M. Karalius. Valstybinės kalbos atsisakymas – užtikrinta valstybės mirtis

Autorius: Mindaugas Karalius Šaltinis: http://alkas.lt/2020/12/04/m-k... 2020-12-06 12:56:00, skaitė 289, komentavo 1

M. Karalius. Valstybinės kalbos atsisakymas – užtikrinta valstybės mirtis

Respublika.lt nuotr.

Asmenvardžių rašyba valstybine lietuvių kalba, tai ne „trijų raidžių“  klausimas, tai valstybės kūrimo ir Lietuvos piliečių lygiateisiškumo, nepriklausomai nuo tautybės, įtvirtinimo klausimas.

Valstybinė kalba ir jos vartojimo plėtrai skirta politika yra valstybės kūrimo įrankis, o šiame XXI amžiuje vienas pagrindinių įrankių.  Bet kokie raginimai siaurinti ir riboti jos vartojimą, turėtų būti laikomi antivalstybine veikla.

Požiūris į  asmenvardžių rašybą  lietuviškai,  labiausiai atsiskleidžia politikų, politikos apžvalgininkų, visuomeninių ryšių agentūrų,  žiniasklaidos savininkų,  akademinės bendruomenės narių  nuostatas  Lietuvos valstybės atžvilgiu. Deja, dalis jų  daugiau, kaip dešimt  metų nuosekliai ir su savižudišku atkaklumu siūlo įteisinti asmenvardžių rašyba nelietuviškai. Ir ne tik siūlo, bet jau yra atlikę daug veiksmų:  Lietuvių kalbos komisijos 1997 m. nutarimas Nr. 60,  Vilniaus apylinkės teismo sprendimai  pažeidžiantys Lietuvos įstatymus, Lietuvos  Konstitucinio teismo nutarimus, aukštesnės instancijos teismų praktiką ir įpareigojantys Vilniaus savivaldybės metrikacijos biurą išrašyti dokumentus ne valstybine lietuvių kalba.  To paties biuro ir valstybės migracijos departamento atsisakymai skųsti aukštesnės instancijos teismui neteisėtus Vilniaus apylinkės teismo sprendimus. Nuolatiniai Remigijaus Šimašiaus  vadovaujamos Vilniaus savivaldybės bandymai pažeisti Valstybinės kalbos įstatymą.

Kokių tik mes negirdime teiginių iš Lietuvos politikų, siekiančių įtvirtinti asmenvardžių rašybą Lietuvos valstybės dokumentuose ne lietuvių kalba: ir kad yra „originalūs vardai“, „teisė į vardą“,  „teisė į šeimos privatumą“, jei asmenvardį užrašome lietuviškai tai esą jį iškraipome ir t.t.

Tačiau akivaizdu, kad visus asmenvardžius galima užrašyti visomis pasaulio kalbomis. Niekam nekyla jokių klausimų jei tą daro Izraelis – hebrajų kalba, Graikija – graikų, Latvija – latvių kalba ir t.t., nesvarbu kokios tautybės yra jos pilietis. Tą patvirtina net, asmenvardžių rašybos dokumentuose ne valstybine kalba šalininkai rašydami, rusų, gruzinų, armenų ir daugelio tautybių pavardes lietuviškai.

Lietuvos, kaip ir bet kurios valstybės,  įpareigojimas rašyti  asmenvardį dokumentuose  valstybinę kalba nepanaikina asmens teisės į vardą, jos pilietis gali rinktis ar  Gžegožą ar Darijušą ar Nikolę, bet jei esi Lietuvos valstybės pilietis, tai reiškia, kad pripažįsti jos įstatymus, esi jai ištikimas, gerbi kitus bendrapiliečius. Tą patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas (2011 m.) Malgožatos Runevič-Vardyn, Lukaš Pavel Vardyn byloje.

Kodėl asmenvardžių rašyba valstybine kalba yra  taip svarbu, nes kiekvienas Lietuvos pilietis turi vardą, turi valstybės jam išduotą, pasą jo asmeninį dokumentą įrodanti ryšį su jo valstybe, taip yra įtakojama trijų milijonų mūsų piliečių  savimonė –  demokratinės valstybės pamatas.

Ar kas gali atimti Lietuvos piliečiui konstitucinę teisę sudarant sutartis ar  kitus tekstus  Lietuvoje rašyti  juos ir  asmenvardžius juose valstybine lietuvių kalba? Nejaugi jis už savo pilietinės pareigos atlikimą gali būti nuteistas?

Žmogaus teisės (ne norai ar įgeidžiai) pasireiškia per demokratinės valstybės pilietines teises. Tačiau pilietis turi ir pareigas. Piliečiai gali rinktis vardą ar pavardę, tačiau valstybės dokumentuose jis užrašomas valstybine kalba.

Žiūrint į pirmuosius naujos 2020-2024 m. kadencijos Lietuvos Respublikos seimo narių teikiamus įstatymo projektus, matome, kad Lietuvos Konstituciją siekiama pažeisti nuo pirmųjų savo buvimo Lietuvos Respublikos Seime dienų.

Ar matote koks tai svarbus klausimas? Nieko nelaukdami naujieji seimo nariai, ką tik prisiekę Lietuvos Respublikai, 2020 gruodžio 4 d. teikia įstatymo projektą dėl „Lietuvos respublikos Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose“ (Nr. XIVP-86), kuriuo siūlo, kad valstybiniuose dokumentuose  kitataučių vardai ir pavardės nebūtų rašomi valstybine kalba. Ir tai siūlo net ne Laisvės partija, ne naujieji valdantieji o vadinamoji Seimo „opozicija“, Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos nariai:

Gintautas Paluckas,
Linas Jonauskas,
Tomas Bičiūnas,
Algirdas Sysas,
Orinta Leiputė,
Julius Sabatauskas.

soc-dem-liet-kalbos-isdavikai-alkas-lt-nuotr
Alkas.lt koliažas.

Šie valstybinės lietuvių kalbos statuso įtvirtinto Lietuvos Konstitucijoje naikintojai neseniai prisiekė:
„Aš, (vardas, pavardė),
prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai;
prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą;
prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.
Tepadeda man Dievas!“

Abejojimas lietuvių valstybinės kalbos vartojimu, pasireiškiantis nuolatiniu asmenvardžių rašybos kitomis kalbomis klausimo eskalavimu turi būti suprantamas kaip Lietuvos suvereniteto nepripažinimo politikos tąsa. O kam tokia politika yra naudinga?