Knygos pristatyme pagalvojau, kad mano (kaip mamos) pagrindinis tikslas dabar yra tiesiog apkabinti vaikus, pasikalbėti su jais, išraityti tinginį, vakare smagiai skaityti žurnalą/knygą. Visiškai ne(be)turiu tikslo kažką iš jų nulipdyti: noriu, kad jiems būtų gera, kad jie būtų laimingi ir – svarbiausia (be sveikatos) – kad gerai mokytųsi Nes jeigu gerai mokysis, tai bus ir laimingi, ir patenkinti, nes galės rinktis. Nieko nėra baisiau, kaip aklavietė. Ypač, jei pats save į ją įstumi.

Prieš keletą dienų draugė atsiuntė nuorodą, kurioje būtent ir aprašomi tie mažyčiai žingsneliai, kurie leidžia vaikui pajusti mūsų meilę, rūpestį ir šilumą. Žinote, kada vaikai jaučiasi ypatingi? Tada, kai mes juos gerbiame, kai pastebime, kai girdime ir išgirstame. Ach, kaip norėčiau, kad visi, kurie nori duoti viską savo vaikams, įsiklausytų į šiuos žodžius.  Viskas iš tiesų yra patys paprasčiausi dalykai gyvenime, kurie yra lengvai pasiekiami ranka, tačiau mes netikime, kad gyvenime gali būti taip paprasta.

Žinote, kas yra labai veiksminga? Girti savo vaikus. Sakysite, ir taip aišku? Bet kodėl mes taip retai viešai giriame savo vaikus? Nemandagu? Pagalvos, kad pasikėlę? Po galais, juk vaikas yra brangiausia, ką turiu, tai, kaip sakant, galiu pasidžiaugti! Džiaugiamės nauja knyga, nauja mašina, nauju butu, o vaikais vis pamirštame pasidžiaugti. Jiems girdint. Kartais apsimetant, jog nematome, kad jie girdi .

Ką galima daryti?

a) Mes pastebėjome, kad geriau vaikus žadinti šiek tiek anksčiau, nei šiek tiek vėliau. 100% tiesa. Mergaitės ypač mėgsta įvairius pažaidinimus. Man, pavyzdžiui, patinka įsirangyti pas berniukus (pas kiekvieną paeiliui) į lovą ir visaip juos žadinti.  Pastebėjome, kad mergaitės būna it širšės, jei skubiname. Jeigu duodame laiko susikuisti, ramiai išlipti iš lovos ir atsibusti, tai rytas būna daug geresnis. Žodžiu, tikrai pasitvirtino taisyklė, kad geriau mažiau miego ir daugiau laiko (kalbu apie 10-15min), o ne atvirkščiai.

b) Visi žinome fizinio kontakto svarbą, tačiau ar visada pamyluojame mylimą žmogų? Žinote, aš iš tiesų įpratau myluoti savo vaikus dar savo sesei gimus. Žinau, kad kartais mano mylavimas užknisa, bet iš tiesų niurkau savo vaikus nuolat. Žinoma, Augusto ir Vilhelmo niurkymo (ypač viešo) laikas jau pasibaigęs – aš tikrai nesu nukvakus mama, kuri niurko vaikus bendraamžių viešam išjuokimui, tačiau Mortą vis dar apsikabinu, o Gertrūdą galiu dar išbučiuoti nuo galvos iki kojų. Be galo dievinu fizinį kontaktą su savo vaikais. Keista. Nes šiaip esu turinti be galo didelę asmeninę erdvę. Paklauskite net artimiausių žmonių – tikrai nesu nei laikymosi už rankų šalininkė, nei sėdėjimo susiglaudus (bet mylimą žmogų mėgstu apsikabinti iš visos širdies), o vat su savo vaikais neturiu jokio erdvės barjero.

c) Vaikai mėgsta būti dėmesio centre. Kur ten mėgsta – dievina. Žinote, kaip yra sakoma: vaikams nesvarbu,koks yra dėmesys: jei mato, kad daugiau dėmesio gauna netinkamai elgdamasis, tai taip ir ima elgtis. Viskas dėl to dėmesio… Neseniai teko kalbėti su mama, kurios vaikas pradėjo bėgti iš pamokų. Teko lankytis pas psichologą. Žinote, kodėl tas vaikas bėgo? Nes norėjo su mama eiti pas psichologą! Tiesiog tol, kol viskas gerai, mama neturėjo laiko. Dar vaikai labai mėgsta istorijas apie save. Mūsų namuose viena mėgiamiausių – “papasakok, kai aš buvau mažas”. Kvatoja visi. O mes tų istorijų turime devynias galybes.

d) Įgalinkite vaikus ir leiskite jiems būti savarankiškais. Aš savo mokytojoms nuolat kartoju: darbas vyks daug efektyviau, jei vaikai dalyvaus veiklų planavime, ugdomųjų klausimų išsikėlime, susitvarkyme ir t.t. ir pan.  Namuose tegul rūšiuoja išdžiūvusias kojines, tegul drauge gamina vakarienę. Juokiausi, kai perskaičiau, kad viena mama drauge su vaikais dirba prie kompiuterio – aš (ne visada) darau tą patį: skaitome, ką parašiau, žiūrime, kokias nuotraukas įdėjau ir t.t. Jeigu vaikams nepatinka, fotografuojame iš naujo. Pavyzdžiui, Morta ir Vilhelmas yra nuoširdūs padėjėjai, viską nori daryti drauge. Gertrūda ir Augustas meistriškai nusimuilina: na, nėra jiems tie darbeliai drauge kažkas ypatingo. Manau, kad Gertrūda pakankamai veiklų turi Sodelyje, todėl namuose nori tiesiog žaisti (jeigu aš noriu prisijungti, visada mielai priima), o Augustas apskritai yra toks individualistas. Na, nebent geras stalo žaidimas jį pritraukia.

e) Vaikams labai patinka laužyti taisykles. Patikėkite, nesakyčiau, jei neturėčiau daug patirties šioje srityje! Kai leidžiu Gertrūdai atkeliauti į mūsų lovą, kai netikėtai leidžiame pažiūrėti naują filmą, kai spontaniškai nuvažiuojame ledų, ach-kokie-laimingi būna mūsų vaikai! Ugdymo įstaigoje šiek tiek sudėtingiau, nes kasdieninė tvarka garantuoja…tvarką Man patiko ta mintis, kad kartais galima neiti į mokyklą ir tiesiog būti drauge. Va, kam galima panaudoti mamadienius Du kartus metuose Patiko ir tai, kad kita mama – kaip ir aš – blogą dieną visus siunčia į lovą. Atsipalaiduoti. Kita vertus, ir mes esame vietoj ėjimo miegoti…nuėję žiūrėti filmo!

f) Vienas smagiausių dienos laikų yra tas, kai mes su mergaitėmis nusiprausiame, susirangome lovoje ir skaitome knygą. Kai paskaitome, susikočiojame lovoje, ir aš abiems glostau galvas. Tada išbučiuoju, jos pasislepia po antklode ir jų ieškoti ir išbučiuoti ateina tėtė (kuris, žinoma, iš pradžių jų niekaip neranda!). Straipsnyje rasite daug įdomių ritualų, tačiau – neabejoju – ir jūs galite susikurti savąjį. Mes jau turime. Ir kaskart – kai negaliu būti namuose, kai mergaitės eina miegoti – šiek tiek nuliūstu. Nes tai – mūsų ypatingas laikas, kai aš galiu visą savo dėmesį skirti joms.

g) Ar jūs kvailiojate su vaikais? Aš nepaprastai mėgstu kvailioti. O G – dar labiau. Kaip Morta vieną rytą pareiškė (labai rimtu veidu ir dar rimtesne intonacija): Žinai, ką, tėti? Man jau nusibodo tavo juokeliai. Bet, žinia, dažniausiai tie juokeliai labai patinka ir mūsų trimetei, ir 10-mečiui. Man labai patinka tai, kad mūsų vaikai turi puikų (na, mūsų šeimai ) humoro jausmą. Jų tėtė turi fantastišką humoro jausmą, tad nėra nuostabu, kad ir jų – puikus. Augustas fenomenaliai jaučia ironiją ir sarkazmą. Vilhelmas – tikras Harmsas, Morta su Gertrūda kol kas dar neatskleidė, kur jų stiprioji savybė, tačiau mėgsta šėlioti, kvailioti ir smagiai pasijuokti. Morta turbūt rimčiausia. Bet ji, kaip sakant, mėlyno kraujo, tad ko norėti…

h) Geras patarimas: sakykite ne “aš tavimi didžiuojuosi”, o “tu turėtum didžiuotis savimi!”. Perkelkime akcentą nuo to, ką “aš” darau, į tai, koks yra vaikas. Ką aš didžiuojuosi išmokusi? Ogi girti savo vaikus kitiems. Apmaudu, kai tėvai sako: “Galėtų ir pasistengti” ir pan. kitiems girdint. Aš kitiems labai sąmoningai stengiuosi girti savo vaikus. Ypač tiems, kurių nuomonė vaikams svarbi. Ar visada pavyksta? Tikriausiai ne. Neabejoju, kad kartais pasakau ir kokią nesąmonę. Bet iš esmės žinau, kad didžiuojuosi savo vaikais ir nebijau to pasakyti kitiems. Vakar buvo tokia situacija, kad Morta nerado  20Lt, kuriuos jai padovanojo senelis. Žinoma, apsiraudojo. Ir tada Augustas atnešė jai savo  20Lt. Ir atidavė. Tiesiog. Pasakė: jeigu rasi, atiduok man šiuos. Jeigu nerasi, nieko tokio, aš tau dovanoju. Mūsų pirmagimis, kuris šiaip nėra emociškai brandžiausias žmogus (jo stiprioji pusė nėra EQ) parodė tokią emocinę brandą, kad daug kas galėtų pasimokyti! Tai šiandien jį gyriau ir jam girdint, ir jam negirdint, ir jam galvojant, kad aš nežinau, jog jis girdi . Neabejoju, kad tokia mano reakcija paskatins jį dažniau pasielgti būtent taip.

i) Ir, žinote, ką? Negalvokite, kad reikia padaryti KAŽKĄTOKIO, kad vaikas jaustų jūsų meilę. Neabejoju, kad visiems smagiausios yra tiesiog akimirkos. Man smagu matyti, kai tėvai ateina skaityti vaikams pasakų. Mes turime Sodelyje vieną tokią klasę, kur tėvai – pradėjus vieniems – dabar reguliariai ateina ir ateina. Kaip jais didžiuojasi vaikai! O tėvai pamato, kaip mes gyvename Sodelyje, tampa trumpam auklėtojais, įsigilina, kokia vaiko kasdienybė, kai jie yra darbe. Tą juk galima padaryti per pietus. Arba pusdienį.

Smagiausia, kad – skaitydama šį straipsnį (kurio nuoroda yra mano įraše) – galvojau, kad realiai viską darome. Ir ne tik darome, bet būtent tuo pačiu tikime. Tas straipsnis lygiai taip pat galėjo būti parašytas mano. Ir net ne kaip patarimų straipsnis, o kaip pasidalinimas patirtimi. Turiu pripažinti – užliejo geras jausmas. Nes aš – tikriausiai kaip ir kiekviena daug dirbanti mama – vis turiu, kas mane pamoko (ir žinau, kad – bent jau dauguma – tikrai ne iš piktos valios), kad per mažai laiko būnu su vaikais, kad mirties patale norėsiu būti daugiau laiko praleidusi su jais ir t.t. ir pan.  Bet aš žinau, kad jeigu dabar atgulčiau į kokį nors patalą, tai jausčiausi visai gerai: ir dėl darbų, ir dėl vaikų. Vienintelio, ko gailėčiau, tai laiko: norėčiau padaryti darbe daugiau, o su vaikais praleisti ilgiau. Ir be proto noriu pamatyti savo anūkus. Savanaudiškai galvoju, kad iš visų vaikų ir anūkų kažkam tikrai (:))būsiu toks žmogus, į kurį panašiu ji(s) norėtų būti. Ir tada jau galėsiu ramiai keliauti į kitą dimensiją. Nes šiaip manau esanti gera mama. Ir tuo išmokau didžiuotis. Todėl tos vidinės ramybės linkiu ir jums: tiesiog džiaukitės akimirka, nes, teisybę pasakius, neabejoju, kad esate geri tėvai ir savo vaikams – patys geriausi. Tikiuosi, kad tą žino ir mano tėvai!

O KOKIOS YRA JŪSŲ YPATINGOS AKIMIRKOS?

…ir kuo toliau, tuo labiau pradedu tikėti aplinkos daroma įtaka. Štai diskutavome apie mokyklas ir universitetus: manau, kad ugdymo įstaiga daro didžiulę įtaką, koks susiformuoja žmogus. Kalbėjau ir apie tikimybę: tikimybė, kad žmogus sieks vieno ar kito, kad jam vertybė bus viena ar kita taip pat labai priklauso nuo to, kur ir kaip jis auga. Daugiausiai apie tai skaičiau šią vasarą Malcolm’o Gladwell’o (lengvai skaitomi ir labai įdomūs skaitiniai visiems, kuriuos domina socialiniai mokslai) knygose. Kad nėra atsitiktinumų. Beveik viską galima paaiškinti. Na, gerai, būna išimčių, tačiau, manau, dažnai per daug mistifikuojame. Būtent to mistifikavimo ir neprotingo fatalizmo norėčiau išvengti. Žmogus — savo Likimo kalvis. Čia kaip Dievas pinigų meldžiančiam pasakė: tu bent loterijos bilietą nusipirk!!! Todėl mes, tėvai, kurie dažnai turime priimti sprendimą, kokioje aplinkoje augs mūsų vaikai, turime į tai žiūrėti kaip į vieną svarbiausių (jei ne patį svarbiausią) sprendimą. Nes tai, kokie mes būsime, kur mes būsime ir kaip mes būsime bei kur ir kaip leisime savo vaikus, darys didžiulę įtaką jų ateičiai.

Šiandien tą pirmą kartą pagalvojau skaitydama apie aistringą knygų mylėtoją, kurios, pasirodo, močiutė buvo irgi aistringa knygų mylėtoja (atsitiktinumas???). Antrą kartą taip pagalvojau žiūrėdama filmą apie Norbertą Vėlių (nuo tos vietos, kur jis pradeda pasakoti: aš gimiau ir augau… apie tautosaką, kuri buvo įaugusi jo šeimoje. ATSITIKTINUMAS???). Jei turite truputėlį laiko — būtinai pažiūrėkite. Aš migdžiau Gertrūdą, ir mes abi pažiūrėjome Ji taip ir užmigo užliūliuota lietuvių istorijos apie vieną žymiausių Lietuvos etnografijos rinkėjų.

www.youtube.com/watch?v=I7SxTlKoPQ4

www.youtube.com/watch?v=DCPRYt2DP58

www.youtube.com/watch?v=5G3eDb0lB-I

Man patiko jo mintis: kartais įprasminame tai, kas nėra svarbu ir pamirštame tikrai prasmingus dalykus. Amžina tiesa, ar ne? Tačiau nemanau, kad žmonės blogėja. Na, neatrodo man, kad jaunimas yra blogas. Ir apskritai: jau Sokratas sakė, kad jaunimas — žlugęs. Tai ką mes turėtumėme turėti šiandien? O turime be galo daug motyvuotų ir šaunių jaunų žmonių. Vadinasi, visada visokių buvo. Ir visada priklausė, kokioje aplinkoje auga tas jaunimas! Dar man labai patiko, kad filmas išverstas į anglų kalbą. Ot nusiųsiu savo draugei graikei, kad žinotų, kieno mitologiją visų pirma reiktų visiems studijuoti Bet kuriuo atveju — labai pamalonina lietuvišką mano esaties dalį. Ir žadina patriotinius jausmus. Čia kaip su partizanu: jei šitaip susipažintumėme su Lietuva, tai nebūtų tautiškumo krizės!

Bet kuriuo atveju neabejoju, kad be mano tėvų man didžiulę įtaką darė vos ne visos vasaros, o vėliau ir metai Švedijoje, metai Norvegijoje bei mokymasis, studijos ir darbas JAV, mokymasis tam tikroje mokykloje, po to įstojimas į specialybę, kur susirinko irgi tam tikro kirpimo žmonės, darė didžiulę įtaką tam, koks aš esu žmogus šiandien. Nemanau, kad mes dedam tašką ir vieną dieną sakom: viskas, susiformavau. Todėl manau, kad man dabar daro įtaka ir Belgija bei — bene labiausiai — mano vyras ir mano vaikai. Juk kartais net knyga padeda suformuluoti tai, kas, atrodo, jau dešimtmetį tupėjo ant liežuvio galiuko, tačiau negalėjai suformuluoti! O kur dar draugai, vaikų draugai ir mokytojai, įvairios susiklosčiusios situacijos…iš tiesų visą gyvenimą mokaisi!

ТАČIAU.

Turiu sustoti ir pasakyti, kad pradžią visam tam, kur aš esu šiandien, davė mano tėvai. Kaip ir jūsų. Kaip ir mes duosime savo vaikams. Tai tiesiog noriu, kad šiandien sustotumėme ir pagalvotumėme, ar mes esame tokie, ar mes esame ten ir ar mes esame taip, kaip norime, kad būtų ir mus bei gyvenimą matytų mūsų vaikai. Tiesiog.

Originally posted 2010-09-20 22:37:44. Republished by Blog Post Promoter

Ir ne tik kalba skurdesnė – jie (nebūtinai, bet yra tikimybė) gali ir prasčiau skaityti. Jeigu vaiko kalbos raida yra skatinama jau ankstyvajame ikimokykliniame amžiuje, vaikui yra tik geriau/naudingiau.

Švedai susirūpino, nes pastarųjų metų rezultatai rodo, kad Švedijos mokinių žinių lygis krenta. Mokslininkai ėmėsi tirti ir atrado, kad vienas iš penkių prastai skaitančių vaikų nėjo į darželį.

Kodėl mokslininkas agituoja už darželius:

- darželyje sąmoningai lavinama vaiko kalba: eilėraščiai, dainos, pasakos ir pan.

- darželyje vaikai mokosi raidžių, o tai skatina anksčiau pradėti skaityti;

- anksčiau pastebima, jei yra problemų, o anksčiau pastebėtas problemas galima efektyviau spręsti.

Aš dar norėčiau pridurti, kad to nereikėtų taikyti šeimoms, kurios visapusiškai užsiima su vaikučiu namuose. Čia daugiau kalba apie šeimas, kur vaikas tiesiog būna namuose. Na, mama/tėtė/auklė kaip ir gyvena savo gyvenimą: tvarkosi, dirba, skaito ir pan., o vaikas tiesiog gyvena šalia. Jeigu yra taip, tai geras darželis tikrai yra naudinga patirtis. Bent kelios valandos sąmoningo užsiėmimo su vaiku yra neįkainojamos. Žinoma, yra tokių, kurie sako: va, prieš du šimtus metų nebuvo darželių, ir visiems buvo normalu iš paskos mamai sekioti. Prieš du šimtus metų ne tik tai buvo normalu. Buvo normalu dar daug daug dalykų, kurių šiandien niekas nemanytų esant norma.

Bendra išvada: su vaiku reikia sąmoningai užsiimti, kalbėti, skaityti. Ir – tikrai taip – vaikas daug ką pasiima pats, tačiau juk ir mums dažnai yra naudingiau ir tikslas pasiekiamas greičiau, jei kas nors padeda ir parodo.

P.S. Ačiū, Giedre, už nuorodą!

Ir, žinoma, džiaugiuosi galų gale prisėdusi pradėti tvarkyti projektų. Paguoda viena: ne tik aš šią vasarą buvau užsisukusi darbuose. Luknei devyni mėnesiai buvo birželio 25, o aprašymas įkrito į mano dėžutę link liepos vidurio. Dešimto ir vienuolikto mėnesio aprašymus gavau drauge rugpjūčio 27 dieną. Ir štai – praėjus daugiau, nei mėnesiui – sudedu juos ir į tinklaraštį. Guodžiuosi mintimi, kad geriau vėliau, nei… Ir, manau, ir jums bus smagugreitaeige perskaityti apie Luknės raidą šią vasarą Aš pati dar kartą viską perskaičiau su didžiuliu malonumu, nes negaliu nepagirti ir Luknės mamos gebėjimo rašyti, ir, žinoma, Luknytės, kurią taip smagu aprašyti

Ir dar noriu pridurti, kad Luknė – nepaprastai linksma mergina! Ateidama pas sesę į Vaikystės Sodą jau nuo stovyklėlės laikų dalyvauja, draugauja su vaikais, jiems šypsosi ir išbando, ar gerai sukabinti vaikų darbeliai Vaikystės Sodo auklytės jau ne kartą sakė, kad laukia nesulaukia, kada Luknei bus vieneri, ir ji prisijungs prie sesės ir visos Vaikystės Sodo komandos

Luknė auga labai pastebimai. Devinto mėnesio pabaigoje ji šliaužiojo, o ropojo tik išskirtiniais atvejais ir trumpais atstumais. Šiandien ji jau nebešliaužioja – tik ropoja. Dideliu greičiu ir bet kokiais atstumais. Priropojusi stojasi net nesusimąstydama. Nesvarbu, prie ko – kojų, laiptų, sofos, stalo, radiatoriaus – stojasi be jokių problemų. Atsistojusi siekia daiktų, pavyzdžiui, sudėtų ant stalo. Taigi visus puodelius, lėkšteles ir panašius dūžtančius arba pilnus daiktus reikia per nepasiekiamą atstumą Tėtis jau yra pora kartų susinervinęs, kad jo gardi kavutė atsidūrė ant grindų jam nespėjus ja pasimėgauti

Šio mėnesio rimta naujovė – vaikas lipa laiptais. Leidžiam lipt pačiai, bet priežiūra būtina, nes atgal nulipti dar neišmoko, tai tiesiog užpakaliuką leidžia žemyn ir jei negaudytum, tai būtų garantuotas „bum-bada-bum“… Bet laiptai labai masinantis dalykas

Dar didesnė šių dienų naujovė – vaikščiojimas Tiksliau, bandymas vaikščioti. Už vienos rankos vedama Luknė žygiuoja labai sėkmingai ir labai noriai. Bet Joninių proga, Luknė jau ėmė žingsniuoti pati. Ne daug, bet pati: 3-4 žingsnius Mindaugo karūnavimo dienos proga mūsų mergina jau ėmė ir pora metrų įveikti! Ir tada jau reikia gaudyt. Bet eina, nepaneigiamai Tai visiškai tėčio treniruočių nuopelnas. Kol mama dirba, tėtis mergaites treniruoja. Rezultatai akivaizdūs

Vaikas jau suvokia, kad kai kurie objektai atsidaro ir užsidaro, pavyzdžiui, durys. Jas padarinėt yra labai mėgstamas Luknės užsiėmimas. Šiandien ji prišliaužė, pajudino vartelius prie laiptų ir suprato, kad jie atsidarys. Tada ramiai atsidarė ir prišliaužė prie laiptų krašto. Paskui nebeįvyko nieko, nes vaikiuką teko supakuot nuo laiptų

Mamos širdis labai džiaugiasi, kad Luknė intensyviai mojuoja išlydėdama. Iš pradžių labai nedrąsiai, bet dabar mojavimas jau labai akivaizdus. Dar labai šaunu matyti, kaip mūsų mažoji atsiliepia į kvietimą paploti katučių, kaip mėgsta patapšnoti į ištiestą delną ir daug daug kitų dalykų

Beje, šios dienos viršūnė yra važinėjimas su dviračiu sėdint kėdutėje. Abi merginos absoliučioje ekstazėje. Tai tik dar vienas įrodymas, kad mamos darbas ir tėčio tėvystės atostogos yra visiems tik į sveikatą

DEŠIMTASIS IR VIENUOLIKTASIS LUKNĖS MĖNESIAI

Šiandien Luknei jau vienuolika mėnesių. Prašokom tuos keletą mėnesiukų niekam nepasipasakoję… Iškart atsiprašau dėl to visų Luknės gerbėjų. Kai mamos dirba, raštai kenčia:)

Absoliučiai pagrindinis kelių paskutinių mėnesių pasiekimas – vaikščiojimas. Viskas – mūsų mergina jau tvirtai vaikšto. Ji nebešliaužioja, neberopoja, bet vaikšto. Pagrindine susisiekimo priemone vaikščiojimas tapo prieš keletą savaičių. Įgūdžiai ypač pagerėjo per savaitės kelionę į Estiją… Tiesa, keletą žingsnių žengti Luknytė galėjo jau devynių mėnesių. Pirmąjį filmuką iš serijos “Vaikas jau vaikšto!”, kai Luknei buvo devyni mėnesiai. Tuomet ji perėjo per visą kambarį. Bet tą pačią dieną Luknę, kaip ir dažną Lietuvoje šią vasarą, užpuolė žarnyno bakterija ir keletas dienų ligos vaikščiojimą šiek tiek pristabdė. Bet koks gi skirtumas – dabar mergina jau išdidžiai žingsniuoja:) Po šio vakaro linksmybių su Upe ir Morta jau labai nesuklystume sakydami, kad ji pradeda lakstyti:) Ar bent jau labai nori tai daryti:)

Antras didžiausias pasikeitimas – mergaitė iš rimtos brunetės tapo beveik rimta blondine:) Va tik su motorika tai neturi nieko bendro:))

Šiaip Luknytė – gana aktyvus vaikas. Šiuo metu jai įdomu praktiškai viskas: čiuožti nuo čiuožyklos (dar reikia prilaikyti), suptis, aukštai suptis, ilgai suptis, dar suptis:), stovėti ant kopetėlių, lipti laiptais, užlipti ant supamo briedžio, ant dviratuko, važinėti stumiama mašinėle, krapštinėti mašinoje esančius įdomius dalykėlius: mygtukus, vairą, bėgių svirtį ir pan., stumti vežimėlį, krapštinėti sesės virtuvėlę (dabar ją jau galima vadinti ir Luknės virtuvėle:)) ir taip toliau ir panašiai. Luknė jau sugeba pati apsisukti ir kojomis žemyn nulipti nuo lovos ar sofos. Jai jau pavyksta nusileisti keliais laipteliais žemyn (šliaužiant kojomis žemyn). Palipusi kelis laiptelius aukštyn ji mėgsta atsisėsti ant pakopos ir išdidžiai atkreipti visų dėmesį į savo pasiekimą:) Virtuoziškumas lipant ant briedžio yra ypatingai išryškėjęs:) Užlipti abiem kojomis ant jo, lyg kokiai kaskadininkei, yra vienas juokas Iš tokios pozicijos nulipti yra šiek tiek sudėtingiau – ir čia jau Luknytė prašo tėčio arba mamos pagalbos:)

Vaikiuko socialinė raida irgi labai akivaizdi – šiandien jau tikrai nustebau, kai ji paėmė nuo sofos lėlę ir labai sąmoningai bandė pasodinti į vežimėlį Tiesa, lėlė pati kalta, kad iškrito ) Tiesiog buvo panešiota už vienos rankos:) Sesės jau ima žaisti bendrus žaidimus:) Pagrindinis iš jų – Upė bėga, Luknė vejasi. Tai bedarydamos abi virsta iš koto, tai bestebėdami tėveliai lydosi džiaugsmu ir pasididžiavimu mergaitėmis:) Paskutinių savaičių naujiena – prekybos centruose Luknė reikalauja ją įkelti į mašinytes, drambliukus, lėktuvėlius ir absoliučiai patenkinta suka vairą, krapšto mygtukus ir visaip kitaip pramogauja. Nuvedama ji tikrai nėra patenkinta ir pasitaikius pirmai progai apsisuka ir grįžta atgal

Apskritai ji suprato, kad buvimas ant rankų, nors dažnai labai norimas ir pageidaujamas, yra vis dėl to labai ribojanti veikla, tai labai dažnai (pavyzdžiui, vidury gatvės:)) ji veržiasi nuo rankų žemyn (įvairių absoliučiai virtuoziškų judesių pagalba ) ir nori eiti pati. Ir, žinoma žinoma, ten, kur nori ji pati

Priėjusi prie ant žemės stovinčio magnetofono Luknė irgi puikiai žino, kaip atidaryti kompaktinio disko dėklą, išimti diską ir dėklą vėl uždaryti:) Jau antrą vaiką auginame nieko ypatingai netraukdami iš prieinamų vietų. Ir kol kas viskas sekasi gana sėkmingai – gėlytės su šiek tiek, bet visai neypatingai patampytais lapeliais ir pabarstytomis aplinkui žemėmis, spintelių turinys kartas nuo karto patikrinamas, bet ne per dažniausiai, stalčiai irgi padarinėjimi, bet lindimas visur ir visada dar tikrai neveda iš proto:) Kol kas sėkmingai laikomės “politikos”: kuo daugiau galima, kuo mažiau draudimų, tuo mažiau nepageidaujamo ir nekontroliuojamo lindimo ir daiktų mėtymo. O gal tiesiog mūsų jautrumas šiuo klausimu yra visiškai “atšipęs” Pabuvoję Estijoje pas draugus suvokėme, kad mūsų tolerancijos ribos yra oi plačios…:)))

Luknė jau tikrai ne viską kiša į burną. Smėlio jau prisiragavus ir kartais vis dar nori juo pasmalyžiauti, bet tikrai retai. Kažkaip gana sėkmingai ji daugelį dalykų jau pradeda tyrinėti nebelaižydama.. Nors, žinoma, “tai nevalgoma” vis dar dažnas mūsų žodyno svečias Tiesa, dėl vieno daikčiuko sąmoningo kišimo į burną labai džiaugiamės. Ogi dėl dantų šepetėlio!:) Luknei garbės reikalas valytis dantis kartu su visais. Ir ji šepetėlį graužti gali ilgai ilgai…:))) Labai džiugu, ypač prisiminus bandymus jį įkišti į metukų Upės burnytę..:))

Dar vienas susidūrimas su higienos klausimu – klozeto tyrinėjimas. Tiksliau suvokimas, kad tai yra daiktas, į kurį galima mesti daug ką, jei ne bet ką Ar jums nebūtų smagu bandyti iškrapštyt įmestą duonos riekutę? ) Tikrai nesmagu? )

Šia proga galėčiau šį bei tą pasakyti ir apie maistą. Vilties, kad vaikas kada nors ką nors pradės normaliai valgyti jau nebeturime Ji tikrų tikriausiai per dieną suvalgo dvi kruopas ir tris kartus palaižo šaukštelį su kokiu jogurtu:) Dar kokį sausainį prie progos apgraužia Kaip atkreipė dėmesį Margiris, anksčiau valgydavo daugiau, bet kai išmoko per sekundę išlipti iš maitinimo kėdutės, motyvacija atverti burną apskritai išgaravo Matyt, vaikas per naktį tiek priužkandžiauja, kad valgyti dieną nėra nė mažiausios būtinybės

Kalbant smulkiosios motorikos klausimu mūsų pastebėjimai yra kažkaip labai riboti Nors suimti ji jau gali ir gana smulkius daiktelius, vis tik į burną smulkius dribsnius ji dar kiša delnu, o ne dviem pirštais. Ji dar nerodo pirštu į kokius nors daiktus (nors šiaip jau gana akivaizdžiai moka atkreipti mūsų dėmesį į vienus ar kitus daiktus) ir dar retokai jai pavyksta atversti knygos puslapius po vieną. Turimą stumdomą šuniuką Luknė vis dar nešioja už pagaliuko, o ne stumdo. Taigi šiuo klausimu tėveliams dar reikėtų padirbėti

Paklausiau tėčio, ką dar pasakyti apie mūsų mergužėlę, nes pagrindinis jos raidos stebėtojas šiuo metu yra jis. O tėtis nuo sofos pasiūlė parašyti, kad vaikas jau užaugo, ir atsisveikinti su brangiais skaitytojais:))) Toks tas mūsų jausmas – vaikas jau išmoko beveik viską:) Dabar jau tik intensyvių treniruočių klausimas:)

P.S. Beje, šiandien viena mūsų draugė Luknę jau pasveikino su gimtadieniu (visu mėnesiu anksčiau) Iš to darome išvadą, kad vaikas jau tikrai atrodo rimtai:)) Ir pasiruošimas keliauti į Vaikystės sodą vyksta kuo sėkmingiausiai Asmenybė ima skleistis visomis žavingiausiomis spalvomis

DEVINTAS GERTRŪDOS MĖNUO

DEVINTAS VINCENTO MĖNUO

VYSTYMOSI KALENDORIUS

DEŠIMTAS GERTRŪDOS MĖNUO

DEŠIMTAS VINCENTO MĖNUO

VYSTYMOSI KALENDORIUS

VIENUOLIKTAS GERTRŪDOS MĖNUO

VIENUOLIKTAS VINCENTO MĖNUO

VYSTYMOSI KALENDORIUS

Originally posted 2010-09-28 11:58:26. Republished by Blog Post Promoter

Kai manęs paprašė įvertinti B.Caplan knygą “Savanaudiškos priežastys turėti daugiau vaikų”, pagalvojau nieko sau. Taip pagalvojau dėl to, kad ši knyga buvo sąraše knygų, kurias artimiausiu metu norėčiau atsisiųsti. Taigi siųstis nereikėjo. Knygoje yra daug minčių, kurias skaitydama šypsojausi: po visai neseniai kilusio triukšmo dėl Amy Chua knygos (esu rašiusi čia), ši knyga siūlė ne koncentruotis į vaiko auklėjimą, o atsipalaiduoti; ne kabinėtis prie ugdymo įstaigos (per mažai to, per mažai ano ir pan.), į kurią leidžiu vaikus (jau vien dėl to, kad juos ten leidžiu, yra savaime geras dalykas), o tiesiog džiaugtis, kad turiu galimybę ten leisti savo vaikus; ne tikėtis, kad – mano dėka – vaikai bus nuostabesni, bet tiesiog suprasti, kad mano įtaka – nors ji ir yra – nėra tokia didžiulė, kaip gali atrodyti.

Ar viskam pritariu? Tikrai ne. Pavyzdžiui, jo mintys apie vaikų klonavimą ir šio proceso gerumą man nekelia didžiulio susižavėjimo. Bet, kaip sakant, patys perskaitę nuspręsite, kam pritariate, o kam – ne. Aš noriu šiek tiek papasakoti apie tai, kas man patiko.

Yra nemažai savanaudiškų priežasčių turėti daugiau vaikų, bet keturios svarbiausios yra:

1) Šeimos narių panašumą daugiausia lemia paveldėjimas, o ne auklėjimas, tad tėvai lengva širdimi gali atsikratyti daugybės rūpesčių;

2) Tėvai nerimauja daug labiau, nei turėtų. Jei nekreiptumėme dėmesio į kraupias istorijas masinės informacijos priemonėse, suprastumėte, kad šiandien vaikai daug saugesni, nei buvo “idiliškame šeštajame dešimtmetyje”;

3) Daugiausia privalumų, kurių suteikia vaikai, pajuntame tik vėliau. Iš pradžių su vaikais nelengva, bet išmintingi tėvai pasveria miego trūkumą, kol vaikas dar mažas, ir viso gyvenimo atlygį – taip pat ir anūkų gimimą ateityje;

4) Savanaudiškumas ir altruizmas veda ten pat. Pasaulis tampa geresnis, kai tėvai susilaukia dar vieno vaiko, tad apsišvietusio savanaudžio keliu galite žengti ramiai sąžine.

ar jūs atsisakote dėl vaikų nepriklausomybės ir laisvalaikio? ar jaučiate savigraužą, jei skiriate laiko sau? ar žinote, kaip yra iš tiesų? Iš tiesų jūs galite gyventi laisvai ir vis tiek kelti vaiko pasigėrėjimą. Štai taip. Pradėkime nuo to, kad jaunesni nei penkerių vaikai šiandien yra beveik penkis kartus saugesni nei 6 dešimtmetyje. Vaikai nuo 5 iki 16 – keturis kartus. Ir tai – tik pradžia.

Aš visada žinojau, kad gimstamumas yra svarbus mūsų pensijoms (1940 kiekvienam pensininkui JAV teko 10 darbuotojų, dabar – maždaug 5. Apie Lietuvą net nekalbu…gal ir gerai, kad neturiu statistikos), tačiau šįkart pamačiau ir kitą kampą: naujų idėjų šaltinis yra žmonės. Duh, ar ne? Bet iš tiesų: tik gimstant žmonėms gims daugiau genijų, kurie apsaugos Žemę, kurie išras nuostabius daiktus, parašys pasakiškas knygas. Ar žinote, kad du trečdaliai tų, kurie apsisprendė neturėti vaikų, senatvėje to gailisi? be to, thumbs up tėčiams:  1965 tėtės JAV skirdavo tris valandas per savaitę vaikams, šiandien – daugiau nei dvigubai. IR KĄ? Ogi tai, kad mamos šiandien vaikų priežiūrai skiria daugiau laiko, nei skirdavo tada, kai dauguma jų nedirbdavo. Mielosios, kas nutiko? Kas nutiko: eik, zuikeli, pažaisk pats ? 1965 mamos vaikui skirdavo apie 10val, 2000 – apie 13val. Nepaisant to, kad šiuolaikinės mamos dirba, augina mažiau vaikų ir joms padeda tėčiai. Įsiklausykite: PASIKEITĖ NE VAIKAI, O MES.

Kas dar įstrigo?

“Leiskite savo atžaloms savarankiškai naudotis viešaisiais tualetais, pasilikti namuose vienoms, kai važiuojate į parduotuvę, ar  3-ioje salėje žiūrėti filmą “Burundukai” tuo metu, kai mėgaujatės filmu 6-oje salėje”.

Morta baisiausiai nervinasi, kad aš ją lydžiu į viešąjį tualetą (mat aš jį apvynioju tualetiniu popieriumi). Prisimenu, kaip mano draugė pasakė: Tu ką, juokauji?!? Na, realiai, kiek tu pažįsti apsikrėtusių žmonių?!?! Aišku, tai nepakeitė mano nuostatos (vis dar vynioju tualetus ir laukiu nesulaukiu, kada visuose viešuosiuose tualetuose turėsime tuos toilet seat covers, kuriais taip džiaugiuosi kaskart JAV ir – visai neseniai – labai džiaugiausi Suomijos šiaurėje), bet ne kartą esu pagalvojusi, kad elgiuosi šiek tiek per paranojiškai. Ir vis dėlto knygoje rašoma, kad neteisingas suvokimas, kad šiuolaikinis pasaulis yra pavojingas vaikams, yra pagrindinis beprasmių tėvų kančių šaltinis. Palyginti su “idiliškuoju” šeštuoju dešimtmečiu, šiuolaikiniai vaikai yra labai saugūs.

Važiuoti į parduotuvę be vaikų irgi išmokome. Ypač grįžę į Lietuvą. Jiems tiesiog žvėriškai nuobodu vilktis iš paskos, o namuose gražiai žaidžia.

“Jei auginate du vaikus, pasamdę ne visą darbo dieną dirbančią auklę gyvenimo kokybę pagerinsite labiau, nei nusipirkę automobilį”.

Mums labiausiai gyvenimą Lietuvoje palengvino tai, kad man nebereikia vaikų parvežti iš mokyklos. Kai veždavau, susivalgydavo kelios valandos, kurias po to turėdavau atidirbti naktį. Vieną dieną tiesiog apsiverkiau važiuodama, nes važiavau iš susitikimo, kuris užtruko, vaikai laukė lauke 40min, o aš jaučiausi baisiau, nei siaubingai. Jau nekalbant apie tai, kad tuo metu buvau taip pavargusi, kad užmigdavau, kol degdavo raudona šviesoforo šviesa. (Dabar rašau ir pačiai sunku patikėti). Pamoka, kurią išmokau: geriau praleisti mažiau laiko su šeimos nariais, tačiau bendraujant būti gerai nusiteikus ir mažiau pavargus. Na, negali dirbti daug reikalaujančio darbo ir spėti suvežioti vaikus į/iš mokyklos (nors į mokyklą vežu ir dabar), į/iš būrelius ir dar vakare leisti laiką kokybiškai IR nudirbus visus darbus.

Tikriausiai vienas didžiausių jūsų troškimų yra, kad vaikas(-ai) būtų laimingi, ar ne? Pasirodo, “tėvams patinka manyti, jog jie pakankamai myli vaikus, kad šie užaugę būtų laimingi. Nelaimingiems suaugėliams malonu manyti, jog jų problemų priežastis – tėvų meilės ir paramos trūkumas. Svariausi įrodymai patvirtina, kad klysta ir tėvai, ir vaikai. Nors gamta (genetika mano past.) – ne vienintelė mūsų laimės kalvė, auklėjimui nelieka beveik jokių galimybių ją įveikti. Jei negalite tuo patikėti, žinau, kodėl. Nesunkiai prisimenate situacijas, kai mama ar tėtis jus supykdė ar nuliūdino. Jeigu būtumėte užaugę visiškai kitokioje šeimoje, vis tiek galėtumėte papasakoti galybę istorijų apie tai, kaip tėvai jus įskaudino. Kaipgi tėvai gali būti kalti dėl to, kaip šiandien jaučiatės? Lygiai taip pat galite kaltinti “gyvenimą”.”

Man labai patiko skaityti šią pastraipą, nes viena mano nuolat kartojamų frazių man rašantiems ar pas mane užsukantiems tėvams yra ta, kad NESISTENKITE TOBULAI AUGINTI VAIKŲ, NES VISI VAIKAI VIS VIEN TURI NUOSKAUDŲ. TIESIOG JUOS AUGINKITE IR DŽIAUKITĖS. Smagu buvo gauti mokslinį patvirtinimą tam, ką tiesiog jaučiau. Pasirodo, iš tiesų kiekvienam žmogui yra būdingas tam tikras laimės lygis, į kurį jie vis grįžta. Taigi: jeigu turite vaiką, kuris nuolat susiraukęs, kuriam nuolat negana, tai pralinksminti jį galite tik akimirkai ir, deja, gan greitai jam vėl bus negerai. Išvada? Darykite tai, ką esate apsisprendę daryti, būkite nuoseklūs, ir vaikas užaugęs tik padėkos, kad ne puolėte pildyti kiekvienos jo užgaidos (nes jam, vargšeliui, liūdna, nes jam, nabagėliui, trūksta dėmesio ir pan.), o auklėjote nuosekliai, garbingai ir sąžiningai.

Prisimenu, kaip mano močiutė man pasakojo apie save ir savo seserį (pametinukes) ir kaip tėtė vieną kartą joms, Sibire grįžtančioms iš mokyklos, neatidarė durų ir žiūrėjo, kaip seserys reaguos. Mano močiutė baisiausiai supyko ir stovėjo kaltindama tėtį ir visą pasaulį nepratardama nė žodžio. Tuo tarpu močiutės sesuo bėgo nuo lango prie lango, barbeno ir prašė, kad tėtė nepokštautų, o atidarytų duris. Tėtei duris atidarius, sesė puolė tėtei ant kaklo juokdamasi iš pokšto, o mano močiutė – nepratardama nė žodžio ir visa pajuodusi iš pykčio – praėjo pro tėtį. Ar pažįstama situacija??? Man  - tikrai taip! Ir po to sakyk nesakęs, kad tie patys tėvai, tas pats auklėjimas, ta pati aplinka…yra dalykų, kurių – net pakeitę tėvus, auklėjimą ir aplinką – pakeisime tik minimaliai.

Patiko ir teiginys, kad mokome savo vaikus matyti pasaulį taip, kaip matome mes patys, – net jei kiti sako, kad mūsų požiūris neteisingas ir nedoras. Kai tai darome mes – tai “švietimas”, o kai kitų pažiūrių žmonės – “smegenų plovimas”. Gal todėl ieškome ugdymo įstaigų ir pedagogų, kurie būtų tokie (vadovautųsi ta pačia filosofija, turėtų tas pačias vertybes ir pan.), kokie esame mes?

Galiausiai, veiksmingiausias būdas susilaukti tokių vaikų, kokių norite, – išsirinkti sutuoktinį, pasižymintį tokiomis savybėmis, kokiomis turėtų pasižymėti ir jūsų vaikai. Genai turi didelę įtaką beveik kiekvienai pageidaujamai savybei. Tinkamas sutuoktinis – tarsi džinas, išpildantis norus, kurių savo pastangomis įgyvendinti nepajėgiate. Tik vat kaip įtikinti apkvaitusius nuo meilės jaunuolius, kad nuo to, kokį gyvenimo partnerį jie išsirinks, priklauso ne tik jų pačių, bet ir jų vaikų gyvenimas?!?!

Mūsų rūpestis vaikų išsilavinimu, vaikų sėkme, vaikų laimės pojūčiu, vaikų sveikata, protiniais gebėjimais gali pakeisti jo gyvenimą, deja, tik ŠIEK TIEK. Apskritai daugelyje tyrimų (jie gan plačiai aprašyti knygoje) figūruoja skaičius 10%. TAČIAU auklėdami vaiką mes suteikiame galimybę jam atsiskleisti. Pasinaudos jis tomis galimybėmis ar ne, didžiąja dalimi priklauso nuo jo paties. Geri prisiminimai – vienas iš nedaugelio punktų, kurie priklauso tik nuo to, kaip savo vaiką auginsite. Įsidėmėkite tai ir prisiminkite kaskart, kai norite pamiršti savitvardą ir džiaukitės kartu praleistu laiku. Mano patarimas – liaukimės vaiką lenkę savo valiai arba kritikavę jį jo paties labui. Pats geriausias moralas: kadangi mūsų įtaka vaikams stipriausia vaikystėje ir paauglystėje, tai būtent tuo metu galime nukreipti vaikus į tinkamas vėžes, tačiau neleisti iškrypti sekasi jau gerokai prasčiau.

Be viso to, ką aš jau žinojau ir ko nežinojau, šioje knygoje perskaičiau vieną mintį, kuri man nepaprastai priminė tai, ką man kartoja G. “Ar pasauliui reikia dar vieno valytojo? Be abejo. <…>. Kai nepakanka nekvalifikuotų darbininkų, kurie plautų indus ar vežtų šiukšles, to imasi kvalifikuoti darbuotojai – o kiti jų talentai švaistomi. Jei Bill’as Gates’as pusę savo laiko skirtų biurui valyti, valgiui gaminti ir vaikams prižiūrėti, jis atrastų daug mažiau mus visus turtinančių idėjų.” Dėl to vaikams nuolat pabrėžiame, kad visi žmonės, kurie dirba, yra gerbtini. Ir dėl to suprantu, kad tam tikri darbai yra man ir tam tikri – ne. Ir – kad ir ką kas sakytų – nuo to tik geriau.

Ir dar. Vaikai yra geriausia, kas mums gali nutikti. Sunku tuo neabejoti, kai trimetę ištinka pykčio priepuolis, dešimtmetis varto akimis, aštuonmetis atsikalbinėja, o beveik šešiametė pareiškia, kad esame blogiausi tėvai pasaulyje. Bet – nepamirškite – tai trunka tik trumputėlę akimirką, o vaikus turime visą gyvenimą.

Čia skaitykite pokalbį su autoriumi.

Knygos recenzija.

O dabar – GALIMYBĖ LAIMĖTI KNYGĄ:

Parašykite komentarą, kodėl apsisprendėte turėti tiek vaikų, kiek turite. Ir -jei planuojate daugiau – kokie argumentai yra turėti daugiau vaikų?

Komentarų lauksiu iki ketvirtadienio, SAUSIO 26 dienos, vidurdienio.

Laimėtoją – vieno komentaro autorių – atrinksiu atsitiktiniu būdu ir paskelbsiu taip pat komentaruose. Išvydę savo vardą, susisiekite ir pasakysiu, kaip atsiimti knygą.

Nežinau, ar iš tiesų jo. Bet jau kelintą kartą matau šį laišką klaidžiojantį interneto platybėse. Gal ir tiesa. Niekada nežinosi. Žodžiu, 11 taisyklių, kurios parodo, koks IŠ TIESŲ yra gyvenimas. Žinant Bill’ą, nori-nenori perskaitai, ar ne? Kaip kokį sėkmės receptą. Dėl viso pikto. Bet aš – perskaičiusi jo taisykles – noriu pasakyti, kad jos gali būti skirtos paaugliui/jaunuoliui/suaugusiam, kuris pučiasi balažin, kodėl. O mažam vaikui tos taisyklės šauna pro šalį. Man atrodo, kad kažkada net rašiau, kad gyvenimas pats tų taisyklių išmoko, kai ateina laikas jų išmokti. Rimtai. O vaikystėje mes turime patikėti, kad susidorosime su visais įmanomais sunkumais. (Beje, apie nepelnytas pagyras yra kita tema).

Tai kokios tos taisyklės?

1. Gyvenimas nėra sąžiningas. Pratinkis!

2. Pasauliui visai nerūpi tavo savigarba (ir pasitikėjimas savimi). Pasaulis tikisi, kad tu pasieksi kažko PRIEŠ gerai pasijusdamas.

3. Tu NEUŽDIRBSI 60 000USD metuose vos baigęs mokyklą. Nebūsi nei prezidentu, nei turėsi automobilinį telefoną, kol šių neužsidirbsi.

4. Jeigu manai, kad mokytojas – “kirvis”, palauk, kol gausi viršininką.

5. Tavo orumo nežemina mėsainių vartymas. Tavo seneliai tai įvardindavo: GALIMYBĖ.

6. Jei tu susimausi, tai – ne tavo tėvų kaltė. Neinkšk dėl savo klaidų, o mokykis iš jų.

7. Kol tavęs nebuvo, tavo tėvai nebuvo tokie nuobodūs. Jie tokiais tapo, nes reikia apmokėti tavo sąskaitas, plauti tavo rūbus ir klausytis tavęs kalbant, koks tu kietas. Taigi prieš išsaugodamas atogrąžų miškus nuo tavo tėvų kartos parazitų dezinfekuok (susitvarkyk) savo drabužinę.

8.  Galbūt tavo mokykloje nekalbama apie “šaunuolius” ir “nevykėlius”, tačiau gyvenime tokių pilna. Kai kuriose mokyklose netgi neįmanoma neišlaikyti egzaminų – bandai tol, kol gauni teisingą atsakymą. Tai nepanašu Į NIEKĄ realiame gyvenime.

9. Gyvenimas neskirstomas semestrais. Tavo vasaros nėra atostogos ir tik labai nedaug darbdavių norėtų tau padėti SURASTI SAVE. Tai daryti tenka laisvalaikiu.

10. Televizija NĖRA gyvenimas. Tikrame gyvenime žmonės išeina iš kavinių ir eina į darbus.

11. Būk draugiškas vėploms (keistuoliams). Gali būti, kad vienas jų taps tavo darbdaviu.

O KĄ MANOTE JŪS? GAL ŠĮ SĄRAŠĄ NORĖTUMĖTE PAPILDYTI? O GAL JŪS MANOTE, KAD IR MAŽIEMS VAIKAMS REIKTŲ NUO PIRMOS DIENOS DIEGTI TOKIAS TAISYKLES?

Nuotrauka: Bill Gates @ the University of Waterloo by batmoo

Originally posted 2010-09-24 18:22:29. Republished by Blog Post Promoter

Lakštingalos virš mūsų, arba šokiravimo ribų beieškant // Bernardinai.lt, 2011 10 21

Ar Troja švęstų Trojos arklio įvežimą? // Bernardinai.lt, 2011 10 27

T. Snyderio „Kruvinos žemės“: sužmoginta klaikioji statistika (knygos recenzija) // Bernardinai.lt, 2011 12 05

Kodėl Medininkų žudynes reikėtų kvalifikuoti kaip nusikaltimus žmoniškumui // delfi.lt, 2001 08 01

Visiems reikia genocido. Bet kodėl? // Verslo klasė, 2011, Nr. 5

Nemirtinų ginklų vilionės // Verslo klasė, 2011, Nr. 3

Pilietybė ant svarstyklių // Verslo klasė, 2011, nr. 7

Turinio išsigandus, formos pasigedus // Verslo klasė, Nr. 11

Žodžiu, aš – ne Užkalnis (Račas), aš dar tik mokausi :}

Prieš keletą dienų per Lietuvą nuvilnijo istorija apie auklėtoją, kuri vaikams per pietų miegą klijuodavo burną lipnia juosta. Negana to, auklėtoja grasindavo vaikus mušti, jei šie kels triukšmą. Nuo pat ryto man šią nuorodą siuntė ir draugai, ir giminės, ir Vaikystės Sodo vaikų tėveliai, klausdami nuomonės ir prašydami reaguoti.

Reaguoti yra sunku. Ne dėl pačio fakto: dauguma (!) suprantame, kad toks elgesys – visiškai netoleruotinas, reikalaujantis atleidimo iš pareigų ir – net sakyčiau – teisės bet kada dirbti tokį darbą praradimo. Rašau dauguma, nes komentaruose teko visko skaityti: kad tai auklėtojai ir taip sunku, kad dabartiniai vaiko to nusipelno (!?!?) ir t.t. ir pan. Mano nuomone, pastarieji komentarai yra visiška besmegenizmo apraiška, todėl apie juos net nerašysiu.

Visoje šioje istorijoje sunkiausia man suprasti direktorę.

Citata: Komentuoja nenoriai, nes bijo viešumu pakenkti iki šiol buvusiai puikiai darželio reputacijai. Ar čia aš viena tokia, bet man atrodo, kad – jeigu atsitinka kažkas panašaus – tai kaip tik reikia itin išsiviešinti?!?!  Kodėl? Todėl, kad tai – vienintelis būdas išgelbėti reputaciją. Ta reputacija (net nežinau, ar ji buvo puiki, nes apie tą darželį nieko nebuvau girdėjusi: nei gero, nei blogo) ir taip jau sugadinta tiek, kiek galima ją sugadinti. Bėda ta, kad ugdymo įstaigoje tu gali daugybę metų daryti viską gerai, tačiau vienas vienintelis kartas sugriauna tą namą, kurį statei. Tiesiog taip yra. Tai faktas. Ir kai taip atsitinka – tiesiog būtina nebijoti viešumo. Muštis kumščiu į krūtinę ir visai Lietuvai šaukti: mea culpa, susimoviau. Nes, matote, susimauti gali visi. Nemanau, kad direktorė samdė žmogų, kurį įtarė naudojantį smurtą. BET TAI TĄ IR REIKIA PASAKYTI: a) Nė neįtarėm; b) Už tai labai atsiprašom; c) Pasikvietėme į darželį psichologę, kuri stebės vaikus, bendraus su jais ir jų tėveliais, kad būtų kuo greičiau išspręsta ši problema ne tik teisiniu, bet ir emociniu lygmeniu; d) Imsimės visų priemonių, kad įsitikintumėme ir užtikrintumėme, jog vyksta bendradarbiavimo su šeima(-omis) procesas, ir tokie dalykai daugiau nebesikartos. BIJO VIEŠUMU PAKENKTI? Na, man vis vien čia dalyba iš nulio. Apsimeskime, kad nieko nenutiko. Apsimeskime, kad viskas gerai. 

Tai ar buvo atleista ta pedagogė, ar ne? Man iš straipsnio taip ir neaišku: tai sakoma, kad iš karto atleidome, tai sakoma, kad parašė pareiškimą apie išėjimą iš darbo savo noru. Man atrodo, kad tokiu atveju – būtent galvojant apie darželio reputaciją – jau, deja, net ne(be)svarbu, ar ten tik gąsdino, ar taip ir padarė. Vienareikšmiškai – atleisti be jokios abejonės, nes toks elgesys netoleruotinas. Jeigu žmogus sąmoningai gali užklijuoti vaikams burnas ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, tai jam ten ne vieta. Net jeigu jo asmeniniame gyvenime pragaras, net jeigu jam viskas gyvenime susidėjo, net jeigu jo grupėje per daug ypatingai aktyvių vaikų. Tiesiog taip negalima, ir tiek.

Kas man dar keista? Įvykis įvyko gruodžio 6d, tačiau apie tai prabilta gruodžio 20d. Nežinau, kaip jums, bet man keista, kad turėjo praeiti 14d, kol šis įvykis buvo išviešintas. Kažkas čia ne taip. Jeigu man gruodžio 6d kažkas įvyktų, ir aš manyčiau, kad tą įvykį reikia viešinti, tai būtent tada ir viešinčiau. Na, vėliausiai gruodžio 7-8. Dabar gi laukiama dvi savaites. Kodėl?

Be to – jeigu vadovė teigia teisybę – ir auklėtoja, ir jos padėjėja rašė pasiaiškinimą, auklėtoja norėjo išeiti iš darbo, bet jos kolegos norėjo, kad ji liktų. Čia jau aš visiškai pasimečiau.  Dar kartelį: a) tai ar ji buvo atleista, ar prašėsi atleidžiama, bet buvo palikta?! b) jeigu kolegos prašo, kad būtų palikta kolegė, kuri vaikams klijuoja burnas lipnia juosta, kuri grasina vaikus mušianti, tai, po galais, kokios ten kolegės?!?!? Aš, kaip sakant, maniau, kad ugdymo įstaigoje labiausiai rūpi ne apgint kolegę, bet optimaliai ugdyti ir prižiūrėti vaikus. Jos ką, nori, jog smurtą naudojanti auklėtoja liktų dirbti su vaikais? Pedagogės?!?!?! Lietuvos ateities augintojos ir puoselėtojos?!?! Nesusiveda man galai. Galvą duodu nukirsti, kad bet koks normalus pedagogas ne(be)norėtų dirbti su tokia kolege. Kodėl jos nori? Ar dėl to, kad jos turi potencialą pasielgti taip pat (dėl ko manyčiau, kad visos ne(be)turėtų dirbti), ar dėl to, kad visa ši istorija yra…ne tokia, kokia pateikiama?

Kita tema – vaikų gąsdinimas. Po direktorės pasiaiškinimo galima pagalvoti, kad fizinis smurtas yra smerktinas, o emocinis – jau ne tokia bėda. Švietimo, kultūros ir sporto departamento direktorius G.Petronis taip pat teigia, kad direktorė savo vizito savivaldybėje metu neįtikino. Kaip sakant, jei įtikins, kad tik pagąsdino, tai jau, kaip sakant, nieko tokio – ypatingai aktyvius vaikus ugdymo proceso metu gąsdinti galima? Tikiuosi, kad ta komisija vis dėlto bus sudaryta, įvykis ištirtas, ir išvados paskelbtos, nes man jau be galo be krašto smalsu, kas bus, jei auklėtoja tik (???) gąsdino. Ir kaip reaguos visuomenė.

Trečia tema – ką daryti, kad taip neatsitiktų? Manau, kad pastangos užbėgti tokiems įvykiams už akių turi būti prioritetu. Pavyzdžiui, Vaikystės Sode yra net šeši priėmimo į darbą etapai, kurių metu galima patikrinti, ar tas žmogus gali dirbti su vaikais (gal aš net paranojiškai bijau prastų auklėtojų, bet – mano giliu įsitikinimu – yra itin svarbu, kokiems žmonėms yra patikimas ugdymo įstaigos vizijos įgyvendinimas):

1) Ateinanti(s) auklėtoja(s) – po CV atrankos – dalyvauja pokalbyje, kurio metu apskritai kalbamės apie jo(s) požiūrį į vaikų ugdymą;

2) Ateinanti(s) auklėtoja(s) pasirašo savanorystės sutartį, kuria įsipareigoja gan ilgą laiką savanoriauti (be jokių garantijų, kad gaus darbą) Vaikystės Sode;

3) Ateinanti(s) auklėtoja(s) savanoriauja drauge su jau patyrusiomis auklėtojomis, t.y. ne tik mokosi, bet ir yra stebima(s). Mano nuomone, jeigu žmogus gali susiimti per pokalbį ar vieną-dvi dienas savanorystės, tai tikrai jam sunku būti kažkuo kitu keletą savaičių: vis vien kalba su vaikais, su kolegomis, atsitinka įvairiausių situacijų, kurių metu pamatoma ne tik reakcija į jas, bet ir tai, kaip žmogus elgiasi vienoje ar kitoje situacijoje;

4) Auklėtoja(s) atneša ne tik medicininę pažymą, bet ir pažymą, kad nėra turėjus(-ęs) problemų su teisėsauga;

5) Savanorystės metu nuo šių metų potenciali(-us) auklėtoja(s) atlieka ir eilę psichologinių testų su Vaikystės Sodo psichologe: išsiaiškiname asmenybės tipą, su kokio amžiaus vaikais labiausiai tiktų dirbti, kokie įgūdžiai tvirčiausi, kokie – tobulintini ir t.t.

6) Jeigu viskas gerai, ir auklėtoja(s) neišsigąsta sunkaus darbo Vaikystės Sode (taip, tokių buvo!) ir, žinoma, jei mes taip pat norime, kad ji(s) jungtųsi į mūsų komandą – prasideda trijų mėnesių bandomasis laikotarpis jau kaip Vaikystės Sodo darbuotojo(s).

Čia, žinia, yra mano asmeninė nuomonė, bet jei ugdymo įstaigoje dirba žmonės, kurių nepažįsti, o tiesiog samdai tam tikram darbui atlikti, tai turi visomis išgalėmis stengtis užtikrinti, kad jie tą darbą atliks gerai.

Liūdna ir tai, kad nepasitikima vaikais. Žinoma, vaikai tikrai kartkartėm fantazuoja, tikrai dažnai – vienam pasakius – pritaria visi (skaityti apačioje apie vaikų norus:)), o jų fantazija – beribė, bet taip imti ir nurašyti viską vaikų fantazijoms… Taip pat reiktų pabrėžti, kad vaikai dažniausiai fantazuoja apie tai, kas girdėta/matyta/liesta/ragauta/uostyta ir pan. Aš pedagogams vis kartoju: vaikas niekada nežais gaisrinės, jei jis nežinos/nebus matęs/nebus skaitęs apie gaisrininkus. Kai jau žais, jis gali žaisti, kad gaisrininkai skrenda į Mėnulį, bet VISŲ PIRMA jis turi žinoti, kas tie gaisrininkai. Jau girdžiu komentatorių sakantį, kad vaikai vartoja ir žodžius, kurių nesupranta. Būna. Bet esu linkusi tikėti, kad visada kontekste yra bent krislas tiesos.

Keletas istorijų iš mano gyvenimo, kai norėjosi prasmegti skradžiai žemę:

Augustui buvo ketveri. Ateina mano kolegė ir sako: “Žinai, ką Augustas man sakė? Ogi, kad tu jį nuo laiptų mėtei”. Ačiūdiev, kad tai buvo kolegė…nes aš nė žalio supratimo neturėjau, apie ką mano pirmagimis kalba! Beje, jis labai mėgdavo bėgti aukštyn laiptais namo ir pirmasis pasiekti namų duris. Kartą taip bėgdamas užkliuvo ir krito dantimis į cementinius laiptus. Pasekmė – pajuodęs dantukas, praskelta lūpa. Kaip sakant, visai būtų galima įtarti, kad mama nuo laiptų mėto. Ypač, kai po kelerių metų tas pats atsitiko jo broliui!!! Du broliai, dvi praskeltos lūpos, du pažeisti dantukai. Mama nuo laiptų mėto, ne kitaip.

Prieš keletą savaičių Morta parduotuvėje pradėjo šaukti, kad nenuperku gumos. Net neįsivaizduoju, kodėl, nes ji taip 99k iš 100 nesielgia. Su ja – baisiausiai burnojančia ir paskutiniais penkiametės žodžiais mane išvadinusia – nuėjome iki mašinos. Kai įlipo į mašiną, atsisakė segtis saugos diržą ir visai nutrūko : stūmė mane nuo savęs, rangėsi, spardė kėdę ir pan.; po nepavykusio dialogo (tiksliau, po mano monologo ir jos protesto akcijos) aš ją prispaudžiau prie kėdės ir prisegiau. Tiesa, mokslinė literatūra teigia, kad – kai esame įpykę – elgiamės grubiau, tačiau nepasakyčiau, kad stipriai ją prispaudžiau. Grįžo baisiausiai ant manęs supykusi. Tą vakarą guodėsi tėtei (kuris, beje, dalyvavo visame kame), kad ją mašinoje smaugiau.

Prieš porą dienų Gertrūda ryte atsisakė rengtis. Patikėkite, ji rengiasi beveik visada taip, kaip nori. Bet tądien tiesiog išvis nenorėjo rengtis. Baigėsi tuo, kad teko ją tiesiog aprengti. Mašinoje ji sakė, kad jai liūdna, nes aš ją draskiau. Prisipažinsiu – aprengiau ne švelniomis rankelėmis, o iš akių ne šiluma sklido, bet…draskiau?!?!

Prisimindama visas šias istorijas pagalvojau vieną dalyką – mūsų vaikai nieko nėra sakę apie darželį, kas būtų tokia postmodernistinė kūryba. Kodėl? Nežinau. Tiesiog. Yra gal kai ką pakreipę viena ar kita linkme (na, ne gal, bet tikrai yra), bet kad taip imtų ir visiškai totaliai fantazuotų – ne. Ir – pasikartosiu – bet kokioje fantazijoje yra bent krislas tiesos. Sunkiai tikėtina (bent jau man), kad vaikas, kuriam buvo tik pagrąsinta, skundėsi, jog jam darželyje sunku kvėpuoti. Man nuo to, kad pasako, jog po maratono dreba kojos, jos neima drebėti.

Šiek tiek pavyzdžių iš mano trumpos darželio lankymo istorijos:

- darželyje liepė valgyti svogūną (visi, kurie mane pažįsta, žino, kokią vietą mano gyvenime užima svogūnas);

- kadangi nemiegojau pietų miego, liepdavo gulėti ir uždengdavo akis rankšluosčiu;

- ne kartą man buvo pasakyta, kad – jeigu nedarysiu taip, kaip liepia auklėtoja – išrengs ir nuogą pastatys ant palangės. Ar išrengė? Ne. Bet to grasinimo užtenka iki šios dienos. Net nupurto prisiminus.

Realiai: ar jūs manote, kad viskas 100% pasikeitė? Kad nebedirba panašios auklėtojos į tas, kurios dirbo, kai aš lankiau ugdymo įstaigą? Aš nedrįsau pa(si)pasakoti tėvams, nes bijojau būti išrengta ir pastatyta ant palangės. Ir tai nėra tiesiog 30 metų senumo istorija. Nuolat gaunu laiškų ir kalbu su tėvais, kurie papasakoja panašias istorijas. Kartą man vienas pažįstamas prie vyno taurės sako: Bet, Austėja, juk parašo tik vienetai, o labai daug tėvų yra patenkinti! Taip, parašo tik vienetai. Bet nepamirškime tų tėvų, kurie tyli, nes kažkodėl yra įsitikinę, kad bus blogiau, jei jie netylės. Nepamirškime vaikų, kurie tyli, nes bijo. Ir kai pagalvoji, tai tokių istorijų yra daug. PER DAUG tokiai mažai Lietuvai.

Kodėl mes (vis dar!) švietimo bendruomenėje negalime apie tai kalbėti? Kartais pagalvoju, kad tol, kol tėvai vaikus mokys duot atgal, kol rinksime parašus/reikalausime, kad iš darželio būtų išmestas netobulas vaikas, kol pasiteisinimas pedagogų neprofesionalumui bus aktyvūs vaikai, per maži atlyginimai, daug vaikų, daug darbo ir t.t. ir pan., tol kaitos nesulauksime. O gaila. Nes vaikai auga. Laikas eina. Ir žinią, kad Lietuvoje auga XXI amžiaus vaikai, vis tenka neribotam laikui atidėti…

Nuotrauka: My Little Dreams by DeeJayTee23

Anądien teko dalyvauti Žinių radijo laidoje “Renkuosi šeimą”. Viskas būtų nuostabu, JEI… Man nepatiko tema: “Kas geriausiai išugdys vaiką: tėvai, auklė ar darželis?”. Visi, kurie mane bent kiek geriau pažįsta, žino, kad man šis klausimas yra nepriimtinas iš esmės, nes tėvai yra priešinami su aukle/darželiu. Kadangi visą laiką pabrėžiu, jog darželis/auklė yra ne tėvų namų PAKAITALAS, o PAPILDAS, tai toks supriešinimas yra neteisingas iš esmės.

Galima diskusija, pavyzdžiui, kokie yra auklės privalumai, o kokie – darželio; kokie auklės minusai, o kokie – darželio ir t.t. Bet tėvai VS auklė/darželis…man nepriimtina iš esmės. Kodėl? Ne tik todėl, kad toks lyginimas yra neteisingas iš esmės, bet ir todėl, kad tada darželis/auklė tampa baubu, trauma ir pan. Ir šeimos, kurios tai renkasi, tampa tarsi ne tokiomis šventomis, kaip tos, kuriose mama arba tėtė atsisako žemiškų dalykų ir pasišvenčia nuostabiausiam tikslui pasaulyje – vaiko auginimui. Dar labiau ausį rėžia, kai tai yra pateikiama tarsi šventas darbas, morališkiausia iš visų aukų auka.

Man tai visada norisi nuplėšti tą šventumo aurą, nes nieko švento nedaro nei tie, kurie lieka su vaiku namuose, nei tie, kurie pasireka auklės/darželio paslaugas. Tiesiog kitoks pasirinkimas, ir tiek. Vieni akcentuoja kiekybę, kiti – kokybę. Pirmieji bando pasakyti, kad jų kiekybė pati savaime reiškia kokybę – dėl ko aš stipriai abejoju. Faktas tas, kad visi mėgstame traukti iš maišo žmones, kuriuos manome esant sėkmingais: vieni pasakoja apie tuos, kurie buvo auginti namuose, o kiti – apie tuos, kurie išaugo darželiuose. Laidoje dalyvavusi mama puikiai tai iliustruoja, tačiau man irgi į galvą šauna akimirksniu ne viena dešimtis nepaprastai talentingų žmonių, kurie vis dėlto lankė darželius ir mokyklas. Ir tikriausiai – jeigu suskaičiuosime – jų bus dar net gerokai daugiau! (Žinoma, IR dėl to, kad dauguma žmonių vis dėlto darželius lanko).

Trumpai ir aiškiai: XXI amžiuje realijos yra tokios, kad reta moteris nedirba. Dėl ko ji dirba – jau kitas klausimas. Gal dirba dėl to, kad negali sau leisti nedirbti. Gal dirba dėl to, kad save realizuoja ne mamos, o, tarkim, medikės profesijoje. Gal dirba dėl to, kad nori uždirbti pakankamai, kad vaikas – su kuriuo ji leidžia vakarus, savaitgalius ir atostogas – gautų puikų išsilavinimą. Gal dirba dėl to, kad jaučiasi, jog yra naudingesnė pasauliui išrasdama naujus vaistus, o ne tiesiog būdama su vaiku. Šaunu, jei mama ar tėtė tiesiog iš naujo atranda save, kai gimsta vaikas. Bet – pripažinkime – ne visi jaučiasi taip, kad dabar viską mesiu, nes niekas – be vaiko – ne(be)turi prasmės. Ir tai jokiu būdu nereiškia, kad galima tiems, kurie to nejaučia, sakyti, kad kodėl tada pasigimdei, jei nenori būti? Teisybę pasakius, tas buvimas su vaiku taip pat yra XXI amžiaus naujovė, nes dar mūsų seneliams vaikas tiesiog sekiodavo paskui sijoną, o trejų jau žąsis – dažnai vienas – ganydavo. Žinoma, aš šiek tiek ironizuoju, bet dauguma tėvų, kurie dirba, mielai būna su savo vaikais. Ir tikrai dirba ne todėl, kad nori jais atsikratyti. Apskritai norėčiau padiskutuoti: kodėl mes nekalbame apie mylinčią dirbančią mamą/tėtį? Nemanau, kad tai – nedera. Kaip tik būtų labai įdomu išgirsti, kodėl mylinti mama/tėtė pasirinko dar ir dirbti. Ir dar įdomiau, kodėl 99proc diskusijų būna apie mamą?!?! Toks įspūdis, kad tėtė myli ir dirbdamas, o jau mama išeidama į darbą atsisako savo tikrojo pašaukimo.

Jaučiu pagarbą mamoms, kurios yra nuostabios mamos-namų fėjos, tačiau aš, pavyzdžiui, dirbu, nes:

a) Jaučiu meilę švietimui;

b) Darbas man yra vertybė;

c) Mano pasaulyje geresnis švietimas 20, 50, 100, 200, gal 1000 vaikų yra daugiau, nei 4iems; Kadangi jaučiuosi galinti tai įgyvendinti, paprasčiausiai did the math, kaip sakant;

d)  Daug labiau vertinu ir branginu laiką su vaikais, kai jis yra ribotas;

e) Noriu, kad mano vaikams darbas būtų vertybė, o, kadangi vaikai mokosi iš pavyzdžio, voila!

Ir dar. Kartą ir visiems laikams noriu pasakyti, kad brangiau už vaikus nieko neturiu. N-I-E-K-O. Bet nemanau, kad dėl to turiu visą laiką būti su jais.

Daugiau mano minčių ir diskusija žinių radijo laidoje.

O kaip gyvenate/mąstote jūs?

Nuotrauka: Family in tall grass by Jackal of all trades

Kaip šiandien prisimenu: prieš mane važiuojanti mašina staiga sustabdo, aš dedu ant stabdžių ir garsiai sušunku “BL>>BA!”. Po akimirkos dvejų su puse Gertrūda sako: “Bl<<ba!”. Šalia sėdintys broliai raitosi kvatodami ir, žinoma, netrukus šis žodis tampa aktyvaus žodyno dalimi – ypač žinant, kad – kaskart jį ištarus – auditorija ima kvatoti.

Buvo etapas, kai  tas žodis dingo iš aktyvaus žodyno, tačiau vėliau vėl grįžo. Bet kuriuo atveju – jis žodyne jau yra. Ar aš jaudinuosi? Gal – jeigu būtų pirmas vaikas – jaudinčiausi, bet dabar ramiai ignoruoju, pasakau, kad taip nekalbame, ir tiek. Tiesiog vaikui nepaprastai smagu suprasti, koks galingas įrankis yra kalba. Įsivaizduojate: prieš vos metus vaikas beveik nekalbėjo, o po metų kalba, perteikdamas visa tai, ko anksčiau negalėjo! Fantastika, ar ne? Dvejų metų vaikas dar nieko neišmano apie etiketą – jis tik kartoja tai, ką išmokęs. Trejų metų vaikas pradeda suprasti, kad pasaulis sukasi ne aplink jį, kad yra daugybė dalykų, kurie nėra jo pasaulio dalis. Viena vertus, tai yra labai įdomu: vaikas gali tyrinėti naujus pasaulius. Kita vertus, visa tai baugina, nes vaikas pirmą kartą pajunta savo bejėgiškumą ir mažumą. Ko vaikui reikia? Vėl pasijusti pasaulio centru. Na, bent jau tokiu, kuris daro įspūdį. Kas daro įspūdį? Keiksmažodžiai! (Na, ne tik jie, bet – pripažinkime – jie daro nemažą įspūdį!). Keiktis dažnai skatina ir smalsumas: kodėl suaugusieji šitaip reaguoja į šiuos žodžius? Juk – vaiko akimis – tai tik žodžiai! Prisimindami tai, kad maždaug trejų metų vaikams patinka sugalvoti naujus žodžius (pavyzdžiui, Gertrūda prieš keletą dienų sako: Aš mačiau bagūgą! Ir, kaip sakant, suk tu sau galvą, kas ta bagūga), juokauti, kvailioti, tai nesunku suprasti, kad jiems labai smagu ir keiktis. Be to, suaugusieji uždraudžia keiktis, tačiau nepaaiškina, ką tie žodžiai reiškia, o juk vaikai taip nori žinoti, ką reiškia jų vartojami žodžiai. Vaikų logika yra ta: kuo daugiau keiksiuos, kuo daugiau žmonių išgirs, tuo didesnė tikimybė sužinoti, ką reiškia vienas ar kitas žodis.

Galų gale dvejų-trejų metų vaikai (kai dažniausiai “pasigauna” keiksmažodžius) dar nemoka reikšti savo jausmų žodžiais: tai yra pereinamasis etapas nuo kalbėjimo kojomis, dantimis, kumščiais ir pan. prie kalbėjimo apie savo emocijas žodžiais. Keiksmažodžiai – vaikai tą greitai supranta – padeda atspindėti emocijas.

Taigi ką daryti, jei vaikas pradeda keiktis?

1. Išsiaiškinkite, ar vaikas supranta tai, ką sako. Tiesiog paklauskite: “Ar žinai, ką reiškia šis žodis?” Tai padės suprasti, ką vaikas supranta.

2. Suteikite vaikui informaciją. Kai jau žinosite, ką vaikas supranta, galėsite jam pasakyti, ką žodis reiškia ir kaip žmonės jaučiasi, kai išgirsta vartojant šį žodį. Kadangi dauguma keiksmažodių prasmių yra tikrai netinkamos aiškinti ikimokyklinio amžiaus vaikams, užteks, jei jūs pasakysite, kodėl šių žodžių vartojimas yra netoleruotinas. Pavyzdžiui, šį žodį vartoti yra nemandagu. Taip pat galite sakyti:

- Kitiems nemalonu/skaudu, kai tu vartoji šį žodį;

- Šis žodis reiškia tą patį kaip ir “kvailys”, o juk tu žinai, kad – kai kas nors taip sako – skaudina;

- Kai taip sakai, tai reiškia, kad tu linki kitam nesėkmės/nelaimės/nemalonumų;

- Žmonės vartoja šį žodį, kai yra supykę ir kai nežino, kaip pasakyti, kad jie yra supykę.

Be to – kaip ir minėjau – reakcija, išgirdus keiksmažodį, skirtingų žmonių būna skirtinga: broliai juokiasi, o močiutė vos negauna infarkto, ar ne? Vaikui taip ir pasakykite: kai kuriems žmonėms šis žodis yra juokingas, tačiau dauguma mano, kad jis yra nevartotinas ir visiškai nejuokingas. Vaikai protingi. Supras.

3. Pagalvokite apie šaltinį. Dažnai pagrindinis keiksmažodžių šaltinis yra televizorius. Mažiau televizoriaus – mažiau keiksmažodžių. Kitas šaltinis – bendraamžiai. Kadangi šiame amžiuje draugai/bendraamžiai tampa svarbūs, būna itin sunku įkalbėti vaiką ne(be)vartoti žodžių, kuriuos vartoja jo bendraamžiai. Pabrėžkite vaikui, kad – net jei tuos žodžius vartoja jo draugai – jūs nenorite, kad jis juos vartotų. Kitas – ir vienas dažniausių – keiksmažodžių šaltinių yra…tėvai. Jeigu norime, kad vaikas nesikeiktų, turime nesikeikti patys.

4. Parodykite alternatyvas. Vaikams visada padeda, jei parodome ne tai, kaip jis neturėtų elgtis, o tai, kaip jis turėtų. Pavyzdžiui, nemokamčiam savo jausmų reikšti žodžiais vaikui galime pasakyti: “Mielasis, mes sakome “Aš piktas”, “Man nepatinka”, “Stop”, o ne keikiamės, kai supykstame”. Galima nukreipti dėmesį: “Suprantu, kad tau juokinga sakyti “bl<<ba”, bet juk galime sugalvoti kitą juokingą žodį. Koks tai būtų žodis? Gal “amba”?” ir t.t. Galiausiai galite pasakyti: “Man nepatinka girdėti, kai tu keikiesi. Jeigu tau būtina keiktis, išeik į kitą kambarį ir grįžk, kai norėsi jau gražiai su manimi kalbėti”.

5. Geriausias gydytojas – laikas. Kadangi vaikas tik ką atrado keiksmažodžius, maža vilties, kad jis per dieną-dvi jų atsisakys. Vaikams patinka eksperimentuoti. Taigi lengvai priminkite, kad jums šie žodžiai nepatinka, kurį laiką galite net ignoruoti (po to, kai jau viską išsiaiškinate ir pasakote, kad jums keiksmažodžiai nepatinka). Dauguma vaikų keiksmažodžių etapą išauga ir ima kalbėti taip, kaip kalbama jų šeimoje. (!)

SVARBU! TIk nesugalvokite ikimokyklinio amžiaus vaikų bausti už tai, kad jie keikiasi. Pasikartosiu: tokio amžiaus – o ypač dvejų-ketverių metų vaikai – eksperimentuoja su kalba, aiškinasi, kaip ji veikia. Kantrybės, laiko, ir viskas bus vėl kaip buvę. Ir stiprybės tomis akimirkomis, kai vaikas ima keiktis viešose vietose (ir, žinoma, puikiausiai pataikydamas į kontekstą, kas, atrodo, tuoj pat leidžia aplinkiniams daryti išvadą, kad jūsų vaikui keiksmažodžiai – kasdienybė )

Ar jūsų vaikai keikėsi? Kokia situacija buvo pati nemaloniausia? Ir apskritai būtų įdomu išgirsti, kokia jūsų pačių nuomonė apie keiksmažodžius.

Išsamesnė informacija čia ir čia.

Nuotrauka: Angry child by Gerry T

Tik grįžusi supratau, kad iš tiesų atėjo ruduo. Tiesa, G sako, kad nevaryčiau Dievo į medį, nes šis ruduo Lietuvoje yra tikrai nuostabus, bet man vis vien jau š-a-l-t-a. Ypač šiandien. Vakar vos nepavėlavome, nes ieškojau merginų šiltesnių batų ir šiltesnių pirštinių — kažkaip norėjosi joms pasiūlyti šį tą šilčiau, nei plonytes pirštinaites ir tiesiog odinius be jokio pašiltinimo bačiukus (vaikinai jau viešėdami pas mano tėvus išsinėrė iš lengvų rūbų ir įsinėrė į šiltesnius).

Kadangi vis pastebiu vaikus, tai turiu keletą pastabų apskritai:

a) Renkite vaikučius sluoksniais. Na, juk tikrai nėra sunku, o nauda — šimteriopa. Niekaip nesuprantu, kaip galima judriam metinukui ant berankovių marškinėlių užvilkti vilnonį megztinį, į kurį vien pažiūrėjus karšta. Vaikui vos pajudėjus, išmuša karštis, o jeigu koks nors skersvėjukas, tai, kaip sakant, ne į gera. O ir šiaip (bent jau man) siaubingai nemalonu sukaisti. Fe. Visada lengviau apsirengti daugiau, nei išsirengti, kai jau nebeturi, ko .

b)  Stori rūbai nėra lygu šilti rūbai. Ypač kombinezonai. Iš patirties galiu pasakyti, kad daugiausiai džiugesio suteikę  kombinezonai yra…ploniausi kombinezonai. Tačiau tikrai kokybiški. Pavyzdžiui, Reima. Mums pasisekė, nes beveik visus kombinezonus paveldėdavome arba iš draugų vaikų Suomijoje, arba iš draugų vaikų Švedijoje. Taigi matėme visokių ir niekada nebūdavo gaila nedėvėti. Vieninteliai, iš kurių vaikai neišlįsdavo, buvo ploniausi Reima. Nes vaikai juda. Jiems turi būti patogu. Man tiesiog fiziškai skauda, kai matau vaikus su tais kombinezonais, kurie ne tik lengvai peršlampa, bet dar ir prikimšti visokios galo, dėl kurio vaikas iš esmės negali net pajudėti.

c) Baikime tą “sušals kojytės” ir/arba “sušals rankytės” epopėją. Prisimenu, kaip Švedijoje — dar tada savo vaikų nė kvapo neturėjau — pasakė, kad turiu žiūrėti vaiko nugarytę, o ne kojas ir ne tuo labiau rankas, ar vaikui šilta/šalta. Tą patį išgirdau ir Šemetos kursuose, kai lankėm laukdamiesi pirmagimio. Nė karto dėl to nepasigailėjau. Mūsų vaikai namuose (ir dabar) basi arba su plonomis kojinėmis. Ir apskritai mūsų tie vaikai lietuviukai su vilnonėmis kojinėmis (viduje, šildomose patalpose!), vilnonėmis liemenėmis (na, tas dar pateisinu kaip vieną iš sluoksnių), pėdkėlnėmis po kelnėmis patalpose (to tai jau niekada gyvenime nesuprasiu). Aš, prisimenu, savo vaikams po kombinezonu vilkdavau ne kelnes + kojines, o tiesiog tik pėdkelnes: greičiau, o ir vaikams nespaudžia susigarunkščiavusios kelnės. Nuvažiavome į Švediją, sakau savo draugei, kad noriu pėdkelnių Augustui (jam tada buvo 7mėn), tai ta niekaip nesuprato, kam man jų reikia ))) O Švedija, žinia, nėra šilto klimato valstybė. Nežinau, gal yra švedų, velkančių pėdkelnes vaikams po kelnėmis, bet man tokių sutikti kol kas nepavyko.

d) Viena garbaus amžiaus medikė pasakė: jei norit, kad vaikai sirgtų, gyvenkite šiltuose namuose. Ji pati su savo pacientais padarė mini tyrimą: jeigu namuose temperatūra iki 21 laipsnio, vaikai sirgdavo mažiau. Jeigu daugiau — ir ligų daugiau. Ir taupiau, ir sveikiau Man taip pat patinka maloni šiluma, bet, pastebėjau, kad — jeigu tikrai šilta — apima tingulys. Vėsiau — geriau. Kai vėsu, yra paskata judėti, dirbti.

e) Apskritai jau esu rašiusi apie vaikų aprangą spustelėjus šaltukui, o ir apie sveikatą jau esu paburbėjusi. Šįkart noriu pasidalinti filmuku (žr įrašo pabaigoje) apie tai, kaip patariama vaikams rengtis šaltuoju metų laiku. Žiūrėkite ir dėmėkitės. O pažiūrėję investuokite į vilnonius apatinius marškinėlius žiemai: ir ligų bus mažiau, ir vaikas jausis geriau.

Ir nupirkite vaikui kepurę-šalmą. Trys pagrindiniai dalykai, dėl kurių jau keliolika metų girdžiu pedagogus (besi)šaukiančius Aukščiausiojo rengiant vaikus, yra:

a) kepurės + šalikai (ir dar be užrašytų vardų ir visų vaikų panašūs:)), kurie erzina, spaudžia, nusismaukia, užkrenta ir dar 100+ priežasčių, dėl kurių PIRKITE VAIKAMS kepures-šalmus.

b) pirštuotos pirštines. Tas išvis uždrausčiau ugdymo įstaigose. Garbės žodis. Nes prašyk neprašęs.

c) atskiri kombinezonai mažyliams (aš net išvis sakyčiau darželinukams). Pagalvokite patys: ar lengviau sužiūrėti, kad bikini viskas būtų taip, kaip reikia, ar ištisinį?! Į pastarąjį reikia tik įlįsti: nei tau jokio vargo, nei ką. O ir po to drąsiai gali čiuožti ir nuo vandens čiuožyklų, ir per bangas šokinėti: nei kas nors nukris, nei taisytis reikės. Taip ir su ištisiniu kombinezonu. Tada nereikės jaudintis, kad strėnytės apsinuogins. Kažkodėl suprantame, kad aplinka turi būti saugi vaikams (be stiklo, bet atvirų rozečių, be chemikalų ir vaistų ant grindų ir pan.), o vat rūbai, atrodo, visų pirma turi būti gražūs (galima pagalvoti, kad a) vaikams tai rūpi ir b) net jeigu ir rūpi, tai yra sukalbama/suderinama). Pamirškite. Visų pirma vaikų rūbai turi būti saugūs ir patogūs jiems (ir tiems, kurie juos rengs/prižiūrės). Taškas.

www.youtube.com/watch?v=McUKYXGLHfs

P.S. Mūsų naudojamas žiemą šalčio kremas (iš esmės nė vienas mūsų vaikas negalėjo (ir negali) be šio kremo eiti į lauką) — žaliasis Essex:

Šįkart – straipsnis apie emocinį intelektą (skaitykite 7psl).

Nesuprantu, kas atsitiko – visi ėmė kalbėti apie švietimą. Atrodo, ir anksčiau švietimas buvo svarbus (kada jis nebuvo svarbus?!), tačiau dabar vos ne visų garbės reikalas yra pasakyti savo nuomonę apie švietimą. Viena vertus, nepaprastai džiaugiuosi, kad jau seniai numaniau, jog tik švietimas gali keisti pasaulį (įsivaizduojate, tokią skambią frazę parašiau ir savo disertacijoje?!). Kita vertus, ar tie debatai duos naudos?

“The Economist” visai neseniai savo straipsnyje įvardina gera priežastį – dabar tiesiog turime daug informacijos apie švietimą įvairiose šalyse ir galime tą informaciją lyginti. Dauguma jau esame girdėję apie PISA – tarptautinį pasiekimų tyrimą, tačiau nedaug kas girdėjo apie McKinsey  tyrimus, kurie stebi, kurios valstybės labiausiai pasistūmėjo pastaraisiais metais. Galime didžiuotis: Lietuva šiame sąraše - aštunta.

Man, žinoma, labiausiai patiko tai, kad daug kas, ką sakiau/rašiau aš, buvo patvirtinta:

a) Pinigai – ne esmė. Kartoju ir kartosiu, kad ne išlaidos švietimui ir ne švietimo darbuotojų atlyginimo dydis lemia švietimo kokybę. Taip, atlyginimai turi būti tokie, kad žmogus galėtų gyventi oriai, tačiau nereikia niekada pamiršti (turint omeny, kad švietimas – masinis reikalas), koks vidutinis atlyginimas yra vienoje ar kitoje valstybėje.

b) Nesutikčiau, kad Lietuvoje didžiulę įtaką daro socioekonominė šeimos padėtis. Kodėl? Todėl, kad Lietuvoje piniginės storis ne visada koreliuoja su smegenų svoriu. Arba – kaip sakė p.Aušra Maldeikienė – su smegenų vingiais (trumpai: kai kurių žmonių smegenys – it nupoliruoti žaidimo kėgliais kamuoliai. Žiauriai patiko:)) Reikia pripažinti, kad Lietuvoje daug išsilavinusių, kultūringų, skaitančių ir pan. intelektualų gyvena ne tik ne prabangiai, bet net ir ganėtinai sunkiai finansine prasme. Yra begalė žmonių, kurie supranta knygos vaiko gyvenime svarbą ir skaito su vaiku daug, nors namuose knygų ir nėra daug (nepamirškime viešųjų bibliotekų!) ir t.t. ir pan. To pasekoje turime visuomenę, kur žmonės priklauso žemesniam, nei vidutinis socioekonominiam sluoksniui pagal savo pajamas, tačiau pagal savo sąmoningumą yra visai kitame lygmenyje.

c)  Žinoma, didelę įtaką daro ir tėvystės stilius, o tam tikras tėvystės stilius dažnai yra susijęs su kultūriniais papročiais. Pavyzdžiui, mes Lietuvoje labai mėgstame tradicijas: aš ėjau į tokį darželį, mano tėvai ėjo į tokį darželį, esame normalūs, tai ir vaikas eis į tokį darželį ir bus normalus. Arba, tarkim, įsivaizdavimas, kad gera mokytoja = griežta mokytoja, kuri turi sutvarkyti (nieko sau pasakymas, ar ne?) klasę. Dar mes labai mėgstame būrelius ir mokymąsi mintinai: jeigu vaikas atkartoja eilėraštukus ir daineles, tai it akmuo nuo krūtinės nusirita, o jei dar ir angliškai kokią abėcėlę sudainuoja, tai išvis vaikštome pasišvilpaudami. Kadangi mėgstam kalti mintinai, o tikrai turime vaikų, kurių atmintis nėra prasta, tai pasirodome puikiai ten, kur reikia atkartoti informaciją. Ten, kur reikia kūrybiškumo, netradicinio mąstymo – jau prasčiau. Nenuostabu: sunku mąstyti kūrybiškai, kai nuo pat ankstyvosios vaikystės pratinaisi, kaip būti geru berniuku/mergaite.

Bet man svarbiausia yra tai, kad aš anksčiau esu aprašiusi tris iš keturių sėkmingo (kokybiško?) švietimo faktorių, kuriuos aprašo The Economist:

1) Decentralizacija. Jau esu rašiusi, kad centralizacija neveikia. Centralizacija pateikia receptus, kurie nėra kilę pačiose ugdymo organizacijose. Centralizacija trukdo progresui, neleidžia tobulėti. Centralizacija žemina ugdymo standartų kartelę ir siaurina ugdymo programas. Lankstumas, atsitraukimas ir ugdymo įstaigų įgalinimas leidžia atsispirti ir pradėti tobulėti.

2) Galimybė steigtis kitokioms mokykloms. Čarterinės (charter) mokyklos JAV, gebėjimų mokyklos Švedijoje, tarptautinės mokyklos, valdorfo mokyklos, montessori mokyklos ir t.t. ir pan – visos jos įneša gaivaus oro į sustabarėjusią švietimo sistemą. Reikia dar ir dar kartą pripažinti: ugdymo sistema dėl savo masiškumo važiuoja it įsibėgėjęs garinis traukinys. Kažką pakeisti valstybiniu mastu – be galo sudėtinga, o mažame, vietiniame lygmenyje – visai kas kita. Tai, ką tokios mažos laboratorijos sukuria, gali būti perkelta ir į masinį švietimą. Kartais manęs klausia: ar įmanoma pakeisti visą sistemą? Teoriškai – taip. Praktiškai – nepaprastai sudėtinga. Tarkim, kodėl visos mokyklos negali būti gebėjimų mokyklos? Visų pirma dėl to, kad ten reikia ypatingų mokytojų, ypatingų tėvų ir ypatingų vaikų. Gal net ne “ypatingų”, o tiesiog “motyvuotų”. Kitaip ta sistema neveikia. Tol, kol žmonės gali rinktis, į tas mokyklas ir renkasi motyvuota bendruomenė, tačiau įsivaizduokime, kas būtų, jei staiga visi turėtų lankyti gebėjimų mokyklas…didelė tikimybė, kad jos ne(BE)būtų tokios, kokios yra šiandien.

3) Aukšti standartai pedagogams. Apie tai rašiau devynias galybes kartų: į ugdymo įstaigas turi ateiti motyvuoti žmonės; ugdymo įstaigose dirbantys pedagogai turi turėti tinkamas sąlygas, kuriose galėtų atsiskleisti jų gebėjimai; pedagogas turi jausti atsakomybę. Gerai suomiams, kurie į pedagoginius universitetus priima geriausius iš geriausių. Gal vieną dieną taip bus ir pas mus? Kol kas tenka pripažinti, kad kokybės inspektoriai kokybės neužtikrins, ir bene vienintelis būdas yra mums patiems stengtis tą kokybę kilstelėti iš apačios.

Dar. Yra vienas niuansas, kuris Lietuvoje, kaip sakant, ne taip, kaip kitur. Kaip ir rašo “The Economist”, alternatyvių (dažnai =  privačių) mokyklų nevaržo tie patys griežti reikalavimai, kurie sustabarina valstybines ugdymo įstaigas. Tačiau aš atkreipiau dėmesį, kad, pavyzdžiui, valstybinio darželio tvora gali būti visiškai išvirtusi ir net iš esmės neegzistuojanti, avarinis išėjimas – užkaltas, tačiau viskas veikia, darželį lanko ne vienas ir ne viena dešimtis vaikų. Ir štai privati ugdymo įstaiga. Atėjusi VSC pareigūnė išsitraukia metrą ir matuoja, ar TIKRAI čiužinuko storis – ne mažiau 7cm Nesvarbu, kad gali parodyti užsakymo dokumentus, kuriuose juodu ant balto parašyta, kad 7cm. Ir tai ne viskas. Desertui gauni laišką, kuriame parašyta, kad vis dėlto čiužinukai – ne 7cm storio ir, kaip sakant, turi nedelsiant taisyti šį akibrokštą vaikų gerovei ir dar kaži kam. Ir čia – smulkmena. Apie kažką lengviau, paprasčiau – jei esi alternatyvus – galime kalbėti tik hipotetiškai. Bent jau man toks įspūdis.

Geriausia viso straipsnio mintis yra ši: Better teachers take much longer to form. They should be made the priority. Aš savo mokytojoms visą laiką kartoju (jau, matyt, ir prikeltos iš miegų pasakytų:)), kad jos turi suprasti, jog nuo jų labai priklauso, kiek ir kaip kels mūsų ugdomi vaikai sparnus. Ir tai yra proporcinga pedagogo profesionalumui.

Jau tikriausiai dauguma, kurie domitės švietimu, skaitėte NYT straipsnį apie amerikiečių šeimos eksperimentą Rusijoje. Straipsnis – nepaprastai gražus, skaitosi lengvai ir tikrai išjudina emocijas (ne veltui autorius yra gavęs Pulitzer apdovanojimą!). Žinote, kas man labiausiai patiko? Tai, kaip žurnalistas apibūdino mokyklos direktorių: “He seemed to care about the way they thought, not what they knew”. Ir dar. Aš dažnai galvoju, kad esu šiek tiek kvaištelėjusi ir būna, jog išsigąstu tų investicijų, kurių reikalauju iš savęs ir iš kitų į švietimą. Kai straipsnyje perskaičiau, kad mokykloje įrašomos pamokos, o vėliau įrašus analizuoja ir kritiškai vertina vadovas ir patys mokytojai iki išnaktų…tyliai sau džiūgavau. Smagu žinoti, kad yra žmonių, mąstančių ir dirbančių panašiai! Ir, žinoma, yra ne vienas ir ne du kultūriniai tokių ugdymo įstaigų skirtumai, bet žaviausia yra tai, kad į darbą jose yra žiūrima kaip į gyvenimo būdą.

Nes darbas su vaikais nėra darbas. Na, ne toks, kai ateini tam tikrą valandą ir išeini tam tikrą išjungęs kompiuterį ir visa tai, ką jautei ir darei darbe. Jeigu iš tiesų ateini dirbti su vaikais, tai…niekada nebegali išeiti. Šiandien viena Vaikystės Sodo auklėtoja pasakė: Aš jau maždaug 12val sekmadienį pradedu apie juos galvoti, pasiilgstu. Taip jau yra su vaikais. Kai iš tiesų supranti, kad tavo rankose ne tik vieno žmogaus, bet gal ir valstybės, o gal net ir pasaulio ateitis…negali nenorėti (jeigu nenori, tai ką veiki ugdymo įstaigoje?!?!) atsiraitoti rankovių ir daryti viską, kad ta ateitis būtų visokia -esnė. Ir čia negali būti jokių kompromisų, nes dienos lekia neįsivaizduojamu greičiu.

Ar kada nors apie tai galvojate? Aš – dažnai. Ir, žinote, visai neseniai galvojau, kad ji bus…daugiau-mažiau tokia pati. Tiesiog pagalvojau, kad jau realiai prieš 100 metų Montesori teigė, kad reikia keisti švietimo sistemą. Po jos ne vienas ir ne du edukologijos grandai rašė nuostabias ir įkvepiančias knygas apie būtinybę keisti švietimo sistemą. Ir ką? Nieko. Iš esmės švietimo sistema mažai pakito nuo industrinės revoliucijos, kai švietimas iš elitinio tapo masiniu.

Pavyzdžiui, aš jau ne vienerius metus kalbu apie vasaros atostogas kaip apie reiškinį, kurio šaknų dabar daug kas net ne(be)žino. Ar jūs žinote, kodėl vaikai vasarą atostogauja? Ogi todėl, kad – kai atsirado mokykla – niekas nebūtų į ją vasarą – per patį žemdirbio darbymetį – ėjęs! Vadinasi, reikėjo vaikus paleisti žemės ūkio darbų dirbti. Štai todėl ir turime vasaros atostogas. Tikrai ne dėl to, kad geras oras ir reikia juo džiaugtis

Ir štai jau yra nemažai mokyklų, kurios atsisako šios atgyvenos ir turi daugiau trumpesnių atostogų. Kodėl ilgos vasaros atostogos neefektyvios? Todėl, kad vaikui vos ne trys mėnesiai – labai ilgas laikas. Paklauskite bet kokio pedagogo, ir jis jums pasakys, kad rugsėjo mėnuo yra sunkus, nes vaikai po vasaros nebeturi įgūdžių, kurie…buvo ugdyti visus mokslo metus! Be to, vasara – fantastinis laikas ugdymo įstaigoje: galima keliauti, organizuoti išvykas, daug mažiau vaikų serga ir t.t. ir pan. Kaip sakant, bet koks mąstantis pedagogas pasakys, kad vasarą galima su vaikais įgyvendinti daug nepaprastai įdomių projektų, kurių kitu metų laiku niekaip neįgyvendinsi. Galiausiai – ką daryti dirbantiems tėvams? Nežinau, kaip jūs, bet aš pažįstu ne vieną ir ne du pradinukus, kurie šią vasarą tiesiog trūnijo mieste: a) dienos stovyklų tėvai neįpirko; b) aš bent jau nepažįstu dirbančių žmonių, kurie gali atostogauti vasarą beveik tris mėnesius; c) seneliai patys dar dirba, tad…nieko nelieka ir tenka vaiką palikti vieną namuose.

Ir tie pasakymai, kad vasarą vaikas išsimiega. Na, nebūkime juokingi. Vaikas išsimiega VISADA, jei laiku eina miegoti. Tai, kad jis eitų laiku miegoti – tėvų atsakomybė.

Žodžiu, jau keletą metų visiems, kas netingi manęs klausyti, bandau įrodyti, kad reikia pereiti nuo žemdirbio ritmo prie projektinio ritmo: mokytojai metus padalina į projektus, o po didelių projektų – atostogos. Tokios, per kurias vaikas nepavargsta nuo atostogų. Idealu, manau, yra aštuonios savaitės atostogų: po dvi rudenį (prasideda spalio antroje pusėje ir baigiasi Vėlinėmis), žiemą (Kalėdos-Nauji metai), pavasarį (apie Velykas) ir vasarą (liepą-rugpjūtį). Na, vasarą gali būti ir trys. Neabejoju, kad, mokantis tokiu ritmu, nereikėtų “atsigauti” po mokyklos.

Kitas dalykas, kuris, manau, turėtų įvykti, yra ne kompiuterizacija, o pedagogizacija. Mokyklos tiesiog privalo pri(si)vilioti žmones, kurie geba dirbti pedagoginį darbą. Jau esu rašiusi, kad šioje profesijoje – kaip ir visose kitose – galioja varpelio kreivės teorija: viename gale yra (nelabai daug) fantastiškų pedagogų, kitame gale (taip pat nelabai daug) – prastų pedagogų, o per vidurį – daugiausiai – yra gerų pedagogų. Taip turėtų būti. Kai taip nėra – bėda. Tėvai dažnai sako: darželyje svarbiausia – auklėtoja, o ne programa ir t.t. Pradinėje mokykloje tėvai sako tą patį. Bet taip pat yra visada, kai kalbame apie pedagogą! Pagalvokite, kokie dalykai mokykloje jums labiausiai patiko. Ir – garantuoju – dažniausiai tas patikimas bus tiesiogiai susijęs su žmogumi, kuris tą dalyką dėstė. Žmogumi, kuris turėjo ugnelę. Žavėjosi. Kalbėjo su įkvėpimu. Nuostabūs pedagogai yra neįkainojami. Geras pedagogas tą senovinę žalią lentą geba paversti interaktyviausia lenta pasaulyje, o tas, kuriam nereikėtų būti klasėje, ir su interaktyvia geba kartinti gyvenimus. Programa yra įrankis. Kuo tas įrankis tobulesnis, tuo geriau. Tik įsivaizduokite, ką gali daryti puikus pedagogas su puikia programa?! Arba interaktyvia lenta?!

Kita vertus, aš manau, kad po 10 metų technologijos dar labiau įsiskverbs į mokyklą. Taigi – reikia mokytis jomis naudotis. Prisimenu, kaip vienoje mokykloje kompiuteris klasėje buvo net nesujungtas – tiesiog stovėjo. Paprasčiausiai mokytoja bijojo jo. O gaila. Tik pagalvokite: panašios diskusijos kilo, kai prasidėjo knygų spausdinimas (nebereikėjo perrašyti) – daug kam be jokios abejonės atrodė, kad paties perskaityta knyga niekada nebus taip efektyvu kaip sėdėjimas ir Mokytojo klausymas. Mes visada bijome to, kas yra nauja, kas iš tiesų keičia mūsų per dešimtmečius (ar net šimtmečius) susiformavusius įpročius. Įsibėgėjome ir lekiame nesustodami pagalvoti, ar (te)bėra prasminga. Kartais koks nors keistuolis ar keistuolė ima kalbėti/steigia visokias “alternatyvias” mokyklas, bet mes, kaip sakant, žinome geriau, nes tai, ką mes žinome, yra laiko patikrinta

Mes, lietuviai, esame tradicijų mėgėjai. Todėl abejoju, ar po 10 metų nebebus suolų po vieną-du ir mokytojo klasės priekyje. Tikriausiai bus. Abejoju, kad bus įvykusi dalykų integracija – tik pažiūrėkite, kokiu sunkumu pirmasis integruotas vadovėlis skinasi sau kelią! Abejoju, kad dauguma mokytojų ims abejoti mokymosi mintinai nauda. Abejoju, kad įsileisime IT į klases (net jei ir netrūktų lėšų). Abejoju, kad mokysime vaikus užsienio kalbų (prisimenate, kokie vėjai ūžė, kai kalbėjome apie mokymąsi nuo antros klasės? Būtų mano valia, tai nuo pirmos klasės visi mokytųsi pirmą, o mokyklą baigtų kalbėdami bent jau dviem-trim užsienio kalbomis. Bent. Beje, patikęs A.Užkalnio įrašas šia tema).

Žodžiu, manau, kad mokykla Mortai lankant gimnaziją bus nelabai pakitusi nuo tada, kai aš ją lankiau. Kai pagalvoji, kaip per tą laiką bus pakitęs pasaulis (po paraliais, kaip jis pakitęs jau DABAR, o dabar tai TIKRAI labai mažai kas yra mokykloje pasikeitę nuo mano dienų), tai net nežinai, ką ir galvoti. Faktas vienas: kalbos apie švietimą ir jo kokybę nesiliaus. O tai jau yra gerai. Visa kita – pažiūrėsim po 10 metų. Bus visai įdomu, jei būsiu klydus. Nes šiaip esu labiau linkusi į optimizmą.

O šias mintis įkvėpė šie trumpi NYT interviu.

Šią vasarą Vaikystės Sode išbandėme naujieną – lauko stovyklą. Kadangi teko keletą kartų viešėti Švedijos lauko darželiuose, norėjau pažiūrėti, kokios reakcijos sulauktų lauko stovykla ir Lietuvoje. Žinau, kad Lietuvoje vyksta įvairios išgyvenimo stovyklos, ir vaikai gyvena dar ne tokiomis sąlygomis kaip vaikai lauko darželyje Švedijoje, tačiau juk kalbame ne apie mokyklinukus, o apie ikimokyklinukus! Lauko stovyklai nusimačiau tris savaites, kurios, atrodė, bus bene ramiausios savaitės: prieš pat atostogas Vaikystės Sode, tačiau dar ne atostogų metu. Tačiau, žinia, kaip yra sakoma: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Panašiai atsitiko ir man – kadangi gavau kvietimą važiuoti į vieną Suomijos regioną stebėti darželių ir gavau jį būtent tuo metu, kai turėjo vykti lauko stovykla, teko apsispręsti.

Kadangi vizito į Suomiją vienas tikslų buvo rasti darželį-partnerį Vaikystės Sodui, tai apsisprendžiau važiuoti. Žinoma, išgyvenau, kad teks išbandyti lauko stovyklą…pačiai nesant Lietuvoje! Brrrr…

Šios stovyklos tikslas buvo visų pirma pažiūrėti, ar bus susidomėjimas ja Lietuvoje. Kita vertus, jau žinojau, kad lietuviams labai patinka gamta ir miškas (tai rodo ir daugumos mūsų noras gyventi kuo žaliau, kuo arčiau gamtos, turėti kuo daugiau žemės ir pan.) – tą įrodo dar ir dabar į Vaikystės Sodą ateinantys tėveliai, kuriems Žvėrynas – per daug miestas, ir jie labai nori žaliojo Antakalnio. Žodžiu, maniau, kad susidomėjimas bus, ir tai tikrai pasitvirtino – surinkome trims savaitėms grupes visiškai be jokios reklamos (buvo tik įrašas mano tinklaraštyje).

Antras tikslas buvo išbandyti Lietuvos ikimokyklinukus. Reikia pripažinti, Lietuvoje – imant tūlą vaiką – vaikai iš darželių yra mažiau savarankiški, nei Švedijoje: ir paeiti ne taip mėgstantys, ir apsirengti ne taip gebantys, ir pratę prie to, kad jiems parodoma, kokia gali būti veikla. Tikslas buvo turėti minimaliai priemonių, tačiau skatinti vaikus iš to, ką turi, kartu su auklėtojomis susigalvoti įvairiausios veiklos. Be to, viena užduočių auklėtojoms buvo stebėti vaikus, o ne laikytis plano. Planas – tik gairės, padedančios susipirkti priemones ir turėti bendrą stovyklos vaizdą, tačiau iš tiesų veiklą turi inicijuoti ir kreipti tam tikra linkme vaikai. Žinoma, tėveliams planus išsiuntėme, tačiau jų niekur nekabinome ir neviešinome – tai buvo tik gairės. Ši mintis pasitvirtino, nes vaikai daug ką pakreipė sava linkme, o tai, kad jiems patiko tai, ką darė, buvo nuostabiausia. Pavyzdžiui, aš atvažiavau stebėti stovyklėlės veiklos kaip tik tada, kai vaikai nusprendė surengti papūgų teatrą. Buvo nuostabu!

Sužavėjo ir tai, kad mūsų vaikai yra ir ištvermingi, ir savarankiški – reikia jiems tik duoti laisvę ir galimybę atsiskleisti. Be to, jie buvo nepaprastai draugiški ir supratingi silpnesnių ir mažesnių atžvilgiu.

Kokie buvo pirmieji žingsniai?

Visų pirma ieškojau pedagogų. Pavyko rasti dvi šaunias jaunas studentes, kurios entuziastingai ėmė planuoti veiklą: tai susitikdavome, tai susirašydavome ir viską aptardavome. Galų gale gimė tikrai kokybiškas planas. Artėjant numatytai stovyklos pradžiai suderinome su Vaikystės Sodo administratore, kad ji organizuos visus atvykimus/išvykimus; dirbs dvi merginos, tačiau – jeigu reikės daugiau rankų – galės ateiti padėti kuri nors iš besimokančių pedagogių (tuo metu Vaikystės Sode praktiką atliko net kelios būsimos Vaikystės Sodo pedagogės) ir t.t. ir pan. Taip pat sužiūrėjome lauko žaislus, kad nebūtų nei per daug, nei per mažai. Tikslas buvo turėti žaislus, kurie paskatintų veiklą. Be to, iki stovyklos pradžios turėjo atvažiuoti ir laipynė.

Viskas prasidėjo tuo, kad laipynė neatvažiavo. Negalėjau patikėti. Viena priežasčių, kodėl užsisakiau būtent iš tos įmonės, buvo ta, kad jie prižadėjo pristatyti laiku. Tikslas buvo pastatyti laipynę penktadienį, kad iki pirmadienio ji jau stovėtų tvirta ir šauni kiemelyje, kuriame visą laiką leis vaikai. Žodžiu, planuok neplanavęs. (Beje, laipyne nusivylėme ir tada, kai ji buvo pastatyta – įsivaizdavome, kad ji bus gerokai didesnė. Bet kuriuo atveju – laipynių kainos yra kosminės, ko niekada net neįtariau!)

Antra nemaloni staigmena buvo ta, kad viena auklėtojų po pirmos savaitės apsisprendė nebedirbti. Po tos dienos gavau triženklę telefono sąskaitą, nes akis išdegusi ieškojau iš Suomijos šiaurės, kas galėtų ją pakeisti. Dvi dienas likusiai auklytei padėjo viena Vaikystės Sodo pedagogių (kuri tuo metu galėjo padėti), o trečią dieną jau radau žmogų, kuris padėtų. Sunkiausia buvo tai, kad tos dvi dienos buvo pirmos antros stovyklos savaitės dienos. Man devyni prakaitai bėgo Suomijoje, o Lietuvoje – ir administratorei, ir dirbančiai auklytei, ir jai padedantiems, nes išėjusi auklytė buvo suplanavusi tos savaitės veiklas, tai, vadinasi, viską teko perdėlioti, o aš – už tūkstančių km. Švelniai tariant – nemalonu. Ačiūdiev, pavyko susidoroti ir su šiuo iššūkiu, tačiau maža nepasirodė!

Taip pat buvome suplanavę, kad – jeigu lis – vaikai leis laiką palėpėje. Merginos dar iki stovyklos pradžios palėpę pavertė tikru pasakų pasauliu. Tačiau – jau prasidėjus stovyklai – pastebėjome, kad būtis tarp dviejų gan nutolusių erdvių (lauko ir palėpės trečiame aukšte) yra nepatogi, todėl auklytės labai džiaugėsi, kai kieme pastatėme didžiulę neperšlampančią palapinę, kur visi stovyklautojai slėpėsi per lietų ir pietų miegelio metu. Oras stovyklautojų nelepino – tomis savaitėmis tai lijo, tai saulė švietė. Viena mama taip net ir parašė, kad susidūrėme su nemažai iššūkių. Kita vertus, iškart pamatėme, kas pasitvirtina, o kas – ne.

Taigi laipynė, vienos auklytės išėjimas ir palėpė buvo trys dalykai, kurių būčiau norėjusi išvengti. Tiesa, kaip ir minėjau, pastatę gerą ir didelę palapinę išsprendėme palėpės klausimą vienu ypu. Kiti du įvykiai tik dar kartelį įrodo, kad geriausia viską yra planuoti LABAI iš anksto ir pasiruošti, ką darytum, jei viskas nepavyktų taip, kaip esi suplanavęs.

Taip jau išėjo, kad aš nerimavau ir pardūmėme iš Suomijos anksčiau, nei planavome – labai jau rūpėjo, keletas tėvelių sunerimo dėl nesklandumų stovyklėlėje. Susirašėme. Jau po visko gavau gražius jų laiškus, vieną kurių noriu pacituoti:

” Stovykloje buvo netobulumų, bet tai yra normalu, taip visuomet atsitinka pradedant daryti kažką naujo. Įgyvendinti tai, ko prieš tai nebuvo, yra mažas stebuklas, o burtai nėra paprastas reikalas:) <…> Apibendrinant, stovykla pateisino mano lūkesčius su kaupu.”

Kadangi tai buvo laiškas tėvelių, kurie pradžioje buvo sunerimę, atrodo, tikrai vertėjo organizuoti stovyklėlę. Smagiausia – be jokios abejonės – yra tai, kad stovyklėlė patiko vaikams. O kad susidarytumėte aiškesnį vaizdą, kaip viskas vyko, paprašiau, kad lauko stovyklą aprašytų viena jos auklėtojų Elžbieta.

Stebuklinga karuselė

Dabar, kai žiūriu į tas tris savaites retrospektyviai, į galvą peršasi žodis „kaleidoskopas“. Kiekviena diena ryški ir spalvinga, o kartu ir visiškai skirtinga nuo kitų. Stovyklėlė buvo fiziškai sunki. Tiek man, tiek vaikams. Didžiumą laiko praleisdavome saulėje, lietuje, vėjyje. Valgėm kaip vilkai, miegojom it katinai. Pajutome, kas yra tikras buvimas gamtoje. Mokėmės kantrybės žygyje. Mokėmės, kaip padėti vieni kitiems. Panešti kits kito daiktus, apauti batuką. Patiesti kilimėlį mažesniam. Didžiausias džiaugsmas, kokį auklytė gali patirti – tai matyti, kaip sudėtingomis sąlygomis atsiskleidžia geriausios mažų žmogiukų savybės. Kūrybiškumas. Dosnumas. Valia.

Beveik kiekvieną dieną bastėmės po miškus. Kalbėjom apie medžius, paukščius ir miško gyvūnus. Kurpėme darbelius iš „nieko“. Pavyzdžiui, rišome paukščius iš medžio šakų ir lapų, ant medžių kamienų tapėme voverių dreves, gaminomės kaukes ir karūnas, papuoštas miške rastomis grožybėmis… Skaitėm daug pasakų, kalbėdavom apie gamtą, atostogas, jūras, ežerus, miškus ir viską, apie ką tik panorėdavom pasipasakoti. Tačiau kaip gi iš tiesų atrodė tos mūsų kaleidoskopinės dienos?

Renkamės aštuntą valandą ryto. Aišku, visiems labai knieti vasarą išsimiegoti, todėl į ryto ratą sėdam tik devintą ar pusę dešimt. Kiekvieną rytą turime vis naują potemę. Pavyzdžiui, jei trečiosios savaitės tema buvo „Mažieji miško gyventojai“, tai pirmadienio potemė – kiškis, antradienio – voverė ir taip toliau… Taigi, susėdę į ryto ratą pasisveikinam, susiskaičiuojam ir aptariam šiandieninę temą. Zuikis. Koks jis? Kur gyvena? Ką valgo?.. Nuostabu tai, kad net trims potemėms – zuikiams, pelėms ir papūgoms – turėjome tikrus vaikystės sodo gyvūnėlius. Todėl buvo dar lengviau ir įdomiau apie juos kalbėti.

Po ryto rato mąstome, kur tęsim veiklą. Ar einame į mišką jau dabar, ar truputį vėliau? Jei gražus oras ir yra noro, susikrauname kuprinėles, apsivelkame ryškias liemenes, kimbam į virvę ir traukiam žygin. Atėję į miškus susirandame savo pamėgtą stovyklavietę. Ten valgome užkandėles ir darome darbelius (jei būname nutarę juos daryti miške, o ne pačioje stovyklėlėje). Likusį laiką iki pietų žaidžiame žaidimus. Kokius? Ogi įvairių įvairiausius. Kamuolio, gaudynių, loginius, taiklumo… Žodžiu, kad tik būtų smagu.

Pietus valgom terasoje, prie stalelių. Bet ne po stogu. Stovyklautojai valgo nuostabiai ir nerealiai daug, nes būna išvargę ir išalkę po aktyvios dienos. Jei likdavo kokių daržovių, mėgdavom pamaitinti jomis triušiukus, kurie gyvena mūsų kieme. Pavalgę tvarkomės ir keliaujame praustis (prausimasis ir tualetas – vieninteliai dalykai, atliekami viduje).

Miegame lauke. Buvo kelios dienos, kuomet oras neleido miegoti kieme. Buvo tiesiog per karšta. Tuomet miegojome palėpėje. Tačiau didžiumą laiko miegojome lauke ar palapinėje (net per baisiausią lietų parpėm palapinėje ir nė siūlas nesušlapo). Miegam dvi valandas. Tačiau yra žmonių, kurie miegoti nenori. O versti tikrai neverčiame. Gi atostogos, dėl dievo meilės. Taigi, tie, kas nemiega, skaito, žaidžia stalo žaidimus, piešia, tapo rankomis ar tiesiog šnekasi su auklytėmis ar vieni su kitais.

Atsikėlę einam praustis ir ruošiamės vakarinei užkandėlei. Valgome kieme arba palapinėje. Lieka apie pusė valandos iki tėvelių atėjimo. Tai – laisvas laikas. Vaikai žaidžia tarpusavy, skaitom knygeles, lakstome.

Taip ir pralėkė trys savaitės miško vasaros stovykloje. Visos dienos, rodos, panašios. Tačiau vis besikeičiantys vaikai, vis naujos temos, nauji orai… Kaip karuselė mirga marga mano atsiminimuose. Dabar galvoju apie Merę Popins. Ji turėjo magiškų galių, todėl jai buvo labai lengva susitvarkyti su neklaužadomis Benksų vaikais. Aš visai jokių magiškų galių neturėjau. Na, nebent kantrybės, meilės ir valios. Ir vis tiek nė kartelio neteko pasigailėti savo darbo. Neteko pakelti balso. Neteko supykti. Žiūriu į prabėgusias stovyklos dienas kaip į kokią fantastinę knygą. Kurios kiekvienas veikėjas – pagrindinis. Ir kiekvienas stebuklingas.

Ačiū, Elžbieta, už nuostabias akimirkas vaikams ir už nuostabiai eksperimentinę pirmąją Vaikystės Sodo lauko stovyklą!

Ką pasakytumėte apie valstybę, kurioje gimnazijos moksleiviai retai gauna daugiau kaip pusvalandį namų darbų, nedėvi uniformų, beveik nėra egzaminų, tėvai nesuka galvos, ar vaikas įstos į universitetą, tačiau…tarptautinių testų rezultatai atkreipė viso pasaulio edukologų ir politikų, besidominčių švietimu,dėmesį į šią valstybę? Tai — mūsų ne tokia ir tolima kaimynė Suomija.

Kokia yra Suomijos švietimo sistemos sėkmės paslaptis? Liepos mėnesį teko viešėti viename Suomijos regione, 400Km į šiaurę nuo Helsinkio, Seinajoki mieste. Ikimokyklinio ugdymo skyriaus vadovė paėmė mane po savo sparneliu ir aprodė darželius, papasakojo apie savo iššūkius ir apie tai, kas glosto širdį bei apie tai, su kuo ji susitaikė ir priėmė tai kaip nekintančią konstantą. Kadangi viešėjau pas žinomą Suomijoje muzikos mokytoją ir chorvedę, tai ji mane supažindino su begale švietimiečių: ir pietaudavome, ir vakarieniaudavome, ir vakarodavome (iki paryčių) tai su mokyklų direktoriais, tai su pavaduotojais, tai su mokytojais. Ir visų prašiau: papasakokite apie save, apie savo ugdymo metodus, apie tai, kas jums patinka ir nepatinka jūsų ugdymo įstaigoje. Jau buvau anksčiau pastebėjusi, kad tokios asmeninės istorijos labai daug atskleidžia apskritai apie šalies sistemą, apie jos privalumus ir trūkumus, tad klausiausi išsižiojusi.

Ir, žinote, ką? Supratau, kad visų pirma ten pedagogams patinka jais būti! Per visą viešnagę nesutikau nė vieno burnojančio, kad algos mažos, kad valdžia kalta, kad tėvai nežino, ko nori.

Apie atlyginimus noriu parašyti atskirai. Pavyzdžiui, JAV vidutinė ikimokyklinio ugdymo pedagogo alga yra 26 000 JAV dolerių. Per mėnesį — 2167 JAV dolerių. Suomijoje — kaip teigė mano sutikti specialistai — vidutinis darželyje dirbančio pedagogo atlyginimas yra apie 1600 Eu. Belgijos — mūsų dukrų lopšelio — pedagogės atlyginimas (jaunos, tačiau tikrai ne pirmus metus dirbančios) buvo 1300 Eu. Panašu, ar ne? Tik neskubėkite dauginti! Kai šia informacija pasidalinau su vienu Lietuvos pareigūnu, kuriam dažnai tenka viešėti ir bendradarbiauja su kolegomis Suomijoje, jis tuoj pat tarė: “Atsižvelgiant į viską, sakyčiau, kad litais tai būtų apie 1200!” Kadangi beveik ketverius metus gyvenome Belgijoje, patikėkite, maistui mūsų šeima Lietuvoje išleidžiame tą patį litais, ką Belgijoje — eurais. Būsto nuoma — tas pats: čia — litais, o ten — eurais. Į detales nesileidžiant (bet ten jogurtas — per išpardavimus — pigesnis!) nori-nenori peršasi išvada, kad pinigai — tikrai ne pagrindinis motyvatorius Suomijos pedagogams.

Taigi, manau, didele dalimi pagrindinė bėda yra mūsų nacionalinio charakterio ypatumas: apie darbą (ir, žinoma, darbo kokybę!) pakalbėsime vėliau, dabar pasiguoskime, kokie mūsų maži atlyginimai! Žinoma, nepaprastai nuliūdau perskaičiusi, kad Lietuvoje pradedančio dirbti ikimokyklinio ugdymo pedagogui dažnai nemokamas net  1000Lt atlyginimas, o jau dirbantiems profesionalams vidurkis yra 1200-1400Lt (neto, t.y. į rankas). Kita vertus, statistikos departamentas praneša, kad vidutinis mėnesinis bruto (t.y., ant popieriaus) darbo užmokestis 2011 pirmą ketvirtį Lietuvoje yra 2178.5 Lt valstybės sektoriuje ir 1999.6Lt privačiame sektoriuje. Vadinasi, Lietuvoje ikimokyklinio ugdymo pedagogai uždirba vidurkį ir daugiau. Turint omeny, kad visose ES valstybėse yra panašiai, nemanau, kad Lietuvos pedagogai yra itin nuskriausti. Tačiau dirbame — norime ar nenorime to pripažinti — kitaip.

Taigi: ar įmanoma atskleisti Suomijos švietimo sistemos paslaptį? Aš ėmiau ir paklausiau pačių pedagogų. Ir, žinote, ką jie pasakė? Jie pasakė, kad paslaptį atskleidžia du žodžiai: PASITIKĖJIMAS IR LAISVĖ. Pasitikėjimas, kad jie žino, ką daro. Ir laisvė įgyvendinti ugdymo programą taip, kaip jie nori.

Tai, kad pedagogai gyvena sava profesija, bylojo kiekviename žingsnyje. Pavyzdžiui, yra toks dalykas kaip pietų pertrauka. Ir štai aš kalbu su Suomijos pedagogais, ką jie veikia pietų pertraukos metu, ar jiems laiko nepritrūksta pavalgyti, pasiilsėti. Kadangi lankiausi ne viename darželyje, tai tikrai požiūris, kuriuo su jumis dalinuosi, nėra siauras. Ir štai tie pedagogai sako: pasidarau kavos ir planuoju, planuoju, planuoju. Aš nustebusi klausiu: O kada tvarkote savo reikalus? Jie: Kokius reikalus? Juk nereikia reikalų tvarkyti kiekvieną dieną! Ir, žinoma, bene liūdniausia buvo tai, kad dauguma jų sakėsi einą skaityti, žaisti stalo žaidimų ir pan. su vaikais. SAVO pietų pertrauką jie pasirenka būti kartu su vaikais! Man tai priminė ir Švedijos gebėjimų mokyklas, kuriose teko lankytis jau ne kartą: ten nėra mokytojų kabineto - mokytojai pietauja kartu su vaikais, ruošiasi šalia vaikų, vienas su kitu bendrauja ten, kur juos mato vaikai. Kai aš Gebėjimų mokyklos vieno iš steigėjų paklausiau, kodėl, jo nuomone, pedagogai eina dirbti į Gebėjimų mokyklas, jis man atsakė, kad iš tiesų dažnai net mažesni, nei valstybinėse mokyklose, bet jie “ateina dėl laisvės, dėl galimybės atsiskleisti”. Dėl laisvės. Dėl galimybės atsiskleisti. Tiesiog norisi, kad — kai taip pasako žmogus apie pedagogą — žavingoji akimirka sustotų. Supranti, kad vis dėlto nėra utopija valstybė, kur dauguma žmonių tampa pedagogu, nes apie tai svajoja.

O, taip, svajoja: Suomijoje įstoti į pedagogiką yra tikrai nelengva, ne visiems pavyksta, kai tik užsigeidžia. Atrodo, net sunku patikėti, ar ne? Tačiau faktai byloja, kad visa tai — tiesa. Maš aš pati turiu draugę, kuri buvo puiki mokinė, tačiau į dailės ir darbelių pedagogiką įstojo ne iš pirmo karto, nors prieš tai jau turėjo literatūros bakalaurą. Pamiršau paminėti dar ir tai, kad po literatūros metus studijavo ir skulptūrą, tačiau…nepaprastai norėjo dirbti su vaikais ir bandė tol, kol pasisekė!

Suomiai su tokiu užsidegimu rodė savo vadovėlius, savo klases, savo priemones (kai kurie gamtos mokslų rinkiniai buvo keliolikos metų senumo, bet mokytojos puikiai išsaugoti ir tvarkingi!), kad, atrodė, tuoj širdis krauju apsipils — norėjosi juos visus sodintis į mašiną ir vežtis į Lietuvą. Esu girdėjusi apie pedagogus ir Lietuvoje, kurie patys visko savo klasei prisiuva, primezga, tiesiog stebuklus kuria, tačiau kol kas tokių grupių valstybiniuose darželiuose (nors lankiausi tikrai ne vienoje ir net ne keliolikoje) dar aptikti pavyko vos vieną-kitą (beje, dažniausiai ne didmiesčiuose). Ir apskritai Lietuvoje galioja “gerosios” auklėtojos sindromas: t.y. apie kai kurias auklėtojas sklando geras gandas, ir visi tėveliai visomis išgalėmis stengiasi pakliūti pas tą “gerąją”.

Suomijos grupėse — kiekvienoje grupėje — galėjai pamatyti, ką geba daryti auklėtojos: tai fantastinės sienų dekoracijos, tai siuviniai, tai mezginiai ir pan. Klausiu: KADA? Atsako: Namuose. Savaitgaliais. Per atostogas. Viename darželyje buvo mažai vaikų, tai grupėje su vaikais (vaikų nebuvo daug, mat dauguma atostogavo) ant grindų žaidė tik viena auklėtoja. Mane lydėjusi ugdymo skyriaus vadovė pasiteiravo, kur kita auklėtoja. Užlipome į palėpę, kur ji, atsiraitojusi rankoves, perrinkinėjo visas dėžes, klijavo užrašus, ruošėsi rudeniui. Mums atėjus juokavo, kad reikia susitvarkyti iki rudens, nes nešildomoje palėpėje rudenį bus šalta, tad — jei bus tvarkinga — galės tik įbėgti ir pasiimti tai, ką reikia. Įspūdinga, ar ne? Auklėtojos pačios organizuoja savo laiką, stengiasi, kad būtų visur švaru ir tvarkinga, nieko nereikia pirštu baksnoti. Ir niekas nesako: O man nepriklauso! O mano darbo valandos jau baigėsi! O kodėl aš? Nes VISKAS yra VISOS BENDRUOMENĖS reikalas. Žinoma, žavu, kad yra laisvė daryti tai, ką manai esant būtina. Kita vertus, gal Suomijos pedagogai vis dėlto neturėjo visada tos laisvės? Gal jie tos laisvės ir pasitikėjimo nusipelnė savo darbu?

Ar gali būti taip, kad mūsuose kažkas yra ne taip su ta laisve ir pasitikėjimu. Skirtingai, nei Suomijoje. Pavyzdžiui, Suomijoje metinukai lipa laiptais. Oi, sakau, mūsuose Visuomenės sveikatos centro specialistai išgriūtų, jei pamatytų, kad metinukai lipa laiptais. Manęs klausia: O tai kaip jūs juos tikitės išmokyti? Dar vienas siurprizas buvo ir tai, kad auklėtojos yra retai vertinamos, darželiai (beje, ir mokyklos!) gauna tikrai ne patį didžiausią finansavimą, kuria savo ugdymo programas ir nepaprastai daug individualizuoja. Man patiko tai, kad viso vizito metu nė vieno karto neišgirdau, kad auklėtoja it kirviu nukirstų: tas vaikas toks ir toks. Ir apskritai, kiekvieno kalboje dažniausiai girdėjau “mes”: “mes einame”, “mes mokomės”, “mes bendraujame” — bendruomeniškumas buvo nepaprastai ir kvapą gniaužiančiai akivaizdus.

Suprantu, kad ir ten būna visko, tačiau visų pirma pedagogai sutaria, kad yra darbe dėl vaikų gerovės. Ir tai — pagrindų pagrindas, kuris, manau, yra viena pamatinių vertybių. Tada — pagarba, kurią jie jaučia pedagogo profesijai. Jie nesitiki, kad kažkas juos gerbs, kažkas kažką duos, padarys ir pan. Nieko panašaus. Jie gerbia save. Savo profesiją. Ja didžiuojasi. Galiausiai — mėgaujasi ir didžiuojasi laisve, kurią turi. Laisvę planuoti taip, kaip nori. Laisvę taikyti metodus,kuriuos nori. Laisvę atsiskleisti ir žinoti, kad vadovas džiaugsis, jog įneši naujų vėjų ir naujų idėjų.

Harvardo profesorių Suomijos švietimo sistemos apžvalga (tiesa, čia tik filmo reklama, bet gal padės jums rasti visą filmą):

www.youtube.com/watch?v=bcC2l8zioIw

Kadangi prasidėjo nauji mokslo metai, noriu pasidalinti filmuku, kuris kalba apie Suomijos mokyklos ateitį. Tikiuosi, kad ir Lietuvos mokyklos laukia tokia ateitis. Su naujais mokslo metais, mieli Lietuvos švietimiečiai ir visi, kuriems švietimas yra…gyvenimo būdas!

www.youtube.com/watch?v=_lW8ihhWBZA

2001 JAV Kongresas priėmė No Child Left Behind (Nė vienas vaikas neliks užnugary) įstatymą. Įstatymas buvo priimtas tuometinio JAV Prezidento George W. Bush’o iniciatyva ir Kongrese sulaukė didžiulio palaikymo. Kokia pagrindinė šio įstatymo mintis? Ta, kad aukštų standartų turėjimas ir išmatuojamų tikslų išsikėlimas gali pagerinti (net ir individo) ugdymo rezultatus. Paprastai kalbant, kiekviena mokykla, norėjusi gauti pinigų iš federalinio biudžeto, turėjo vertinti vaikus pagal standartus. Mokyklos finansavimas priklausė nuo vaikų egzaminų rezultatų. Kiekviena valstija pagal naująją tvarką turėjo įvesti vaikų vertinimo standartus (pagal šį įstatymą nebuvo valstybinių standartų, kiekviena valstija turėjo savus) ir būdą išmatuoti (dažniausiai – egzaminai), ar tie standartai yra pasiekiami.

 Kai sužinojau apie šį įstatymą, man jis patiko, nes:

- skatino tėvų įsitraukimą;

- mokyklos buvo atsakingos ir tėvams;

- bent jau teoriškai (ir tai daug kur įvyko ir praktiškai) turi gerėti ugdymo kokybė, nes įstatymas reikalavo, kad tai, kas vyksta klasėse, būtų pagrįsta moksliniais tyrimais;

- skirtas didžiulis dėmesys raštingumo ugdymui.

Tačiau kuo toliau, tuo aiškiau matėsi įstatymo spragos. Visų pirma, tik skaitymas, gimtoji kalba, matematika ir gamtos mokslai buvo išskirti kaip “esminiai dalykai” mokykloje. Tai sąlygojo, kad net 71proc mokyklų sumažino ne tik finansavimą, bet ir skiriamų valandų skaičių istorijos, dailės, užsienio kalbų ir muzikos pamokoms.

Visų antra, visi koncentravosi į tai, kad būtų pasiekti minimalūs standartai. Pavyzdžiui, per pirmus penkerius metus nuo įstatymo priėmimo finansavimas talentingų vaikų ugdymo programoms sumažėjo trečdaliu.

Visų trečia, paaiškėjo, kad vieni moksliniai tyrimai tiko, o kiti – ne: tinkami buvo tik kiekybiniai tyrimai, o kokybiniais remtis – pagal šį įstatymą – buvo nerekomenduotina.

Ir tai buvo tik pradžia.

Kuo toliau, tuo labiau buvo  abejojama šio įstatymo nauda: valstijos žemino standartus, pedagogai pradėjo apgaudinėti sistemą, ugdymo procesas tapo ruošimosi egzaminams ir testams procesu, iš ugdymo įstaigų išėjo daug motyvuotų pedagogų. Vienu žodžiu, vietoj to, kad mokyklos labiau stengtųsi, jos ėmė stengtis mažiau ir ieškoti būtų, kaip apeiti šį įstatymą. Kadangi mokyklos buvo baudžiamos, natūralu, kad jos visomis išgalėmis ėmė vengti bausmių. Liūdniausia, kad ne stengdamosis gerinti ugdymo kokybę, o bandydamos apeiti sistemą. Nenuostabu, kad pedagogas, žinodamas, kad jo atlyginimas priklauso nuo mokinių egzaminų rezultatų, per egzaminus ėmė pasakinėti mokiniams, o pagrindiniu tikslu tapo ruošimas egzaminams.

Dar viena didelė bėda buvo ta, kad kai kuriose mokyklose progresas buvo milžiniškas, tačiau – pagal standartus – mokykla vis dar buvo “nepateisinanti lūkesčių”. Tai nepaprastai mušė aktyvių, inovatyvių bei dirbančių iš peties pedagogų ir administratorių ūpą.

Ko mes galėtumėme pasimokyti?

1) Akivaizdu, kad centralizacija neveikia. Centralizacija pateikia receptus, kurie nėra kilę pačiose ugdymo organizacijose. Centralizacija trukdo progresui, neleidžia tobulėti. Centralizacija žemina ugdymo standartų kartelę ir siaurina ugdymo programas. Lankstumas, atsitraukimas ir ugdymo įstaigų įgalinimas leidžia atsispirti ir pradėti tobulėti.

2) Reikia, kad į ugdymo įstaigas ateitų dirbti motyvuoti žmonės. Žmonės motyvuojasi, kai daug kas atiduodama į jų pačių rankas, mažėja popierizmo ir daugėja laisvės. TSRS labai aiškiai parodė, kad didindamas prižiūrėtojų skaičių nekelsi kokybės – tik daugės korupcijos ir veidmainiškumo bei bus bandoma apeiti sistemą. Panašiai atsitiko ir su OFSTED Didžiojoje Britanijoje. Trumpai tariant, kokybės inspektoriai kokybės neužtikrina.

3) Akivaizdu, kad daugiau egzaminų negarantuoja geresnių rezultatų. Daug svarbiau už egzaminų kiekybę yra egzaminų kokybė. Be to, kai pagrindiniu tikslu tampa pasiruošimas egzaminams, ugdymo įstaigos virsta ruošimo egzaminams laboratorijomis. Nenuostabu, kad iš tokių laboratorijų bėga talentingi, mylintys savo darbą žmonės, kurie nori ne ruošti vaikus egzaminams, o juos ugdyti.

4) Liaukimės į pedagogą žiūrėti tarsi ji(s) būtų nežemiška būtybė. Pedagogas – masinė profesija. Pavyzdžiui, 2004 Lietuvoje vien tik ikimokyklinio ugdymo įstaigose dirbo beveik 12 000 pedagogų. Aš pati pedagogo profesiją šiek tiek mistifikuoju kalbėdama apie pašaukimą, bet, žmonės mielieji, bet koks savo srities profesionalas turi turėti pašaukimą ir degti aistra savo darbui. Pasidomėkite, kuo gyvena geriausi pasaulio sportininkai, virėjai, teisininkai, pedagogai – jiems visiems jų darbas yra tapęs gyvenimo būdu. Visi kiti – tiesiog atlieka užduotis. Todėl reikia susitaikyti su tuo, kad tas pats yra ir tarp pedagogų: vieniems jų profesija yra ir jų hobis, o kitiems – užduočių atlikimas, kuris garantuoja duoną ant stalo. Todėl liaukimės kalbėti aukštomis frazėmis ir sudarykime sąlygas gerai dirbti tiems, kurie ateina į ugdymo įstaigas.

 5) Įsisąmoninkime, kad svarbiausia – žmogus, o ne jo turimi popieriai. JAV įstatymas reikalavo, kad ugdymo įstaigose dirbtų tik aukštos kvalifikacijos pedagogai, kiekviena valstija turėjo apsibrėžti, ką reiškė aukštos kvalifikacijos pedagogas. Ugdymo įstaigas – ir ypač ikimokyklinio ugdymo įstaigas – teko palikti daugeliui žmonių, kurie neturėjo tinkamų pedagoginių kvalifikacijų, t.y. jas įrodančių dokumentų. Dėl to, pavyzdžiui, dvyliktokams verslą ėmė dėstyti ne pasirinkęs ir šiek tiek valandų (vos ne pro bono) mokykloje dirbantis verslininkas, kuris su vaikais rašydavo verslo planus ir neatsigindavo abiturientų, o ekonomikos mokytojas, kuris realaus, tikro verslo plano nebuvo parašęs per visą savo gyvenimą, tačiau turėjo tvarkingus pedagoginės kvalifikacijos dokumentus.

6) Nepamirškime, kad kiekvienas vaikas – unikalus, vienintelis ir nepakartojamas. Taip, visi vaikai pradeda kalbėti, tačiau yra vaikų, deklamuojančių eilėraščius vos  15 mėnesių ir yra vaikų, kurie 30 mėnesių taria pirmuosius žodžius. Po vos metų-dvejų, niekas ne(be)gali atspėti, kuris pradėjo kalbėti 15, o kuris – 30 mėnesių. Vadinasi, didelė tikimybė, kad vienas perpras daugybos lentelę anksčiau, nei kitas vaikas ir t.t. ir pan. Ir dažnai – patikėkite! – tai visiškai nepriklauso nuo pedagogo kvalifikacijos, gebėjimų ir profesionalumo. Tiesiog kiekvienas vaikas vieno ar kito išmoksta savo tempu. Pavyzdžiui, mūsų šeimoje vaikai pradėjo vaikščioti  5.5 mėnesių spektre, kalbėti – 15 mėnesių spektre, skaityti – 1.5 metų spektre. Ir tai visiškai nėra susiję su mūsų gebėjimais. Ir net ne su vaikų gebėjimais apskritai. Tiesiog kiekvienas vaikas yra kitoks. Unikalus ir nepakartojamas.

Ar tai išsprendžia problemas?

Vis dėlto daugybė klausimų ir problemų lieka: manau, kad pedagoginės žinios pedagogams yra būtinos (bet gal kažkaip reikia sudaryti sąlygas jas įgyti žmonėms, kurie atranda savo pedagoginį pašaukimą ir ateina dirbti į ugdymo įstaigą?); kad visiškai be egzaminų ir testų neišsiversime; kad neišvengsime apskritai neturinčių dirbti ugdymo įstaigoje pedagogų.

Kai pagalvoji, tikrai galima atiduoti daugiau galių į kiekvienos ugdymo įstaigos rankas. Bet kas bus, jei toje ugdymo įstaigoje dirba prasti pedagogai, o vadovauja prastas vadovas? Gal reikėtų labiau įtraukti tėvus? Bet kaip juos įtrauksi, jei vienas tėvas, gerai žinomas visuomenės veikėja,s jį iš(si)kvietusiai vaiko mokytojai pasakė: “Neturiu laiko čia pas jus lakstyti. Dar kartą iškviesi, padarysiu, kad čia nebedirbtum”? Kita vertus, juk ne visi tokie, ar ne? Štai Švedijos Gebėjimų mokyklose tėvai pasirašo sutartį, kuria įsipareigoja aktyviai dalyvauti vaiko ugdyme. Bet net ir ten ne visos mokyklos yra Gebėjimų mokyklose. Tėvai, kurie nenori pasirašyti tokių sutarčių, į Gebėjimų mokyklas savo vaikų neveda.

JAV – artėjant naujiems mokslo metams – imasi naujų iniciatyvų: ir B.Obama, ir nevyriausybinės organizacijos daug diskutuoja apie tai, kas būtų geriausia JAV vaikams. Įdomu, kokie bus 2011/2012 mokslo metai Lietuvos vaikams?!

Kadangi esu gavusi, mano manymu, nemažai laiškų, kuriuos rašo mamos ir tėtės, kurių šeimoje paaiškėja, kad artimas žmogus yra homoseksualus, vis ieškojau atsakymo. Tokio atsakymo, kuriame žodžiai būtų gražūs ir aiškūs, kuris padėtų žmogui nusiraminti ir gyventi toliau. Ir ne tik gyventi, bet gyventi gražų ir mylintį gyvenimą.

Nes visada maniau, kad didžiausia problema – homofobiška visuomenė. Visada maniau, kad tai, jog žmogus yra homoseksualus, nenumenkina nei to žmogaus, nei jo artimųjų. Dėl to apie požiūrį į homoseksualius žmones Lietuvoje reikėtų kalbėti griaunant daugybę mitų. Todėl prisiminiau, kaip savo straipsnyje apie du karalius (Gyveno Karalius ir Karalius: verčiam juos… ar tegul gyvena?) citavau Einšteiną: it is depressing to live in a time when it is easier to blow up an atom than a prejudice. Iš tiesų, ar ne? Todėl dar kartą pacituosiu šiandien Seimo Pirmininkės jau cituotą frazę, kad istoriją rašo <…> kiekvienas, dirbantis savo kraštui, savo tautai, savo valstybei. Ir – neabejoju – visi galime padirbėti linkme, kad mūsų vaikai augtų valstybėje ir aplinkoje, kurioje būtų kuo mažiau įvairių – ir ypač išankstinių nusistatymų bei stereotipų, o ne mokslinių tyrimų ir faktų nulemtų – fobijų.

Ir noriu pasidžiaugti, kad radau žodžius atsakymui į tuos laiškus. Radau juos netikėtai, ir jie – net ne mano. Tačiau skaitydama straipsnį supratau, kad pasakyta viskas, ką norėčiau pasakyti. Todėl tiesiog dedu nuorodą į psichoterapeuto O.Lapino straipsnį-atsakymą.

Jau tikriausiai skaitėte straipsnį apie darželį Švedijoje, į kurį laukia (kad pakliūtų jų vaikai) šeimos, tačiau apie jį gandas sklinda ne todėl, kad yra eilė, o todėl, kad jis yra neįprastas darželis. Iš tiesų man apmaudu, kad vaikai dieną leidžia ugdymo įstaigoje, kurioje nėra nei rožinės, nei melsvos spalvos. Kuriame vengiama įvardžių. Dėl literatūros ir žaislų randu argumentų: juk beveik kiekvienas žmogus turime tam tikrų įsitikinimų, vertybių ir nenorėtumėme, kad vaikams būtų pateikiama prieštaraujanti tam, kuo tikimes mes, informacija. Pavyzdžiui, manau, kad Izraelio darželiuose mažai kietais lapais knygelių skatinančių meilę palestiniečiams.

Šiaip manau, kad vaikai – kai suaugusieji nesikiša – ir taip būna kuo tik panorėję! O šiaip, žinia, vaikui svarbu įtvirtinti savąjį “aš”. Tą “aš” sudaro jo vardas, jo vaizdas (kaip aš atrodau, savęs atpažinimas veidrodyje/nuotraukose ir pan.), jo lytis. Bet kuriuo atveju – patinka mums tai ar nepatinka – lytis yra dalis tos dėlionės, kuri apibrėžia mūsų “aš”. Man – kaip mokslininkei – nepaprastai įdomu, kokie vaikai išaugs taip auginami. Pirmą kartą skaitant net kilo mintis, kad juk šitiek tyrimų (kuriuos tikrai įdomu būtų atlikti!) yra draudžiami, nes, žinia, negalima eksperimentuoti su žmonėmis. O čia juk eksperimentas vidury baltos dienos, ir niekas nieko. Ar kas nors bus blogai? Manau, kad jeigu ugdytojai ir tėvai ras kitus būdus kaip būti šalia, kai vaikas atranda savąjį “aš”, tai gal ir nieko. Na, paralelę išvedžiau su vegetarais, kurie išgyvena be mėsos puikiausiai, tačiau labai sąmoningai ją keičia kitais maisto produktais. Čia, matyt, bus panašiai: jeigu sąmoningai papildysime vaiko savęs pažinimo “racioną” kažkuo kitu – viskas bus ok.

Bet ar aš vesčiau savo vaiką į tokį darželį? Ne. Galvojau vat beveik savaitę atsidariusi šį langą prieš rašydama įrašą. Ir supratau, kad nevesčiau. Nes man patinka viską vadinti savo vardu: jei matau mergaitę, tai noriu ir sakyti, kad ji – mergaitė. Berniukas – berniukas. Vežimėlis – vežimėlis. Rožinė – rožinė, o mėlyna – mėlyna. Nenoriu sakyti, kad “mėlyna yra berniukų spalva”, o “rožinė yra mergaičių spalva”. Ir to nedarau. Bet noriu, kad mano sūnūs ir dukros žinotų ne tik savo vardus, adresą, plaukų spalvą ir pan., bet ir savo lytį. Ir būdamas berniuku galėtų eiti kepti pyragų smėlio dėžėje bei būdama mergaite lėkti dviračiu it žaibas.

Beje, šis straipsnis man priminė mano įrašą apie lytiškumą, nuogumą prie vaikų bei masturbaciją, apie tai, kaip vis dėlto svarbu su vaikais apie TAI kalbėti.

Nuotrauka: iš įraše cituojamo straipsnio

Šita nuotrauka, kurią pasirinkau straipsniui iliustruoti, puikiai iliustruoja dabartines realijas ir tai, kaip pasikeitė pasaulis per keliasdešimt metų. Tarsi visai kitas pasaulis. Visai kita perspektyva. Žinoma, daug galėtumėme diskutuoti apie objektyvumą ir subjektyvumą, apie socialiniuose moksluose egzistuojančias problemas (juk yra tiek daug faktorių, kurių dėka (?) rezultatas gali kisti ir pan.), tačiau yra dalykų, kuriais aš jau nebeabejoju. Pavyzdžiui, mokymosi mintinai absurdiškumu. Aš neabejoju, kad mokymasis mintinai yra nenaudingas kartai, kurią galima vadinti “Google karta”. Žinote, buvo gėlių vaikų karta, buvo baby boomers karta, o dabar auga Google karta. Patinka mums tai ar nepatinka. Nebeužtvenksi upės bėgimo, ar ne?

Jau įsivaiduoju, kaip visiems tradicionalistams iš ausų rūksta dūmai, kad atėjo kažkokia čia ir kalba nesąmones

Pradėsiu nuo savo patirties. Vaikystėje ir paauglystėje nemažai teko mokytis mintinai. Turbūt ant rankų ir kojų pirštų nesuskaičiuočiau, kiek lietuviškų eilėraščių mintinai teko išmokti mokykloje. Kiek aš jų prisimenu? Mažai. Gerokai mažiau teko mokytis rusiškų eilėraščių. Kiek aš jų prisimenu? Daug. Ar dėl to, kad rusų poetų eilėraščiai ypatingesni? Tikriausiai visi suprantame, kad eilėraščio patikimas – subjektyvus dalykas. Jis MAN patinka arba nepatinka. O ką reikia daryti, kad eilėraštis patiktų vaikui? Mažiausia, ką mes galime daryti, tai su vaiku apie tą eilėraštį pasikalbėti.

Nejau manote, kad yra daugiau naudos iškalti eilėraštį, nei kalbėti apie jo prasmę, apie jo turinį, apie kultūrines vertybes, kurios juo yra perduodamos? Aš neabejoju, kad rusų eilėraščius mokiausiu su vėjeliu, nes mokytoja pasakodavo istorijas apie tuometinį istorinį kontekstą, apie tuos poetus (jų asmeninio gyvenimo detales) ir visa tai darydavo su didžiule aistra (kartais gal net per didele ).

Ir apskritai. Pradėkime nuo to, kad istoriškai NESAME pratę nesimokyti mintinai. KODĖL mes mokomės mintinai? Suprantu, kad anksčiau, kai knygas reikdavo ranka perrašyti, kuo daugiau žinojai, tuo geriau buvo. Ir apskritai gyvenime didelė dalį sėkmės lemdavo tai, kiek informacijos tu pajėgdavau išlaikyti. (Ką ten “tada” – pažiūrėkite į šiandienos abiturientus!) Man patiko kaip vienas autorius parašė, kad “kartų kartoms mintinas datų, vietų ir vardų žinojimas reiškė akademinę sėkmę”. O dabar? Dabar visi šie faktai gali būti žinomi įsijungus mobilųjį! Google, Wikipedia, internetinės bibliotekos…ir t.t. ir pan.

Ką aš noriu pasakyti? Noriu pasakyti, kad vaikus reikia mokyti, kaip TAIKYTI ir AT(SI)RINKTI visą tą informaciją, kurią jie randa vos spustelėję pelę (ar net tos nebereikia). Vaikus reikia mokyti kritiškai ir kūrybingai mąstyti. Su vaikais reikia diskutuoti. Reikia vaikams leisti analizuoti ir vertinti. Jie turi išmokti interpretuoti randamą informaciją ir ją pritaikyti.

Ar tai reiškia, kad nebereikia mokytis istorijos? Nesąmonė! Istoriją būtina mokytis. Bet ne datas. Ir ne pavardes. Apie istoriją reikia kalbėti. Kad vaikai suprastų kontekstą. Kad suprastų, kodėl pasaulis, kuriame gyvename, yra būtent toks. Vaikams daug svarbiau žinoti, ką Žalgirio mūšis reiškė lietuviams, o ne tai, kelintais metais jis įvyko – tą galima sužinoti akimirksniu. O štai apie kontekstą, apie realijas, apie pasekmes reikia kalbėti, diskutuoti, “įjungti smegenis”!

Kita aktualija. Mokytojai nebėra visažiniai, kurie vieninteliai kaime moka rašyti ir skaityti bei mokėsi universitete ir gali pasidalinti tomis žiniomis. Net neabejoju, kad dabar klasėje sėdi vaikas, kuriam biologija įdomiau, nei pačiam biologijos mokytojui ir kuris tikrai turi bent gabalėlį informacijos, kurios neturi mokytojas. Todėl mokytojas turėtų pasitraukti iš klasės priekio, vaikai turi nebežiūrėti vienas kitam į pakaušį, o sustatyti stalus taip, kad matytų vienas kitą, kad galėtų diskutuoti, kalbėtis. Mokytojas – mentorius, specialistas, tačiau jokiu būdu ne visažinis, sėdintis dramblio kaulo soste klasės priekyje. Be to, visi išmokstame skaityti (vėliausiai) pirmoje klasėje. Kodėl mokytojai vis dar mano, kad prieš juos sėdi neskaitanti auditorija, kuriai reikia perpasakoti tai, kas parašyta vadovėlyje? VISI gali ir turi perskaityti tai, kas yra vadovėlyje. Mokykloje susirenkame tam, kad apie tai kalbėtumėme, diskutuotumėme, vertintumėme, dalintumėmes nuomonėmis, požiūriais, įžvalgomis; kritikuotumėme, džiaugtumėmės, pyktumėme ir analizuotumėme. Ir IŠ TO išmoktumėme.

Noriu pabrėžti, kad XXI amžiuje išsilavinimas yra kaip niekada svarbus, vadinasi, ir mokymasis. Tik pagalvokite, kokiu greičiu daugėja informacijos ir kaip viskas vystosi! Kiekvieną pirmadienį aš gaunu užsiprenumeruotas mokslo naujienas. Ten – keli lapai teksto. Ir tai – vien tik naujausių tyrimų rezultatai, kurie aprašomi VIENU SAKINIU. Jeigu noriu perskaityti daugiau – spaudžiu nuorodą. Tai yra milžiniškas kiekis informacijos. KIEKVIENĄ SAVAITĘ. Ir ta informacija yra naujausia informacija. Tai apie ką mes kalbame? Kartais tai, ką perskaitau ten, po kelių mėnesių jau aprašo koks nors BBC, o Lietuvoje dažnai net atgarsio nesulaukia. Nes – reikia pripažinti – viskas vyksta šviesos greičiu. XXI amžiaus žmonių laukia kiti iššūkiai, nei tų, kurie gyveno industrinės revoliucijos metu, kai švietimas tapo masiniu. Juk niekam ne paslaptis teiginiai, kad per savo gyvenimą teks keletą kartų keisti profesiją, kad – apie ką labai daug kalbama ir ES – visą gyvenimą trunkantis mokymasis yra tas mokymasis, koks šiais laikais yra efektyviausias ir t.t. ir pan. Ir visi tie tyrimai. Šiandienos vaikams – neabejoju nė lašeliu – reikės ne tik atsisakyti žinotos informacijos ir priimti naują, bet ir apskritai persidėlioti visą savo pasaulėvoką. Tai kodėl – tą žinodami – mes vis dar verčiame kasdien vaikus mokytis mintinai?!?!?

Jau prieš dešimt metų dalyvavau konferencijoje, kurioje mokslininkas, tiriantis smegenų darbą, skaitė pranešimą apie tai, kad XXI amžiaus vaikų smegenys veikia ne taip, kaip veikia jų tėvų. Ir tuo labiau ne taip, kaip veikia jų senelių. Džiaugiuosi, kad yra vis daugiau mokyklų, kuriose vaikai mokosi savarankiškai (ateina į mokyklą diskutuoti, analizuoti, papasakoti, ko išmoko ir papildyti savo žinias). Vis daugiau mokyklų sudaro sąlygas mokiniams mokytis ne fabrikų cechuose, kur vienintelis kriterijus, kaip vaikai atsidūrė drauge, yra jų amžius, o pagal gebėjimus, kad vaikas galėtų mokytis tą ar kitą dalyką savo tempu ir mokytis tai, kas jį labiausiai domina.

Manoma, kad iš Lietuvos į Sibirą buvo ištremta nuo 18 000 iki 34 620 žmonių. Google tą pasako per keletą sekundžių. Tačiau tai, kokie žmonės buvo tremti, ką tai reiškė Lietuvai tada ir dabar – tą reikia tik išjausti.

O šitą įrašą baigsiu tokiu vienu “gyvu” pavyzdžiu, po kurio ne(be)apleido mintis, kad turiu parašyti šį įrašą:

Vieną vakarą Vilhelmas mokėsi eilėraštį. Ir vis nepavykdavo. Po keliasdešimties minučių jau buvo suirzęs, nelaimingas ir vos ne raudantis. Paprašiau, kad man deklamuotų tą eilėraštį. Ir – jam pradėjus deklamuoti – supratau, kad jis DAUG KO NESUPRANTA. Paklausiau, ar jie kalbėjo apie tai, ką tie žodžiai reiškia, apie tą poetą, kuris eilėraštį parašė ir t.t. ir pan. Nieko panašaus. Jau pirmame posme jis nesuprato  5 žodžių. Žinote, kokia yra skaitymo taisyklė vaikams? Jeigu vaikas PUSLAPYJE nesupranta daugiau, nei penkių žodžių, vadinasi, knyga yra jam per sudėtinga, jis nesupras, ką skaito. O čia – eilėraštis. Jeigu iš 17 žodžių nesupranti 5, tai ką tai reiškia??? Jis nesuprato žodžių “sprindį”, “atokaitoj”, “puriena”, “pūpso”, “pabaly”. Pradėjome aiškintis. Vikipedijoje net pušų, beržų, lazdynų nuotraukas apžiūrėjome, išsiaiškinome, kas yra “žirginiai” ir t.t. ir pan. Žodžiu, paskyrėme gerą pusvalandį tiesiog teksto išsiaiškinimui. Kai viską išsiaiškinome, ir vaikas nusiramino, jis tą eilėraštį išmoko keletą kartų perskaitęs. Bet liūdniausia buvo suprasti, kad svarbiausia – teksto atkartojimas. Kodėl tada ne japoniškai? Ne korėjietiškai? Nauda būtų ta pati!

Žinau, žinau, dar ir dabar yra sėdinčių mokslo bastione ir šaukiančių, kad be žinių nebūtų progreso, kad mokymasis mintinai ne tik geriną atmintį…

Bus daugiau.

Jau esu rašiusi apie Švedijos lauko darželius. Tas įrašas – vienas populiariausių tinklaraščio istorijoje. Kartą net teko – prakalbus apie juos – išgirsti: o, skaičiau ir tokios Austėjos straipsnį apie juos! Šįkart vėl noriu pasidalinti savo įspūdžiais, nes važiavau norėdama užduoti labai konkrečius klausimus: apie ligų prevenciją, apie lauko žaidimus, apie lavinimą ir pan. Be to, kadangi Vaikystės Sode liepos mėnesį irgi bus lauko stovyklėlė – norėjau pasisemti patirties. O dar turint omeny, kad Miško (Antakalnio) Sodelis eina laukėjimo linkme (jau yra, o bus ir dar daugiau lauko darželių elementų), visa tai – puiki praktinė patirtis. Išgirsti atsakymai mane šiek tiek nuvylė, nes, deja, nieko stebuklingo neišgirdau, tačiau vaizdai – kaip ir kiekvieną kartą – pakerėjo. Ir, žinoma, požiūris. Ir vaikų į suaugusiuosius, ir suaugusiųjų į vaikus. Todėl šįkart – dar daugiau iliustracijų.

Šįkart darželis pasitiko pakitusia aplinka. Žinoma, smagu lankytis lauko darželyje vis skirtingu metų laiku – gali pamatyti kiekvieno pliusus ir minusus. Nustebino tai, kad – vietoj žolytės – dabar visą teritoriją dengė mulčas. Tas mulčas buvo ir Augusto mokykloje Briuselyje. Man nelabai patiko, nes kai tik nueidavome ten pažaisti su mergaitėmis po lietaus (o Briuselyje jo netrūksta), grįždavome namo it po žemes merginos būtų raususios – purvinos ir dėmėtos nuo galvos iki kojų. Tad pirmasis klausimas lauko darželio auklytėms ir buvo: kodėl mulčas? Ogi todėl, kad žolę vaikai visiškai sunaikindavo ir nespėdavome keisti – dabar praktiškiau ir pigiau! - atsakė man. Man patiko tik tai, kad dabar daug geriau matėsi darželio teritorija. Ir tai, kad ji pažymėta buvo ne virve, o pagaliais.

Anksčiau vaikai miegodavo po polietileno “stogu”, dabar – po brezentiniu.

Na, man nepaprastai patinka švedų meilė Švedijos vėliavai. Gražu.

Patiko ir tai, kad mašinytės, kuriomis vaikai galėjo važinėti lauke, yra tvirtos ir be visokių nesąmonių. Lietuvoje – kai ieškai tokių pirkti – gali galą gauti, nes visos yra akivaizdžiai nekokybiškos (pačiupinėjus plastmasę iškart matosi, ar “atlaikys” 1-2 vaikus, ar 10-20 ) ir dar laaaaabai dažnai stereotipinės! O čia varvinau seilę ir į mašinytes, ir į paspirtukus, ir į triratukus – rimtas reikalas!

Didelė darželio dalis – medžių paunksmėje. Rudenį galima pasislėpti nuo merkiančio lietaus, o vasarą – nuo kaitrios saulės.

Lauko darželio žaidimų aikštelė tikriausiai keltų siaubą daug kam Lietuvoje Kodėl? Todėl, kad viskas sukalta iš tokių medinių dalykų, ant kurių Lietuvoje parduotuvių daržoves deda ir kurie voliojasi prie tų pačių parduotuvių Kita vertus,

a) galima sukalti taip, kaip nori;

b) viskas – iš natūralios medžiagos (medžio);

c) iš tiesų kūrybinga!

Dar auklėtojoms atnešus kokią maršką (seną paklodę, senus marškinius ir pan.), galima įsirengti tikrą namuką (žr nuotrauką).

Štai taip atrodo lauko darželis iš tolėliau:

Visa darželio teritorija – kaip ant delno: kairėje matote stalą, prie kurio vaikai valgo, o iš nugaros – ir auklytę-musulmonę.

Visi žaislai – IKEA dėžėse ir ant pledukų. Tvarka tokia: jei vaikai nori žaisti magnetukais, kaladėlėmis ar kitais smulkiais žaisliukas, atsineša pleduką ir dėžę. Pasitiesia pledą ant žolės (šalia darželio teritorijos), ant pledo išsiberia žaislus ir žaidžia. Kai jau pažaidžia, žaislus sudeda į dėžę, sulanksto pledą ir viską nuneša į tą statybininkų namelį:

a) žaislai neišmėtyti;

b) žaislai švarūs;

c) vaikai yra savarankiški ir atsakingi;

d) mokytojos gali lengvai pasigirti, kad pas jas visos priemonės – it naujos, nors vaikai kiaurą dieną lauke su jomis žaidžia!

Mane sužavėjo, kad žaislai yra gražūs, tvarkingi, neišmėtyti. Juk, atrodo, kartais nueini į darželio grupę, o ten ir dėlionių detalių trūksta, ir stalo žaidimo detalių, na, ir šiaip netvarka. O čia – viskas gražiai dėžėse ir tvarkinga. Patiko.

Čia vaikai darė lizdą:)

Paklausiau, kodėl smėlio dėžė neuždengta. Mat ir aš svajojau apie didžiulę smėlio dėžę, tačiau išsigandau kačių. Auklėtojos pasakė, kad iki parko katės neateina – mat parką juosia judri gatvė, o per ją, pasirodo, katės neina. Vat ir nereikia uždengti smėlio dėžės

Man patiko tai, kad:

a) Visi vaikai vilkėjo ryškias liemenes;

b) Vieni vaikai žaidė su smulkiais žaidimais/kaladėlėmis ant pledų;

c) Kiti vaikai šoko su viena auklyte;

d) Dar kiti vaikai su aukliuku darė popierinius lėktuvus ir juos laidė;

e) Vienas vaikas iš to paties popieriaus (akivaizdžiai kokio nors tėvelio atnešto iš biuro, nes ant vienos pusės buvo kažkas atspausdinta) pasidarė superžmogaus kaukę ir lakstė aplink mus visaip bandydamas atkreipti dėmesį Man labai patiko tai, kad auklėtojas net nemirktelėjo: nori kaukės? Prašau kaukę! Taip, kaip ir turi būti ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. O ne : dabar mes darome lėktuvus.

Man labai patiko tai, kad auklėtojos labai aiškiai atskiria, kur yra organizuota veikla, o kur – laisvas žaidimas. Kai organizuota veikla, tai jokio juoko: visi daro tai, ir baigtas kriukis. O kai laisvė, tai tikra laisvė. Akivaizdus pavyzdys: auklėtoja niekada neatsisako padaryti tai, ko nori vaikas. Pavyzdžiui, vienas auklėtojas šoko su vaikais pievelėje, kitas – žaidė namelyje ir t.t. Vaikus “žiūrėjo” tik ta auklėtoja, kuri kalbėjo su manimi. Visi kiti VEIKĖ KARTU SU VAIKAIS. Man tai nepaprastai patiko. Na, negaliu, kaip erzina, kai, pavyzdžiui, vaikai šluoja, grėbia, o auklėtojos stovi ir spokso. Arba – dar geriau - kalbasi tarpusavyje. Man taip patiko matyti, kaip ten visi veikia drauge. Kadangi dabar kaip tik ieškau Vaikystės Sodui pedagogų, tai, atrodė, nors imk ir parsivežk – ypač auklėtojus! O, taip, auklėtojus! Vaikų ten buvo 42 (sąrašinių), o auklėtojų – 5 ir du iš jų – auklėtojai. Kitoje grupėje (arba darželyje kitame parko gale) buvo 25 vaikai ir trys auklėtojai bei vienas jų – vyriškis. Ech… Gal kas nors pažįstate kokį potencialų nuostabų auklėtoją???

Štai takas, kuriuo keliavome į kitą parko vietą, į antrąją grupę.

Kitoje grupėje labiausiai sužavėjo drugeliai iš kartoninės dėžės medžiuose. Net ne dėžės, o picų dėžių: ten, kur sulenkimas, plasnoja sparnai:) Auklėtojos iškirpo, o vaikai, žinoma, dažė.

Štai čia – kitos žaidimų aikštelės įranga. Kai paklausiau auklėtojų, kodėl tokia paprasta, pasakė, kad tokia labiausiai skatina vaikų kūrybiškumą! Jau ne pirmus metus girdžiu apie tai, kad įprastinės vaikų žaidimų aikštelės riboja vaikų kūrybiškumą, tačiau labai smagu, kai apie tai kalba ne tik rašantys mokslinius darbus ir atliekantys tyrimus, bet ir dirbantys su vaikais:) Man, pripratusiai prie amerikietiškų saugumo standartų, štai tokios žaidimų aikštelės atrodo labai nesaugios, bet – kiekvieną kartą atvažiavusi į Skandinaviškus darželius – vis iš naujo pratinuosi.

Čia vaikai statė palapinę

Šito pastato anksčiau nebuvo. Jį buvo nuspręsta statyti vaikų miegui. Vat tuo pakilimo taku užvažiuoja su vežimėliu ir pastato vaiką už tos užtvaros nuo vėjo (ir praeivių akių).

Čia mane atsivedė vienas vaikas ir sakė jokiu būdu neliesti, nes čia, pasirodo, VAIDUOKLIS

O čia – tai, kas mane išjungė. Ryte auklėtojas atsinešė keletą tų medinių padėklų vaisiams/prekėms (gal kas nors žinote, kaip jie vadinasi, o tai jau pradedu nervintis apie juos rašydama:)) ir keletą tokių netašytų lentų bei senos medžiagos ir dar senus marškinius. Ir štai per pusdienį laužant, kalant ir pan. atsirado…laivas! Pasirodo, vaikai pradėjo kalbėti apie laivą, kad norėtų laivo, ir mokytojas sugalvojo, kaip tą vaikų svajonę įgyvendinti. Smagiausia tai, kad jis ją įgyvendino KARTU su vaikais: vaikai stebėjo, palaikydavo ką nors, padėjo kirpti medžiagą ir t.t. ir pan. Žodžiu, vaikai – kartu su pedagogu – pasistatė SAVO laivą. Kiek tai kainavo? Tiek, kiek kainavo vinys, kuriomis sukalė laivą Ir tada pagalvojau, kad vis dėlto kiek man kartų teko girdėti iš pedagogų: neturime lėšų, neduoda priemonių, nėra pinigų… Šis pavyzdys įrodo, kad esmė – ne pinigai, o kūrybiškumas.

Štai čia tas pats mokytojas supasi ant sūpynių, o aplink – jo grupės vaikai. Tądien iš trijų auklėtojų šioje grupėje tebuvo du, nes viena apsirgo ir nerado, kas galėtų pavaduoti. Taigi buvo šis auklėtojas ir aštuntą mėnesį besilaukianti auklėtoja, kuri sau ramiai, iš lėto bendravo su vaikais, tačiau akivaizdžiai niekam tai nebuvo problema (vaikai – nuo metų iki šešerių).

Štai toks yra antrosios grupės vaizdas iš toliau.

Be to, kad norėjau dar kartą pasisemti praktinės stebėjimo patirties, uždaviau keletą klausimų. Pavyzdžiui, ką jie daro, kai vaikai serga, kokių vaikų nepriima į darželį. Tai pasižiūrėjo į mane kaip į tikrų tikriausią keistuolę: juk vaikai serga. Ir šitie serga. Lauko darželiuose vaikai serga mažiau virusinėmis ligomis, tačiau daugiau serga virškinamojo trakto ligomis. Bet šiek tiek. Siunčiame namo, jei pakyla aukšta temperatūra. Daugiau? O ką daugiau padarysi? Paserga, o po to nebeserga. Ne pasaulio pabaiga. Hmmm…ne tokio atsakymo tikėjausi Ką dar darote? – klausiu. Nieko,- atsako. Ir net pečiais trūkteli.

Klausiau ir apie maitinimą: ar ne vėsus atvažiuoja, ar tėvai neišgyvena. Sako: normalus tas mūsų maistas. Jei nori ko nors ypatingesnio, pavalgo namie.

Žodžiu, kultūriškai specifinių klausimų geriau neužduoti Bet šiaip daug stebėjau, o ir visą laiką kalbėjome. Nekalbant apie tai, kad absoliučiai kaifavau kalbėdama švediškai, buvo gera pajusti tą patį atsipalaidavimą, kurį jausdavau ir Belgijoje. Tą tokią tiesiog darnią būtį drauge. Suprantu, kad tai – netipinis darželis ir netipinė aplinka ir, žinoma, netipiniai pedagogai, bet vis vien žavu stebėti, kaip darželyje dirba ir vyrai, ir moterys, ir skirtingų tikėjimų asmenys, ir visi sau darniai ir turiningai auga kartu su vaikais.

O šiaip…laukiu nesulaukiu, kada mes daug šaunių  Švedijos lauko darželio idėjų išbandysime Lietuvoje: ir šią vasarą stovyklėlėje, ir nuo rudens Vaikystės Sode!

Vasarėjant vis daugiau laiko leisime prie vandens telkinių. Kada jūsų vaikai išmoko plaukti? Maniškiai taip apie ketvirtąjį-penktąjį gimtadienį. Ar jūsų vaikai lankė baseiną? Mūsų trys lankė ir lanko. Ar žinote, kad geriausias metas išmokti plaukti – nuo ketverių? Belgijoje vaikų net neužrašo į plaukimo būrelį (bent jau ten, kur lankė mūsų trijulė), jei vaikui nėra ketverių. Kažkaip labai tikiu baseino nauda ne tik fizinei vaiko raidai, bet ir imuniteto stiprinimui. Nors, kita vertus, kartais matau, kaip eina vaikai iš baseino: apkūtoti, galva išdžiovinta iki paskutinio plaukelio ir dar kepurė užmaukšlinta, skuba į mašiną, kad tik nesušaltų ir t.t. ir pan. Mortos baseino grupėje kartais tik ji viena ateina, nes kitiems – sloga. O galvą džiovindavome tik žiemą (aš ir pati galvos beveik niekada nedžiovinu).

Tada iš tiesų suabejoju baseino tiems vaikams nauda. Tik po to pikta, kai jų tėvai sako: va, ir baseiną vežioju, ir vis vien serga. Koks ten vežiojimas – kartą per mėnesį ir dar po stikliniu gaubtu?!?!?! Mortai bet kokia sloga išgaruoja, kai chloruotas vanduo nardant nosį praplauna Praeitą savaitę kalbėjau su mūsų vaikų pediatre. Buvome jau labai seniai nesimatę, nes aš jau beveik nebevedu vaikų pas daktarus. Tik vat abu su vyru sekmadienį pagalvojome, kad Augusto kosulys jau toks, kai vaikams duodami antibiotikai. Taip ir buvo. Tai buvo proga pasikalbėti apie vaikų ligas Lietuvoje. Pasidžiaugiau, kad vis dėlto aš nesu balta varna, nes dažnai tikrai gali tokia pasijusti. Pavyzdžiui, aš manau, kad – jeigu reikia – tai geriau sugerti penkias dienas antibiotikus, o ne alinti vaiko organizmą arbatėlėmis ir mikstūrėlėmis visą mėnesį (o kur dar vaiko pasipriešinimas gerti visa tai!). Tai dažnai – taip mąstydama – gali pasijusti vos ne asocialia mama, kuri vaikui kiša antibiotikus Žodžiu, kultūriniai skirtumai rocks!

Bet šįkart ne apie ligas, o apie baseiną ir plaukimą. Ar žinote, kokia pagrindinė saugumo vandenyje taisyklė?

NIEKADA NENULEISKITE AKIŲ NUO VAIKO. Net trumpam. Net akimirksniui. Net tada, kai, atrodo, jis saugiai plūduriuoja rate ar su “antrankiais”. Ir – jeigu šalia baseino yra gelbėtojai – vis vien nenuleiskite akių nuo vaiko. Paprastai maudosi daug žmonių, ir gelbėtojai negali visų matyti visą laiką. NEgalvokite, kad gelbėtojas įsmeigęs akis į jūsų vaiką

Kita taisyklė – VAIKAS IKI PENKERIŲ NETURI BŪTI NUTOLĘS LABIAU, NEI JŪSŲ IŠTIESTA RANKA. Žinoma, tos rankos elgiasi skirtingai – į mažylius visą laiką ištiestos, o, kuo vaikas vyresnis, tuo labiau nuleistos. Bet atstumas turi būti toks, kad ištiesę galėtumėte čiupti vaiką. Ar jūs taip darote? Aš, kai pagalvoju, taip nedarau. Jau pernai, kai lankėmės Lietuvoje ir Morta buvo ketverių, Morta su draugų mergaitėmis ramiai dūko ežere. Žinoma, mes buvome šalia, įbridę, bet tikrai ne visada per ištiestą ranką.

Trečia taisyklė: jeigu jūsų vaikui mažiau, nei treji metai, ir jūs nenardote su juo/neplaukiojate – JOKIU BŪDU NEKIŠKITE VAIKO PO VANDENIU. Vaikai praryja didelius kiekius vandens, o tai – pavojinga. Be to, galite išgąsdinti vaiką taip, kad jis ilgai nenorės pagalvoti apie plaukiojimą ir net apie vandenį.

Dar svarbi yra taisyklė – kad Į VANDENĮ – TIK SU SUAUGUSIUOJU. Gabrielius pasakojo, kad pas jo bočius Trakuose buvo taisyklė – jokiu būdu negalima eiti prie ežero vienam. Tos taisyklės ir dabar visi laikosi: ir vaikai, ir suaugę. Todėl vaikai vis eina ir prašo, kad juos lydėtų suaugęs Žinia, ikimokyklinio amžiaus vaikas visada turi būti ant akių, bet šiaip jau vaikas nuo dvejų puikiai gali suprasti, kad negali eiti prie vandens be suaugusiųjų. Mano tėvai turi sodybą su tvenkiniu, ir jau net ir visai maži mūsų vaikai žinodavo, kad negalima eiti už tam tikros ribos. Ir neidavo. Žinoma, suaugusieji niekada nepalikdavo (ir nepaliekam) jų vienų kieme, bet žinojimas, kad už tam tikros ribos eiti negalima, yra!

Visada, kai samdėm aukles, klausdavau, ar jos yra išklausiusios PIRMOSIOS PAGALBOS KURSUS ir ar moka daryti dirbtinį kvėpavimą ir atspringinti. Spėkite, kiek kandidačių tai mokėjo? Spėkite, kiek mūsų turėtų auklių? Deja… Aš visada galvojau, kas būtų, jei. Siaubas kažkoks. Apskritai man auklės Lietuvoje – opi tema. Nesuprantu, kaip galima tiesiog samdyti žmogų (juk tikriausiai 99.99% jų dirba net be verslo liudijimo!), patikėti jam SAVO vaiką, palikti SAVO namuose. Gerai, jei viskas gerai (ir – ačiūdiev – dažniausiai taip ir būna). Ir  - patikėkite – mes pradžioje turėjome labai aukštus reikalavimus, bet po to kartelę leidom…leidom…leidom ir galų gale ieškojom gero žmogaus, kuris – gal duos Dievas – dar net ir užsiims su vaiku. Iš visų mūsų turėtų auklių tik vieną norėčiau matyti dirbančią Vaikystės Sode. O – patikėkite – auklių turėjome ne vieną ir ne dvi. Ir situacija yra tokia, kad net neaišku, kaip iš to užburto rato išsiveržti, nes kol kas net patys tėvai dažnai neturi žalio supratimo, ką daryti, kai atsitinka nelaimė. O samdydami auklę galvoja tik apie tai, kad viskas būtų normalu. Todėl ir turime aukles, kurios nė žalio supratimo neturi apie amžiaus tarpsnius, apie ikimokyklinuko raidą, apie tinkamus ugdymo metodus, apie pirmąją pagalbą ir pan. Tai va. Tiesiog manau, kad visi, kurie susiduriame su vaikais, turime turėti bent jau žalią supratimą apie pirmąją pagalbą Man pačiai niekada dar neteko daryti dirbtinio kvėpavimo, bet aš labai tikiuosi, kad – jei reikės – galėsiu išgelbėti žmogui gyvybę. O atspringinti vaiką teko net kokius septynis kartus, o porą kartų buvo gan baisu, ir jau rankos kojos drebėjo. Brrrr…

Man atrodo, kad šie išvardinti punktai yra svarbiausi, kai aplink yra vaikų, kurie nemoka plaukti (arba dar tik pradedantys plaukikai). Gal jūs dar ką nors žinote? Ir radau puikų straipsnį apie tai, kaip mokyti vaikus plaukti pagal amžiaus tarpsnius (pradedama nuo pusės metų ir iki baigiama 6+). Gero skaitymo ir būkite šią (ir ne tik) vasarą saugūs!

Amžina XXI amžiaus tėvų ir pedagogų diskusija: kiek ir ko turi lankyti vaikas? Anksčiau vaikai nebuvo taip branginami: pagimdydavo mama, ir vaikas augdavo. Dabar vaikas yra auginamas. O tėvai nori auginti kuo geriau, kuo kokybiškiau. Ir, atrodo, niekaip nebeišsiverčiam be tų, kurie padėtų mums juos auginti. Apie būrelius jau esu rašiusi ir čia: kiek būrelių (ir kokius) lanko jūsų vaikai?. Man atrodo, kad ir daugiau rašiau, bet dabar nebeprisimenu. Ir neabejoju, kad ir mano nuomonė yra pasikeitusi.

Vienu metu gavau nemažai klausimų dėl užklasinės veiklos. Kaip tik tada mąsčiau, ką turi lankyti ir mūsų vaikai. Pradėjau daugiau skaityti, domėtis, nes mačiau, kad ir mūsų vaikai kartais pradeda sakyti (tuo metu lankė labai nemažai būrelių), kad jie tiesiog nori…žaisti. Daug minčių sukėlė Carl Honore knyga “Under Pressure: Rescuing Our Children from the Culture of Hyper-Parenting”. (Aš jau minėjau, kad negaliu praeiti pro knygynus anglakalbėse valstybėse, ar ne? Tai vat šią knygą įsigijau Airijoje). Daug ką – apie ką jau buvau pradėjusi mąstyti ir rinkti įrodymus – patvirtino. Iš viso to gimė ir ilgas straipsnis-atsakymas šiai ir kitoms mamoms, kurios klausia apie būrelius.

Dėl papildomo ugdymo: mano vaikai nuo 6mėn. lanko mokyklėle X, kur yra visokios įvairios veiklos, priklausomai nuo amžiaus.  Bet didžioji (6m) nelabai rodo entuziazmo ten eiti, nors aplinka tokia sava, pažįstama, ten daug įvairios veiklos, statomi spektakliukai, ruošiamos šventės, vasarą stovyklėlės…bet ir šiandien, turime po vasaros eiti pirmą kartą- o ji man: kaip nenoriu į mokyklėlę…ir pernai, būdavo, kad įkalbinėju važiuoti į mokyklėlę. O aš taip noriu, kad jį norėtų… Pernai lankė mokyklėlę, gimnastiką (labai norėjau dėl kojyčių) ir pianiną (mūsų mokyklėlės vadovės privačios pamokėlės), tai šiemet gimnastikos nenori nei už ką….į pianiną, jaučiu, eina tik nenorėdama pykdyti manęs…o dabar dar ir į mokyklėlę nelabai nori   Ką daryti? ar leisti blaškytis iš vieno būrelio į kitą…ar leisti nieko neveikti…tiesiog tiek metų kai lanko, gaila būtų, kad mes, nieko neveiks…. Jei turėsit laisvą minutę- patarkit.  Iš anksto- DĖKUI!

Vaikai ir būreliai – kada jau gana?

Lietuvoje vis daugiau šeimų gyvena tokiomis sąlygomis apie kurias pagalvojus vos prasidėjus Nepriklausomybei manei, kad tai – Rojus Žemėje, tačiau, deja, tuo Rojumi žmonės neturi kada pasidžiaugti. Jų tvarkaraščiai užpildyti iki negalėjimo: darbas, kiti įsipareigojimai, galų gale, draugai ir giminės. Jau net pradinukai įsiveda priminimus į savo mobiliuosius telefonus, nes mažos galvelės nebeaprėpia visko, ką jiems reikia padaryti. Tėvai didžiuojasi – savo vaikui duosiu visa tai, ko pats neturėjau. Tačiau ar tikrai vaikui to reikia?

Neseniai teko skaityti knygą, kurioje aprašomas Niujorko priemiestis Ridžvudas (Ridgewood), kurio gyventojai – Menheteno (Manhattan) darbuotojai ir, atrodo, turi viską, ką galima užsimanyti, tačiau visai neseniai – išvargę nuo perkrautų tvarkaraščių – bendruomenės gyventojai pradėjo kampaniją: Pasiruošt, dėmesio…atsipalaiduot! Tikslas – leisti vaikams atsiplėšti nuo dienotvarkės, leisti jiems ilsėtis, žaisti…tiesiog NIEKO neveikti, kad visa šeima galėtų pabūti kartu…ne tik važiuodama automobiliu iš vieno būrelio į kitą. Taigi Vakaruose jau susirūpinta, kad daug viduriniosios klasės atstovų šeimų vaikų…tiesiog yra perkrauti būreliais ir užklasine veikla. O kaip Lietuvoje? Lietuvoje pastebimos tos pačios tendencijos.

Prisipažinkite, juk ir jūs pažįstate mažylį, kuris – vos grįžęs iš mokyklos – lekia į treniruotę, vietoj pietų valgo užkandžius (nes kitaip nespėtų iš vieno būrelio į kitą), grįžęs ruošia pamokas ir krenta į lovą it negyvas. Arba priešmokyklinukas, kuris lanko visus būrelius darželyje, dar tėvai samdo privatų instrumento mokytoją, o šeštadieniais veža vaiką į šeštadieninę mokyklą, kurioje vaikas mokosi užsienio kalbos. Galbūt jūsų vaikas vienas tokių? Kaip atrasti pusiausvyrą? Ir iš tiesų – kas geriau vaikui? Gal vaikas, kurio visos dienos suplanuotos, praranda vaikystę?

Mano kartos žmonės turėjo „kiemo“ draugų. Ar turi jų XXI amžiaus vaikai? Ar turi laiko tiesiog žaisti su šuniuku ir stebėti žuvytes akvariume? Žinoma, keičiasi ir šeimos bei kaimynystės struktūra: vaikai lanko darželius ir mokyklas nebebūtinai tuos, kurie yra arčiausiai namų, vaikus reikia vežti arba lydėti. Dažniausiai dirba abu tėvai, vadinasi, jeigu jie nori, kad vaikas būtų su suaugusiaisiais didžią dienos dalį, reikia jį užrašyti į kuo daugiau būrelių.

Tačiau nepulkime ir į kraštutinumą – vaikui veiklos reikia. Bėda ta, kad retas vaikas žino, kada jau būna gana. Vienam, atrodo, ir kasdieninis būrelių ritmas nė motais, o štai kitas ir nuo kelių dar nepradėjęs mokyklos jau buna pervargęs ir perdegęs. Kartais sunku suprasti, kur baigiasi ta riba tarp to, ko nori tėvai ir ko nori vaikas, nes – ypač ikimokyklinukai – retai priešinasi tėvams, tiesiog daro tai, ką „reikia“. Todėl jūsų – tėvų – pareiga yra nuspręsti, kada reikia pasakyti: viskas, užtenka. Vaiko tvarkaraštis turi būti toks, kad tiktų ir vaikui, ir jums. Taip, taip – jums. Jeigu jums atrodo, kad vos spėjate, tai įsivaizduokite kaip jaučiasi jūsų vaikas (vaikai).

Be to, atsižvelkite į vaiko norus. Jei vaikas dega aistra daryti viena ar kita, paprastai nuo to nepavargsta. Tačiau jeigu ta aistra dega tėvai – jau visai kita istorija. Jeigu jūs visada norėjote mokėti groti pianinu, tačiau jūsų tėvai nesuteikė galimybės, tikrai nereiškia, kad tokia aistra dega ir jūsų vaikas.

Tarkime, ir vaikas nori lankyti vieną ar kitą būrelį, ir jūs tam pritariate. Visų pirma, atsižvelkite į tai, ar JŪS  - tėvai – galėsite tam skirti laiko ir dėmesio. Taip, būrelį lankys vaikas, tačiau juk būrelio lankymas nesibaigia vaiko ten nuvedimu. Tam tikra prasme būrelį lankysite ir jūs: juk ir nuvesti reikia pasiryžti,  ir apsispręsti reguliariai lankyti. Jeigu lankysite nereguliariai, nesiugdys tie gebėjimai, dėl kurių apsisprendėte lankyti būrelį, be to, vaikui nesiformuos nuostata, kad darbą pradėjus reikia baigti. Žodžiu, nieko gero. Taigi (1) – ar užteks ryžto?(2) – ar užteks sveikatos?

Pervargę tėvai – tikriausiai man pritarsite – nėra patys puikiausi tėvai. Jeigu aš pavargus, jeigu alkana…lengvai susierzinu, esu linkus supykti dėl menknieko ir…tas stresas tuoj pat persiduoda ir vaikams. Iš pradžių atrodo, kad vienas kitas būrelis tikrai nepareikalaus TIEK daug energijos, tačiau būdavo dienų, kai, atrodė, galva sprogs lekiant iš vieno renginio į kitą ir bandant prisiminti, ko kur reikia. O jeigu vaikas ne vienas? Ne du? Žinoma, tėvai irgi yra du, tačiau juk jie gyvena ir savo – ne tik vaikų – gyvenimą.

Pagrindinė taisyklė – būreliai turi džiuginti. Ir jus, ir vaikus. Jūs turite laukti vaiko pasirodymų, turite netrepsėti iš nekantrumo už durų, nes jau reikia lėkti kitur. Būreliai turi turtinti ir spalvinti gyvenimą, o ne jį užgožti. Kai Vilhelmas Belgijoje išeidavo iš dailės visas švytintis nešinas vis nauju darbeliu, o Augustas net springdamas pasakodavo, kaip jam sekėsi šachmatų treniruotėje, suprantu, kad labai norėjau, jog jie šiuos būrelius lankytų, tačiau taip pat suprantu ir KODĖL – nes aš turėjau laiko ir pakalbėti su būrelio vadove, ir pasigrožėti jau pakabintais darbeliais, o vakare vyras galėdavo sužaisti vieną partiją su Augustu prieš vakarienę. Dabar yra kitaip. Dabar džiaugiuosi, kad berniukai lanko baseiną, o Morta – baseiną + gimnastiką (na, toks pajudėjimas). Daugiau – niekaip. Mano tėvai padovanojo Mortai baletą (per gimtadienį), sakė, kad visus šiuos metus sponsoriaus, bet aš tiesiog fiziškai negaliu jos ten nuvežti, nes tai – pats laikas, kai turiu būti Vaikystės Sode. Bent jau dabar. Todėl vertimasis per galvą, kai aš vežčiau vėluodama ir/arba suirzusi, man nepriimtinas. O ir vaikams kol kas dar visko per daug. Tiesiog. Jie tik tik pradeda apsiprasti, kur ir kaip mes gyvename Lietuvoje. Lengva nėra. Būreliai – tik pasunkintų.

Taigi natūraliai pereiname prie to, kad labai svarbu – protingas tvarkaraštis. Siūlyčiau prieš mokslo metų pradžią susėsti ir visa šeima aptarti, kas yra protinga būtent jūsų šeimai. Galbūt nuspręsite, kad kiekvienas vaikas gali pasirinkti po vieną-du būrelius. Galbūt nuspręsite, kad gali pasirinkti vieną, o kitą lankys abu vaikai drauge ir pan. Atsižvelkite į tai:

- Kiek turite vaikų

- Kiek tėvų (ar vienas, ar abu, o gal padės seneliai?) galės dalyvauti ir prisidėti prie vaiko užklasinės veiklos

- Kiek laiko „suvalgys“ būrelis (jei tai, pav, plaukimas, nepamirškite, kad reikės nueiti anksčiau, persirengti, po to išsidžiovinti plaukus…o kur dar kelionės laikas – visa tai turite būti apgalvoję)

Kai atsakysite sau į šiuos klausimus, susidarysite bendrą vaizdą, kiek iš jūsų laiko ir pastangų reikalaus vaikų užklasinė veikla – pagal tai galėsite susidaryti tvarkaraštį. Jei matote, kad vaikui (ir jums) gali būti per sunku, problemą spręskite dar iki tol, kol jus užvaldys stresas. Tyrimai rodo, kad, deja, vis daugiau ikimokyklinukų išgyvena stresą ir net suserga depresija. Žinoma, kai kada stresas yra neišvengiamas (kai keičiasi įprasta situacija, pavyzdžiui, vaikas pradeda eiti į darželį; kai skiriasi ar suserga tėvai ir pan), tačiau iš esmės kasdienybėje vaikas neturėtų išgyventi streso. Jeigu vaikas  nuolat girdi: „paskubėk“, „jau užteks“, „lekiam“, „vėl vėluosim“…jis negali atsipalaiduoti, negali gyventi visaverčio gyvenimo, jam pradeda atrodyti, kad – kad ir ką darytų – niekada nebus gana. O tada – vienas žingsnis iki elgesio ir emocinių problemų. Be to, vaikai, išgyvenantys stresą, pradeda ir blogiau mokytis, nes negali susikaupti ir nemoka atsipalaiduoti.

Taigi…pasiruošt, dėmesio ir…atsipalaiduot!

Skaitant literatūrą apie tai, ko labiausiai reikia vaikams, deja, niekur neminima būrelių gausa. Taip, išsilavinimas minimas beveik visur, tačiau bene svarbiausia – ar tėvai įsitraukę į tą vaiko lavinimą? Ir beveik visi tyrimai susiveda į tai, kad vaikams…labiausiai reikia tėvų ir jų dėmesio. Dar nėra įrodyta, kas vaikui naudingiau: ar kamuolio spardymas su tėte savo namo kieme, ar organizuotas žaidimas, kur vaiką treniruoja profesionalus treneris? Įdomu, kokie būtų rezultatai? Drįstu spėti, kad laimingesnis jaučiasi tas vaikas, kurio tėtė randa laiko spardyti kamuolį drauge, drauge voliotis žolėje ir kalbėtis…apie viską ir apie nieką. Ką bekalbėti apie talentingus vaikus, kurie, atrodo, visai nebeturi vaikystės – treniruotė seka treniruotę, būrelis – būrelį. Beje, kartą vyrui žmogus tikrai galintis šį bei tą pasakyti apie sportą sakė, kad mažiems vaikams išvis nereiktų profesionaliai sportuoti, nes gali būti daugiau žalos, nei naudos. Tačiau tėvams atrodo, kad profesionalai daug geriau pasirūpins vaiku, nei jie. Ir jie yra teisūs. Tam tikra prasme. Juk mes jau patikime profesionalams vaiką visą dieną: darželyje (mokykloje) jie mokosi dailės, šokio, sportuoja ir pan. Tačiau ne ką mažiau svarbu gyvenime ir žaidimas/gyvenimiškos patirties sėmimasis su tėvais, broliais/seserimis, giminaičiais bei draugais. Broliai turi ne tik susitikti tarpduryje, bet ir užsiimti bendra veikla, padėti tėvams namuose, galų gale kartu pavakarieniauti. Atlikta begalė tyrimų, kurių rezultatai rodo, kad šeimose, kurios nuolat kartu vakarieniauja, auga sveikesni emociškai ir geriau besimokantys vaikai. Šeimose, kuriose žmonės susitinka retai, kuriose nėra emocinio ryšio tarp brolių/seserų bei vaikų/tėvų, auga agresyvesni, linkę į depresiją, ankstyvus lytinius santykius, narkotinių medžiagų vartojimą ir net savižudybę vaikai. Ir viso to užuomazgos prasideda dar darželyje. Taigi:

- Įsitikinkite, kad šeimai užteks laiko

- Įsitikinkite, kad vaikas turės laisvo laiko, kurį galės leisti su draugais

- Kartu su vaiku rinkitės būrelius, kurie tikrai praturtins laisvalaikį, o ne tiesiog jį užpildys

- Vasara – laikas be būrelių. Tegul vaikas ramiai lanko darželį, o mokinukas tevažiuoja į stovyklą, į sodybą, pas močiutę į kaimą. Tegul atsižaidžia ir ilsisi nuo tvarkos ir rutinos, kuri tęsiasi ištisus metus.

Geriausia – auksinis viduriukas. JUMS. Žinoma, jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad vaikams būrelių nereikia. Jie tikrai yra svarbūs ir tikrai gali praturtinti vaiko pasaulį.

ŠIEK TIEK PAGAL AMŽIŲ:

- darželinukas : dar tik mokosi bendrauti su kitais ir pratinasi prie taisyklių. Taigi jo veikla (be darželio) turi būti labai paprasta ir be jokių rūpesčių. Puikiausiai užteks, jei kažkur jį nusivesite kartą-du savaitėje. Paprastai mažiukams tinkamiausios ir labiausiai patinkančios būna muzikos ir dailės programos.

- pirmokas: Jam užtenka vieno-dviejų būrelių. Be to, nepamirškite, kad jam dar labai svarbu žaisti. Nepradėkite lankyti būrelio, kur vaikui reikės rungtyniauti su kitais – jam dar per anksti nuolat susidurti su laimėjimais/pralaimėjimais. Po mokyklos pirmokui geriausia yra atsipalaiduoti ir išlieti susikaupusią energiją.

- antrokas: Šio amžiaus vaikas jau gali pasakyti, kas jam patinka, o kas – ne. Jeigu matote, kad vaikas yra imlus vienai ar kitai veiklai, galite padėti pasirinkti. Šiais metais galima ir pradėti mokytis groti instrumentu – jau vaikas moka sutelkti dėmesį ir gali pasiryžti mokytis. Nepamirškite, kad vaikui vis dar reikia nemažai laisvalaikio, kurio metu jis galėtų daryti tai, ką nori.

- trečiokas. Šiais metais į „pirmą planą“ iškyla draugai. Šio amžiaus vaikui jau puikiai galima žaisti komandinius žaidimus. Jeigu nori, paskatinkite ir piešti arba šokti. Tegul vaikas gilinasi į tai, kas jam patinka. Tačiau nepamirškite ir to, kad šiek tiek laiko turi būti skirta ir šeimai bei įsipareigojimams joje.

- ketvirtokas. Šio amžiaus vaikas jau labai aiškiai gali pasakyti, kas jam patinka, o kas – ne. Geriausia jam užsiimti tokia veikla, kuri didins jo pasitikėjimą savimi. Tai ypač padės, jei jis jaus bendraamžių spaudimą. Ir – nepamirškite – vaikas vis daugiau laiko turi skirti namų darbams, todėl turite į tai atsižvelgti planuodami ir jo užklasinę veiklą. Taigi – įsiklausykite į vaiką. Jeigu jis kažką pamini kartą ar du – vargu, ar tai verta dėmesio. Jei matote, kad yra susidomėjimas, pasvarstykite, kodėl jis kilo: gal tik dėl to, kad draugas lanko tokį būrelį? O gal pamatė ir…apsvaigo? Jeigu pritariate, pagalvokite, ar vaikas jau pakankamo amžiaus užsiimti ta veikla, ar bus daugiau naudos…ar bėdos.

Kai kurie vaikai patys sunkiai apsisprendžia – už tokius galite nuspręsti ir jūs: jeigu vaikas nenustygsta vietoje, tikriausiai jam pravers plaukimo ir/ar kovos menų treniruotės; jei vaikas svajoklis – paklauskite, ar nenorėtų piešti? Jeigu vaikas vienas iš tų, kurie nori visko, sudarykite prioritetų sąrašą. Nuo pat mažens mokykite vaiką, kad – kažką pradėjus – reikia baigti. Todėl tarkitės, kad bent jau mokslo metus būrelį atlankyti reikėtų. O galbūt per vasarą vaikas apsispręs jį lankyti ir toliau? Žinoma, yra ir tokių vaikų, kurie nieko nenori. Nestumkite per stipriai. Kai kurie vaikai tiesiog yra vienišiai. Tačiau ir nenuleiskite rankų. Karts nuo karto pasiūlykite šį bei tą – gal vaikas atras tai, kas jam patinka.

Pabaigti norėčiau filosofine mintimi: atsigręžkime į istoriją. Pažvelkime į bet kokį žmogų, kurį pavadintumėme sektinu lyderiu…dažniausiai toks žmogus lankė būrelį (nebūtinai tiesiogine prasme). Ir ne vieną. Ir domėjosi. Daug kuo. Užklasinė veikla atveria naujus horizontus, naujus pasaulius, jos dėka įgyjame gebėjimus, kurių nesuteikia niekur kitur ir kurie mus lydės visą gyvenimą…apdovanodami neįkainojama patirtimi ir prisiminimais. Tik nepapulkite į spąstus galvodami, kad vaikai gali viską. Visko negali niekas. Bet kažką gali visi.

Čia – dar viena nuomonė (su kuria, kaip matote, nesutinku iki galo, bet tiesos – turiu pripažinti – yra).

O KĄ MANOTE JŪS?

Plano maksimum, kad kartą savaitėje atsakysiu į man rašomus laiškus, įgyvendinti kol kas nepavyksta, tačiau džiaugiuosi, kad retkarčiais tą padaryti vis dar pavyksta, o ir pačius laiškus visus išsisaugau ir pasižymiu etikete “atsakyti” Šįkart – mamos klausimas apie tai, kada kištis į vaikų santykius.

Rasei, kad turi tukstancius laisku ir temu kuriomis noretum parasyti, padiskutuoti, tai as dar viena prie tu tukstanciu pridesiu.  Jei kada bus laiko, gal galesi parasyti sia temuke, kuri man idomi atrodo: kada kistis i vaiku santykius?

Toks scenarijus vakar parke. As su savo 2.5 mergiote, zaidziame. Atsineseme visa kruva zaisliuku ant smelio, kibireliu, kastuveliu. Maniske pilsto, zaidzia. Beje, ji dar su kitais vaikais nelabai bendrauja, nes siaip dienas leidzia daugiausia su teveliu ir mamyte, ir nors su suaugusiais yra labai sociali, su vaikais kazkaip dar nelabai klijuojasi, nelabai supranta vaiku dinamikos: kodel jie stumdosi, kodel jie nekalba kaip suauge, ir pan. Taigi, tik pradejome zaisti, prispito kruva kitu vaikiuku, pamate tuos zaislus. Kelios mergaites ir berniukas 3-5 metu. Visi gana draugiski, o viena mergaite, kokiu 3.5-4 metu, is karto pagriebe visus zaislus mums is panoses, su dideliu sauksmu visiems vaikams i veida kazkaip nelabai suprantama kalba – daryk ta, daryk ana, zaisk cia. Pradejo labai pilstyti smeli kuris visiems i akis ir galvas – mama salimais aiksteleje stovejo, bet nieko nesake. Tai as sudrausminau, sakydama: atsargiai, nepilstykime smelio, jis krenta i akytes vaikuciams. Ji visiskai i tai nesureagavo.
Maniske tiesiog pamaciusi situacija, pasitrauke atokiau i smeliuka, o po keliu minuciu tiesiog nuejome prie supyniu, palikusios visus tuos zaislus kruvai vaiku. Supdama savo pupa tada stebiu tokia situacija: Viena trimetinuke zaidzia su musu kibireliu, tada atlekia ta mergaite, ir bando ji atimti, merginos pradeda mustis, gainioti viena kita, klykti, tada kai trimetinuke neduoda kibirelio, didesnioji mergaite kanda jai i ranka! Kaip tik tuo momentu spejo pribegti abi mamos, ir mazesniosios aukos mama susuko: Mes nesikandziojame, ir griebe savo dukra, kuri jau siaubingai verke. O tos kandusios mama, stovi salia, ir ziuri. PO to sako: atsiprasyk mergaites. Ta tik supykusi nuleke kazkur. Tada motina ja dar ilgai ten ikalbinejo, kad ji atsiprasytu, ir galu gale toji priejusi prie mazesnios mergaites kazka pasake. Man is salies ziurint, pasirode baisiai, kad mama leido mustynems prieiti iki tokio lygio, kad jos dukra terorizavo visus vaikiukus, kol galiausiai ikando, ir net tada, ji negavo jokios didesnes bausmes apart atsiprasymo. .
Kaip butumei elgusis tokioje situacijoje? Idomu isgirsti tavo nuomone. Na, as tuo momentu apimta emocijos, tai pagalvojau, jei mano vaikui butu ta mergiote taip ikandusi, tai nezinau net ar buciau susitvardziusi taip draugiskai kaip ta kita mama, kuri dar sugebejo su kita mama draugiskai pakalbeti.
Veliau beje, kai kitos dvi mergytes del kazko susipese, tai mergaites mama “pamokino” viena is mamu: “Tegul vaikai issiaiskina patys”. Veliau, beje, ta pati mergaite dar suvirkde bent kelis vaikus, iskaitant ir maniske, nustumiant juos i sona is zaidimu vietos arba atimant ju daiktus, taip pat paemusi kitu zmoniu mazyti suniuka – gyva!- mete ta suniuka ant zoles, i ka mama tik svelniai dukrai tare: buk svelni su suniuku.
Taigi, istisa vakara ziurint vaiku dinamika parke, man tiesiog galvoje sukosi vis dazniau mane kamuojantys klausimai. Nenoriu buti “overprotecting” mama, bet tuo paciu nenoriu, kad dvimetinuke butu traumuojama bendraujant su vaikais, kurie agresyvus. Kur auksinis viduriukas? As kadangi kol kas turiu tik 1, tai nezinau, kaip elgtis buryje vaiku. Maniske jautri, reaguoja ir analizuoja bet koki veiksma, klausineja kodel ir kaip, ir jei jau karta kazkas ja pastume, tai ji kelis menesius tai atsimena.
- Iki kokio lygio leisti vaikams spresti ju paciu gincus?

- Nuo kokios amziaus leisti vaikui spresti gincus?

- Ar tikrai vaikas turi apsiginti pats, jei ji puola vyresnis vaikas?

- Kokia tevu pareiga kai vaikai gincyjasi, musasi?

- Kaip ismokyti vaika zaidimu dinamikos?

Aprašyta situacija – ne tokia jau ir retai pasitaikanti. Vis tenka kalbėti su tėvais, kurie sako, kad jų vaikas nepasipriešina agresyvesniam vaikui, o ano tėvai nereaguoja į netinkamą elgesį arba reaguoja taip nereikšmingai, kad akivaizdu, jog tokia reakcija nedaro jokio įspūdžio vaikui, kuris turėtų susimąstyti dėl savo elgesio.

Pradėkime nuo to, kad konfliktai ikimokykliniame amžiuje yra visiškai normalus dalykas. Tikėtis, kad ikimokyklinio amžiaus vaikas visada elgsis tinkamai ir taip, kaip mes tikimės ir norime, reiškia, kad teks dažnai nusivilti Todėl, kad net ir tas vaikas, kuris, atrodo, yra be galo teisingai auklėjamas ir ugdoma pagarba aplinkai ir aplinkiniams, ikimokykliniame amžiuje (ir ne tik:)) gali pamiršti visas tas tėvų pamokas ir pasielgti visiškai netinkamai. Taigi omenyje reikia turėti vaiko amžių, vaiko būklę (jis gali būti alkanas, pavargęs, suirzęs ir pan.) ir tėvų auklėjimo ypatumus.

Kokie tie amžiaus ypatumai? Ikimokyklinio amžiaus vaikai yra nekantrūs egocentrikai . Jie nori to, ko jie nori ir jie nori to TUOJ PAT. Tai, ko nori kitas vaikas, jiems iš esmės yra visiškai nesvarbu. Taigi, atrodytų, empatija ir užuojauta turėtų būti visiškai svetimi ikimokyklinio amžiaus vaikams. Taip ir yra, jei su vaikais nėra kalbama apie jų elgesį ir emocijas. Faktas yra tai, kad gyvenime daug ko reikia išmokti. Spręsti konfliktus – vienas iš tų išmoktinų dalykų.

Pavyzdžiui, emocinio intelekto lavinimo programos jau parodė, kad vaikai – padedant suaugusiems – gali pradėti suprasti vienas kitą, užjausti. Parodė, kad vaikai gali pradėti suprasti geriau ir patys save. Žodžiu, parodė, kad įmanoma tai, kas daugelio nuomone, atrodė, nebus įmanoma.

Taigi ką visu tuo noriu pasakyti?

a) Suaugusieji turi kištis į vaikų santykius. Žinoma, nereikia neleisti vaikui gyventi, tačiau tada, kai matome, kad vaikai pradeda spręsti situacijas necivilizuotai, nereiktų numoti ranka ir pasakyti “išmoks” ar “tegul sprendžia patys”. Apskritai yra sakoma, kad ikimokyklinukų negalima palikti vienų, t.y. suaugęs VISADA turi būti šalia. Dėl to, kad vaikai dar nėra pasiruošę, nes tai yra amžius, kai jie socializuojasi, kai dar tik mokosi. Prisimenate tą filmuką: aš dar ne burtininkas, aš dar tik mokausi? Taip ir su vaikais. Mažųjų burtininkų nereikia palikti vienų, bet ir nereikia gyventi už juos. Reikia būti šalia ir būti mentoriais, kurie įsikiša ir pataria, parodo, kai mažyliams neužtenka gebėjimų.

b) Amžiaus cenzo spręsti konfliktams nėra. Vienas jau dvejų puikiausiai įvardina savo emocijas, o ketverių jau geba spręsti konfliktines situacijas geriau, nei kai kurie suaugusieji. Kitas ir septynerių dar visiškai negeba įvardinti savo emocijų, yra impulsyvus ir neprognozuojamas. Viskas priklauso ne nuo vaiko amžiaus, o nuo vaiko emocinės ir socialinės brandos. Kiekvieną kartą, kai ikimokylinukas elgiasi taip, kaip nenoriu, kad elgtųsi, tą elgesį stabdau ir kalbuosi su vaiku apie tai, kodėl toks elgesys netinkamas ir kaip reikėtų elgtis. Kuo vaikas vyresnis, tuo liberaliau žiūriu į jo žaidimą su kitais vaikais ir tuo mažiau kišuosi, tačiau, pamačiusi, kad, tarkim, maniškiui šiandien sunki diena arba kitas vaikas neturi įgūdžių (arba jam irgi sunki diena), aktyviau stebiu jų žaidimą. Manau, kad iki mokyklos vaikas jau turi turėti socialinius įgūdžius, kad suaugusiojo įsikišimas būtų minimalus. Bet kuriuo atveju – net ir pradinėse klasėse vaikai jokiu būdu neturėtų būti paliekami sau.

c) Jokiu būdu nemanau, kad vaikas turi apsiginti pats. Apskritai toks manymas – visiška nesąmonė ir necivilizacija. Man vienas baisiausių pasakymų (pamokymų) vaikui: trenk atgal! Tai mes homo sapiens ar kažkokie primityvai? Pasikartosiu: mažas vaikas nežino, koks elgesys yra tinkamas, jis moduliuoja matomą elgesį ir iš mūsų reakcijų mokosi, kaip elgtis jam. Kad vaikas išmoktų, turime būti šalia (kalbu apie suaugusiuosius per se, ne tik apie tėvus ir kitus artimus jam žmones) ir jam padėti socializuotis. Vaikas nėra kokia piktžolė, kuri auga savarankiškai: jo augimu reikia rūpintis, puoselėti ir įdėti tikrai nemažai pastangų, kad jis galėtų gyventi sudėtingai suderintose įvairaus lygmens socialinėse bendruomenėse.

d) Tėvų pareiga yra a) būti šalia ir stebėti ir b) kai reikia – įsikišti. Juk neleidžiame dvejų, trejų metų vaiko vieno į lauką. Suprantame, kad tai nesaugu. Tačiau juk yra ne tik fizinis saugumas. Ir apskritai. Apie socialinę kompetenciją kalbame ne tik lopšelyje, bet ir darželyje ir net mokykloje. Pedagogams ir kitiems, dirbantiems su vaikais, vyksta daugybė seminarų. Vadinasi, tai: a) nėra per vieną dieną įgyjama kompetencija ir b) nėra taip lengva, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio ir c) tai neįvyksta savaime – reikia pastangų ir žinių.

e) Yra tikrai nemažai knygų, kaip ugdyti vaiko emocinį intelektą. Kaip tik šiandien knygyne mačiau Dr. Lawrence, E.Shapiro “Kaip ugdyti vaiko emocinį intelektą“. Nesu jos skaičiusi, tai negaliu nieko pasakyti. Tačiau man nepaprastai patikusi knyga yra “Raising an Emotionally Intelligent Child”. Tikrai viena tų knygų, kurias mielai turiu savo namų (Vaikystės Sodo ) bibliotekoje, o ne tik perskaičiau ir užteko. Nes svarbiausia – socialiniai įgūdžiai, o ne pats žaidimas. Jeigu norite lengva skaitinio apie žaidimus, siūlyčiau P.Huerre “Žaiskime!”.

Nepamirškime, kad žaidimas yra būtinas žmogui formuotis ir ugdyti socializacijos įgūdžius. Nepamirškime, kad žaidimas būtinas atskleisti kūrybinėms galioms. Stokojant žaidimo patirties vėliau sunkiau atsiskleisti, užmegzti santykius su kitais, na, ir prarandamas didžiulis malonumas, kurį patiria žmogus žaisdamas.

Kita vertus, kalbant apie vaikų tėvus: vaikas juk elgiasi taip, kaip yra jam leidžiama. Jeigu vaikui leidžiama elgtis taip, kad aplinkiniams tampa nesaugu (ir fiziškai, ir emociškai), tai aš paprastai susirenku savo vaikus ir einu kitur. Suprantu, kad vaikai yra skirtingi (kiekvienas savo laiku pradeda įvardinti emocijas ir (nebesi)elgti impulsyviai) ir man tikrai nėra pasaulio pabaiga, jei kas nors kastuvėliu užvožia mano vaikui ar išplėšia jam ką nors iš rankų. Toks gyvenimas, ir aš tikrai nesiekiu būti pūkų patalais, kurie apsiaus vaiką nuo…gyvenimo. Be to, juk būna dienų, kai taip elgiasi ir maniškiai. Tačiau esmė – kaip reaguoja suaugusieji ir kaip kalba su vaiku, kai įvyksta kažkas panašaus. Nes juk maniškiai stovi šaliai ir lygiai taip pat socializuojasi klausydami ir stebėdami ne tik mane, bet ir kitų vaikų tėvus.

Jeigu yra straipsnių, kuriuos skaitydama absoliučiai apsiverkiu, tai šiandien perskaitytas The Economist – vienas jų. Apskritai The Economist vos ne kaskart priverčia susimąstyti. Aš – jei būčiau gimnazijos direktorė – savo mokiniams būtinai užsakyčiau The Economist. Just in case. Nes noriu, kad augtų mąstantys vaikai, o The Economist iš tiesų jau pats savaime moko užduoti klausimus. Bet aš ne apie tai. Šiandien noriu pakalbėti apie berniukus ir mergaites. Dar kartą

1) 2011-aisiais mus pasiekia geros žinios iš Indijos: raštingumas auga, gyvenimo trukmė ilgėja, šeimos dydis stabilizuojasi. Džiugu. BET. Kiekvienais metais Indijoje abortuojama 600 000 mergaičių. Jeigu situacija nepakis, po 18 metų…trūks 10mln nuotakų. Žiauru, ar ne? Žiauru ne tik, kad nebus moterų. Žiauriausia tai, kad tokiose visuomenės padaugėja prievartavimų, moterų grobimų ir pan. Ačiūdiev, kad valstybės, kuriose susiduriama su šia problema, ėmėsi ją spręsti. Sunkiausia užduotis valstybei – pakeisti socialines nuostatas.

2) Žaislų reklamos. Jeigu esate sąmoningi, tai jau tikrai pastebėjote: yra tendencijos. Kokie žodžiai dažniausiai vartojami žaislų vaikams reklamose? Yra žmogus, kuris tai analizavo ir paskelbė rezultatus.

Štai berniukų (na, tai, ką mes įsivaizduotumėme esant “tipiniu” žaislu berniukui) žaislams reklamuoti dažniausiai vartojami žodžiai:

O štai ir mergaičių:

Smegenų plovimas vidury baltos dienos. Ir berniukų, ir mergaičių. Kaukt norisi. Aš jau beveik 99proc esu įsitikinusi, ką gali pasakyti tie stereotipinio mąstymo gynėjai: niekas nedraužia berniukui pirkti lėlės ar mergaitei super herojaus ir t.t. ir pan. Bet faktas lieka faktu – lėlės-kūdikio reklama nebus apie “misiją” ir “veiklą” Ir dar. Atkreipkite dėmesį, kiek mergaitiškose reklamose yra žodžių apie fizinę išvaizdą. Ir po to stebimės (arba manome, kad tai “tipiška mergaitiška”), kodėl mergaitėms taip rūpi jų išvaizda.

3) Sena gera R.Scarry “Ką žmonės dirba visą dieną?”. Skaitėte? Patiko? Teisybę pasakius, ir man patinka! BET. Kas gydytojas? Vyras. Kas seselė? Moteris. Kas lakūnas? Vyras. Kas stiuardesė? Moteris. Beveik visos kitos moterys – mama. O geriausia, kai mamai už gerą darbą namuose patenkintas tėtė nuperka sijoną. Jeigu tik už tokius darbus nusipelnyčiau sijono (plačiąja prasme), tai seniai nuoga vaikščiočiau

Neturėčiau dukrų, gal dar ne taip jautriai reaguočiau. Bet dabar tai rupūs miltai tararai. Neseniai gavau dovaną – knygą švediškai apie lyčių stereotipus (ačiū dar kartą, Giedre!). Man ten patiko iliustracija: akmens amžiaus berniukas su mašinyte. Ar suprantate, ką ji reiškia?

(Diskleimeris: aš nemanau, kad vyrai ir moterys yra vienodi. Aš manau, kad visi žmonės yra skirtingi.).

Vienas sunkiausiai įveikiamų įsivaizdavimų (?) Lietuvoje yra tai, kad ugdymo įstaiga yra atsakinga už vaiko maitinimą. Nuo…iki. Tėvams tiesiog labai keista, kad vaikas gali negauti pusryčių ir/ar vakarienės. Ir dar labiau nesuprantama, kodėl valstybė tą įsivaizdavimą skatina (mat dar neteko girdėti apie darželius, kur maitinimas būtų pasirenkamas). Man tas skatinimas nepatinka, nes neskatinama valgymo kultūra namuose. Aišku, kad tėvams daug paprasčiau, jei maitinimu pasirūpina ugdymo įstaiga! Nereikia sukti galvos nei dėl pusryčių (vaiką prikėlei, aprengei ir – pro duris: jokių gaminimų, derybų dėl valgymo ir pan.), nei dėl vakarienės (juk ir taip pavargę!). Bet, po galais, kodėl niekas nepasako, kaip svarbu yra valgyti su šeima??? Užtenka net suvesti “importance of family meals” ir visagalis Google išmes begalę mokslinių (ir net tik) straipsnių apie tai, kaip yra svarbu valgyti (bent kartą dienoje!) su šeima. Ir mes kalbame ne apie maistą. Jei svarbiausia būtų maistas, tai tikriausiai užtektų konservų dėžutės (kaip astronautams). Svarbiausia – visa ta kultūra, tas tapimas bendruomenės ir visuomenės ląstele, tas virsmas, kuris vyksta ne tik kartu žaidžiant, bet ir kartu valgant.

Moksliniai tyrimai taip pat rodo (Columbia University, ne šiaip sau!), kad tai – irgi darbas, reikalaujantis pastangų ir nuoseklumo. Tyrimas parodė, kad tos šeimos, kurios dažniau valgo drauge, valgo sveikesnį, įvairesnį maistą, tuo metu išjungia televizorių, kalbasi. Vaikai, kurie dažnai valgo su savo tėvais, labiau yra linkę manyti, kad tėvai jais didžiuojasi. IR NET GERIAU MOKOSI. Apskritai, siūlyčiau perskaityti šį gerą straipsnį apie tai, kodėl ne (tik) ugdymo įstaigoje, bet ir su šeima turi valgyti vaikas.

Ir apskritai, kodėl valstybė sprendžia, kaip vaikas turi maitintis? Aš suprantu, kad būna socialiai remtinų, būna asocialių šeimų, tačiau kodėl normalių tėvų normalus vaikas negali turėti pasirinkimo? Pavyzdžiui, man labai patiko, kad TAVM buvo galima neštis maistą, man patiko, kad vaikų mokyklose/darželiuose Belgijoje irgi buvo galima neštis savo maistą. Ir nerealiausia, kad šią savaitę į Vaikystės Sodą apsisprendė eiti šeima, kuri taip ir pasakė: mes norime, kad vaikas neštųsi savo maistą! Labai apsidžiaugiau.

Apsidžiaugiau ne dėl paties fakto, kad jie taip darys. Prisimenu, kaip Morta Belgijoje vis prašė ir prašė, kad neštųsi maistą (pietus), tačiau aš gaminau tik Augustui (mūsų išrankiausiam), nes visiems gaminti būtų buvę tiesiog per sudėtinga. Atkreipiu dėmesį: Belgijoje vaikai darželyje ir mokykloje gauna tik pietus (bet ir tuos reikia užsisakyti ir, žinoma, papildomai mokėti). Lopšelių tvarka šiek tiek kitokia. Pavyzdžiui, Mortos ir Gertrūdos lopšelyje į kainą buvo įskaičiuota lengva užkandėlė ryte, pietūs ir lengva užkandėlė vakare. Žodžiu, kadangi pusryčiaudavome namie, vakarieniaudavome namie, reikėdavo įdėti po dvi užkandėles, tai dar pietų dėti man visai nesinorėjo Be to, Vilhelmui ir Mortai visai patiko darželio/mokyklos maistas. Kartais paburbėdavo, bet iš esmės viskas ten buvo normaliai. Tiesa, Gertrūdos lopšelyje (jau beveik visai mums išvažiuojant) atsirado galimybė pirkti eko pietus, tačiau tai gerooookai kelia kainą už lopšelį. Augusto mokykloje atveždavo maistą, kurį mes iš pradžių pirkome, tačiau po to atsisakėme, nes mokytoja vis skųsdavosi, kad Augustas tris ketvirtadalius išmeta, o maistas kainavo tikrai nemažai

Šiemet mūsų vaikai maistą (pietus ir užkandėles) nešasi. Kadangi aš išprotėčiau, jei reiktų kasdien gaminti, tai užsakau jiems papildomas porcijas Vaikystės Sode ir įdedu į mokyklą. Tiesa, sriubą jie suvalgo vos grįžę iš mokyklos, o “antrą” nešasi pietums. Žinoma, kartais pamirštu užsakyti, o pirmadieniais nori-nenori tenka gaminti. Tada ieškau kažkokių greitų sprendimų. Keletą dienų džiaugiausi koldūnais, tačiau Augustas pasakė, kad apsiv*ms, jei dar kartą juos įdėsiu. Taigi kepiau kotletus su kuskusu, po to viriau makaronus su bolonais padažu. Bandžiau ir tinklaraštyje ieškoti, nes prisimenu, kad jau esu rašiusi, bet, kaip sakant, pritrūko kantrybės. Todėl labai apsidžiaugiau radusi gerą nuorodą su geromis idėjomis. Aišku, man tai tokie pietūs – sunkus atvejis, nes Augustas išmestų apie 80proc to, kas ten įdėta, bet visai įdomu pažiūrėti, kaip smagiai galėtų būti

Pavyzdžiui, čia Augustas suvalgytų tik keksą

Čia suvalgytų duoną, krekerius ir sūrio lazdeles. Jeigu stovėčiau šalia, gal dar suderėčiau dėl kelių šilauogių:)

Čia suvalgytų (apsilaižydamas) riestainį ir sausainius. Jeigu paraginčiau, gal pavyktų suderėti dėl kelių ananaso kvadratėlių

TAČIAU. Kai pagalvoji, yra dar trys vaikai. Jie visi trys valgytų čia beveik viską. Žinoma, priklausytų nuo dienos ir nuo noro (juk būna dienų, kai aš be galo noriu kiaušinio, o būna, kad net kvapas žudo!), bet iš esmės beveik viską suvalgytų.

Man nepaprastai patiko šitos dėžutės, nes vaikams labai nepatinka, kai maistas susiliečia ir susimakaluoja. Ar matėte tokių Lietuvoje?

Dabar vis dažniau sakome: Aš pavargęs (-usi); Turiu labai daug darbo ir pan. Bet juk viskas yra pasirinkimai. V-I-S-K-A-S. Todėl tikrai galime padaryti, kad bent kartą susėstumėme ir valgytumėme visa šeima kartu. Ir dar. Nepamirškime sveiko proto. Na, tikrai nereikia verstis per galvą ir BŪTINAI valgyti vakarienę drauge, kai vaikai (ar jūs) iš tiesų esate pavargę. Nėra būtina ir tai, kad būtinai visada susėstumėte visa šeima (aišku, susiderinti lengviau, jei šeima – 3 ar 4 asmenų). Ir net nebūtina, kad tai būtų vakarienė. Bet atsiraitokime rankoves. Išjunkime viską, ką galima išjungti (pavyzdžiui, mes neturime televizijos, tai mums aktualiausia – kompiuteris). Kartu su vaiku gaminkime. Su jo rankyte berkime makaronus į katilą. Denkime stalą. Sudaužykime (kartkartėm) lėkštę ir pasakykime, kad nieko tokio, visiems pasitaiko. Ir džiaukimės akimirka taip, kad nepastebėtumėme, ar tikrai valgėme šiltą maistą. Ir tada – patikėkite – to maisto nauda bus didžiausia. Ir tikrai ne tiek svarbu, ar jis bus buvęs eko

Keistas dalykas tas gyvenimas. Pastaruoju metu taip jau būna, kad tiesiog pagalvoju, jog viena ar kita tema yra įdomi, tačiau dažniausiai dabar tik pagalvoju: prisėsti ir parašyti neberandu laiko. Žinoma, viskas priklauso nuo prioritetų, bet dabar daugiausiai manęs reikalauja mano penktasis kūdikis – Vaikystės Sodas. Jei atsiranda laiko trupinių, tai labiausiai juos noriu skirti šeimai ir draugams. Toks lyrinis nukrypimas Bet būna, kad štai vieną savaitę pasipila tokie patys klausimai. Nori-nenori pradedi galvoti, kad tai – ženklas. Šią savaitę net keletą kartų teko skaityti/kalbėti apie dūkimą darželyje. Todėl, gavusi vieno darželio iš Žemaitijos direktorės laišką, pagalvojau, kad tai – iš tiesų ženklas parašyti šia tema.

Laba diena ,

Esu X, dirbu vaikų darželio direktore. Dziaugiuosi atradusi Jūsų blogą, randu daug įdomių straipsnių, stengiuosi pasinaudoti. Dziaugiuosi, kad mamytės komentuoja, diskutuoja, todel ir mūsų darželio mamytėms reklamuoju Jūsų tiklalapį, nes   žinių  labai reikia. Dar kartą noriu Jums padėkoti, bet  noriu parašyti ir apie tai, kas neramina.       Darželyje ugdymą organizuojame pagal M.Montessori metodą, vyrauja individuali veikla ir veikla grupelėmis, apie ugdymo savitumus manau nereikia Jums aiškinti, todėl nesiplėsiu. Vyksta ir muzikos užsiėmimai, pasivaikščiojimai lauke ir t.t. Kviečiame tėvelius stebėti grupėje vaikų veiklą, tačiau kartas nuo karto tenka išklausyti tokį priekaištą:” Kai pareiname namo, vaikai kaip nutrūkę, nesusitvarkome, matyt todėl kad pas jus per visą dieną jie neišsidūksta.” Mes kalbame apie tai, kad pas mus vaikai tikrai  nekalinami ir neverčiami ramiai sėdėti. Tačiau vaiko judesys yra tikslingas, o tas ,,dūkimas” grupėje neįmanomas, nes tai chaosas, vaikai taip išsidirgina, kad ir nusiraminti sunku. Todėl labai noriu paklausti, ar pas Jus Vaikystės sode vaikai  g r u p ė j  e  dūksta? Vienas berniukas pasakojo apie savo gimtadienį: ,,Suvalgėme tortą ir dūkome”, klausiu, kaip dūkote?-,,Mušėmės”. O kaip susimušė, mamos užpyko ir išsivedė namo.Bet vaikai buvo išsidūkę, o ar su gerom emocijom? turbūt ne.  Miela Austėja, parašykite apie tą stebuklingą ugdymo metodą  - d ū k i m ą.

Ir dar apie žaislus, skauda širdį, nors ne mano pinigai, ko čia turi skaudėti? O skauda , kad pinigėliai išmetami kai nuperkamas  brangus, o visai nenaudingas vaikui žaislas. Skatinu tėvus perkant žaislą pagalvoti, ką vaikas  veiks, ar turės ką veikti, juk dažnai tik pažybsi lemputėm, pagroja įrašytą melodiją ir viskas. Po to numetamas, nes neįdomus. Tėvai pyksta, grasina daugiau nepirkti. Vaikas liūdnas, o ar čia jis kaltas? Atleiskite, kad trukdau Jūsų laiką, bet vis tik  prašyčiau Jūsų komentaro, jeigu galite.

Džiugu gauti tokį laišką. Ačiū. Ypač džiugu, kad rašo švietimietė. Visada smagu matyti, kad žmonės domisi, tobulėja ir ieško sprendimų kylančioms problemoms bei atsakymų į aktualius klausimus.

Taigi: ar galima darželyje dūkti?

Prieš keletą dienų kalbėjau su viena mama, kuri atėjo aplankyti Vaikystės Sodo. Ji nustebo, kad pas mus nėra atvirų erdvių, viskas suskirstyta į nedideles erdves. Ir palygino su kita naujai duris atvėrusia ugdymo įstaiga, kurioje vaikai laksto (net laiptais gali laisvai laipioti) ir, anot jos, išsilaksto. Man prieš akis iškart iškilo mokymai vasarą, kai aš auklytėms visą laiką kartojau, jog labai svarbi taisyklė yra “Mes Sodelyje vaikštome”. Ir dar. Vakar nuėjau pasiimti vaikų iš prancūzų mokyklos, tai pamačiau, kaip mažuliai eina kartu su mokytoja ir pasileidžia bėgti. Mokytoja visus sustabdė, grįžo į koridoriaus pradžią, pasakė, kad “mes vaikštome” ir tik tada nuėjo su darželinukais ten, kur norėjo nueiti. Žinoma, apie lakstymą Tarptautinėje Amerikos mokykloje Vilniuje taip pat niekada nebuvo nė kalbos. TIK vaikštome. Vaikai laksto kieme arba sporto salėje. Taškas.

Kodėl?

Viena vertus, smagu, kad vaikas gali laisvai lakstyti. Smagu, kai jis gali išsidūkti ir po to visas linksmas, įraudusiais žandais atsigerti vandens ir kristi ant pagalvių Kai mūsų Augustas buvo mažas, tai geriausia vieta jo pasaulyje buvo Euroopa (Akropolyje). Dabar, žinia, yra daug daugiau tų žaidimų kambarių, bet, tarkim, mūsų berniukai labai norėdavo ten eiti ir be galo be krašto džiaugdavosi gavę tą laisvę išsilakstyti. Džiaugėmės ir mes.

BET

Tie kambariai tam ir yra skirti. Iš-si-laks-ty-mui. Lietuvoje jie ypač reikalingi, nes – reikia pripažinti – nuo spalio iki balandžio lauke neprilakstysi. Ypač mažuliai. Jų ir jų kombinezonų ir viso kito judesio laisvės suvaržymo man tikrai labai gaila. Bet nieko nepadarysi. Ir vaikšto tie mūsų vaikiukai kaip robotukai lauke, o dar jei ir niekur kitur neišsilaksto…bėda, ne kitaip. Todėl nenuostabu, kad tėvai norėtų, jog jie išsilakstytų.

BET

Kodėl visose geriausiose ugdymo įstaigose negalima lakstyti? Todėl, kad lakstymas mažų mažiausiai yra nesaugu. Pavyzdžiui, jau keletą dešimtmečių yra kalbama, kad vaikų, vyresnių, nei treji metai, klasės turi būti padalintos centrais, t.y. iš esmės nebūtų atvirų erdvių. Kodėl? Todėl, kad atviros erdvės kviečia “dūkti”, vaikui sunkiau apsispręsti, kokios veiklos jis norėtų. Manau, visi iš vaikystės prisimename, kaip mėgdavome pasistatyti iš stalo/kėdžių namą (ir dar uždengti kokia nors antklode) – vaikai mėgsta mažesnes erdves, jose jaučiasi jaukiai – tarsi pritaikytame jiems pasaulyje. Ir dar. Mūsų požiūris į tai, kiek žmogui reikia erdvės, pasikeitė. Pavyzdžiui, 1950 vidutinis amerikiečių namas buvo 91kv/m ir vidutiniškai jame gyveno 3.5 žmogaus. Dabar gi vidutinis namas yra 232kv/m, o žmonių gyvena tik 2.7 Apskritai Europoje paplitę ugdymo įstaigų standartai yra tokie, kad vaikui iki dvejų metų reikia 3.5kv/m, iki trejų – 2.5kv/m, o jau nuo trejų – 2.3kv/m erdvės. Vadinasi, viską suskirsčius erdvėmis, kuriose galėtų žaisti keli vaikai, visiškai nereikia salių kasdieninei veiklai. Beje, dažnai to nežinančius nustebina tai, kad mažiausiems vaikams reikia mažiau pertvarų ir daugiau laisvos erdvės. Kodėl? Todėl, kad jie dar nelaksto, jie (dažnai) būna neseniai pradėję vaikščioti, todėl jiems reikia erdvės, kurioje galėtų treniruoti savo vaikščiojimo gebėjimus. Kuo vaikas geriau vaikšto, tuo mažiau laisvos erdvės jam reikia, nes – kaip jau ir minėjau – laisva erdvė skatins lakstyti ir sunkins susikaupimą (ypač, jei vaikai neprivalo (kaip ir turėtų būti) užsiimti visi ta pačia veikla). Iš tiesų labai noriu pabrėžti, kad vaikams nuo trejų metų veikla turi vykti centruose. Teisybę pasakius, manau, kad jau ir 2-2.5 metų vaikų veikla gali vykti centruose – tik tiek, kad jiems turėtų būti dar daugiau pasirinkimo laisvės.

Ir dar. Dažnos vaikų palydovės yra traumos. Pagalvokite: ar yra bent viena(s), kuri(s) ir pats užaugo be traumų, ir nepažįsta nieko rimtai susižeidusio (siūto, lūžusio, operuoto ir pan.)? Manau, kad tokių nėra. Aš pati lūžau ne kartą, prasiskėliau (tiksliau, į draugo dantis nukritau ir prasikirtau žandą), o mėlynių – net neskaičiuoju. Ir vaikai ir iš antro aukšto lovos yra iškritę, ir siūti, ir išnirę, ir lūžę…ir čia tik mano keturi! Kaip sako vienas mano pažįstamas: kai kerti mišką, lekia skiedros. T.y. ten, kur yra mažų vaikų, yra ir nelaimės. Ačiū Dievui, ne visada tos nelaimės baisios, tačiau tampyti Likimą už ūsų?! Lakstydami vaikai užsižiūri ir…daužiasi vienas į kitą, krenta, krisdami susitrenkia, gali prasiskelti, susilaužyti ir t.t. ir pan. Žinoma, galima sakyti: o tai kada tiems vaikams lakstyti? Ir tas klausimas rimtas ir savalaikis.

Ką mes darėme su savo vaikais? Baseinas, karate ir pasivaikščiojimai (važinėjimas dviračiu, riedlente ir pan.) parke. Galų gale išeidavome (rašau išeidavome, nes LIetuvoje dar nebuvo tokio oro, kad norėtųsi eiti į parką) į parką pasiausti. Nes dabar iš tiesų labai daug kalbama apie tai, kad vaikai per mažai juda: ir ugdymo įstaigoje, ir namuose. Tačiau aš noriu pabrėžti, kad – nebent tai yra sporto mokykla – judėjimo ugdymo įstaigose beveik visada yra per mažai ir tuo judėjimu turime pasirūpinti mes, tėvai, o ne galvoti, kad vaikas turi ugdymo įstaigoje išsilakstyti. Žinoma, kartais patiems tuo užsiimti nėra lengva, bet tada galima pagalvoti apie kokį nors būrelį. Pavyzdžiui, Belgijoje beveik visi užklasinio/papildomo ugdymo centrai siūlo (už papildomą mokestį) judesio pamokėles – vaikai valandą-pusantros sportuoja, tačiau aš sakyčiau, kad jie tiesiog daugiau ne sportuoja, o kryptingai išsilaksto (mokytojas sako, ką daryti ir stebi, o jie sau siautėja:)) JAV beveik visų viduriniosios klasės šeimų vaikai savaitgaliais irgi sportuoja: tai žaidžia futbolą, tai beisbolą, tai dar kažką. Ten apskritai tie sporto būreliai yra tapę tam tikru ritualu (žinoma, ne visoms šeimoms). Tačiau JAV pediatrų asosiacija nerekomenduoja vaikams iki šešerių metų lankyti komandinio sporto būrelių. Kodėl? Todėl, kad sportuojantis vaikas turi būti kantrus; mokėti laukti savo eilės; tinkamai reaguoti, jei veiksmas vyksta ne taip, kaip jam norėtųsi; mokėti žaisti su kitais; mokėti dalintis; laikytis taisyklių ir sutelkti dėmesį.

Man patiko Belgijoje, nes ten (bent jau tai, ką lankė mūsų vaikai ir ką teko matyti) ikimokyklinukams sportas yra skirtas…malonumui. Na, neaugina ten mažųjų karatistų, plaukikų ar gimnastų. Svarbiausia – procesas, o ne rezultatas, sveiko gyvenimo būdo propagavimas. Ir – kas man atrodo labai svarbu – sportuodamas ikimokyklinukas įgyja labai svarbius ne tik motorikos, bet ir socialinius gebėjimus.

TODĖL

Manau, kad geriausia ikimokyklinukui “išsidūkti” yra lauke – jeigu lauke vaikams yra pasiūloma tinkama veikla, tai, manau, ikimokykliniame amžiuje to pakanka. O jei dar rytais padaroma grupėje mankštelė – išvis pasaka! O jei dar tėveliai ne tikisi, kad vaikas bus “išsidūkęs”, o drauge vakarais ir savaitgaliais nueina į baseiną, išeina pasivaikščioti, važinėja dviračiais ir t.t. ir pan., tai, kaip sakant, ikimokyklinio amžiaus vaikui tikrai to užtenka. Na, bent jau iki kokių penkerių-šešerių metų. Jeigu vaikas lanko būrelį, manau, tai turėtų būti daugiau pažaidimas, o ne profesionalaus sportininko ugdymas

Kadangi aš pati puikiai suprantu, jog Lietuvoje toks klimatas, kad vaikai turi mažokai galimybių judėti, be to, Belgijoje mūsų vaikai lankė ir baseiną, ir karate (o Morta ir baletą), tai pradėjau kalbėti tai su vienais, tai su kitais pažįstamais apie būrelius. Ir štai jau beveik nuvedėme Mortą į baletą, kai išgirdau, kad būrelį, kurį išsirinkome, lankė ir pažįstamų dukra. Deja, metė, nes vaikui (kuris prieš tai lankė baletą ne Lietuvoje) buvo tiesiog labai nuobodu kartoti tą patį per tą patį (nors ir labai smagiai pateikta viskas buvo, tačiau tiesiog užsitęsdavo vieno judesėlio mokymasis labai ilgai!). Tai vat ėmiau ir suabejojau. Nes juk aš asmeniškai noriu, kad vaikui būtų smagu, kad vaikas žaistų baletą, o ne augtų balerina… Žodžiu, vis dar esu pasimetusi, ir vaikai kol kas būrelių nelanko. (Žinoma, yra ir kita priežastis – vis dar gan didelis chaosas po persikraustymo ir dar didesnis tėvelių užimtumas )

Dėl žaislų – jau kita tema. Čia tiesiog reikia domėtis, kas kokiam amžiaus tarpsniui tinka, kas skatina kūrybiškumą. Taip imti ir sakiniu-kitu parašyti nėra lengva:) Žinoma, kad tie žaislai, kurie yra iš karto “įrėmintoje” veikloje, t.y. su jais galima daryti TIK vieną ir tą patį, yra patys nuobodžiausi vaikams, nors tėvams (dėl žymaus prekės ženklo ar, atrodo, daug funkcijų/garsų/vaizdų) jie atrodo smagūs ir vertingi. O pykti dėl to, kad vaikas žaislą numeta, ir jis jam neįdomus…tai rodo tik vaiko pažinimo ir amžiaus ypatumų bei kas vaikui įdomu išmanymo stoką. Manau, kad – jeigu pasidalintumėte straipsniais ir informacija – tėvams būtų daug lengviau, ir jie būtų dėkingi už Jūsų iniciatyvą!

Sėkmės.

ПОЗИТИВНЫЕ СПОСОБЫ ВЫРАЖЕНИЯ ГНЕВА

1. ВЕЖЛИВОСТЬ • СТРЕМЛЕНИЕ НАЙТИ РЕШЕНИЕ • ГНЕВ НАПРАВЛЯЕТСЯ НА ВЫЗВАВШИЙ ЕГО ОБЪЕКТ. ВЫРАЖАЕТСЯ ОСНОВНАЯ ЖАЛОБА, БЕЗ УКЛОНЕНИЙ В СТОРОНУ • ЛОГИЧЕСКОЕ МЫШЛЕНИЕ.
2. ВЕЖЛИВОСТЬ • ГНЕВ НАПРАВЛЯЕТСЯ НА ВЫЗВАВШИЙ ЕГО ОБЪЕКТ • ВЫРАЖАЕТСЯ ОСНОВНАЯ ЖАЛОБА, БЕЗ УКЛОНЕНИЙ В СТОРОНУ • ЛОГИЧЕСКОЕ МЫШЛЕНИЕ.

СОЧЕТАНИЕ ПОЗИТИВНЫХ И НЕГАТИВНЫХ СПОСОБОВ ВЫРАЖЕНИЯ ГНЕВА

3. ГНЕВ НАПРАВЛЯЕТСЯ НА ВЫЗВАВШИЙ ЕГО ОБЪЕКТ • ВЫРАЖАЕТСЯ ОСНОВНАЯ ЖАЛОБА. БЕЗ УКЛОНЕНИЙ В СТОРОНУ • ЛОГИЧЕСКОЕ МЫШЛЕНИЕ • Гнев выражается в громкой и невежливой форме.
4. ВЫРАЖАЕТСЯ ОСНОВНАЯ ЖАЛОБА, БЕЗ УКЛОНЕНИЙ В СТОРОНУ • ЛОГИЧЕСКОЕ МЫШЛЕНИЕ • Гнев выражается в громкой и невежливой форме • Гнев смещается с вызвавшего его объекта и направляется на другие объекты.
5. ГНЕВ НАПРАВЛЯЕТСЯ НА ВЫЗВАВШИЙ ЕГО ОБЪЕКТ • ВЫРАЖАЕТСЯ ОСНОВНАЯ ЖАЛОБА, БЕЗ УКЛОНЕНИЙ В СТОРОНУ • ЛОГИЧЕСКОЕ МЫШЛЕНИЕ • Гнев выражается в громкой и невежливой форме • Словесные оскорбления.
6. ЛОГИЧЕСКОЕ МЫШЛЕНИЕ • Гнев выражается в громкой и невежливой форме • Гнев смещается с вызвавшего его объекта и направляется на другие объекты • Выражаются жалобы, не имеющие отношения к делу.

В ОСНОВНОМ НЕГАТИВНЫЕ СПОСОБЫ ВЫРАЖЕНИЯ ГНЕВА

7. Гнев выражается в громкой и невежливой форме • Гнев смещается с вызвавшего его объекта и направляется на другие объекты • Выражаются жалобы, не имеющие отношения к делу • Эмоционально-разрушительное поведение.
8. Гнев выражается в громкой и невежливой форме • Гнев смещается с вызвавшего его объекта и направляется на другие объекты • Выражаются жалобы, не имеющие отношения к делу • Словесные оскорбления • Эмоционально-разрушительное поведение.
9. Гнев выражается в громкой и невежливой форме • Ругательства и проклятия • Гнев смещается с вызвавшего его объекта и направляется на другие объекты • Выражаются жалобы, не имеющие отношения к делу • Словесные оскорбления • Эмоционально-разрушительное поведение.
10. ГНЕВ НАПРАВЛЯЕТСЯ НА ВЫЗВАВШИЙ ЕГО ОБЪЕКТ • Гнев выражается а громкой и невежливой форме • Ругательства и проклятия • Гнев смещается с вызвавшего его объекта и направляется на другие объекты • Бросание предметов • Эмоционально-разрушительное поведение.
11. Гнев выражается в громкой и невежливой форме • Ругательства и проклятия • Гнев смещается с вызвавшего его объекта и направляется на другие объекты • Бросание предметов • Эмоционально-разрушительное поведение.

НЕГАТИВНЫЕ СПОСОБЫ ВЫРАЖЕНИЯ ГНЕВА

12. ГНЕВ НАПРАВЛЯЕТСЯ НА ВЫЗВАВШИЙ ЕГО ОБЪЕКТ • Гнев выражается в громкой и невежливой форме • Ругательства и проклятия • Разрушение предметов • Словесные оскорбления • Эмоционально разрушительное поведение.
13. Гнев выражается в громкой и невежливой форме • Ругательства и проклятия • Гнев смешается с вызвавшего его объекта и направляется на другие объекты • Разрушение предметов • Словесные оскорбления • Эмоционально-разрушительное поведение.
14. Гнев выражается в громкой и невежливой форме • Ругательства и проклятия • Гнев смещается с вызвавшего его объекта и направляется на другие объекты • Разрушение предметов • Словесные оскорбления • Физические оскорбления • Эмоционально-разрушительное поведение.
15. Пассивно-агрессивное поведение.

Numeris ne bet koks – naujas, įpakuotas, su Leksusu viduje, maloniai negliancuotais puslapiais ir jūsų kuklaus tarno rašinėliu apie “nemirtinus” ginklus. Jis neskirtas išsamiai besidomintiems ginklais, daugiau pažintinis-čekuolinis: apie priežastis, kodėl dabar labai energingai kuriami tokie ginklai, kuo jie ypatingi, kam jų reikia (paradoksas – kam kurti ginklą, kuriuo neina nugalabyti priešo?) ir vienas kitas egzotinis pavyzdys, kaip antai:

Tai – ne šiaip radaras. Tai – kryptinė kepykla, šaudanti mikrobangėmis, t.y. – mikrobangomis. Jeigu pamatysite – artyn neikite.

Ir, žinoma, daug kitų įdomių straipsnių, įskaitant ir “nemokamo turinio” kovas.

P.S. Nemokamas turinys vis tiek laimės :}

Žinote, ką aš prisimenu iš savo vaikystės ir paauglystės? Daug būrelių. Mano mama manė, kad vaiką reikia visapusiškai lavinti, todėl tokio dalyko kaip žaidimai kieme iš tiesų beveik nepažinojau. Apie save galiu pasakyti, kad “esu žaidusi kieme”, bet tik tiek. Šiandien – kai žiūriu atgal – vis dar nežinau, kuris metodas yra man arčiausiai širdies: ar tas, kuriuo – anot mano vieno gero pažįstamo – vaikai auginami sėkmingais monstrais (ir dėl to verta investuoti į jų išsilavinimą, kurio dėka jie bus užprogramuoti sėkmei), ar tas, kur vis dėlto vaikas yra paleidžiamas.

Mes – turiu pasakyti – skirtingai auginame savo vaikus: du labiau spaudžiam, o du daugiau paleidom. Bet ne dėl eksperimento, o dėl to, kad tiesiog pastebėjome, kad dviems veikia viena, o dviems – kita. Gal jie užaugę mus smerks dėl prasto ir nepataikyto pasirinkimo, tačiau bent jau aš galėsiu ranką prie širdies pridėjusi sakyti, kad darėme tai, kas atrodė teisingiausia. Kaip daro mano mama. Ir, teisybę pasakius, aš jau susitaikiau su mintimi, kad visiems vaikams neįtiksi. Teisybę pasakius, visiems KAŽKUO neįtiksi. Taip kad lieka įkvėpti ir stengtis daryti geriausia, ką gali

Prieš keletą savaičių šia tema kilo didžiulės diskusijos JAV. Kodėl būtent dabar? Ogi todėl, kad Amy Chua, kuri yra kinų kilmės amerikietė ir kuri yra teisės profesorė Jeilio (Yale, JAV) universitete (man net aaaaaaaaaa, kai rašau tai), išleido savo tėvystės patirties knygą “Battle Hymn of the Tiger Mother”. Na, sakysite, dabar tokių knygų – devynios galybės? Esmė ta, kad ji aprašo, kodėl rytietiška tėvystė yra sėkmingesnė, nei vakarietiška tėvystė. Pačios knygos neskaičiau, tačiau perskaičiau nemažai už ir prieš straipsnių. Manau, kad ir neskaitysiu – nebent netyčia papuls į rankas (kaip dažnai būna). Tačiau čia rašau ne apie knygą. Apie principą. Vaikų auginimo principą. Ir apie tai, kad vienas Dievas žino, ar yra tas vienas vienintelis principas, nes aš tai jau esu įsitikinusi, kad tokio nėra.

Ką sako Amy Chua? Na, ji pasakoja apie tai, kaip ją augino jos tėvai ir kaip ji augino savo vaikus. Ji pradeda tuo, kad jos vaikai niekada negalėjo (joms neleido):

- nakvoti pas drauges

- pasikviesti/eiti pas drauges

- vaidinti mokyklos spektaklyje

- skųstis, kad jos negali vaidinti mokyklos spektaklyje

- žiūrėti TV arba žaisti kompiuterinius žaidimus

- pačioms pasirinkti būrelius

- gauti mažesnį pažymį, nei A (dešimtuką)

- nebūti pirmose gretose visuose dalykuose, išskyrus fizinį lavinimą ir dramą

- groti bet kokiu kitu instrumentu, išskyrus smuiką ir/arba pianiną

- negroti smuiku ir/arba pianinu

Ji pateikia pavyzdį: vakariečiai draugai, kurie mano esą griežti, liepia vaikui groti instrumentu kasdien po pusvalandį. Ji, kita vertus, mano, kad dvi-trys valandos yra normalu. Ji pasitelkia ir tyrimų duomenis: maždaug 70% vakariečių mano, kad reikalauti iš vaiko siekti aukštų akademinių rezultatų yra netinkama, o štai maždaug 0% kinų tėvų taip mano Tyrimai taip pat rodo, kad rytiečiai tėvai su vaiku maždaug 10 KARTŲ daugiau laiko leidžia drauge praktikuodamiesi siekti akademinių aukštumų. Tuo tarpu vakariečių vaikai daugiau užsiima sportu.

Chua taip pat teigia, kad vaikas nesidžiaugs jokia veikla tol, kol jis nepradės pastebėti gerų rezultatų, o tam, kad pasiektum gerų rezultatų, reikia daug dirbti. Kartojimas, kartojimas, kartojimas…kurio taip bijo vakariečiai tėvai, bijodami sužaloti vaiką. Jos nuomone, vakariečiai vaikšto aplink savo vaikus ant pirštų galiukų ir, pavyzdžiui, pilnesniam vaikui niekada nepasako, kad jis storas ir jam reikėtų numesti svorio – ką rytiečiai tėvai pasako drąsiai ir ryžtingai. Lygiai taip pat vakariečiai sako, kad vaikas turi stengtis viską padaryti geriausiai kaip gali, o rytiečiai sako, kad vaikas turi daryti geriausiai, ir taškas. Kaip pavyzdį ji pateikia, kad vakariečiai giria vaiką net kai tas gauna aštuonetą, o štai rytiečiai teiraujasi, kas nutiko ir dirba su vaiku tol, kol jis gauna dešimtuką. Amy atkreipia dėmesį ir į kultūrinius skirtumus: rytietiškoji filosofija teigia, kad vaikas yra skolingas savo tėvams, todėl turi daryti viską, kad tėvai būtų patenkinti.

Pagrindinis argumentas: kinams (rytiečiams) per daug rūpi jų vaikai, kad leistų, jog jiems ne(pa)sisektų gyvenime. Vakariečiai mano, kad gerbdami vaiko individualumą, leisdami jiems eiti ten, kur veda širdis, gerbdami jų pasirinkimą, girdami ir apsaugodami pasieks daugiau, tačiau rytiečiai mano, kad geriausias būdas vaikams apsaugoti yra paruošti juos gyvenimui, atskleisti jų potencialą, apginkluoti juos gebėjimais, įpročiu dirbti ir pasitikėjimu, kurio niekas neišmuš iš po kojų.

Aš prisimenu keletą atvejų mūsų gyvenime. Augustas nemėgo skaityti. Bet taip iš tiesų nemėgo skaityti. Ir tada mes įvedėme tvarką: valanda skaitymo KIEKVIENĄ dieną. Ko tik nebuvo…Ir ašarų pakalnės, ir pykčio priepuoliai, ir dar visko. Bet skaitė. Ir vieną dieną…tiesiog nuėjo skaityti. Ir mums niekada nebereikėjo priminti, o vakarinis skaitymas tapo tiesiog neatsiejama jo gyvenimo dalimi. Išvažiuojant iš Belgijos jis buvo vienas daugiausiai knygų perskaičiusių mokykloje vaikų. Tas pats buvo su baseinu – šiandien jis plaukia puikiai. Su karate. Jau manėm, kad niekada neišlips iš to baltojo diržo. Jis pyko, oi, kaip pyko. Kol galų gale pasakėm: žinai, ką? Nemesi karate. Pasirinkai, ir viskas. Negali mesti dėl to, kad sunku. Jeigu sunku, vadinasi, reikia pasistengti ir dirbti ne tik treniruotėse, bet ir namuose. Per kitą egzaminą gavo kitos spalvos diržą, o po pusės metų – dar vieną. Dabar vis prisimena ir kartoja judesius namuose. Įvyko tai, apie ką rašo ir Amy Chua: jis pajuto malonumą, kad GALI, išaugo pasitikėjimas, ir jis dabar su malonumu tai daro! Be to, mudu MATOM, kad jis gali be galo be krašto daug ir tiesiog negalim leisti, kad toks potencialas būtų švaistomas!  Be to, esu ne kartą ir ne du ir ne keliolika pasakius: “susiimk”, “įjunk smegenis”, “tu tikrai gali daugiau/geriau” ir pan. Jis gali vieną dieną lėkti nuo kalnų ekspertų trasomis taip, kad visiems gniaužia kvapą, o kitą būti giriamas už puikų vaidmenį spektaklyje (per Kalėdas gavo pagrindinį vaidmenį mokyklos spektaklyje, o po jo prie mūsų ėjo ir ėjo mokytojai sakydami, jog net nesitikėjo, kad Augustas turi tokius gebėjimus vaidinti (mat visi mano jį esant akademinės srities ir sporto “asu”)). Tai kaip leisti tokiam vaikui tiesiog plaukti pasroviui? Arba nuleisti rankas??? Stovi šalia ir sakai: “TU GALI”. Ir tokių pavyzdžių su mūsų pirmagimiu yra ne vienas ir ne du.

O štai Vilhelmo spausti negalima. Jis geriausiai atsiskleidžia, kai paleidžiam jį: tada pradeda sektis VISKAS: taip ir skaityti išmoko, ir mokykloje Belgijoje tapo vienu geriausių mokinių, ir karate egzaminą išlaikė. Na, ne geriausiai, bet tikrai gerai. Jeigu kas nors jam griežčiau pasako, pakelia balsą – jo akyse ašaros arba pyktis. O aš nenoriu, kad mano vaikas pyktų arba verktų dėl to, ką aš jam pasakau. Na, taip iš širdies (nes, pavyzdžiui, Augustas pyksta, bet tai būna toks garo nuleidimas, o ne pyktis) – kai matai tą pyktį akių gelmėj. Tai ir paleidome. Su baime. Su jausmu, kad ojojoi, kas dabar bus… O buvo tai, kad jis pasirenka būrelius, puikiai daro daugybę dalykų ir iš esmės, tikiu, yra laimingas vaikas.

Apie šį – antrąjį – tėvystės stilių ir kalba David Brooks. Jis klausia: Gal vis dėlto yra priežastis, kodėl vaikai(paaugliai)-rytiečiai dažniau žudosi? Ir gal iš tiesų ji taip apsaugo savo vaikus nuo to, kam reikia daugiausiai pastangų šiuolaikiniame pasaulyje? Iš tiesų kelios valandos praktikuojant grojimą smuiku reikalauja daug, tačiau dar daugiau reikalauja nakvojimas su kitomis paauglėmis, pastangos “išlaviruoti” tarp visų draugysčių ir pagundų paauglystėje. Vis daugiau kalbama apie EQ svarbą ir tai, kad būtent emocinis intelektas yra svarbesnis už IQ. Nes mes gyvename draugėje. Ir dirbame daugiau ir dažniau su kitais, o ne pavieniui. Esmė ta, kad EQ – kaip ir IQ – galima didinti, o tai daroma įgyjant vis daugiau bendravimo su kitais patirties. Jeigu nebendrauji su kitais vaikais (o jeigu dar esi ir vienturtis), tai iš tiesų gali gauti geriausius pažymius, tačiau nebūtinai būsi sėkmingas. Tą rodo ir eilė tyrimų, kurie rodo, kad geriausi mokiniai mokykloje toli gražu ne visada sulaukia sėkmės gyvenime. Kaip teigia autorius: kartais mokyklos valgykloje prireikia daugiau intelektualinių pastangų nei bibliotekoje

Štai tokios dvi nuomonės. Kurios šalininkai esate jūs? Arba ne. Aš manau, kad daug kas sakys, jog kraštutinumai nėra gerai. Bet vis vien, manau, linkstate į kurią nors pusę. Bent jau mintyse. Įdomu būtų išgirsti, į kurią ir KODĖL?

Panašia tema:

Vaiko lavinimas – kada tai blogai?

P.S. Į tą pačią temą. Šiandien Augustas su tėte kalbėjo apie mėgiamiausią muziką. Ir Augustas pasakė, kad jam labiausiai patinka ACDC. IR KLASIKA. Ir tikriausiai VISI prisimena, kaip Augustas mašinoje vis prašydavo, kad aš išjungčiau klasiką ir įjungčiau “tėtės muziką” Tačiau aš nė karto nenusileidau ir sakiau, kad – kai su manimi – tegul klauso klasikos. Žodžiu, lašas po lašo…