Gėrio – blogio paradoksas

Autorius: PR Šaltinis: PR... 2020-12-16 21:32:00, skaitė 1005, komentavo 9

Gėrio – blogio paradoksas

Kartais iškyla klausimas dėl vieno paradokso priežasties : kodėl tai, kas yra laikoma blogiu(nuodėme) gundo ir traukia, kaip taisyklė yra lengvai atliekama, nes suteikia malonumą?

Ir atvirkščiai – tai, kas yra laikoma dorybe, dažniausiai reikalauja valios pastangų ir nesuteikia greito atlygio – malonumo?

Šis paradoksas atsirado tada, kai gavęs laisvą valią ir ja naudodamasis, žmogus „išėjo iš gamtos“ ir todėl jam teko kurti sociumą, sudėtingesnį už tą, kuris buvo duotas pradžioje ir buvo valdomas Dievo duotomis taisyklėmis gamtai – instinktais. Juk gyvūniški instinktai visada tiksliai veda į tikslą, kuris yra Dievo plano sudėtinė dalis. Pasiekus šį tikslą, Dievo kūrinys gauna atlygį – kūnišką pasitenkinimą.

Tokioje Dievo sukurtoje sistemoje Kūrinija yra tobulai laiminga. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žmogus čia yra nuskriaustas, nes jam yra smarkiai apribotos galimybės gauti malonumą iš instinktų tenkinimo, nes instinktų ribojimas yra būtina sąlyga civilizuotos visuomenės egzistavimui. Šis „nesusipratimas“ išsispręs tik įsisąmoninus Dievo paskirtą tikslą žmogui, tada šio paradokso nebeliks, nes atsiras irgi tokia pat tikslo siekimo – atlygio sistema. Tik čia reikalavimai žmogui didesni, nes Tikslas yra žymiai toliau laiko ar erdvės atžvilgiu, arba net abstraktus, idėjinis.

Dalyvaudamas Dievo plane ir finale gaudamas atlygį(tapdamas laimingu), žmogus turi naudotis jam duotu abstrakčiu mąstymu, kad suprastų ko iš jo reikalaujama, kaip pamatyti Tikslą ir kaip jį pasiekti. Jį galutinai pasiekti – nėra būtina sąlyga, jau pats siekimo procesas ir yra tas pagrindinis žmogiškasis „instinktas“, kuris veda link atlygio, teikiančio net didesnę palaimą, nei „gyvenant gamtoje“.

Būtent tas dieviškasis įrankis – abstraktus mąstymas(Dvasia) – yra priemonė vedimui į Tikslą, kuri pakeičia gyvūniškus instinktus. Tai yra dalis tos pačios Dvasios, kurios pagalba buvo kuriama būsimo pasaulio idėja, dalį kurios atseikėjo ir žmogui, kad jis tęstų kūrimą. Ta pati Dvasia nepertraukiamai reiškiasi fizikos dėsniuose, taip pat ir matematikoje, kuri yra tiesioginė Dvasios apraiška. Tą svarbiausią žmogiškąjį instinktą apibūdina toks posakis: „Kai žmogus sodina medžius net ir suprasdamas, kad jam neteks sėdėti jų pavėsyje, reiškia jis jau suprato gyvenimo prasmę“.

Kelias į laimę - „sodinti medžius“ visur ir visada. Dar vienas pavyzdys apie žmogaus paskirtį gamtoje. Didelis ąžuolas subrandina centnerį gilių, iš kurių rudenį nebelieka nė vienos, nes kėkštai visas jas surenka ir sukiša į žemę visoje apylinkėje. Jie atlieka tai net nesuvokdami, kad ši veikla - jų paskirtis čia. Žmogaus suvokimo lygis yra aukštesnis, bet ne aukščiausias, nes ir jis dažniausiai nepastebi esąs toks pat „kėkštas“ su savo griežtai apibrėžta paskirtimi, tik jo paskirtis yra globalesnė, bet kurios jis lygiai taip pat dažniausiai nesuvokia net ir ją vykdydamas.

Ta augalija, kuri buvo išstumta praėjusio ledynmečio, šylant klimatui, turi grįžti į buvusį arealą. Ir tai jau vyksta su tam paskirto „kėkšto“ pagalba – žmogaus. „Sodinti medžius“ reikia suprasti kaip įvairią veiklą, tęsiant pasaulio kūrimą.

Vykdydamas savo paskirtį, žmogus gauna dvejopą atlygį:

1. Gyvenimo sąlygos sociume gerėja dėl kiekvieno individo indėlio gėrio kūrime

2. Laiko jau patikrinta, kad „atlygis“ atskiram individui ateina tiesiai iš Aukščiau panašiu pavidalu kaip alyva dantračiui, kai jis dirba mechanizme.

T.y., dalyvaudamas sistemoje, tu pradedi gauti tai, kas iš anksto jau paruošta tavo dalyvavimui. Paminėtos taisyklės atrodo nesudėtingos, kol nesusiduriame su konkretumu. „Gėrio“ ir „blogio“ sąvokos turi labai trapias ribas, dėl kurių visada iškyla klausimų.

Šią dilemą padeda išspręsti paprasta taisyklė: palaikyti dvasinį ryšį su Vadeliotoju. Šis ryšys vadinasi žodžiu „sąžinė“ (совесть) ir reiškia „sąveiką, perduodant žinią“. Vadovaujantis sąžine, atsiranda „vadeliojimas“ iš Aukščiau, kuris ištaiso galimus paklydimus.