Žiniasklaida – virtuali Kvailių sala

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/ziniasklaid... 2015-09-12 15:02:45, skaitė 2551, komentavo 1

Žiniasklaida – virtuali Kvailių sala

Ji skirta išauklėti pozityvų hedonistą – idealų vartotoją, kuris be sustojimo džiugina save pirkiniais, apsiryja ir tuo pat metu aktyviai meta svorį, nepastebėdamas savo elgesio idiotiškumo. Kad toks sutvėrimas būtų sukurtas, būtinas kasdieninis tikslingas darbas kvailinant mases. Svarbiausią vaidmenį šioje veikloje vaidina televizija, kaip labiausiai vartojama žiniasklaidos priemonė, tačiau tuo reikalas neapsiriboja.

Virtualaus produkto vartojimas irgi turi be sustojimo džiuginti ar bent jau nenervinti sudėtingumu, nesuprantamumu. Viskas turi būti džiugu ir pozityvu. Bet kokia informacija apie bet ką turi būti supaprastinta ii kramtomosios gumos lygio. Pavyzdžiui, bet kokie didieji žmonės, kažkuo nusipelnę pasauliui, turi būti pateikti kaip objektai virtuviniams ginčams, kaip tokie pat paprasti ir kvailoki vyrukai kaip ir patys žiūrovai ir netgi ne patys žiūrovai, o kaip tie idealūs vartotojai, kuriais tuos žiūrovus stengiamasi paversti.

Negali būti tokių dalyku, apie kuriuos vartotojas galėtų pasakyti „šito aš nesuprantu“ ar “ nieko čia nesusigaudau“. Tai būtų skaudu ir nepozityvu.

Kitados vienas rašytojas rašė, kad yra du būdai kurti literatūrą bei spaudą liaudžiai. Vienas metodas – stengtis supaprastinti tekstus iki skaitytojo lygio, o antras – pakylėti skaitytoją iki literatūros lygio. Rašytojai ir žurnalistai turi pakelti skaitytojus iki tikrosios literatūros suvokimo lygmens. O šiuolaikinė žiniasklaida netgi nenusileidžia iki paprasto skaitytojo lygio, ji aktyviai tempia skaitytojus dar žemiau.

Vis plačiau plinta komiksai, tačiau skirti ne trimečiams vaikams, kaip tai visada būdavo, o suaugusiems.

Iš esmės šiuolaikinė žiniasklaida – tai virtuali Kvailių sala, kuri puikiai aprašyta „Nežiniuke Mėnulyje“. Man rodos, kad toje satyroje autorius pakilo iki Svifto lygio. Kalba tame puikiame tekste eina štai apie ką. Į vieną salą suveža benamius valkatas. Ten juos nepaliaujamai linksmina, rodo detektyvus ir animacinius filmus, vėžina karuselėse ir kituose atrakcionuose. Išgyvenę ten tam tikrą laiką, prisikvėpavę nuodingo salos oro, gyventojai pavirsta avinais, kuriuos kerpa ir gauna už parduotą vilną pajamų.

Mūsų žiniasklaida be sutrikimų tiekia užsakovams kaip tik tokius avinus, skirtus kirpimui.

Užsakovai siaurąja prasme – tai reklamdaviai, o plačiąja prasme – globalus verslas, kuriam reikalingas pakankamas vartotojų kontingentas. Kažkada tarybinė žiniasklaida formavo iš žmonių idealius komunistus, o dabartinė žiniasklaida formuoja idealius vartotojus. Tik visiškai apkvailinti piliečiai gali laikyti savo gyvenimo tikslu nesiliaujantį telefonų modelių keitimą ar nesiliaujantį pinigų leidimą akis džiuginantiems niekučiams. Vadinasi, piliečius reikia apkvailinti.

Kvailinimas prasideda nuo mokyklos, nuo vaikiškų žurnalų, kuriuos galima nusipirkti ant kiekvieno kampo, kai tuo tarpu protingi žurnalai platinami tik per prenumeratą ir niekur nereklamuojami. Aš pati su nuostaba sužinojau, kad vis dar leidžiami nuo vaikystės pažįstami žurnalai, tačiau mokiniai apie juos beveik nieko nežino, jie tapo vos ne pogrindine spauda. Tokių leidinių nėra nei mokyklų bibliotekose, nei kioskuose. Dėl to dauguma vaikų skaito tiktai primityvią fentezi, o tai ruošia juos glamūriškos spaudos vartojimui, moteriškiems ir detektyviniams skaitalams.

Tokios tikslingos politikos rezultatas – neįmanomos jokios rimtos diskusijos žiniasklaidoje, neįmanomas apskritai joks rimtas kokio nors reiškinio ar dalyko aptarimas. Net jei kažkas tokį aptarimą ir surengtų, jo niekas nesuprastų ir nepalaikytų. Amerikiečių specialistai nustatė, kad normalus suaugęs amerikietis TV žiūrovas nesugeba suvokti ir sekti nuoseklų kokios nors temos plėtojimąsi ilgiau nei tris minutes, vėliau jis pameta pokalbio giją ir nukreipia dėmesį kitur. Tai apie kokį rimtą aptarimą gali eiti kalba?

Būdinga, kad netgi žmonės su formaliai aukštu išsilavinimo lygiu (turintys diplomus) nejaučia poreikio gauti racionalius kokio nors teiginio įrodymus. Jiems nereikalingi nei faktai, nei logika, pakanka garsiai šūkaujamų burtažodžių.

Per savo užsiėmimus su tiesioginių pardavimų vadybininkais aš ne vieną kartą įsitikinau: žmonėms nereikalinga argumentacija. Ji tik eikvoja laiką ir apsunkina pokalbį. Argumentuotas pasisakymas laikomas nuobodžiu. „Pasakykit kaip viskas yra ir baigtas kriukis“. Kur kas geriau nei argumentai priimama tai, ką Ruso vadino „emociniais šūkiais“ ir priskyrė priešistoriniams laukiniams.

Įprotis stebėti mėgstamus TV laidų vedėjus formuoja, galbūt net nesąmoningai, požiūrį, kad svarbiausia yra ne tai, kas sakoma, svarbiausia yra tai – kas kalba. Jeigu kalba gerbiamas, mėgstamas, simpatiškas žmogus – viso jo žodžiai priimami kaip tiesa. Žmonės jaučia poreikį matyti ekrane kalbančią galvą, netgi paprasčiausio teksto spausdintu pavidalu suvokimas labai komplikuotas. Ne veltui daugelis mano klausytojų labai noriai perka pasisakymų video įrašus, nors kur kas paprasčiau tas paskaitas perskaityti.

www