Hitleris ir ES. Šešėlinė Europos Sąjungos istorija. Planai, mechanizmai, rezultatai. Četverikova O.N. (8 dalis)

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: https://lebionka.blogspot.com/... 2020-07-12 19:10:00, skaitė 1162, komentavo 2

Tuo tarpu amerikiečių žvalgyba žinojo apie A.Hitlerio idėjines pažiūras dar iki pasirodant jo knygai „Mano kova“. 1922 m. Miunchene įvyko A.Hitlerio susitikimas su JAV kariniu atašė kapitonu Trumenu Smitu, parašiusiu apie tai smulkų pranešimą savo viršininkui Vašingtone (į Karo žvalgybos Valdybą), kuriame jis aukštai įvertino nacių lyderį. Būtent per Smitą į Hitlerio pažįstamų ratą buvo įtrauktas Ernstas Francas Zedgvikas Čanštangl (Putzi), absolventas Harvardo universiteto, suvaidinęs svarbų vaidmenį formuojant Hitlerį kaip politiką, ženkliai jį parėmęs finansiškai ir užtikrinęs jam pažintis ir ryšius su aukštas pareigas užimančiais Britanijos veikėjais. 1937 metais Čanfštangl išvyko iš Vokietijos ir atvyko į Ameriką, kur karo metais dirbo jau F.D.Ruzvelto patarėju [59].

Taip kad apie esmę Nacional-socialistinės vokiečių darbo partijos NSVDP atitinkami vakariečių sluoksniai buvo gerai informuoti, bet iki tam tikro momento jie partiją laikė „užšaldytoje“ būklėje. „Atšildyta“ ji buvo tiktai 1920 metų pabaigoje, kada žlugo trockistinis planas, nukreiptas į Stalino pašalinimą. Šią situaciją aprašė ištikimas L.Trockio pasekėjas Ch.Rakovskis savo parodymuose tyrėjui, išdėstytuose daktaro I.Landovskio knygoje „Raudona simfonija“, atskleidžiančioje pasaulio valdymo mechaniką.

Landovskio pasakojime Rakovskis kalbėjo apie tai, kad Stalinas sutrukdė įgyvendinti planus sukūrimo internacionalistinio komunizmo, kurio vadovu finansinė viršūnė (apie kurią Rakovskis sako „Jie“) planavo pastatyti L.Trockį. Landovskio žodžiais, Rakovskis sakė: „Mums Stalinas ne komunistas, o bonapartistas... Mes norime, kad mūsų Versalyje sukurtos stambios prielaidos pergalei komunistinės revoliucijos pasaulyje, kurios, kaip jūs matote, tapo gigantiška realybe, pasitarnautų tam, kad suklestėtų stalininis bonapartizmas... Tačiau Stalinas tapo TSRS diktatoriumi ir vadovu Komunistinio Internacionalo, tai „Jie“ prarado kontrolę Komunistiniam Internacionalui. „Jie“, žinoma, pataisė padėtį Daueso planais ir Jango planu tikėdamiesi, kad tuo laiku valdžią TSRS perims trockistinė opozicija, bet... tai irgi neįvyko. „Jie“, kaip revoliucijos šaltinis, toliau veikia. Žinoma, Vokietijos ekonomika, privesta iki bankroto, žinoma sukeltų komunistinę revoliuciją Vokietijoje. Tačiau „Jie“ truputi pakoreguoja šį proletariato įniršį: vietoj komunistinės revoliucijos laimi Hitlerio nacional-socialistinė revoliucija. Tai buvo įvykdyta dialektiškai. Bet tai dar ne viskas. Reikėjo, kad ir Vokietijoje trockistai ir socialistai suskirstytų prabudusio proletariato mases pagal instrukcijas. Štai tuo reikalu mes ir užsiiminėjom. Bet buvo reikalinga daugiau: 1929 m. Vokietijos nacional-socialistinė partija patyrė augimo sunkumus – nebuvo pinigų. Tuomet „Jie“ nusiuntė savo žmogų. Aš žinau jo vardą. Tai buvo vienas iš bankininkų Varburgų. Tiesioginėse derybose su Hitleriu jie aptarė tvarką NSVDP finansavimo, ir kelis metus Hitleris gaudavo savo milijonus dolerių iš Volstrito. Taip pat jis gavo milijonus dolerių ir iš vokiečių finansistų, per Šachtą. Šie pinigai buvo skirti formavimui SS ir SA, o taip pat finansavimui rinkiminės kompanijos, tokiu būdu, kad Hitleris buvo išrinktas už pinigus, kurie buvo „Jų“ suteikti... Hitlerio jėga auga, ir jis jau plečia Trečiojo reicho sienas; ir toliau Hitlerio jėga augs dar labiau, iki to, kad turėtų jėgos užpulti TSRS ir nuversti Staliną“ [60].

2. Kitas strateginis tikslas buvo Trečiojo Reicho panaudojimas kaip eksperimentinio lauko kuriant „naujausius“ visuomenės valdymo metodus, susietus su totalia kontrole žmogau mąstymo ir elgesio, „žmogaus veislės“ gerinimo, sumažinimo skaičiaus nereikalingų gyventojų ir kitokiais efektyviais socialiniais instrumentais, leidžiančiais užtikrinti elitų valdžios stabilumą. Todėl, kad nacistinė viršūnė buvo okultinė sekta, visa visuomenė buvo rikiuojama pagal modelį okultinės sektos, kurios viduje vyko pertvarka arba pakeitimas „adeptų“ sąmonės.

Charakteringa, kad pirmieji elgesio psichiatrijos darbai buvo organizuoti Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje dar XIX amžiaus pabaigoje. Vokietijoje tuo užsiiminėjo institutai Bendrovės kaizerio Vilhelmo, o Didžiojoje Britanijoje šie tyrimai susikoncentravo sukurtoje 1921 m. Tavistoko klinikoje (jo bazėje 1946 m. bus sukurtas Tavistoko žmogaus santykių institutas) [61], kuri buvo vertinama kaip centras psichologinio karo ir buvo koordinuojama „Intelligence service“ ir karališkos šeimos [62]. Tarpukariu tarp Didžiosios Britanijos ir Vokietijos šioje srityje pradedamas aktyvus keitimasis mokslinėmis idėjomis [63]. Reikšminga tai, kad 1932 m. Tavistoko klinikos direktoriumi buvo vokiečių psichologas (kilęs iš žydų šeimos) Kurtas Zadekas Levinas, vėliau emigravęs į JAV, kur vadovavo Masačusetso technologijos instituto Grupinės dinamikos centrui.

Po nacių atėjimo į valdžią anglų ir vokiečių mokslininkai tęsė glaudų bendradarbiavimą tiriant neuropsichologiją, parapsichologiją ir eugeniką, kurios tikslas buvo „tobulinti“ žmonių rasę. Tačiau amerikiečiai čia buvo aktyviausi. Tyrimai eugenikos srityje tapo ypač populiarūs JAV ir 1920-aisiais, juos finansavo svarbiausių JAV finansų klanų atstovai - Rokfeleriai, Harimanai, Morganai ir kt.

Būdami Eugenikos draugijos nariais, jie rėmė eksperimentus su priverstiniu „žemesnių žmonių“ sterilizavimu ir įvairių formų gyventojų kontrolės naudojimu. Jų kolegos Anglijos visuomenėje buvo Vinstonas Čerčilis (tuometinis finansų ministras), ekonomistas Johnas Keynesas, lordas Balfouras ir biologas Julianas Huxley (po karo jis taps pirmuoju UNESCO vadovu, o jo brolis, rašytojas Aldousas Huxley aprašys visus „žavesius“, susijusius su garsios žmogaus prigimties pagerinimu garsiajame romane-utopijoje „O Brave New World“, išleistame 1932 m.) [64]. Didžiausią susidomėjimą šiais tyrimais parodė Rokfeleris, kurio fondas, sukurtas 1913 m., siekiant „skatinti žmonijos gerovę“, buvo sutelktas į gimstamumo kontrolės metodų tyrimą. Jis rėmė Amerikos eugenikų draugiją, Šeimos planavimo federaciją ir Amerikos gimstamumo kontrolės lygą. 1936 m. Fondas sukūrė ir aprūpino pirmąją Valdybą tyrimo demografinių problemų Prinstono universitete tyrimui politinių aspektų gyventojų skaičiaus augimo, ką Rokfeleris vertino kaip didėjančią potencialią grėsmę.

Trečiame ir ketvirtame dešimtmetyje būtent Rokfelerio fondas įnešė lemiamą indėlį finansuodamas vokiečių eugenikos tyrimų vystymą. Juos vykdė Berlyno Eugenikos institutas, vadovaujamas O.F. Fon Feršuerio (nuo 1935 m. vadovavo eugenikos centrui Frankfurte) ir jau minėtas Kaizerio Vilhelmo institutas, kurio vedančiuoju psichiatru buvo E.Riudin. Vėliau jis padarė puikią karjerą „architekto“ hitlerinės sisteminės programos medicinos eugenikos ir tapo pagrindiniu autorium 1933 metų Sterilizacijos įstatymo. Šis įstatymas, sukurtas, kaip skaitoma, „pagal amerikiečių pavyzdį“, atvėrė pradžią didelės rasinės higienos programos. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Rokfeleris nenutraukė finansuoti nacistinę eugeniką, kuri padarė didelę pažangą, todėl jau 1940 m. Amerikos eugenikų draugijos reikalų valdytojas Leon Whitney pasakė: „Kol mes vaikščiojome aplinkui, bet šalia... vokiečiai vadino daiktus savo vardais“. „[65]. Intensyviausi genetinės inžinerijos, elgesio modifikavimo ir „smegenų plovimo“ eksperimentai buvo atlikti Aušvico („mirties angelas“ dr. Josefas Mengele) ir Dachau stovyklose.

Po karo JAV vadovybė, vykdydama operaciją „Paperclip“, naudodama ryšius su Vatikanu, į šalį slapta atvežė svarbiausius mokslininkus ir šnipus iš nacistinės Vokietijos ir fašistinės Italijos. Dėl to O. von Fershueris 1949 m. buvo išrinktas naujai įsteigtos Amerikos žmogaus genetikos draugijos nariu, kuris paslėpė sukompromituotą eugeniką po nauja etikete „genetika“. O pirmuoju šios draugijos prezidentu buvo Rokfelerio Universiteto bendradarbis G.D.Mioleris, kuris 1932 m. dirbo Kaizerio Vilhelmo institute smegenų tyrimų programoje.

Vienu stambiausių amerikiečių įsigijimų buvo vokiečių generolas Reinhardas Gelenas, Hitlerio žvalgybos prieš SSRS skyriaus viršininkas. Būtent dėl „smegenų šturmo“, kurį jis surengė kartu su prezidentu Trumanu, Strateginių tarnybų (OSS) vadovu V. Donovanu ir Allenu Dullesu, JAV žvalgybos tarnyba buvo pertvarkyta, kad ji taptų ypač efektyvia slapta specialia diversine organizacija. Šių pastangų kulminacija buvo 1947 m. įsteigta Nacionalinio saugumo taryba ir Centrinė žvalgybos valdyba. Kaip rašė tyrinėtojas Ronas Patonas, „tai buvo juridinė ledkalnio viršūnė, pridengianti neišmatuojamą srautą už įstatymo ribų esančių vyriausybės veiksmų, įskaitant pogrindines sąmonės kontrolės programas [66].

Vokiečių Trečiojo reicho mokslininkai buvo aktyviai panaudojami „smegenų praplovimo“ programose, realizuojamose CŽV, pavyzdžiui projekte MKULTRA, kuris užsiiminėjo valdymu žmogaus elgesio, panaudojant radiaciją, psichiatriją, įvairias procedūras ir medžiagas (LSD). Šių eksperimentų viršūne tapo projektas „Monarchas“, skirtas sukūrimui „miegančių“ kilerių arba „kandidatų-mankurtų“, kurie buvo paleidžiami veikti gavę raktinį žodį arba frazę posthipnotinio transo būklėje (viena iš tokių kandidačių buvo Merlin Monro). Šių operacijų metu buvo vykdomi įvairūs okultiniai ritualai, besiremiantis kabalistine mistika.

Nacių patirtis „gerinant“ žmogaus prigimtį tapo ypač paklausia Izraelyje. Socialinės inžinerijos koncepcija buvo pripažįstama ir Palestinoje Britanijos mandato laikais, bet kada čia atvyko psichiatrai, studijavę eugenikos pagrindus Nacistinėje Vokietijoje, šis „mokslas“ įgavo antrą gyvenimą [67]. Masiniai eksperimentai Izraelyje buvo vykdomi su repatriantais.

Tuo pačiu metu nacių patirtis „tobulinant“ žmogaus prigimtį pasirodė pati populiariausia Izraelyje. Socialinės inžinerijos koncepcija taip pat buvo pripažinta Palestinoje pagal britų mandatą, tačiau kai psichiatrai, studijavę eugenikos pagrindus nacistinėje Vokietijoje, šis „mokslas“ sulaukė antro gyvenimo [67]. Izraelyje buvo atlikti masiniai eksperimentai su repatriantais.

Susidūrę su įvairių antropologinių tipų žydais, vietos psichiatrai, iki tol žydus skaitę atskira rase, ėmė išskirti europinius žydus, iš vienos pusės, ir artimųjų rytų ir šiaurės Afrikos (sefardai ir mizrachai) – iš kitos. Pastarieji kai kurių psichiatrų buvo priskiriami prie „primityvių“ rasių, kurių „sąmonė turi skurdų turinį“, kaip paaiškėjo, „nekelia ypatingų poreikių gyvenimui ir vergiškai paklūsta išorės sąlygoms“. Tokia pozicija atitiko sionistų selektyvios imigracijos politikai, išplaukiančiai iš būtinybės ne tiktai išsaugoti „nesugadintos veislės“ ir „sveikos nacijos“, bet ir išvedimo naujo tipo žydo – mėlynakio blondino, „aršaus ir negailestingo antžmogio, gebančio geležiniu žezlu ganyti tautą“ [68].

Nuo selektyvios repatriacijos politikos Izraelis oficialiai atsisakė tiktai 1950 metais, kada buvo priimtas sugrįžimo įstatymas, bet eugenikos taikymo rudimentai Izraelio sveikatos sistemoje liko iki šiol. Kaip rašo šiuolaikinis istorikas R.Zalašik savo knygoje „Ad Nefesh: pabėgėliai, repatriantai, naujokai ir Izraelio psichiatrijos isteblišmentas“, „Izraelis yra supervalstybė pagal nėščiųjų ir abortų analizes. Abortai daromi dėl pačių menkiausių parodymų, įskaitant pasiduodančius korekcijai estetinius trūkumus kaip „zuikio lūpa“[69].

Tokiu būdu, eksperimentinės programos, sukurtos nacizmo metais, pasirodė esančios ypatingai naudingos ir pokario „šaltojo karo“ sąlygomis, bet ypač aktualios jos tapo ėmus atvirai formuoti perėjimą į „naują pasaulio tvarką“ XXI amžiuje [70].

3. Trečiasis reichas sudarė sąlygas įvykdymui dar vienos strateginės užduoties-realizavimo sionistų Izraelio valstybės sukūrimo programos. Be to čia aiškiai matoma dviguba taktika: pirmiausia, sionistų ir nacių sąmokslas su tikslu išskyrimo žydų į atskirą rasę ir „išsprendimas žydų klausimo“ - perkėlimo jų į „tėvynę“, po to formavimas holokausto ideologijos, skirtos žydams suteikti išskirtinę padėtį pasaulio bendruomenės akyse ir proteguoti juos kaip „išrinktąją rasę“ arba neliečiamųjų kastą.

Kai nacistai atėjo į valdžią, Pasaulio žydų kongresas paskelbė Vokietijai ekonominį karą ir pareiškė apie savo ketinimą padaryti viską, kas įmanoma, kad nuverstų jų režimą. Tačiau, kaip parodė daugybė tyrimų, praktiškai sionistų organizacijos aktyviai bendradarbiavo su naujomis valdžiomis, matydamos jas kaip savo sąjungininkes: ir vieni, ir kiti kovojo prieš žydų asimiliaciją ir stengėsi juos uždaryti vidiniame bendruomenių gyvenime. Svarbus šiuo atžvilgiu 1933 metų birželio 22 d. memorandumas nusiųstas tiesiogiai Hitleriui, kuriame jie prisipažino simpatijomis naujajam režimui ir tvirtino, kad sionizmas savo baziniais teiginiais gana artimas („skamba-unisonu“) su nacional-socializmu.

Kaip 1934 m. savo knygoje „Mano žydai“ rašė žydas sionistas Joachimas Princ (emigravęs į JAV ir vėliau tapęs Amerikos žydų kongreso vadovu), nacional-socialistinės revoliucija Vokietijoje prasmė buvo „žydija žydams“ [71]. Nors vėliau Princ su sarkazmu atsiliepė apie Hitlerio rasines teorijas, jis aistringai ginė pačią sąvoką „žydų rasė“: „Mes norime pakeisti asimiliaciją nauju įstatymu: įstatymu priklausančiu žydų nacijai, žydų rasei. Kiekvienas žydas, pripažįstantis save tokiu, vertins tokį tvirtinimą, paremtą kraujo grynumu su pagarba... Dabar mums nepadės jokie atsikalbinėjimai. Vietoj asimiliacijos mums būtinas kitas supratimas: pripažinimas žydų nacijos, žydų rasės...“ [72]. Tokia dvasia 1935 m. pasisakė stambiausios Vakarų Europoje Berlyno žydų bendruomenės vadovas, Sionistinės valstybinės organizacijos ir Europos kultūros lygos lyderis Georgas Kareski: „Daugelį metų maniau, kad visiškas dviejų tautų (žydų ir vokiečių) kultūrų atskyrimas yra būtina sąlyga jų taikiam sugyvenimui... Aš pasisakiau už tokį atskyrimą manydamas, kad jis padiktuotas abipusės pagarbos. Niurnbergo įstatymai ne tik pateikia teisinę bazę esamai situacijai, jie visiškai atitinka mūsų norą gyventi atskirai, gerbiant vienas kitą ... Šie įstatymai sustabdys dezintegracijos procesą, vykstantį daugelyje žydų bendruomenių, daugiausia dėl mišrių santuokų, taigi, žydų požiūriu juos galima tiktai sveikinti. “[73]

Iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios pagrindinis Vokietijos vyriausybės tikslas prieš žydus buvo jų emigracija, todėl jie teikė kuo platesnę paramą sionistų organizacijoms [74]. Bendromis nacistų ir sionistų pastangomis visoje šalyje buvo sukūrtas tinklas 40 stovyklų ir žemės ūkio centrų, kuriuose buvo mokomi tie, kurie ketino persikelti į Palestiną [75]. Remiantis vadinamąja „Havara“ sutartimi

[76], sudaryta 1933 metų rugpjūčio mėnesį tarp Trečiojo reicho valdžios ir Vokietijos ir Palestinos sionistinių organizacijų, žydų emigrantams buvo leidžiama tiesioginis perkėlimas dalies jų turto, buvo palengvintas eksportas prekių iš Vokietijos į Artimuosius Rytus. Nuo 1933 iki 1939 m. pagal šią sutartį į Palestiną buvo pervesta apie 100 milijonų reichsmarkių, kas padėjo 60 tūkstančiams Vokietijos žydų, persikėlusiems tais metais į Šventąją Žemę, palaikyti egzistenciją pačiu sunkiausiu emigracijai laiku. Kaip nurodo tyrinėtojai, „Hitlerinis Trečiasis reichas padarė persikėlimui žydų į Palestiną daugiau, negu bet kuri kita žydų valstybė“ [77].

59. См.: Ханфштангль Э. Мой друг Адольф, мой враг Гитлер. Воспоминания личного пресс-секретаря. Екатеринбург: ООО «Издательство «Ультра. Культура», 2007.

60. Ландовский И. Красная симфония (Откровения троцкиста Раковского). М., Вестник, 1996. http:// rus-sky.com/history/library/landovsky.htm Čia tik norėčiau priminti, kad centrinį vaidmenį užtikrinant ryšį tarp nacistų, Vokietijos pramonininkų ir užsienio finansistų vaidino bankininkų Šrioderių namai, turėjusių savo padalinius Niuorke ir Londone ir turėjusių įtakos Anglijos Banko valdyboje. Šrioderis turėjo glaudžius ryšius su Morganu ir Rokfeleriu, jo oficialiu atstovu Volstrite buvo juridinė firma „Sally-Ven & Cromwell“, kurioje dirbo broliai Džonas Fosteris ir Alenas Dalesas (pastarasis įėjo į Šrioderio banko direktorių tarybą). Šie nacistų ryšiai turėjo lemiamą vaidmenį, nes kuomet 1932 m. baronas fon Šrioderis ir Šachtas kreipėsi į pagrindinius Vokietijos pramonininkus ir finansų magnatus pagalbos NSVDP, pirmu klausimu buvo šis: o kaip tarptautinė finansistų bendruomenė ir asmeniškai Anglijos Banko vadovas žiūrės į perspektyvas Vokietijos vyriausybės vadovaujamos Hitlerio ir ar pasirengę padėti su kreditais? Atsakymas buvo teigiamas, ir 1933 metų sausio 4 dieną Kurto fon Šrioderio viloje įvyko jo susitikimas su A.Hitleriu ir fon Papenu, kuriame buvo sudarytas slaptas susitarimas dėl NSVDP finansavimo. Šiame susitikime dalyvavo taip pat ir broliai Dalesai, apie ką nemėgsta minėti jų biografai. O sausio 14 įvyko dar vienas Hitlerio susitikimas su Šrioderiu, Papenu ir Kepleriu, kur Hitlerio programa buvo pilnai palaiminta. Būtent čia buvo galutinai išspręstas klausimas dėl valdžios perdavimo nacistams, ir sausio 30 dieną Hitleris tampa reichskancleriu.

61. http://projectmonarch.narod.ru/

62. http://www.congress2008.dialog21 .ru/Doklady/14510.htm

63. Паттон Р. Проект «Монарх», http://projectmonarch.narod.ru/ Энгдаль У.Ф. Семена разрушения. Тайная подоплека генетических манипуляций. СПб., 2009, с.78-79

64. Энгдаль У.Ф. Там же.

65. '“Энгдаль У.Ф. Там же, с. 87.

66. Там же. Reikšminga, kad vaidmuo Mengele infernaliniuose aspektuose koncentracijos stovyklose Aušvice buvo įtartinai ignoruotas Niurnbergo tribunolo, jo paieška ir areštas nuosekliai buvo gesinamas JAV ir jos sajungininkų. Kiek nenoriai oficialūs asmenys ėmė ieškoti Mengele, patvirtina jų ataskaitos, kuriose tvirtinama apie Mengele nekaltumą, jo atsiskyrėlio gyvenimą Paragvajuje ar Brazilijoje...

67. Сионисты и нацисты. Что общего? http://www.newsland.ru/news/detail/id/632128/

68. Там же.

69. Там же.

70. Pagrindiniais MONARCH projekto taškais buvo/yra: Corneli, Duke, Princeton, UCLA, University of Rochester, M1T, Georgetown University Hospital, Maimonides Medical Center, St. Elizabeth’s Hospital (Washington D.C.), Bell Laboratories, Stanford Research Institute, Westinghouse Friendship Laboratories, General Electric, ARCO and Manking Research Unlimited).

71. Цит. по: Сионисты и нацисты. Что общего? (Sionistai ir naciai. Kas bendro?)

72. Там же.

73. Sionistai ir naciai. Kas bendro? 1935 m. priėmus Niurnbergo rasinius įstatymus, sionistų organizacijos „Yudishe Rundssau“ organas rašė, kad „Vokietijos interesai sutampa su Pasaulio sionistų kongreso tikslais. Nauji įstatymai suteikia žydų mažumai jos kultūrinį ir tautinį gyvenimą ... Vokietija suteikia mums laimingą galimybę būti savimi ir siūlo valstybės apsaugą atskiram žydų mažumos gyvenimui. “

74. Беркович Е. Смятение умов: свастика и звезда Давида. http://berkovich-zametki.com/2008/Zametki/ Nomer8/Berkovichl.php; Усовский А. Что произошло 22 июня 1941 г.? М., Витязь, 2006.

75. Беркович Е. Указ. соч.

76. От ивритского слова haavarah — «перенос».

77. Цит. по: Сионисты и нацисты. Что общего?

Vertimo pradžia:

1d.http://lebionka.blogspot.com/2020/06/cetverikova-on-seseline-europos.html

2d.http://lebionka.blogspot.com/2020/06/pradzia-httplebionka.html

3d.http://lebionka.blogspot.com/2020/06/cetverikova-on-seseline-europos_28.html

4d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/cetverikova-on-seseline-europos.html

5d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/cetverikova-on-seseline-europos_4.html

6d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/rnkudenhove-kalergi-kaip-vieningos.html

7d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/rnkudenhove-kalergi-kaip-vieningos_11.html

Vertimo pradžia (portale www.manolietuva.com):