kailį. Juo labiau, kad Armėnija ant mūsų neturi ko pykti. Tai yra, visada yra jėgų, pasirengusių tokius pykčius kurstyti. Bet iš esmės Armėnija tegali pykti pati ant savęs.

Priežastis Nr. 7 – mūsų laimėjimas Karabache. Mes ir Armėniją išgelbėjome nuo visiškos gėdos, apgynę nors kažkokią tai dalį Karabacho. Ir gavome Azerbaidžano bei Turkijos sutikimą dėl šito apgynimo. Ir įgijome didelę, strategiškai svarbią, respektabilią karinę bazę. Visa oficiali medžiaga rodo į tai, kad net tūkstantis žmonių nebus apgyvendinti šioje mūsų faktinėje bazėje, pavadinimu „Karabachas“. Ir niekur mes iš jos neišeisime. Tai akivaizdu. Taip kad turime padėkoti likimui už galimybę pirmą kartą potarybiniais metais legitimiai įsitvirtinti Užkaukazėje. Štai juk ir mums priešiški Vakarai piktinasi, kad mes taip sustiprėjome. Taip kad viskas tvarkoje.

Fokusuodamiesi į šias septynias geras priežastis, reikalaujančias judėjimo vakarietiška kryptimi link suartėjimo su Turkija, mes ignoruojame tai, kaip būtent Turkija kuria santykius su Ukraina. O ji juos kuria mums neįtikėtinai pavojingu būdu.

Mes ignoruojame tai, kad Turkija ir Azerbaidžanas valdomi Didžiosios Britanijos, suteikiančios šioms šalims labai konkrečią kryptį.

Mes ignoruojame tai, kad Turkija pareiškė apie neoosmanizmą ir neoturanizmą, skaitydami, kad ekonomika XXI amžiuje daug svarbesnė už ideologines deklaracijas. Ir tai, žinoma, ne taip. Tai mūsų pačių ekonominis sindromas, kurį projektuojame ant kitų šalių.

Mes ignoruojame Turkijos ketinimą sukurti būsimojo Didžiojo Turano valstybių karinę sąjungą, tai yra, ketinimą veikti prieš mūsų karines sąjungas į pietus nuo NVS kita karine sąjunga, turėsiančia – skirtingai nuo mūsų – aiškią ideologinę ir netgi metafizinę kryptį.

Mes sudarome vaizdą, kad Envero-Pašos ir kitų turkų veikėjų aukštinimas tėra nukreiptas prieš armėnų savimeilę. Tačiau šie veikėjai aktyviai dirbo šiaurės Kaukazo kryptimi.

Mes ignoruojame tai, kokį būtent rezonansą turėjo Turkijos-Azerbaidžano sąjungos pergalė prieš Armėniją. Mes nenorime matyti, kad šis rezonansas iš esmės antirusiškas.

Mes visą laiką mėginame sudaryti vaizdą, kad kalba apskritai eina apie armėniškus reikalus, o ne apie mūsų, grynai rusišką istorinį likimą.

Mes tame kas vyksta pabrėžiame armėniškąjį faktorių, kol šis faktorius yra niekingai mažus, palyginus su mūsų savu rusiškuoju faktoriumi.

Mes nematome, kad be Baltarusijos ir Ukrainos, susiformavo dar ir pietų grėsmė. Ir kad ši grėsmė liečia ne tiktai šiaurės Kaukazą, bet ir Vidurio Aziją.

Mes sudarome vaizdą, kad Tolimuosiuose Rytuose nekyla jokios naujos grėsmės. Tame tarpe ir gilios Japonijos ir Turkijos sąjungos. O tokia grėsmė kyla.

Ir, pagaliau, mes nenorime sudėlioti į viena visos geopolitinės ir sociokultūrinės mozaikos. Mes nematome savo aštriausiųjų vidinių problemų, kurios įkais per artimiausius keturis mėnesius. Mes nematome, kad keistoji „baidenizacija“ sueina su turkiškuoju ir kitais faktoriais. Mes nuvertiname naujų JAV ir Europos grėsmę. Mes santykinai atsipalaidavę tokiu momentu, kada būtina stipriai apsisukti ir persitvarkyti naujomis ideologinėmis, politinėmis, socialinėmis ir ekonominėmis nuotaikomis. Mes prarandame laiką ir į strateginį posūkį neįvedame viso to, kas iš karto ir negali būti įvesta. Mes nekovojame už savo visuomenę, kuri yra teisėtai stipriai suirzusi ant elito. Mes pamiršome, kad būtent toks susierzinimas visada mūsų istorijoje vaidino lemiamą vaidmenį tame, kas liečia valstybingumo pažeminimą.

Ateina paskutiniai laikai. Tai, kaip būtent jie ateina, ryšium su kovidu, detaliai aprašyta[2]. Bet jie ateina ir kituose frontuose. Ir tam, kad atmuštume paskutinių laikų jėgas, reikia pervesti šalį ant visiškai kitokių bėgių. Be to, daryti tai sistemingai ir kuo greičiau. Kol kas nematyti net užuominų į kažką panašaus.

Sekantys metai bus dar sunkesni. Bet tai visai netrukdo man užbaigti šį straipsnį žodžiais: „Su Naujais metais, su nauja laime!“ Kadangi laimė kartais būna sunki. O taipogi tais žodžiais, kokiais aš paprastai baigiu tokias žinutes.

Iki susitikimo TSRS!

Šaltinis: ИА Красная весна

[1] Kurginianas čia cituoja biblijinę Eklasiasto (Pamokslininko) knygą: „потому что во многой мудрости много печали“ (Еккл 1:18). Lietuviškame variante (Šventasis raštas. T. 2. V., 1991, p. 588), šie žodžiai skamba taip: „Nes kur yra daug išminties, ten daug ir apmaudo“ (Koh 1:18).

[2] Kurginiano analitika COVID-19 tema prieinama internete tiek teksto, tiek video formomis; ir rusų, ir anglų kalbomis. Štai – dokumentinis ciklas „Koronavirusas – jo tikslai, autoriai ir šeimininkai“ rusų kalba.

Video: I-XIX serijos.
Straipsniai: I-XVII dalys

Ir angliškai...

Video: I-IV serijos.

Straipsniai: IIIIIIIVVVIVII ir IX dalys.