Lukašenka inauguruotas — ką darys Lietuva ir ES?

Autorius: Jurgis Nevėžietis Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2020-09-27 17:22:00, skaitė 396, komentavo 3

Lukašenka inauguruotas — ką darys Lietuva ir ES?

Vadinamosios Baltarusijos opozicijos protestams jau senokai atvėsus, o Aleksandrą Lukašenką pagaliau inauguravus naujai prezidento kadencijai, Lietuvos valdantieji sluoksniai nerimsta, kartu su Vakarais šaukdami apie tariamą Baltarusijos lyderio "nelegitimumą"

Iš viso to neabejotinai kyla konkrečios geoekonominės bei politinės pasekmės, tik klausimas — kokios?

Iš pradžių reikia suprasti, kad šių, 2020-ųjų metų rugpjūtį, ką tik pasibaigus Baltarusijos prezidento rinkimams, šalyje buvo mėginta — pasitelkiant toli gražu ne visuomenės daugumą sudarančią, bet aktyvią ir, atrodo, pakankamai organizuotą, mažumą — įžiebti baltarusišką "maidaną", kurio strateginis tikslas, galų gale, buvo toks: nuvertus teisėtą šalies lyderį, Lukašenką, pradėti masinį valstybinės nuosavybės privatizavimą, pramonės ir žemės ūkio bazės išardymą ir, išplėšus Baltarusiją iš Rusijos glėbio, keliais milijonais darbščių bei išsilavinusių baltarusių papildyti Vakarų Europai skirtos pigios darbo jėgos rezervą, o pačią šalį paversti dar vienu NATO kariuomenės atramos tašku bendrame antirusiškame placdarme, kuriuo Jungtinės Valstijos ir Lenkija daugiau mažiau sėkmingai yra pavertusios Rytų Europą.

Tačiau šis scenarijus, kuriuo buvo suinteresuoti Vakarų kapitalo rykliai, nepasiteisino: netrukus po pirmųjų opozicijos išstojimų, Lukašenka sėkmingai mobilizavo savąjį elektoratą, kuris, tiek Minske, tiek Gardine, tiek Gomelyje, tiek Vitebske, tiek kituose šalies miestuose bei miesteliuose išėjęs į masinius mitingus, pademonstravo, kad tariami Baltarusijos "demokratizatoriai" iš tikrųjų atstovauja tik mažumai šalies gyventojų.

Nei tariamai "laisvosios" mūsų žiniasklaidos taikytas ignoravimas, nei garsūs Nausėdos ar Linkevičiaus svaičiojimai apie neva "autoritarinį Baltarusijos diktatorių Lukašenką", šio Baltarusijos liaudies valios pasireiškimo negalėjo — ir negali — paneigti.

Ir visgi šie tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje sėdintys Baltarusijos "penktosios kolonos" (kurios veidu ir atitinkamų šeimininkų marionete yra Svetlana Tichanovskaja) "geradariai" dar nenuleidžia rankų, nes jie juk dirba ne šiaip sau, o vykdo platesnį, iš esmės Vakarų imperialistinius interesus remiantį politinį užsakymą.

Tiek ekonominę, tiek strateginę šių interesų logiką aukščiau apibrėžę, dabar, po rugpjūčio 23 d. įvykusios A. Lukašenkos inauguracijos, matome ir daugiau mažiau atvirą jos pasireiškimą: kadangi ne tik Lietuva, Lenkija ar, sakykime, Latvija, bet ir pati ES, ir Jungtinės Valstijos pareiškė nepripažįstančios Lukašenkos teisėtu Baltarusijos vadovu.

Taigi, aiškėja, kad ir Baltarusijos "demokratizatoriai" Vilniuje ir Varšuvoje, ir pastarųjų šeimininkai Vakaruose vienaip ar kitaip, bet faktiškai yra paskelbę Šaltąjį karą prieš Baltarusiją ir Lukašenką, kuriuo jie sieks atsikratyti kaip, pavyzdžiui, jiems taipogi neparankaus Venesuelos lyderio, socialisto Hugo Čaveso įpėdinio ir darbų tęsėjo Nikolo Maduro.

Ar Lukašenkos laukia venesuelietiško stiliaus, CŽV laiminami pučai bei atentatai — klausimas atviras. Galbūt, ne. Tačiau neabejotina, kad "baltarusiško maidano" bandymas nesibaigia ir įgyja kiek kitokį, iš esmės nekonvencinį, ilgalaikį pobūdį: juk antivalstybinio perversmo bandymai, žodžiu, neva "demokratiniai protestai", anot Lietuvos rūmų politologo Vytauto Jurkonio, "gali tęstis ne tik savaitgaliais ar mėnesiais, bet metus".

Šiame kontekste nereikėtų stebėtis nei Lukašenkos kalbomis dėl sienų su Lietuva ir Lenkija uždarymo, nei juo labiau vis stiprėjančiu Baltarusijos ir Rusijos suartėjimu, kurio išraiška tapo visai neseniai įvykęs A. Lukašenkos ir Vladimiro Putino susitikimas Sočyje bei pastarojo sprendimas suteikti Baltarusijos valstybei 1,5 mlrd. dolerių vertės paskolą; kad šitai paskatino patys Vakarai, nepalikdami šiaip į oportunizmą Rusijos atžvilgiu linkusiam Lukašenkai jokių kitų išeičių, tėra tiktai likimo ironija.

Be to, šia suartėjimo su Rusija sąjunginės valstybės pagrindu ir, atitinkamai, atsimetimo nuo Vakarų prasme didžiulė reikšmė tenka ir Lukašenkos iškeltai naujos Baltarusijos Konstitucijos idėjai: tiek dabarties įvykių, tiek naujosios V. Putino Rusijos Konstitucijos kontekste, labai tikėtina, kad naujoji baltarusiška Konstitucija bus skirta būtent šios krypties — prorusiškos orientacijos ir valstybės suvereniteto įtvirtinimo — užtikrinimui.

Ar ši naujoji Konstitucija praeis lengvai? Ar Baltarusijos visuomenėje nebus vidaus kovos, žodžiu — susipriešinimo, susiskaldymo? Iš tiesų, sunkumai ir prieštara čia visiškai neišvengiami. Tačiau nereikia pamiršti, kad už Lukašenkos — kad ir kokio netobulo, sunkaus ir Vakarams neparankaus — vis dėlto stovi didžioji Baltarusijos piliečių dauguma.

Belieka paklausti: kaip šiame kontekste elgsis Lietuva, Lenkija ir galiausiai pati ES? Yra momentas, kad didžiosios Europos valstybės, tarp jų ir Vokietija, linkusios žvelgti pragmatiškai, t. y. iš ekonominės naudos pozicijų (šiuo požiūriu, ilgalaikę pigios bei kvalifikuotos darbo jėgos injekciją trumpalaikėje perspektyvoje nusveria ekonominių ryšių su Baltarusija reikšmė logistikai ir apskritai ekonomikai), bet visgi turime faktą, kad ir Vokietija, ir apskritai ES jau atvirai stoja prieš Lukašenką kaip Baltarusijos vadovą.

Ir nereikia stebėtis: juk ne kas kitas, kaip ES dar rugpjūčio mėnesį skyrė 53 mln. eurų streikų Baltarusijos valstybinėse įmonėse organizavimui. Taigi, čia tęsiama toji pati linija: Baltarusijos "maidanizavimo", žodžiu — valstybinio perversmo linija.

Ir galime būti tikri, kad ši linija nesikeis, kadangi Vakarai trokšta Lukašenkos pražūties. Ir šiuo požiūriu, Lukašenka "įsipaišo" į panašų kontekstą, kaip S. Huseinas, M. Kadafis ir B. al Asadas, žodžiu — kaip Jungtinių Valstijų taikiklyje atsidūrę antiimperialistiniai arabų šalių lyderiai, iš kurių tiktai paskutinįjį išgelbėjo, šiaip ar taip, būtent Rusijos įsikišimas tiek vietiniu, tiek tarptautiniu lygmeniu.

Žinoma, šiuo atveju tokių konflikto formų, tikėkimės, bus išvengta. Bet prieš akis — ilga ir sunki politinė kova, kuri vienodai svarbi tiek Baltarusijos, tiek, be to, ir Rusijos valstybei ir piliečiams, nes būtent šiame, sakykime, baltarusiškame fronte, sprendžiasi klausimas: kas laimės — "maidanizatoriai" ar visgi patriotinės jėgos?

Į šį klausimą teatsakys laikas, žodžiu, artimiausi XXI amžiaus pirmosios pusės istoriniai įvykiai, bet viena yra aišku: kad ir dabar, ir numatomoje ateityje, tiek Lietuvos, tiek ES lyderiai tęs vieną ir tą pačią "maidaninę" politiką. Belieka tikėtis, kad šiuos jų kėslus telydės visokeriopa nesėkmė ir pralaimėjimas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.