Turbūt nenustebsite, kad man labiausiai patinka 0-10 metų vaikai. Žinoma, savi vaikai – nesiskaito. Jie patiks ir tada, kai vaikščios su lazdelėmis (jei Dievas duos man sulaukti tos dienos…). Tačiau iš visų pyplių man žaviausi yra dvejų metų pypliai. Jie dar tokie minkštučiai, tokie kūdikėliškai mielučiai, tačiau pritrenkiantys savo besiskleidžiančiom asmenybėm taip, kad iš esmės – bendraujant su dvimečiu – esi arba nuolat išsišiepęs, arba atvipusiu žandikauliu.

Ir nors tai yra mano specialybė, ir aš puikiai žinau, kad tas džiaugsmas labai lengvai gali virsti šnopavimu sukandus dantis, vis vien žaviuosi, kokios nepakartojamos asmenybės yra tie dvimečiai. Kartais tėvai manęs klausia: ar JI(S) NORMALI(-US)? O, taip, žinoma! O kad tam tikromis akimirkomis (dvimečių-trimečių tėvai tikrai žino, apie ką aš kalbu) neprarastumėte noro turėti daugiau vaikų, siūlau pažvelgti į dvimečius šiek tiek pro kitokią prizmę:

- Kai ji ant manęs šokinėja. Arba užšoka. Arba griūva. ..taip tikrina, ar visada turės žmogų, į kurį galės sunkiomis akimirkomis atsiremti. O juk noriu, kad vaikas jaustųsi, jog turi, ar ne? Dėl to tuos šuolius toleruoju. Štai vakar Gertrūda atsistojo lovoje ir TAIP šoko ant skrandžio, kad, atrodė, ne tik turinys, bet ir visas skrandis išlėks, tačiau aš išspaudžiau šypseną ir pasakiau: “Oi, Gertrūdėle!”

- Kai ji atsuka į mane žvilgsnį, kuri be jokių abejonių išmoko iš manęs ir pasako NE, suprantu, kad taip ji įtvirtina save kaip asmenybę. Ir suprantu, kad man reikia tik džiaugtis ir tikėtis, kad ji išlaikys tą atkaklumą iki paauglystės ir turės tokį patį atsakymą visiems tiems paaugliukams, kurie drįs prie jos artintis O kai ji suaugs, tai šis jos bruožas labai pravers darbe, nes tada jis jau vadinsis ryžtingumu.

- Kai ji įmetė mano tėvų printerio adapterį į vandens kibirą, ir šis, žinoma, baigė savo dienas, aš stengiuosi galvoti, kad ji tiria pasaulį ir atranda, kaip veikia daiktai. Galbūt vieną dieną ji bus inžinierė arba nepakartojama mokslininkė…

- Kai ji pripiešia ten, kur neturėtų, taip ji išreiškia savo kūrybiškumą. Stengiuosi galvoti, kad ji dar tik mokosi būti menininke. Ir dar. Svarbiausia, kad ji nori palikti žymę po savęs, kad pasaulis ją prisimintų.

- Kai ji sudaužo mano kvepalus ir šypsosi man artinantis, ji mokosi bendrauti su visokios nuotaikos žmonėmis. Galbūt vieną dieną ji bus fantastiška politikė.

- Kai ji sugrūdo brolių kelias dienas statytą LEGO laivą į dėžutę ir, ją uždarydama, laivą sulaužė, aš galvoju, kad taip ji eksperimentuoja erdvės sąvokomis ir lavėja jos erdvinis mąstymas.

- Kai ji plešia iš Mortos rankų žaislą ir rėkia MANO tokiu balseliu, jog, atrodo, girdisi kitoje valstybėje, stengiuosi galvoti, kad tai parodo jos drąsą susiimant su didesniu ir siekiant užsibrėžtų tikslų. Tik, tikiuosi, kad ateityje ji netrinktelės ir nekąs, kai atrodys, kad kovą gali pralaimėti…

- Kai ji kariasi ant karstyklių, kurios tikrai ne jos amžiui, ji įrodo, kad visi sunkumai yra įveikiami. Ir kai keliauja su mano tėtės vilkšuniu gilyn į mišką, ji nenori užsidaryti savo mažame pasaulėlyje, o nori visą pasaulį pažinti.

-Kai ji pripuola prie brolių/sesės ir niurko juos pešdama plaukus ir bučiuodama juos visur, kur papuola, ji rodo, kad nebijo parodyti savo tikrųjų jausmų.

- Kai ji penki šimtai penkiasdešimt penktą kartą šaukia DAR, kai nueiname pasisupti ant supynių, ji moko mane kantrybės.

- Kai ji meta virtinukus į jogurtą ir nekreipia dėmesio į mano NE, tai įrodo, kad ji moka baigti pradėtą darbą.

- Kai ji apsidžiaugia tuo, kas man atrodo savaime suprantama (pavyzdžiui, vakar ji TAIP džiaugėsi drugeliais, kad mes valandą juos stebėjome, gelbėjome (nešėme iš pirties) ir leidome į laisvę), aš suprantu, kad jos dėka vėl galiu matyti pasaulį vaiko akimis.

- Kai ji pas Liudviką ir Renatą valgė katės maistą, ji įrodė, kad nebus išranki valgytoja, kad gebės išlikti ten, kur gyvenimas ją nublokš.

- Kai ji vidury nakties prikelia mane, nes nori “kaku”, aš ją nunešu į tualetą, o ten ji nusprendžia, kad “kaku” nenorėjo…taip ji naudojasi savo teise keisti nuomonę.

- Kai aš ją pašaukiu, o ji bėga į priešingą pusę…taip ji įsiklauso į vidinį savo balsą, kuris jai neleidžia tapti prisitaikėle.

- Kai ji lifte nusprendžia, kad čia puiki vieta pykčio priepuoliui (o mes, žinoma, važiuojame juo ne vienos), ji moko mane nuolankumo.

- Kai ji apsiauna mano batus, kuriuose visiškai dingsta jos mažos putlios pėdutės ir visaip krypuodama vaikšto po namus, ji priverčia mane susimąstyti apie atsakomybę, kurią turiu kaip pavyzdys, kaip žmogus, kuris ją moko gyventi.

- Ir kai ji visiškai nuoga šoka sodyboje…aš stengiuosi galvoti tik geras mintis, kas gali iš to būti:)

Prieš keletą dienų gavau naujienlaikraštį, kuriame perskaičiau, ką specialistai rekomenduoja dovanoti trimečiams. Pagalvojau, kad jei jau yra rekomendacijos trimečiams, tai turėtų būti ir dvimečiams. Ir, žinoma, radau! Taigi – kadangi rytoj mūsų pagrandėlei dveji,  ir man tai aktualu – pasidalinsiu šia informacija

GERIAUSIOS DOVANOS DVIMEČIAMS

1. Žaislinė virtuvė. Šio amžiaus vaikai labai mėgsta atkartoti tai, ką darome mes, suaugusieji, todėl veikla virtuvėje – itin aktualu! Be to, tai skatina kūrybiškumą.

2. Triratukas. Nes dabar pats laikas lavinti vaiko pusiausvyrą ir koordinaciją. Kadangi truratukai neapvirsta, tai net nedrąsūs vaikai gali juos išbandyti.

3. Molbertas. Taip vaikas turės vietą, kurioje galės išlieti savo kūrybinę energiją (ir apsaugos jūsų sienas ir baldus ) Be to, rašymas ant tokios stovinčios lentos moko taisyklingai laikyti riešą ir ranką, o tai svarbu išmokt prieš pradedant rašyti.

4. Dėlionės. Dveji – pats laikas pradėti intensyviai dėlioti dėliones ir lavinti supratimą, kad visuma susideda iš detalių. Kadangi tokio amžiaus vaikai koncentruojasi tik labai trumpam, geriausios delionės – iki 6 detalių (bet, žinoma, yra vaikų, kurie sudėlios ir 20). Labai smagios būna dviejų detalių dėlionės, kai, pavyzdžiui, vienoje detalėje pavaizduota mama, o kitoje – vaikutis. Taip galima kalbėti apie mamas/vaikučius, garsus, kuriuos gyvūnai leidžia ir pan.

5. Minkštas žaisliukas. Reikia pripažinti, kad nė vienas vaikas be jų neužauga. Vieniems jie tampa mylimukais, kitiems – kartais paimamu žaislu, tačiau minkštas kokybiškas žaislas yra neatsiejama vaikystės dalis.

6. Knyga. Knyga – amžina dovana. Mes dabar su Gertrūda atsiverčiame kokią nors knygą, o ji, pasirodo, mūsų draugų vaiko dovanota dar Augustui. Fantastika. Knyga su dedikacija – pati geriausia dovana, kai abejoji, ką dovanoti. Na, bent jau aš taip manau… Nes keturi vaikai džiaugiasi pirmojo vaiko dovana ir, manau, džiaugsis dar daug daugiau. Knyga skatina raštingumą, lavina kalbą. Knyga – net drįsčiau taip teigti – padeda mums būti geresniais tėvais, nes ji skatina mus skirti daugiau laiko vaikui, jį priglausti, suglausti galvas ir pasinerti į fantastinį pasaulį… Antrojo gimtadienio sulaukusiems vis dar geriausios knygos yra kietais puslapiais, su mažai žodelių ir daug iliustracijų

7. Naktipuodis. Dveji yra metas, kai daugelis tėvų nusprendžia atpratinti vaiką nuo sauskelnių. Paklauskite tėvų, ar jie jau nupirkę naktipuodį. Tai – iš tiesų naudinga dovana, jei tokio daikto tėvai dar neturi! Be to, šiais laikais jų būna įvairiausių (galbūt norėsite padovanoti pasilypėjimą su antdangčiu ir pan.).

8. Lėlė. Dvimetukui patinka daryti tai, ką daro suaugusieji, t.y. rūpintis kūdikiu. Be to, įsivaizduojamieji žaidimai moko vaikus mąstyti abstrakčiai, o tai vėliau labai padės ugdymo įstaigoje. Lėlė yra ir puikus būdas iš anksto ruošti vaiką šeimos pagausėjimui.

9. Guašas, akvarelė, modilinas, plastilinas ir pan. Dvimečiai susipažįsta su spalvomis, o koks džiaugsmas jas maišyti ir atrasti vis kitus atspalvius! Kurdami vaikai mokosi priežasties-pasekmės ryšio, lavina kūrybiškumą ir estetinį pasaulio suvokimą.

10. Kostiumai. Šio amžiaus vaikams pradeda patikti persirenginėti, todėl – jei vaikas vienas tokių – galite nelaukti Užgavėnių (Helovyno) ir padovanoti jam nuotaikingą kostiumą! Kostiumai skatina įsivaizduojamuosius žaidimus, lavina kalbą ir vaizduotę.

GERIAUSIOS DOVANOS TRIMEČIAMS

1. Modilino (Play-doh) rinkinys. Įsivaizduojate – vaikai žaidžia modilinu jau daugiau, nei 50 metų??? Jis puikiai lavina smulkiąją motoriką, todėl labai tinkamas ikimokyklinukams. Gimtadieniu geriausia dovanoti ne modiliną, o kokį nors rinkinį: kaip iš modilino daryti maistą, daktaro rinkinį ir pan. Jei vaikui truks (paprastai originalioje dėžutėje modilino būna nedaug), daugiau nupirks tėveliai.

2. Žurnalo prenumerata. O, taip! Treji – ne per anksti. Tiesa, nežinau, kaip LIetuvoje, tačiau ir Belgijoje, ir JAV yra puikių, tinkančių šiam  amžiui žurnalų. O ką jau kalbėti apie tą laukimą…vaikuis bus pirmas, kasdien lekiantis prie pašto dėžutės! O pradėti skaityti juk niekada nėra per anksti.

3. Lauko žaislai. Trimečiai turi labai daug energijos, ir dauguma problemų kyla tada, kai neturi, kur jos išlieti! Bet kuriuo metų laiku yra žaidimų, kuriuos galima žaisti lauke ir kuriems reikia įrangos. Pasirūpinkite, kad vaikas jos turėtų!

4. Rinkiniai darbeliams. Kadangi Lietuvoje ne visi rinkiniai yra kokybiški, galite patys sudaryti tokį rinkinį: nupirkite kosmetinę, į kurią įdėkite klijus, skylamušą, segtuvą, lipnią juostą, sąvaržėlių, žirkles ir pan, o pakuodami dar supakuokite ir kreideles bei įvairaus popieriaus (balto, spalvoto, kartono, krepinio, keletą vokų ir pan.)

5. “Memory” žaidimai. Tai toks žaidimas, kurį žaidžia bent du žaidėjai. Žaidimo dėžutėje – visų kortelių po dvi, jas reikia apversti ir išmaišyti, o jau tada žaidėjai iš eilės atverčia ir ieško poros. Laimi tas, kuris surenka daugiausiai porų. Šis žaidimas tinka trimečiams, nes jie jau moka ilgiau koncentruotis, lavina atmintį, mokosi suprasti tai, kas panašu/skirtinga, mokosi spręsti problemas, laukti savo eilės ir pan. Pradėkite nuo kelių porų ir jų skaičių – vaikui tobulėjant – vis didinkite.

6. Daktaro rinkiniai. Šio amžiaus vaikams atsiranda baimių, o tokie rinkiniai per įsivaizduojamuosius žaidimus padeda jas nugalėti. Be to, taip vaikas mokosi rūpintis kitais. Tik nepamirškite – tegul vaikas gydo ne tik lėles, bet ir jus!

7. Triratis paspirtukas. Judriam trimečiui, kuris jau išlipo iš vežimėlio, tačiau dar nelabai mėgsta eiti, pats tas! Jis lavina stambiąją motoriką, yra stabilus, saugus bei padeda greičiau nueiti ten, kur norima.

8. Lėlių namelis. Skatina įsivaizduojamuosius žaidimus, vaikas jaučiasi atsakingas už tai, kas vyksta JO namuose.

9. Grindų dėlionės. Trimečiai – su kuriais dėlionės yra dažnai dėliojamos – yra tiesiog jų ekspertai. Be to, jie jau moka būti atkaklūs ir džiaugiasi, kai yra už tai pagiriami. Didelės detalės, judėjimas didelėje erdvėje lavina ir smulkiąją, ir stambiąją motoriką, be to, vaikui labai smagu matyti tokį didelį savo kūrinį.

10. Aktualios knygos. Šiame amžiuje labai svarbios knygos apie socializaciją, apie negerų įpročių (kandžiojimosi, mušimosi) atsikratymą. Šios knygos padės vaikams suprasti kitų jausmus, skatins jų empatiją. Lietuvoje, deja, tokių knygų yra labai mažai, tačiau pasitelkite į pagalbą amazon.uk.com, siųskitės angliškai ir…skaitykite vaikui lietuviškai! Ne tik vaikas įgaus naudingų gebėjimų ir įgūdžių, bet ir jūs tobulėsite!

11. Namelis. Galite nupirkti žaislinį. Galite pastatyti didelę kartono dėžę. Galite pastatyti palapinę. Tačiau visiems vaikams patinka gabalėlis savos erdvės.

O KOKIOS GAUTOS DOVANOS JŪSŲ VAIKAMS BUVO ĮDOMIAUSIOS (jei prisimenate, paminėkite, kokio amžiaus buvo vaikas, kai ją gavo)? BE TO, GAL JUMS ATRODO, KAD KAŽKAS TIKRAI LIKO NEPAMINĖTA? PASIDALINKITE!

Nuotrauka: Play Kitchen by kumari_kt

Pagal parents.com rekomendacijas.

Praeitą mėnesį kaip tik rašiau, kad dar nė vienas iš mūsų šnekoriukų nepradėjo laisvai kalbėti, o štai šį mėnesį….a) abi mamos atsiuntė aprašymus šiek tiek vėliau ir b) abi laiške man parašė, kad jau sunku užrašinėti, nes ir Vincentas, ir Emilija, galima registruoti, jau pradėjo kalbėti sakiniais. Juokingiausia, kad aš pati parašiau tą patį – kad norėčiau registruoti žmoniško kalbėjimo pradžią Na, Vincentas su Gertrūda gimę tą patį mėnesį (tik Vincentas pradžioje, o Gertrūda – pabaigoje), ir jiems jau kaip ir dera pradėti kalbėti (juk sakoma, kad dažniausiai lūžis įvyksta apie antrąjį gimtadienį), o štai Emilijai iki antrojo gimtadienio dar likę beveik trys mėnesiai! Ankstyva mergina, spartuolė!

I DALIS.

II DALIS.

III DALIS.

IV DALIS.

V DALIS.

VI DALIS.

Gertrūdai, manau, lūžis įvyko, nes atvykome į Lietuvą! Prancūziškų žodelių ji nepamiršo ir vis dar įterpia į kalbą, tačiau dabar be jokių abejonių pirmauja lietuvių kalba! Taigi aš vis dar esu nesupratusi: kaip taip atsitinka, kad lietuvių šeimoje, gyvenančių svetur, vaikui dominuojančia kalba tampa ne lietuvių?!?! Mistika! Mat mūsų abi mergaitės pradėjo kalbėti Belgijoje ir abiejų pirmoji kalba be jokių abejonių yra lietuvių.

Ir dar. Šiame projekte taip jau atsitiko, kad visų vaikų kalbos raida buvo labai panaši. Nebuvo tokių kaip mūsų Vilhelmas, kuris jau 15 mėnesių kalbėjo sakiniais ir nebuvo tokių kaip mūsų Morta, kuri nekalbėjo iki 2.5 metų Žodžiu, vidutiniškai įdomu Dabar su mamomis sutarėme, kad kitas aprašas bus rudenį, rugsėjo pradžioje: seksime, kuriam vaikui pirmam visiškai nebereikės vertėjauti, o kuris galbūt nuspręs, kad susikalbu, vadinasi, to ir užtenka

O aš iš karto verbuoju tris naujus vaikiukus: jeigu jūsų vaikutis gimė vasarą ir norėtumėte sekti jo kalbos raidą (bei pasidalinti įspūdžiais), rašykite! Naujajame projekte sektumėme vaikučius nuo pirmųjų garsų iki pirmųjų žodžių ir iki pat kalbėjimo pradžios. Būtų labai įdomu, jei  būtų vaikučių įvairovė: vienas iš Lietuvos, kitas – iš dvikalbės (trikalbės ) aplinkos, o gal atsiras ir toks, kurį tėvai mokys ir ženklų kalbos?. Žodžiu, kuo įvairiau, tuo įdomiau!

O dabar – prasilaužusių ataskaita

VINCENTAS (24 mėnesiai)

Jau nebesitikėjom, bet… šis mėnuo- kartojimų mėnuo. Kaip niekada noriai kartoja kitų pasakytus žodžius, o seniau nei už ką nepakartodavo jokio žodelyčio. Tad, taip bekartodamas, šio mėnesio gale jau sakydavo, rodos, visus žodžius. Tik ir toliau labai daug kalba galūnėmis, bet mes jau puikiai jį suprantam, tad mums atrodo, kad jis jau šneka VISKĄ. Prasidėjo ir gan ilgi sakinukai- po 5-6 žodžius. Kai nuvažiavom pas senelius, tai jie labai labai nustebo pamatę, kad Vincentas toooks šnekutis pasidaręs ir jie puikiausiai su juo susišnekėjo, o seniau vis prašydavo vertėjauti
Dabar jau apie 3 savaites tęsiasi klausinėjimo etapas. Pagrindiniai klausimai: “Kas sia?”(Kas čia?), “Ką dajej?”(Ką darai?), “Ką tuji?(Ką turi?),… Ir visada pakartoja mūsų atsakymą. O jeigu mes jo paklausiame “Ką darai/darei?”, tai irgi visada gražiausiai papasakoja ką daro/darė pvz “kva kva piesiau”(varlę piešiau), “utioju dediu”(konstruktorių dėlioju),….

1. “uodias”- uodas,
2. “siubytė”- sriubytė,
3. “kibatei” arba “kibasiai”- šaltibarščiai,
4. “Aaatas”- Vincentas,
5. “Pyna” arba “Pija”- Polina,
6. “Ooota”- Morta,
7. “Tiūūūdė”- Gertrūda,
8. “beisėsi”- baigėsi,
9. “otikis”- mokytis,
10. “otikos”- mokausi,
11. “abas ytas”- labas rytas,
12. “mama, neguk an manęs”- mama, negulk ant manęs (kai jis šukavo mane, o aš padėjau galvą jam ant kojų)
13. “pajeis”- praleisk,
14. “šia MANOOO”- čia mano,
15. “zinei, Myjė pagavo odią”- žinai, Miglė pagavo uodą,
16. “Syyyja”- Krislyna,
17. “Seeetas” arba “Siaaatas”- Vincentas,
18. “Tiukas”- Vincentukas,
19. “didedeeedes”- dinozauras,
20. “dozėjis”- buldozeris,
21. “kamaniukas”- kamuoliukas,
22. “taktujus”- traktorius ( o nebe “ta-tūūūū”),
23. “į akatę”- į sveikatą (kai kas čiaudo),
24. “tetė atiu pa-akė”- tėtė ačiū pasakė,
25. “myyy-u tetę, myyy-u mamą, myyy-u Bytą”- myliu tėtę, myliu mamą, myliu Benediktą,
26. “osiu pas Piną” arba “osiu pas Piją”- važiuosiu pas Poliną,
27. “osiu pas čiutę, osiu pas niejį”- važiuosiu pas močiutę, važiuosiu pas senelį,
28. “Bedytas”- kartais taip pavyksta pavadinti Benediktą (vietoj “Byyyto”),
29. “as aaakas”- aš alkanas,
30. “keeekis jau”- kelkis jau,
31. “yto tetė”, “yto mama”- krikšto tėtė, krikšto mama,
32. “kytė”- barankytė,
33. “diutiutiukai”- degtukai,
34. “vavau kito”- žaislinis šuo nukrito,
35. “liliotė”- liniuotė,
36. “atiukas”- kvadratukas,
37. “bejis”- kubelis,
38. “jėkia paut kytes”- reikia plauti rankytes,
39. “ėnam pato”- einam paimti pašto,
40. “ooos onai”- oro balionai,
41. “apajis”- sraigtasparnis,
42. “nesiam”- nešam,
43. “tyk ten”- statyk ten,
44. “as abei myyy-u mamo mamąąą maaa aa maaa anooo”- dainuoja dainą “aš labai myliu savo mamą, tau mano šypsena, ašaros mano,…”
45. “utiojus”- konstruktorius,
46. “kabajys”- kambarys,
47. “tiuvė”- virtuvė,
48. “ziūūūji”- žiūri,
49. “ką dajej???”- ką darai???
50. “Byto otas vejis”- Benedikto drožtas laivelis,
51. “abajas”- vabalas,
52. “digo ektaaa”- dingo elektra,
53. “as kijuosiu”- aš klijuosiu,
54. “mama, pajeisk mane”- mama, paleisk mane,
55. “pjajeisk mane”- praleisk mane,
56. “mama/tete atek, noju styyykt”- mama/tėte ateik pas mane, noriu šokinėt (turim laikyti už rankų, o jis šokinėja ant sofos. Dabar tai jo smagiausia atrakcija)
57. “diuok idiukus”- duok lipdukus,
58. “diu akajej”- du auskarai,
59. “Seeetas gzei nioooja”- Vincentas gražiai dainuoja,
60. “otikas”- motociklas,
61. “tetei kauda kytę”- tėtei skauda rankytę (nusprendė apžiūrinėdamas žaizdą),
62. “pu-gasiu mama”- pagausiu mamą,
63. “Siaaatas mėta diojus”- Vincentas mėgsta pomidorus,
64. “kėėėjau”- atsikėliau,
65. “Seeetas noji ėti teku teku”- Vincentas nori eiti praustis,
66. “zėėėbas”- zebras,
67. “pu-kas”- pusbroliukas,
68. “ėti kai aga zajas mojukas”- eiti per perėją, kai dega žalias žmogeliukas.

EMILIJA (20.5 mėn)

Prasidėjo atostogos, išvažiavom į Lietuvą – ir baigėsi reguliarus
naujų Emilijos žodžių fiksavimas. Atrodo, kad pradėjus bendrauti su
daugiau žmonių Emilijai liežuvis tarsi atsirišo – plepa nesustodama.

Daugiausiai kalba 3-4 žodžių sakinukais, dažnai jungdama ir sakinius
gali papasakot visą istoriją. Pavyzdžiui, nuolat visiems pasakoja, kad
“Emė bubo liūlo. Posėsi. Tėtė posėsi liūlo. Kasė mėlį. Posėsi papapį,
kolią” (Emė buvo prie jūros. Prausėsi. Tėtė prausėsi jūroj. Kasė
smėlį. Prausėsi pažastį, koją ) Dar jai labai patinka istorija, kad
“Maliliukė gagala papypoj. Tuli leliuką. Maliliukė myli Emę. Dega
žiakė” (Marijukė gyvena bažnyčioj. Turi leliuką. Marijukė myli Emę.
Dega žvakės.)

Smagiausia, kad ji pati kuria tokias “istorijas” iš visko, ką mato
aplinkui, taigi kalbėtis su Emilija darosi vis smagiau ir smagiau.

Vis dažniau Emilytė teisingai vartoja veiksmažodžių formas, net ir
būtąjį laiką, nors čia gal labiau klausymosi ir nuolatinio visko
kartojimo rezultatas. O kartoja viską – nuo paprastų iki
sudėtingiausių žodžių (pavyzdžiui, “makalialiai” – chemikalai, taip
vadina visus neaiškius butelius su skysčiu ir mamos kosmetiką )

Anksčiau, jei ko nors nenorėdavo, tiesiog sakydavo, “ne ne”. Dabar jau
pasipila visa tirada “ne ne ne, nenioliu. ne ne, mama nemiegok. Ne ne,
Mikė neima, Emė kakalėli” (Ne ne, Smiltė neima, Emės kastuvėlis )

Aš suprantu beveik viską, ką Emilija šneka, kitiems, aišku, sunkiau
Todėl dažnai dirbu “vertėja”, nes Emilytė kartoja tą patį žodį tol,
kol kas nors pakartoja jį teisingai – tuomet jai ramu, kad yra
teisingai suprasta

Atostogų proga – toks trumpas aprašymas. Apibendrinant, Emilija kalba
nesustodama, viskuo domisi ir protingėja, atrodo, kiekvieną akimirką
O mano širdis džiaugiasi

Gerų visiems atostogų!

P.S. Nuotrauka vienintelė, kurią radau po ranka šiuo metu liūdna,
bet gi visko pasitaiko čia per mamos sesės vestuves, kai miegelis jau
lenkė prie žemės, ir viskas buvo blogai

GERTRŪDA (23mėn)

Aš pagalvojau, kad šį mėnesį jau fiksuočiau kaip Gertrūdos pradėjimo kalbėti mėnesį. Žinoma, tobulėti dar galima labai daug , tačiau mergina jau kalba sakinukais, beveik visus žodelius pasako, galima susikalbėti. Didžiausias lūžis vis dėlto įvyko vos ne pirmąją savaitę atvykus į Lietuvą (birželio gale): matyt, mergina pajuto, kad čia VISI kalba lietuviškai! Na, ir prasidėjo… Juokingiausia, kad Gertrūdėlė irgi visų klausia: kas čia? Atrodo, kad ji visą supantį pasaulį “katalogizuoja” – tarsi tuoj vėl visi prakalbs prancūziškai, ir jai reikia turėti pakankamą lietuviškų žodžių žodyno bagažą Ir juokingiausia yra ne pats klausimas, o Gertrūdėlės reakcija į atsakymą, ji VISADA sako: aaaaaaaaaaa Dažnai perklausia: kas čia? Voverė. Ovejė? Taip. Aaaaaaa.

Vilhelmas vieną dieną sako: Kai Gertrūda buvo kūdikėlis, tai buvo labai miela, o dabar, kai pradėjo kalbėti, tai TOKIA juokinga, kad visą laiką aš juokiuosi!

Man smagiausia stebėti, kaip Gertrūda bendrauja su broliais/sese. Pavyzdžiui, pasiėmė Vilhelmo batus, apsiavė ir sako: Mano batai. Vilhelmas rodo į jos batus ir klausia: O kieno čia batai? Gertrūda nesutrikusi atsako: Ijaus Žodžiu, mergina ir humoro jausmą beturinti!

MANO – pats mylimiausias žodis. Čia tikriausiai todėl, kad yra jauniausia iš keturių. Pavyzdžiui, paima kito žmogaus daiktą (kuris tikrai ne jos) ir sako: MANO! Mūsiškiai vaikai raitosi iš juoko, mat žino, kad po akimirkos ji tą daiktą padės, ir viskas, tačiau kitiems vaikams toks jos griežtas pasakymas (nes tonas tai ojojoi koks griežtas!) sukelia nerimo bangą

Gaila, kad aprašant neįmanoma perteikti intonacijų. Gertrūda jų turi devynias galybes. Du žodžiai turi tokią intonaciją, kuri verčia iš koto: “ne” ir “prašau”. Getrūdos “ne” dažniausiai yra abejingų abejingiausiu tonu ir vos ne su atodūsiu (kokie jūs nenuovokūs!) ištariamas žodis. Iš tiesų jis visiems – ir broliams, ir suaugusiems – sukelia didžiausią juoką. Dar dažniausiai tai yra palydima nubraukiančiu plaukus nuo akių (nors jų ten ir nebūna) mostu arba užverčiant akis. Žodžiu, vyresnėlių pamokos įvertinamos dešimtuku! Apsivertus situacijai – kai mes sakome “ne” – Gertrūda pakreipia galvelę, suraukia noselę ir pačiu maldaujantiškiausiu tonu sako: “čiauuuuuu” (prašau). Jeigu nesi supratingas ir vis dėlto lieki prie savo “ne”, tai gauni kaip kirviu nukirstą ir griežtu žvilgsniu palydėtą “čiau”. O jei ir tada nesusimyli, tai Gertrūda išdidžiai taria: Niu niu niu, mama, niu niu niu. Ir pakėlusi galvą išeina.

Gertrūda siaubingai nemėgsta maudytis. Pirmą kartą telkinyje išsimaudė, kai atostogavome pas šešurą Anykščiuose. Negalėjome patikėti savo akimis! Dabar – nors duše/vonioje vis dar klykia – į vandens telkinį bėga taip, kad vos sulaikome! Kadangi pirmą kartą maudėsi upėje, tai dabar visi telkiniai yra “pupė”, o maudytis – “pupu”. Kodėl? Neklauskite.

Dar nepaprastai smagu, kad Gertrūdos žodyne atsirado giminaičių ir draugų vardai. Kol nebuvo jų mačiusi, tai ir nereikėjo įvardinti (nors nuotraukas vis žiūrėdavome ir apie juos kalbėdavome). Dabar gi yra ir:

baba

bočius

Liulė (Julė)

Autėja (Austėja) Beje, su Austėja buvo juokas: kai suprato, kad Austėja yra Austėja, jai, matyt, dar susijungė tai, kad ir mane daug kas šaukia Austėja. Vadinasi, suaugęs=Austėja. Tai buvo etapas, kai visus šaukė Austėja

Nionas (Jonas)

Deina (Medeina)

Ejus (Elius)

Senis (senelis )

Ezė (Elzė)

Nigė (Miglė)

Gutė (Gustė)

Nina (Lina)

ir pan. Smagu

Kaip matote, Gertrūdos žodžiai nėra tobulai aiškūs visiems, kurie juos išgirsta. Tačiau logiškai išmąstyti galima beveik viską. Aš dažniausiai kaip kokia papūga viską kartoju taisyklingai (na, juk yra sakoma, kad vaiko negalima taisyti, tačiau reikia pakartoti taisyklinga kalba, ir vaikas taip geriausiai mokosi). Ir štai kartą taip sėdžiu ir kartoju viską, ką pasako Gertrūda. O Gertrūda tuo metu kalbėjosi su mano sese. Tai mano sesė ir sako: tu manai, kad aš durna, kad man vertėjauji, ar ko čia viską kartoji??? Vadinasi, nors ir ne visiems, tačiau susikalbėti ir suprasti Gertrūdą jau galima ne tik man!

Nuotrauka: “In Every Language” LivingOS

Vasara – atostogų metas. Ypač tokia karšta vasara kaip šioji. Nenuostabu, kad ir mūsų projekto dalyviai atostogauja. Kaip visada, mamyčių aprašymų laukiau 15 mėnesio dieną, tačiau ne visų sulaukiau laiku. Kaip visada – užtruko ir tai, kol viską susidėliojau ir įdėjau į tinklaraštį. Pastebėjau, kad būtent apie 10 dienų ir užtrunka tas procesas Skaitydama šio mėnesio pasakojimus pagalvojau, kad mamos, skaitančios šį projektą (o statistika rodo, kad tokių yra tikrai nemažai!) turėtų atsipalaiduoti: nuoširdūs mamų pasakojimai liudija, kad dažniausiai vis dėlto sunku išvengti vyresnėlio nukarūnavimo skausmo, kad dažnai yra skaudu ir svyra rankos, tačiau…yra ir nepaprastai gera! Pavyzdžiui, aš svaigau skaitydama apie Tito dėmesį ir meilę broliukui…grožių grožis!

Projekto pristatymas.

Straipsnis 1.

Straipsnis 2.

Projekto I dalis.

Projekto II dalis.

Straipsnis 3.

Straipsnis 4.

Projekto mamos pirmieji įspūdžiai.

Projekto III dalis.

Projekto IV dalis.

Mama Viltė: Kristupui 2 m. 4 mėn., Kasparui 4 mėn.

Ketvirtas mėnuo, palyginti su ankstesniuoju, buvo šiek tiek ramesnis. Dabar broliai neretai netgi susiderina pietų miego laiką, o tai man teikia tikrą atgaivą. Kristupas pabaigė lankyti lopšelį (rudenį jau eis į darželį), tad dabar truputį trinamės namie, neva atostogaujam. Maniau, pagailėsiu vaiko, pasilaikysiu jį vasarą namie, nes į lopšiuką vis dar eidavo truputį nelaimingas, bet iš tiesų tai pasidarė sunkiau jį kuo nors sudominti ar užimti: ką pasiūlai, beveik į viską atsakoma „nenioju“. Namie daug siautėja, lipa visur, kur pasiekia (o pasiekia jau beveik viską!), kai nukeliu, klykteli protesto vardan ir paskui apsisukęs vėl ten pat ropščiasi. Neretai dar tai darydamas žiūri gudriai į akis ir šypsosi, lyg tikrindamas, ar mama pasirašys žaidimui su juo. Žodžiu, akivaizdžiai reikalauja dėmesio. Nes dažnai ką nors iškrečia būtent tuo momentu, kai aš ant rankų laikau Kasparą, tada žino, jog mama negalės operatyviai sureaguoti… Užtat viešumoj, kur daugiau žmonių, būna visiška priešingybė tam naminiam „monstriukui“. Į žaidimų aikštelę tenka vestis gudrumu arba tiesiog nusistumti iki jos vežimėliu. Jeigu ten žaidžia daugiau vaikų (o vasarą paprastai jų kasdien būna), Kristupas stebi jų žaidimus iš tolo, dažnai susidomėjęs, nusijuokia ar nusišypso ką nors įdomaus pamatęs, bet pats prie nepažįstamų vaikų neina. Į smėlio dėžę sėdasi tik tada, kai visa aikštelė lieka tuščia… Lipa tik ant tų karstyklių, kur nėra kitų vaikų. Žodžiu, pasidarė toks atsiskyrėlis, net liūdna žiūrėti. O lopšely, kaip sakė auklėtojos, jau buvo pradėjęs žaisti su kitais vaikais, net ir pats iniciatyvos imdavosi.
Ką mėgsta Kristupas šiuo metu, tai visur lipti, dūkti („dūkauti“ su tėte arba mama, kaip sako jis pats) ir skaityti knygeles – ir eilėraščius, ir visokias istorijas, kurias išklauso iki galo ir dar kartą prašo . Taigi kai jau labai įsidūksta, nuraminti pavyksta paprastai tik pasiūlius ką nors paskaityti.
Beje, abu su vyru pastebėjom, kad neseniai Kristupas liovėsi zyzti, sumažėjo irzlumas (dabar vėl dažniau užsisvajoja), ir apsižiūrėjom, kad jis ūgtelėjo gal 2-3 cm nuo pavasario. Spėjam, kad ankstesnės blogos nuotaikos galėjo būti susijusios su augimu.
Brolį vis dar daugiausia ignoruoja, bet nebekliudo. Tik nelabai mėgsta per arti prisileisti, net bučkio niekad nebeduoda, o jei bandau jį brolio rankute paglostyti ar kitaip paliesti, dažniausiai mojuoja, atseit nelįsk. Isterijos iš pavydo praktiškai liovėsi, į Kasparo verksmą nebereaguoja kaip anksčiau, tiesa, jeigu jaučia, kad aš jau tuoj eisiu mažojo paimti, pvz., maitinti, tai ima kaip katinukas trintis prie manęs ir kabinasi ant kaklo. Ir gaila savo vyresnėlio būna, ir erzina kartais, nes nešioti jį tikrai sunku, o prašosi ant rankų kaip mažuliukas…
Tiesa, paskutinėm dienom jau porą kartų pasidžiaugiau, kad pradėjo smalsiau stebėti, kaip aš su Kasparu žaidžiu, jį kalbinu: Kristupas įsitaisęs šalia ant lovos pats juokiasi, kai brolis sukrykščia ar paima į rankutę kokį nors žaisliuką, o paskui pameta. Dar kartais patraukia už virvutės grojantį minkštą žaisliuką ir paguldo prie brolio – atseit jam paduoda. Arba sustato savo mašinėles ant brolio žaidimų kilimėlio, o Kasparas paskui stebi išsižiojęs, kaip Kristupas su jom aplink važinėja. Ir vis žiūri į savo didįjį brolį kaip į tikrą herojų – ką tas bedarytų, net kai mėto žaislus, mažasis ima ir susijuokia (tėvų manymu, visai ne vietoj, bet taip prajuokina ir mus).
Belieka laukti, kada tas „herojus“ atsilieps į jam taip broliuko rodomą dėmesį…

Mama Edita:

Mažajam mūsų Joriui jau keturi su puse mėnesiuko! Sparčiai augam ir atrodom kaip pusės metukų. Labai jau linksmas mūsų mažylis, vos tik pakalbintas padovanoja neapsakomo grožio šypseną. Dėl šios priežasties  daugelis jį jau vadina “šypsenėle”.  Labiausiai, aišku, šypsosi mums, ypač broliui Titukui. Vos tik šis prieina, Joris negali atitraukti akių ir seka žvilgsniu kiekvieną Tituko žingsnį. Ir džiugina tai, kad Titukas prie broliuko prieina dažnai, labai noriai ir niekieno neverčiamas. Jį kalbina, juokina, ramina, “pasimaivo” įvairiai prieš jį, o tada Joris kvatojasi balsu.
Kaip ir anksčiau minėjau, Titukas labai jaučia atsakomybę už mažąjį broliuką. Jis stebi, kad brolis neįsikištų į burnytę neleistinų daiktų (pvz., jo žaislų). Kad ir būnam abu tam pačiam kambaryje, bet Titukas visada su didžiausiu nerimu mane įspėja, kad brolis jau apsivertė ant pilvo ir jau yra netoli lovos krašto arba jau yra ant savo žaidimų kilimėlio krašto ir tuoj nusiris ant plikos žemės. Aišku, aš visada padėkoju Titukui, kad jis toks pastabus ir man viską pasako. Taip pat visada kviečia mane, kai brolis ir savo lovytėje apsisuka ar apsiverčia ant pilvuko ir su galvyte remiasi į lovos kraštus ar įkiša kojytę į tarpelį. Žodžiu, turiu super pagalbininką! Ir aišku visada reaguoju į Tituko kvietimus (nors kartais jie ir „be reikalo“, ta prasme, kad broliui ten nieko tokio ir nenutikę) ir visada jį pagiriu, kad jis mano šaunuolis, kad tas noras ir entuziazmas rūpintis broliu nepraeitų.
Jis pats jau suvokia, kad brolio negalima palikti vieno, jei pvz., jis guli ant lovos. Todėl, jei aš būnu su Joriu ant lovos, o Titukas nori, kad aš nueičiau pažiūrėti, pvz., ką jis pastatė iš kaladėlių, ar kažką jam paduočiau, tai pats man atėjęs sako: – „Aš, mama, pasaugosiu brolį, o tu nueik ir……“.
Vieną dieną pas mus atvyko dvi mano draugės su savo vaikais. Tai Titukas su draugės berniuku (9 metų) žaidė balkone ir pas juos atropojo to berniuko sesė (10 mėn.). Ji pradėjo imti mašinytes ir kt. jų daiktus ir kištis į burnytę. Tai mano Titukas iškart sako: – „Laurynai, tu žiūrėk tą savo sesę! Žiūrėk, ką ji į burną įsikišo!“. Buvau patenkinta, kad mano vaikas toks atsakingas!
Aš Titukui taip pat stengiuosi leisti viską daryti su broliu, ką jis paprašo. Labai patinka palaikyti brolį pakėlus. Žinoma, aš pati iš nugaros prilaikau Jorį, nors Titukui sakau, kad tik padedu jam prilaikyti brolio galvytę. Titukas labai noriai maudo broliuką (aišku su mano priežiūra). Leidžiu jam su kempine plauti kojytes, rankytes ir netgi galvytę.
O šiandien manęs paprašė, kad paguldyčiau jam broliuką ant pilvo, mat jis dar niekad taip brolio nelaikęs.  Aišku aš Joriuką paguldžiau Titukui ant pilvo, o pati sėdėjau šalia ir prilaikiau. Titukas gulėjo patenkintas, kad brolis pas jį ant pilvo kaip pas tėtį guli. Po to, kai Joris matyt jau pavargo galvytę iškėlęs laikyti, jis prisiglaudė prie Tituko. O Titukas glostė ir bučiavo galvytę. „Miriau“ iš laimės šalia sėdėdama ir gailėjausi, kad rankose neturiu kameros.
Titukui nuo liepos 1d. prasidėjo atostogos darželyje, kurios tęsis iki pat rugsėjo! Tai dienas leidžiame trise, tėtis tik vakarais grįžta. Stengiuosi ir Titukui skirti savo laiko bei dėmesio kiek galiu, gal ne visada tiek kiek jis norėtų. Tai kartais dar būna tokių pykimų, bet ne tų baisių pykčio priepuolių. Aš jam dabar, kai tik jis dėl kažko užpyksta, sakau kaip reikia išvyti ožiukus, ko jie labiausiai bijo?! Ogi šypsenos ir vaikučių juoko! Tas beveik visada suveikia ir Titukas neišlaikęs pradeda šypsotis ir juoktis!
Tiesa, savaitę buvome pas mano mamą. Tai Titukui buvo daugiau veiklos, nes dienas leidome sode, kur jo smėlis, baseinas ir neriboti lakstymo plotai.
Taip pat planuojame mėnesio pabaigoje vykti prie jūros. Savaitgalį pabūsime visa šeima, o po to viena liksiu savaitei su vaikučiais. Nerimauju kaip pavyks vienai susitvarkyti, bet kai prisimenu kokį turiu šaunų pagalbininką -  nerimo mažiau. Gerų atostogų mamytėms ir gerų santykių tarp vaikučių!

Mama Vilma:

2010 07 13

Karšta… karšta karšta kur dairais, ilgas pasakas mažiesiems seka mamos visą dieną… Taip galėčiau apibūdinti mūsų ilgas atostogas pamaryje. Būti lauke per karščius su mažuoju man sudėtinga, tad Ieva mirksta kieme baseine ir visą dieną klausosi žodžio “KAI”. Važiuosime prie jūros, KAI…

Į pliažą su Jonu Bernardu nenoriu važiuoti nei ryte, nei dieną. Tik vakarop, kai jau atvėsta bent iki 27-28 laipsnių šilumos (prie jūros dėl vėjuko būna vėsiau), aš išsiruošiu su vaikais prie jūros.

Mano vyras išvykęs, kaip pasakė Ieva, “tėtis yra kitoje gaublio pusėje”, tad vienai tikrai nelengva prie jūros… mažius, vežimas, daiktai, Ievos žaislai. Aš panaši tiek į kupranugarį, tiek į kengūrą. Žinoma, būtų lengviau sėdėti kondicionuojamuose namuose Vilniuje, bet Ievai tai būtų nuobodybė. Dabar jūra ir smėlis daug geriau už visus žaislus, knygutes, ledus ir šokoladus. Tik dažnai jai tenka laukti. Ir daugiau ne dėl karščių, o dėl brolio. Kiek kartų buvo situacijų, kai Ieva galėtų pykti ant brolio. Kiek kartų sunerimdavau, kad dabar tai jau tikrai tas brolis bus jai niekadėjas, tiek kartų nustebindavo Ievos reakcija. Kažką padarysim, kai brolis užmigs, važiuosim, kai brolis atsikels ir pan. Kartą turėjome važiuoti pas močiutę, kuri laukė mūsų pliaže Palangoje, o brolis kaip miega taip miega. Ieva stebėjo, laukė, nekantravo. Tikrai maniau, kad gali supykti, bet kai tik mažasis pabudo, Ieva atbėgo džiaugsmo kupina man pranešti ir tada puolė į lovą bučiuoti brolio galvytę. Tik pečiais lieka gūžtelėti ir džiaugtis.

Nors tokios situacijos labai retos, jas suskaičiuoti galima. Iš tikrųjų Ieva vis dar „nemato“ brolio, o brolis ją jau puikiai mato. Būna atsisėdu prie žaidžiančios Ievos su broliu ant rankų, kad jis ją matytų ir galėtų stebėti arba kai ji šoka kambaryje, mes bandome ją stebėti. Bet tuomet Ieva iškart pasitraukia. Ji taip ir sako, kad nenori, kad į ją žiūrėtų brolis. Taip pat vis noriu juos kartu vienus nufotografuoti, bet Ieva atsisako.

Šiuo metu man ne mažiau aktualūs mano ir Ievos santykiai, ne tik Ievos ir brolio. Pasikeitusių mūsų santykių ašis, žinoma, yra brolis. Tačiau džiaugiuosi, kad ji baudžia ne brolį, o mane. Pastaruoju metu tarp mūsų vyksta tokie pokalbiai:
- Mama, įjunk man filmuką vaikams.
- Kadangi visą valandą sėdėjai prie kompiuterio, dabar reikia pailsinti akytes.
- Jei tu man neįjungsi vaikams, aš tau prižadinsiu brolį.
- Gerai, bet tau reikės jį supti.
- Supimas jam nepadeda, tau reikės eiti jį maitinti.

Kai Ieva manęs neklauso, bandžiau jai sakyti, kad man labai liūdna ir širdutę sopa. Tai dabar kai aš jai ko nors negaliu padaryti, jai būna labai liūdna ir pilvuką skauda. Stengiuosi ją girti kaip Austėja rekomendavo, ypač jos piešinius, nes jai be galo patinka piešti. Bet kartą man vėl kažko jai neleidus, Ieva man pagrasino, kad daugiau man nepieš piešinių. Pasakiau, kad man labai patinka Ievos piešiniai ir man bus labai liūdna, jei Ieva nepieš. Tai ji pasigavo šią silpną vietą ir dabar kasdien sulaukiu tokio grasinimo. Žinoma, tas grasinimas gana švelnus, bet kadangi man liūdna, tai ji mano, kad žino, kaip mane gali paveikti. Tad jau kelios dienos nebekartoju, kad man bus liūdna, o ji vis dar nepamiršta.

Kol kas niekada nesu iš Ievos išgirdusi, kad brolis nemielas ar pamačiusi, jog norėtų jį nuskriausti. Blogietė esu aš, kartais ir tėtis. Kartą labai skubėjome išvažiuoti, tėtis paprašė Ievos pakalbinti brolį. Aš tai žinau, kad tai beviltiška ir ji net neprisiartins, bet tėčiui kantrybė nelaikė ir jis labai griežtai liepė tai Ievai padaryti. Per kelias minutes susimečiau visus daiktus, nes ne mano jėgoms matyti kaip šalia klykiančio brolio sėdi verkianti Ieva. Puikiai pamenu savo vaikystę ir kaip man mama liepdavo prižiūrėti sesę ir kaip aš jos kartais nekęsdavau (ir sesers, ir mamos). Bet pritrūko laiko pokalbiui su vyru, už 20 minučių reikėjo būti traukinių stotyje ir tėtį išlydėjome į „kitą gaublio pusę“.

Dabar Ieva vieną savaitę praleis kartu su močiute. Gal toks mūsų visų pabuvimas atskirai išeis visai mūsų šeimai į naudą.

KOMENTARAS: Viltei norėčiau patarti neišgyventi dėl Kristupo atsiskyrimo viešoje erdvėje. Tai – būdinga dvimečiams. Tiesa, ne visiems (kaip visada ), bet iš esmės tokio amžiaus vaikas yra nedrąsus, kai aplink yra nepažįstami žmonės. Ir, žinoma, smagu skaityti, kad dičkio jausmai mažyliui šyla. Kadangi jis vis labiau susidomi mažyliu, tai galima jo tą susidomėjimą šiek tiek skatinti. Pavyzdžiui, komentuoti, ką Kasparas stebi: matai, kaip Kristupas važinėja mašinytėmis? Kai užaugsi, gal ir tave pamokys? Kristupas puikiai moka… ir pan. Taip, tarsi kalbėtumėte su Kasparu, o Kristupas išgirstų tik netyčia Edita, tikiuosi, kad ta savaitė vienai neįbaugino, ir viskas pavyko sklandžiai! Labai miela skaityti, koks Titas šaunus pagalbininkas! Vilma, akivaizdu, kad Ieva ieško Jūsų silpnybių. Tokiu atveju kaip Jūsiškis aš vaiko klausčiau, kodėl ji nori, kad aš liūdėčiau? Ar jai būtų smagu, jei aš padaryčiau kažką, dėl ko ji liūdėtų? Ievos amžiaus vaikui empatija dar nėra savastimi, tačiau jau pats laikas apie ją kalbėti ir ją ugdyti. Kita vertus, man iš tiesų įdomu, kodėl jai beviltiška pakalbinti brolį? Kaip Jūs manote, kodėl? Juk vis vien yra priežastis, kodėl darote tokią išvadą. Esmė ta, kad Ieva jau tokio amžiaus, kai tikrai galėtų užmesti akį, pakalbinti brolį – ypač, kai prašote pagalbos. Suprantu, kad Jums pačiai yra nuoskaudų iš vaikystės, tačiau gal konkrečiai ne todėl, kad reikėdavo žiūrėti? Gal dėl to, kaip, pavyzdžiui, būdavo prašoma? Gal dėl to, kad per dažnai? Gal dėl to, kad nejautėte, jog tėvai yra Jums už tai dėkingi? Aš, žinoma, čia tiesiog traukiu klausimus iš kepurės, bet, manau, tikrai galima pagalvoti, kaip įtraukti Ievą be ašarų. Prisimenu, kaip man vieną kartą socialinė pedagogė (ne LIetuvoje) pasakė apie  Augustą (kai aš pasakiau, jog kartais išgyvenu, kad jam tenka daugiau atsakomybės): Na, žinoma, kad tenka! O kaip kitaip?! Juk jis pirmagimis ir norint, kad vaikai būtų artimi, kad būtų ryšys, neišvengsite fakto, kad vyresnėlis turės imtis daugiau atsakomybės! Ir man tai tarsi atvėrė akis: mes kartais taip norime apsaugoti tą vyresnėlį (ypač jei patys patyrėme, ką reiškia rūpintis jaunesniu broliu/sese), kad gadiname, o ne skatiname brolių/seserų santykį. Iš tiesų juk tai yra natūralus ratas, kad vyresni rūpinasi jaunesniais. Tik, manau, mūsų, suaugusiųjų, užduotis, yra pateikti tai vaikui kaip jo stiprybę, kaip galimybę atsiskleisti, įgyti gebėjimų, kurių neįgyja vienturčiai arba jaunėliai, žodžiu, padaryti tai ne prievole, o natūralia būsena. Tik, žinoma, būtinai reikia kontroliuoti save, kad vaikas netaptų aukle/antra mama (tėvu). Esmė yra ta, kad mes visi esame šeima, mes visi padedame vieni kitiems ir, reikia pripažinti, kartais vyresnėlio pagalba yra būtina Ateis laikas, kai ir jaunėlis galės išmokyti/padėti, tačiau dabar yra tas laikas, kai jaunėlis moko vyresnėlį tiesiog būdamas. Moko empatijos, atsakomybės, savarankiškumo, ieškoti sprendimų problemoms, o šios savybės iš tiesų praverčia vėliau gyvenime! TIek visko prirašiau, o net nežinau, ar tinka… (mat vos vienas sakinys įkvėpė). Tikiuosi, kad pabuvimas atskirai bus į naudą: Ieva gaus daugiau individualaus dėmesio, judu su mažyliu gyvensite savo ritmu nesigrauždami dėl KAI… Tačiau norėčiau paraginti pamąstyti – gal vis dėlto yra būdas, kaip būtų galima įtraukti sesę į šeimos vienybės ritualus? Sėkmės!

Kai kilo mintis steigti Vaikystės Sodą, pagalvojau, kad sunkiausia bus rasti pedagogus, kurie dirbtų taip, kaip norėčiau. Todėl iš pradžių buvo mintis pradėti dirbti kartu su pedagogais ir tik palaipsniui pereiti prie savarankiško jų darbo modelio. Būtent tokį modelį pasirinko Tarptautinės Amerikos mokyklos Vilniuje direktorius, kai aš sausio mėnesį ruošiausi išeiti motinystės atostogų (Morta gimė sausio 25, o aš išėjau atostogauti, atrodo, sausio 6 ), ir mano darbą turėjo perimti žmogus, kuris buvo nedirbęs mokytoju tarptautinėje mokykloje.

Kadangi ten perėmimas įvyko šauniai, ir tas žmogus vis dar dirba toje mokykloje, pagalvojau, kad tikriausiai toks būdas būtų geriausias. Be to, pati mačiau, kaip šauniai per metus įsidirbo mamos-savanorės šeštadieninėje Briuselio mokyklėlėje.

Kita vertus, kai samdėm pedagogus Vilniaus Tarptautinei mokyklai, buvo akivaizdu, kad Tarptautinis bakalaureatas mažyliams – mažai minta žemė Lietuvoje ir reikės investuoti daug laiko ir pastangų į pedagogų mokymus. Ką ir padarėm: vasarą intensyviai ruošėme pedagogus rudeniui, o rudenį jie startavo patys. Kadangi mūsų pirmagimis pirmais metais lankė tą mokyklą, turiu pasakyti, kad prikibti galėjau, tačiau tai nebuvo kažkas, dėl ko keisčiau vaiko mokyklą (darželį). Be to, na, reikia pripažinti, kad VISADA galima prikibti, jei nori

Taigi teko konstatuoti, kad galimas ir darbo kartu, ir mokymų modelis.

Kadangi apsisprendžiau Vaikystės Sodo duris atverti 2010, o ne 2011 rugsėjį, tai ir apsprendė, kad teks taikyti mokymų modelį. Be to, aš nepaprastai tikiu pedagogų tobulėjimu. Na, ne tuo, kur užsidedamas pliusas, bet tokiu, kur pedagogai aktyviai dalyvauja: stebi vaikus ir analizuoja stebėjimus, vertina save ir vienas kitą, dalinasi gerąja patirtimi, dažniau dalyvauja praktiniuose, o ne teoriniuose seminaruose ir pan. Tikiu, kad į ugdymo įstaigą atėjęs motyvuotas žmogus su prastesniu išsilavinimu dažnai gali padaryti tiek pat, kiek žmogus, baigęs magistrą, tačiau nejaučiantis vaikų.

Todėl pagrindine užduotimi ieškant pirmųjų Vaikystės Sodo pedagogų man tapo žmonių, kurie a) jaučia vaikus; b) nori dirbti pedagoginį darbą ir c) nesijaučia esą teisūs ir nori mokytis, paieška.

a) Per jau netrumpą savo praktiką pastebėjau, kad vaikus geriausiai jaučia trys tipai žmonių: 1) žmonės, kurie turi savo vaikų; 2) žmonės, kurie yra iš daugiavaikių šeimų (arba buvo gerokai vyresni už brolį/sesę, kurį auginant teko dalyvauti) ir 3) žmonės, kurie tiesiog gimė turėdami pedagoginį talentą. TAČIAU tai, kad žmogus turi vaikų ir/ar tai, kad jis augino brolį/sesę dar visai nereiškia, kad gali dirbti su vaikais. Žodžiu, reikia stebėti ir ieškoti geriausio derinuko, tačiau… Štai Gertrūda šiandien visą dieną neatlipo nuo vyro brolio draugės. Ir Mortai ji labai patinka. Ji – vyriausia daugiavaikėje šeimoje. Mūsų vaikai labiausiai mėgdavo būti arba su mano sese, arba su vyro sese (kurią labai mėgsta daug vaikų ir šeštadieninėje mokyklėlėje, ir būreliuose, kuriuose ji dalyvaudavo, ir stovyklose, kurių vadove ji buvo) – vyriausia iš trijų seserų. Aš irgi, žinia, aktyviai dalyvavau sesers auginime.  Sunku pasakyti, kaip visa tai susiję, tačiau visai praverstų kokia nors išsami analizė, iš kokių šeimų ateina talentingi pedagogai ir ar iš tiesų tai – talentas? Gal tiesiog įgyta savybė, nes yra MEILĖ vaikams? O gal ta meilė – talentas?

b) Jeigu žmogus sako, kad pasirinko tokią profesiją, nes nieko geriau nesugalvojo, tai aš iškart nukabinu nosį. Man patinka, kai žmogus atranda savyje pedagogą. Štai viena dabartinių Vaikystės Sodo auklyčių man pasakė: pagalvojau, kad noriu tą darbą dirbti ir pradėjau ieškoti galimybių… Kai taip pasako žmogus, kuris uždirba daugiau, nei darželio auklėtojos ir kuris apsisprendžia keisti gyvenimą – iškart atkreipiu dėmesį. Čia net ne projektas Renkuosi mokyti, kur suteikiama galimybė mokyti ir mokamas didesnis atlyginimas, nei šiaip pedagogams (nesupraskite klaidingai – manau, kad tas projektas – nuostabus!)…čia rizikuojama tiesiog, nes NORIMA! Arba kai jau vyresnis žmogus apsisprendžia studijuoti vaikystės pedagogiką. Arba ateina jaunas ir turi idėjų, mato save su vaikais ir po 5erių metų, yra iniciatyvus… Žmogus turi turėti motyvaciją. Na, nebūtinai kalnams versti, bet tikrai užtenka, jei jis tiesiog nori dirbti su vaikais ir nori dirbti gerai.

c) Žinote, kas atsitinka stovinčiam vandeniui? Jis prasmirsta. Kas atsitinka nevėdinamame kambaryje? Pritrūkstama oro. Taip ir su pedagogais. Tie, kurie stoja į vėžias ir važiuoja nesidairydami, yra it pelėsiais ir kerpe apaugę. Ir ne gerąja prasme. Nes niekas nenori, kad pedagogas būtų it archeologinė iškasena. (beje, nuo pedagogo amžiaus tai visai nepriklauso). Na, bent jau aš tai tikrai nenoriu. Todėl labai svarbu – kad žmogus norėtų tobulėti, kad negalvotų, kad tai, ką jis žino, yra sočiai ir pakankamai. Žinau, kad apie tai dabar daug kalbama ir daug popierėlių tą sako, tačiau aš iš tiesų labai tikiu visą gyvenimą mokymosi idėja. Todėl noriu suburti bendraminčius, kurie tikėtų šia idėja ir nuolat manytų, kad ir jų, ir programos, ir įstaigos tobulėjimui ribų nėra.

Štai tokie pagrindiniai pedagogų atrankos kriterijai. Po atrankos – mokymai. Žinoma, daugiausiai mokymų – pirmiesiems pedagogams, kurie taps Vaikystės Sodų vėliavnešiais. Su jais diskutuojama, jie rašo planus bei kaip juos įgyvendins. Be to, pedagogai supažindinami su Tarptautinio bakalaureato, Tarptautine pradine (ankstyvojo ugdymo) ir nacionaline Švedijos – kurios sudaro pagrindą Vaikystės Sodo autorinės ugdymo programos pagrindą – programomis. Ir planavimą, ir turinio įgyvendinimą asmeniškai stebėsiu, be to, visa tai aptarsime reguliariuose profesinio tobulėjimo susitikimuose.

Kadangi savo disertacijoje pabrėžiau savanorių svarbą ikimokyklinio ugdymo įstaigų bendruomenėse, stengsiuosi į Vaikystės Sodus pritraukti ir savanorius: galbūt mamas-savanores, kurios norės tobulėti šioje srityje; galbūt močiutes, kurios norės ateiti paskaityti vaikams pasakų; galbūt studentes, kurios norės atlikti praktiką; galbūt studentes, kurios norės įsitikinti, ar jų pašaukimas – darbas su vaikais? Savanoriai bus pedagogų asistentai ir lygiaverčiai bendruomenės nariai. Jeigu Jus domintų būti Vaikystės Sodo savanoriu – rašykite: vaikystessodas@gmail.com Papasakokite, kaip norėtumėte dalyvauti, kodėl tai būtų naudinga Jums ir kodėl – mums! Pati dirbau savanore ir vaikų onkologinėje ligoninėje (JAV), ir UNICEF, ir labdaringoje Gelbėjimo armijos (JAV) bei Mėlynojo kryžiaus (Norvegijoje) veikloje. Manau, kad savanoriška veikla yra naudinga ne tik gaunančiam, bet ir teikiančiam. Niekada nepamiršiu senutėlio gido Krikštolinėje Katedroje – seniai į pensiją išėjusio mokytojo, kuris Katedroje dirbo gidu-savanoriu ir kuris pasakojo su tokiu polėkiu ir aistra, kad net sunku buvo patikėti, kad šis žmogus dirba iš idėjos! Be to, jis labai apsidžiaugė, kad mes – iš Lietuvos, mat nedaug lankytojų sulaukia iš Rytų Europos (kas sakė, kad amerikiečiai mažai žino???) Jis pasakojo, koks jam prasmingas atrodo šis darbas, ir koks jis jaučiasi reikalingas ir ne vienišas…

Asmeninės informacijos apie pedagogus neskelbiame: kiekvienai šeimai, kuri rimtai svarsto lankyti (taip, taip – juk lanko visa šeima!) Vaikystės Sodą, suteikiame galimybę prieš pradedant lankyti susitikti ir pakalbėti su pedagogais asmeniškai!

Ugdymo programa ir žaidimai lauke

Veikla lauke yra tąsa to, kas vyksta mokyklėlėje. Planuodami veiklą lauke, pedagogai atsižvelgia į vaiko raidą bei amžiaus ypatumus – lygiai taip pat, kaip planuodami laiką viduje. Kai ką pedagogai planuoja atsižvelgdami į temą, o kai ką – stebėdami vaikus ir atsižvelgdami į tai, kas vaikus sudomina. Ugdymo programa yra efektyviai įgyvendinama, jei pedagogas nuolat stebi vaikus, klausosi, apie ką jie kalba ir atsižvelgia į jų užduodamus klausimus. Taip pat svarbu, kad veikla lauke atsižvelgtų į vietos klimatą, augalus, gyvūniją, papročius, o pedagogai turi nepamiršti, kad veikla lauke gali būti ir matematinė, ir muzikinė, ir mokslinė, ir kalbinė, ir meninė.

Todėl pedagogai, dirbantys su ikimokyklinio amžiaus vaikais, turi užduoti sau šiuos klausimus:

- ar veikla lauke yra reguliari kasdieninės rutinos dalis?

- ar stengiuosi planuoti prasmingą veiklą lauke?

- ar – planuodamas veiklą lauke – atsižvelgiu į vaikų interesus?

- ar leidžiu vaikams patiems susirasti veiklą ir ją plėtoti?

- ar stebiu vaikų veiklą, kad galėčiau tobulinti ir turtinti ugdymo programą? (tikiuosi, kad jau nebėra tokių pedagogų, kurie – vaikams žaidžiant lauke – skaito žurnalą).

Žinoma, tėvams yra lengviau išeiti su vaiku į lauką. Ugdymo įstaiga taip lengvai to padaryti negali, nes ją varžo vaikų saugumo reikalavimai. Ir – be jokios abejonės – vaikai turi būti prižiūrėti ir saugūs. Tačiau tai, jog tai nėra lengva, neturėtų būti priežastimi atsisakyti prasmingo žaidimo lauke. Ypač šiais laikais, kai tų žaidimų lauke vis mažėja…

Vaikai su tėte – vos pavalgę pusryčius – išdundėjo į sodybą. Nežinau, kaip jūs, bet mes tai net miegam kažkaip sudėtingai…karšta karšta karšta. Nesakau, kad noriu lietaus , tačiau vis dėlto geriausia tokiu oru būtų ne sėdėti prie kompiuterio, o gulėti prie tvenkinio tėvų sodyboje. Ir valgyti šaltibarščius. Arba šaldyti sultis ir lapnoti ledus.

Esu labai dėkinga tinklaraščio skaitytojai Olgai, kuri šiandien atsiuntė nuorodą į priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (kuriame pati Olga ir dirba) tinklalapyje esantį straipsnį, kuriame patariama, kaip elgtis per karščius ir ką daryti, jei vis dėlto atsitinka nelaimė.

Svarbiausia – tinkamai apsirenkite:

-  dėvėkite natūralaus pluošto, laisvus, lengvai ir gerai praleidžiančius prakaitą drabužius;

-  venkite drabužių iš sintetinių audinių;

-  patartina rengtis šviesiais drabužiais, kad jie atspindėtų saulės spindulius;

-  avėkite odinę avalynę;

-  pridenkite galvą apdangalu ar dėvėkite kepurę.

Ribokite fizinį aktyvumą ir buvimo karštyje trukmę:

-  karštuoju metų laiku fizinius darbus atlikite ryte ar vakare, karštomis ir tvankiomis dienomis patariama nesportuoti, pavojingiausias laikas – nuo 11 iki 17 val.;

-  darbdaviai turėtų atkreipti ypatingą dėmesį į darbuotojus, dirbančius lauko sąlygomis: parūpinti natūralaus pluošto, lengvai ir gerai praleidžiančius prakaitą darbo drabužiais, neleisti darbuotojams dirbti išsirengus iki pusės, be galvos apdangalų;

-  kai karšta, visada judėkite ir darykite viską gerokai lėčiau negu paprastai, o žmonės, dirbantys lauke, patys ar jų darbdaviai turi sumažinti darbo krūvius, nes kuo sunkesnis darbas yra dirbamas, tuo daugiau šilumos pasigamina žmogaus organizme, kuri turi būti išskirta į aplinką spinduliavimu pro odą (iki 50-60 proc.) ir išgarinimu prakaituojant ir kvėpuojant (fizinė termoreguliacija);

-  dirbant karštyje, darbuotojams būtinos specialios pertraukos vėsioje vietoje, kurių trukmę ir dažnumą darbdavys nustato savo nuožiūra, tačiau ne rečiau nei kas 1,5 val.;

-  ribokite buvimo trukmę karštoje aplinkoje, venkite saulėkaitos, tiesioginių saulės spindulių poveikio, ypač pavojinga užmigti saulės atokaitoje;

-  pratinkite organizmą prie karščio palaipsniui, tai labai svarbu vyresnio amžiaus žmonėms bei turintiems antsvorį;

-  kuo daugiau laiko praleiskite vėsesnėse patalpose;

-  pasistenkite išvykti iš didmiesčio, ypač patartina vyresnio amžiaus žmonėms ir mamoms su kūdikiais bei žmonėms, sergantiems įvairiais širdies sutrikimais ir hipertenzija.

Gerkite dažniau nei troškina:

-  gerti geriausiai tinka stipresnės mineralizacijos be angliarūgšties vanduo (mineralinis, mineralizuotas ar pasūdytas), nes karštoje aplinkoje žmogaus organizmas su prakaitu netenka daug skysčių ir mineralinių medžiagų;

-  labiau išprakaitavus patartina pavartoti kalio chlorido, magnio, pomidorų, citrusinių vaisių, slyvų sulčių;

-  venkite alkoholio, skysčių su kofeinu, gėrimų su cukrumi ar saldikliais, nes šie gėrimai skatina vandens pašalinimą iš organizmo;

-  negerkite iš karto daug, geriau gerkite nuolat ar reguliariai (kas 1-2 val.) po truputį, nelaukiant kol ims kankinti troškulys (pajutus troškulį, organizmas jau būna šiek tiek dehidratuotas);

-  jei išgėrėte pakankamai daug skysčių, o troškulio pojūtis nepraeina, jį geriau malšinkite drungnu vandeniu ar arbata arba vandeniu su citrinos sultimis, arba gerkite vandenį kuo ilgiau jį išlaikant burnoje, kad susidrėkintų visa burnos ertmė, arba tik paskalaukite gerklę vandeniu (taip daro kai kurių sporto šakų sportininkai);

-  gėrimai su ledu karštyje taip pat nemalšina troškulio, o gerdami ledinį skystį galite peršalti, nes toks gėrimas atšaldo gerklę ir skrandį, o troškulio pojūtis sugrįžta greitai ir karštį iškęsti (pakelti) tampa dar sunkiau;

-  troškulio nemalšina ir pienas;

-  atsigaivinti labiausiai tinka vaisių ir daržovių sultys ir arbatos.

Valgykite saikingai ir lengvai virškinamą maistą:

-  valgykite tik lengvai pasisavinamą maistą, o geriausia – daug vaisių ir daržovių;

-  valgykite daugiau skystų produktų, lengviau pasisavinamų liesų pieno produktų;

-  nevalgykite riebaus ir sunkiai virškinamo maisto.

Karščio metu gyventojai nukenčia:

-  dėl nudegimų;

-  dėl perkaitimo arba taip vadinamo šilumos smūgio;

-  dėl saulės smūgio;

-  dėl hipoksijos (deguonies bado).

Saulės nudegimas:

-  kiek įmanoma venkite saulės nudegimų, nes tai iššaukia ne tik laikiną diskomfortą, bet ir odos funkcijų susilpnėjimą – ji mažiau vėsinama, nes laikinai netenkama prakaito liaukų funkcijos;

-  odos apsaugai nuo nudegimų naudokite apsauginius kremus;

-  pratinkite odą prie tiesioginių saulės spindulių palaipsniui ilginant buvimo atokaitoje trukmę;

-  akims apsaugoti naudokite akinius su ultravioletinių spindulių filtrais.

Perkaitimas arba šilumos smūgis – tai pavojinga sveikatai organizmo būklė, kai sutrinka kūno temperatūros reguliacijos mechanizmas, susikaupia šilumos perteklius organizme, kurio kūnas jau nesugeba pašalinti, todėl pakyla kūno temperatūra. Termoreguliacijos esmė – į aplinką turi išsiskirti tiek šilumos, kiek jos pasigamina organizme.

Galimos perkaitimo priežastys:

-  aukšta aplinkos oro temperatūra (dažniausiai 30 ir daugiau laipsnių);

-  didelė santykinė oro drėgmė (dėl didelės santykinės oro drėgmės žmogaus organizmas jaučia keliais laipsniais aukštesnę temperatūrą negu yra iš tikrųjų);

-  intensyvi saulės spinduliuotė (didelis saulės aktyvumas);

-  mažas oro srauto judėjimas apatiniuose atmosferos sluoksniuose, nesugebantis išsklaidyti prie žemės susikaupusios šilumos;

-  mažai vartojama skysčių;

-  ilgai ir sunkiai dirbama ar intensyviai judama saulės atokaitoje ar karštoje nevėdinamoje patalpoje;

-  organizmas nebuvo palaipsniui pratinamas prie karščio;

-  perkaitimas labai priklauso ir nuo žmogaus amžiaus, sveikatos stovio, psichikos būklės – labai greitai perkaista vaikai, vyresnio amžiaus žmonėms perkaitimas sukelia skausmus širdies plote.

Perkaitimo simptomai:

-  aukšta kūno temperatūra (gali pakilti iki 38 – 41 laipsnių);

-  odos paraudimas ir karščiavimas (oda neprakaituoja);

-  galvos skausmas ir svaigimas, spengimas ausyse, pusiausvyros sutrikimas;

-  stiprus ir padažnėjęs (iki 110-160 k/min.) pulsas ir kvėpavimas (per 20 k/min.);

-  troškulys;

-  mieguistumas, vangumas, nenoras judėti;

-  užsitęsusi tokia būklė sukelia smegenų funkcijų apribojimą, spazmus ir galiausiai sąmonės aptemimą ir trumpalaikį sąmonės netekimą ar net komą;

-  jei pajutote perkaitimo požymius ar pastebėjote kito žmogaus blogą savijautą, nelikite vienas ir nepalikite kito žmogaus vieno, o pasitelkite pagalbai kitus asmenis.

Pirmoji pagalba perkaitus:

-  jei perkaistama lengvai, padės šiltas dušas, apsitrynimas rankšluosčiu, suvilgytu vėsiame vandenyje, vėsaus vandens ar sulčių gėrimas, ramybės būsena;

-  sunkesniu atveju skubiai išveskite ar išneškite nukentėjusįjį iš karštos aplinkos; paguldykite pavėsyje ar vėsioje vietoje būtinai ant nugaros, po kojomis pakišant pagalvę ar suvyniotus drabužius (taip pagerės galvos ir širdies kraujotaka);

-  apklokite ar vyniokite nukentėjusįjį į sudrėkintą vandeniu (37 laipsnių) antklodę, paklodę, rankšluostį, nuolat juos drėkinkite, jo veidą vilgykite vėsiu vandeniu;

-  kai kūno temperatūra nukris iki 37,5 laipsnių, drėgną antklodę, paklodę, rankšluostį pakeisite sausa ir duoti gerti ko nors vėsaus;

-  labai patogu naudoti specialią antklodę iš pirmosios pagalbos rinkinio, bet paguldyti ir apklotyti nukentėjusįjį reikia taip, kad auksinė pusė šios antklodės būtų prie kūno (vėsintų jį), jei sidabrinė  bus prie kūno, jį šildis;

-  jei nukentėjusysis be sąmonės, guldykite jį ant šono, vėdinkite, niekuo negirdykite ir skubiai vežkite į gydymo įstaigą.

Saulės smūgis – tai galvos smegenų pažeidimas dėl lokalinio perkaitimo ilgą laiką tiesiogiai veikiant saulės spinduliams nepridengtą (neapsaugotą) galvą ar sprandą, kai įkaista smegenų dangalų kraujo indai ir pakyla galvos smegenų temperatūra.

Apie saulės smūgį, pirmąją pagalbą, hipoksiją bei karščio įtaką skaitykite straipsnyje.

Nuotrauka: Day 51: Summer in the Pool by eyesogreen.

Dažnai gaunu Jūsų laiškus. Visada stengiuosi atsakyti, nors – turiu pripažinti – būna ir taip, kad prisimenu, jog buvau gavusi laišką, jau praėjus labai daug laiko. Būna savaičių, kai gaunu penketą laiškų, o būna – kai vieną, bet dabar jau reta savaitė būna be laiško! Ir štai iš tų laiškų jau pradedu pastebėti tendencijas, kas yra didžiausi tėvų skauduliai:

muštynės (“kandynės” ir pan.); naujas gyvenimas, gimus antram vaikui (ir vaikų, ir tėvų skauduliai, kurių šaknys būtent tame, kad pasikeitė gyvenimas); mažylių nepaaiškinami pykčio priepuoliai. Šie turbūt kartojasi dažniausiai. Ir čia norėčiau paprieštarauti literatūros klasikui Tolstojui, kuris sakė, kad visos šeimos laimingos vienodai, o nelaimingos – kiekviena savaip. Iš esmės bent šioje – tėvystės – srityje tos nelaimės neįtikėtinai panašios… Tik tiek, kad tėvai nežino, jog, pavyzdžiui, pykčio priepuolių būna visokių: vaikas gali atsigulti ant grindų, vaikas gali eiti į priešingą pusę, vaikas gali mėtyti maistą, vaikas gali klykti kiekviena įmanoma ir neįmanoma proga, vaikas gali muštis ir t.t. ir pan. Skiriasi tik forma, tačiau priežastys ir būdai šioms problemoms spręsti yra labai panašūs!

Ar yra ir tokių vaikų, kurie niekada neturi jokių priepuolių? Jeigu nuoširdžiai, aš tuo netikiu. Kodėl tada kai kurie tėvai sako, kad jie neturi? Ar jie meluoja? Nemanau, kad meluoja. Tiesiog tėvai – kaip ir vaikai – yra ne vienodi. Mes patys matom savo draugus, kurie auklėja savo vaikus visai kitaip, nei mes. Vienas didžiausių skirtumų – kur įžvelgiame problemą. Vat mudu su Gabrieliumi manome, kad dažnai tėvai daro problemą ten, kur jos nėra. Kartais stebi tėvų-vaikų bendravimą ir norisi pasakyti: ai, palik tu tą vaiką ramybėje, nekreipk dėmesio, gi viskas IŠ ESMĖS yra gerai! O vat tiems tėvams negerai, nors tu ką. Ir, žinoma, nesikiši, nes aš bent jau išmokau nedalyti patarimų, jei neprašo (taip daug ramiau gyvenasi, patikėkite…)

Tačiau mes turime draugus. Norvegus, beje. Jis – psichologas, dirbantis psichiatrinėje vaikų ligoninėje. Ji – socialinė darbuotoja, dirbanti toje pačioje ligoninėje. Tai, žinokite, mes – palyginus su jais – esame ISTERIŠKI tėvai Jų vaikai jau gerokai ūgtelėję, todėl jau galime matyti, kokius vaisius davė toks ramus ramutėlis auklėjimas, kai tol, kol vaikas neišplėšia durų iš vyrių ir paskutiniais žodžiais keikdamasis nešokinėja ant jų (anot jų pačių)…viskas yra gerai Žinote, ką? Viskas ten yra gerai. Jų vaikai nešokinėja ir nešokinėjo ant išlaužtų durų.

Skirtingas tėvų POŽIŪRIS į tai, ką vaikas daro ir kaip vaikas elgiasi. Pavyzdžiui, mes ne kartą esame pagavę kitų žvilgsnius, kurie tarsi sakė: ir jums viskas ok? T.y., jūs čia dabar nesiimsite jokių priemonių šiam elgesiui sutramdyti? Ir esame gavę per nosį, kai keletą kartų (žinoma, tų kartų buvo mažiau) išgirdome, kad galėtumėme labiau atsipalaiduoti ugdydami savo vaikus.

Kodėl tiek daug apie tai kalbu? Todėl, kad manau, kad dažniausiai – ypač, kai vaikas yra mažas – dirbti reikia ne su vaiku, o su tėvais! Tas mūsų draugas norvegas VISADA dirba su tėvais. Jis sakė, kad užtenka poros susitikimų su vaiku, ir jam viskas aišku. O tada prasideda darbas su tėvais…

Ilga įžanga į keletą laiškų, kuriuos norėjau pacituoti. Šiuos laiškus gavau tą pačią dieną, ir jie abu dar labai šviežutėliai, todėl pasvarstykime, ką darytumėme iškilus tokioms situacijoms:

1.

Man kartais tėvai sako: Na, Austėja, ką dabar darytum? (o jų vaikas, tarkim, rėkia, bėga, mušasi…) a) Nueičiau prie vaiko, atsitūpčiau, žiūrėčiau jam į akis ir pasakyčiau: šis elgesys turi liautis; b) Jeigu elgesys nesiliauja, vaiką išnešu, tačiau ir toliau bendrauju su draugais. Reikia kantrybės? Reikia! Reikia savitvardos? Reikia! Visada man pavyksta? Ne! Bet tai nereiškia, kad pasiduodu ir kitą kartą taip ne(be)darau

Taigi…giliai įkvėpkite. Pasikalbėkite su tais, kurie jau tai išgyveno. Jeigu sako, kad neišgyveno, nenuleiskite rankų – tikrai rasite tuos, kurie išgyveno! Man visada būna smagu, kai žmonės man parašo: aš maniau, kad tavo vaikai tai jau TIKRAI taip nedaro Kaip sakant, reikia susprogdinti muilo burbulą: mūsų vaikai yra normalūs Jie ir susimuša, ir pasako, kad mes blogi, ir nevalgo ilgai gaminto maisto, ir pyksta, ir į sauskelnes daro, ir patys neužmiega, ir….toliau kurkite patys! Jie – patys normaliausi, ir patys nuostabiausi vaikai. Kaip ir Jūsų! Svarbiausia – atrasti būdą, kuris padėtų gyventi ir augti kartu neskausmingai. Sėkmės!

Vaikams be galo be krašto svarbu jaustis mylimiems, reikalingiems, ar ne? Jau turbūt visi esame skaitę apie tai, kad vaikai yra itin jautrūs aplinkai (tikriausiai esate girdėję (ir ne tik!), kad kūdikiai jaučia emocijas). Be to, mes esame socialios būtybės: mums reikia bendrauti su kitais, mums reikia, kad kiti į mus reaguotų… Žodžiu, socialinė interakcija yra tiesiog gyvybiškai būtina!

Tačiau ne visada buvo taip manoma: vos prieš 30 metų (įsivaizduojate, aš jau buvau gimusi!) dar buvo manoma, kad kūdikiai nedalyvauja socialinėje sąveikoje! Įsivaizduojate?! Aš vis dar stebiuosi, kiek mes pažengėme socialiniuose moksluose vos per keletą dešimtmečių. Kita vertus, kaita tokia sparti, kad ne visi žmonės spėja: juk vis girdime, kaip tėvai sako: o mane taip augino, ir, va, viskas gerai! Bet esmė yra ta, kad dabar mes jau žinome, jog gali būti geriau!

Vienas įrodymų, kad kūdikiams reikia socialinės interakcijos -- “akmeninio” veido eksperimentas:

www.youtube.com/watch?v=apzXGEbZht0

Ir -- nepamirškite -- joks televizorius (Baby Einstein ir pan.) neatstos vaikui bendravimo su Jumis! Jūs -- geriausias savo kūdikiui ir mažyliui lavinamasis būrelis, kokį jis tik gali lankyti! Būkime kartu!

KOKIE MOTINOS MOKYKLĖLIŲ TRŪKUMAI?

Jūsų vaikams gali patikti tai, kad jūs namuose, tačiau gali visai nepatikti tai, kad tenka dalintis jūsų dėmesį, namus, žaislus ir savo erdvę su kitais vaikais! Be to, ir sutuoktiniui gali nepatikti visi tie papildomi daiktai, kurie atkeliaus į jūsų namus. Ir dar pastebėta, kad vis dėlto į motinos mokyklėles turinčias moteris žvelgiama taip tarsi jos būtų namuose! Na, tarsi tuo pačiu dar turėtų ir sutvarkyti namus, išskalbti skalbinius bei sutvarkyti kitus namų reikalus!

Be to:

- Sunku sutvarkyti reikalus, nes jums sunku ištrūkti iš namų;

- Jeigu jūsų vaikai eina į mokyklą, tai praleisite beveik visus jų renginius;

- Neturite nei sveikatos draudimo, nei pietų valandos;

- Tenka dirbti daug valandų (beveik visos motinos mokyklėlės dirba 10val kasdien)

- Tiesiog negalite taip lengvai susirgti arba pasiimti laisvadienių it dirbdama biure;

- Kai kurios moterys jaučiasi izoliuotos, joms pradeda trūkti bendravimo su suaugusiaisiais;

- Uždarbis yra nedidelis. Pavyzdžiui, JAV vidutinės metinės motinos mokyklėlės pajamos yra 16 000USD;

- Pradžioj vis vien reikės nemažų investicijų: reikės draudimo, reikės gesintuvų, reikės žaislų, priemonių ir baldų.

Jeigu visa tai dar jūsų neatbaidė, tai nepamirškite, kad kuo profesionaliau dirbsite, tuo sėkmingesnė bus jūsų motinos mokyklėlė. Žodžiu, pasistenkite tapti licencijuota paslaugos teikėja! (Lietuvoje išvis dar nėra jokios tvarkos motinoms mokyklėlėms, ką jau kalbėti apie profesionalias motinos mokyklėlės (kurios jau nebėra vien tik motinos mokyklėlės, o daugiau mini darželiai, kuriuose su vaikais dirba specialistai pagal specialias programas!)!

Įsijusi licenciją gausite:

- paramą ir praktinius patarimus kaip steigti tokį mini darželį;

- teisę gauti lėšų įrangai (baldams, gesintuvams ir pan.) pirkti;

- teisę pretenduoti į programas, kurios dengia maitinimo kaštus;

- pirmosios pagalbos apmokymus;

- jūsų klientai turės garantiją, kad jūsų namai atitinka saugumo reikalavimus;

- jūsų klientai galės vaikus jums palikti ramia sąžine, nes žinos, kad turite gebėjimus, kurių reikia, kad tinkamai pasirūpintumėte vaiku.

Šiuos punktus skaičiau ir galvojau: juk JAV – kapitalistinė valstybė? Juk jiems, kaip sakant, turbūt svetimiausia yra visokios socialinės programos, paramos ir pan. Tačiau ir ten puikiai suprasta, kad valstybei yra gerai, jei sudaromos sąlygos steigtis motinos mokyklėlėms! Ir ne tik sudaromos sąlygos: jei steigiasi profesionalios (licencijuotos) mokyklėlės, tai dar gauna ir visokeriopą paramą! Tik pagalvokite: GAUNATE įrangą, padengtus maitinimo kaštus ir apmokymus! Ir neabejoju, kad valstybei tai apsimoka – kitaip nedarytų. Kodėl? Todėl, kad visuomenės sveikata yra geresnė, kai tėvai nesuka galvos, kur palikti savo ikimokyklinuką. O ir mama, kuri augina savo vaiką ir priima kitus, dar ir uždirba. Taip, nedaug, tačiau vis vien uždirba, o ne pretenduoja į vienokią ar kitokią valstybės paramą. (Žinia, JAV motinystės atostogos – 3 mėnesiai (ir dar ne visur!), tai – jei norite vaikelį auginti ilgiau – nebegaunate jokios finansinės paramos.

Smagiausia, kad straipsnio pabaigoje – jei vis dar norite steigti darželį – siūloma telefonų knygoje susirasti vietinės agentūros telefoną arba keliauti į internetinį tinklalapį ir išsiaiškinti konkrečios valstijos reikalavimus. Įsivaizduojate – viskas VIENOJE VIETOJE! Nereikia minti SoDros, VMI, higienistų ir dar visokių kitokių -istų slenksčių, kurie konkrečiai apie motinos mokyklėles nieko net nepasakys… Aš, prisimenu, šiemet skambinau į VMI, nes kilo keletas klausimų dėl mano padėties specifikos. Tai buvau permesta gal per tris žmones, kurių paskutinis pasakė, kad tikriausiai reikia man daryti taip ir taip. O kas bus, jei pasirodys, kad tikriausiai ne taip reikėjo daryti? Baudą tikriausiai mokėsiu aš… Taigi skambinau dar kartą. Ir dar kartą kalbėjausi su keliais žmonėmis. Ir dar kartą išgirdau tikriausiai. Žodžiu, tikriausiai patartų ir tai, kaip daryti steigiant motinos mokyklėlę!

Ir nekalbu vien tik apie steigimą. Jau įsisteigus JAV yra galimybės tapti įvairių organizacijų nare, kurios padės profesiškai tobulėti, sudarys galimybę akredituotis, o klientai, žinoma, tik dar labiau pasitikės tokia įstaiga ir bus pasiryžę mokėti ir daugiau!

Skaičiau ir žavėjausi. Žinoma, realybėje gal nėra viskas taip paprasta, bet nemanau, kad yra ir daug sudėtingiau. Tiesiog pačiai teko stebėti kaip žmogus įsteigė įmonę (tiesa, ne motinos mokyklėlę) JAV – man ilgiau laiko užtruko aiškintis dėl motinystės pašalpos SoDroje!

Lietuvoje džiugina bent tai, kad vis garsiau prabylama apie motinos mokyklėles, ruošiama teisinė bazė. Ir dar – tų mokyklėlių jau yra. Ir ne viena. Ir ne dvi. Ir net ne trys. Tik tiek, kad jos veikia žmonių tarpusavio susitarimu. Geriausiu atveju – nusipirkus verslo liudijimą. Arba jau pačiu pačiu geriausiu atveju – įsteigus VšĮ. Tačiau juk visi suprantame, kad motinos mokyklėlės - ne darželiai ir ne socialines paslaugas teikiančios įmonės! Ach, kur tas vienas langelis, kurio dėka būtų galima ramiai ir tvarkingai steigti motinos mokyklėles? Tikiuosi, kad jis greitai atsivers…

Mišraus amžiaus vaikų grupės aptinkamos daugelyje ikimokyklinių ugdymo įstaigų visame pasaulyje. Dar šios grupės yra vadinamos heterogeninėmis, vertikaliomis, šeimyninėmis ir pan. Kodėl XXI amžiuje vis dar aktualios mišraus amžiaus vaikų grupės?

Gertrūda mėgsta daryti cheminius eksperimentus. Na, kai sumaišo į puodelį viską, ką pasiekia ant stalo. Augustas žiaugčioja vien pažvelgęs į tą pusę. Aš teoriškai nenorėčiau, kad vaikas taip darytų (man pačiai nelabai patinka ir vaizdas, ir po to tvarkymosi procesas), tačiau praktiškai – dažnai nestabdau. Yra mokslininkų, kurie sako, kad niekada neturėčiau stabdyti, nes šitaip Gertrūda (ar bet kuris kitas vaikas) eksperimentuoja, mokosi atkaklumo bei ieško sprendimų problemoms (klausimams) – visa tai lavina išradingumą, o išradingam vaikui bus gerai darželyje, mokykloje, na, ir apskritai gyvenime!

Niekam ne naujiena, kad mokslininkai, tiriantys mažų vaikų elgesį, pabrėžia išradingumo ir kūrybiškumo skatinimo svarbą ankstyvojoje vaikystėje. Naujausi tyrimai rodo, kad išradingumo koeficientas yra svarbesnis už intelekto koeficientą (čia aš kūrybingai verčiu, anglų kalba šie terminai yra imagination quotient ir intelligence quotient). Teisybę pasakius, čia nėra visai tas emocinis intelektas, apie kurį Lietuvoje buvo galima ir knygų nemažai įsigyti. Aišku, man visa tai primena H.Gardnerio intelektų įvairovės teoriją (kuri man tikrai artima!), tačiau grįžkime prie išradingumo koeficiento.

Matote, bėda yra ta, kad mūsuose (čia turiu omeny Vakarų pasaulį) labai akcentuojamos žinios. Žinios, žinios, žinios ir testai testai testai joms patikrinti. TEORIŠKAI kalbama apie tai, kad labai svarbu kūrybiškumo lavinimas, individualizacija, intelektų įvairovę, bet REALYBĖJE svarbiausi yra egzaminai ir trimestrų rezultatai. Pasaulyje jau yra net darželiai, kuriuose nuolat testuojamos vaikų ŽINIOS. Kadangi vaikai testuojami, jie pradeda mokytis, o kūrybingo žaidimo laikas ir mokymosi per pojūčius (kuris yra pats svarbiausias ikimokykliniame amžiuje)  laikas vis mažėja…

Ir net žaislai. Dabar lentynos nukrautos “lavinančiais” žaislais. Pavyzdžiui, kompiuteriukais, kurie linksmai pypsi, kai vaikas teisingai atsako. Mamos naršo Supermamoje ieškodamos jau pažaistų žaisliukų, tačiau kad tik vaikas būtų lavinamas! Arba rodo vaikui Baby Einstein ir kt. flmukus, kurie moko skaičių, raidžių, spalvų ir pan. Tas noras, kad vaikas žinotų, yra didžiulis! Man pačiai teko ne kartą susidurti su pasididžiavimo kupinomis mamomis, kurios sako: “mano dvimetis (trimetis) skaičiuoja”, o kita dar atkerta: “O mano skaičiuoja ir angliškai!” Tik tos mamos nepagalvoja, kad tokio amžiaus vaikui skaičiavimas – it eilėraštis. Viskas puiku, bet gal iš tiesų geriau išmokti kokį smagų eilėraštuką vietoj nuobodaus “vienas, du, trys keturi…“? Jeigu norite žinoti, ar vaikas supranta tuos skaičius, geriau paprašykite atnešti penkis šaukštus! O mokytis skaičiuoti reikia skaičiuojant konkrečius daiktus – kas yra labai tinkama ikimokyklinukui! Na, bet aš čia ne apie matematiką.

Ar gali taip būti, kad mes – tiek daug teoriškai žinodami apie tai, kas geriausia mūsų vaikams kaip asmenybėms – vis dėlto pasirenkame žinias, nes norime, kad jie būtų sėkmingi, nes daug žinių siejame su sėkme? Amerikos pediatrų asociacija 2009 pakvietė tėvus daugiau žaisti su vaikais. Žaisti paprastais, “senoviniais” žaislais, o ne rafinuotais moderniais. Ką konkrečiai galima daryti, kad vaikai augtų išradingesni?

LAISVAS ŽAIDIMAS

Skirkite kasdien bent valandą laisvam žaidimui. Vaikas gali žaisti vienas arba jūs galite žaisti su juo. (Paprastai tie, kurie turi panašaus amžiaus brolių/seserų, pasirenka žaisti su pastaraisiais). Jeigu ikimokyklinio ir pradinės mokyklos amžiaus vaikas per dieną neturi bent valandos savo žaidimams, vertėtų peržiūrėti jo dienotvarkę.

NEBIJOKITE NAUJOVIŲ

Pavyzdžiui, patiekite vaikams naują (dar neragautą) maistą. Kai einate į žaidimų aikštelę, eikite vis į kitą. Kai einate su vaiku iš darželio, eikite vis kitu keliu. Jeigu jūs būsite smalsūs ir kupini entuziazmo, tai tokie augs ir jūsų vaikai!

DARYKITE DARBELIUS

Ypač geri darbeliai iš kiaušiniams skirtų dėklų, jogurto indelių ir t.t. ir pan. Žodžiu, tokie, kur vaikas pamato, kad daiktams gali būti daugiau, nei viena paskirtis. Iš senos kojinės padarykite lėlę-marionetę, kurią galima užsimauti ant rankos. Iš gaivaus gėrimo butelio – barškutį. Pralaužkite ledus ir pamatysite, kad vaikas vis daugiau siūlo idėjų, kaip įprastus daiktus panaudoti neįprastai.

KELIAUKITE

Ir – patikėkite! – nereikia keliauti toli, kad nauda būtų didžiulė. Basomis pavaikščiokite ant įkaitusio (tik ne per karšto) šaligatvio, rasotos žolės (arba po lietaus), užkaskite vaiką iki kaklo smėlio dėžėje (žinoma, jei jis nori!). Pakvieskite visus kiemo vaikus ieškoti “lobio” (maišelio guminukų), parke ieškokite sliekų, boružėlių ir pan.

IŠKEISKITE TELEVIZORIŲ Į ŽAIDIMUS

Visų pirma, aukštai užkelkite televizoriaus nuotolinio valdymo pultelį. Visų antra, išjunkite televizorių iš elektros. Kad nebūtų pagundų. Visų trečia pirkite kuo mažiau pypsinčių blyksinčių žaislų, kuriuose jau viskas pateikta, ką galima daryti. Žaiskite slėpynių. Ištraukite virtuvinius puodus. Neišmeskite didelės kartoninės dėžės. Į vaikišką vonelę įpilkite vandens, o šalia padėkite lėles, rankšluostį ir pan.

NEBIJOKITE KVAILIOTI

Su karūna rūšiuokite skalbinius. Arba su pirato lopu ant akies pjaukite kieme žolę. Pakeiskite balsą, elgesį. Vaikas, matydamas, kad jūs drąsiai įsijaučiate į kitą vaidmenį, nebijos ir pats eksperimentuoti.

BENDRAUKITE SU KITAIS VAIKAIS

Jeigu jūsų vaikui daugiau, nei 2.5 metų, jam tiesiog būtina bendrauti ir žaisti su bendraamžiais! Taip jis mokosi žaisti su kitais, derėtis dėl žaisliukų, draugauti kaip lygus su lygiu ir pan. Jums net nebūtina planuoti, ką veiksite – tiesiog būkite šalia ir įsikiškite tik tada, jei matote, kad iškilo problema, kurios vaikai negali išspręsti savarankiškai.

LANKYKITĖS MUZIEJUOSE

Nebijokite su vaiku eiti į muziejus, teatrus ir koncertus. Negalvokite, kad jis “per mažas”, “nesupranta” ir pan. Atvirkščiai. Pastebėta, kad stresinėse situacijose (pavyzdžiui, pradėjus lankyti darželį) vaikams piešimas ir muzika padeda atsipalaiduoti.

SKAITYKITE

Klausydamas istorijų vaikas pradeda kurti savas. O ir šiaip skaitymo nauda yra milžiniška!

DARŽELIO IR NAMŲ BENDRADARBIAVIMAS

Žinau, kad nelabai galime rinktis darželį Lietuvoje. Ir vis dėlto. Jeigu darželyje vaikai nedirba projektais, nedaro kūrybingų darbelių, nedėlioja dėlionių ir nestato kaladėlėmis…galite tą daryti namuose! Ir, žinoma, galite daryti įtaką tam, ką auklėtoja veikia darželyje su jūsų vaiku: kalbėkite, kalbėkite, kalbėkite…

MOKYKITE PRIPAŽINTI SAVO EMOCIJAS

Ikimokyklinukui padėkite įvardinti jo emocijas. Ir su humoru pažvelgti į liūdesį ir nesėkmę. Išmokykite vaiką matyti ne beveik tuščią, o beveik pilną stiklinę! Kaip? Sakykite, kad mes pasirenkame, kaip įvertinti situaciją!

Į ŽAIDIMŲ AIKŠTELES/PARKUS NEŠKITĖS ŽAISLŲ

Žinau, kad Lietuvoje žaidimų aikštelės nėra pačios nuostabiausios, didžiausios ir skatinančios kūrybiškumą. Tačiau jūs galite padėti! Nusineškite kreidos, kuria vaikas galės piešti šalia ant šaligatvio. Arba burbulų. Arba smėlio žaisliukų. Arba dažų veideliams…ir greitai žaidimų aikštelėje lakstys ne vaikai, o patys tikriausi įvairių pasakų herojai!

SKATINKITE MAŽĄJĮ MENININKĄ

Turėkite erdvę, kurioje vaikas galėtų laisvai kurti. Visos priemonės turi būti lengvai pasiekiamos, ir vaikas turi turėti galimybę sėsti ir kurti, kai tik užsimano. Ir kurti taip, kaip nori. Be baimės, kad išteps stalą/grindis, išsiteps rūbelius ir pan. Mes turime tokį nupieštą nupieštą staliuką, šalia įvairaus popieriaus (balto, spalvoto, krepinio ir pan.), ant lentynėlės kreideles, pieštukus, klijus, flomasterus, žirklutes ir pan. Mergaitės ir berniukai – kai tik nori – sėda ir dirba!

ŽAISLAI ŽAISLIUKAI…

Jeigu norite, kad žaisliukai būtų iš tiesų naudingi, laikykitės kelių taisyklių: rotuokite žaisliukus, kad vaikas vis iš naujo “atrastų” senus žaisliukus ir venkite pypsinčių ir blyksinčių žaisliukų, kuriuos jūsų vaikas tik stebi, o ne iš tiesų žaidžia su jais.

KALADĖLĖS

Kai manęs tėvai klausia, koks geriausias žaislas vaikams, sakau, kad kaladėlės. Iš jų galima statyti tai, ką tik nori! Jeigu jos spalvotos, galima rūšiuoti. Vaikai – statydami – mokosi apie pusiausvyrą, dydžius, formas…žaisdami ir liesdami! Žodžiu, kaladėlės kloja pagrindus matematikai, gamtos mokslams ir erdviniams gebėjimams.

MUZIKOS INSTRUMENTAI

Būgnas, varpeliai, barškučiai. Venkite žaislų, kur muzika pradeda groti paspaudus mygtuką: jūsų vaikas turi kurti muziką, o ne žaislas!

KOSTIUMAI

Turėkite dėžę kostiumų, senų rūbų, šalikų, skraisčų, kardų, kepurių, policininko lazdų ir t.t. ir pan., kad vaikas galėtų persirengti ir keliauti į įsivaizduojamą pasaulį.

PLASTILINAS IR MODILINAS

Padėkite jo menininko kampelyje – tegul vaikas kuria, jei yra noras!

ĮRANKIAI

Ir berniukams, ir mergaitėms pravers ir plaktukas, ir atsuktuvas, ir daktaro įrankių dėželė, ir virtuvė su indais bei įvairiu maistu.

DIDINAMASIS STIKLAS

Šį reikėtų turėti visuose namuose! Kad vaikas galėtų apžiūrėti musę ir spuogą sau ant kojos

MAUDYNIŲ ŽAISLAI

Tikrai nebūtina pirkti prabangių! Duokite vaikui išplautus jogurto, grietinės ir pan. indelius ir…tegul mokosi “daugiau”-”mažiau” ir kitų sąvokų, kurios labai pravers gyvenime!

Keletas pastebėjimų:

a) Tegul vaikas pats renkasi, ką norės žaisti. Jeigu jūsų vaikas nuolat klausia, ką veikti, padėkite jam iš pradžių, tačiau nepamirškite, kad tikslas – išmokti žaisti be jūsų minčių ir pasiūlymų!

b) Nepertraukite vaiko. Gal jums ir atrodo kvaila stebėti skruzdę pusę valandos (na, juk išėjome pasivaikščioti parke!), tačiau – jei tik turite laiko – leiskite vaikui daryti tai, ką jis nori ir nepertraukite proceso.

c) Tegul vaikas klysta. Tegul jam nesiseka. Tegul pyksta. Jeigu nuvirsta jo statoma pilis, nesikiškite. Tegul pats sugalvoja, kaip pastatyti, kad nenuvirstų! O jeigu iš pradžių jam tai sunku, pasiūlykite pagalvoti.

d) Pagyros turi būti saikingos. Pagirkite konkrečiai tai, kas jums (iš tiesų!) patinka. Ir girkite darbą, o ne sakykite vaikui, koks JIS nuostabus!

e) Klausti, o ne teigti. “Ką čia statai?”, o ne “Šaunų traktorių pastatei!” Tiesiog klausimas leis vaikui atsiverti, išsipasakoti (žinoma, jei norės), o teiginys ne tik neskatins, bet ir gali būti klaidingas! (gal tai visai ne traktorius, o fantastinė raketa!)

Financial Times birželio 06 dieną išspausdino straipsnį “Notes on the brain”, kurį perskaičius sėdėjau lengvai nustebusi. Straipsnyje perskaičiau, kad naujausi smegenų tyrimai tirpdo mitą, kad muzikos genijais vien tik gimstama. Žinoma – kaip teigiama ir straipsnyje – ne kiekvienas gali būti Paganinis, tačiau kiekvienas (!!!!) mūsų galėtų groti prestižiniuose muzikos festivaliuose, jei tik…labai užsispirtumėme!

Ar žinote, kad vaikai, kurie mokosi groti instrumentu, lavina savo vizualinius, erdvinius, verbalinius, matematinius, motorinius gebėjimus? Tačiau, žinoma, tai nereiškia, kad visus vaikus turime pulti užrašyti į muzikos mokyklą, nes kaži, ar jam gros argumentas, jog jo IQ bus maždaug 8-9 taškais aukštesnis, nei tų vaikų, kurie negroja (jeigu imama visus kitus labai panašius faktorius vaiko gyvenime)! Aš taip ir įsivaizduoju savo sesers žvilgsnį, kurios didžiausia svajonė buvo mesti muzikos mokyklą ir kuri vis dar džiūgauja, kad tėvai galų gale pasidavė jos spaudimui! Bent jau ji tai tikrai būtų mane išsiuntusi ten, kur vėžiai žiemoja

Beje, jeigu mokotės groti instrumentu, jūsų smegenys kinta taip, kaip kinta kūnas, kai imate intensyviai sportuoti. Kuo intensyviau – tuo labiau. Pavyzdžiui, muzikai turi tankesnę corpus callosum smegenų dalį, o ši dalis, žinia, tarpininkauja tarp kairės ir dešinės smegenų pusių. Kadangi muzikai reikia ir Logos, ir Eros, pasirodo, smegenys integruoja

Ko dar reikia muzikams? Reikia girdėti atskiras natas ir jų visumą, identifikuoti ritmą ir harmoniją, turėti puikią smulkiąją motoriką bei akių-ausų-rankų koordinaciją. Be viso šito, jei groji ne vienas, reikia dar nepaprastai jautriai matyti ir girdėti, ką daro kiti!

Neurologai atliko PET smegenų tyrimus, kurie parodė, kad muzika aktyvuoja tą smegenų dalį, kuri susijusi su euforiniais jausmais, asocijuojamais su seksu, narkotikais ir maistu. Be to, evoliucijos eigoje taip jau atsitiko, kad mes aplinkoje instinktyviai ieškome sekų, grupuojame ir organizuojame tai, ką matome/girdime/liečiame ir pan.

Beje, ar esate girdėję apie absoliučią klausą? Na, apie tokius žmones, kurie, tarkim, išgirsta natą ir gali tiksliai pasakyti, kokia tai nata? Vakarų pasaulyje šis gebėjimas yra gan retas – jį turi maždaug 1 žmogus iš 10 000. Žinoma, daug muzikų turi absoliučią klausą, todėl manyta, kad absoliuti klausa – talento ženklas. Pasirodo, NE!!! Absoliuti klausa yra PASEKMĖ, o ne PRIEŽASTIS!!! Jeigu muzikinis lavinimas pradedamas iki vaikui sueina šešeri metai, šį gebėjimą galima IŠLAVINTI!!! Be to, nėra jokių įrodymų, kad žmonės su absoliučia klausa yra geresni muzikos atlikėjai/kompozitoriai už tuos, kurie jos neturi!

Ir dar. Pavyzdžiui, kinų kalba yra toninė (angl. tonal, nežinau tikslaus vertimo) ir ką jūs sau manote? Pusė jaunuolių muzikos mokykloje atlikto tyrimo metu turėjo absoliučią klausą, o štai amerikiečių muzikos mokykloje – tik 1 iš 10!

Muzikų smegenų tyrimai parodė, kad jų smegenys – ne visai tokios, kokios yra ne muzikų. Galima būtų spėti, kad tai – įgimta, tačiau pastebėta, kad tie skirtumai labai susiję su tuo, kiek valandų muzikai treniruojasi! Be to, jums net NEBŪTINA groti instrumentu – jūs galite ĮSIVAIZDUOTI, kad juo grojate! Beje, Vladimir Horowitz taip grodavo, nes nepripažino jokio kito instrumento, išskyrus savąjį Steinway, o virtuozas Arthur Rubinstein taip treniruodavosi, nes tiesiog…nenorėdavo ilgai sėdėti prie instrumento!

Ir dar. Žinote posakį, kad kas per daug, tas nesveika? Jeigu per daug treniruositės (o čia, matyt, tas per daug – kiekvienam individualus…), galite pažeisti smegenų žievės dalį, kuri kontroliuoja motoriką (pirštų). Ir tai nėra taip reta – maždaug 1 iš 100 muzikų kenčia nuo lokalinės distonijos. Vieną jų tikriausiai visi žinote – Robert’as Schumann’as! (vargšeliui teko atsisakyti muzikos atlikėjo karjeros vos sulaukus 21 metų!)

Tai va, mielieji. Dar buvo atliktas tyrimas su jaunais violončelės studentais, kurio metu paaiškėjo, kad aukščiausius įvertinimus gaunantys studentai treniruojasi maždaug dvigubai, nei tie, kuriuos profesoriai vertino vidutiniškai. Vadinasi, lašas po lašo IŠ TIESŲ akmenį pratašo!

Aš, pavyzdžiui, esu gyvų gyviausias įrodymas, kad vis dėlto šiame straipsnyje – daug tiesos. Na, neturėjau aš klausos. O mano mama manė, kad muzikos mokykla duoda per daug naudos, kad imtum ir atsisakytum jos vien todėl, jog vaikas neturi klausos! Be to, ji kažkaip sugebėjo tikėti, kad mano ta klausa išlavės! Ir ką jūs sau manote? Muzikos mokyklą baigiau aukščiausiais įvertinimais! Tiesa, solfedžio buvo ketvertas (penkiabalėje sistemoje), tačiau, juk aš NETURĖJAU KLAUSOS! Ir sugebėjau ją taip išlavinti, kad gaudavau next best įvertinimą! Aišku, man dar labai padėjo tai, kad esu abirankė (t.y. galiu rašyti abiem rankom, kai ką darau vien tik kaire, o kai ką – vien tik dešine ranka). Prisimenu, kad mokytojos net sakydavo, kad geriau groju kaire ranka!

Ir vis vien. Dabar aš galvoju: gal tada, po galais, VISKĄ galima išlavinti??? Na, kai kurie turi startinėje pozicijoje daugiau, tačiau – jei investuosime laiką ir DIDŽIULĮ norą – viskas pasiekiama? Ta prasme, IŠ TIESŲ pasiekiama?

O ką jūs manote apie įgimta vs išlavinta?

Nuotrauka: Brain cell(s) by jepoirrier

Turiu artimą žmogų, kuris serga odos vėžiu. Tiesa, ji – ne lietuvė. Su šia liga ji jau gyvena daugybę metų. Aš ją pažįstu jau 14. Ir dar. Prieš beveik porą metų plaučių vėžiu mirė jos niekada nerūkęs vyras, o ji pati tada…atidavė dukrai, kuri skyrėsi, namą, santaupas išdalino kitiems vaikams, sau pasiliko tik vasarnamį, kurį išnuomavo ir…išvažiavo į Afriką mokyti tenykščių vaikų. Žinia, Afrikoje saulės netrūksta. Kaip ji gyvena?

Na, visų pirma ji ir taip gyveno Kalifornijoje, Los Angeles. Ir per daugybę kartų gyvenimo pas ją nė karto nemačiau jos sėdinčios saulėje. Taip, pereina nuo taško A iki taško B, bet kad taip imtų ir sėdėtų – nė karto. Be to, ji KIEKVIENĄ DIENĄ tepdavosi saulės kremu. Sąžiningai.

Ir štai kaip tik šiandien aptikau straipsnį, kurio autorė kalbasi su vaikų dermatologe Majamyje. Žinia, saulės ten netrūksta! Be to, dermatologė turi tris mažamečius, kurie paplūdimyje:

a) dėvi plačiabryles, saugančias nuo saulės spindulių skrybėles;

b) užsideda nuo UV spindulių saugančius akinius;

c) vilki saulės marškinėliais (rash guards); Beje, jeigu esate su paprastais marškinėliais, tai jų SPF yra 5-10.

Pati dermatologė irgi sako vilkinti saulės marškinėlius ir užsijuosianti sijoną (sarong), kai eina į paplūdimį.

Veidą jos vaikai išsitepa kremu, kuris atrodo tarsi klijų pieštukas:) Neabejoju, jog vaikams smagu patiems tą daryti! Po to reikia tik patikrinti, ar tikrai išsitepė visą veidelį.

Beje, ar žinote, kad – jei jūsų apsaugos nuo saulės kremas turi sudėtyje cinko oksido (zinc oxide) – juo galima teptis ne prieš 30min, o jau nuvykus į pajūrį?

Ar žinote, kad užtenka porą kartų nudegti taip, kad atsirastų pūslelės, ir jūsų tikimybė susirgti odos vėžiu (melanoma) padidės?

Ar žinote, jog žmonės – ypač suaugę – dažnai per mažai išsitepa?

Ar žinote, kad po kiekvienų atostogų pajūryje – jei pakankamai netepate kremu – 1-7 metų vaikas parsiveža 5% daugiau apgamų, o šie didina riziką susirgti odos vėžiu?

Ar žinote, kad kremu reikia tepti (ypač, jei vaikas vis lenda į vandenį) kas 30min??? Aš maniau, kad kas kelias valandas užtenka…

Ar žinote, kad kremu reikia teptis kasdien – ne tik tada, kai einate į pajūrį ar į parką?

Ar žinote, kad rečiausiai nusvyla kūdikiai, jaunesni, nei 1 metų? Rūbai, vežimėliai, pavėsis…tiesiog juos labiau saugome!

Mūsų vaikai…hmmm…turi skrybėles ir akinius. Prisimenu, kai Augustas susirgo vėjaraupiais Kalifornijoje – man iškart pasakė, kad turiu pirkti ne beisbolo kepuraitę

,o plačiabrylę, apsaugančią ir kaklą, na, ir metančią didesnį šešėlį (kuo platesnis kraštas, tuo geriau):

Dar dabar turime tą labai smagią kepurę (ji – Vilhelmo numylėtinė), be to, nupirkome po to ir kitiems vaikams po tokią! Tiesa, jeigu tokios nepatinka, galite pirkti ir štai tokią:

Mes turėjome tokią ir Augustui, kai buvo mažas (padovanojo draugai iš JAV), ir nupirkau Gertrūdai, tačiau šioji nedėvi kepurės, nors tu ką… Aš pati – turiu prisipažinti – net neturiu skrybėlės, o, matyt, vertėtų…kokia šiaudinė būtų net ir smagu!

Akiniai – mūsų būtinybė. Gal dėl to, kad man nuo pat mažens ašaroja akys, jei akiniai prasti, tačiau niekada neperkam vaikams (ir sau) prastų akinių. Kai gyvenome Lietuvoje, visada laukdavau sezono išpardavimų ir nupirkdavau tikrai kokybiškus akinius už pusę ir mažiau kainos. Aš manau, kad tai tikrai ne mitas ir moku ne tik už vardą… Na, gerai, nemažai reikia sumokėti ir už vardą, bet ir kokybė jaučiasi! Jeigu užsidedu prastus akinius, akys ašaroja tarsi be jų… Kadangi vaikai saulėje būna dar daugiau, nei mes, suaugusieji, manau, jog geri saulės akiniai ypač svarbu vaikams. Mes savuosius laikome mašinoje, kišenėlėje už vairuotojo kėdės: taip niekada jų nepamirštame išvykdami į kelionę! Mašinoje turiu ir spec servetėlę akiniams nuvalyti, ir dėkliukus akinukams. Žodžiu, čia galime sau uodegą pakelti

Bet štai saulės marškinėlių ir saulės kremo-pieštuko neturime. Mandriausia, ką esame turėję – spalvotas kremas. Smagu, nes gerai matai, ar visą vaiką ištepei! Be to, spalva išnyksta, kai kremas įsigeria. Tą kremą buvau parsivežusi iš JAV, tai net nežinau, ar LT tokių yra… Ir šiaip turiu prisipažinti, kad Belgijoje ir Lietuvoje netepu tuo kremu tiek, kiek turėčiau…Kasdien tikrai netepu, o ir saulėtą dieną ne visada. Džiaugiuosi, kad prisimenu, kai važiuojame prie baseino!

O KAIP JŪS? IR GAL DAR TURITE KOKIŲ NORS NAUDINGŲ PATARIMŲ?

Nuotrauka: Mr.Sun and mini Sun by Warm N’Fuzzy

Šį mėnesį stebėti Vincento kalbos raidą buvo ypatingai įdomu, nes jo kalboje atsirado liepiamoji nuosaka ir linksniai. Dar labai svarbu ir tai, kad Vincentas save ėmė vadinti AŠ. Ir vis daugėja sakinukų. Tik Vincentas ir dabar mėgėjas kalbėti galūnėmis, tad iki šiol, dažniausiai, reikia stebėti, ką jis rodo, kad suprastum, ką sako

Šis mėnuo mums – meilės ir leliukų mėnuo . Emilija visus labai myli

turi, ausis turi, bambą turi (teletabis )

. Arba klausiu, “ką ten veiki?”. O ji atsako, “liaugau” (valgau),

“dideja mašiašia” – didelė mašina (šiukšliavežė )

“šianšinšia ziauia” – sausainis dinozauras )))

“gibilėli” – apgamėlis

tėtė valgo, Emė ryžių valgo niam niam

GERTRŪDA (22mėn)

Šį mėnesį akyliau stebėjau Gertrūdos kalbos raidą. Iš tiesų buvo labai smagu, nes Gertrūda yra tarškutė! Smagiausia, kad su ja jau galima kalbėtis! Na, dar ne taip, kaip norėtųsi, be to, labai daug prasmių mes “įskaitome” iš jos pasakyto žodžio ar dviejų, tačiau labai smagu, kai ji linksi sakydama: “taip”, “aha”, “mhm” ir pan. Dar vienas labai žavus: “ką?” arba “quoi?” Sako pasikeisdama lietuviškai ir prancūziškai – kaip tą akimirką norisi! Ir sako dažnai, pakreipdama galvą ir nutaisydama toookią miną, kad galima griūt juokais

“Diūda” – Gertrūda…galų gale!

“brm, brm” – mašina (prašyk neprašęs, kad pasakytų mašina: brmbrm, ir viskas )

“bitė” – bitė

“dėdė” – skruzdėlė

“tianės” – kelnės

“elou” – hello (labas)

“baibai” – bye-bye (atia)

“jes” – yes (taip)

“liabas” – labas

“Minia” – Akvilė

“Nėnia” – Neringa

“Mija” – Emilija

“Ekus” – Herkus

“Otia” – Aušra

“Ūa” – Ūla

“Kaku” – visi tualeto reikalai

“Pampi” – sauskelnės

“Mano” – mano (vienas populiariausių žodžių, be to, dažniausiai vartojamas junginiuose: mano mama, mano lėlė, mano kvakva (varlė), mano sesė ir pan.)

“Aš” – aš

“tau” – tau, sako ką nors duodama

“alio” – alio, dabar pats pats pats mėgiamiausias veiksmas – kalbėti telefonu;

“lapė” – lapė

“lapa” – lapas

“čeuuuu” – prašau; Be to, čia LABAI svarbi intonacija, pakreipta galvelė ir maldaujančios akelės. Pavyzdžiui, vakare klausia: “Peppa?” “Ne, dukrule, Pepos nežiūrėsime, jau einam miegoti”. “Peppa….Čeuuuuu……”

“kompa” – kompas

“atis” – akis

“manis” – medis

“kvakva” – varlė

“lėlė” – lėlė; šį mėnesį pradėjo sakyti “lėlė”, o ne “ija”;

“koja” – koja

“fėėėdia” – fėja

“geeeei” – gerai

“dau” – daug

“guka” – agurkas

“baiiiii!” – baik, žinoma, daugiausiai vartojamas kalbantis su broliais/sese;

“bitė” – bitė

“lyja” – lyja; atsikelia ir eina tikrinti, ar šiandien lyja – tikra belgė

“taitom” – skaitom; manau, vienas dažniausiai vartojamų;

“kiškis” – kiškis

“diudų” – ledų – kuo tolyn, tuo aktualyn…mat mergina BE GALO mėgsta ledus! Kartą valgėme kartu su Emilija, tai Emilija sau ramiai davė savo ledus mamytei, ir ši duodavo Emilijai laižyti. Tuo tarpu Gertrūda TIK savo rankose, TIK pati ir dar neduokdie aš sumanydavau nulaižyti bėgančius

Žinau, kad ir dar kažką sakė, bet jau visko nebespėjau užsirašyti

Nuotrauka: “In Every Language” LivingOS

Nuo šių metų rugsėjo mėnesio dvi mamos – Ieva ir  Dalia – rašė man klausdamos, ką aš manau apie prieš maždaug metus duris atvėrusią nevalstybinę mokyklą “Žiniukas”. Teisybę pasakius, nelabai daug ką galėjau joms pasakyti: tik tiek, kad – kai lankėmės pas gydytoją – mačiau skrajutę, reklamuojančią šią mokyklą.

Po to sužinojau, kad mokyklą įsteigė mano klasioko, su kuriuo vis susikerta keliai, pažįstami, ir jis man atsiuntė nuorodą į tai, kokios mintys kilo žmonėms, steigiantiems nevalstybinę mokyklą Lietuvoje.

Dar vėliau – kaip dažnai būna – sužinojau, kad į tą mokyklą savo dukrą nuvedė ir vieni mūsų draugai. Kadangi tai yra tie draugai, kurie iš tiesų rūpinasi tuo, į kokias ugdymo įstaigas eina jų vaikai, susidomėjau!

Taigi vieną dieną pribrendau parašyti į pačią mokyklą ir paklausiau, ar atsakytų į keletą klausimų man ir mano tinklaraščio skaitytojams. Ponia Ingrida maloniai sutiko ir šiandien – mūsų susirašinėjimo rezultatas!

Dėkoju poniai Ingridai už atsakymus ir, tikiuosi, kad ne tik Ieva ir Dalia, bet ir dar kas nors iš skaitytojų ras šiame pokalbyje tai, ką norėjo sužinoti apie šią mokyklą…

Ačiū Jums už pokalbį ir linkiu sėkmės bei vizijos įgyvendinimo!

Jau esu rašiusi ir apie elitines mokyklas, ir apie šiaip privačias. Todėl sudomino ir vakarykštis straipsnis, kad prestižinėse gimnazijose Lietuvoje – rekordiniai konkursai!Na, nejau pildosi mano svajonė, kad vis daugiau tėvų atsisako filosofijos “man gerai buvo, bus gerai ir mano vaikui” ir ima norėti savo vaikams geriau? Vilniaus licėjuje į 120 vietų pretendavo 603 mokiniai, o jėzuitų gimazijoje į 96 – 349! Po 5 ir 3,6 vaiko į vieną vietą (atitinkamai)!

Suprantu, kad licėjus – jau dažnai paties paauglio sprendimas, todėl iš tiesų džiugina, kad vis daugiau vaikų nori ten pakliūti. Penkta klasė – daugiau tėvelių sprendimas ir pasirinkimas. Tačiau 349 – jau visai neblogai!

Kaip tik vakar pas Vilhelmą viešėjo klasiokas, kurio brolis šiemet baigia mūsų katalikišką darželį-mokyklą. Kai jo mama atvažiavo pasiimti, kalbėjome, kokia yra tvarka. Mat, pasirodo, prie pat jų namų yra mokykla, į kurią pagal rajoną berniukas turėtų eiti, tačiau tėvai ten vesti nenori (iš mūsų mokyklos tėvai paprastai nenori vesti į rajoninę – na, nebent ji – viena geriausių Briuselyje Kodėl? Todėl, kad vien į šį darželį- mokyklą kai kurie tėvai vaikus veža iš Briuselio rajonų, t.y. iki 20km spinduliu!)

Taigi turėjau puikią galimybę išsiaiškinti, kaip vyksta patekimas į prestižines mokyklas Briuselyje. Pasirodo, sudaroma eilė. Dvi eilės. Viena – prioritetinė. Joje yra šeimos nariai tų, kurie į mokyklą yra patekę ir vaikai pagal rajoną. Antra eilė – bendros tvarkos. Ir ten žiūrima į visų metų visų pažymių vidurkį. Teisybę pasakius, nesupratau, ar metinių pažymių, ar trimestro. Kiekviena šeima surašo eiliškumo tvarka savo prioritetines mokyklas. Ir tada švietimo skyriaus atitikmuo darbuojasi taip, kad prakaitai į visas puses taškosi, nes reikia atsižvelgti į visų šeimų pateiktus pageidavimus, į vaiko rezultatus, į abi eiles kiekvienoje mokykloje ir t.t. ir pan. Vaikui yra garantuojama tik vieta rajoninėje mokykloje. Visa kita – kaip pasiseks su ta eile. Pavyzdžiui, vienoje prestižiškiausių Briuselio mokyklų, kurią jie buvo užrašę pirmu numeriu, vaikai užsipildė vien iš šeimos narių sąrašo. Antroje jų pasirinktoje mokykloje iš normalios eilės sąrašo tebuvo…viena vieta, todėl jie ir ten nepakliuvo! Dabar tik laukia, ar paklius į tą, kurią užrašė trečiuoju numeriu, na, bet mama sakė, kad jau labai išgyvena…

Taigi dabar ir nežinau…gal geriau egzaminus laikyti? Nes juk jei visa mokykla užsipildo vien broliais/seserimis, tai kitiems vaikams (ypač, jei šie – pirmagimiai) kaip ir nelieka galimybių… Kita vertus, dėl Lietuvos man kirba tokia mintis: juk pavyzdžiui, licėjus nėra privati mokykla…tai kodėl ten nėra durys atviros vaikams pagal rajoną kaip yra kitose valstybinėse mokyklose? Dėl licėjaus, manau, drąsiai ir būstą keistumėme!

Ir dar vienas klausimas iškilo: jei jau visa mokykla užsipildo ne geriausiais iš geriausių egzaminus išlaikusių vaikų, o šeimos nariais ir rajono vaikais, tai kodėl niekaip nekrenta tų mokyklų lygis? Pavyzdžiui, College Saint-Michel, kuri, manoma, yra pirmame Briuselio mokyklų trejetuke, šiemet (jei tikėsime Vilhelmo klasioko mamos žodžiais) savo septintas klases (Belgijoje yra šešios pradinės klasės) užpildė nepriimdama nė vieno vaiko iš šalies. Vadinasi, net ne vaikai esmė, ar ne? O mokytojai, aplinka, lūkesčiai ir pan. O gal į tą rajoną susikėlė šeimos, kurios yra tam tikro pobūdžio? Na, man ne kartą ir ne du teko girdėti apie šeimas JAV, kurios būtent dėl geros mokyklos keliasi į daug mažesnį būstą, bet kad būtų pagal rajoną į prestižinę mokyklą. (Nes, žinia, už mokslą prestižinėse valstybinėse juk mokėti nereikia!)

Kokios jūsų mintys šia tema?

Kai praeitą vasarą viešėjome Lietuvoje, užsukau į vieną daugiabučių kiemą. Ir štai į mane atlekia vienas, na, koks septynmetis su kalašnikovu rankose. Žiūriu į jį, o jis tik PAF PAF PAF į savo iš už kampo išlindusį draugą – tokį ilgaplaukį mėlynomis akimis. Kadangi ilgaplaukis nenukrito, prasidėjo diskusija, ar jis buvo nušautas, ar ne. Draugas tikino, kad jis TIKRAI turi būti miręs.  Kad juos kur dryži paraliai…mane vaizdelis tiesiog beste įbedė vietoje!

O sustingau tikriausiai todėl, kad – nors namuose auga du berniukai – tokio vaizdelio iš arti nebuvau mačiusi. Taip, priklausome tam tėvų porūšiui, kurie neperka savo atžaloms šautuvų.

Kadangi jau ne kartą diskutavau šia tema ir draugų rateliuose, ir viešiau, suprantu, kad tema yra daug kam aktuali. Ypač tiems tėvams, kurių vaikeliai tiesiog dreba žiūrėdami į šautuvą. Kodėl leisti ir kodėl neleisti? Pabandykime paanalizuoti ir gal tai padės Jums susidaryti savo nuomonę, priimti sprendimą, kuris atpalaiduotų šį galvos skausmą.

Kodėl vaikams tėvai neleidžia žaisti su ginklais? Priežasčių yra ne viena, tačiau kelios pagrindinės:

- Ginklai žudo. Žudyti – nevalia.

- Morališkai nepateisinama skatinti vaikus žaisti daiktais, kurie – kai nežaisliniai – žaloja kitus gyvus padarus.

- Ginklai reiškia agresiją. Kai leidžiama vaikams žaisti su ginklais, skatiname jų agresiją.

Ir t.t. ir pan.

Žaisdami vaikai nesąmoningai mums parodo, kas jiems yra įdomu, ką jie žino apie pasaulį ir kaip jie ieško savo vietos tame pasaulyje. Žaidimas padeda vaikams galvoti. Be to, vis daugiau rašoma apie tai, kad vaikų žaidimą ikimokykliniame amžiuje reikia visokeriopai skatinti ir naudingiau yra ne vežioti vaiką į N būrelių, o tiesiog leisti jam bent jau keletą dienų tiesiog…žaisti! O ką daryti, jei vaikas nori žaisti TIK su ginklais? Ar tada mes trukdome vaikui mąstyti ir rasti vietą pasaulyje?

Kai kuriems vaikams ginklai neįdomu. Pavyzdžiui, jei mūsų jaunyliui pasiūlytumėte rinktis: šautuvas ar maža pirato figūrėlė, jis tikriausiai pasirinktų pastarąją (na, nebent brolis įkalbėtų) Vyresnėlis, kita vertus, iš visų žaislų išsirinktų kardą/šautuvą/peilį ir pan. Tie, kurie analizuoja, kodėl vaikus taip traukia žaidimai su ginklais, įvardina, kad:

- Ginklus vaikai gali lengvai pasigaminti. Prisimenu, kaip mūsų pirmagimis išlupo iš dėlionės raidę “L” ir pradėjo šaudyti. Net neįsivaizdavome, kur jis tai matęs atkartojo, tačiau atliko veiksmą puikiai!

- Vaikai mėgsta suaugusiųjų reakcijas. Kuo reakcija stipresnė, tuo įdomiau! Nenuostabu, kad vaikas nori DAR.

Tačiau įdomu, ką jaučia patys vaikai? Ilgai sukau galvą, ką jie vis dėlto gali jausti. Pirma mintis, šovusi į galvą, buvo ta, kad vaikai mėgsta žaisti mirtį. Kodėl? Todėl, kad ją supranta visai kitaip, tiksliau, jiems ji tam tikra prasme paprastesnė, o kita prasme – kupinesnė mistikos, nei mums. Todėl nenuostabu, kad ir ją žaisti labai maga. O kas geriau, nei susišaudymas, kur nušautas atsiguli ir nejudi? Arba tas adrenalinas, kuris trinkteli, kai sėlini link priešo jam iš nugaros? Antra mintis, šovusi į galvą, buvo stereotipinė: na, sakykit, ką norit, tačiau nė viena mūsų mergaitė TIEK nenorėjo žaisti su ginklais kiek norėjo net mūsų pacifistinis berniukas! Vadinasi, vis dėlto tas žaidimas su ginklais yra labiau gundantis vyriškąją lytį. Nesileisiu į Froidines hipotezes, kodėl taip gali būti…tiesiog manau, jog priežastis yra gan paprasta: tiems, kurie mėgsta lauko žaidimus, na, juk nesinori kiaurą dieną lakstyti beprasmiškai. Ginklai suteikia žaidimams prasmę, suteikia žaidimui turinį, o lauko žaidimus, žinia, mėgsta daug berniukų. Pavyzdžiui, mūsų namuose kol kas ilgiausiai buvę populiariausi žaidimai buvo Žvaigždžių karai, Karibų jūrų piratai ir pan. Juokingiausia buvo, kai net mažoji dukrelė norėjo būti ne princese Lėja, o viena tų, kurie ten su tais šviečiančiais kardais švaistosi ir tuo tikslu naudojo slidinėjimo lazdą!

Na, bet aš vis vien neįsivaizduoju susišaudymo arba laukinės medžioklės namuose! Man norisi siųsti vaikams žinią (savo elgesiu, kalbomis ir taisyklėmis namuose), kad ginklai nėra gėris. Ir kuo tie ginklai realistiškesni, tuo man prasčiau su  tolerancija jiems.

Kodėl aš nemanau, kad žaidimą VISAIS ginklais reikia uždrausti? Kodėl aš leidžiu vaikams žaisti su vandens šautuvais ir su kardais? Visų pirma, karduodamiesi (čia mūsų vaikų žodis žaidimams su kardu) vaikai suprato, kad galima kitą skaudžiai užgauti, kad smagumas kartais per akimirką virsta ašaromis (nesvarbu, ar netyčia trenkus per ranką, o ne per kardą, ar apliejus priešą vandeniu, kai šis to visai nepageidavo) ir pan. Visų antra, aš, tikiuosi, sugebėjau jiems perduoti, jog suprantu jų norą išsikrauti, tačiau tuo pačiu suprantu, kad viskas turi kontekstą ir, mano nuomone, nėra tokio dalyko kaip džiaugsmą nešantys šautuvai. Vandens šautuvų paskirtis yra išlieti energijos perteklių lakstant ir pasilaistyti. Kardų paskirtis yra išlieti energijos perteklių visaip stengiantis atkirsti/išvengti priešininko smūgių, įsivaizduoti esant riteriais/piratais ir pan (o šiuos įsivaizduojamuosius žaidimus ikimokyklinio amžiaus vaikai labai mėgsta žaisti!) IR išmokti susitarti su priešininku, jei netyčia jį užgauni, kad jis ir vėliau norėtų žaisti su tavimi! (t.y. šiame žaidime – kurį teko stebėti begalę daug kartų – vaikai patys turi labai aiškias savo taisykles, kurių laikosi, pyksta, jei kitas nesilaiko ir – turiu pripažinti – labai tobulėja jų socialiniai įgūdžiai tariantis, derantis, pykstantis ir vėl susitaikant!). Net ir šautuvus suprasčiau, jei žaistumėme…tirą: vaikas lavintų akies-rankos koordinaciją, tikslumą, susikaupimą ir t.t. ir pan. O lakstymas ir šaudymas, kad tiesiog kitas numirtų???

Kitas, manau, labai svarbus aspektas, yra tas, kad kai kurie tėvai tiesiog draudžia, ir tiek.  Žinote, kokie vaikai dažniausiai susižeidžia JAV namuose laikomais ginklais? Tie, su kuriais tėvai apie ginklus nekalba, nekalba apie pavojų, kurį jie gali sukelti, nekalba apie tai, kodėl jie juos draudžia! O tėvai, kurie parodo, paaiškina, daug rečiau prisišaukia nelaimę. Kodėl? Na, juk visi vaikai smalsūs. Ir visiems vaikams maga padaryti tai, ką tėvai draudžia… Tik truputėlį…Tik vieną kartelį pažiūrėti ir išbandyti… Deja, tas kartas neretai tampa lemtingu.

Anądien su draugais kalbėjome apie tai, kad visi mes kažkur giliai niekada neužaugame. Nežinau, kaip jums, bet man paintball žaidimas yra daugiau išsilakstymas, žaidimas su tam tikromis taisyklėmis, nei žudymas. O gal tam tikra prasme aš patenkinu ir tą savo medžiotojo instinktą (tik nebandykite man pamokslauti, kad moteris jo turėtų neturėti! Turiu ir dar kokį!), kuris giliai slepiasi manyje? Aš tiesiog manau, kad kontekstas ir the big picture yra labai svarbu. Ir nematau prasmės pateisinti žaidimą tikrom ginklų kopijom sakydama, kad tai – tik įsivaizduojamasis žaidimas.

Taigi aš nesu nei ta mama, kuri perka savo vaikui UZI kopiją, nei ta, kuri neleidžia paleisti vaikams vienas į kitą vandens srovę. Ir manęs neištinka nuomaris, kai baltapūkis pirmagimis iš dviejų DUPLO kaladėlių padaro šautuvą ir nusitaiko iš už kampo į mylinčius tėvus. Tos kaladėlės po akimirkos jau virsta piratų laivu. Ko, deja, apie uzi ar AK47 pasakyti negalėčiau!

Todėl esu ta mama, kuri mano, kad žaislai, imituojantys tai, ko aš nenoriu ir nelinkiu savo vaikams, būtų namuose. Ir savo vaikams aiškiai pasakiau, kad man oda šiurpuliukais nueina, kai aš pamatau vaiką su ginklu rankose. Gal tie, kurie duoda, neskaitė “A Long Way Gone” arba panašių knygų ir nežiūrėjo “Blood Diamond” ir panašių filmų? O gal tiesiog jų oda daug kietesnė, ir jie daug geriau, nei aš, skiria realius žaidimus nuo įsivaizduojamųjų?

Kodėl manau, kad vaikams svarbu tai pasakyti? Todėl, kad, pavyzdžiui, Diane Rich atliktas tyrimas parodė, kad ten, kur vaikams visiškai neleidžiama žaisti karingų žaidimų, šie ima meluoti ir apsimetinėti. Pavyzdžiui, suaugusiajam įėjus jų ginklas “atvirsta” į telefoną. Taigi pasmerkdami agresiją ir žudymą, skatiname veidmainystę ir melavimą. Kas blogiau? Kas geriau? Aš noriu, kad mano vaikai nemeluotų, bet nenoriu namuose ir ginklų.

Ir, žinote, ką? Šiandien mūsų berniukai jau dideli, jau praėjo tas domėjimosi ginklais pikas. Ir jeigu turėčiau galimybę viską pergyventi iš naujo, su ginklais elgčiausi lygiai taip pat! Kardus jie visada turėjo – nuo tada, kai pradėjo domėtis. Ir tuos Žvaigždžių karų kardus turėjo. Turėjom draugus, kurie drąsiai pirko vaikui ginklus. Ten nuėję tikrai neplėšdavom vaikams šautuvų iš rankų – tiesiog pasakydavome, kad į vienas kitą netaikytų. Kartą vaikai paklausė, kodėl mes nenuperkame šautuvų. Užteko vieno ilgo pokalbio apie tai, kam iš tiesų yra skirti ginklai.  Nežinau, gal mūsų vaikai tiesiog itin supratingi?

Ir dar. Medžiotojų, policininkų ir kariškių vaikams (bei tiems, kurie turi ginklą), manau, reikia daugiau pokalbių apie ginklus ir jų paskirtį. Ypač, jei ginklas yra laikomas namuose. Tiesiog tie vaikai yra arčiau ginklo. O kai arčiau, tai turi būti ir geriau susipažinę.

Štai keletas patarimų, kuriuos duoda ginklą namuose laikantiems ir turintiems vaikų:

Iš: Common Sense about Kids and Guns

Taigi čia – kaip jau turbūt visi mane skaitantys žino mintinai – svarbiausia yra sveikas protas ir…buvimas KARTU SU VAIKU! Nes tik būdami kartu ir kalbėdami iš tiesų apkalbėsite tai, kas, kaip, kodėl ir kur vyksta su ginklais, kokia yra jūsų pozicija ir kokias vertybes jūs norite vaikui skiepyti.

Žinote tuos batus su lipukais? Man kartas atrodo, kad aš – ta pūkuota dalis, o mano vaikas – ta su kabliukais. Nes visi kiti eina ir praeina, o maniškis – iškart prilimpa! Ir ypač lipnus tas vaikelis tampa, kai atsiduriame viešesnėse vietose. Vat ir vakar. Šventėme Vaikų šventę. Lijo, todėl pradžioje teko susirinkti po stogu… Kadangi atėjo nemažai žmonių, tai tapo kiek ir ankštoka. Nors Gertrūda daugumą žmonių pažįsta, užsiropštė man ant rankų, pasislėpė ir nė-pro-kur nenulipo, kol neprasidėjo koncertas, o jau tada ją paėmė tėtė…

Nenuostabu, kad tokiu atveju dauguma tėvų švelniai stumia vaiką (ypač, jei kalbame apie kokį nors vaikų gimtadienį) į kitų vaikų būrelį. Vaikas, kita vertus, dažnai dar labiau traukiasi atbulas. Tėvams ima atrodyti, kad kiti tėvai žiūri į juos vos ne su gailesčiu: na, ko tas tavo vaikas toks prilipęs? O ir pats nesupranti, kodėl vieni tėvai gali ramiai sau šnekučiuotis, kol jų atžalėlės linksminasi, o pati – tarsi vaikas būtų patyręs kokią emocinę bendravimo traumą – esi ne tik su vaiku ant rankų, bet ir su tokiu vaiku, kuris spyriojasi bet kokiam bandymui socializuotis

Ir tada kyla klausimas: ar tai normalu?

Dar senas geras dr.B.Spokas rašė, kad visiškai normalu 1-3 metų vaikams būti prielipomis. Sakoma, kad jie tai daro instinktyviai. Na, kaip aviukai ir ėriukai – pradėję vaikščiot – ima bliauti, jei atsiskiria nuo mamos. Gali būti, kad taip yra ir pradėjusiems vaikščioti vaikiukams: vaikštau su mama/tėtė, kad nepasiklysčiau, kad nenutiktų nelaimė, kad jausčiausi saugus ir t.t. ir pan.

Dr.K.Pruett, Jeilio (Yale) psichiatras, sako, kad būtent prilipdamas 18-36 mėnesių vaikas tampa…savarankiškas! Taip, taip! Net metinukas nori būti savarankiškas, tačiau tas tapsmo savarankišku procesas yra vaikui ir baugus. Prilipdamas vaikas atsipalaiduoja, sumažėja jo baimė ir stresas. Taip vaikas tėvams sako: “man reikia mamos/tėtės, aš išsigandau”.

Taigi tai – procesas, vaikas netampa savarankišku per vieną dieną/savaitę/mėnesį. Drąsesniems vaikams trunka trumpiau, kuklesniems – ilgiau. Todėl visai nereikia susigėsti, jei vaikas įsikabina ir nenori niekur eiti ar jūsų paleisti. Nepamirškite, kad vaikai mato aplinką ne taip, kaip matome mes. Visiškai naujoje vietoje ir jums, manau, nėra labai drąsu, o tokių vietų vaikams yra tikrai nemažai!

Jūs tikriausiai pastebėjote ir tai, kad antrą kartą toje pačioje vietoje vaikai paprastai jaučiasi daug geriau. Mūsų net Morta pirmą kartą dažnai būna netoliese. Prisimenu, kai važiavome pas vienus draugus čia, Belgijoje, pirmą kartą į svečius. Morta visą laiką sėdėjo šalia (arba mūsų, arba brolių), net eidama į tualetą prašė, kad palydėčiau. Dabar gi jaučiasi it namuose! Žodžiu, per keletą kartų vaikas pasijuto saugus toje aplinkoje. Tėvams svarbu ne tik patiems suprasti, bet ir pasakyti vaikui, kad “mama(tėtė) yra čia”, kad “visi nori ir stengiasi, kad tau būtų smagu!” ir pan.

Tačiau kodėl prilimpa ne visi vaikai? Pavyzdžiui, vakar tuo metu iš visų bendraamžių Gertrūda buvo vienintelė įsikniaubusi man į petį. Tačiau…juk ne visi vaikai yra vienodi! Labai daug kas priklauso nuo temperamento, nuo išgyvenamų jausmų ir pan.

Neskubinkite vaiko atlipti nuo jūsų! Tai tas pats, kas sodint ant puodo tada, kai dar vaikas visai tam nepasiruošęs. Be to, neabejoju, kad esate girdėję puodo istorijų, kai vaiką stipriau stumtelėjo ir…visa tai grįžo bumerangu prieš tėvus.  O jeigu sulauksite natūralaus noro nubėgt kartu su kitais vaikais, viskas įvyks daug paprasčiau. Kantrybės!

Beveik visi, kurie augina vaikus, perka dėliones. Nes jos yra “gerai”. O vis dėlto ar žinote, kodėl dėlionės yra “gerai”? Visų pirma, mes leidžiame laiką drauge su vaiku. Tai – neįkainojama. Ir turbūt vertingiausia, ką duoda dėlionės dėliojimas drauge. Dėlionės skatina loginį mąstymą, nes iš detalių reikia sudėlioti tarpusavyje susijusią visumą. Dėlionių dėliojimas moko koncentracijos ir atkaklumo, baigti tai, kas pradėta. Be to, dėlionė – rami veikla. Kadangi vaikai yra nuolat stimuliuojami (tą sąlygoja aktyvus gyvenimo tempas, daug būrelių ir pan.), tai tokia rami veikla – labai naudinga. Be to, dėlionės priverčia smegenis “prakaituoti”, t.y. jos yra smegenų mankšta, o, žinia, jas mankštinant susidaro daugiau neuronų jungčių, o kai daugiau neuronų jungčių, tai geriau sekasi atlikti įvairiausias užduotis! Taip pat pastebėta, kad vaikai, kurie reguliariai dėlioja dėliones, moka geriau surinkti informaciją, įvertinti situaciją ir greičiau randa sprendimus problemoms!

Po įžangos apie naudą (kuri, kaip matome, yra!), apžvelkime, kokių gi tų dėlionių būna. Kadangi vien savo namuose turime, manau, apie 60-70 dėlionių, be to, esu jas dėliojusi su tikrai daug vaikų nuo vienerių iki maždaug dešimties metų, tai nufotografavau keletą ir aprašysiu pagrindines jų grupes.

Pradėti geriausia nuo medinių dėlionių su “rankenėlėmis”. Beje, pirmųjų dėlionių ir “rankenėlės” turi būti nemažos, lengvai paimamos į mažas rankeles bei pačios detalės turi būti sąlyginai didelės. Taip pat gerai, kai pirmosiose dėlionėse vaikas – iškėlęs detalę – randa tokį patį paveikslėlį, kuris vėliau padeda grąžinti detalę į jos vietą!

Pirmoji dėlionė – tik keletas detalių, po jomis – tokie patys paveikslėliai ir solidžios “rankenėlės”:

Vaikas auga, detalių daugėja, “rankenėlės” mažėja:

Kai vaikas jau lengvai sudėlioja dėliones su paveikslėliais, galima bandyti dėlioti dėliones be paveikslėlių, kurie padeda žinoti, į kurią vietą reikia dėti detalę. Tegul mokosi atrinkti pagal formą!

Geometrinės figūros ir spalvos:

Dėlionė sudėtingėja: kiekviena detalė susideda iš dviejų!

Galima pasirinkti ir sumaunamas dėliones. Mūsų vaikai šias dėliones pamėgsta vyresni, nei rašoma ant dėžučių. Net nežinau, kodėl, bet jie jas pamėgsta, kai labai lengvai sudėlioja:)

1-2 metų vaikams jau rekomenduojamos dėlionės iš dviejų detalių. Tokių tikrai galima rasti pačių įvairiausių. Svarbiausia, kad detalės lengvai “sukibtų” (nes juk vaiko smulkioji motorika dar tokia nesmulki, kaip sakant!)

Na, o štai čia – rekomendacijos tėveliams, kurie nežino, kiek detalių turėtų būti jų amžiaus vaiko dėlionėje Kairėje lentelės pusėje – amžius, o dešinėje – detalių skaičius. Žodžiu, dvejų metų vaikas turėtų sudėlioti dėlionę bent jau iš šešių detalių, o jei sudėlioja dvylikos – puiku! Žinoma, čia tik rekomendacijos. Į ką siūlyčiau atsižvelgti? Į mažiausią ribą! Jeigu beveik trejų metų vaikas nesudėlioja 6 detalių dėlionės, tai vertėtų daugiau pasitreniruoti ir pamankštinti smegenėles! O aukščiausią ribą tegul nusistato kiekvienas vaikas! Esu mačiusi trimečių (pavyzdžiui, mūsų Augustas, keletas mano mokinių, dabar Mortos draugė Ringailė), kuriems šimtas detalių – juokas! Bet jeigu einate į gimtadienį pas trimetį, ir niekas neužsiminė, kad jis fantastiškai dėlioja dėliones, tai saugiausia būtų nešti 20-30 detalių dėlionę

Mano favoritės – “grindų” dėlionės. Tai tokios dėlionės, kurių detalės – didžiulės ir kurios dėliojamos ant grindų, nes ant stalo paprasčiausiai netilptų. Mūsų vaikai turi jų įvairiausių.

Į šią didžiulę dėlionę dar įsideda atskiros dalys – paveikslėliai:

O štai ši šviečia tamsoje, todėl ypač smagu dėlioti žiemą arba tamsų vakarą:

Tokių dėlionių galima rasti ir mėgiamų filmukų herojų:

Šias dėliones man pasisekė nupirkti po du eurus Mortos ir Vilhelmo mokyklos mugėje…tos princesės labai populiarios!

Dėlionės gali mokyti geometrinių formų, spalvų, raidžių ir skaičių:

Maždaug nuo trejų metų labai apsimoka (ir finansiškai, ir užsiėmimo prasme) pirkti dėliones dvi vienoje dėžutėje. Mes tokių dėžučių turime bent penketą. Beje, nusipirkę tokią dėlionę – jei nebūna pažymėta ant nugarėlių ženklais, kuri detalė kurios dėlionės – mes patys sudėliojame pirmą kartą, apverčiame ir pažymime, kad kitą kartą žinotumėme, kokios detalės kuriai dėlionei priklauso! Štai keletas:

Vienos mūsų vaikų mėgiamiausių – Diset DISCOVER dėlionės. Na, dėlionė kaip dėlionė, tačiau jos pakraščiuose – paveiksliukai iš pačios dėlionės, kuriuos reikia rasti. Kai berniukai buvo mažesni, tai dėliojo ir dėliojo, nors tada turėjome tik šią vieną! Sudėlioja ir bando kuo greičiau visus paveikslėlius atrasti, nors jau mintinai žino, kur koks Dabar mergaitėms nupirkome dar vieną, tai smagu žiūrėti kaip visi sukrenta ant grindų ir azarto apimti ieško!

Dėlionės gali ir mokyti apie pasaulio gyvūnus…

…ir būti 3D. Beje, Augustas visai neseniai “užsikabino”. Turėjo namuose keletą net nepradėtų. Kai paklausdavau, kodėl nesudeda, sakė, kad jam per sunku! Nors jaučiau, kad jam visai ne per sunku, nespaudžiau… Ir štai kartą – susipykus su broliu – teko jam pabūti savo kambaryje ir apgalvoti savo elgesį. Ir štai vaikinas nusileidžia nešinas šiuo dinozauru! Nenuostabu, kad tuoj po to atidarė dėžę, kurią buvo padovanojusi mano mama ir sudėliojo daugybę lėktuvų modeliukų. Norėjo sudėlioti ir mašinas, kurias gavo Vilhelmas, tačiau nerado instrukcijos, tai nusiminė…

Šiaip Gabrielius su berniukais vis imasi projekto, kuris vadinasi “1000 detalių”: nuvažiavę į parduotuvę išsirenka kokią nors dėlionę ir ją vakarais dėlioja tol, kol sudėlioja. Paskutinį kartą prie vaikinų prisijungė ir Morta. Mudvi su Gertrūda – kai jie dėlioja – dažniausiai einame žaisti į kitą trobos galą, nes kitaip Gertrūda bene intensyviausiai puola dėlioti, o šeimyna tuo nepasakyčiau, kad džiaugiasi!

Su Morta dabar dėliojame daug skaičių dėlionių (be tos, kurią ir nufotografavau). Turime vieną tokią gyvatę, kuri turi galvą, o po to skaičiai nuo 0 iki 20 ir, žinoma, galiausiai uodegą. Ta dėlionė moko ne tik skaičių, bet ir jų sekos. Taigi skaičiuojam, mokomės, kaip atrodo tie skaičiai ir kokia jų seka. Ir tą dėlionę vis prašau Mortos sudėlioti, kai tik turime truputėlį laisvo laiko – dažniausiai, kai pereiname nuo vienos veiklos prie kitos (pavyzdžiui, baigėme kokį nors žaidimą ir būtų laikas valgyti, tačiau dar yra keletas minučių). Taip pat turime dėlionę, kur kiekvienas skaičius – iš kelių detalių. Tai aš sumaišau visas detales, o Mortai reikia ne tik sudėti skaičius, bet ir sudėti juos iš eilės. Neabejoju, kad ir be dėlionių sugalvotumėme, kaip tų skaičių mokytis, tačiau jos labai palengvina mano gyvenimą

Štai tiek trumpai apie dėliones. Neabejoju, kad dar daug kas liko nepaminėta, bet, manau, esmę supratote. Sėkmės dėliojant!

Sunkiausia atsakyti į klausimus, į kuriuos vienareikšmiško atsakymo nėra. Per šiuos metus tinklaraščio skaitytojos tikrai nemažai kartų klausė, kiek, mano nuomone, reikėtų būti mamai su vaiku. Rudenį susiginčijau su kolege čia, Belgijoje. Jos nuomone, visiška nesąmonė bijoti atiduoti trijų mėnesių kūdikį į darželį. Jos nuomone, tai nepadarys įtakos vaiko emocinei, socialinei, fizinei ir kognityvinei raidai. Ir ji – ankstyvosios vaikystės srities specialistė, mokslininkė. Tiesa, savo vaikų neturi. Kodėl rašau, kad susiginčijau? Todėl, kad manau, jog trijų mėnesių kūdikiui eiti į darželį nėra gerai. Nes jis ten neina. Jis yra nunešamas. Ir paliekamas.

Kada, mano nuomone, vaikas jau gali eiti į darželį? Žinote, valdorfistai sako, kad vaikas gali eiti į mokyklą, kai iškrenta pirmas dantukas. Jie tai grindžia sava filosofija, kuri visai įtikina. Man atrodo, kad į darželį gali eiti vaikas, kuris ten jau gali eiti savomis kojomis. Nes jis jau yra mobilus bei pasiruošęs tyrinėti pasaulį visais savo pojūčiais. O jei dar yra galimybė vesti ne visą dieną, o pusę dienos – idealu! Jeigu manęs paklaustų, ką daryčiau, jei galėčiau pasirinkti, manau, kad pirmus metus skirčiau tėtės/mamos buvimui su vaiku, nuo metukų išleisčiau kelioms dienoms pusei dienos į lopšelį, dvejų – kasdien po pusę dienos, o trejų žiogą jau drąsiai išleisčiau į darželį. Žinoma, į tokį, kurio ugdymo ir priežiūros kokybe neabejočiau.

Žinote, kad namuose vaikus augina (Vakarų pasaulyje) apie 50% moterų? (Maždaug 48% su vaikais, jaunesniais, nei 2 metai, ir maždaug 25% su ikimokyklinio amžiaus vaikais). Aš maniau, kad mažiau. Net nežinau, kodėl. Tiesiog man atrodė, kad dauguma grįžta į darbą.

Kodėl vaikui gera augti su vienu iš tėvų (na, dažniausiai mama)? Mažam vaikui reikia saugumo ir stabilumo. Mama (tėtė) jį gali suteikti. Kai abu tėvai dirba, maisto gaminimas, skalbiniai, namų ruoša, apsipirkimas ir net apsilankymai pas daktarus, susitikimai su mokytojais ir pan. gali būti sunkiai įgyvendinami. Na, įgyvendinami, bet šeima patiria daug daugiau streso. Vadinasi, jei namuose vienas iš tėvų – šeima išgyvena mažiau streso. Ir, žinoma, tarp tėvų ir vaikų užsimezga artimas ir ypatingas ryšys.

Sakykite ką tik norite, tačiau DAUG LENGVIAU užmegzti ryšį, kai esate namie. Bet ar atkreipėte dėmesį? Ar parašiau DAUG LENGVIAU. Netikiu rašliavom, kad einantys į lopšelį ir darželį vaikai GARANTUOTAI turi prastesnį ryšį su tėvais. Yra tokia TIKIMYBĖ, tačiau nereikia painioti tikimybės su neišvengiamybe!!! Mačiau ir matau daugybę šeimų, kur vaikai į lopšiuką išėjo metukų ir net jaunesni, tačiau tokio ryšio, tokio bendravimo su tėvais galėtų pavydėti daugybė Lietuvos mamų, kurios augina vaikus iki dvejų metų!

Todėl nenuostabu, kad šiuo klausimu – daugybė kontroversiškų nuomonių. Be to, konservatoriai bei tikintieji gan griežtai pasisako už tai, kad moters SVARBIAUSIA vieta – namuose, su vaikais. Ar aš prieš? Tikrai ne! Tiesiog kartais atrodo, kad moteris, kuri pasirenka kitaip, piešiama it pamotė ragana, kuri su vaiku neturės jokio ryšio, o tai – mano giliu įsitikinimu – netiesa ir nesąžininga tų moterų atžvilgiu.

Yra teigiančių, kad moterys, kurios ilgai būna namuose su vaiku, praranda kvalifikaciją bei karjeros galimybes. Ir taip, ir ne. Puikų išsilavinimą turinti ir protinga moteris gali daug nuveikti ne tik šeimos, bet ir valstybės labui. Tačiau yra tokių, kurios, būtent būdamos su vaiku, iš tiesų atrado save ir tapo sėkmingesnėmis profesinėje srityje, nei anksčiau. Bet juk yra ir tokių, kurios būna namuose ketverius metus, o po to teigia, kad NIEKAS darbe nepasikeitė. Tokiu atveju gal iš tiesų vertingiau būti namuose su vaiku, lavinti jį, mylėti jį, rūpintis juo?

Kai kurie tėvai sako, kad, jeigu galėtų vesti į privatų lopšelį, tai vestų ten ir eitų į darbą, o dabar – kai nėra alternatyvų – pasirenka tiesiog būti namie su vaiku, kol šiam ateis laikas eiti į darželį. Būtų gerai, kad šių žmonių balsas taptų garsesnis, nes dabar jie nėra girdimi, kalba nevieningai, todėl tarsi lieka “už borto”. Kodėl privatų darželį priešinu valstybiniam? Todėl, kad dažnai (bet tikrai ne visada!) privačios ugdymo įstaigos gali pasiūlyti geresnę vaiko ugdymo ir priežiūros kokybę. O kur mes pasistūmėjome nuo, tarkim, 2006 šioje srityje? Mano akimis – žengtas tik vienas mažulytis žingsnelis, nes patvirtintos naujos higienos normos. Bet ir jos – deja! – vis dar labai sunkiai įgyvendinamos ir keliančios juoką bet kam, nors kiek susidūrusiam su ikimokyklinio ugdymo įstaigomis už Lietuvos sienų. O kur Švietimo gairėse minėtos privačios “motinos mokyklėlės”, privatūs “šeimos darželiai”, savo namuose privačiai dirbantys pedagogai? Kokios galimybės sudarytos jiems steigtis, gauti krepšelį, kad daug tokių tėvų turėtų galimybę už šiek tiek didesnį mokestį nei valstybinio darželio vesti savo vaiką į privatų? Štai, tarkim, privačių mokyklų mokiniai Lietuvoje gauna krepšelį, todėl kai kuriose mokyklose mokestis – apie 500 litų. Manau, kad daug tėvų vestų vaiką į kokybišką ugdymo ir priežiūros prasme darželį už 500 litų! Ypač, kai teigiama, jog 11 000 tėvų prašymų vien Vilniaus mieste pakliūti į darželį buvo nepatenkinta (2009 metais)!

Skirtingas nuomones turinčius priešina ir išsakoma nuomonė, kad namie esančios ir savo vaikus auginančios motinos nieko nedaro ir atostogauja (niekaip nesuprantu, kodėl tai vadinama atostogomis)? Internete karts nuo karto vis pasirodo grandininis laiškas, kurio esmė: grįžta vyras namo, o namai – kaip po karo. Ir žmona sako: šiandien tikrai nieko neveikiau! Aš asmeniškai manau, kad darbas namuose (ir kalbu iš asmeninės patirties!) – metas, kai esi tempiamas į keturias (ir daugiau) pasaulio puses, o darbo valandų nėra! Bene sunkiausia ir yra tas suvokimas, kad neišmuš valanda, kai tu atsistosi, išjungsi kompiuterį iki rytojaus ir išeisi. Bet tai nereiškia, kad derinti darbą ir motinystę yra lengviau.

Taigi…diskusija tęsiasi. Ir neatrodo, kad greitu metu rasime universalų atsakymą į šį opų klausimą. O gal tiesiog verta rasti tai, kas geriausia konkrečiai jums ir jūsų šeimai? Ir gal tai nebus tobulas variantas, bet bus geras. O gera – jau visai neblogai!