Kada pirmą kartą pagalvojote apie tapimą mama? Aš – pradinėje mokykloje. Tada užrašiau, kad turėsiu tris dukras ir uždirbsiu 400 rublių Jeigu teisingai prisimenu, tais laikais daugybė žmonių uždirbdavo  100-200 rublių. Mano svajonės visada buvo didelės, ne kitaip. Po to atėjo metas kai maniau, kad neturėsiu vaikų arba turėsiu (geriausiu atveju) vieną. Po to sugalvojau, kad (nesvarbu, ar turėsiu vyrą, ar ne) bent vieną vaiką BŪTINAI turėsiu. Niekada nemaniau, kad bus taip stebuklingai, kaip yra dabar: dvi porelės, kurios auga ne tik su manimi, bet ir su nuostabiu tėčiu. Paprastai taip ir būna: gyvenimas pranoksta svajones.

Ir atėjo ta diena, kai sužinojom, kad turėsime pirmąjį vaiką. Žinote, kaip dažnai sakoma: pasaulis apsivertė. Teisybę pasakius, visiškai neprisimenu to jausmo – gal jo net nebuvo? Gerai prisimenu, kad tuoj pradėjau dėliotis, kaip derinsiu du darbus (dirbau tarptautinėje mokykloje, o vakarais dėsčiau norvegų), magistrantūrą ir velnišką pykinimą Tokia tad mūsų laikmečio mamų realybė: derinimas, derinimas, derinimas. Bet aš visada buvau (ir esu) viena tų, kurios kasdien mintyse Likimui padėkoja, kad gimiau ne anksčiau, kai moteris galėjo džiaugtis vaikų auginimu ir nėštumu namie… Aš – už pasirinkimą, o jį, deja, turime ne tiek ir daug metų (ir toli gražu dar ne visos moterys).

Kokia buvo jūsų Mamos diena? Aš atsibudau ir man į glėbį puolė Morta Sofija, kuri buvo nupiešusi gražiausią ir spalvingiausią pasaulyje piešinį. Po to ji dingo ir girdėjau, kaip moko Gertrūdą: eik pas mamą, nešk piešinį. Tada atėjo ir Gertrūdėlė su piešiniu, tačiau jame jau buvome mudvi su ja. Vilhelmo apsikabinimas ir Augusto mintinai išmoktas eilėraštis buvo iki skausmo miela ir gražu.

Mes patys iš vakaro su G važiavome į gėlių turgelį ir pirkome puokštes savo mamoms. Aš norėjau daug gėlių. Abu išsirinkome tulpes. Aš – pastelines ir neįprastas, o G – ryškias ir tradicines. Mano sesė – kuri buvo kartu – sakė, kad mes pasirinkome gėles pagal savo būdą. Tada anksti ryte su vaikais važiavome pas mano mamą, bet prieš tai nuvažiavome į Užupio Thierry bandelinę, kuri nupirkome šviežutėlių bandelių pusryčiams (net teko lukterėti, kol atveš tokias minkštutėles šiltutėles) ir nustebinome mano mamą pusryčiais vos ne lovoje. Žiauriai gera turėti mamą. Nežinau, kaip jums, bet man – kaskart pagalvojus, kad vieną dieną teks išsiskirti – iškart akyse kaupiasi ašaros, gerklėje stoja gumulas, o širdį suspaudžia toks tikrų tikriausias skausmas. Man gera žinoti, kad mama tiesiog YRA. Aš nesu iš tų, kurie turi poreikį daug bendrauti, kalbėtis, atvirauti, bet aš dažnai pagalvoju ir man visada gera žinoti, kad – jeigu ką – visada galėsiu paskambinti mamai. Tik tas visada toks trapus, ar ne?

Taip, mamos labai svarbios asmeniškai, bet iš tiesų jos apskritai svarbios visuomenei ir žmonijai. Be to, mamos yra ypatingos. Pavyzdžiui, aš išmokau kantrybės, nusižeminimo. Išmokau atsiprašyti. Noriu, kad pasaulyje būtų taika ir teisybė, kad nebūtų korupcijos, kad būtų rūšiuojama, kad moterys (ir vyrai) nebūtų engiami. Aš manau, kad, tapusi mama, tapau geresne. Subrendau. Bet tikriausiai bene labiausiai pajutau gyvenimo trapumą. Mano mama visada sakydavo, kad vaikai žiauriai greitai auga. Ji yra 100% teisi! Stebėdama augančius vaikus aš supratau, kad gyvenimas lekia, ir aš tikrai vieną dieną mirsiu. Neabejoju, kad visi tą esate supratę, bet aš iš tiesų tą supratau. Ar išsigandau? Ne. Tik supratau, kad gyventi turiu čia ir dabar. Ir daryti tai, ką noriu daryti. Ir taip, kaip noriu. Nes, po galais, turiu tik tą vieną gyvenimą būti su savo vaikais ir savo vyru. Turiu tik vieną gyvenimą nuvažiuoti ten, kur noriu. Pakeisti pasaulį taip, kaip noriu. Skaityti tas knygas, kurias noriu. Išbandyti veiklas, kurias noriu. Turėti savo nuomonę ir nebijoti sakyti tai, ką galvoju ir kuo tikiu. Ir visa šita išmintis tik todėl, kad turiu vaikų. Esu jiems nerealiai už tai dėkinga.

Mane visada erzino kitų požiūris į tėvystę/motinystę – kad gyvenimas pasikeičia (pasikeist tai pasikeičia, bet dažnai turima omenyje, kad pasikeičia ne į gerąją pusę), kai tampi mama/žmona. Ta prasme, kad, tapus mama ir žmona, tai tampa tavo gyvenimo ašimi. Nesupraskite neteisingai – manau, kad motinystė yra vienas nuostabiausių dalykų, kurie atsitiko mano gyvenime, tačiau nėra taip, kad  Austėja = mama ir taškas. Austėja = Austėja. O į Austėją telpa ir mama, ir žmona, ir dukra, ir sesė, ir mokslininkė, ir verslininkė, ir draugė, ir t.t. ir .t.t. Nežadu išsižadėti savęs (ar savo dalies) ir nemanau, kad verta. Prisimenu, kaip mums sakė:

“Gims vaikas, nebegalėsite keliauti”; “Gims vaikas, nebegalėsite sau to leisti”; “Gims vaikas, teks atidėti mokslus” ir t.t. ir pan. KODĖL? Mes darėme VISKĄ kartu su vaikais: ir mokėmės, ir dirbome, ir keliavome…viską! Jau turėdama vaikų pirmą kartą skridau oro balionu. Pradėjau valgyti alyvuoges. Pradėjau verslą. Slidinėjau, kai laukiausi ketvirto vaiko (pamokslauti nereikia, nes aš slidinėju puikiai, o tąkart slidinėjau atsargiai). Galėčiau vardinti be galo be krašto. Tiesiog noriu pasakyti, kad vaikai ne trukdo, o papildo gyvenimą. Jis tampa daug įdomesnis. Spalvingesnis. Ir – bent jau man – vaikai dažnai  yra spyris į užpakalį, nes žinau, kad tėvai yra pavyzdys, kuris užkrečia. Argi toks jausmas nėra nerealus? Na, kai supranti, kad galimybėms ribų nėra, kad reikia tik labai norėti, ir viskas bus įmanoma?!

Dar vaikai mane išmokė, kas yra beribė meilė: esu ir gavus nuo jų į kailį (ypač, kai vaikui kokie 2-3 metai), ir yra pasakę, kad aš – blogiausia mama pasaulyje. Visko yra tekę išgirsti apie save:) O kur dar vieši pykčio priepuoliai… Ir vis vien myli juos iki Mėnulio ir atgal. Kartais iš to jų pykčio net juokas ima. Nepasakyčiau, kad taip būna su kitais žmonėmis. Ko moko tokios situacijos? To, kad meilė iš tiesų gali būti beribė. Aš rytais keldama vaikus mėgstu juos paimti ant rankų ir čiūčiuoti, kol jie atsibunda (na, dabar šis metodas veikia jau tik su mergaitėmis). Ir kai tas šiltas vaikutis bunda, atrodo, pasaulis nebesisuka ir sustoja tą akimirką. Kadangi žinome, jog meilė gali būti beribė, manau, galime būti atlaidesni žmonėms, kurie mus supa. O to labai reikia. Jeigu mes dažniau nusišypsotumėme aplinkiniams ir į viską žiūrėtumėme atlaidžiai, gyventi būtų tikrai paprasčiau.

Žinote, ko dar  XXI amžiaus mama gali pasimokyti iš vaikų?

Kantrybės. Kantrybės reikia visur ir visada. Ji visada praverčia. O geriausiai jos moko vaikai. Pavyzdžiui, skubu, o Gertrūda neskubėdama rengiasi. Arba – pamiršusi užkandėlę – lekia atgal. Užkandėlė tai užkandėlė. Šiandien sugalvojo, kad negali išvažiuoti iš namų be maudymosi kostiumėlio. Ir apskritai su vaikais turi būti kantrus. Kai išmoksti būti kantrus su vaiku, tą gali perkelti į gyvenimą. Pradedi suprasti, kad viskas IŠ TIESŲ praeina. Tada ir sunkios dienos darbe nebėra tokios sunkios, nes tu jau išmokai kantrybės.

Nedaryti iš musės dramblio. Išbarstyti dribsniai? Neišlyginti marškiniai? Manau, kad motinystė išmoko to, jog šios smulkmenos nebedegina uodegos ir nebeatrodo pasaulio pabaiga, jei vakarienės indai pragulės ant stalo iki ryto. Nepamirškite vieno dalyko: indai niekur nepabėgs. Marškiniai niekur nepabėgs. Ir dribsniai nuo grindų, deja, niekur nepabėgs. Jie kantriai lauks jūsų. O vaikai nelauks. Prabėgs keleri metai, ir jau jie labiau norės leisti laiką su draugais, o ne su jumis. Pavyzdžiui, aš ne kartą esu nesiskalbus tol, kol apskritai buvo rūbų spintoje. Ir ką? Niekas nemirė! Na, ir kas, kad svečiai užlips ant LEGO ar pamatys dulkes vonioje ant grindų. Tokie jie ir draugai, jei dėl to ims manyti prasčiau apie jus. Ir apskritai. Išmokite atsipalaiduoti. Ir tikrai tam nereikia super duper meditacijos pamokų. Tiesiog užeikite į vaiko kambarį ir pažiūrėkite, kaip ramiai jis žaidžia aplinkoje, kur viskas išmėtyta. Nedarykite iš musės dramblio. Amerikiečiai sako: first things first. Tai vat nuspręskite, kas yra jums svarbiausia ir nesijaudinkite, jeigu ne taip svarbūs darbai nebūna atlikti. Ir dar. Kai vaikai užaugs, turėsite tiek laiko, kad galėsite bėgioti paskui kiekvieną dulkę.

Nėra supermamų, supertėčių ir superšeimų. N-Ė-R-A. Žinoma, tą galima pasukti ir taip, kad kiekviena mama, tėtė ir šeima yra super, bet man net ir toks pasukimas nepatinka. “super” nėra realybė. “super” nėra gyvenimas. Ir kuo anksčiau tą suprasime, tuo bus geriau. Mums. Vaikams. Šeimai. Visiems, su kuriais kasdien susiduriame.  Man labai patiko vieno pažįstamo žmogaus išsakyta frazė: “Klaidos nėra problema. Problema yra požiūris į jas”. Būtent! Iš klaidų reikia mokytis ir tiesiog jų (bent jau labai labai stengtis) daugiau nebedaryti. Bet tai visiškai nereiškia, kad klaida – pasaulio pabaiga. Ir jokiu būdu nereiškia, kad klaidas galima ignoruoti. Klaida yra galimybė naujai pradžiai. Geresnei. Žodžiu, visi mes žmonės. Ir visi norime būti mylimi, suprasti, visi norime (su)derinti darbą ir šeimą, visi turime savo svajones.

Ir pabaigai…kad ir kaip racionalizuotumėme motinystę, ji tiesiog yra be galo be krašto saldi.  Ach, šitas žodis privertė prisiminti vieną man patikusią nuorodą. Gerulis, ar ne?

Nuotrauka: Mother and Child by Hanoi Mark

…prisiminkime keletą lietuviškų tradicijų (ačiū, mama!):

Originally posted 2010-03-31 15:41:09. Republished by Blog Post Promoter

Kai praeitą vasarą viešėjome Lietuvoje, užsukau į vieną daugiabučių kiemą. Ir štai į mane atlekia vienas, na, koks septynmetis su kalašnikovu rankose. Žiūriu į jį, o jis tik PAF PAF PAF į savo iš už kampo išlindusį draugą – tokį ilgaplaukį mėlynomis akimis. Kadangi ilgaplaukis nenukrito, prasidėjo diskusija, ar jis buvo nušautas, ar ne. Draugas tikino, kad jis TIKRAI turi būti miręs.  Kad juos kur dryži paraliai…mane vaizdelis tiesiog beste įbedė vietoje!

O sustingau tikriausiai todėl, kad – nors namuose auga du berniukai – tokio vaizdelio iš arti nebuvau mačiusi. Taip, priklausome tam tėvų porūšiui, kurie neperka savo atžaloms šautuvų.

Kadangi jau ne kartą diskutavau šia tema ir draugų rateliuose, ir viešiau, suprantu, kad tema yra daug kam aktuali. Ypač tiems tėvams, kurių vaikeliai tiesiog dreba žiūrėdami į šautuvą. Kodėl leisti ir kodėl neleisti? Pabandykime paanalizuoti ir gal tai padės Jums susidaryti savo nuomonę, priimti sprendimą, kuris atpalaiduotų šį galvos skausmą.

Kodėl vaikams tėvai neleidžia žaisti su ginklais? Priežasčių yra ne viena, tačiau kelios pagrindinės:

- Ginklai žudo. Žudyti – nevalia.

- Morališkai nepateisinama skatinti vaikus žaisti daiktais, kurie – kai nežaisliniai – žaloja kitus gyvus padarus.

- Ginklai reiškia agresiją. Kai leidžiama vaikams žaisti su ginklais, skatiname jų agresiją.

Ir t.t. ir pan.

Žaisdami vaikai nesąmoningai mums parodo, kas jiems yra įdomu, ką jie žino apie pasaulį ir kaip jie ieško savo vietos tame pasaulyje. Žaidimas padeda vaikams galvoti. Be to, vis daugiau rašoma apie tai, kad vaikų žaidimą ikimokykliniame amžiuje reikia visokeriopai skatinti ir naudingiau yra ne vežioti vaiką į N būrelių, o tiesiog leisti jam bent jau keletą dienų tiesiog…žaisti! O ką daryti, jei vaikas nori žaisti TIK su ginklais? Ar tada mes trukdome vaikui mąstyti ir rasti vietą pasaulyje?

Kai kuriems vaikams ginklai neįdomu. Pavyzdžiui, jei mūsų jaunyliui pasiūlytumėte rinktis: šautuvas ar maža pirato figūrėlė, jis tikriausiai pasirinktų pastarąją (na, nebent brolis įkalbėtų) Vyresnėlis, kita vertus, iš visų žaislų išsirinktų kardą/šautuvą/peilį ir pan. Tie, kurie analizuoja, kodėl vaikus taip traukia žaidimai su ginklais, įvardina, kad:

- Ginklus vaikai gali lengvai pasigaminti. Prisimenu, kaip mūsų pirmagimis išlupo iš dėlionės raidę “L” ir pradėjo šaudyti. Net neįsivaizdavome, kur jis tai matęs atkartojo, tačiau atliko veiksmą puikiai!

- Vaikai mėgsta suaugusiųjų reakcijas. Kuo reakcija stipresnė, tuo įdomiau! Nenuostabu, kad vaikas nori DAR.

Tačiau įdomu, ką jaučia patys vaikai? Ilgai sukau galvą, ką jie vis dėlto gali jausti. Pirma mintis, šovusi į galvą, buvo ta, kad vaikai mėgsta žaisti mirtį. Kodėl? Todėl, kad ją supranta visai kitaip, tiksliau, jiems ji tam tikra prasme paprastesnė, o kita prasme – kupinesnė mistikos, nei mums. Todėl nenuostabu, kad ir ją žaisti labai maga. O kas geriau, nei susišaudymas, kur nušautas atsiguli ir nejudi? Arba tas adrenalinas, kuris trinkteli, kai sėlini link priešo jam iš nugaros? Antra mintis, šovusi į galvą, buvo stereotipinė: na, sakykit, ką norit, tačiau nė viena mūsų mergaitė TIEK nenorėjo žaisti su ginklais kiek norėjo net mūsų pacifistinis berniukas! Vadinasi, vis dėlto tas žaidimas su ginklais yra labiau gundantis vyriškąją lytį. Nesileisiu į Froidines hipotezes, kodėl taip gali būti…tiesiog manau, jog priežastis yra gan paprasta: tiems, kurie mėgsta lauko žaidimus, na, juk nesinori kiaurą dieną lakstyti beprasmiškai. Ginklai suteikia žaidimams prasmę, suteikia žaidimui turinį, o lauko žaidimus, žinia, mėgsta daug berniukų. Pavyzdžiui, mūsų namuose kol kas ilgiausiai buvę populiariausi žaidimai buvo Žvaigždžių karai, Karibų jūrų piratai ir pan. Juokingiausia buvo, kai net mažoji dukrelė norėjo būti ne princese Lėja, o viena tų, kurie ten su tais šviečiančiais kardais švaistosi ir tuo tikslu naudojo slidinėjimo lazdą!

Na, bet aš vis vien neįsivaizduoju susišaudymo arba laukinės medžioklės namuose! Man norisi siųsti vaikams žinią (savo elgesiu, kalbomis ir taisyklėmis namuose), kad ginklai nėra gėris. Ir kuo tie ginklai realistiškesni, tuo man prasčiau su  tolerancija jiems.

Kodėl aš nemanau, kad žaidimą VISAIS ginklais reikia uždrausti? Kodėl aš leidžiu vaikams žaisti su vandens šautuvais ir su kardais? Visų pirma, karduodamiesi (čia mūsų vaikų žodis žaidimams su kardu) vaikai suprato, kad galima kitą skaudžiai užgauti, kad smagumas kartais per akimirką virsta ašaromis (nesvarbu, ar netyčia trenkus per ranką, o ne per kardą, ar apliejus priešą vandeniu, kai šis to visai nepageidavo) ir pan. Visų antra, aš, tikiuosi, sugebėjau jiems perduoti, jog suprantu jų norą išsikrauti, tačiau tuo pačiu suprantu, kad viskas turi kontekstą ir, mano nuomone, nėra tokio dalyko kaip džiaugsmą nešantys šautuvai. Vandens šautuvų paskirtis yra išlieti energijos perteklių lakstant ir pasilaistyti. Kardų paskirtis yra išlieti energijos perteklių visaip stengiantis atkirsti/išvengti priešininko smūgių, įsivaizduoti esant riteriais/piratais ir pan (o šiuos įsivaizduojamuosius žaidimus ikimokyklinio amžiaus vaikai labai mėgsta žaisti!) IR išmokti susitarti su priešininku, jei netyčia jį užgauni, kad jis ir vėliau norėtų žaisti su tavimi! (t.y. šiame žaidime – kurį teko stebėti begalę daug kartų – vaikai patys turi labai aiškias savo taisykles, kurių laikosi, pyksta, jei kitas nesilaiko ir – turiu pripažinti – labai tobulėja jų socialiniai įgūdžiai tariantis, derantis, pykstantis ir vėl susitaikant!). Net ir šautuvus suprasčiau, jei žaistumėme…tirą: vaikas lavintų akies-rankos koordinaciją, tikslumą, susikaupimą ir t.t. ir pan. O lakstymas ir šaudymas, kad tiesiog kitas numirtų???

Kitas, manau, labai svarbus aspektas, yra tas, kad kai kurie tėvai tiesiog draudžia, ir tiek.  Žinote, kokie vaikai dažniausiai susižeidžia JAV namuose laikomais ginklais? Tie, su kuriais tėvai apie ginklus nekalba, nekalba apie pavojų, kurį jie gali sukelti, nekalba apie tai, kodėl jie juos draudžia! O tėvai, kurie parodo, paaiškina, daug rečiau prisišaukia nelaimę. Kodėl? Na, juk visi vaikai smalsūs. Ir visiems vaikams maga padaryti tai, ką tėvai draudžia… Tik truputėlį…Tik vieną kartelį pažiūrėti ir išbandyti… Deja, tas kartas neretai tampa lemtingu.

Anądien su draugais kalbėjome apie tai, kad visi mes kažkur giliai niekada neužaugame. Nežinau, kaip jums, bet man paintball žaidimas yra daugiau išsilakstymas, žaidimas su tam tikromis taisyklėmis, nei žudymas. O gal tam tikra prasme aš patenkinu ir tą savo medžiotojo instinktą (tik nebandykite man pamokslauti, kad moteris jo turėtų neturėti! Turiu ir dar kokį!), kuris giliai slepiasi manyje? Aš tiesiog manau, kad kontekstas ir the big picture yra labai svarbu. Ir nematau prasmės pateisinti žaidimą tikrom ginklų kopijom sakydama, kad tai – tik įsivaizduojamasis žaidimas.

Taigi aš nesu nei ta mama, kuri perka savo vaikui UZI kopiją, nei ta, kuri neleidžia paleisti vaikams vienas į kitą vandens srovę. Ir manęs neištinka nuomaris, kai baltapūkis pirmagimis iš dviejų DUPLO kaladėlių padaro šautuvą ir nusitaiko iš už kampo į mylinčius tėvus. Tos kaladėlės po akimirkos jau virsta piratų laivu. Ko, deja, apie uzi ar AK47 pasakyti negalėčiau!

Todėl esu ta mama, kuri mano, kad žaislai, imituojantys tai, ko aš nenoriu ir nelinkiu savo vaikams, būtų namuose. Ir savo vaikams aiškiai pasakiau, kad man oda šiurpuliukais nueina, kai aš pamatau vaiką su ginklu rankose. Gal tie, kurie duoda, neskaitė “A Long Way Gone” arba panašių knygų ir nežiūrėjo “Blood Diamond” ir panašių filmų? O gal tiesiog jų oda daug kietesnė, ir jie daug geriau, nei aš, skiria realius žaidimus nuo įsivaizduojamųjų?

Kodėl manau, kad vaikams svarbu tai pasakyti? Todėl, kad, pavyzdžiui, Diane Rich atliktas tyrimas parodė, kad ten, kur vaikams visiškai neleidžiama žaisti karingų žaidimų, šie ima meluoti ir apsimetinėti. Pavyzdžiui, suaugusiajam įėjus jų ginklas “atvirsta” į telefoną. Taigi pasmerkdami agresiją ir žudymą, skatiname veidmainystę ir melavimą. Kas blogiau? Kas geriau? Aš noriu, kad mano vaikai nemeluotų, bet nenoriu namuose ir ginklų.

Ir, žinote, ką? Šiandien mūsų berniukai jau dideli, jau praėjo tas domėjimosi ginklais pikas. Ir jeigu turėčiau galimybę viską pergyventi iš naujo, su ginklais elgčiausi lygiai taip pat! Kardus jie visada turėjo – nuo tada, kai pradėjo domėtis. Ir tuos Žvaigždžių karų kardus turėjo. Turėjom draugus, kurie drąsiai pirko vaikui ginklus. Ten nuėję tikrai neplėšdavom vaikams šautuvų iš rankų – tiesiog pasakydavome, kad į vienas kitą netaikytų. Kartą vaikai paklausė, kodėl mes nenuperkame šautuvų. Užteko vieno ilgo pokalbio apie tai, kam iš tiesų yra skirti ginklai.  Nežinau, gal mūsų vaikai tiesiog itin supratingi?

Ir dar. Medžiotojų, policininkų ir kariškių vaikams (bei tiems, kurie turi ginklą), manau, reikia daugiau pokalbių apie ginklus ir jų paskirtį. Ypač, jei ginklas yra laikomas namuose. Tiesiog tie vaikai yra arčiau ginklo. O kai arčiau, tai turi būti ir geriau susipažinę.

Štai keletas patarimų, kuriuos duoda ginklą namuose laikantiems ir turintiems vaikų:

Iš: Common Sense about Kids and Guns

Taigi čia – kaip jau turbūt visi mane skaitantys žino mintinai – svarbiausia yra sveikas protas ir…buvimas KARTU SU VAIKU! Nes tik būdami kartu ir kalbėdami iš tiesų apkalbėsite tai, kas, kaip, kodėl ir kur vyksta su ginklais, kokia yra jūsų pozicija ir kokias vertybes jūs norite vaikui skiepyti.

Originally posted 2010-06-01 13:14:07. Republished by Blog Post Promoter

Ką tikimės išgirsti atėję į pirmąjį tėvų susirinkimą? Gal gauti instrukcijas, ko iš mūsų vaiko tikimasi? O gal kaip jis bus ugdomas? O gal išvis neinate į tuos susirinkimus, nes jie – tik laiko gaiši(ni)mas? Gal manote, kad jūs rūpinatės vaiku namie, o mokykla tegul dirba savo darbą? Einate viena(s)? Su sutuoktiniu? Iš tiesų nepaprastai įdomu. O aš papasakosiu, kaip buvo man.

Gabrielius sako, kad aš dažnai, kalbėdama su žmonėmis apie švietimą, kalbu manydama, kad jie jau daug žino. Ir jis yra visiškai teisus Žinoma, edukologija – socialinis mokslas, be to, visi yra gyvenime (ir dažniausiai nemažai) susidūrę su švietimu, todėl gali daug šia tema papasakoti. Kas kita būtų, jei būčiau kvantinės fizikos dr. Taip yra todėl, kad, kaip sakant, gyvendamas vienoje aplinkoje nejučia pradedi manyti, kad visi žino tą patį. Bet taip juk nėra! Kas šias mintis iššaukė?

Tiesiog aš kartais pradedu pasakoti – ypač apie Augusto mokyklą – kaip apie savaime suprantama dalyką. Ir tik iš žmonių reakcijos suprantu, kad tai nėra savaime suprantamas dalykas. Tada norisi apie tai kuo daugiau kalbėti, kad būtent taip, kaip yra tarptautinėse mokyklose, taptų ugdymo įstaigų standartu. Na, gal net ne standartu, bet siekiamybe. Nes dauguma to, kas vyksta ten, vyksta ne dėl mokesčio už mokslą (kaip norėtų pasakyti kai kurie skeptikai), o dėl to, kad ateina žmonės, kuriems RŪPI. Ir tokių tose mokyklose yra dauguma. Ir būtent tai makes all the difference. Nes jeigu esi vienas arba esam dviese, tai kažko imtis, kažką keisti yra daug sunkiau, nei jeigu yra tik vienas arba du, kuris(-ie) mano, kad sumokėjau pinigus, ir mano misija baigta! Nes rūpėjimo misija – kai turi vaikų – yra nesibaigianti. Tik tada galėsime skinti vaisius. Arba ir tada ne Bet tikimybė didesnė, kad galėsime Vadinasi, viskas vardan tos tikimybės…

Buvau Augusto mokyklos tėvelių vakare. Gabrielius liko su šauniuoju ketvertuku namie, o aš ėjau. Žinote, kas buvo smagu? Dauguma tėvų buvo atėję abu, t.y. mama IR tėtė. Neatėjusių išvis nebuvo. Vienetais buvome gal šešiese. Dvi mamos ir KETURI tėčiai. Klausimas: kiek Lietuvoje į tėvų susirinkimus ateina tėčių? Kiek, kad abu? Kiek išvis ateina?

Augusto mokytoja – diplomato iš Peru žmona, keliaujanti paskui vyra po visą pasaulį ir…(besi)vežanti visur su savimi savo darbą – mokytojavimą tarptautinėse mokyklose. Jau patyrusi (dirba ne pirmoje tarptautinėje mokykloje ir ne pirmus metus) ir įgijusi išminties (jos pačios vaikai – paaugliai). Jau net po trumpo prisistatymo iškart pasirodė sveiko proto moteris. Žinoma, nuostatą sutvirtinti padėjo ir tai, kad Augustas nuo pat pirmos dienos džiaugiasi šia mokytoja, o jis, žinia, nėra toks, kurį lengva pradžiuginti

Visi tėvai gavome eilėraštį, kuris įkvėpė ir šio įrašo pavadinimą:

On the other side of the door

by Jeff Moss

On the other side of the door

I can be a different me,

As smart and as brave and as funny or strong

As a person could want to be.

There’s nothing for me too hard to do,

There’s no place I can’t explore

Because everything can happen

On the other side of the door.

On the other side of the door

I don’t have to go alone.

If you come, too, we can sail tall ships

And fly where the wind has flown.

And wherever we go, it is almost sure

We’ll find what we’re looking for

Because everything can happen

On the other side of the door.

Kaip jums? Aš net ir mokykloje turėjau vis pakelti akis, kad valdyčiausi, nes akyse tvenkėsi ašaros. Toks požiūris TURI BŪTI. Ir negalėjau neprisiminti vienos mamos atsiųsto laiško apie instrukcijas jos būsimam pirmokui. Ar matote skirtumą? Ar JAUČIATE skirtumą? Mokykla, kurioje sakoma, kad vaikas gali būti drąsiausias, protingiausias ir visoks kitoks, koks jis nori būti…kad viskas įveikiama…viskas įmanoma!

Ką vaikai darė pirmą dieną (ir mums mokytoja parodė)? Visų pirma kiekvienas vaikas gavo užduotį: išsikelti 10 tikslų šiems metams. Po to tuos tikslus aptarė ir išskyrė du svarbiausius. Tada apsibrėžė savo ranką, ją iškirpo ir ant jos užrašė tuos du savo svarbiausius tikslus. Mokytoja visas rankas priklijavo ant sienos ir užrašė: THE POWER OF LEARNING IS IN OUR HANDS. Fantastika, ar ne? Augusto tikslai: dar greičiau spręsti matematikos uždavinius ir geriau rašyti rašinius. (Vakar, kai pasiėmiau Augustą, mokytoja pasakė, kad jo žodynas ir apskritai kalbiniai gebėjimai yra puikūs, todėl ji jam dažnai duoda tas pačias užduotis kaip ir penktokams! Valio skaitymui!)

Augustas šiemet ketvirtokas, tačiau jo klasė – jungtinė. Joje mokosi ketvirtokai ir penktokai. Mokyklos nuomone, toks grupavimas labai naudingas ir vieniems, ir kitiems. Užbėgdama už akių pasakysiu, kad taip padaryta ne dėl mažo vaikų skaičiaus – mokykloje yra dar viena ketvirta klasė Anot jos, ketvirtokams tai – iššūkis, o penktokams – savarankiškumo mokykla.

Ką dar išgirdau?

- Kad mokytojos major - matematika. Kitos ketvirtokų mokytojos – kalba. Todėl jos kartu planuoja ir viena kitai padeda (cha! Aš juk irgi Vaikystės Sode taip samdžiau pedagoges, kad jos viena kitą papildytų!) strateginio planavimo plotmėje. Be to, vaikai turi ir bendrų užduočių, pavyzdžiui, skaitymo draugai (kartą savaitėje susitinka su kita klase ir skaito po du: vienas vaikas iš vienos klasės, o jo partneris – iš kitos. Taip ne tik garsiai skaito ir analizuoja tekstą, bet ir mokosi bendrauti su bendraamžiais) ir pan.

- Prancūzų kalba ir toliau bus keturis kartus savaitėje. Augustas pakliuvo į stiprių neprancūzakalbių grupę (strong intermediate).

-Mes negalime vaikams padėti daryti namų darbų. Namų darbai parodo, kaip vaikas suprato tai, kas buvo dėstoma klasėje ir yra geriausias saugiklis mokytojoms, ar jos dirba taip, kaip turi dirbti. Be to, parodo, kur yra vaikas.

-Klasės puslapyje yra daug nuorodų, kurios padės vaikams giliau pažvelgti į tai, kas yra nagrinėjama klasėje. Visos nuorodos yra patikrintos ir saugios vaikams. Taip pat klasės puslapyje yra Kembridžo ir Oksfordo žodynai, kuriuos vaikai turi naudoti rašydami/ruošdami namų darbus, kad kalba nebūtų skurdi ir plėstųsi žodynas.

Pirmoji šių metų tema – Brainstorm (lietuviškai dažniausiai verčiame minčių lietus). Iš tiesų tai labai psichologinė tema: vaikai yra mokomi kritiškai save (į)vertinti, atrasti, kokios yra jo(s) stipriosios ir silpnosios savybės, analizuojami žmonių tipai, atminčių tipai, vaikai mokomi, kaip geriau ieškoti informacijos būtent konkrečiai jam/jai, kaip geriau ją įsiminti ir t.t. ir pan.

Pavyzdžiui, vakar, kai pasiėmiau Augusto ir paklausiau, ką šiandien sužinojo (tai yra KULTINIS mano klausimas: kiekvieną dieną, Augustui įsėdus į mašiną, jo klausiu, ko jis šiandien išmoko), jis atsakė, kad sužinojo, jog vieni žmonės geriau įsimena informaciją ją išgirdę, kiti – ją pamatę, treti – užsirašę ir t.t. Ir dar pasakė, kad mokėsi užduoti klausimus, kurie padeda atrasti žmogaus stipriausias savybes. Paprašiau, kad pateiktų pavyzdį. Jis ir sako: “Ar tu – organizuotas žmogus?” Žodžiu, kasa giliai

Dar kelios šių metų temos (poros neprisimenu): Our place in space; Making the News ir Feelings.

Na, išklausėme visą informaciją, pasivaikščiojome po klasę, kartu su tėvais išgėrėme kavos su bandelėmis ir pyragaičiais (kuriuos, pasirodo, buvo iškepusios kai kurios mamos), susipažinome. Pradėjau kalbėti su viena nauja mama (amerikiete), kuri po kelių sakinių manęs puolė klausti: Are you american? Kažkaip paskutiniu metu niekas manęs nebeidentifikuoja.

Tačiau labiausiai įstrigo paskutiniai mokytojos žodžiai: Mano tikslas yra ne daugybos lentelė ir ne nepriekaištingi rašiniai. Mano tikslas – laimingas, savimi pasitikintis vaikas, kuris metų gale žinotų, kad jis padarė geriausia, ką galėjo!

Žinau, kad yra tėvų, kurie pakrauptų tai išgirdę: kaip čia dabar – kai aš moku tokius pinigus, o vaikas nebe darželyje – svarbiausia ne akademiniai dalykai??????? Aš, kaip sakant, jau esu pasiekusi šioje srityje nirvaną, ir niekas man neįrodys, kad informacijos iškalimas (ir kuo daugiau) yra svarbiausia. Bet tiems, kurie mano, kad aš esu truputėlį kuoktelėjusi, galiu pasakyti vienos daktarės, profesorės, pas kurią lankiausi, kai laukiausi Gertrūdos, nuomonę apie šią mokyklą: tai yra maža nuostabi mokykla. Mano abu sūnūs ten mokėsi. Dabar abu mokosi Ivy League universitetuose. Ir, žinote, ką? Aš beveik neabejoju, kad didžiausią nuopelną už tai galima priskirti tai mokyklai.

Dievulėliau, kokia aš laiminga, kad mano vaikas bent ketverius metus gali mokytis šioje mokykloje! O tau, sūneli, kuo geriausios kloties šiemet. God speed.

Prie mano įrašo (ir ne tik šio) kilus diskusijai apie technologijas ir mažus vaikus, pagalvojau, kad jau tikrai yra laikas išsamiam įrašui apie tai. Nes, turiu pasakyti, klausimų apie tai, kada, kiek ir ar naudoti kompiuterius/iPad’us ir pan. mažiems vaikams, gaunu nemažai. Ir, reikia pripažinti, esame ganėtinai technofobiška valstybė, kai kalbama apie vaikus ir technologijas. Paskutinis lašas buvo, kai viena mano darbuotoja susitiko kito darželio steigėją, kuri dievagojosi, kad jau visų tų technologijų ji tikrai neturi ir neturės. Suprasčiau, jei kalbėtumėme apie metinukus, bet juk darželį Lietuvoje lanko ir šešiamečiai! Žodžiu, pribrendau.

Visų pirma reikia pradėti nuo to, kad ši tema – kontroversiška. Oponentai teigia, kad technologijos švaisto laiką, pinigus ir atima iš vaikų vaikystę. Proponentai teigia, kad dabar yra XXI amžius, ir neverta iš vaikų atimti visų tų galimybių, kurias jiems suteikia technologijos. Mano manymu, didžiausia problema yra ne technologijos, bet tai, kad daug kas nemoka jomis tinkamai naudotis ir negeba iš(si)kelti tikslų, kurie padėtų jas naudoti optimaliai.

Klausimas neturi būti formuluojamas, ar duoti mano vaikui kompiuterį/iPad’ą? Taip formuluojamas klausimas neatskleidžia klausimo kompleksiškumo. Pripažinkime: kompiuterius turime, ir vaikai jais naudojasi. Klausimas turėtų būti formuluojamas: kaip tinkamai naudotis kompiuteriu/iPad’u?

Ar turite darželyje foto aparatą? Kamerą? CD grotuvą? Visa tai – taip pat technologijos. Ir visa tai galima naudoti  (ir yra naudojama) skatinant mokymą(si) ugdymo įstaigoje ir siekiant, kad vaiko ugdymas būtų optimalus. Taigi svarbiausia, kalbant apie technologijas, yra užduoti sau keletą klausimų:

a) Ar yra pusiausvyra?

b) Ar yra planuojama?

c) Ar yra atsižvelgiama į vaiko poreikius bei amžiaus tarpsnių ypatumus?

Ir openentai, ir proponentai sutaria, kad ikimokyklinis amžius yra nepaprastai svarbus vaiko fizinei, socio-emocinei, kalbos ir kognityvinei raidai. Tad kur jie nesutaria? Jie nesutaria, kokie yra vaikų poreikiai ir ar technologijos yra reikalingos šiems poreikiams atliepti. Pastarųjų metų smegenų raidos tyrimai koncentruojasi į ikimokyklinio amžiaus vaikų gebėjimus, į mokymo(si) stilių bei tarpsnių įvairovę, į socio-emocinę raidą bei į tai, kas sąlygoja sėkmę edukacijos procese. The National Research Council (Bransford, Brown, & Cocking, 1999) atlikto tyrimo išvadose teigiama, kad “vaikams trūksta žinių ir patirties, bet ne gebėjimo mąstyti”. Tinkamas vaiko skatinimas (artimas bendravimas su suaugusiuosu ir konkrečios praktinės (hands-on) užduotys) skatina smegenų vystymąsi (Healy, 1998). The National Research Council tyrimo išvadose tai pat teigiama, kad ankstyvąjį mokymąsi lemia ir šeimos bei socialinės aplinkos kontekstas per veiklas, į kurias vaiką įtraukia suaugusieji. Ir – galiausiai – teigiama, kad naujųjų technologijų principai dera su mokslo apie mokymąsi principais. 

Pagrindinės išvados yra šios:

- Naujosios interaktyvios technologijos padeda sukurti aplinką, kurioje vaikai gali veikdami mokytis

- Technologijos padeda vizualizuoti sunkiai suprantamas idėjas/sąvokas

Vaikams reikia kurti ir tyrinėti. Taip, jie puikiai gali kurti ir tyrinėti savo kiemą, knygas ir t.t. ir pan. BET. Jie taip pat gali kurti kompiuterinę muziką, atlikti matematines užduotis, gilinti kalbos žinias ir pan. kompiuterių pagalba. Taip vaikai eksperimentuoja matematikos, kalbos, gamtos mokslais. Ir tai yra nuostabus ugdymo(si) proceso PAPILDAS.

Ikimokyklinukai – ne pradinukai. Ir ne paaugliai. Ikimokyklinio amžiaus vaikai mokosi itin greitai, o šiame procese dalyvauja visi jų pojūčiai. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikai mokosi žaisdami ir tyrinėdami per penkias pagrindines vystymosi dimensijas (Kagan, Moore, & Bredekamp, 1995). Ką apie vaiko raidą ir technologijas sako tyrimai?

Šiandien mes jau turime tikrai daug mokslinių tyrimų. Dauguma jų tyrė kaip kompiuteriai skatina socialinius, kalbinius ir kognityvinius gebėjimus (Seng, 1998). Tyrimai pabrėžė kalbos naudojimo galimybių bei socialinės sąveikos prasiplėtimą bei padidėjusią motyvaciją mokytis. Be to, šių technologijų pagalba galima  įgyti patirčių, kurios būtų neįmanomos realiame pasaulyje, o tai ne tik atveria daugiau patirčių, bet ir gilina supratimą.

Technologijos ir socio-emocinė raida

Noriu, kad mane teisingai suprastumėte: technologijos negali ir neturi pakeisti žmonių tarpusavio santykių. Taip pat negali pakeisti skaitymo ir pokalbių. Kita vertus, teisingai naudojamos technologijos gali skatinti socialinę sąveiką (Clements & Nastasi, 1993). Ir tai – kaip matome – jau žinoma vos ne 20 metų! Grupė, kurioje aplinka sukurta taip, kad ji skatina bendravimą ir tinkamą technologijų naudojimą, ne kliudys, o skatins kalbos ir raštingumo raidą. Pavyzdžiui, jei vaikai dirba visada poromis, tai skatina ne tik socializaciją, bet ir idėjų dalinimąsi bei aktyvų dalyvavimą  (Clements, 1999). Kai tinkamai naudojami:

- kompiuteriai motyvuoja ikimokyklinio amžiaus vaikus ir skatina jų kognityvinę ir socialinę raidą (National Association for the Education of Young Children [NAEYC], 1996);

- kompiuteriai gali (pa)didinti vaiko savivertę ir (pa)gerinti jų požiūri į ugdymą(si) (Sivin-Kachala & Bialo, 1994)

- naudodamiesi kompiuteriais vaikai demonstruoja padidėjusį šnekamosios kalbos vartojimą ir bendradarbiavimo įgūdžių augimą (Clements, 1994; Haugland & Wright, 1997)

- drauge naudodamiesi kompiuteriu vaikai dalijasi lyderio vaidmeniu ir dažniau inicijuoja sąveiką (Clements, 1994; Haugland & Wright, 1997)

Technologijos ir kalbos raida

Įvairios raštingumo raidą skatinančios veiklos (pokalbiai su artimu suaugusiuoju, pasakų skaitymas/sekimas, piešimas, įsivaizduojamieji žaidimai ir pan.) yra itin svarbūs šnekamosios ir net rašytinės kalbos raidai (Novick, 1998). Kiekvieną dieną vaikus supantis raštas skatina vaikus suprasti, kad skaitymas ir rašymas yra svarbūs juos supančiame pasaulyje (International Reading Association [IRA] and NAEYC, 1998). Technologijos – kad ir ką kas sakytų – irgi yra mus supančiame pasaulyje. Žinoma, yra teigiančių, kad kompiuterių naudojimas trukdys kalbos raidai ir sąlygos socialinę izoliaciją (Cordes & Miller, 2000; Healy, 1998), tačiau tyrimai rodo, kad:

- Žaidimas kompiuteriu sąlygoja ilgesnių sakinių vartoseną, sudėtingesnę kalbą ir kalbos sklandumą (Davidson & Wright, 1994)

- Vaikai dažnai pasakoja, ką jie daro, kai piešia, perkelia ir pan. objektus ekrane (Bredekamp & Rosegrant, 1994)

- Vaikai, drauge žaisdami kompiuteriu, kalba sudėtinga kalba, mokosi bendradarbiauti, palaukti savo eilės. Nors atrodo neįprasta, tačiau lyginant su dėlionių dėliojimu ar žaidimu kaladėlėmis kompiuteris labiau skatina socialinę interakciją ir tų interakcijų įvairovę (Clements, Nastasi, & Swaminathan, 1993, p. 60)

Technologijos ir motorikos raida

Smulkioji ir stambioji motorika vystosi nevienodais tempais ir kiekvienam vaikui ypatingai. Mokymasis rašyti gali būti itin sunki užduotis mažiems vaikams, o štai technologijos padeda vaikams kurti tekstą (ką jie jau geba) dar nerašant (kam jie dar nėra pasiruošę)  (Davis & Shade, 1994). Žinoma, naudojimasis kompiuteriu turi būti ribotas, tačiau tyrimai rodo ir štai tokią statistiką: tipinę dieną 2-7 metų vaikas JAV praleidžia 11min prie kompiuterio ir DAUGIAU NEI 3val prie televizoriaus/žaisdamas video žaidimus (Roberts, Foehr, Rideout,
& Brodie, 1999). Tuo tarpu pediatrai, psichologai ir edukologai nerekomenduoja daugiau, kaip 1val prie ekrano (American Academy of Pediatrics,2000; Healy, 1999). Ir apskritai: judėti ir žaisti vaikas turi daugiau/ilgiau, nei sėdėti prie ekrano. Kita vertus, mes čia kalbame apie MINUTES. Mano taisyklė ikimokyklinukams: ne ilgiau kaip 20min vienu prisėdimu. (Apskritai yra tokia 20-20-10 taisyklė vaikams (manau, tinka ir suaugusiems): kas 20 minučių pažvelgti į objektą, nutolusį 20 pėdų ir žiūrėti į jį 10s; bet ikimokyklinukams aš apsiriboju tuo 20min).

Technologijos ir kognityvinė raida

Technologijos – patinka mums tai ar ne – suteikia galimybę tikrai unikalioms intelektualinėms patirtims ir galimybėms. Kompiuterių dėka vaikai gali žaisti traukos dėsniu, greičiu, atlikti mokslinius eksperimentus (Clements, 1999; Seng, 1998). Moksliniai tyrimai taip pat atskleidžia pozityvų technologijos poveikų kognityvinei ir socialinei raidai (Clements, 1994; Haugland & Shade, 1994). Taip pat tyrimai parodė ir tai, kad – kai kompiuteris yra naudojamas kaip PAPILDAS – vaikai geriau supranta įvairias sudėtingas sąvokas, nei naudojant vien tik įprastines ugdymo(si) priemones. Palyginus dvi trejų-ketverių metų vaikų grupes, kurių viena naudojo kompiuterius, buvo pastebėta, kad naudojusieji kompiuterį išsiskyrė geresniais kalbiniais, problemų sprendimo ir abstraktaus mąstymo gebėjimais (Haugland, 1992). Trečiokai, kurie naudojo ir kompiuterius, išsiskyrė geresniu loginiu mąstymu (Clements & Nastasi, 1993). Kai technologijos naudojamos tam, kad būtų susieta tai, ką jau vaikai žino, su nauja informacija, auga vaiko motyvacija ir gebėjimas išsikelti tikslus bei dirbti savarankiškai. Žinoma, jeigu naudojamos netinkamos programos (kur reikia tik atlikti mechanines užduotis),  visiškai neskatinamas kūrybiškumas, tačiau programos, kurios skatina atrasti, priimti sprendimus ir išvysti, kokios yra tų sprendimų pasekmės – moko tyrinėti, išlaisvina vaizduotę ir moko spręsti problemas.

Taigi tenka pripažinti, kad technologijos siūlo PAPILDOMUS būdus/metodus mokytis. Vaikams, kurių mokymo(si) stiliai yra ypatingi, kompiuteriai gali atverti naujas galimybes. Jeigu vaikas prastai koncentruoja dėmesį, rinkitės programas be garso (arba menko garso) ir be nuolatinio judėjimo.

Bijote, kad vaikas praras vaikystę? Leiskite vaikui žaisti. Tegul kompiuteris tik papildo žaidimą, o ne tampa jo pakaitalu. Dar kartą pasikartosiu: PAPILDAS, o ne PAKAITALAS. Žaidimas yra itin svarbus intelektualinei vaiko raidai, todėl be žaidimo neįsivaizduojama ikimokyklinuko kasdienybė. Tačiau – leisdami vaikui eksperimentuoti ir tyrinėti – nepamirškime ir kompiuterių bei kitų moderniųjų technologijų.

Technologijos ir ikimokyklinio ugdymo programa

Technologijų panauda įgyvendinant ikimokyklinio ugdymo programą turi remtis vaikų poreikiais ir pagrindinis keliamas klausimas turi būti šis: ar technologijos praturtins bei praplės vaiko ugdymo(si) galimybes? Kiti klausimai, į kuriuos būtina atsakyti:

a) ar technologijos yra integruojamos taip, kad atlieptų amžiaus tarpsnių ypatumus? ir

b) ar veikla bus naudinga vaikui?

Vaikams, jaunesniems nei 2-2.5m, atsakymas į šiuos klausimus dažniausiai yra “ne”. Tačiau nuo maždaug  2.5m vaikas jau gali pradėti naudoti technologijas: pradžioje su suaugusiojo pagalba, o vėliau ir vis savarankiškiau. Pedagogo vaidmuo kinta nuo parodytojo ir iniciatoriaus iki mentoriaus ir palankių sąlygų sudarytojo. Pasikartosiu – vaikai mokosi tirdami. Jeigu jau apsisprendžiame naudoti technologijas, tai jos turi būti tik viena iš visų vaikams pasiūlomų veiklų.

Visa tai leidžia daryti išvadas, kad technologijos yra įrankis, kuris padeda vaikams suprasti juos supantį pasaulį. Visos technologijos gali būti puikus ugdymo programos papildas, tačiau – netinkamai naudojamos – gali ir pakenkti. Bet, žinia, ir netinkamai naudojamos kaladėlės gali pakenkti – esu mačiusi ne vieną praskeltą galvą nekalta kaladėle Taip, kaip pieštukai niekada neatstos kreidelių, taip ir kompiuteriai/iPad’ai/kameros ir pan niekada neatstos kitų priemonių, tačiau – naudojami tinkamai – gali praturtinti ugdymo(si) procesą. Svarbiausia – pusiausvyra. Pusiausvyra sveikos, judrios, smalsios vaikystės ir unikalių galimybių, kurias gali pasiūlyti technologijos.

Tad nusiraminkime. Nepanikuokime. Tikrai nėra pasaulio pabaiga tai, kad jūsų vaikams patinka kompiuteriai ir pan. Jie – XXI amžiaus vaikai. Taip, kaip mums patiko televizija ir kas vakarą sėsdavome žiūrėti “Labanakt, vaikučiai”, taip dabartiniai vaikai nori įsijungti kompiuterį. Mūsų tikslas – kad tai, ką jie išvys įsijungę, padėtų jiems augti. Taip, kaip padeda lakstymas miške, piešimas, dainavimas ir stalo žaidimų žaidimas.

Ir dar. Atlikus tyrimą su 122 ikimokyklinukais paaiškėjo, kad tie vaikai, kurie kasdien gaudavo prisėsti (darželyje) prie kompiuterio 15-20min ir žaisti edukacinius žaidimus, buvo geriau pasiruošę mokyklai ir gavo aukštesnius balus, vertinančius kognityvinius gebėjimus, nei tie vaikai, su kuriais buvo dirbama pagal įprastą ikimokyklinio ugdymo programą.

Tai – viena priežasčių, kodėl Vaikystės Sodo ugdymo programą papildo iPad’ai. Žinoma, be tos, kad dauguma programų yra anglų kalba ir taip vaikai mokosi užsienio kalbos.

Kaip naudotis, kad nepakenktumėte sveikatai.

Išsamesnė info.

Apie darželius, kurie naudoja iPad’us ir kodėl verta: čia ir čia ir dar čia:

http://www.youtube.com/watch?v=Krf52MtO5wE

O štai mes Vaikystės Sode ne tik naudojame iPad’us (aš pasirinkau būtent iPad’us, nes jie…geriausi! Gal tai subjektyvi nuomonė, bet mano nuomonė būtent tokia. O kadangi jų negaunam nei dovanų, nei net su nuolaida, tai, kaip sakant, apkaltinti manęs jų “stūmimu” irgi negalima ), bet ir išbandome Lietuvos gamintojų apps’us. Pavyzdžiui, Pepi Bath Vaikystės Sodo vaikai išbandė dar tada, kai šio apps’o nebuvo iParduotuvėje Be to, gamintojai, stebėdami mūsų vaikus žaidžiant, sėmėsi idėjų tobulinimams ir kitų programų kūrimui. Vaikystės Sode išbandėme ir Raideles bei Skaičiukus lietuviškai (ne tik išbandėme, bet ir gavome dovanų į visus iPad’us!). Taip pat turėjome rekomendacijų ir, žinau, į jas jau atsižvelgiama.

Žodžiu, aš tikiu, kad modernios technologijos gali puikiai ir unikaliai – taip, kaip niekas kitas negali – PAPILDYTI ugdymo programą ir ne tik tuo tikiu, bet ir įgyvendiname tai Vaikystės Sode ir, žinoma, namuose

Nuotrauka: Little Bird on the iPad by Mike Oliveri

Vienas daugiausiai komentarų sulaukusių įrašų mano tinklaraštyje yra įrašas apie skiepus. Akivaizdu, kad tema yra daug kam aktuali. Tiesa, anuomet rašiau, kad esu pasimetusi (2009, nuotraukoje – Gertrūda), o dabar nebesu.

Gal man padėjo apsispręsti tai, kad vis daugiau atliekama mokslinių tyrimų, kurie vis dėlto neranda ryšio tarp skiepų ir autizmo. Gal padėjo apsispręsti tai, kad – didėjant neskiepytų skaičiui – vis dažniau tenka skaityti apie ligų, kurios, atrodė, seniai išnaikintos, protrūkius (ir JAV, ir Europoje).O gal tiesiog tai, kad atsiranda daktarų, kurie atsisako gydyti šeimas, kurios visiškai atsisako vakcinų.

Teisybę pasakius, niekada negalvojau visiškai nevakcinuoti vaikų. Būtent dėl tų protrūkių, nors jų dar – pirmiesiems mūsų vaikams gimstant – nebuvo nė kvapo. Bet juk nereikia būti kvantinės fizikos specialistu, kad suprastum, jog – jeigu susikaups masė – prasidės protrūkiai. Ačiū, jau užtenka vėjaraupių ir rota viruso Lietuvoje. Ir šiaip ligų ligų sezono metu. Galima pagalvoti, kad trūksta tik tymų, kokliušo ir kitų gėrybių. Be to, gyvename aktyvų gyvenimą: daug keliaujame, su daug kuo draugaujame (ir Lietuvoje, ir ne), tad sutinkame daug žmonių, kurie galėtų pasidalinti virusu/bakterija.

Žinau, kad visi mes girdėjome kokią nors baisią istoriją. Bet aš turiu keletą savo istorijų.

Mūsų 3m Augustas – kai išėjo į darželį (lankė TAVM) – pirmus metus siaubingai sirgo. Per vieną sezoną trys plaučių uždegimai su Santariškėmis. Žodžiu, jam būdavo taip: sloga-kosulys-bronchitas/plaučių uždegimas. Baisiausia, kad paskui jį susirgdavo ir mažasis brolis, kuriam tuo metu buvo 1.5m. Aš buvau net pamiršusi tą ligų maratoną kol man viena buvusi kolegė – su kuria daug metų nesimatėm – paklausė, ar mano vaikai išaugo ligas?!?! Net išsižiojau – na, ir trumpa ta atmintis. Anuomet – gydytojų patarta – nusprendžiau imtis pneumokoko skiepo. Be jokios abejonės, vaikai jau buvo ir prasirgę daug virusų bei taip įgavę atsparumą, bet vis vien. Antrieji metai darželyje buvo kaip diena ir naktis lyginant su pirmaisiais. Taip, sirgo, bet jau be baisių plaučių uždegimų. Tiesa, Belgijoje niekas net neklausė, ar skiepyti pneumokoko skiepu: gavo panelės, ir tiek. Bet tokio ligų maratono, kokį apturėjo broliai, jos išvengė.

Dabar galiu palyginti, kaip serga vaikai, kurie yra skiepyti vėjaraupių bei rota viruso vakcinomis ir tie, kurie nėra. Mūsų pirmagimis vos neprarado akies, kai sirgo vėjaraupiais. Buvo išberti ir kūno vidus, ir išorė. Ligoninė. Temperatūra – iki 41 laipsnio. Vilhelmas ir Morta sirgo panašiai. Gertrūda sirgo lengviausiai, bet irgi turiu nuotrauką, kaip atrodė jos nugara (panašiai atrodė visas kūnelis):

Truputį daugiau, nei keli spuogeliai, ar ne?

Tuo tarpu vaikai, kurie buvo skiepyti, neturėjo temperatūros, turėjo keletą spuogų, ir viskas. Tiesa, esu girdėjusi, kad skiepytas vaikas sirgo sunkiai, bet esu tik girdėjusi – mano aplinkoje visi skiepyti vaikai sirgo labai lengva forma. Dar norėčiau pasakyti apie vėjaraupius, kad aš buvau nusprendusi neskiepyti Gertrūdos. Nes norėjau, kad mergaitės persirgtų (vien dėl galimybės vėliau gyvenime susirgti nėštumo metu). Bet, manau, dabar tiesiog dar daugiau pasikonsultuočiau ir pasiaiškinčiau.

Rota virusas – dar vienas pavyzdys. Neskiepyti vaikai iškrenta iš darželio savaitei, kai kurie net atsiduria ligoninėje, o skiepyti – dienai/dviems. Teisybę pasakius, kai kuriems net daktarai nesuprato, kad rota virusas – tiesiog spėjo dėl to, kad darželyje buvo sergančių. Tą rašau drąsiai, nes skiepyti vaikus reikia iki šešių mėnesių. Vadinasi, negali apkaltinti manęs agitacija Bet – kai turėsite kitą mažylį – pasidomėkite šiek tiek daugiau, nei tiesiog sekite dabartine mada PRIEŠ, ir tiek. Mūsų VIlhelmas visiškai bejėgis gulėjo savaitę su lašine Santariškėse. Išseko be galo be krašto. Paskui jį apsirgo ir Augustas, bet Augustas – nors irgi atsidūrė ligoninėje – sirgo daug lengviau. Mergaitės – kaip bebūtų keista – kol kas praslydo, nors aplinkoje buvo sergančių. Čia, matyt, tikrai suveikia Gertrūdos užsigrūdinimas. Pavyzdžiui, vakar iki mašinos ėjo be kepurės ir be striukės. Nes jai, sakė, šilta. Fair enough.

Kita vertus, galiu rašyti aš, gali rašyti tūkstančiai, gali būti atlikti šimtai rimtų mokslinių tyrimų – niekas nepakeis tėvų, kurie tiki, kad vakcinos yra siaubas – nusistatymo. Tenka pripažinti, kad kartais mes labiau tikime draugais ir gandais, o ne mokslu. Be to, jeigu sutampa skiepo laikas su ligos pradžia, randamas paaiškinimas, kodėl vaikas susirgo liga, kurios priežasčių mes dar nežinome. Ir nesvarbu, kokios yra mokslinių tyrimų išvados. Tad iš tiesų tenka tiesiog tikėtis, kad mokslininkai greitai ras priežastis tokių ligų kaip, pavyzdžiui, autizmas. To noriu dėl tų vaikų, kurių, prasidėjus, pavyzdžiui, tymų protrūkiui, netektumėme.

Ar prisimenate?

http://www.youtube.com/watch?v=LRv-Z6H4_iY

Nuotrauka: syringe by joeflintham

Kai buvote maži, ar norėjote pritapti? Aš, prisimenu, vienu metu labai išgyvenau, nes iš manęs šaipėsi. Dar dabar prisimenu, kad viena priežasčių, kodėl tapau patyčių objektu, buvo mano migdolinės akys. Tos pačios, kurias, paveldėjus vaikams, be galo džiaugiausi, nes iš tiesų tai – ganėtinai išskirtinis dalykas Lietuvoje. Tik, aišku, mane vadino “čiukčia”. Dar iš manęs šaipėsi, nes kai kada kalbant išsiplėsdavo mano šnervės. Mergaitės susižvalgydavo ir juokdavosi Niekada niekam nepritarsiu, kad mane tai sustiprino. Šiandien mąstau, kad, duokdie, jei taip atsitiks mano vaikams, tai greta bus suaugęs, kuris, pamatęs tokią emocinio smurto apraišką, tučtuojau imsis priemonių.

Po to pritapau ir buvo etapas, kai pati bjauriai elgiausi. Gėda net prisiminti. Ir gaila, kad manęs niekas nesustabdė. IŠKART, kai pamatė pirmą kartą. Gėda ir dėl to, kad – jei kitas vaikas būdavo patyčių objektu panašiu metu į tą, kai aš išgyvenau dėl to, kad nepritampu – bijodavau ir burną praverti. Taip neturėtų būti. Manau, kiekvienas vaikas nusipelnė – jau suaugęs – žinoti: neleido tyčiotis iš manęs, neleido tyčiotis man, ir aš netoleravau patyčių. Būtumėme visai kita visuomene. Na, bet yra kaip yra. Stebėdama įvairių organizacijų veiklą ir matydama augančius jau kitokius vaikus, tikiu, kad Lietuvoje gali būti ir kitaip ir linkiu, kad tai įvyktų kuo greičiau.

Galvodama apie kitus negaliu negalvoti apie vaikus, kurie yra dar labiau išsiskiriantys, nei buvau aš. Pavyzdžiui, kokia lemtis laukia mergaitės, jei ji nori itin trumpų plaukučių? Berniuko, kuris nori vilkėti suknelę? Neseniai atlikto tyrimo duomenimis, vaikai, kurie yra netipiniai savo lyties atstovai (veikla, susidomėjimo sritimis, žaidimais ir t.t.) ir elgiasi ne taip, kaip tikimasi, kad taip elgsis tos lyties vaikas, dažniau patiria fizinį ir psichologinį smurtą. Ir ne tik tai.

Ir, žinote, ką? Tą smurtą jie dažniausiai patiria iš artimiausių žmonių – tėvų ir/arba kitų žmonių, gyvenančių drauge. Sakysite, kad tokių vaikų yra nedaug? Tyrimo duomenimis, tokių vaikų yra maždaug 1 iš 10 (paprastai jie taip elgiasi iki 11 metų). Kodėl tokie vaikai patiria daugiau smurto? Viena hipotezių yra ta, kad tokie vaikai yra sunkiai priimtini savo tėvams. Tėvai tarsi pasąmoningai galvoja: “Jeigu priversiu jį būti kitokiu, tai jis nebus toks, kai užaugs”.

Prisimenu, kaip vieni mūsų draugai, kai sūnui, gimus broliui, padovanojome vežimėlį ir lėlę-kūdikį, sakė: Jūs ką??? Norite, kad jis būtų gėjus??? (Iš tono buvo galima pagalvoti, kad gėjus – baisesnė diagnozė už mirtiną ligą).

Kitaip tariant, mes taip bijome, kad vaikas bus sunkiai pritampantis ir dėl to patirs smurtą, kad…patys imame smurtauti?!?! Beje, įdomumo dėlei,  85% vaikų, kurie neatitinka lyties stereotipų, suaugę yra heteroseksualūs. So there. Ir aš turėjau berniuką (savo mokinuką ikimokyklinuką), kuris mėgo segėti sijoną. Šiandien to nė neįtartum. Ačiūdiev, kad jo tėvai buvo skandinavai ir nespazmavo.

Kokios išvados? Visų pirma, tėvai turi suprasti, kad bet kokia diskriminacija turi pasekmių sveikatai; kad bet koks smurtas turi ilgalaikes pasekmes.

Atsipalaiduokime. Džiaukimės ir mylėkime savo vaikus. Tiesiog. Ne už tai, kad jie yra tokie, kokie turi būti, o dėl to, kad juos turime.

Šįkart net kelios tinklaraščio skaitytojos ir pažįstamos atsiuntė nuorodą į vieną straipsnį, kuriame yra lyginami “prancūziški” ir “amerikietiški” vaikai. Pats straipsnis man patiko. Kadangi pirmoji nuorodą atsiuntė pažįstama, kuri šiuo metu gyvena Belgijoje, tai mes, kaip sakant, susižvalgėme laiškuose, kad, rodos, straipsnyje aprašomi ne “prancūziški”, o “belgiški” vaikai.

Taigi: noriu-nenoriu, bet turiu pripažinti, kad straipsnyje yra tiesos. Kadangi straipsnis apskritai parašytas kaip ir reklamuojant vieną knygą, tai pasiskaičius daugiau recenzijų vis dėlto knygos skaityti nepanorau (nors pradžioje – kai tik perskaičiau straipsnį – buvau labai užsidegus).

Tai kokie gi tie prancūzų ir amerikiečių vaikai ir kodėl tie skirtumai yra tokie dideli, kad reikia net knygos jiems aprašyti? Iš tiesų man nepatiko tas skirstymas į “amerikiečius” ir “prancūzus”. Tai yra du vaikų auginimo būdai, ir tiek. Turiu tikrai pažįstamų amerikiečių, kurie augina vaikus “prancūziškai” ir mačiau belgų (nors – turiu pripažinti – per beveik ketverius metus mažokai ), kurie augina savo vaikus “amerikietiškai”. 

Ką aš pastebėjau Belgijoje? Pavyzdžiui, kad vaikai neužkandžiauja. Šaldytuvo durys nėra varstomos. Valgoma tik tam tikru metu, o elgesys prie stalo – itin kultūringas (liežuvis būtent nori sakyti “prancūziškas”). Prisimenu, kai Vilhelmo draugai atvažiuodavo pas mus pažaisti, tai tam tikru metu VISADA tėvai pasiimdavo, nes mes X valandą valgome vakarienę. Ta prasme, šis reikalas buvo šventas. Iš tiesų taip prie to pripratau, kad dabar jaučiu pareigą visiems vaikų draugams pasakyti, kad jie gali pas mus pabūti iki vakarienės Man ši taisyklė patiko, nes ir mes namuose visi susėdame prie vakarienės stalo. Ir visi laukia, kol pavalgys visi. Tiesa, būna ir išimčių – tikrai nėra taip, kad jeigu laikas vakarienei, tai baigiasi visa kita. Mes vis vien liberalesni

Anot autorės, tėvai-prancūzai nėra apsėsti tėvystės: jie nemano, kad tėvai turi nuolat patarnauti savo vaikams ir tuo labiau dėl to nejaučia kaltės jausmo. Jei amerikiečiai yra tėvai-malūnsparniai, tai prancūzai tikisi, kad vaikai žais savarankiškai. Ir moko vaikus palaukti (neleidžia pertraukti kalbant; vaikas turi sulaukti tinkamo saldainiams valgyti laiko; moko žaisti savarankiškai ir pan.).Kadangi amerikiečių vaikai dažnai nemoka palaukti, nenuostabu, kad juos dažnai ištinka pykčio priepuoliai – jie nemoka kontroliuoti savo impulsų ir norų.

Trumpai ir aiškiai: prancūzų tėvai anksti vaikams parodo, kad tėvų autoritetas ir taisyklės yra gerbtini. Ir tai visiškai netraumuoja prancūzų vaikų.

Skaičiau šį straipsnį ir galvojau: o kokie mes, tėvai-lietuviai? Ir kokie mūsų vaikai?

Turiu pasakyti, kad, grįžus iš Belgijos, dažniau sulaukiu pasakymo, kad esu griežta mama.  Kita vertus, norėčiau užduoti klausimą: kurie yra kūrybiškesni? Kurie daugiau išranda? Kurie turi (overall) didesnę motyvaciją? Kurie yra savarankiškesni, atkaklesni? Kas drąsiau rizikuoja? Ar žinote, kad Prancūzijoje daug daugiau paauglių nori dirbti valstybės tarnyboje, nei JAV? Kodėl? Gal dėl to, kad yra gerai išmokę vykdyti nurodymus, o rizikuoti, savarankiškai priimti sprendimus ir pan. nedrįsta?

Taigi, mano nuomone, nei vaikai-karaliai, nei tėvai-malūnsparniai nėra siekiamybė. Pavyzdžiui, man svarbu, kad mūsų vaikai gerbtų suaugusius ir man labai nemalonu, jei jie išsidirbinėja. Tačiau aš lygiai taip pat tikiuosi iš jų aplinkoje esančių suaugusiųjų, kad ir jie neišsidirbinės bendraudami su mano vaikais. Ir taip, vaikas turi teisę turėti savo nuomonę, turi teisę ją išsakyti ir būti išgirstas, tačiau jis lygiai taip pat turi pareigą gerbti kito nuomonę ir suprasti, kad – net jei ir esi išgirstas – toli gražu ne visada gausi ko panorėjęs. Yra dienų, kai mama arba tėtė gauna ko panorėję. Ir, kaip sakant, too bad jeigu jam tai nepatinka. Ir aš tikrai nejausiu kaltės jausmo ir pasakysiu: suprantu, kad tau nepatinka, tačiau šįvakar bus taip. (ir nuoširdžiai nesuprantu tėvų, kurie, pavyzdžiui, sako (kai nori paaiškinti, kodėl niekaip niekur neišeina): mūsų vaikai neišleidžia. Ta prasme?!?!?)

Ir, kaip sakant, visai į temą: 10 mokslinių patarimų kaip išauginti laimingus vaikus:

1. Drauge juokitės

2. Būkite pozityvūs

3. Būkite atidūs sau

4. Nebūkite tėvai-malūnsparniai

5. Puoselėkite santuoką

6. Rūpinkitės savo psichikos sveikata

7. Būkite jiems artimi, tačiau…

8. …suteikite vaikams ir autonomijos

9. Nesiekite tobulybės

10. INDIVIDUALIZUOKITE, nes nėra tobulo recepto, kuris tiktų visiems

Daug kas susišaukia, ar ne?

Jau rašiau apie 1-2 metų vaiką. Ir, žinoma, jau nemažai esu rašiusi apie tokio amžiaus vaiko lavinimą. Tačiau šiandien kaip tik pagalvojau, kad noriu užrašyti tai, ką darome su Gertrūda. Daug kas – kaip pamatysite – atrodo joks ne lavinimas, tačiau iš tiesų būtent taip vaikas susipažįsta su jį supančiu pasauliu!

- Klausomės ir įvardiname tai, ką girdime. Dauguma tėvų juk klausia mažylio: ką sako katytė? šuniukas? Puiku! Lygiai taip pat galima klausti “kaip beldžiam į duris?”, “kaip ūžia skalbimo mašina?”, “kaip švilpia vėjas?” ir pan. Plečiasi vaiko žodynas, “aštrėja” pastabumas.

- Duokite vaikui pasirinkti vieną iš dviejų. Na, apie tai jau tikrai esu daug rašiusi. Tik tiek, kad ne visada tai padeda! Pavyzdžiui, Gertrūdai viskas dabar yra “NE”. Supykusią pasodinu į automobilinę kėdutę. Važiuojam. KLausiu: “Duosi pabučiuoti rankytę?” G: “Ne!” Aš: “Kojytę?” G: “Ne!” Ir taip be galo, kol mergina ima šypsotis! Be to, pastebėjau, kad Mortai labai patikdavo šitas metodas. Na, ji ir šiaip tokia mergina, kuri mėgsta kontroliuoti padėtį, tai šis galėjimas pasirinkti jai iš tiesų būdavo labai svarbus. Tuo tarpu Gertrūda tiesiog daro taip, kaip norim mes (nes jai iš tiesų nerūpi), arba jau gali verstis penkis šimtus kartų per galvą…darys tik taip, kaip nori pati! Jai tas galėjimas pasirinkti nėra toks svarbus…

- Skaičiuokite, parodykite raideles, formas, spalvas, tačiau jokiu būdu nesimokykite! Tegul tai būna natūrali jus supančio pasaulio aplinka, kuri yra įvardinama. Sakykite ne “paduok man servetėlę”, o “paduok man žalią servetėlę” ir pan. Lipam laiptais su Gertrūda ir skaičiuojam, valgom razinas – vėl skaičiuojam ir t.t. ir pan: vienas, du, trys… Su Morta pamažiukais mokomės skaityti, tai ir Gertrūdai abi rodom, kur kokia raidelė. Ką nors moka? Na, tik ėns, diu, tys! Bet esmė ta, kad tos neuronų jungtys tai tik kibirkščiuoja, kibirkščiuoja:)))) Nors, turiu pasakyti, esu apsileidusi dėl geometrinių figūrų…na, nekalbam mes apie jas. Bet turiu stebuklingas daineles, kurių dėka vaikai išmoksta visas per savaitę, tai nelabai suku galvą:))))

- Dainuokite ir šokite. Kadangi Gertrūdai nepatinka, kai aš dainuoju, tai mes klausome CD. Dažniausiai mašinoje. O šokame namuose. Visi:))) Abu su Gabrieliumi pastebėjome, kad Gertrūda jau kartoja ne tik judesius, bet ir melodijas bei, žinoma, judesius!

- Turėkite pakankamai žaislų. Kas yra “pankankamai”? Puodai, šaukštai, lėkštės, kojinės, makaronai ir visa kita! Drąsiai duokite vaikui tai, su kuo “žaidžiate” patys. Šiandien Gertrūda kaip tik parodė, kaip smagu žaisti: aš jai daviau ryžių košės su vaniliniu pudingu. Ji nuėjo į savo kambariuką. Paprastai labai gražiai suvalgo, tačiau šįkart atbėgo Morta su Vilhelmu ir sako: eik, pažiūrėk, ką Gertrūda padarė! Na, ir ką ji padarė? Ogi pasisodino savo šunį ir keletą lėlių prie stalelio, išdėliojo lėkštutes, o į tas lėkštutes šaukštu kabino ir dėliojo po “porciją” ryžių pudingo. Štai taip! Be to, tokiame amžiuje labai tinka stumiami ir traukiami žaislai, tokie žaislai, ant kurių galima sėdėti, pasispirti ir t.t. ir pan. Gertrūdai labai patinka važinėti mašina ir stumdyti vežimėlį: atrodo, kad niekada nenusibos! Traukiami žaisliukai kol kas įspūdžio nedaro, nors turi labai mielą vėžliuką, kurį itin mėgo Vilhelmas!

- Žaiskite su smėliu ir vandeniu. Tokio amžiaus vaikams namuose labai rekomenduojama turėti smėlio/vandens stalą. Prisimenu, mačiau labai panašų “Senukuose” jau prieš gerus trejus metus, tačiau nepirkome, nes grėsė išsikraustymas…  Tačiau tai netrukdė pasidaryti savo “stalą”! Namuose turėjome ir didelį dubenį smėlio, ir didelį dubenį vandens (kartais ir tą, ir tą; kartais tik vieną; kartais nė vieno ) Be to, visiems vaikams leidžiu žaisti su bėgančio vandens srove vonioje: paleidžiu vandenį, o vaikas tiesiog stovi vonioje (tik nepridėkite daug žaislų, nes jie gali užkimšti vonią, kuri netruks prisipildyti vandens!). Visi mūsų vaikai – ypač Vilhelmas ir Morta – galėdavo taip su bėgančio vandens srove ir keliais indeliais žaisti keliolika ir net keliasdešimt minučių!

Čia šiek tiek “į temą” apie tai, kad tokio amžiaus vaikui lavinimas reiškia tiesiog jūsų sąmoningą buvimą su juo, bendravimą su juo ir sudarymą sąlygų pažinti jam jį supantį pasaulį! Žinoma, jei galite sau leisti įvairius būrelius, ir vaikas tam neprieštarauja (beje, ir jūs!) – kodėl gi ne?! Tačiau jeigu negalite – neišgyvenkite. Svarbiausia – ką darote JŪS!!!

Knygos pristatyme pagalvojau, kad mano (kaip mamos) pagrindinis tikslas dabar yra tiesiog apkabinti vaikus, pasikalbėti su jais, išraityti tinginį, vakare smagiai skaityti žurnalą/knygą. Visiškai ne(be)turiu tikslo kažką iš jų nulipdyti: noriu, kad jiems būtų gera, kad jie būtų laimingi ir – svarbiausia (be sveikatos) – kad gerai mokytųsi Nes jeigu gerai mokysis, tai bus ir laimingi, ir patenkinti, nes galės rinktis. Nieko nėra baisiau, kaip aklavietė. Ypač, jei pats save į ją įstumi.

Prieš keletą dienų draugė atsiuntė nuorodą, kurioje būtent ir aprašomi tie mažyčiai žingsneliai, kurie leidžia vaikui pajusti mūsų meilę, rūpestį ir šilumą. Žinote, kada vaikai jaučiasi ypatingi? Tada, kai mes juos gerbiame, kai pastebime, kai girdime ir išgirstame. Ach, kaip norėčiau, kad visi, kurie nori duoti viską savo vaikams, įsiklausytų į šiuos žodžius.  Viskas iš tiesų yra patys paprasčiausi dalykai gyvenime, kurie yra lengvai pasiekiami ranka, tačiau mes netikime, kad gyvenime gali būti taip paprasta.

Žinote, kas yra labai veiksminga? Girti savo vaikus. Sakysite, ir taip aišku? Bet kodėl mes taip retai viešai giriame savo vaikus? Nemandagu? Pagalvos, kad pasikėlę? Po galais, juk vaikas yra brangiausia, ką turiu, tai, kaip sakant, galiu pasidžiaugti! Džiaugiamės nauja knyga, nauja mašina, nauju butu, o vaikais vis pamirštame pasidžiaugti. Jiems girdint. Kartais apsimetant, jog nematome, kad jie girdi .

Ką galima daryti?

a) Mes pastebėjome, kad geriau vaikus žadinti šiek tiek anksčiau, nei šiek tiek vėliau. 100% tiesa. Mergaitės ypač mėgsta įvairius pažaidinimus. Man, pavyzdžiui, patinka įsirangyti pas berniukus (pas kiekvieną paeiliui) į lovą ir visaip juos žadinti.  Pastebėjome, kad mergaitės būna it širšės, jei skubiname. Jeigu duodame laiko susikuisti, ramiai išlipti iš lovos ir atsibusti, tai rytas būna daug geresnis. Žodžiu, tikrai pasitvirtino taisyklė, kad geriau mažiau miego ir daugiau laiko (kalbu apie 10-15min), o ne atvirkščiai.

b) Visi žinome fizinio kontakto svarbą, tačiau ar visada pamyluojame mylimą žmogų? Žinote, aš iš tiesų įpratau myluoti savo vaikus dar savo sesei gimus. Žinau, kad kartais mano mylavimas užknisa, bet iš tiesų niurkau savo vaikus nuolat. Žinoma, Augusto ir Vilhelmo niurkymo (ypač viešo) laikas jau pasibaigęs – aš tikrai nesu nukvakus mama, kuri niurko vaikus bendraamžių viešam išjuokimui, tačiau Mortą vis dar apsikabinu, o Gertrūdą galiu dar išbučiuoti nuo galvos iki kojų. Be galo dievinu fizinį kontaktą su savo vaikais. Keista. Nes šiaip esu turinti be galo didelę asmeninę erdvę. Paklauskite net artimiausių žmonių – tikrai nesu nei laikymosi už rankų šalininkė, nei sėdėjimo susiglaudus (bet mylimą žmogų mėgstu apsikabinti iš visos širdies), o vat su savo vaikais neturiu jokio erdvės barjero.

c) Vaikai mėgsta būti dėmesio centre. Kur ten mėgsta – dievina. Žinote, kaip yra sakoma: vaikams nesvarbu,koks yra dėmesys: jei mato, kad daugiau dėmesio gauna netinkamai elgdamasis, tai taip ir ima elgtis. Viskas dėl to dėmesio… Neseniai teko kalbėti su mama, kurios vaikas pradėjo bėgti iš pamokų. Teko lankytis pas psichologą. Žinote, kodėl tas vaikas bėgo? Nes norėjo su mama eiti pas psichologą! Tiesiog tol, kol viskas gerai, mama neturėjo laiko. Dar vaikai labai mėgsta istorijas apie save. Mūsų namuose viena mėgiamiausių – “papasakok, kai aš buvau mažas”. Kvatoja visi. O mes tų istorijų turime devynias galybes.

d) Įgalinkite vaikus ir leiskite jiems būti savarankiškais. Aš savo mokytojoms nuolat kartoju: darbas vyks daug efektyviau, jei vaikai dalyvaus veiklų planavime, ugdomųjų klausimų išsikėlime, susitvarkyme ir t.t. ir pan.  Namuose tegul rūšiuoja išdžiūvusias kojines, tegul drauge gamina vakarienę. Juokiausi, kai perskaičiau, kad viena mama drauge su vaikais dirba prie kompiuterio – aš (ne visada) darau tą patį: skaitome, ką parašiau, žiūrime, kokias nuotraukas įdėjau ir t.t. Jeigu vaikams nepatinka, fotografuojame iš naujo. Pavyzdžiui, Morta ir Vilhelmas yra nuoširdūs padėjėjai, viską nori daryti drauge. Gertrūda ir Augustas meistriškai nusimuilina: na, nėra jiems tie darbeliai drauge kažkas ypatingo. Manau, kad Gertrūda pakankamai veiklų turi Sodelyje, todėl namuose nori tiesiog žaisti (jeigu aš noriu prisijungti, visada mielai priima), o Augustas apskritai yra toks individualistas. Na, nebent geras stalo žaidimas jį pritraukia.

e) Vaikams labai patinka laužyti taisykles. Patikėkite, nesakyčiau, jei neturėčiau daug patirties šioje srityje! Kai leidžiu Gertrūdai atkeliauti į mūsų lovą, kai netikėtai leidžiame pažiūrėti naują filmą, kai spontaniškai nuvažiuojame ledų, ach-kokie-laimingi būna mūsų vaikai! Ugdymo įstaigoje šiek tiek sudėtingiau, nes kasdieninė tvarka garantuoja…tvarką Man patiko ta mintis, kad kartais galima neiti į mokyklą ir tiesiog būti drauge. Va, kam galima panaudoti mamadienius Du kartus metuose Patiko ir tai, kad kita mama – kaip ir aš – blogą dieną visus siunčia į lovą. Atsipalaiduoti. Kita vertus, ir mes esame vietoj ėjimo miegoti…nuėję žiūrėti filmo!

f) Vienas smagiausių dienos laikų yra tas, kai mes su mergaitėmis nusiprausiame, susirangome lovoje ir skaitome knygą. Kai paskaitome, susikočiojame lovoje, ir aš abiems glostau galvas. Tada išbučiuoju, jos pasislepia po antklode ir jų ieškoti ir išbučiuoti ateina tėtė (kuris, žinoma, iš pradžių jų niekaip neranda!). Straipsnyje rasite daug įdomių ritualų, tačiau – neabejoju – ir jūs galite susikurti savąjį. Mes jau turime. Ir kaskart – kai negaliu būti namuose, kai mergaitės eina miegoti – šiek tiek nuliūstu. Nes tai – mūsų ypatingas laikas, kai aš galiu visą savo dėmesį skirti joms.

g) Ar jūs kvailiojate su vaikais? Aš nepaprastai mėgstu kvailioti. O G – dar labiau. Kaip Morta vieną rytą pareiškė (labai rimtu veidu ir dar rimtesne intonacija): Žinai, ką, tėti? Man jau nusibodo tavo juokeliai. Bet, žinia, dažniausiai tie juokeliai labai patinka ir mūsų trimetei, ir 10-mečiui. Man labai patinka tai, kad mūsų vaikai turi puikų (na, mūsų šeimai ) humoro jausmą. Jų tėtė turi fantastišką humoro jausmą, tad nėra nuostabu, kad ir jų – puikus. Augustas fenomenaliai jaučia ironiją ir sarkazmą. Vilhelmas – tikras Harmsas, Morta su Gertrūda kol kas dar neatskleidė, kur jų stiprioji savybė, tačiau mėgsta šėlioti, kvailioti ir smagiai pasijuokti. Morta turbūt rimčiausia. Bet ji, kaip sakant, mėlyno kraujo, tad ko norėti…

h) Geras patarimas: sakykite ne “aš tavimi didžiuojuosi”, o “tu turėtum didžiuotis savimi!”. Perkelkime akcentą nuo to, ką “aš” darau, į tai, koks yra vaikas. Ką aš didžiuojuosi išmokusi? Ogi girti savo vaikus kitiems. Apmaudu, kai tėvai sako: “Galėtų ir pasistengti” ir pan. kitiems girdint. Aš kitiems labai sąmoningai stengiuosi girti savo vaikus. Ypač tiems, kurių nuomonė vaikams svarbi. Ar visada pavyksta? Tikriausiai ne. Neabejoju, kad kartais pasakau ir kokią nesąmonę. Bet iš esmės žinau, kad didžiuojuosi savo vaikais ir nebijau to pasakyti kitiems. Vakar buvo tokia situacija, kad Morta nerado  20Lt, kuriuos jai padovanojo senelis. Žinoma, apsiraudojo. Ir tada Augustas atnešė jai savo  20Lt. Ir atidavė. Tiesiog. Pasakė: jeigu rasi, atiduok man šiuos. Jeigu nerasi, nieko tokio, aš tau dovanoju. Mūsų pirmagimis, kuris šiaip nėra emociškai brandžiausias žmogus (jo stiprioji pusė nėra EQ) parodė tokią emocinę brandą, kad daug kas galėtų pasimokyti! Tai šiandien jį gyriau ir jam girdint, ir jam negirdint, ir jam galvojant, kad aš nežinau, jog jis girdi . Neabejoju, kad tokia mano reakcija paskatins jį dažniau pasielgti būtent taip.

i) Ir, žinote, ką? Negalvokite, kad reikia padaryti KAŽKĄTOKIO, kad vaikas jaustų jūsų meilę. Neabejoju, kad visiems smagiausios yra tiesiog akimirkos. Man smagu matyti, kai tėvai ateina skaityti vaikams pasakų. Mes turime Sodelyje vieną tokią klasę, kur tėvai – pradėjus vieniems – dabar reguliariai ateina ir ateina. Kaip jais didžiuojasi vaikai! O tėvai pamato, kaip mes gyvename Sodelyje, tampa trumpam auklėtojais, įsigilina, kokia vaiko kasdienybė, kai jie yra darbe. Tą juk galima padaryti per pietus. Arba pusdienį.

Smagiausia, kad – skaitydama šį straipsnį (kurio nuoroda yra mano įraše) – galvojau, kad realiai viską darome. Ir ne tik darome, bet būtent tuo pačiu tikime. Tas straipsnis lygiai taip pat galėjo būti parašytas mano. Ir net ne kaip patarimų straipsnis, o kaip pasidalinimas patirtimi. Turiu pripažinti – užliejo geras jausmas. Nes aš – tikriausiai kaip ir kiekviena daug dirbanti mama – vis turiu, kas mane pamoko (ir žinau, kad – bent jau dauguma – tikrai ne iš piktos valios), kad per mažai laiko būnu su vaikais, kad mirties patale norėsiu būti daugiau laiko praleidusi su jais ir t.t. ir pan.  Bet aš žinau, kad jeigu dabar atgulčiau į kokį nors patalą, tai jausčiausi visai gerai: ir dėl darbų, ir dėl vaikų. Vienintelio, ko gailėčiau, tai laiko: norėčiau padaryti darbe daugiau, o su vaikais praleisti ilgiau. Ir be proto noriu pamatyti savo anūkus. Savanaudiškai galvoju, kad iš visų vaikų ir anūkų kažkam tikrai (:))būsiu toks žmogus, į kurį panašiu ji(s) norėtų būti. Ir tada jau galėsiu ramiai keliauti į kitą dimensiją. Nes šiaip manau esanti gera mama. Ir tuo išmokau didžiuotis. Todėl tos vidinės ramybės linkiu ir jums: tiesiog džiaukitės akimirka, nes, teisybę pasakius, neabejoju, kad esate geri tėvai ir savo vaikams – patys geriausi. Tikiuosi, kad tą žino ir mano tėvai!

O KOKIOS YRA JŪSŲ YPATINGOS AKIMIRKOS?

…ir kuo toliau, tuo labiau pradedu tikėti aplinkos daroma įtaka. Štai diskutavome apie mokyklas ir universitetus: manau, kad ugdymo įstaiga daro didžiulę įtaką, koks susiformuoja žmogus. Kalbėjau ir apie tikimybę: tikimybė, kad žmogus sieks vieno ar kito, kad jam vertybė bus viena ar kita taip pat labai priklauso nuo to, kur ir kaip jis auga. Daugiausiai apie tai skaičiau šią vasarą Malcolm’o Gladwell’o (lengvai skaitomi ir labai įdomūs skaitiniai visiems, kuriuos domina socialiniai mokslai) knygose. Kad nėra atsitiktinumų. Beveik viską galima paaiškinti. Na, gerai, būna išimčių, tačiau, manau, dažnai per daug mistifikuojame. Būtent to mistifikavimo ir neprotingo fatalizmo norėčiau išvengti. Žmogus — savo Likimo kalvis. Čia kaip Dievas pinigų meldžiančiam pasakė: tu bent loterijos bilietą nusipirk!!! Todėl mes, tėvai, kurie dažnai turime priimti sprendimą, kokioje aplinkoje augs mūsų vaikai, turime į tai žiūrėti kaip į vieną svarbiausių (jei ne patį svarbiausią) sprendimą. Nes tai, kokie mes būsime, kur mes būsime ir kaip mes būsime bei kur ir kaip leisime savo vaikus, darys didžiulę įtaką jų ateičiai.

Šiandien tą pirmą kartą pagalvojau skaitydama apie aistringą knygų mylėtoją, kurios, pasirodo, močiutė buvo irgi aistringa knygų mylėtoja (atsitiktinumas???). Antrą kartą taip pagalvojau žiūrėdama filmą apie Norbertą Vėlių (nuo tos vietos, kur jis pradeda pasakoti: aš gimiau ir augau… apie tautosaką, kuri buvo įaugusi jo šeimoje. ATSITIKTINUMAS???). Jei turite truputėlį laiko — būtinai pažiūrėkite. Aš migdžiau Gertrūdą, ir mes abi pažiūrėjome Ji taip ir užmigo užliūliuota lietuvių istorijos apie vieną žymiausių Lietuvos etnografijos rinkėjų.

www.youtube.com/watch?v=I7SxTlKoPQ4

www.youtube.com/watch?v=DCPRYt2DP58

www.youtube.com/watch?v=5G3eDb0lB-I

Man patiko jo mintis: kartais įprasminame tai, kas nėra svarbu ir pamirštame tikrai prasmingus dalykus. Amžina tiesa, ar ne? Tačiau nemanau, kad žmonės blogėja. Na, neatrodo man, kad jaunimas yra blogas. Ir apskritai: jau Sokratas sakė, kad jaunimas — žlugęs. Tai ką mes turėtumėme turėti šiandien? O turime be galo daug motyvuotų ir šaunių jaunų žmonių. Vadinasi, visada visokių buvo. Ir visada priklausė, kokioje aplinkoje auga tas jaunimas! Dar man labai patiko, kad filmas išverstas į anglų kalbą. Ot nusiųsiu savo draugei graikei, kad žinotų, kieno mitologiją visų pirma reiktų visiems studijuoti Bet kuriuo atveju — labai pamalonina lietuvišką mano esaties dalį. Ir žadina patriotinius jausmus. Čia kaip su partizanu: jei šitaip susipažintumėme su Lietuva, tai nebūtų tautiškumo krizės!

Bet kuriuo atveju neabejoju, kad be mano tėvų man didžiulę įtaką darė vos ne visos vasaros, o vėliau ir metai Švedijoje, metai Norvegijoje bei mokymasis, studijos ir darbas JAV, mokymasis tam tikroje mokykloje, po to įstojimas į specialybę, kur susirinko irgi tam tikro kirpimo žmonės, darė didžiulę įtaką tam, koks aš esu žmogus šiandien. Nemanau, kad mes dedam tašką ir vieną dieną sakom: viskas, susiformavau. Todėl manau, kad man dabar daro įtaka ir Belgija bei — bene labiausiai — mano vyras ir mano vaikai. Juk kartais net knyga padeda suformuluoti tai, kas, atrodo, jau dešimtmetį tupėjo ant liežuvio galiuko, tačiau negalėjai suformuluoti! O kur dar draugai, vaikų draugai ir mokytojai, įvairios susiklosčiusios situacijos…iš tiesų visą gyvenimą mokaisi!

ТАČIAU.

Turiu sustoti ir pasakyti, kad pradžią visam tam, kur aš esu šiandien, davė mano tėvai. Kaip ir jūsų. Kaip ir mes duosime savo vaikams. Tai tiesiog noriu, kad šiandien sustotumėme ir pagalvotumėme, ar mes esame tokie, ar mes esame ten ir ar mes esame taip, kaip norime, kad būtų ir mus bei gyvenimą matytų mūsų vaikai. Tiesiog.

Ir ne tik kalba skurdesnė – jie (nebūtinai, bet yra tikimybė) gali ir prasčiau skaityti. Jeigu vaiko kalbos raida yra skatinama jau ankstyvajame ikimokykliniame amžiuje, vaikui yra tik geriau/naudingiau.

Švedai susirūpino, nes pastarųjų metų rezultatai rodo, kad Švedijos mokinių žinių lygis krenta. Mokslininkai ėmėsi tirti ir atrado, kad vienas iš penkių prastai skaitančių vaikų nėjo į darželį.

Kodėl mokslininkas agituoja už darželius:

- darželyje sąmoningai lavinama vaiko kalba: eilėraščiai, dainos, pasakos ir pan.

- darželyje vaikai mokosi raidžių, o tai skatina anksčiau pradėti skaityti;

- anksčiau pastebima, jei yra problemų, o anksčiau pastebėtas problemas galima efektyviau spręsti.

Aš dar norėčiau pridurti, kad to nereikėtų taikyti šeimoms, kurios visapusiškai užsiima su vaikučiu namuose. Čia daugiau kalba apie šeimas, kur vaikas tiesiog būna namuose. Na, mama/tėtė/auklė kaip ir gyvena savo gyvenimą: tvarkosi, dirba, skaito ir pan., o vaikas tiesiog gyvena šalia. Jeigu yra taip, tai geras darželis tikrai yra naudinga patirtis. Bent kelios valandos sąmoningo užsiėmimo su vaiku yra neįkainojamos. Žinoma, yra tokių, kurie sako: va, prieš du šimtus metų nebuvo darželių, ir visiems buvo normalu iš paskos mamai sekioti. Prieš du šimtus metų ne tik tai buvo normalu. Buvo normalu dar daug daug dalykų, kurių šiandien niekas nemanytų esant norma.

Bendra išvada: su vaiku reikia sąmoningai užsiimti, kalbėti, skaityti. Ir – tikrai taip – vaikas daug ką pasiima pats, tačiau juk ir mums dažnai yra naudingiau ir tikslas pasiekiamas greičiau, jei kas nors padeda ir parodo.

P.S. Ačiū, Giedre, už nuorodą!

Ir, žinoma, džiaugiuosi galų gale prisėdusi pradėti tvarkyti projektų. Paguoda viena: ne tik aš šią vasarą buvau užsisukusi darbuose. Luknei devyni mėnesiai buvo birželio 25, o aprašymas įkrito į mano dėžutę link liepos vidurio. Dešimto ir vienuolikto mėnesio aprašymus gavau drauge rugpjūčio 27 dieną. Ir štai – praėjus daugiau, nei mėnesiui – sudedu juos ir į tinklaraštį. Guodžiuosi mintimi, kad geriau vėliau, nei… Ir, manau, ir jums bus smagugreitaeige perskaityti apie Luknės raidą šią vasarą Aš pati dar kartą viską perskaičiau su didžiuliu malonumu, nes negaliu nepagirti ir Luknės mamos gebėjimo rašyti, ir, žinoma, Luknytės, kurią taip smagu aprašyti

Ir dar noriu pridurti, kad Luknė – nepaprastai linksma mergina! Ateidama pas sesę į Vaikystės Sodą jau nuo stovyklėlės laikų dalyvauja, draugauja su vaikais, jiems šypsosi ir išbando, ar gerai sukabinti vaikų darbeliai Vaikystės Sodo auklytės jau ne kartą sakė, kad laukia nesulaukia, kada Luknei bus vieneri, ir ji prisijungs prie sesės ir visos Vaikystės Sodo komandos

Luknė auga labai pastebimai. Devinto mėnesio pabaigoje ji šliaužiojo, o ropojo tik išskirtiniais atvejais ir trumpais atstumais. Šiandien ji jau nebešliaužioja – tik ropoja. Dideliu greičiu ir bet kokiais atstumais. Priropojusi stojasi net nesusimąstydama. Nesvarbu, prie ko – kojų, laiptų, sofos, stalo, radiatoriaus – stojasi be jokių problemų. Atsistojusi siekia daiktų, pavyzdžiui, sudėtų ant stalo. Taigi visus puodelius, lėkšteles ir panašius dūžtančius arba pilnus daiktus reikia per nepasiekiamą atstumą Tėtis jau yra pora kartų susinervinęs, kad jo gardi kavutė atsidūrė ant grindų jam nespėjus ja pasimėgauti

Šio mėnesio rimta naujovė – vaikas lipa laiptais. Leidžiam lipt pačiai, bet priežiūra būtina, nes atgal nulipti dar neišmoko, tai tiesiog užpakaliuką leidžia žemyn ir jei negaudytum, tai būtų garantuotas „bum-bada-bum“… Bet laiptai labai masinantis dalykas

Dar didesnė šių dienų naujovė – vaikščiojimas Tiksliau, bandymas vaikščioti. Už vienos rankos vedama Luknė žygiuoja labai sėkmingai ir labai noriai. Bet Joninių proga, Luknė jau ėmė žingsniuoti pati. Ne daug, bet pati: 3-4 žingsnius Mindaugo karūnavimo dienos proga mūsų mergina jau ėmė ir pora metrų įveikti! Ir tada jau reikia gaudyt. Bet eina, nepaneigiamai Tai visiškai tėčio treniruočių nuopelnas. Kol mama dirba, tėtis mergaites treniruoja. Rezultatai akivaizdūs

Vaikas jau suvokia, kad kai kurie objektai atsidaro ir užsidaro, pavyzdžiui, durys. Jas padarinėt yra labai mėgstamas Luknės užsiėmimas. Šiandien ji prišliaužė, pajudino vartelius prie laiptų ir suprato, kad jie atsidarys. Tada ramiai atsidarė ir prišliaužė prie laiptų krašto. Paskui nebeįvyko nieko, nes vaikiuką teko supakuot nuo laiptų

Mamos širdis labai džiaugiasi, kad Luknė intensyviai mojuoja išlydėdama. Iš pradžių labai nedrąsiai, bet dabar mojavimas jau labai akivaizdus. Dar labai šaunu matyti, kaip mūsų mažoji atsiliepia į kvietimą paploti katučių, kaip mėgsta patapšnoti į ištiestą delną ir daug daug kitų dalykų

Beje, šios dienos viršūnė yra važinėjimas su dviračiu sėdint kėdutėje. Abi merginos absoliučioje ekstazėje. Tai tik dar vienas įrodymas, kad mamos darbas ir tėčio tėvystės atostogos yra visiems tik į sveikatą

DEŠIMTASIS IR VIENUOLIKTASIS LUKNĖS MĖNESIAI

Šiandien Luknei jau vienuolika mėnesių. Prašokom tuos keletą mėnesiukų niekam nepasipasakoję… Iškart atsiprašau dėl to visų Luknės gerbėjų. Kai mamos dirba, raštai kenčia:)

Absoliučiai pagrindinis kelių paskutinių mėnesių pasiekimas – vaikščiojimas. Viskas – mūsų mergina jau tvirtai vaikšto. Ji nebešliaužioja, neberopoja, bet vaikšto. Pagrindine susisiekimo priemone vaikščiojimas tapo prieš keletą savaičių. Įgūdžiai ypač pagerėjo per savaitės kelionę į Estiją… Tiesa, keletą žingsnių žengti Luknytė galėjo jau devynių mėnesių. Pirmąjį filmuką iš serijos “Vaikas jau vaikšto!”, kai Luknei buvo devyni mėnesiai. Tuomet ji perėjo per visą kambarį. Bet tą pačią dieną Luknę, kaip ir dažną Lietuvoje šią vasarą, užpuolė žarnyno bakterija ir keletas dienų ligos vaikščiojimą šiek tiek pristabdė. Bet koks gi skirtumas – dabar mergina jau išdidžiai žingsniuoja:) Po šio vakaro linksmybių su Upe ir Morta jau labai nesuklystume sakydami, kad ji pradeda lakstyti:) Ar bent jau labai nori tai daryti:)

Antras didžiausias pasikeitimas – mergaitė iš rimtos brunetės tapo beveik rimta blondine:) Va tik su motorika tai neturi nieko bendro:))

Šiaip Luknytė – gana aktyvus vaikas. Šiuo metu jai įdomu praktiškai viskas: čiuožti nuo čiuožyklos (dar reikia prilaikyti), suptis, aukštai suptis, ilgai suptis, dar suptis:), stovėti ant kopetėlių, lipti laiptais, užlipti ant supamo briedžio, ant dviratuko, važinėti stumiama mašinėle, krapštinėti mašinoje esančius įdomius dalykėlius: mygtukus, vairą, bėgių svirtį ir pan., stumti vežimėlį, krapštinėti sesės virtuvėlę (dabar ją jau galima vadinti ir Luknės virtuvėle:)) ir taip toliau ir panašiai. Luknė jau sugeba pati apsisukti ir kojomis žemyn nulipti nuo lovos ar sofos. Jai jau pavyksta nusileisti keliais laipteliais žemyn (šliaužiant kojomis žemyn). Palipusi kelis laiptelius aukštyn ji mėgsta atsisėsti ant pakopos ir išdidžiai atkreipti visų dėmesį į savo pasiekimą:) Virtuoziškumas lipant ant briedžio yra ypatingai išryškėjęs:) Užlipti abiem kojomis ant jo, lyg kokiai kaskadininkei, yra vienas juokas Iš tokios pozicijos nulipti yra šiek tiek sudėtingiau – ir čia jau Luknytė prašo tėčio arba mamos pagalbos:)

Vaikiuko socialinė raida irgi labai akivaizdi – šiandien jau tikrai nustebau, kai ji paėmė nuo sofos lėlę ir labai sąmoningai bandė pasodinti į vežimėlį Tiesa, lėlė pati kalta, kad iškrito ) Tiesiog buvo panešiota už vienos rankos:) Sesės jau ima žaisti bendrus žaidimus:) Pagrindinis iš jų – Upė bėga, Luknė vejasi. Tai bedarydamos abi virsta iš koto, tai bestebėdami tėveliai lydosi džiaugsmu ir pasididžiavimu mergaitėmis:) Paskutinių savaičių naujiena – prekybos centruose Luknė reikalauja ją įkelti į mašinytes, drambliukus, lėktuvėlius ir absoliučiai patenkinta suka vairą, krapšto mygtukus ir visaip kitaip pramogauja. Nuvedama ji tikrai nėra patenkinta ir pasitaikius pirmai progai apsisuka ir grįžta atgal

Apskritai ji suprato, kad buvimas ant rankų, nors dažnai labai norimas ir pageidaujamas, yra vis dėl to labai ribojanti veikla, tai labai dažnai (pavyzdžiui, vidury gatvės:)) ji veržiasi nuo rankų žemyn (įvairių absoliučiai virtuoziškų judesių pagalba ) ir nori eiti pati. Ir, žinoma žinoma, ten, kur nori ji pati

Priėjusi prie ant žemės stovinčio magnetofono Luknė irgi puikiai žino, kaip atidaryti kompaktinio disko dėklą, išimti diską ir dėklą vėl uždaryti:) Jau antrą vaiką auginame nieko ypatingai netraukdami iš prieinamų vietų. Ir kol kas viskas sekasi gana sėkmingai – gėlytės su šiek tiek, bet visai neypatingai patampytais lapeliais ir pabarstytomis aplinkui žemėmis, spintelių turinys kartas nuo karto patikrinamas, bet ne per dažniausiai, stalčiai irgi padarinėjimi, bet lindimas visur ir visada dar tikrai neveda iš proto:) Kol kas sėkmingai laikomės “politikos”: kuo daugiau galima, kuo mažiau draudimų, tuo mažiau nepageidaujamo ir nekontroliuojamo lindimo ir daiktų mėtymo. O gal tiesiog mūsų jautrumas šiuo klausimu yra visiškai “atšipęs” Pabuvoję Estijoje pas draugus suvokėme, kad mūsų tolerancijos ribos yra oi plačios…:)))

Luknė jau tikrai ne viską kiša į burną. Smėlio jau prisiragavus ir kartais vis dar nori juo pasmalyžiauti, bet tikrai retai. Kažkaip gana sėkmingai ji daugelį dalykų jau pradeda tyrinėti nebelaižydama.. Nors, žinoma, “tai nevalgoma” vis dar dažnas mūsų žodyno svečias Tiesa, dėl vieno daikčiuko sąmoningo kišimo į burną labai džiaugiamės. Ogi dėl dantų šepetėlio!:) Luknei garbės reikalas valytis dantis kartu su visais. Ir ji šepetėlį graužti gali ilgai ilgai…:))) Labai džiugu, ypač prisiminus bandymus jį įkišti į metukų Upės burnytę..:))

Dar vienas susidūrimas su higienos klausimu – klozeto tyrinėjimas. Tiksliau suvokimas, kad tai yra daiktas, į kurį galima mesti daug ką, jei ne bet ką Ar jums nebūtų smagu bandyti iškrapštyt įmestą duonos riekutę? ) Tikrai nesmagu? )

Šia proga galėčiau šį bei tą pasakyti ir apie maistą. Vilties, kad vaikas kada nors ką nors pradės normaliai valgyti jau nebeturime Ji tikrų tikriausiai per dieną suvalgo dvi kruopas ir tris kartus palaižo šaukštelį su kokiu jogurtu:) Dar kokį sausainį prie progos apgraužia Kaip atkreipė dėmesį Margiris, anksčiau valgydavo daugiau, bet kai išmoko per sekundę išlipti iš maitinimo kėdutės, motyvacija atverti burną apskritai išgaravo Matyt, vaikas per naktį tiek priužkandžiauja, kad valgyti dieną nėra nė mažiausios būtinybės

Kalbant smulkiosios motorikos klausimu mūsų pastebėjimai yra kažkaip labai riboti Nors suimti ji jau gali ir gana smulkius daiktelius, vis tik į burną smulkius dribsnius ji dar kiša delnu, o ne dviem pirštais. Ji dar nerodo pirštu į kokius nors daiktus (nors šiaip jau gana akivaizdžiai moka atkreipti mūsų dėmesį į vienus ar kitus daiktus) ir dar retokai jai pavyksta atversti knygos puslapius po vieną. Turimą stumdomą šuniuką Luknė vis dar nešioja už pagaliuko, o ne stumdo. Taigi šiuo klausimu tėveliams dar reikėtų padirbėti

Paklausiau tėčio, ką dar pasakyti apie mūsų mergužėlę, nes pagrindinis jos raidos stebėtojas šiuo metu yra jis. O tėtis nuo sofos pasiūlė parašyti, kad vaikas jau užaugo, ir atsisveikinti su brangiais skaitytojais:))) Toks tas mūsų jausmas – vaikas jau išmoko beveik viską:) Dabar jau tik intensyvių treniruočių klausimas:)

P.S. Beje, šiandien viena mūsų draugė Luknę jau pasveikino su gimtadieniu (visu mėnesiu anksčiau) Iš to darome išvadą, kad vaikas jau tikrai atrodo rimtai:)) Ir pasiruošimas keliauti į Vaikystės sodą vyksta kuo sėkmingiausiai Asmenybė ima skleistis visomis žavingiausiomis spalvomis

DEVINTAS GERTRŪDOS MĖNUO

DEVINTAS VINCENTO MĖNUO

VYSTYMOSI KALENDORIUS

DEŠIMTAS GERTRŪDOS MĖNUO

DEŠIMTAS VINCENTO MĖNUO

VYSTYMOSI KALENDORIUS

VIENUOLIKTAS GERTRŪDOS MĖNUO

VIENUOLIKTAS VINCENTO MĖNUO

VYSTYMOSI KALENDORIUS

Kai manęs paprašė įvertinti B.Caplan knygą “Savanaudiškos priežastys turėti daugiau vaikų”, pagalvojau nieko sau. Taip pagalvojau dėl to, kad ši knyga buvo sąraše knygų, kurias artimiausiu metu norėčiau atsisiųsti. Taigi siųstis nereikėjo. Knygoje yra daug minčių, kurias skaitydama šypsojausi: po visai neseniai kilusio triukšmo dėl Amy Chua knygos (esu rašiusi čia), ši knyga siūlė ne koncentruotis į vaiko auklėjimą, o atsipalaiduoti; ne kabinėtis prie ugdymo įstaigos (per mažai to, per mažai ano ir pan.), į kurią leidžiu vaikus (jau vien dėl to, kad juos ten leidžiu, yra savaime geras dalykas), o tiesiog džiaugtis, kad turiu galimybę ten leisti savo vaikus; ne tikėtis, kad – mano dėka – vaikai bus nuostabesni, bet tiesiog suprasti, kad mano įtaka – nors ji ir yra – nėra tokia didžiulė, kaip gali atrodyti.

Ar viskam pritariu? Tikrai ne. Pavyzdžiui, jo mintys apie vaikų klonavimą ir šio proceso gerumą man nekelia didžiulio susižavėjimo. Bet, kaip sakant, patys perskaitę nuspręsite, kam pritariate, o kam – ne. Aš noriu šiek tiek papasakoti apie tai, kas man patiko.

Yra nemažai savanaudiškų priežasčių turėti daugiau vaikų, bet keturios svarbiausios yra:

1) Šeimos narių panašumą daugiausia lemia paveldėjimas, o ne auklėjimas, tad tėvai lengva širdimi gali atsikratyti daugybės rūpesčių;

2) Tėvai nerimauja daug labiau, nei turėtų. Jei nekreiptumėme dėmesio į kraupias istorijas masinės informacijos priemonėse, suprastumėte, kad šiandien vaikai daug saugesni, nei buvo “idiliškame šeštajame dešimtmetyje”;

3) Daugiausia privalumų, kurių suteikia vaikai, pajuntame tik vėliau. Iš pradžių su vaikais nelengva, bet išmintingi tėvai pasveria miego trūkumą, kol vaikas dar mažas, ir viso gyvenimo atlygį – taip pat ir anūkų gimimą ateityje;

4) Savanaudiškumas ir altruizmas veda ten pat. Pasaulis tampa geresnis, kai tėvai susilaukia dar vieno vaiko, tad apsišvietusio savanaudžio keliu galite žengti ramiai sąžine.

ar jūs atsisakote dėl vaikų nepriklausomybės ir laisvalaikio? ar jaučiate savigraužą, jei skiriate laiko sau? ar žinote, kaip yra iš tiesų? Iš tiesų jūs galite gyventi laisvai ir vis tiek kelti vaiko pasigėrėjimą. Štai taip. Pradėkime nuo to, kad jaunesni nei penkerių vaikai šiandien yra beveik penkis kartus saugesni nei 6 dešimtmetyje. Vaikai nuo 5 iki 16 – keturis kartus. Ir tai – tik pradžia.

Aš visada žinojau, kad gimstamumas yra svarbus mūsų pensijoms (1940 kiekvienam pensininkui JAV teko 10 darbuotojų, dabar – maždaug 5. Apie Lietuvą net nekalbu…gal ir gerai, kad neturiu statistikos), tačiau šįkart pamačiau ir kitą kampą: naujų idėjų šaltinis yra žmonės. Duh, ar ne? Bet iš tiesų: tik gimstant žmonėms gims daugiau genijų, kurie apsaugos Žemę, kurie išras nuostabius daiktus, parašys pasakiškas knygas. Ar žinote, kad du trečdaliai tų, kurie apsisprendė neturėti vaikų, senatvėje to gailisi? be to, thumbs up tėčiams:  1965 tėtės JAV skirdavo tris valandas per savaitę vaikams, šiandien – daugiau nei dvigubai. IR KĄ? Ogi tai, kad mamos šiandien vaikų priežiūrai skiria daugiau laiko, nei skirdavo tada, kai dauguma jų nedirbdavo. Mielosios, kas nutiko? Kas nutiko: eik, zuikeli, pažaisk pats ? 1965 mamos vaikui skirdavo apie 10val, 2000 – apie 13val. Nepaisant to, kad šiuolaikinės mamos dirba, augina mažiau vaikų ir joms padeda tėčiai. Įsiklausykite: PASIKEITĖ NE VAIKAI, O MES.

Kas dar įstrigo?

“Leiskite savo atžaloms savarankiškai naudotis viešaisiais tualetais, pasilikti namuose vienoms, kai važiuojate į parduotuvę, ar  3-ioje salėje žiūrėti filmą “Burundukai” tuo metu, kai mėgaujatės filmu 6-oje salėje”.

Morta baisiausiai nervinasi, kad aš ją lydžiu į viešąjį tualetą (mat aš jį apvynioju tualetiniu popieriumi). Prisimenu, kaip mano draugė pasakė: Tu ką, juokauji?!? Na, realiai, kiek tu pažįsti apsikrėtusių žmonių?!?! Aišku, tai nepakeitė mano nuostatos (vis dar vynioju tualetus ir laukiu nesulaukiu, kada visuose viešuosiuose tualetuose turėsime tuos toilet seat covers, kuriais taip džiaugiuosi kaskart JAV ir – visai neseniai – labai džiaugiausi Suomijos šiaurėje), bet ne kartą esu pagalvojusi, kad elgiuosi šiek tiek per paranojiškai. Ir vis dėlto knygoje rašoma, kad neteisingas suvokimas, kad šiuolaikinis pasaulis yra pavojingas vaikams, yra pagrindinis beprasmių tėvų kančių šaltinis. Palyginti su “idiliškuoju” šeštuoju dešimtmečiu, šiuolaikiniai vaikai yra labai saugūs.

Važiuoti į parduotuvę be vaikų irgi išmokome. Ypač grįžę į Lietuvą. Jiems tiesiog žvėriškai nuobodu vilktis iš paskos, o namuose gražiai žaidžia.

“Jei auginate du vaikus, pasamdę ne visą darbo dieną dirbančią auklę gyvenimo kokybę pagerinsite labiau, nei nusipirkę automobilį”.

Mums labiausiai gyvenimą Lietuvoje palengvino tai, kad man nebereikia vaikų parvežti iš mokyklos. Kai veždavau, susivalgydavo kelios valandos, kurias po to turėdavau atidirbti naktį. Vieną dieną tiesiog apsiverkiau važiuodama, nes važiavau iš susitikimo, kuris užtruko, vaikai laukė lauke 40min, o aš jaučiausi baisiau, nei siaubingai. Jau nekalbant apie tai, kad tuo metu buvau taip pavargusi, kad užmigdavau, kol degdavo raudona šviesoforo šviesa. (Dabar rašau ir pačiai sunku patikėti). Pamoka, kurią išmokau: geriau praleisti mažiau laiko su šeimos nariais, tačiau bendraujant būti gerai nusiteikus ir mažiau pavargus. Na, negali dirbti daug reikalaujančio darbo ir spėti suvežioti vaikus į/iš mokyklos (nors į mokyklą vežu ir dabar), į/iš būrelius ir dar vakare leisti laiką kokybiškai IR nudirbus visus darbus.

Tikriausiai vienas didžiausių jūsų troškimų yra, kad vaikas(-ai) būtų laimingi, ar ne? Pasirodo, “tėvams patinka manyti, jog jie pakankamai myli vaikus, kad šie užaugę būtų laimingi. Nelaimingiems suaugėliams malonu manyti, jog jų problemų priežastis – tėvų meilės ir paramos trūkumas. Svariausi įrodymai patvirtina, kad klysta ir tėvai, ir vaikai. Nors gamta (genetika mano past.) – ne vienintelė mūsų laimės kalvė, auklėjimui nelieka beveik jokių galimybių ją įveikti. Jei negalite tuo patikėti, žinau, kodėl. Nesunkiai prisimenate situacijas, kai mama ar tėtis jus supykdė ar nuliūdino. Jeigu būtumėte užaugę visiškai kitokioje šeimoje, vis tiek galėtumėte papasakoti galybę istorijų apie tai, kaip tėvai jus įskaudino. Kaipgi tėvai gali būti kalti dėl to, kaip šiandien jaučiatės? Lygiai taip pat galite kaltinti “gyvenimą”.”

Man labai patiko skaityti šią pastraipą, nes viena mano nuolat kartojamų frazių man rašantiems ar pas mane užsukantiems tėvams yra ta, kad NESISTENKITE TOBULAI AUGINTI VAIKŲ, NES VISI VAIKAI VIS VIEN TURI NUOSKAUDŲ. TIESIOG JUOS AUGINKITE IR DŽIAUKITĖS. Smagu buvo gauti mokslinį patvirtinimą tam, ką tiesiog jaučiau. Pasirodo, iš tiesų kiekvienam žmogui yra būdingas tam tikras laimės lygis, į kurį jie vis grįžta. Taigi: jeigu turite vaiką, kuris nuolat susiraukęs, kuriam nuolat negana, tai pralinksminti jį galite tik akimirkai ir, deja, gan greitai jam vėl bus negerai. Išvada? Darykite tai, ką esate apsisprendę daryti, būkite nuoseklūs, ir vaikas užaugęs tik padėkos, kad ne puolėte pildyti kiekvienos jo užgaidos (nes jam, vargšeliui, liūdna, nes jam, nabagėliui, trūksta dėmesio ir pan.), o auklėjote nuosekliai, garbingai ir sąžiningai.

Prisimenu, kaip mano močiutė man pasakojo apie save ir savo seserį (pametinukes) ir kaip tėtė vieną kartą joms, Sibire grįžtančioms iš mokyklos, neatidarė durų ir žiūrėjo, kaip seserys reaguos. Mano močiutė baisiausiai supyko ir stovėjo kaltindama tėtį ir visą pasaulį nepratardama nė žodžio. Tuo tarpu močiutės sesuo bėgo nuo lango prie lango, barbeno ir prašė, kad tėtė nepokštautų, o atidarytų duris. Tėtei duris atidarius, sesė puolė tėtei ant kaklo juokdamasi iš pokšto, o mano močiutė – nepratardama nė žodžio ir visa pajuodusi iš pykčio – praėjo pro tėtį. Ar pažįstama situacija??? Man  - tikrai taip! Ir po to sakyk nesakęs, kad tie patys tėvai, tas pats auklėjimas, ta pati aplinka…yra dalykų, kurių – net pakeitę tėvus, auklėjimą ir aplinką – pakeisime tik minimaliai.

Patiko ir teiginys, kad mokome savo vaikus matyti pasaulį taip, kaip matome mes patys, – net jei kiti sako, kad mūsų požiūris neteisingas ir nedoras. Kai tai darome mes – tai “švietimas”, o kai kitų pažiūrių žmonės – “smegenų plovimas”. Gal todėl ieškome ugdymo įstaigų ir pedagogų, kurie būtų tokie (vadovautųsi ta pačia filosofija, turėtų tas pačias vertybes ir pan.), kokie esame mes?

Galiausiai, veiksmingiausias būdas susilaukti tokių vaikų, kokių norite, – išsirinkti sutuoktinį, pasižymintį tokiomis savybėmis, kokiomis turėtų pasižymėti ir jūsų vaikai. Genai turi didelę įtaką beveik kiekvienai pageidaujamai savybei. Tinkamas sutuoktinis – tarsi džinas, išpildantis norus, kurių savo pastangomis įgyvendinti nepajėgiate. Tik vat kaip įtikinti apkvaitusius nuo meilės jaunuolius, kad nuo to, kokį gyvenimo partnerį jie išsirinks, priklauso ne tik jų pačių, bet ir jų vaikų gyvenimas?!?!

Mūsų rūpestis vaikų išsilavinimu, vaikų sėkme, vaikų laimės pojūčiu, vaikų sveikata, protiniais gebėjimais gali pakeisti jo gyvenimą, deja, tik ŠIEK TIEK. Apskritai daugelyje tyrimų (jie gan plačiai aprašyti knygoje) figūruoja skaičius 10%. TAČIAU auklėdami vaiką mes suteikiame galimybę jam atsiskleisti. Pasinaudos jis tomis galimybėmis ar ne, didžiąja dalimi priklauso nuo jo paties. Geri prisiminimai – vienas iš nedaugelio punktų, kurie priklauso tik nuo to, kaip savo vaiką auginsite. Įsidėmėkite tai ir prisiminkite kaskart, kai norite pamiršti savitvardą ir džiaukitės kartu praleistu laiku. Mano patarimas – liaukimės vaiką lenkę savo valiai arba kritikavę jį jo paties labui. Pats geriausias moralas: kadangi mūsų įtaka vaikams stipriausia vaikystėje ir paauglystėje, tai būtent tuo metu galime nukreipti vaikus į tinkamas vėžes, tačiau neleisti iškrypti sekasi jau gerokai prasčiau.

Be viso to, ką aš jau žinojau ir ko nežinojau, šioje knygoje perskaičiau vieną mintį, kuri man nepaprastai priminė tai, ką man kartoja G. “Ar pasauliui reikia dar vieno valytojo? Be abejo. <…>. Kai nepakanka nekvalifikuotų darbininkų, kurie plautų indus ar vežtų šiukšles, to imasi kvalifikuoti darbuotojai – o kiti jų talentai švaistomi. Jei Bill’as Gates’as pusę savo laiko skirtų biurui valyti, valgiui gaminti ir vaikams prižiūrėti, jis atrastų daug mažiau mus visus turtinančių idėjų.” Dėl to vaikams nuolat pabrėžiame, kad visi žmonės, kurie dirba, yra gerbtini. Ir dėl to suprantu, kad tam tikri darbai yra man ir tam tikri – ne. Ir – kad ir ką kas sakytų – nuo to tik geriau.

Ir dar. Vaikai yra geriausia, kas mums gali nutikti. Sunku tuo neabejoti, kai trimetę ištinka pykčio priepuolis, dešimtmetis varto akimis, aštuonmetis atsikalbinėja, o beveik šešiametė pareiškia, kad esame blogiausi tėvai pasaulyje. Bet – nepamirškite – tai trunka tik trumputėlę akimirką, o vaikus turime visą gyvenimą.

Čia skaitykite pokalbį su autoriumi.

Knygos recenzija.

O dabar – GALIMYBĖ LAIMĖTI KNYGĄ:

Parašykite komentarą, kodėl apsisprendėte turėti tiek vaikų, kiek turite. Ir -jei planuojate daugiau – kokie argumentai yra turėti daugiau vaikų?

Komentarų lauksiu iki ketvirtadienio, SAUSIO 26 dienos, vidurdienio.

Laimėtoją – vieno komentaro autorių – atrinksiu atsitiktiniu būdu ir paskelbsiu taip pat komentaruose. Išvydę savo vardą, susisiekite ir pasakysiu, kaip atsiimti knygą.

Nežinau, ar iš tiesų jo. Bet jau kelintą kartą matau šį laišką klaidžiojantį interneto platybėse. Gal ir tiesa. Niekada nežinosi. Žodžiu, 11 taisyklių, kurios parodo, koks IŠ TIESŲ yra gyvenimas. Žinant Bill’ą, nori-nenori perskaitai, ar ne? Kaip kokį sėkmės receptą. Dėl viso pikto. Bet aš – perskaičiusi jo taisykles – noriu pasakyti, kad jos gali būti skirtos paaugliui/jaunuoliui/suaugusiam, kuris pučiasi balažin, kodėl. O mažam vaikui tos taisyklės šauna pro šalį. Man atrodo, kad kažkada net rašiau, kad gyvenimas pats tų taisyklių išmoko, kai ateina laikas jų išmokti. Rimtai. O vaikystėje mes turime patikėti, kad susidorosime su visais įmanomais sunkumais. (Beje, apie nepelnytas pagyras yra kita tema).

Tai kokios tos taisyklės?

1. Gyvenimas nėra sąžiningas. Pratinkis!

2. Pasauliui visai nerūpi tavo savigarba (ir pasitikėjimas savimi). Pasaulis tikisi, kad tu pasieksi kažko PRIEŠ gerai pasijusdamas.

3. Tu NEUŽDIRBSI 60 000USD metuose vos baigęs mokyklą. Nebūsi nei prezidentu, nei turėsi automobilinį telefoną, kol šių neužsidirbsi.

4. Jeigu manai, kad mokytojas – “kirvis”, palauk, kol gausi viršininką.

5. Tavo orumo nežemina mėsainių vartymas. Tavo seneliai tai įvardindavo: GALIMYBĖ.

6. Jei tu susimausi, tai – ne tavo tėvų kaltė. Neinkšk dėl savo klaidų, o mokykis iš jų.

7. Kol tavęs nebuvo, tavo tėvai nebuvo tokie nuobodūs. Jie tokiais tapo, nes reikia apmokėti tavo sąskaitas, plauti tavo rūbus ir klausytis tavęs kalbant, koks tu kietas. Taigi prieš išsaugodamas atogrąžų miškus nuo tavo tėvų kartos parazitų dezinfekuok (susitvarkyk) savo drabužinę.

8.  Galbūt tavo mokykloje nekalbama apie “šaunuolius” ir “nevykėlius”, tačiau gyvenime tokių pilna. Kai kuriose mokyklose netgi neįmanoma neišlaikyti egzaminų – bandai tol, kol gauni teisingą atsakymą. Tai nepanašu Į NIEKĄ realiame gyvenime.

9. Gyvenimas neskirstomas semestrais. Tavo vasaros nėra atostogos ir tik labai nedaug darbdavių norėtų tau padėti SURASTI SAVE. Tai daryti tenka laisvalaikiu.

10. Televizija NĖRA gyvenimas. Tikrame gyvenime žmonės išeina iš kavinių ir eina į darbus.

11. Būk draugiškas vėploms (keistuoliams). Gali būti, kad vienas jų taps tavo darbdaviu.

O KĄ MANOTE JŪS? GAL ŠĮ SĄRAŠĄ NORĖTUMĖTE PAPILDYTI? O GAL JŪS MANOTE, KAD IR MAŽIEMS VAIKAMS REIKTŲ NUO PIRMOS DIENOS DIEGTI TOKIAS TAISYKLES?

Nuotrauka: Bill Gates @ the University of Waterloo by batmoo

Lakštingalos virš mūsų, arba šokiravimo ribų beieškant // Bernardinai.lt, 2011 10 21

Ar Troja švęstų Trojos arklio įvežimą? // Bernardinai.lt, 2011 10 27

T. Snyderio „Kruvinos žemės“: sužmoginta klaikioji statistika (knygos recenzija) // Bernardinai.lt, 2011 12 05

Kodėl Medininkų žudynes reikėtų kvalifikuoti kaip nusikaltimus žmoniškumui // delfi.lt, 2001 08 01

Visiems reikia genocido. Bet kodėl? // Verslo klasė, 2011, Nr. 5

Nemirtinų ginklų vilionės // Verslo klasė, 2011, Nr. 3

Pilietybė ant svarstyklių // Verslo klasė, 2011, nr. 7

Turinio išsigandus, formos pasigedus // Verslo klasė, Nr. 11

Žodžiu, aš – ne Užkalnis (Račas), aš dar tik mokausi :}

Prieš keletą dienų per Lietuvą nuvilnijo istorija apie auklėtoją, kuri vaikams per pietų miegą klijuodavo burną lipnia juosta. Negana to, auklėtoja grasindavo vaikus mušti, jei šie kels triukšmą. Nuo pat ryto man šią nuorodą siuntė ir draugai, ir giminės, ir Vaikystės Sodo vaikų tėveliai, klausdami nuomonės ir prašydami reaguoti.

Reaguoti yra sunku. Ne dėl pačio fakto: dauguma (!) suprantame, kad toks elgesys – visiškai netoleruotinas, reikalaujantis atleidimo iš pareigų ir – net sakyčiau – teisės bet kada dirbti tokį darbą praradimo. Rašau dauguma, nes komentaruose teko visko skaityti: kad tai auklėtojai ir taip sunku, kad dabartiniai vaiko to nusipelno (!?!?) ir t.t. ir pan. Mano nuomone, pastarieji komentarai yra visiška besmegenizmo apraiška, todėl apie juos net nerašysiu.

Visoje šioje istorijoje sunkiausia man suprasti direktorę.

Citata: Komentuoja nenoriai, nes bijo viešumu pakenkti iki šiol buvusiai puikiai darželio reputacijai. Ar čia aš viena tokia, bet man atrodo, kad – jeigu atsitinka kažkas panašaus – tai kaip tik reikia itin išsiviešinti?!?!  Kodėl? Todėl, kad tai – vienintelis būdas išgelbėti reputaciją. Ta reputacija (net nežinau, ar ji buvo puiki, nes apie tą darželį nieko nebuvau girdėjusi: nei gero, nei blogo) ir taip jau sugadinta tiek, kiek galima ją sugadinti. Bėda ta, kad ugdymo įstaigoje tu gali daugybę metų daryti viską gerai, tačiau vienas vienintelis kartas sugriauna tą namą, kurį statei. Tiesiog taip yra. Tai faktas. Ir kai taip atsitinka – tiesiog būtina nebijoti viešumo. Muštis kumščiu į krūtinę ir visai Lietuvai šaukti: mea culpa, susimoviau. Nes, matote, susimauti gali visi. Nemanau, kad direktorė samdė žmogų, kurį įtarė naudojantį smurtą. BET TAI TĄ IR REIKIA PASAKYTI: a) Nė neįtarėm; b) Už tai labai atsiprašom; c) Pasikvietėme į darželį psichologę, kuri stebės vaikus, bendraus su jais ir jų tėveliais, kad būtų kuo greičiau išspręsta ši problema ne tik teisiniu, bet ir emociniu lygmeniu; d) Imsimės visų priemonių, kad įsitikintumėme ir užtikrintumėme, jog vyksta bendradarbiavimo su šeima(-omis) procesas, ir tokie dalykai daugiau nebesikartos. BIJO VIEŠUMU PAKENKTI? Na, man vis vien čia dalyba iš nulio. Apsimeskime, kad nieko nenutiko. Apsimeskime, kad viskas gerai. 

Tai ar buvo atleista ta pedagogė, ar ne? Man iš straipsnio taip ir neaišku: tai sakoma, kad iš karto atleidome, tai sakoma, kad parašė pareiškimą apie išėjimą iš darbo savo noru. Man atrodo, kad tokiu atveju – būtent galvojant apie darželio reputaciją – jau, deja, net ne(be)svarbu, ar ten tik gąsdino, ar taip ir padarė. Vienareikšmiškai – atleisti be jokios abejonės, nes toks elgesys netoleruotinas. Jeigu žmogus sąmoningai gali užklijuoti vaikams burnas ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, tai jam ten ne vieta. Net jeigu jo asmeniniame gyvenime pragaras, net jeigu jam viskas gyvenime susidėjo, net jeigu jo grupėje per daug ypatingai aktyvių vaikų. Tiesiog taip negalima, ir tiek.

Kas man dar keista? Įvykis įvyko gruodžio 6d, tačiau apie tai prabilta gruodžio 20d. Nežinau, kaip jums, bet man keista, kad turėjo praeiti 14d, kol šis įvykis buvo išviešintas. Kažkas čia ne taip. Jeigu man gruodžio 6d kažkas įvyktų, ir aš manyčiau, kad tą įvykį reikia viešinti, tai būtent tada ir viešinčiau. Na, vėliausiai gruodžio 7-8. Dabar gi laukiama dvi savaites. Kodėl?

Be to – jeigu vadovė teigia teisybę – ir auklėtoja, ir jos padėjėja rašė pasiaiškinimą, auklėtoja norėjo išeiti iš darbo, bet jos kolegos norėjo, kad ji liktų. Čia jau aš visiškai pasimečiau.  Dar kartelį: a) tai ar ji buvo atleista, ar prašėsi atleidžiama, bet buvo palikta?! b) jeigu kolegos prašo, kad būtų palikta kolegė, kuri vaikams klijuoja burnas lipnia juosta, kuri grasina vaikus mušianti, tai, po galais, kokios ten kolegės?!?!? Aš, kaip sakant, maniau, kad ugdymo įstaigoje labiausiai rūpi ne apgint kolegę, bet optimaliai ugdyti ir prižiūrėti vaikus. Jos ką, nori, jog smurtą naudojanti auklėtoja liktų dirbti su vaikais? Pedagogės?!?!?! Lietuvos ateities augintojos ir puoselėtojos?!?! Nesusiveda man galai. Galvą duodu nukirsti, kad bet koks normalus pedagogas ne(be)norėtų dirbti su tokia kolege. Kodėl jos nori? Ar dėl to, kad jos turi potencialą pasielgti taip pat (dėl ko manyčiau, kad visos ne(be)turėtų dirbti), ar dėl to, kad visa ši istorija yra…ne tokia, kokia pateikiama?

Kita tema – vaikų gąsdinimas. Po direktorės pasiaiškinimo galima pagalvoti, kad fizinis smurtas yra smerktinas, o emocinis – jau ne tokia bėda. Švietimo, kultūros ir sporto departamento direktorius G.Petronis taip pat teigia, kad direktorė savo vizito savivaldybėje metu neįtikino. Kaip sakant, jei įtikins, kad tik pagąsdino, tai jau, kaip sakant, nieko tokio – ypatingai aktyvius vaikus ugdymo proceso metu gąsdinti galima? Tikiuosi, kad ta komisija vis dėlto bus sudaryta, įvykis ištirtas, ir išvados paskelbtos, nes man jau be galo be krašto smalsu, kas bus, jei auklėtoja tik (???) gąsdino. Ir kaip reaguos visuomenė.

Trečia tema – ką daryti, kad taip neatsitiktų? Manau, kad pastangos užbėgti tokiems įvykiams už akių turi būti prioritetu. Pavyzdžiui, Vaikystės Sode yra net šeši priėmimo į darbą etapai, kurių metu galima patikrinti, ar tas žmogus gali dirbti su vaikais (gal aš net paranojiškai bijau prastų auklėtojų, bet – mano giliu įsitikinimu – yra itin svarbu, kokiems žmonėms yra patikimas ugdymo įstaigos vizijos įgyvendinimas):

1) Ateinanti(s) auklėtoja(s) – po CV atrankos – dalyvauja pokalbyje, kurio metu apskritai kalbamės apie jo(s) požiūrį į vaikų ugdymą;

2) Ateinanti(s) auklėtoja(s) pasirašo savanorystės sutartį, kuria įsipareigoja gan ilgą laiką savanoriauti (be jokių garantijų, kad gaus darbą) Vaikystės Sode;

3) Ateinanti(s) auklėtoja(s) savanoriauja drauge su jau patyrusiomis auklėtojomis, t.y. ne tik mokosi, bet ir yra stebima(s). Mano nuomone, jeigu žmogus gali susiimti per pokalbį ar vieną-dvi dienas savanorystės, tai tikrai jam sunku būti kažkuo kitu keletą savaičių: vis vien kalba su vaikais, su kolegomis, atsitinka įvairiausių situacijų, kurių metu pamatoma ne tik reakcija į jas, bet ir tai, kaip žmogus elgiasi vienoje ar kitoje situacijoje;

4) Auklėtoja(s) atneša ne tik medicininę pažymą, bet ir pažymą, kad nėra turėjus(-ęs) problemų su teisėsauga;

5) Savanorystės metu nuo šių metų potenciali(-us) auklėtoja(s) atlieka ir eilę psichologinių testų su Vaikystės Sodo psichologe: išsiaiškiname asmenybės tipą, su kokio amžiaus vaikais labiausiai tiktų dirbti, kokie įgūdžiai tvirčiausi, kokie – tobulintini ir t.t.

6) Jeigu viskas gerai, ir auklėtoja(s) neišsigąsta sunkaus darbo Vaikystės Sode (taip, tokių buvo!) ir, žinoma, jei mes taip pat norime, kad ji(s) jungtųsi į mūsų komandą – prasideda trijų mėnesių bandomasis laikotarpis jau kaip Vaikystės Sodo darbuotojo(s).

Čia, žinia, yra mano asmeninė nuomonė, bet jei ugdymo įstaigoje dirba žmonės, kurių nepažįsti, o tiesiog samdai tam tikram darbui atlikti, tai turi visomis išgalėmis stengtis užtikrinti, kad jie tą darbą atliks gerai.

Liūdna ir tai, kad nepasitikima vaikais. Žinoma, vaikai tikrai kartkartėm fantazuoja, tikrai dažnai – vienam pasakius – pritaria visi (skaityti apačioje apie vaikų norus:)), o jų fantazija – beribė, bet taip imti ir nurašyti viską vaikų fantazijoms… Taip pat reiktų pabrėžti, kad vaikai dažniausiai fantazuoja apie tai, kas girdėta/matyta/liesta/ragauta/uostyta ir pan. Aš pedagogams vis kartoju: vaikas niekada nežais gaisrinės, jei jis nežinos/nebus matęs/nebus skaitęs apie gaisrininkus. Kai jau žais, jis gali žaisti, kad gaisrininkai skrenda į Mėnulį, bet VISŲ PIRMA jis turi žinoti, kas tie gaisrininkai. Jau girdžiu komentatorių sakantį, kad vaikai vartoja ir žodžius, kurių nesupranta. Būna. Bet esu linkusi tikėti, kad visada kontekste yra bent krislas tiesos.

Keletas istorijų iš mano gyvenimo, kai norėjosi prasmegti skradžiai žemę:

Augustui buvo ketveri. Ateina mano kolegė ir sako: “Žinai, ką Augustas man sakė? Ogi, kad tu jį nuo laiptų mėtei”. Ačiūdiev, kad tai buvo kolegė…nes aš nė žalio supratimo neturėjau, apie ką mano pirmagimis kalba! Beje, jis labai mėgdavo bėgti aukštyn laiptais namo ir pirmasis pasiekti namų duris. Kartą taip bėgdamas užkliuvo ir krito dantimis į cementinius laiptus. Pasekmė – pajuodęs dantukas, praskelta lūpa. Kaip sakant, visai būtų galima įtarti, kad mama nuo laiptų mėto. Ypač, kai po kelerių metų tas pats atsitiko jo broliui!!! Du broliai, dvi praskeltos lūpos, du pažeisti dantukai. Mama nuo laiptų mėto, ne kitaip.

Prieš keletą savaičių Morta parduotuvėje pradėjo šaukti, kad nenuperku gumos. Net neįsivaizduoju, kodėl, nes ji taip 99k iš 100 nesielgia. Su ja – baisiausiai burnojančia ir paskutiniais penkiametės žodžiais mane išvadinusia – nuėjome iki mašinos. Kai įlipo į mašiną, atsisakė segtis saugos diržą ir visai nutrūko : stūmė mane nuo savęs, rangėsi, spardė kėdę ir pan.; po nepavykusio dialogo (tiksliau, po mano monologo ir jos protesto akcijos) aš ją prispaudžiau prie kėdės ir prisegiau. Tiesa, mokslinė literatūra teigia, kad – kai esame įpykę – elgiamės grubiau, tačiau nepasakyčiau, kad stipriai ją prispaudžiau. Grįžo baisiausiai ant manęs supykusi. Tą vakarą guodėsi tėtei (kuris, beje, dalyvavo visame kame), kad ją mašinoje smaugiau.

Prieš porą dienų Gertrūda ryte atsisakė rengtis. Patikėkite, ji rengiasi beveik visada taip, kaip nori. Bet tądien tiesiog išvis nenorėjo rengtis. Baigėsi tuo, kad teko ją tiesiog aprengti. Mašinoje ji sakė, kad jai liūdna, nes aš ją draskiau. Prisipažinsiu – aprengiau ne švelniomis rankelėmis, o iš akių ne šiluma sklido, bet…draskiau?!?!

Prisimindama visas šias istorijas pagalvojau vieną dalyką – mūsų vaikai nieko nėra sakę apie darželį, kas būtų tokia postmodernistinė kūryba. Kodėl? Nežinau. Tiesiog. Yra gal kai ką pakreipę viena ar kita linkme (na, ne gal, bet tikrai yra), bet kad taip imtų ir visiškai totaliai fantazuotų – ne. Ir – pasikartosiu – bet kokioje fantazijoje yra bent krislas tiesos. Sunkiai tikėtina (bent jau man), kad vaikas, kuriam buvo tik pagrąsinta, skundėsi, jog jam darželyje sunku kvėpuoti. Man nuo to, kad pasako, jog po maratono dreba kojos, jos neima drebėti.

Šiek tiek pavyzdžių iš mano trumpos darželio lankymo istorijos:

- darželyje liepė valgyti svogūną (visi, kurie mane pažįsta, žino, kokią vietą mano gyvenime užima svogūnas);

- kadangi nemiegojau pietų miego, liepdavo gulėti ir uždengdavo akis rankšluosčiu;

- ne kartą man buvo pasakyta, kad – jeigu nedarysiu taip, kaip liepia auklėtoja – išrengs ir nuogą pastatys ant palangės. Ar išrengė? Ne. Bet to grasinimo užtenka iki šios dienos. Net nupurto prisiminus.

Realiai: ar jūs manote, kad viskas 100% pasikeitė? Kad nebedirba panašios auklėtojos į tas, kurios dirbo, kai aš lankiau ugdymo įstaigą? Aš nedrįsau pa(si)pasakoti tėvams, nes bijojau būti išrengta ir pastatyta ant palangės. Ir tai nėra tiesiog 30 metų senumo istorija. Nuolat gaunu laiškų ir kalbu su tėvais, kurie papasakoja panašias istorijas. Kartą man vienas pažįstamas prie vyno taurės sako: Bet, Austėja, juk parašo tik vienetai, o labai daug tėvų yra patenkinti! Taip, parašo tik vienetai. Bet nepamirškime tų tėvų, kurie tyli, nes kažkodėl yra įsitikinę, kad bus blogiau, jei jie netylės. Nepamirškime vaikų, kurie tyli, nes bijo. Ir kai pagalvoji, tai tokių istorijų yra daug. PER DAUG tokiai mažai Lietuvai.

Kodėl mes (vis dar!) švietimo bendruomenėje negalime apie tai kalbėti? Kartais pagalvoju, kad tol, kol tėvai vaikus mokys duot atgal, kol rinksime parašus/reikalausime, kad iš darželio būtų išmestas netobulas vaikas, kol pasiteisinimas pedagogų neprofesionalumui bus aktyvūs vaikai, per maži atlyginimai, daug vaikų, daug darbo ir t.t. ir pan., tol kaitos nesulauksime. O gaila. Nes vaikai auga. Laikas eina. Ir žinią, kad Lietuvoje auga XXI amžiaus vaikai, vis tenka neribotam laikui atidėti…

Nuotrauka: My Little Dreams by DeeJayTee23

Anądien teko dalyvauti Žinių radijo laidoje “Renkuosi šeimą”. Viskas būtų nuostabu, JEI… Man nepatiko tema: “Kas geriausiai išugdys vaiką: tėvai, auklė ar darželis?”. Visi, kurie mane bent kiek geriau pažįsta, žino, kad man šis klausimas yra nepriimtinas iš esmės, nes tėvai yra priešinami su aukle/darželiu. Kadangi visą laiką pabrėžiu, jog darželis/auklė yra ne tėvų namų PAKAITALAS, o PAPILDAS, tai toks supriešinimas yra neteisingas iš esmės.

Galima diskusija, pavyzdžiui, kokie yra auklės privalumai, o kokie – darželio; kokie auklės minusai, o kokie – darželio ir t.t. Bet tėvai VS auklė/darželis…man nepriimtina iš esmės. Kodėl? Ne tik todėl, kad toks lyginimas yra neteisingas iš esmės, bet ir todėl, kad tada darželis/auklė tampa baubu, trauma ir pan. Ir šeimos, kurios tai renkasi, tampa tarsi ne tokiomis šventomis, kaip tos, kuriose mama arba tėtė atsisako žemiškų dalykų ir pasišvenčia nuostabiausiam tikslui pasaulyje – vaiko auginimui. Dar labiau ausį rėžia, kai tai yra pateikiama tarsi šventas darbas, morališkiausia iš visų aukų auka.

Man tai visada norisi nuplėšti tą šventumo aurą, nes nieko švento nedaro nei tie, kurie lieka su vaiku namuose, nei tie, kurie pasireka auklės/darželio paslaugas. Tiesiog kitoks pasirinkimas, ir tiek. Vieni akcentuoja kiekybę, kiti – kokybę. Pirmieji bando pasakyti, kad jų kiekybė pati savaime reiškia kokybę – dėl ko aš stipriai abejoju. Faktas tas, kad visi mėgstame traukti iš maišo žmones, kuriuos manome esant sėkmingais: vieni pasakoja apie tuos, kurie buvo auginti namuose, o kiti – apie tuos, kurie išaugo darželiuose. Laidoje dalyvavusi mama puikiai tai iliustruoja, tačiau man irgi į galvą šauna akimirksniu ne viena dešimtis nepaprastai talentingų žmonių, kurie vis dėlto lankė darželius ir mokyklas. Ir tikriausiai – jeigu suskaičiuosime – jų bus dar net gerokai daugiau! (Žinoma, IR dėl to, kad dauguma žmonių vis dėlto darželius lanko).

Trumpai ir aiškiai: XXI amžiuje realijos yra tokios, kad reta moteris nedirba. Dėl ko ji dirba – jau kitas klausimas. Gal dirba dėl to, kad negali sau leisti nedirbti. Gal dirba dėl to, kad save realizuoja ne mamos, o, tarkim, medikės profesijoje. Gal dirba dėl to, kad nori uždirbti pakankamai, kad vaikas – su kuriuo ji leidžia vakarus, savaitgalius ir atostogas – gautų puikų išsilavinimą. Gal dirba dėl to, kad jaučiasi, jog yra naudingesnė pasauliui išrasdama naujus vaistus, o ne tiesiog būdama su vaiku. Šaunu, jei mama ar tėtė tiesiog iš naujo atranda save, kai gimsta vaikas. Bet – pripažinkime – ne visi jaučiasi taip, kad dabar viską mesiu, nes niekas – be vaiko – ne(be)turi prasmės. Ir tai jokiu būdu nereiškia, kad galima tiems, kurie to nejaučia, sakyti, kad kodėl tada pasigimdei, jei nenori būti? Teisybę pasakius, tas buvimas su vaiku taip pat yra XXI amžiaus naujovė, nes dar mūsų seneliams vaikas tiesiog sekiodavo paskui sijoną, o trejų jau žąsis – dažnai vienas – ganydavo. Žinoma, aš šiek tiek ironizuoju, bet dauguma tėvų, kurie dirba, mielai būna su savo vaikais. Ir tikrai dirba ne todėl, kad nori jais atsikratyti. Apskritai norėčiau padiskutuoti: kodėl mes nekalbame apie mylinčią dirbančią mamą/tėtį? Nemanau, kad tai – nedera. Kaip tik būtų labai įdomu išgirsti, kodėl mylinti mama/tėtė pasirinko dar ir dirbti. Ir dar įdomiau, kodėl 99proc diskusijų būna apie mamą?!?! Toks įspūdis, kad tėtė myli ir dirbdamas, o jau mama išeidama į darbą atsisako savo tikrojo pašaukimo.

Jaučiu pagarbą mamoms, kurios yra nuostabios mamos-namų fėjos, tačiau aš, pavyzdžiui, dirbu, nes:

a) Jaučiu meilę švietimui;

b) Darbas man yra vertybė;

c) Mano pasaulyje geresnis švietimas 20, 50, 100, 200, gal 1000 vaikų yra daugiau, nei 4iems; Kadangi jaučiuosi galinti tai įgyvendinti, paprasčiausiai did the math, kaip sakant;

d)  Daug labiau vertinu ir branginu laiką su vaikais, kai jis yra ribotas;

e) Noriu, kad mano vaikams darbas būtų vertybė, o, kadangi vaikai mokosi iš pavyzdžio, voila!

Ir dar. Kartą ir visiems laikams noriu pasakyti, kad brangiau už vaikus nieko neturiu. N-I-E-K-O. Bet nemanau, kad dėl to turiu visą laiką būti su jais.

Daugiau mano minčių ir diskusija žinių radijo laidoje.

O kaip gyvenate/mąstote jūs?

Nuotrauka: Family in tall grass by Jackal of all trades

Kaip šiandien prisimenu: prieš mane važiuojanti mašina staiga sustabdo, aš dedu ant stabdžių ir garsiai sušunku “BL>>BA!”. Po akimirkos dvejų su puse Gertrūda sako: “Bl<<ba!”. Šalia sėdintys broliai raitosi kvatodami ir, žinoma, netrukus šis žodis tampa aktyvaus žodyno dalimi – ypač žinant, kad – kaskart jį ištarus – auditorija ima kvatoti.

Buvo etapas, kai  tas žodis dingo iš aktyvaus žodyno, tačiau vėliau vėl grįžo. Bet kuriuo atveju – jis žodyne jau yra. Ar aš jaudinuosi? Gal – jeigu būtų pirmas vaikas – jaudinčiausi, bet dabar ramiai ignoruoju, pasakau, kad taip nekalbame, ir tiek. Tiesiog vaikui nepaprastai smagu suprasti, koks galingas įrankis yra kalba. Įsivaizduojate: prieš vos metus vaikas beveik nekalbėjo, o po metų kalba, perteikdamas visa tai, ko anksčiau negalėjo! Fantastika, ar ne? Dvejų metų vaikas dar nieko neišmano apie etiketą – jis tik kartoja tai, ką išmokęs. Trejų metų vaikas pradeda suprasti, kad pasaulis sukasi ne aplink jį, kad yra daugybė dalykų, kurie nėra jo pasaulio dalis. Viena vertus, tai yra labai įdomu: vaikas gali tyrinėti naujus pasaulius. Kita vertus, visa tai baugina, nes vaikas pirmą kartą pajunta savo bejėgiškumą ir mažumą. Ko vaikui reikia? Vėl pasijusti pasaulio centru. Na, bent jau tokiu, kuris daro įspūdį. Kas daro įspūdį? Keiksmažodžiai! (Na, ne tik jie, bet – pripažinkime – jie daro nemažą įspūdį!). Keiktis dažnai skatina ir smalsumas: kodėl suaugusieji šitaip reaguoja į šiuos žodžius? Juk – vaiko akimis – tai tik žodžiai! Prisimindami tai, kad maždaug trejų metų vaikams patinka sugalvoti naujus žodžius (pavyzdžiui, Gertrūda prieš keletą dienų sako: Aš mačiau bagūgą! Ir, kaip sakant, suk tu sau galvą, kas ta bagūga), juokauti, kvailioti, tai nesunku suprasti, kad jiems labai smagu ir keiktis. Be to, suaugusieji uždraudžia keiktis, tačiau nepaaiškina, ką tie žodžiai reiškia, o juk vaikai taip nori žinoti, ką reiškia jų vartojami žodžiai. Vaikų logika yra ta: kuo daugiau keiksiuos, kuo daugiau žmonių išgirs, tuo didesnė tikimybė sužinoti, ką reiškia vienas ar kitas žodis.

Galų gale dvejų-trejų metų vaikai (kai dažniausiai “pasigauna” keiksmažodžius) dar nemoka reikšti savo jausmų žodžiais: tai yra pereinamasis etapas nuo kalbėjimo kojomis, dantimis, kumščiais ir pan. prie kalbėjimo apie savo emocijas žodžiais. Keiksmažodžiai – vaikai tą greitai supranta – padeda atspindėti emocijas.

Taigi ką daryti, jei vaikas pradeda keiktis?

1. Išsiaiškinkite, ar vaikas supranta tai, ką sako. Tiesiog paklauskite: “Ar žinai, ką reiškia šis žodis?” Tai padės suprasti, ką vaikas supranta.

2. Suteikite vaikui informaciją. Kai jau žinosite, ką vaikas supranta, galėsite jam pasakyti, ką žodis reiškia ir kaip žmonės jaučiasi, kai išgirsta vartojant šį žodį. Kadangi dauguma keiksmažodių prasmių yra tikrai netinkamos aiškinti ikimokyklinio amžiaus vaikams, užteks, jei jūs pasakysite, kodėl šių žodžių vartojimas yra netoleruotinas. Pavyzdžiui, šį žodį vartoti yra nemandagu. Taip pat galite sakyti:

- Kitiems nemalonu/skaudu, kai tu vartoji šį žodį;

- Šis žodis reiškia tą patį kaip ir “kvailys”, o juk tu žinai, kad – kai kas nors taip sako – skaudina;

- Kai taip sakai, tai reiškia, kad tu linki kitam nesėkmės/nelaimės/nemalonumų;

- Žmonės vartoja šį žodį, kai yra supykę ir kai nežino, kaip pasakyti, kad jie yra supykę.

Be to – kaip ir minėjau – reakcija, išgirdus keiksmažodį, skirtingų žmonių būna skirtinga: broliai juokiasi, o močiutė vos negauna infarkto, ar ne? Vaikui taip ir pasakykite: kai kuriems žmonėms šis žodis yra juokingas, tačiau dauguma mano, kad jis yra nevartotinas ir visiškai nejuokingas. Vaikai protingi. Supras.

3. Pagalvokite apie šaltinį. Dažnai pagrindinis keiksmažodžių šaltinis yra televizorius. Mažiau televizoriaus – mažiau keiksmažodžių. Kitas šaltinis – bendraamžiai. Kadangi šiame amžiuje draugai/bendraamžiai tampa svarbūs, būna itin sunku įkalbėti vaiką ne(be)vartoti žodžių, kuriuos vartoja jo bendraamžiai. Pabrėžkite vaikui, kad – net jei tuos žodžius vartoja jo draugai – jūs nenorite, kad jis juos vartotų. Kitas – ir vienas dažniausių – keiksmažodžių šaltinių yra…tėvai. Jeigu norime, kad vaikas nesikeiktų, turime nesikeikti patys.

4. Parodykite alternatyvas. Vaikams visada padeda, jei parodome ne tai, kaip jis neturėtų elgtis, o tai, kaip jis turėtų. Pavyzdžiui, nemokamčiam savo jausmų reikšti žodžiais vaikui galime pasakyti: “Mielasis, mes sakome “Aš piktas”, “Man nepatinka”, “Stop”, o ne keikiamės, kai supykstame”. Galima nukreipti dėmesį: “Suprantu, kad tau juokinga sakyti “bl<<ba”, bet juk galime sugalvoti kitą juokingą žodį. Koks tai būtų žodis? Gal “amba”?” ir t.t. Galiausiai galite pasakyti: “Man nepatinka girdėti, kai tu keikiesi. Jeigu tau būtina keiktis, išeik į kitą kambarį ir grįžk, kai norėsi jau gražiai su manimi kalbėti”.

5. Geriausias gydytojas – laikas. Kadangi vaikas tik ką atrado keiksmažodžius, maža vilties, kad jis per dieną-dvi jų atsisakys. Vaikams patinka eksperimentuoti. Taigi lengvai priminkite, kad jums šie žodžiai nepatinka, kurį laiką galite net ignoruoti (po to, kai jau viską išsiaiškinate ir pasakote, kad jums keiksmažodžiai nepatinka). Dauguma vaikų keiksmažodžių etapą išauga ir ima kalbėti taip, kaip kalbama jų šeimoje. (!)

SVARBU! TIk nesugalvokite ikimokyklinio amžiaus vaikų bausti už tai, kad jie keikiasi. Pasikartosiu: tokio amžiaus – o ypač dvejų-ketverių metų vaikai – eksperimentuoja su kalba, aiškinasi, kaip ji veikia. Kantrybės, laiko, ir viskas bus vėl kaip buvę. Ir stiprybės tomis akimirkomis, kai vaikas ima keiktis viešose vietose (ir, žinoma, puikiausiai pataikydamas į kontekstą, kas, atrodo, tuoj pat leidžia aplinkiniams daryti išvadą, kad jūsų vaikui keiksmažodžiai – kasdienybė )

Ar jūsų vaikai keikėsi? Kokia situacija buvo pati nemaloniausia? Ir apskritai būtų įdomu išgirsti, kokia jūsų pačių nuomonė apie keiksmažodžius.

Išsamesnė informacija čia ir čia.

Nuotrauka: Angry child by Gerry T

Tik grįžusi supratau, kad iš tiesų atėjo ruduo. Tiesa, G sako, kad nevaryčiau Dievo į medį, nes šis ruduo Lietuvoje yra tikrai nuostabus, bet man vis vien jau š-a-l-t-a. Ypač šiandien. Vakar vos nepavėlavome, nes ieškojau merginų šiltesnių batų ir šiltesnių pirštinių — kažkaip norėjosi joms pasiūlyti šį tą šilčiau, nei plonytes pirštinaites ir tiesiog odinius be jokio pašiltinimo bačiukus (vaikinai jau viešėdami pas mano tėvus išsinėrė iš lengvų rūbų ir įsinėrė į šiltesnius).

Kadangi vis pastebiu vaikus, tai turiu keletą pastabų apskritai:

a) Renkite vaikučius sluoksniais. Na, juk tikrai nėra sunku, o nauda — šimteriopa. Niekaip nesuprantu, kaip galima judriam metinukui ant berankovių marškinėlių užvilkti vilnonį megztinį, į kurį vien pažiūrėjus karšta. Vaikui vos pajudėjus, išmuša karštis, o jeigu koks nors skersvėjukas, tai, kaip sakant, ne į gera. O ir šiaip (bent jau man) siaubingai nemalonu sukaisti. Fe. Visada lengviau apsirengti daugiau, nei išsirengti, kai jau nebeturi, ko .

b)  Stori rūbai nėra lygu šilti rūbai. Ypač kombinezonai. Iš patirties galiu pasakyti, kad daugiausiai džiugesio suteikę  kombinezonai yra…ploniausi kombinezonai. Tačiau tikrai kokybiški. Pavyzdžiui, Reima. Mums pasisekė, nes beveik visus kombinezonus paveldėdavome arba iš draugų vaikų Suomijoje, arba iš draugų vaikų Švedijoje. Taigi matėme visokių ir niekada nebūdavo gaila nedėvėti. Vieninteliai, iš kurių vaikai neišlįsdavo, buvo ploniausi Reima. Nes vaikai juda. Jiems turi būti patogu. Man tiesiog fiziškai skauda, kai matau vaikus su tais kombinezonais, kurie ne tik lengvai peršlampa, bet dar ir prikimšti visokios galo, dėl kurio vaikas iš esmės negali net pajudėti.

c) Baikime tą “sušals kojytės” ir/arba “sušals rankytės” epopėją. Prisimenu, kaip Švedijoje — dar tada savo vaikų nė kvapo neturėjau — pasakė, kad turiu žiūrėti vaiko nugarytę, o ne kojas ir ne tuo labiau rankas, ar vaikui šilta/šalta. Tą patį išgirdau ir Šemetos kursuose, kai lankėm laukdamiesi pirmagimio. Nė karto dėl to nepasigailėjau. Mūsų vaikai namuose (ir dabar) basi arba su plonomis kojinėmis. Ir apskritai mūsų tie vaikai lietuviukai su vilnonėmis kojinėmis (viduje, šildomose patalpose!), vilnonėmis liemenėmis (na, tas dar pateisinu kaip vieną iš sluoksnių), pėdkėlnėmis po kelnėmis patalpose (to tai jau niekada gyvenime nesuprasiu). Aš, prisimenu, savo vaikams po kombinezonu vilkdavau ne kelnes + kojines, o tiesiog tik pėdkelnes: greičiau, o ir vaikams nespaudžia susigarunkščiavusios kelnės. Nuvažiavome į Švediją, sakau savo draugei, kad noriu pėdkelnių Augustui (jam tada buvo 7mėn), tai ta niekaip nesuprato, kam man jų reikia ))) O Švedija, žinia, nėra šilto klimato valstybė. Nežinau, gal yra švedų, velkančių pėdkelnes vaikams po kelnėmis, bet man tokių sutikti kol kas nepavyko.

d) Viena garbaus amžiaus medikė pasakė: jei norit, kad vaikai sirgtų, gyvenkite šiltuose namuose. Ji pati su savo pacientais padarė mini tyrimą: jeigu namuose temperatūra iki 21 laipsnio, vaikai sirgdavo mažiau. Jeigu daugiau — ir ligų daugiau. Ir taupiau, ir sveikiau Man taip pat patinka maloni šiluma, bet, pastebėjau, kad — jeigu tikrai šilta — apima tingulys. Vėsiau — geriau. Kai vėsu, yra paskata judėti, dirbti.

e) Apskritai jau esu rašiusi apie vaikų aprangą spustelėjus šaltukui, o ir apie sveikatą jau esu paburbėjusi. Šįkart noriu pasidalinti filmuku (žr įrašo pabaigoje) apie tai, kaip patariama vaikams rengtis šaltuoju metų laiku. Žiūrėkite ir dėmėkitės. O pažiūrėję investuokite į vilnonius apatinius marškinėlius žiemai: ir ligų bus mažiau, ir vaikas jausis geriau.

Ir nupirkite vaikui kepurę-šalmą. Trys pagrindiniai dalykai, dėl kurių jau keliolika metų girdžiu pedagogus (besi)šaukiančius Aukščiausiojo rengiant vaikus, yra:

a) kepurės + šalikai (ir dar be užrašytų vardų ir visų vaikų panašūs:)), kurie erzina, spaudžia, nusismaukia, užkrenta ir dar 100+ priežasčių, dėl kurių PIRKITE VAIKAMS kepures-šalmus.

b) pirštuotos pirštines. Tas išvis uždrausčiau ugdymo įstaigose. Garbės žodis. Nes prašyk neprašęs.

c) atskiri kombinezonai mažyliams (aš net išvis sakyčiau darželinukams). Pagalvokite patys: ar lengviau sužiūrėti, kad bikini viskas būtų taip, kaip reikia, ar ištisinį?! Į pastarąjį reikia tik įlįsti: nei tau jokio vargo, nei ką. O ir po to drąsiai gali čiuožti ir nuo vandens čiuožyklų, ir per bangas šokinėti: nei kas nors nukris, nei taisytis reikės. Taip ir su ištisiniu kombinezonu. Tada nereikės jaudintis, kad strėnytės apsinuogins. Kažkodėl suprantame, kad aplinka turi būti saugi vaikams (be stiklo, bet atvirų rozečių, be chemikalų ir vaistų ant grindų ir pan.), o vat rūbai, atrodo, visų pirma turi būti gražūs (galima pagalvoti, kad a) vaikams tai rūpi ir b) net jeigu ir rūpi, tai yra sukalbama/suderinama). Pamirškite. Visų pirma vaikų rūbai turi būti saugūs ir patogūs jiems (ir tiems, kurie juos rengs/prižiūrės). Taškas.

www.youtube.com/watch?v=McUKYXGLHfs

P.S. Mūsų naudojamas žiemą šalčio kremas (iš esmės nė vienas mūsų vaikas negalėjo (ir negali) be šio kremo eiti į lauką) — žaliasis Essex:

Šįkart – straipsnis apie emocinį intelektą (skaitykite 7psl).

Nesuprantu, kas atsitiko – visi ėmė kalbėti apie švietimą. Atrodo, ir anksčiau švietimas buvo svarbus (kada jis nebuvo svarbus?!), tačiau dabar vos ne visų garbės reikalas yra pasakyti savo nuomonę apie švietimą. Viena vertus, nepaprastai džiaugiuosi, kad jau seniai numaniau, jog tik švietimas gali keisti pasaulį (įsivaizduojate, tokią skambią frazę parašiau ir savo disertacijoje?!). Kita vertus, ar tie debatai duos naudos?

“The Economist” visai neseniai savo straipsnyje įvardina gera priežastį – dabar tiesiog turime daug informacijos apie švietimą įvairiose šalyse ir galime tą informaciją lyginti. Dauguma jau esame girdėję apie PISA – tarptautinį pasiekimų tyrimą, tačiau nedaug kas girdėjo apie McKinsey  tyrimus, kurie stebi, kurios valstybės labiausiai pasistūmėjo pastaraisiais metais. Galime didžiuotis: Lietuva šiame sąraše - aštunta.

Man, žinoma, labiausiai patiko tai, kad daug kas, ką sakiau/rašiau aš, buvo patvirtinta:

a) Pinigai – ne esmė. Kartoju ir kartosiu, kad ne išlaidos švietimui ir ne švietimo darbuotojų atlyginimo dydis lemia švietimo kokybę. Taip, atlyginimai turi būti tokie, kad žmogus galėtų gyventi oriai, tačiau nereikia niekada pamiršti (turint omeny, kad švietimas – masinis reikalas), koks vidutinis atlyginimas yra vienoje ar kitoje valstybėje.

b) Nesutikčiau, kad Lietuvoje didžiulę įtaką daro socioekonominė šeimos padėtis. Kodėl? Todėl, kad Lietuvoje piniginės storis ne visada koreliuoja su smegenų svoriu. Arba – kaip sakė p.Aušra Maldeikienė – su smegenų vingiais (trumpai: kai kurių žmonių smegenys – it nupoliruoti žaidimo kėgliais kamuoliai. Žiauriai patiko:)) Reikia pripažinti, kad Lietuvoje daug išsilavinusių, kultūringų, skaitančių ir pan. intelektualų gyvena ne tik ne prabangiai, bet net ir ganėtinai sunkiai finansine prasme. Yra begalė žmonių, kurie supranta knygos vaiko gyvenime svarbą ir skaito su vaiku daug, nors namuose knygų ir nėra daug (nepamirškime viešųjų bibliotekų!) ir t.t. ir pan. To pasekoje turime visuomenę, kur žmonės priklauso žemesniam, nei vidutinis socioekonominiam sluoksniui pagal savo pajamas, tačiau pagal savo sąmoningumą yra visai kitame lygmenyje.

c)  Žinoma, didelę įtaką daro ir tėvystės stilius, o tam tikras tėvystės stilius dažnai yra susijęs su kultūriniais papročiais. Pavyzdžiui, mes Lietuvoje labai mėgstame tradicijas: aš ėjau į tokį darželį, mano tėvai ėjo į tokį darželį, esame normalūs, tai ir vaikas eis į tokį darželį ir bus normalus. Arba, tarkim, įsivaizdavimas, kad gera mokytoja = griežta mokytoja, kuri turi sutvarkyti (nieko sau pasakymas, ar ne?) klasę. Dar mes labai mėgstame būrelius ir mokymąsi mintinai: jeigu vaikas atkartoja eilėraštukus ir daineles, tai it akmuo nuo krūtinės nusirita, o jei dar ir angliškai kokią abėcėlę sudainuoja, tai išvis vaikštome pasišvilpaudami. Kadangi mėgstam kalti mintinai, o tikrai turime vaikų, kurių atmintis nėra prasta, tai pasirodome puikiai ten, kur reikia atkartoti informaciją. Ten, kur reikia kūrybiškumo, netradicinio mąstymo – jau prasčiau. Nenuostabu: sunku mąstyti kūrybiškai, kai nuo pat ankstyvosios vaikystės pratinaisi, kaip būti geru berniuku/mergaite.

Bet man svarbiausia yra tai, kad aš anksčiau esu aprašiusi tris iš keturių sėkmingo (kokybiško?) švietimo faktorių, kuriuos aprašo The Economist:

1) Decentralizacija. Jau esu rašiusi, kad centralizacija neveikia. Centralizacija pateikia receptus, kurie nėra kilę pačiose ugdymo organizacijose. Centralizacija trukdo progresui, neleidžia tobulėti. Centralizacija žemina ugdymo standartų kartelę ir siaurina ugdymo programas. Lankstumas, atsitraukimas ir ugdymo įstaigų įgalinimas leidžia atsispirti ir pradėti tobulėti.

2) Galimybė steigtis kitokioms mokykloms. Čarterinės (charter) mokyklos JAV, gebėjimų mokyklos Švedijoje, tarptautinės mokyklos, valdorfo mokyklos, montessori mokyklos ir t.t. ir pan – visos jos įneša gaivaus oro į sustabarėjusią švietimo sistemą. Reikia dar ir dar kartą pripažinti: ugdymo sistema dėl savo masiškumo važiuoja it įsibėgėjęs garinis traukinys. Kažką pakeisti valstybiniu mastu – be galo sudėtinga, o mažame, vietiniame lygmenyje – visai kas kita. Tai, ką tokios mažos laboratorijos sukuria, gali būti perkelta ir į masinį švietimą. Kartais manęs klausia: ar įmanoma pakeisti visą sistemą? Teoriškai – taip. Praktiškai – nepaprastai sudėtinga. Tarkim, kodėl visos mokyklos negali būti gebėjimų mokyklos? Visų pirma dėl to, kad ten reikia ypatingų mokytojų, ypatingų tėvų ir ypatingų vaikų. Gal net ne “ypatingų”, o tiesiog “motyvuotų”. Kitaip ta sistema neveikia. Tol, kol žmonės gali rinktis, į tas mokyklas ir renkasi motyvuota bendruomenė, tačiau įsivaizduokime, kas būtų, jei staiga visi turėtų lankyti gebėjimų mokyklas…didelė tikimybė, kad jos ne(BE)būtų tokios, kokios yra šiandien.

3) Aukšti standartai pedagogams. Apie tai rašiau devynias galybes kartų: į ugdymo įstaigas turi ateiti motyvuoti žmonės; ugdymo įstaigose dirbantys pedagogai turi turėti tinkamas sąlygas, kuriose galėtų atsiskleisti jų gebėjimai; pedagogas turi jausti atsakomybę. Gerai suomiams, kurie į pedagoginius universitetus priima geriausius iš geriausių. Gal vieną dieną taip bus ir pas mus? Kol kas tenka pripažinti, kad kokybės inspektoriai kokybės neužtikrins, ir bene vienintelis būdas yra mums patiems stengtis tą kokybę kilstelėti iš apačios.

Dar. Yra vienas niuansas, kuris Lietuvoje, kaip sakant, ne taip, kaip kitur. Kaip ir rašo “The Economist”, alternatyvių (dažnai =  privačių) mokyklų nevaržo tie patys griežti reikalavimai, kurie sustabarina valstybines ugdymo įstaigas. Tačiau aš atkreipiau dėmesį, kad, pavyzdžiui, valstybinio darželio tvora gali būti visiškai išvirtusi ir net iš esmės neegzistuojanti, avarinis išėjimas – užkaltas, tačiau viskas veikia, darželį lanko ne vienas ir ne viena dešimtis vaikų. Ir štai privati ugdymo įstaiga. Atėjusi VSC pareigūnė išsitraukia metrą ir matuoja, ar TIKRAI čiužinuko storis – ne mažiau 7cm Nesvarbu, kad gali parodyti užsakymo dokumentus, kuriuose juodu ant balto parašyta, kad 7cm. Ir tai ne viskas. Desertui gauni laišką, kuriame parašyta, kad vis dėlto čiužinukai – ne 7cm storio ir, kaip sakant, turi nedelsiant taisyti šį akibrokštą vaikų gerovei ir dar kaži kam. Ir čia – smulkmena. Apie kažką lengviau, paprasčiau – jei esi alternatyvus – galime kalbėti tik hipotetiškai. Bent jau man toks įspūdis.

Geriausia viso straipsnio mintis yra ši: Better teachers take much longer to form. They should be made the priority. Aš savo mokytojoms visą laiką kartoju (jau, matyt, ir prikeltos iš miegų pasakytų:)), kad jos turi suprasti, jog nuo jų labai priklauso, kiek ir kaip kels mūsų ugdomi vaikai sparnus. Ir tai yra proporcinga pedagogo profesionalumui.

Jau tikriausiai dauguma, kurie domitės švietimu, skaitėte NYT straipsnį apie amerikiečių šeimos eksperimentą Rusijoje. Straipsnis – nepaprastai gražus, skaitosi lengvai ir tikrai išjudina emocijas (ne veltui autorius yra gavęs Pulitzer apdovanojimą!). Žinote, kas man labiausiai patiko? Tai, kaip žurnalistas apibūdino mokyklos direktorių: “He seemed to care about the way they thought, not what they knew”. Ir dar. Aš dažnai galvoju, kad esu šiek tiek kvaištelėjusi ir būna, jog išsigąstu tų investicijų, kurių reikalauju iš savęs ir iš kitų į švietimą. Kai straipsnyje perskaičiau, kad mokykloje įrašomos pamokos, o vėliau įrašus analizuoja ir kritiškai vertina vadovas ir patys mokytojai iki išnaktų…tyliai sau džiūgavau. Smagu žinoti, kad yra žmonių, mąstančių ir dirbančių panašiai! Ir, žinoma, yra ne vienas ir ne du kultūriniai tokių ugdymo įstaigų skirtumai, bet žaviausia yra tai, kad į darbą jose yra žiūrima kaip į gyvenimo būdą.

Nes darbas su vaikais nėra darbas. Na, ne toks, kai ateini tam tikrą valandą ir išeini tam tikrą išjungęs kompiuterį ir visa tai, ką jautei ir darei darbe. Jeigu iš tiesų ateini dirbti su vaikais, tai…niekada nebegali išeiti. Šiandien viena Vaikystės Sodo auklėtoja pasakė: Aš jau maždaug 12val sekmadienį pradedu apie juos galvoti, pasiilgstu. Taip jau yra su vaikais. Kai iš tiesų supranti, kad tavo rankose ne tik vieno žmogaus, bet gal ir valstybės, o gal net ir pasaulio ateitis…negali nenorėti (jeigu nenori, tai ką veiki ugdymo įstaigoje?!?!) atsiraitoti rankovių ir daryti viską, kad ta ateitis būtų visokia -esnė. Ir čia negali būti jokių kompromisų, nes dienos lekia neįsivaizduojamu greičiu.

Ar kada nors apie tai galvojate? Aš – dažnai. Ir, žinote, visai neseniai galvojau, kad ji bus…daugiau-mažiau tokia pati. Tiesiog pagalvojau, kad jau realiai prieš 100 metų Montesori teigė, kad reikia keisti švietimo sistemą. Po jos ne vienas ir ne du edukologijos grandai rašė nuostabias ir įkvepiančias knygas apie būtinybę keisti švietimo sistemą. Ir ką? Nieko. Iš esmės švietimo sistema mažai pakito nuo industrinės revoliucijos, kai švietimas iš elitinio tapo masiniu.

Pavyzdžiui, aš jau ne vienerius metus kalbu apie vasaros atostogas kaip apie reiškinį, kurio šaknų dabar daug kas net ne(be)žino. Ar jūs žinote, kodėl vaikai vasarą atostogauja? Ogi todėl, kad – kai atsirado mokykla – niekas nebūtų į ją vasarą – per patį žemdirbio darbymetį – ėjęs! Vadinasi, reikėjo vaikus paleisti žemės ūkio darbų dirbti. Štai todėl ir turime vasaros atostogas. Tikrai ne dėl to, kad geras oras ir reikia juo džiaugtis

Ir štai jau yra nemažai mokyklų, kurios atsisako šios atgyvenos ir turi daugiau trumpesnių atostogų. Kodėl ilgos vasaros atostogos neefektyvios? Todėl, kad vaikui vos ne trys mėnesiai – labai ilgas laikas. Paklauskite bet kokio pedagogo, ir jis jums pasakys, kad rugsėjo mėnuo yra sunkus, nes vaikai po vasaros nebeturi įgūdžių, kurie…buvo ugdyti visus mokslo metus! Be to, vasara – fantastinis laikas ugdymo įstaigoje: galima keliauti, organizuoti išvykas, daug mažiau vaikų serga ir t.t. ir pan. Kaip sakant, bet koks mąstantis pedagogas pasakys, kad vasarą galima su vaikais įgyvendinti daug nepaprastai įdomių projektų, kurių kitu metų laiku niekaip neįgyvendinsi. Galiausiai – ką daryti dirbantiems tėvams? Nežinau, kaip jūs, bet aš pažįstu ne vieną ir ne du pradinukus, kurie šią vasarą tiesiog trūnijo mieste: a) dienos stovyklų tėvai neįpirko; b) aš bent jau nepažįstu dirbančių žmonių, kurie gali atostogauti vasarą beveik tris mėnesius; c) seneliai patys dar dirba, tad…nieko nelieka ir tenka vaiką palikti vieną namuose.

Ir tie pasakymai, kad vasarą vaikas išsimiega. Na, nebūkime juokingi. Vaikas išsimiega VISADA, jei laiku eina miegoti. Tai, kad jis eitų laiku miegoti – tėvų atsakomybė.

Žodžiu, jau keletą metų visiems, kas netingi manęs klausyti, bandau įrodyti, kad reikia pereiti nuo žemdirbio ritmo prie projektinio ritmo: mokytojai metus padalina į projektus, o po didelių projektų – atostogos. Tokios, per kurias vaikas nepavargsta nuo atostogų. Idealu, manau, yra aštuonios savaitės atostogų: po dvi rudenį (prasideda spalio antroje pusėje ir baigiasi Vėlinėmis), žiemą (Kalėdos-Nauji metai), pavasarį (apie Velykas) ir vasarą (liepą-rugpjūtį). Na, vasarą gali būti ir trys. Neabejoju, kad, mokantis tokiu ritmu, nereikėtų “atsigauti” po mokyklos.

Kitas dalykas, kuris, manau, turėtų įvykti, yra ne kompiuterizacija, o pedagogizacija. Mokyklos tiesiog privalo pri(si)vilioti žmones, kurie geba dirbti pedagoginį darbą. Jau esu rašiusi, kad šioje profesijoje – kaip ir visose kitose – galioja varpelio kreivės teorija: viename gale yra (nelabai daug) fantastiškų pedagogų, kitame gale (taip pat nelabai daug) – prastų pedagogų, o per vidurį – daugiausiai – yra gerų pedagogų. Taip turėtų būti. Kai taip nėra – bėda. Tėvai dažnai sako: darželyje svarbiausia – auklėtoja, o ne programa ir t.t. Pradinėje mokykloje tėvai sako tą patį. Bet taip pat yra visada, kai kalbame apie pedagogą! Pagalvokite, kokie dalykai mokykloje jums labiausiai patiko. Ir – garantuoju – dažniausiai tas patikimas bus tiesiogiai susijęs su žmogumi, kuris tą dalyką dėstė. Žmogumi, kuris turėjo ugnelę. Žavėjosi. Kalbėjo su įkvėpimu. Nuostabūs pedagogai yra neįkainojami. Geras pedagogas tą senovinę žalią lentą geba paversti interaktyviausia lenta pasaulyje, o tas, kuriam nereikėtų būti klasėje, ir su interaktyvia geba kartinti gyvenimus. Programa yra įrankis. Kuo tas įrankis tobulesnis, tuo geriau. Tik įsivaizduokite, ką gali daryti puikus pedagogas su puikia programa?! Arba interaktyvia lenta?!

Kita vertus, aš manau, kad po 10 metų technologijos dar labiau įsiskverbs į mokyklą. Taigi – reikia mokytis jomis naudotis. Prisimenu, kaip vienoje mokykloje kompiuteris klasėje buvo net nesujungtas – tiesiog stovėjo. Paprasčiausiai mokytoja bijojo jo. O gaila. Tik pagalvokite: panašios diskusijos kilo, kai prasidėjo knygų spausdinimas (nebereikėjo perrašyti) – daug kam be jokios abejonės atrodė, kad paties perskaityta knyga niekada nebus taip efektyvu kaip sėdėjimas ir Mokytojo klausymas. Mes visada bijome to, kas yra nauja, kas iš tiesų keičia mūsų per dešimtmečius (ar net šimtmečius) susiformavusius įpročius. Įsibėgėjome ir lekiame nesustodami pagalvoti, ar (te)bėra prasminga. Kartais koks nors keistuolis ar keistuolė ima kalbėti/steigia visokias “alternatyvias” mokyklas, bet mes, kaip sakant, žinome geriau, nes tai, ką mes žinome, yra laiko patikrinta

Mes, lietuviai, esame tradicijų mėgėjai. Todėl abejoju, ar po 10 metų nebebus suolų po vieną-du ir mokytojo klasės priekyje. Tikriausiai bus. Abejoju, kad bus įvykusi dalykų integracija – tik pažiūrėkite, kokiu sunkumu pirmasis integruotas vadovėlis skinasi sau kelią! Abejoju, kad dauguma mokytojų ims abejoti mokymosi mintinai nauda. Abejoju, kad įsileisime IT į klases (net jei ir netrūktų lėšų). Abejoju, kad mokysime vaikus užsienio kalbų (prisimenate, kokie vėjai ūžė, kai kalbėjome apie mokymąsi nuo antros klasės? Būtų mano valia, tai nuo pirmos klasės visi mokytųsi pirmą, o mokyklą baigtų kalbėdami bent jau dviem-trim užsienio kalbomis. Bent. Beje, patikęs A.Užkalnio įrašas šia tema).

Žodžiu, manau, kad mokykla Mortai lankant gimnaziją bus nelabai pakitusi nuo tada, kai aš ją lankiau. Kai pagalvoji, kaip per tą laiką bus pakitęs pasaulis (po paraliais, kaip jis pakitęs jau DABAR, o dabar tai TIKRAI labai mažai kas yra mokykloje pasikeitę nuo mano dienų), tai net nežinai, ką ir galvoti. Faktas vienas: kalbos apie švietimą ir jo kokybę nesiliaus. O tai jau yra gerai. Visa kita – pažiūrėsim po 10 metų. Bus visai įdomu, jei būsiu klydus. Nes šiaip esu labiau linkusi į optimizmą.

O šias mintis įkvėpė šie trumpi NYT interviu.

Šią vasarą Vaikystės Sode išbandėme naujieną – lauko stovyklą. Kadangi teko keletą kartų viešėti Švedijos lauko darželiuose, norėjau pažiūrėti, kokios reakcijos sulauktų lauko stovykla ir Lietuvoje. Žinau, kad Lietuvoje vyksta įvairios išgyvenimo stovyklos, ir vaikai gyvena dar ne tokiomis sąlygomis kaip vaikai lauko darželyje Švedijoje, tačiau juk kalbame ne apie mokyklinukus, o apie ikimokyklinukus! Lauko stovyklai nusimačiau tris savaites, kurios, atrodė, bus bene ramiausios savaitės: prieš pat atostogas Vaikystės Sode, tačiau dar ne atostogų metu. Tačiau, žinia, kaip yra sakoma: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Panašiai atsitiko ir man – kadangi gavau kvietimą važiuoti į vieną Suomijos regioną stebėti darželių ir gavau jį būtent tuo metu, kai turėjo vykti lauko stovykla, teko apsispręsti.

Kadangi vizito į Suomiją vienas tikslų buvo rasti darželį-partnerį Vaikystės Sodui, tai apsisprendžiau važiuoti. Žinoma, išgyvenau, kad teks išbandyti lauko stovyklą…pačiai nesant Lietuvoje! Brrrr…

Šios stovyklos tikslas buvo visų pirma pažiūrėti, ar bus susidomėjimas ja Lietuvoje. Kita vertus, jau žinojau, kad lietuviams labai patinka gamta ir miškas (tai rodo ir daugumos mūsų noras gyventi kuo žaliau, kuo arčiau gamtos, turėti kuo daugiau žemės ir pan.) – tą įrodo dar ir dabar į Vaikystės Sodą ateinantys tėveliai, kuriems Žvėrynas – per daug miestas, ir jie labai nori žaliojo Antakalnio. Žodžiu, maniau, kad susidomėjimas bus, ir tai tikrai pasitvirtino – surinkome trims savaitėms grupes visiškai be jokios reklamos (buvo tik įrašas mano tinklaraštyje).

Antras tikslas buvo išbandyti Lietuvos ikimokyklinukus. Reikia pripažinti, Lietuvoje – imant tūlą vaiką – vaikai iš darželių yra mažiau savarankiški, nei Švedijoje: ir paeiti ne taip mėgstantys, ir apsirengti ne taip gebantys, ir pratę prie to, kad jiems parodoma, kokia gali būti veikla. Tikslas buvo turėti minimaliai priemonių, tačiau skatinti vaikus iš to, ką turi, kartu su auklėtojomis susigalvoti įvairiausios veiklos. Be to, viena užduočių auklėtojoms buvo stebėti vaikus, o ne laikytis plano. Planas – tik gairės, padedančios susipirkti priemones ir turėti bendrą stovyklos vaizdą, tačiau iš tiesų veiklą turi inicijuoti ir kreipti tam tikra linkme vaikai. Žinoma, tėveliams planus išsiuntėme, tačiau jų niekur nekabinome ir neviešinome – tai buvo tik gairės. Ši mintis pasitvirtino, nes vaikai daug ką pakreipė sava linkme, o tai, kad jiems patiko tai, ką darė, buvo nuostabiausia. Pavyzdžiui, aš atvažiavau stebėti stovyklėlės veiklos kaip tik tada, kai vaikai nusprendė surengti papūgų teatrą. Buvo nuostabu!

Sužavėjo ir tai, kad mūsų vaikai yra ir ištvermingi, ir savarankiški – reikia jiems tik duoti laisvę ir galimybę atsiskleisti. Be to, jie buvo nepaprastai draugiški ir supratingi silpnesnių ir mažesnių atžvilgiu.

Kokie buvo pirmieji žingsniai?

Visų pirma ieškojau pedagogų. Pavyko rasti dvi šaunias jaunas studentes, kurios entuziastingai ėmė planuoti veiklą: tai susitikdavome, tai susirašydavome ir viską aptardavome. Galų gale gimė tikrai kokybiškas planas. Artėjant numatytai stovyklos pradžiai suderinome su Vaikystės Sodo administratore, kad ji organizuos visus atvykimus/išvykimus; dirbs dvi merginos, tačiau – jeigu reikės daugiau rankų – galės ateiti padėti kuri nors iš besimokančių pedagogių (tuo metu Vaikystės Sode praktiką atliko net kelios būsimos Vaikystės Sodo pedagogės) ir t.t. ir pan. Taip pat sužiūrėjome lauko žaislus, kad nebūtų nei per daug, nei per mažai. Tikslas buvo turėti žaislus, kurie paskatintų veiklą. Be to, iki stovyklos pradžios turėjo atvažiuoti ir laipynė.

Viskas prasidėjo tuo, kad laipynė neatvažiavo. Negalėjau patikėti. Viena priežasčių, kodėl užsisakiau būtent iš tos įmonės, buvo ta, kad jie prižadėjo pristatyti laiku. Tikslas buvo pastatyti laipynę penktadienį, kad iki pirmadienio ji jau stovėtų tvirta ir šauni kiemelyje, kuriame visą laiką leis vaikai. Žodžiu, planuok neplanavęs. (Beje, laipyne nusivylėme ir tada, kai ji buvo pastatyta – įsivaizdavome, kad ji bus gerokai didesnė. Bet kuriuo atveju – laipynių kainos yra kosminės, ko niekada net neįtariau!)

Antra nemaloni staigmena buvo ta, kad viena auklėtojų po pirmos savaitės apsisprendė nebedirbti. Po tos dienos gavau triženklę telefono sąskaitą, nes akis išdegusi ieškojau iš Suomijos šiaurės, kas galėtų ją pakeisti. Dvi dienas likusiai auklytei padėjo viena Vaikystės Sodo pedagogių (kuri tuo metu galėjo padėti), o trečią dieną jau radau žmogų, kuris padėtų. Sunkiausia buvo tai, kad tos dvi dienos buvo pirmos antros stovyklos savaitės dienos. Man devyni prakaitai bėgo Suomijoje, o Lietuvoje – ir administratorei, ir dirbančiai auklytei, ir jai padedantiems, nes išėjusi auklytė buvo suplanavusi tos savaitės veiklas, tai, vadinasi, viską teko perdėlioti, o aš – už tūkstančių km. Švelniai tariant – nemalonu. Ačiūdiev, pavyko susidoroti ir su šiuo iššūkiu, tačiau maža nepasirodė!

Taip pat buvome suplanavę, kad – jeigu lis – vaikai leis laiką palėpėje. Merginos dar iki stovyklos pradžios palėpę pavertė tikru pasakų pasauliu. Tačiau – jau prasidėjus stovyklai – pastebėjome, kad būtis tarp dviejų gan nutolusių erdvių (lauko ir palėpės trečiame aukšte) yra nepatogi, todėl auklytės labai džiaugėsi, kai kieme pastatėme didžiulę neperšlampančią palapinę, kur visi stovyklautojai slėpėsi per lietų ir pietų miegelio metu. Oras stovyklautojų nelepino – tomis savaitėmis tai lijo, tai saulė švietė. Viena mama taip net ir parašė, kad susidūrėme su nemažai iššūkių. Kita vertus, iškart pamatėme, kas pasitvirtina, o kas – ne.

Taigi laipynė, vienos auklytės išėjimas ir palėpė buvo trys dalykai, kurių būčiau norėjusi išvengti. Tiesa, kaip ir minėjau, pastatę gerą ir didelę palapinę išsprendėme palėpės klausimą vienu ypu. Kiti du įvykiai tik dar kartelį įrodo, kad geriausia viską yra planuoti LABAI iš anksto ir pasiruošti, ką darytum, jei viskas nepavyktų taip, kaip esi suplanavęs.

Taip jau išėjo, kad aš nerimavau ir pardūmėme iš Suomijos anksčiau, nei planavome – labai jau rūpėjo, keletas tėvelių sunerimo dėl nesklandumų stovyklėlėje. Susirašėme. Jau po visko gavau gražius jų laiškus, vieną kurių noriu pacituoti:

” Stovykloje buvo netobulumų, bet tai yra normalu, taip visuomet atsitinka pradedant daryti kažką naujo. Įgyvendinti tai, ko prieš tai nebuvo, yra mažas stebuklas, o burtai nėra paprastas reikalas:) <…> Apibendrinant, stovykla pateisino mano lūkesčius su kaupu.”

Kadangi tai buvo laiškas tėvelių, kurie pradžioje buvo sunerimę, atrodo, tikrai vertėjo organizuoti stovyklėlę. Smagiausia – be jokios abejonės – yra tai, kad stovyklėlė patiko vaikams. O kad susidarytumėte aiškesnį vaizdą, kaip viskas vyko, paprašiau, kad lauko stovyklą aprašytų viena jos auklėtojų Elžbieta.

Stebuklinga karuselė

Dabar, kai žiūriu į tas tris savaites retrospektyviai, į galvą peršasi žodis „kaleidoskopas“. Kiekviena diena ryški ir spalvinga, o kartu ir visiškai skirtinga nuo kitų. Stovyklėlė buvo fiziškai sunki. Tiek man, tiek vaikams. Didžiumą laiko praleisdavome saulėje, lietuje, vėjyje. Valgėm kaip vilkai, miegojom it katinai. Pajutome, kas yra tikras buvimas gamtoje. Mokėmės kantrybės žygyje. Mokėmės, kaip padėti vieni kitiems. Panešti kits kito daiktus, apauti batuką. Patiesti kilimėlį mažesniam. Didžiausias džiaugsmas, kokį auklytė gali patirti – tai matyti, kaip sudėtingomis sąlygomis atsiskleidžia geriausios mažų žmogiukų savybės. Kūrybiškumas. Dosnumas. Valia.

Beveik kiekvieną dieną bastėmės po miškus. Kalbėjom apie medžius, paukščius ir miško gyvūnus. Kurpėme darbelius iš „nieko“. Pavyzdžiui, rišome paukščius iš medžio šakų ir lapų, ant medžių kamienų tapėme voverių dreves, gaminomės kaukes ir karūnas, papuoštas miške rastomis grožybėmis… Skaitėm daug pasakų, kalbėdavom apie gamtą, atostogas, jūras, ežerus, miškus ir viską, apie ką tik panorėdavom pasipasakoti. Tačiau kaip gi iš tiesų atrodė tos mūsų kaleidoskopinės dienos?

Renkamės aštuntą valandą ryto. Aišku, visiems labai knieti vasarą išsimiegoti, todėl į ryto ratą sėdam tik devintą ar pusę dešimt. Kiekvieną rytą turime vis naują potemę. Pavyzdžiui, jei trečiosios savaitės tema buvo „Mažieji miško gyventojai“, tai pirmadienio potemė – kiškis, antradienio – voverė ir taip toliau… Taigi, susėdę į ryto ratą pasisveikinam, susiskaičiuojam ir aptariam šiandieninę temą. Zuikis. Koks jis? Kur gyvena? Ką valgo?.. Nuostabu tai, kad net trims potemėms – zuikiams, pelėms ir papūgoms – turėjome tikrus vaikystės sodo gyvūnėlius. Todėl buvo dar lengviau ir įdomiau apie juos kalbėti.

Po ryto rato mąstome, kur tęsim veiklą. Ar einame į mišką jau dabar, ar truputį vėliau? Jei gražus oras ir yra noro, susikrauname kuprinėles, apsivelkame ryškias liemenes, kimbam į virvę ir traukiam žygin. Atėję į miškus susirandame savo pamėgtą stovyklavietę. Ten valgome užkandėles ir darome darbelius (jei būname nutarę juos daryti miške, o ne pačioje stovyklėlėje). Likusį laiką iki pietų žaidžiame žaidimus. Kokius? Ogi įvairių įvairiausius. Kamuolio, gaudynių, loginius, taiklumo… Žodžiu, kad tik būtų smagu.

Pietus valgom terasoje, prie stalelių. Bet ne po stogu. Stovyklautojai valgo nuostabiai ir nerealiai daug, nes būna išvargę ir išalkę po aktyvios dienos. Jei likdavo kokių daržovių, mėgdavom pamaitinti jomis triušiukus, kurie gyvena mūsų kieme. Pavalgę tvarkomės ir keliaujame praustis (prausimasis ir tualetas – vieninteliai dalykai, atliekami viduje).

Miegame lauke. Buvo kelios dienos, kuomet oras neleido miegoti kieme. Buvo tiesiog per karšta. Tuomet miegojome palėpėje. Tačiau didžiumą laiko miegojome lauke ar palapinėje (net per baisiausią lietų parpėm palapinėje ir nė siūlas nesušlapo). Miegam dvi valandas. Tačiau yra žmonių, kurie miegoti nenori. O versti tikrai neverčiame. Gi atostogos, dėl dievo meilės. Taigi, tie, kas nemiega, skaito, žaidžia stalo žaidimus, piešia, tapo rankomis ar tiesiog šnekasi su auklytėmis ar vieni su kitais.

Atsikėlę einam praustis ir ruošiamės vakarinei užkandėlei. Valgome kieme arba palapinėje. Lieka apie pusė valandos iki tėvelių atėjimo. Tai – laisvas laikas. Vaikai žaidžia tarpusavy, skaitom knygeles, lakstome.

Taip ir pralėkė trys savaitės miško vasaros stovykloje. Visos dienos, rodos, panašios. Tačiau vis besikeičiantys vaikai, vis naujos temos, nauji orai… Kaip karuselė mirga marga mano atsiminimuose. Dabar galvoju apie Merę Popins. Ji turėjo magiškų galių, todėl jai buvo labai lengva susitvarkyti su neklaužadomis Benksų vaikais. Aš visai jokių magiškų galių neturėjau. Na, nebent kantrybės, meilės ir valios. Ir vis tiek nė kartelio neteko pasigailėti savo darbo. Neteko pakelti balso. Neteko supykti. Žiūriu į prabėgusias stovyklos dienas kaip į kokią fantastinę knygą. Kurios kiekvienas veikėjas – pagrindinis. Ir kiekvienas stebuklingas.

Ačiū, Elžbieta, už nuostabias akimirkas vaikams ir už nuostabiai eksperimentinę pirmąją Vaikystės Sodo lauko stovyklą!

Ką pasakytumėte apie valstybę, kurioje gimnazijos moksleiviai retai gauna daugiau kaip pusvalandį namų darbų, nedėvi uniformų, beveik nėra egzaminų, tėvai nesuka galvos, ar vaikas įstos į universitetą, tačiau…tarptautinių testų rezultatai atkreipė viso pasaulio edukologų ir politikų, besidominčių švietimu,dėmesį į šią valstybę? Tai — mūsų ne tokia ir tolima kaimynė Suomija.

Kokia yra Suomijos švietimo sistemos sėkmės paslaptis? Liepos mėnesį teko viešėti viename Suomijos regione, 400Km į šiaurę nuo Helsinkio, Seinajoki mieste. Ikimokyklinio ugdymo skyriaus vadovė paėmė mane po savo sparneliu ir aprodė darželius, papasakojo apie savo iššūkius ir apie tai, kas glosto širdį bei apie tai, su kuo ji susitaikė ir priėmė tai kaip nekintančią konstantą. Kadangi viešėjau pas žinomą Suomijoje muzikos mokytoją ir chorvedę, tai ji mane supažindino su begale švietimiečių: ir pietaudavome, ir vakarieniaudavome, ir vakarodavome (iki paryčių) tai su mokyklų direktoriais, tai su pavaduotojais, tai su mokytojais. Ir visų prašiau: papasakokite apie save, apie savo ugdymo metodus, apie tai, kas jums patinka ir nepatinka jūsų ugdymo įstaigoje. Jau buvau anksčiau pastebėjusi, kad tokios asmeninės istorijos labai daug atskleidžia apskritai apie šalies sistemą, apie jos privalumus ir trūkumus, tad klausiausi išsižiojusi.

Ir, žinote, ką? Supratau, kad visų pirma ten pedagogams patinka jais būti! Per visą viešnagę nesutikau nė vieno burnojančio, kad algos mažos, kad valdžia kalta, kad tėvai nežino, ko nori.

Apie atlyginimus noriu parašyti atskirai. Pavyzdžiui, JAV vidutinė ikimokyklinio ugdymo pedagogo alga yra 26 000 JAV dolerių. Per mėnesį — 2167 JAV dolerių. Suomijoje — kaip teigė mano sutikti specialistai — vidutinis darželyje dirbančio pedagogo atlyginimas yra apie 1600 Eu. Belgijos — mūsų dukrų lopšelio — pedagogės atlyginimas (jaunos, tačiau tikrai ne pirmus metus dirbančios) buvo 1300 Eu. Panašu, ar ne? Tik neskubėkite dauginti! Kai šia informacija pasidalinau su vienu Lietuvos pareigūnu, kuriam dažnai tenka viešėti ir bendradarbiauja su kolegomis Suomijoje, jis tuoj pat tarė: “Atsižvelgiant į viską, sakyčiau, kad litais tai būtų apie 1200!” Kadangi beveik ketverius metus gyvenome Belgijoje, patikėkite, maistui mūsų šeima Lietuvoje išleidžiame tą patį litais, ką Belgijoje — eurais. Būsto nuoma — tas pats: čia — litais, o ten — eurais. Į detales nesileidžiant (bet ten jogurtas — per išpardavimus — pigesnis!) nori-nenori peršasi išvada, kad pinigai — tikrai ne pagrindinis motyvatorius Suomijos pedagogams.

Taigi, manau, didele dalimi pagrindinė bėda yra mūsų nacionalinio charakterio ypatumas: apie darbą (ir, žinoma, darbo kokybę!) pakalbėsime vėliau, dabar pasiguoskime, kokie mūsų maži atlyginimai! Žinoma, nepaprastai nuliūdau perskaičiusi, kad Lietuvoje pradedančio dirbti ikimokyklinio ugdymo pedagogui dažnai nemokamas net  1000Lt atlyginimas, o jau dirbantiems profesionalams vidurkis yra 1200-1400Lt (neto, t.y. į rankas). Kita vertus, statistikos departamentas praneša, kad vidutinis mėnesinis bruto (t.y., ant popieriaus) darbo užmokestis 2011 pirmą ketvirtį Lietuvoje yra 2178.5 Lt valstybės sektoriuje ir 1999.6Lt privačiame sektoriuje. Vadinasi, Lietuvoje ikimokyklinio ugdymo pedagogai uždirba vidurkį ir daugiau. Turint omeny, kad visose ES valstybėse yra panašiai, nemanau, kad Lietuvos pedagogai yra itin nuskriausti. Tačiau dirbame — norime ar nenorime to pripažinti — kitaip.

Taigi: ar įmanoma atskleisti Suomijos švietimo sistemos paslaptį? Aš ėmiau ir paklausiau pačių pedagogų. Ir, žinote, ką jie pasakė? Jie pasakė, kad paslaptį atskleidžia du žodžiai: PASITIKĖJIMAS IR LAISVĖ. Pasitikėjimas, kad jie žino, ką daro. Ir laisvė įgyvendinti ugdymo programą taip, kaip jie nori.

Tai, kad pedagogai gyvena sava profesija, bylojo kiekviename žingsnyje. Pavyzdžiui, yra toks dalykas kaip pietų pertrauka. Ir štai aš kalbu su Suomijos pedagogais, ką jie veikia pietų pertraukos metu, ar jiems laiko nepritrūksta pavalgyti, pasiilsėti. Kadangi lankiausi ne viename darželyje, tai tikrai požiūris, kuriuo su jumis dalinuosi, nėra siauras. Ir štai tie pedagogai sako: pasidarau kavos ir planuoju, planuoju, planuoju. Aš nustebusi klausiu: O kada tvarkote savo reikalus? Jie: Kokius reikalus? Juk nereikia reikalų tvarkyti kiekvieną dieną! Ir, žinoma, bene liūdniausia buvo tai, kad dauguma jų sakėsi einą skaityti, žaisti stalo žaidimų ir pan. su vaikais. SAVO pietų pertrauką jie pasirenka būti kartu su vaikais! Man tai priminė ir Švedijos gebėjimų mokyklas, kuriose teko lankytis jau ne kartą: ten nėra mokytojų kabineto - mokytojai pietauja kartu su vaikais, ruošiasi šalia vaikų, vienas su kitu bendrauja ten, kur juos mato vaikai. Kai aš Gebėjimų mokyklos vieno iš steigėjų paklausiau, kodėl, jo nuomone, pedagogai eina dirbti į Gebėjimų mokyklas, jis man atsakė, kad iš tiesų dažnai net mažesni, nei valstybinėse mokyklose, bet jie “ateina dėl laisvės, dėl galimybės atsiskleisti”. Dėl laisvės. Dėl galimybės atsiskleisti. Tiesiog norisi, kad — kai taip pasako žmogus apie pedagogą — žavingoji akimirka sustotų. Supranti, kad vis dėlto nėra utopija valstybė, kur dauguma žmonių tampa pedagogu, nes apie tai svajoja.

O, taip, svajoja: Suomijoje įstoti į pedagogiką yra tikrai nelengva, ne visiems pavyksta, kai tik užsigeidžia. Atrodo, net sunku patikėti, ar ne? Tačiau faktai byloja, kad visa tai — tiesa. Maš aš pati turiu draugę, kuri buvo puiki mokinė, tačiau į dailės ir darbelių pedagogiką įstojo ne iš pirmo karto, nors prieš tai jau turėjo literatūros bakalaurą. Pamiršau paminėti dar ir tai, kad po literatūros metus studijavo ir skulptūrą, tačiau…nepaprastai norėjo dirbti su vaikais ir bandė tol, kol pasisekė!

Suomiai su tokiu užsidegimu rodė savo vadovėlius, savo klases, savo priemones (kai kurie gamtos mokslų rinkiniai buvo keliolikos metų senumo, bet mokytojos puikiai išsaugoti ir tvarkingi!), kad, atrodė, tuoj širdis krauju apsipils — norėjosi juos visus sodintis į mašiną ir vežtis į Lietuvą. Esu girdėjusi apie pedagogus ir Lietuvoje, kurie patys visko savo klasei prisiuva, primezga, tiesiog stebuklus kuria, tačiau kol kas tokių grupių valstybiniuose darželiuose (nors lankiausi tikrai ne vienoje ir net ne keliolikoje) dar aptikti pavyko vos vieną-kitą (beje, dažniausiai ne didmiesčiuose). Ir apskritai Lietuvoje galioja “gerosios” auklėtojos sindromas: t.y. apie kai kurias auklėtojas sklando geras gandas, ir visi tėveliai visomis išgalėmis stengiasi pakliūti pas tą “gerąją”.

Suomijos grupėse — kiekvienoje grupėje — galėjai pamatyti, ką geba daryti auklėtojos: tai fantastinės sienų dekoracijos, tai siuviniai, tai mezginiai ir pan. Klausiu: KADA? Atsako: Namuose. Savaitgaliais. Per atostogas. Viename darželyje buvo mažai vaikų, tai grupėje su vaikais (vaikų nebuvo daug, mat dauguma atostogavo) ant grindų žaidė tik viena auklėtoja. Mane lydėjusi ugdymo skyriaus vadovė pasiteiravo, kur kita auklėtoja. Užlipome į palėpę, kur ji, atsiraitojusi rankoves, perrinkinėjo visas dėžes, klijavo užrašus, ruošėsi rudeniui. Mums atėjus juokavo, kad reikia susitvarkyti iki rudens, nes nešildomoje palėpėje rudenį bus šalta, tad — jei bus tvarkinga — galės tik įbėgti ir pasiimti tai, ką reikia. Įspūdinga, ar ne? Auklėtojos pačios organizuoja savo laiką, stengiasi, kad būtų visur švaru ir tvarkinga, nieko nereikia pirštu baksnoti. Ir niekas nesako: O man nepriklauso! O mano darbo valandos jau baigėsi! O kodėl aš? Nes VISKAS yra VISOS BENDRUOMENĖS reikalas. Žinoma, žavu, kad yra laisvė daryti tai, ką manai esant būtina. Kita vertus, gal Suomijos pedagogai vis dėlto neturėjo visada tos laisvės? Gal jie tos laisvės ir pasitikėjimo nusipelnė savo darbu?

Ar gali būti taip, kad mūsuose kažkas yra ne taip su ta laisve ir pasitikėjimu. Skirtingai, nei Suomijoje. Pavyzdžiui, Suomijoje metinukai lipa laiptais. Oi, sakau, mūsuose Visuomenės sveikatos centro specialistai išgriūtų, jei pamatytų, kad metinukai lipa laiptais. Manęs klausia: O tai kaip jūs juos tikitės išmokyti? Dar vienas siurprizas buvo ir tai, kad auklėtojos yra retai vertinamos, darželiai (beje, ir mokyklos!) gauna tikrai ne patį didžiausią finansavimą, kuria savo ugdymo programas ir nepaprastai daug individualizuoja. Man patiko tai, kad viso vizito metu nė vieno karto neišgirdau, kad auklėtoja it kirviu nukirstų: tas vaikas toks ir toks. Ir apskritai, kiekvieno kalboje dažniausiai girdėjau “mes”: “mes einame”, “mes mokomės”, “mes bendraujame” — bendruomeniškumas buvo nepaprastai ir kvapą gniaužiančiai akivaizdus.

Suprantu, kad ir ten būna visko, tačiau visų pirma pedagogai sutaria, kad yra darbe dėl vaikų gerovės. Ir tai — pagrindų pagrindas, kuris, manau, yra viena pamatinių vertybių. Tada — pagarba, kurią jie jaučia pedagogo profesijai. Jie nesitiki, kad kažkas juos gerbs, kažkas kažką duos, padarys ir pan. Nieko panašaus. Jie gerbia save. Savo profesiją. Ja didžiuojasi. Galiausiai — mėgaujasi ir didžiuojasi laisve, kurią turi. Laisvę planuoti taip, kaip nori. Laisvę taikyti metodus,kuriuos nori. Laisvę atsiskleisti ir žinoti, kad vadovas džiaugsis, jog įneši naujų vėjų ir naujų idėjų.

Harvardo profesorių Suomijos švietimo sistemos apžvalga (tiesa, čia tik filmo reklama, bet gal padės jums rasti visą filmą):

www.youtube.com/watch?v=bcC2l8zioIw

Kadangi prasidėjo nauji mokslo metai, noriu pasidalinti filmuku, kuris kalba apie Suomijos mokyklos ateitį. Tikiuosi, kad ir Lietuvos mokyklos laukia tokia ateitis. Su naujais mokslo metais, mieli Lietuvos švietimiečiai ir visi, kuriems švietimas yra…gyvenimo būdas!

www.youtube.com/watch?v=_lW8ihhWBZA

2001 JAV Kongresas priėmė No Child Left Behind (Nė vienas vaikas neliks užnugary) įstatymą. Įstatymas buvo priimtas tuometinio JAV Prezidento George W. Bush’o iniciatyva ir Kongrese sulaukė didžiulio palaikymo. Kokia pagrindinė šio įstatymo mintis? Ta, kad aukštų standartų turėjimas ir išmatuojamų tikslų išsikėlimas gali pagerinti (net ir individo) ugdymo rezultatus. Paprastai kalbant, kiekviena mokykla, norėjusi gauti pinigų iš federalinio biudžeto, turėjo vertinti vaikus pagal standartus. Mokyklos finansavimas priklausė nuo vaikų egzaminų rezultatų. Kiekviena valstija pagal naująją tvarką turėjo įvesti vaikų vertinimo standartus (pagal šį įstatymą nebuvo valstybinių standartų, kiekviena valstija turėjo savus) ir būdą išmatuoti (dažniausiai – egzaminai), ar tie standartai yra pasiekiami.

 Kai sužinojau apie šį įstatymą, man jis patiko, nes:

- skatino tėvų įsitraukimą;

- mokyklos buvo atsakingos ir tėvams;

- bent jau teoriškai (ir tai daug kur įvyko ir praktiškai) turi gerėti ugdymo kokybė, nes įstatymas reikalavo, kad tai, kas vyksta klasėse, būtų pagrįsta moksliniais tyrimais;

- skirtas didžiulis dėmesys raštingumo ugdymui.

Tačiau kuo toliau, tuo aiškiau matėsi įstatymo spragos. Visų pirma, tik skaitymas, gimtoji kalba, matematika ir gamtos mokslai buvo išskirti kaip “esminiai dalykai” mokykloje. Tai sąlygojo, kad net 71proc mokyklų sumažino ne tik finansavimą, bet ir skiriamų valandų skaičių istorijos, dailės, užsienio kalbų ir muzikos pamokoms.

Visų antra, visi koncentravosi į tai, kad būtų pasiekti minimalūs standartai. Pavyzdžiui, per pirmus penkerius metus nuo įstatymo priėmimo finansavimas talentingų vaikų ugdymo programoms sumažėjo trečdaliu.

Visų trečia, paaiškėjo, kad vieni moksliniai tyrimai tiko, o kiti – ne: tinkami buvo tik kiekybiniai tyrimai, o kokybiniais remtis – pagal šį įstatymą – buvo nerekomenduotina.

Ir tai buvo tik pradžia.

Kuo toliau, tuo labiau buvo  abejojama šio įstatymo nauda: valstijos žemino standartus, pedagogai pradėjo apgaudinėti sistemą, ugdymo procesas tapo ruošimosi egzaminams ir testams procesu, iš ugdymo įstaigų išėjo daug motyvuotų pedagogų. Vienu žodžiu, vietoj to, kad mokyklos labiau stengtųsi, jos ėmė stengtis mažiau ir ieškoti būtų, kaip apeiti šį įstatymą. Kadangi mokyklos buvo baudžiamos, natūralu, kad jos visomis išgalėmis ėmė vengti bausmių. Liūdniausia, kad ne stengdamosis gerinti ugdymo kokybę, o bandydamos apeiti sistemą. Nenuostabu, kad pedagogas, žinodamas, kad jo atlyginimas priklauso nuo mokinių egzaminų rezultatų, per egzaminus ėmė pasakinėti mokiniams, o pagrindiniu tikslu tapo ruošimas egzaminams.

Dar viena didelė bėda buvo ta, kad kai kuriose mokyklose progresas buvo milžiniškas, tačiau – pagal standartus – mokykla vis dar buvo “nepateisinanti lūkesčių”. Tai nepaprastai mušė aktyvių, inovatyvių bei dirbančių iš peties pedagogų ir administratorių ūpą.

Ko mes galėtumėme pasimokyti?

1) Akivaizdu, kad centralizacija neveikia. Centralizacija pateikia receptus, kurie nėra kilę pačiose ugdymo organizacijose. Centralizacija trukdo progresui, neleidžia tobulėti. Centralizacija žemina ugdymo standartų kartelę ir siaurina ugdymo programas. Lankstumas, atsitraukimas ir ugdymo įstaigų įgalinimas leidžia atsispirti ir pradėti tobulėti.

2) Reikia, kad į ugdymo įstaigas ateitų dirbti motyvuoti žmonės. Žmonės motyvuojasi, kai daug kas atiduodama į jų pačių rankas, mažėja popierizmo ir daugėja laisvės. TSRS labai aiškiai parodė, kad didindamas prižiūrėtojų skaičių nekelsi kokybės – tik daugės korupcijos ir veidmainiškumo bei bus bandoma apeiti sistemą. Panašiai atsitiko ir su OFSTED Didžiojoje Britanijoje. Trumpai tariant, kokybės inspektoriai kokybės neužtikrina.

3) Akivaizdu, kad daugiau egzaminų negarantuoja geresnių rezultatų. Daug svarbiau už egzaminų kiekybę yra egzaminų kokybė. Be to, kai pagrindiniu tikslu tampa pasiruošimas egzaminams, ugdymo įstaigos virsta ruošimo egzaminams laboratorijomis. Nenuostabu, kad iš tokių laboratorijų bėga talentingi, mylintys savo darbą žmonės, kurie nori ne ruošti vaikus egzaminams, o juos ugdyti.

4) Liaukimės į pedagogą žiūrėti tarsi ji(s) būtų nežemiška būtybė. Pedagogas – masinė profesija. Pavyzdžiui, 2004 Lietuvoje vien tik ikimokyklinio ugdymo įstaigose dirbo beveik 12 000 pedagogų. Aš pati pedagogo profesiją šiek tiek mistifikuoju kalbėdama apie pašaukimą, bet, žmonės mielieji, bet koks savo srities profesionalas turi turėti pašaukimą ir degti aistra savo darbui. Pasidomėkite, kuo gyvena geriausi pasaulio sportininkai, virėjai, teisininkai, pedagogai – jiems visiems jų darbas yra tapęs gyvenimo būdu. Visi kiti – tiesiog atlieka užduotis. Todėl reikia susitaikyti su tuo, kad tas pats yra ir tarp pedagogų: vieniems jų profesija yra ir jų hobis, o kitiems – užduočių atlikimas, kuris garantuoja duoną ant stalo. Todėl liaukimės kalbėti aukštomis frazėmis ir sudarykime sąlygas gerai dirbti tiems, kurie ateina į ugdymo įstaigas.

 5) Įsisąmoninkime, kad svarbiausia – žmogus, o ne jo turimi popieriai. JAV įstatymas reikalavo, kad ugdymo įstaigose dirbtų tik aukštos kvalifikacijos pedagogai, kiekviena valstija turėjo apsibrėžti, ką reiškė aukštos kvalifikacijos pedagogas. Ugdymo įstaigas – ir ypač ikimokyklinio ugdymo įstaigas – teko palikti daugeliui žmonių, kurie neturėjo tinkamų pedagoginių kvalifikacijų, t.y. jas įrodančių dokumentų. Dėl to, pavyzdžiui, dvyliktokams verslą ėmė dėstyti ne pasirinkęs ir šiek tiek valandų (vos ne pro bono) mokykloje dirbantis verslininkas, kuris su vaikais rašydavo verslo planus ir neatsigindavo abiturientų, o ekonomikos mokytojas, kuris realaus, tikro verslo plano nebuvo parašęs per visą savo gyvenimą, tačiau turėjo tvarkingus pedagoginės kvalifikacijos dokumentus.

6) Nepamirškime, kad kiekvienas vaikas – unikalus, vienintelis ir nepakartojamas. Taip, visi vaikai pradeda kalbėti, tačiau yra vaikų, deklamuojančių eilėraščius vos  15 mėnesių ir yra vaikų, kurie 30 mėnesių taria pirmuosius žodžius. Po vos metų-dvejų, niekas ne(be)gali atspėti, kuris pradėjo kalbėti 15, o kuris – 30 mėnesių. Vadinasi, didelė tikimybė, kad vienas perpras daugybos lentelę anksčiau, nei kitas vaikas ir t.t. ir pan. Ir dažnai – patikėkite! – tai visiškai nepriklauso nuo pedagogo kvalifikacijos, gebėjimų ir profesionalumo. Tiesiog kiekvienas vaikas vieno ar kito išmoksta savo tempu. Pavyzdžiui, mūsų šeimoje vaikai pradėjo vaikščioti  5.5 mėnesių spektre, kalbėti – 15 mėnesių spektre, skaityti – 1.5 metų spektre. Ir tai visiškai nėra susiję su mūsų gebėjimais. Ir net ne su vaikų gebėjimais apskritai. Tiesiog kiekvienas vaikas yra kitoks. Unikalus ir nepakartojamas.

Ar tai išsprendžia problemas?

Vis dėlto daugybė klausimų ir problemų lieka: manau, kad pedagoginės žinios pedagogams yra būtinos (bet gal kažkaip reikia sudaryti sąlygas jas įgyti žmonėms, kurie atranda savo pedagoginį pašaukimą ir ateina dirbti į ugdymo įstaigą?); kad visiškai be egzaminų ir testų neišsiversime; kad neišvengsime apskritai neturinčių dirbti ugdymo įstaigoje pedagogų.

Kai pagalvoji, tikrai galima atiduoti daugiau galių į kiekvienos ugdymo įstaigos rankas. Bet kas bus, jei toje ugdymo įstaigoje dirba prasti pedagogai, o vadovauja prastas vadovas? Gal reikėtų labiau įtraukti tėvus? Bet kaip juos įtrauksi, jei vienas tėvas, gerai žinomas visuomenės veikėja,s jį iš(si)kvietusiai vaiko mokytojai pasakė: “Neturiu laiko čia pas jus lakstyti. Dar kartą iškviesi, padarysiu, kad čia nebedirbtum”? Kita vertus, juk ne visi tokie, ar ne? Štai Švedijos Gebėjimų mokyklose tėvai pasirašo sutartį, kuria įsipareigoja aktyviai dalyvauti vaiko ugdyme. Bet net ir ten ne visos mokyklos yra Gebėjimų mokyklose. Tėvai, kurie nenori pasirašyti tokių sutarčių, į Gebėjimų mokyklas savo vaikų neveda.

JAV – artėjant naujiems mokslo metams – imasi naujų iniciatyvų: ir B.Obama, ir nevyriausybinės organizacijos daug diskutuoja apie tai, kas būtų geriausia JAV vaikams. Įdomu, kokie bus 2011/2012 mokslo metai Lietuvos vaikams?!

Kadangi esu gavusi, mano manymu, nemažai laiškų, kuriuos rašo mamos ir tėtės, kurių šeimoje paaiškėja, kad artimas žmogus yra homoseksualus, vis ieškojau atsakymo. Tokio atsakymo, kuriame žodžiai būtų gražūs ir aiškūs, kuris padėtų žmogui nusiraminti ir gyventi toliau. Ir ne tik gyventi, bet gyventi gražų ir mylintį gyvenimą.

Nes visada maniau, kad didžiausia problema – homofobiška visuomenė. Visada maniau, kad tai, jog žmogus yra homoseksualus, nenumenkina nei to žmogaus, nei jo artimųjų. Dėl to apie požiūrį į homoseksualius žmones Lietuvoje reikėtų kalbėti griaunant daugybę mitų. Todėl prisiminiau, kaip savo straipsnyje apie du karalius (Gyveno Karalius ir Karalius: verčiam juos… ar tegul gyvena?) citavau Einšteiną: it is depressing to live in a time when it is easier to blow up an atom than a prejudice. Iš tiesų, ar ne? Todėl dar kartą pacituosiu šiandien Seimo Pirmininkės jau cituotą frazę, kad istoriją rašo <…> kiekvienas, dirbantis savo kraštui, savo tautai, savo valstybei. Ir – neabejoju – visi galime padirbėti linkme, kad mūsų vaikai augtų valstybėje ir aplinkoje, kurioje būtų kuo mažiau įvairių – ir ypač išankstinių nusistatymų bei stereotipų, o ne mokslinių tyrimų ir faktų nulemtų – fobijų.

Ir noriu pasidžiaugti, kad radau žodžius atsakymui į tuos laiškus. Radau juos netikėtai, ir jie – net ne mano. Tačiau skaitydama straipsnį supratau, kad pasakyta viskas, ką norėčiau pasakyti. Todėl tiesiog dedu nuorodą į psichoterapeuto O.Lapino straipsnį-atsakymą.

Jau tikriausiai skaitėte straipsnį apie darželį Švedijoje, į kurį laukia (kad pakliūtų jų vaikai) šeimos, tačiau apie jį gandas sklinda ne todėl, kad yra eilė, o todėl, kad jis yra neįprastas darželis. Iš tiesų man apmaudu, kad vaikai dieną leidžia ugdymo įstaigoje, kurioje nėra nei rožinės, nei melsvos spalvos. Kuriame vengiama įvardžių. Dėl literatūros ir žaislų randu argumentų: juk beveik kiekvienas žmogus turime tam tikrų įsitikinimų, vertybių ir nenorėtumėme, kad vaikams būtų pateikiama prieštaraujanti tam, kuo tikimes mes, informacija. Pavyzdžiui, manau, kad Izraelio darželiuose mažai kietais lapais knygelių skatinančių meilę palestiniečiams.

Šiaip manau, kad vaikai – kai suaugusieji nesikiša – ir taip būna kuo tik panorėję! O šiaip, žinia, vaikui svarbu įtvirtinti savąjį “aš”. Tą “aš” sudaro jo vardas, jo vaizdas (kaip aš atrodau, savęs atpažinimas veidrodyje/nuotraukose ir pan.), jo lytis. Bet kuriuo atveju – patinka mums tai ar nepatinka – lytis yra dalis tos dėlionės, kuri apibrėžia mūsų “aš”. Man – kaip mokslininkei – nepaprastai įdomu, kokie vaikai išaugs taip auginami. Pirmą kartą skaitant net kilo mintis, kad juk šitiek tyrimų (kuriuos tikrai įdomu būtų atlikti!) yra draudžiami, nes, žinia, negalima eksperimentuoti su žmonėmis. O čia juk eksperimentas vidury baltos dienos, ir niekas nieko. Ar kas nors bus blogai? Manau, kad jeigu ugdytojai ir tėvai ras kitus būdus kaip būti šalia, kai vaikas atranda savąjį “aš”, tai gal ir nieko. Na, paralelę išvedžiau su vegetarais, kurie išgyvena be mėsos puikiausiai, tačiau labai sąmoningai ją keičia kitais maisto produktais. Čia, matyt, bus panašiai: jeigu sąmoningai papildysime vaiko savęs pažinimo “racioną” kažkuo kitu – viskas bus ok.

Bet ar aš vesčiau savo vaiką į tokį darželį? Ne. Galvojau vat beveik savaitę atsidariusi šį langą prieš rašydama įrašą. Ir supratau, kad nevesčiau. Nes man patinka viską vadinti savo vardu: jei matau mergaitę, tai noriu ir sakyti, kad ji – mergaitė. Berniukas – berniukas. Vežimėlis – vežimėlis. Rožinė – rožinė, o mėlyna – mėlyna. Nenoriu sakyti, kad “mėlyna yra berniukų spalva”, o “rožinė yra mergaičių spalva”. Ir to nedarau. Bet noriu, kad mano sūnūs ir dukros žinotų ne tik savo vardus, adresą, plaukų spalvą ir pan., bet ir savo lytį. Ir būdamas berniuku galėtų eiti kepti pyragų smėlio dėžėje bei būdama mergaite lėkti dviračiu it žaibas.

Beje, šis straipsnis man priminė mano įrašą apie lytiškumą, nuogumą prie vaikų bei masturbaciją, apie tai, kaip vis dėlto svarbu su vaikais apie TAI kalbėti.

Nuotrauka: iš įraše cituojamo straipsnio

Šita nuotrauka, kurią pasirinkau straipsniui iliustruoti, puikiai iliustruoja dabartines realijas ir tai, kaip pasikeitė pasaulis per keliasdešimt metų. Tarsi visai kitas pasaulis. Visai kita perspektyva. Žinoma, daug galėtumėme diskutuoti apie objektyvumą ir subjektyvumą, apie socialiniuose moksluose egzistuojančias problemas (juk yra tiek daug faktorių, kurių dėka (?) rezultatas gali kisti ir pan.), tačiau yra dalykų, kuriais aš jau nebeabejoju. Pavyzdžiui, mokymosi mintinai absurdiškumu. Aš neabejoju, kad mokymasis mintinai yra nenaudingas kartai, kurią galima vadinti “Google karta”. Žinote, buvo gėlių vaikų karta, buvo baby boomers karta, o dabar auga Google karta. Patinka mums tai ar nepatinka. Nebeužtvenksi upės bėgimo, ar ne?

Jau įsivaiduoju, kaip visiems tradicionalistams iš ausų rūksta dūmai, kad atėjo kažkokia čia ir kalba nesąmones

Pradėsiu nuo savo patirties. Vaikystėje ir paauglystėje nemažai teko mokytis mintinai. Turbūt ant rankų ir kojų pirštų nesuskaičiuočiau, kiek lietuviškų eilėraščių mintinai teko išmokti mokykloje. Kiek aš jų prisimenu? Mažai. Gerokai mažiau teko mokytis rusiškų eilėraščių. Kiek aš jų prisimenu? Daug. Ar dėl to, kad rusų poetų eilėraščiai ypatingesni? Tikriausiai visi suprantame, kad eilėraščio patikimas – subjektyvus dalykas. Jis MAN patinka arba nepatinka. O ką reikia daryti, kad eilėraštis patiktų vaikui? Mažiausia, ką mes galime daryti, tai su vaiku apie tą eilėraštį pasikalbėti.

Nejau manote, kad yra daugiau naudos iškalti eilėraštį, nei kalbėti apie jo prasmę, apie jo turinį, apie kultūrines vertybes, kurios juo yra perduodamos? Aš neabejoju, kad rusų eilėraščius mokiausiu su vėjeliu, nes mokytoja pasakodavo istorijas apie tuometinį istorinį kontekstą, apie tuos poetus (jų asmeninio gyvenimo detales) ir visa tai darydavo su didžiule aistra (kartais gal net per didele ).

Ir apskritai. Pradėkime nuo to, kad istoriškai NESAME pratę nesimokyti mintinai. KODĖL mes mokomės mintinai? Suprantu, kad anksčiau, kai knygas reikdavo ranka perrašyti, kuo daugiau žinojai, tuo geriau buvo. Ir apskritai gyvenime didelė dalį sėkmės lemdavo tai, kiek informacijos tu pajėgdavau išlaikyti. (Ką ten “tada” – pažiūrėkite į šiandienos abiturientus!) Man patiko kaip vienas autorius parašė, kad “kartų kartoms mintinas datų, vietų ir vardų žinojimas reiškė akademinę sėkmę”. O dabar? Dabar visi šie faktai gali būti žinomi įsijungus mobilųjį! Google, Wikipedia, internetinės bibliotekos…ir t.t. ir pan.

Ką aš noriu pasakyti? Noriu pasakyti, kad vaikus reikia mokyti, kaip TAIKYTI ir AT(SI)RINKTI visą tą informaciją, kurią jie randa vos spustelėję pelę (ar net tos nebereikia). Vaikus reikia mokyti kritiškai ir kūrybingai mąstyti. Su vaikais reikia diskutuoti. Reikia vaikams leisti analizuoti ir vertinti. Jie turi išmokti interpretuoti randamą informaciją ir ją pritaikyti.

Ar tai reiškia, kad nebereikia mokytis istorijos? Nesąmonė! Istoriją būtina mokytis. Bet ne datas. Ir ne pavardes. Apie istoriją reikia kalbėti. Kad vaikai suprastų kontekstą. Kad suprastų, kodėl pasaulis, kuriame gyvename, yra būtent toks. Vaikams daug svarbiau žinoti, ką Žalgirio mūšis reiškė lietuviams, o ne tai, kelintais metais jis įvyko – tą galima sužinoti akimirksniu. O štai apie kontekstą, apie realijas, apie pasekmes reikia kalbėti, diskutuoti, “įjungti smegenis”!

Kita aktualija. Mokytojai nebėra visažiniai, kurie vieninteliai kaime moka rašyti ir skaityti bei mokėsi universitete ir gali pasidalinti tomis žiniomis. Net neabejoju, kad dabar klasėje sėdi vaikas, kuriam biologija įdomiau, nei pačiam biologijos mokytojui ir kuris tikrai turi bent gabalėlį informacijos, kurios neturi mokytojas. Todėl mokytojas turėtų pasitraukti iš klasės priekio, vaikai turi nebežiūrėti vienas kitam į pakaušį, o sustatyti stalus taip, kad matytų vienas kitą, kad galėtų diskutuoti, kalbėtis. Mokytojas – mentorius, specialistas, tačiau jokiu būdu ne visažinis, sėdintis dramblio kaulo soste klasės priekyje. Be to, visi išmokstame skaityti (vėliausiai) pirmoje klasėje. Kodėl mokytojai vis dar mano, kad prieš juos sėdi neskaitanti auditorija, kuriai reikia perpasakoti tai, kas parašyta vadovėlyje? VISI gali ir turi perskaityti tai, kas yra vadovėlyje. Mokykloje susirenkame tam, kad apie tai kalbėtumėme, diskutuotumėme, vertintumėme, dalintumėmes nuomonėmis, požiūriais, įžvalgomis; kritikuotumėme, džiaugtumėmės, pyktumėme ir analizuotumėme. Ir IŠ TO išmoktumėme.

Noriu pabrėžti, kad XXI amžiuje išsilavinimas yra kaip niekada svarbus, vadinasi, ir mokymasis. Tik pagalvokite, kokiu greičiu daugėja informacijos ir kaip viskas vystosi! Kiekvieną pirmadienį aš gaunu užsiprenumeruotas mokslo naujienas. Ten – keli lapai teksto. Ir tai – vien tik naujausių tyrimų rezultatai, kurie aprašomi VIENU SAKINIU. Jeigu noriu perskaityti daugiau – spaudžiu nuorodą. Tai yra milžiniškas kiekis informacijos. KIEKVIENĄ SAVAITĘ. Ir ta informacija yra naujausia informacija. Tai apie ką mes kalbame? Kartais tai, ką perskaitau ten, po kelių mėnesių jau aprašo koks nors BBC, o Lietuvoje dažnai net atgarsio nesulaukia. Nes – reikia pripažinti – viskas vyksta šviesos greičiu. XXI amžiaus žmonių laukia kiti iššūkiai, nei tų, kurie gyveno industrinės revoliucijos metu, kai švietimas tapo masiniu. Juk niekam ne paslaptis teiginiai, kad per savo gyvenimą teks keletą kartų keisti profesiją, kad – apie ką labai daug kalbama ir ES – visą gyvenimą trunkantis mokymasis yra tas mokymasis, koks šiais laikais yra efektyviausias ir t.t. ir pan. Ir visi tie tyrimai. Šiandienos vaikams – neabejoju nė lašeliu – reikės ne tik atsisakyti žinotos informacijos ir priimti naują, bet ir apskritai persidėlioti visą savo pasaulėvoką. Tai kodėl – tą žinodami – mes vis dar verčiame kasdien vaikus mokytis mintinai?!?!?

Jau prieš dešimt metų dalyvavau konferencijoje, kurioje mokslininkas, tiriantis smegenų darbą, skaitė pranešimą apie tai, kad XXI amžiaus vaikų smegenys veikia ne taip, kaip veikia jų tėvų. Ir tuo labiau ne taip, kaip veikia jų senelių. Džiaugiuosi, kad yra vis daugiau mokyklų, kuriose vaikai mokosi savarankiškai (ateina į mokyklą diskutuoti, analizuoti, papasakoti, ko išmoko ir papildyti savo žinias). Vis daugiau mokyklų sudaro sąlygas mokiniams mokytis ne fabrikų cechuose, kur vienintelis kriterijus, kaip vaikai atsidūrė drauge, yra jų amžius, o pagal gebėjimus, kad vaikas galėtų mokytis tą ar kitą dalyką savo tempu ir mokytis tai, kas jį labiausiai domina.

Manoma, kad iš Lietuvos į Sibirą buvo ištremta nuo 18 000 iki 34 620 žmonių. Google tą pasako per keletą sekundžių. Tačiau tai, kokie žmonės buvo tremti, ką tai reiškė Lietuvai tada ir dabar – tą reikia tik išjausti.

O šitą įrašą baigsiu tokiu vienu “gyvu” pavyzdžiu, po kurio ne(be)apleido mintis, kad turiu parašyti šį įrašą:

Vieną vakarą Vilhelmas mokėsi eilėraštį. Ir vis nepavykdavo. Po keliasdešimties minučių jau buvo suirzęs, nelaimingas ir vos ne raudantis. Paprašiau, kad man deklamuotų tą eilėraštį. Ir – jam pradėjus deklamuoti – supratau, kad jis DAUG KO NESUPRANTA. Paklausiau, ar jie kalbėjo apie tai, ką tie žodžiai reiškia, apie tą poetą, kuris eilėraštį parašė ir t.t. ir pan. Nieko panašaus. Jau pirmame posme jis nesuprato  5 žodžių. Žinote, kokia yra skaitymo taisyklė vaikams? Jeigu vaikas PUSLAPYJE nesupranta daugiau, nei penkių žodžių, vadinasi, knyga yra jam per sudėtinga, jis nesupras, ką skaito. O čia – eilėraštis. Jeigu iš 17 žodžių nesupranti 5, tai ką tai reiškia??? Jis nesuprato žodžių “sprindį”, “atokaitoj”, “puriena”, “pūpso”, “pabaly”. Pradėjome aiškintis. Vikipedijoje net pušų, beržų, lazdynų nuotraukas apžiūrėjome, išsiaiškinome, kas yra “žirginiai” ir t.t. ir pan. Žodžiu, paskyrėme gerą pusvalandį tiesiog teksto išsiaiškinimui. Kai viską išsiaiškinome, ir vaikas nusiramino, jis tą eilėraštį išmoko keletą kartų perskaitęs. Bet liūdniausia buvo suprasti, kad svarbiausia – teksto atkartojimas. Kodėl tada ne japoniškai? Ne korėjietiškai? Nauda būtų ta pati!

Žinau, žinau, dar ir dabar yra sėdinčių mokslo bastione ir šaukiančių, kad be žinių nebūtų progreso, kad mokymasis mintinai ne tik geriną atmintį…

Bus daugiau.

Jau esu rašiusi apie Švedijos lauko darželius. Tas įrašas – vienas populiariausių tinklaraščio istorijoje. Kartą net teko – prakalbus apie juos – išgirsti: o, skaičiau ir tokios Austėjos straipsnį apie juos! Šįkart vėl noriu pasidalinti savo įspūdžiais, nes važiavau norėdama užduoti labai konkrečius klausimus: apie ligų prevenciją, apie lauko žaidimus, apie lavinimą ir pan. Be to, kadangi Vaikystės Sode liepos mėnesį irgi bus lauko stovyklėlė – norėjau pasisemti patirties. O dar turint omeny, kad Miško (Antakalnio) Sodelis eina laukėjimo linkme (jau yra, o bus ir dar daugiau lauko darželių elementų), visa tai – puiki praktinė patirtis. Išgirsti atsakymai mane šiek tiek nuvylė, nes, deja, nieko stebuklingo neišgirdau, tačiau vaizdai – kaip ir kiekvieną kartą – pakerėjo. Ir, žinoma, požiūris. Ir vaikų į suaugusiuosius, ir suaugusiųjų į vaikus. Todėl šįkart – dar daugiau iliustracijų.

Šįkart darželis pasitiko pakitusia aplinka. Žinoma, smagu lankytis lauko darželyje vis skirtingu metų laiku – gali pamatyti kiekvieno pliusus ir minusus. Nustebino tai, kad – vietoj žolytės – dabar visą teritoriją dengė mulčas. Tas mulčas buvo ir Augusto mokykloje Briuselyje. Man nelabai patiko, nes kai tik nueidavome ten pažaisti su mergaitėmis po lietaus (o Briuselyje jo netrūksta), grįždavome namo it po žemes merginos būtų raususios – purvinos ir dėmėtos nuo galvos iki kojų. Tad pirmasis klausimas lauko darželio auklytėms ir buvo: kodėl mulčas? Ogi todėl, kad žolę vaikai visiškai sunaikindavo ir nespėdavome keisti – dabar praktiškiau ir pigiau! - atsakė man. Man patiko tik tai, kad dabar daug geriau matėsi darželio teritorija. Ir tai, kad ji pažymėta buvo ne virve, o pagaliais.

Anksčiau vaikai miegodavo po polietileno “stogu”, dabar – po brezentiniu.

Na, man nepaprastai patinka švedų meilė Švedijos vėliavai. Gražu.

Patiko ir tai, kad mašinytės, kuriomis vaikai galėjo važinėti lauke, yra tvirtos ir be visokių nesąmonių. Lietuvoje – kai ieškai tokių pirkti – gali galą gauti, nes visos yra akivaizdžiai nekokybiškos (pačiupinėjus plastmasę iškart matosi, ar “atlaikys” 1-2 vaikus, ar 10-20 ) ir dar laaaaabai dažnai stereotipinės! O čia varvinau seilę ir į mašinytes, ir į paspirtukus, ir į triratukus – rimtas reikalas!

Didelė darželio dalis – medžių paunksmėje. Rudenį galima pasislėpti nuo merkiančio lietaus, o vasarą – nuo kaitrios saulės.

Lauko darželio žaidimų aikštelė tikriausiai keltų siaubą daug kam Lietuvoje Kodėl? Todėl, kad viskas sukalta iš tokių medinių dalykų, ant kurių Lietuvoje parduotuvių daržoves deda ir kurie voliojasi prie tų pačių parduotuvių Kita vertus,

a) galima sukalti taip, kaip nori;

b) viskas – iš natūralios medžiagos (medžio);

c) iš tiesų kūrybinga!

Dar auklėtojoms atnešus kokią maršką (seną paklodę, senus marškinius ir pan.), galima įsirengti tikrą namuką (žr nuotrauką).

Štai taip atrodo lauko darželis iš tolėliau:

Visa darželio teritorija – kaip ant delno: kairėje matote stalą, prie kurio vaikai valgo, o iš nugaros – ir auklytę-musulmonę.

Visi žaislai – IKEA dėžėse ir ant pledukų. Tvarka tokia: jei vaikai nori žaisti magnetukais, kaladėlėmis ar kitais smulkiais žaisliukas, atsineša pleduką ir dėžę. Pasitiesia pledą ant žolės (šalia darželio teritorijos), ant pledo išsiberia žaislus ir žaidžia. Kai jau pažaidžia, žaislus sudeda į dėžę, sulanksto pledą ir viską nuneša į tą statybininkų namelį:

a) žaislai neišmėtyti;

b) žaislai švarūs;

c) vaikai yra savarankiški ir atsakingi;

d) mokytojos gali lengvai pasigirti, kad pas jas visos priemonės – it naujos, nors vaikai kiaurą dieną lauke su jomis žaidžia!

Mane sužavėjo, kad žaislai yra gražūs, tvarkingi, neišmėtyti. Juk, atrodo, kartais nueini į darželio grupę, o ten ir dėlionių detalių trūksta, ir stalo žaidimo detalių, na, ir šiaip netvarka. O čia – viskas gražiai dėžėse ir tvarkinga. Patiko.

Čia vaikai darė lizdą:)

Paklausiau, kodėl smėlio dėžė neuždengta. Mat ir aš svajojau apie didžiulę smėlio dėžę, tačiau išsigandau kačių. Auklėtojos pasakė, kad iki parko katės neateina – mat parką juosia judri gatvė, o per ją, pasirodo, katės neina. Vat ir nereikia uždengti smėlio dėžės

Man patiko tai, kad:

a) Visi vaikai vilkėjo ryškias liemenes;

b) Vieni vaikai žaidė su smulkiais žaidimais/kaladėlėmis ant pledų;

c) Kiti vaikai šoko su viena auklyte;

d) Dar kiti vaikai su aukliuku darė popierinius lėktuvus ir juos laidė;

e) Vienas vaikas iš to paties popieriaus (akivaizdžiai kokio nors tėvelio atnešto iš biuro, nes ant vienos pusės buvo kažkas atspausdinta) pasidarė superžmogaus kaukę ir lakstė aplink mus visaip bandydamas atkreipti dėmesį Man labai patiko tai, kad auklėtojas net nemirktelėjo: nori kaukės? Prašau kaukę! Taip, kaip ir turi būti ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. O ne : dabar mes darome lėktuvus.

Man labai patiko tai, kad auklėtojos labai aiškiai atskiria, kur yra organizuota veikla, o kur – laisvas žaidimas. Kai organizuota veikla, tai jokio juoko: visi daro tai, ir baigtas kriukis. O kai laisvė, tai tikra laisvė. Akivaizdus pavyzdys: auklėtoja niekada neatsisako padaryti tai, ko nori vaikas. Pavyzdžiui, vienas auklėtojas šoko su vaikais pievelėje, kitas – žaidė namelyje ir t.t. Vaikus “žiūrėjo” tik ta auklėtoja, kuri kalbėjo su manimi. Visi kiti VEIKĖ KARTU SU VAIKAIS. Man tai nepaprastai patiko. Na, negaliu, kaip erzina, kai, pavyzdžiui, vaikai šluoja, grėbia, o auklėtojos stovi ir spokso. Arba – dar geriau - kalbasi tarpusavyje. Man taip patiko matyti, kaip ten visi veikia drauge. Kadangi dabar kaip tik ieškau Vaikystės Sodui pedagogų, tai, atrodė, nors imk ir parsivežk – ypač auklėtojus! O, taip, auklėtojus! Vaikų ten buvo 42 (sąrašinių), o auklėtojų – 5 ir du iš jų – auklėtojai. Kitoje grupėje (arba darželyje kitame parko gale) buvo 25 vaikai ir trys auklėtojai bei vienas jų – vyriškis. Ech… Gal kas nors pažįstate kokį potencialų nuostabų auklėtoją???

Štai takas, kuriuo keliavome į kitą parko vietą, į antrąją grupę.

Kitoje grupėje labiausiai sužavėjo drugeliai iš kartoninės dėžės medžiuose. Net ne dėžės, o picų dėžių: ten, kur sulenkimas, plasnoja sparnai:) Auklėtojos iškirpo, o vaikai, žinoma, dažė.

Štai čia – kitos žaidimų aikštelės įranga. Kai paklausiau auklėtojų, kodėl tokia paprasta, pasakė, kad tokia labiausiai skatina vaikų kūrybiškumą! Jau ne pirmus metus girdžiu apie tai, kad įprastinės vaikų žaidimų aikštelės riboja vaikų kūrybiškumą, tačiau labai smagu, kai apie tai kalba ne tik rašantys mokslinius darbus ir atliekantys tyrimus, bet ir dirbantys su vaikais:) Man, pripratusiai prie amerikietiškų saugumo standartų, štai tokios žaidimų aikštelės atrodo labai nesaugios, bet – kiekvieną kartą atvažiavusi į Skandinaviškus darželius – vis iš naujo pratinuosi.

Čia vaikai statė palapinę

Šito pastato anksčiau nebuvo. Jį buvo nuspręsta statyti vaikų miegui. Vat tuo pakilimo taku užvažiuoja su vežimėliu ir pastato vaiką už tos užtvaros nuo vėjo (ir praeivių akių).

Čia mane atsivedė vienas vaikas ir sakė jokiu būdu neliesti, nes čia, pasirodo, VAIDUOKLIS

O čia – tai, kas mane išjungė. Ryte auklėtojas atsinešė keletą tų medinių padėklų vaisiams/prekėms (gal kas nors žinote, kaip jie vadinasi, o tai jau pradedu nervintis apie juos rašydama:)) ir keletą tokių netašytų lentų bei senos medžiagos ir dar senus marškinius. Ir štai per pusdienį laužant, kalant ir pan. atsirado…laivas! Pasirodo, vaikai pradėjo kalbėti apie laivą, kad norėtų laivo, ir mokytojas sugalvojo, kaip tą vaikų svajonę įgyvendinti. Smagiausia tai, kad jis ją įgyvendino KARTU su vaikais: vaikai stebėjo, palaikydavo ką nors, padėjo kirpti medžiagą ir t.t. ir pan. Žodžiu, vaikai – kartu su pedagogu – pasistatė SAVO laivą. Kiek tai kainavo? Tiek, kiek kainavo vinys, kuriomis sukalė laivą Ir tada pagalvojau, kad vis dėlto kiek man kartų teko girdėti iš pedagogų: neturime lėšų, neduoda priemonių, nėra pinigų… Šis pavyzdys įrodo, kad esmė – ne pinigai, o kūrybiškumas.

Štai čia tas pats mokytojas supasi ant sūpynių, o aplink – jo grupės vaikai. Tądien iš trijų auklėtojų šioje grupėje tebuvo du, nes viena apsirgo ir nerado, kas galėtų pavaduoti. Taigi buvo šis auklėtojas ir aštuntą mėnesį besilaukianti auklėtoja, kuri sau ramiai, iš lėto bendravo su vaikais, tačiau akivaizdžiai niekam tai nebuvo problema (vaikai – nuo metų iki šešerių).

Štai toks yra antrosios grupės vaizdas iš toliau.

Be to, kad norėjau dar kartą pasisemti praktinės stebėjimo patirties, uždaviau keletą klausimų. Pavyzdžiui, ką jie daro, kai vaikai serga, kokių vaikų nepriima į darželį. Tai pasižiūrėjo į mane kaip į tikrų tikriausią keistuolę: juk vaikai serga. Ir šitie serga. Lauko darželiuose vaikai serga mažiau virusinėmis ligomis, tačiau daugiau serga virškinamojo trakto ligomis. Bet šiek tiek. Siunčiame namo, jei pakyla aukšta temperatūra. Daugiau? O ką daugiau padarysi? Paserga, o po to nebeserga. Ne pasaulio pabaiga. Hmmm…ne tokio atsakymo tikėjausi Ką dar darote? – klausiu. Nieko,- atsako. Ir net pečiais trūkteli.

Klausiau ir apie maitinimą: ar ne vėsus atvažiuoja, ar tėvai neišgyvena. Sako: normalus tas mūsų maistas. Jei nori ko nors ypatingesnio, pavalgo namie.

Žodžiu, kultūriškai specifinių klausimų geriau neužduoti Bet šiaip daug stebėjau, o ir visą laiką kalbėjome. Nekalbant apie tai, kad absoliučiai kaifavau kalbėdama švediškai, buvo gera pajusti tą patį atsipalaidavimą, kurį jausdavau ir Belgijoje. Tą tokią tiesiog darnią būtį drauge. Suprantu, kad tai – netipinis darželis ir netipinė aplinka ir, žinoma, netipiniai pedagogai, bet vis vien žavu stebėti, kaip darželyje dirba ir vyrai, ir moterys, ir skirtingų tikėjimų asmenys, ir visi sau darniai ir turiningai auga kartu su vaikais.

O šiaip…laukiu nesulaukiu, kada mes daug šaunių  Švedijos lauko darželio idėjų išbandysime Lietuvoje: ir šią vasarą stovyklėlėje, ir nuo rudens Vaikystės Sode!